ALTE DOCUMENTE
|
||||||||||
Pagrindiniai ekonomikos sektoriai ir nacionalinių pajamų apskaita. Bendrasis nacionalinis produktas (BNP) kaip baigtinių prekių ir paslaugų kainų suma. Nominalusis ir realusis BNP.
Visa salies ekonominė sistema - tai visuma tarpusavyje labai susijusių tokių sektorių: namų ūkiai, firmos, centrinės bei vietinės valdzios institucijos, uzsienio salių subjektai.
Ekonominė sistema gali būti uzdara (susidedanti is atskirų salies vidaus ek. vienetų) bei atvira (kai palaikomi rysiai su kitomis valstybėmis)
Namų ūkis - tai vartotojai (seimos), neekonominės organizacijos.
Firma - ūkinis vienetas, turintis juridinio asmens teisę ir veikiantis komerciniais pagrindais.
Tarp sių 2 sektorių nuolat vyksta prekių, paslaugų bei pinigų srautų cirkuliacija:
a)namų ūkiai yra gamybos veiksnių savininkai, kuriuos pateikdami jie gauna pajamas is įmonių. Ir galiausiai isleidzia gautas pajamas prekių ir paslaugų įsigijimui
b) firmos naudoja namų ūkių pateiktus gamybos veiksnius prekių ir paslaugų gamybai, uz tai jiems moka, ir galiausiai parduoda namų ūkiams prekes bei paslaugas.
Ekonominės sistemos veiklos rezultatai nustatomi 3 būdais:
1.sumuojant pagamintų prekių ir paslaugų kainas;
2.sudedant islaidų dydį prekėms ir paslaugoms įsigyti
3.apskaičiuojant gamybos veiksnių, rodančių paslaugų vertę lygį.
BNP - bendrasis nacionalinis produktas - tai vienas is rodiklių, apibūdinančių salies gamybos apimtį.
BNP tai visų baigtinių prekių ir paslaugų, pagamintų per tam tikrą laikotarpį, kainų suma.. Baigtinė prekė ar paslauga yra skirta galutiniam vartojimui, t.y. si prekė nenaudojama kaip sąnaudos kitoms prekėms ar paslaugoms gaminti.
Skaičiuojant BNP nėra įtraukiama tarpinio produkto vertė. - t.y. vertė prekės ar paslaugos, panaudotos kaip sąnaudos gaminant kitas prekes ar paslaugas.Taip daroma norint isvengti pakartotino vertės skaičiavimo. Tarpinis produktas - tai prekės ir paslaugos, panaudotos kaip sąnaudos gaminant kitas prekes ar paslaugas.
Nominalusis ir realusis BNP.
Norėdami palyginti atskirų metų BNP apimties rodiklius, turime atsizvelgti į kainų kitimo poveikį. Tokiu atveju naudojamos bazinių metų kainos. BNP, apskaičiuotas bazinių metų kainomis , vadinamas raliuoju BNP. Tokio BNP padidėjimas per tam tikrą laikotarpį reiskia ekonominį augimą. BNP apimties apskaičiavimas einamųjų metų kainomis vadinamas nominaliuoju BNP.
22. BNP kaip pajamų ir kaip islaidų suma.
BNP gali būti apskaičiuojamas:
Kaip
pajamų suma -
t.y. sumuojama: darbo
uzmokestis, nuomos mokesčiai, pelnas bei palūkanos.
BNP=W+R+i+π+De+Ti
Atlyginimai (W) - tai stambiausių pajamų grupė. Juos moka privačios firmos ir vyriausybė. Į sią pajamų grupę įtraukiami ir firmų savininkų įnasai į valstybinius ir privačius draudimo, medicininio aptarnavimo, pagalbos neda 22522d31w rbo atveju ir kitus fondus.
Nuomos mokesčius (R)gauna pastatų ar kitų ilgai naudojamų objektų savininkai.
Palūkanos (i.) - tai pajamos, gaunamos uz piniginį kapitalą . Jas gauna banko indėlių, obligacijų savininkai. Siai grupei priskiriamas bankų pelnas, gautas kaip skirtumas tarp palūkanų, gaunamų uz paskolas ir ismokamų uz indėlius.Palūkanos, kurias moka valstybė - neįtraukiamos.
Pelnas (π) - tai pavienių ir partnerinių įmonių savininkų, akcinių bendrovių pajamos
Į BNP kaip pajamų sumą yra įskaičiuojami dar du elementai - amortizacija (De) (atspindi per metus suvartoto kapitalo vertę ) ir netiesioginiai verslo mokesčiai (Ti) (pridėtinės vertės, akcizo, turto ir licenzijų, kuriuos nustato vyriausybė)
Kaip islaidų suma: siuo atveju sumuojamos visų ekonomikos sektorių islaidos.
Naudojama tokia formulė:
BNP=C+I+G+NX
C- tai islaidos kurias padaro namų ūkiai bei nekomercinio pobūdzio organizacijos. Tai islaidos, skirtos: trumpojo bei ilgojo laikotarpio vartojimo reikmenims pirkti taip pat ir paslaugoms.
I - investicijos. Jos apima privačių firmų islaidas ilgalaikiam turtui įsigyti, gyvenamųjų namų statybos islaidas bei atsargų padidėjimą. Jos neapima akcijų ar obligacijų pirkimo, aktyvų perdavimo.
G - valstybės islaidos skirtos baigtinių prekių, paslaugų bei darbo jėgos įsigijimui ir naudojimui.
Čia neįtraukiami transferiniai ismokėjimai (tai pensijos, pasalpos ir pan.), nes tai tik valstybės pajamų dalies perdavimas tam tikroms seimoms ir individams.
Sie trys elementai (C,I,G) yra sudaro uzdarą ekonominę sistemą. Atviros ekonomikos atveju į ekonominę sistemą įeina ir grynasis eksportas(NX)
NX - Grynasis eksportas (eksporto bei importo skirtumas).Eksportas (X) -tai prekės ir paslaugos pagamintos salyje, bet parduotos uzsienyje. Tuo tarpu importas (I)- tai prekės ir paslaugos pagamintos uzsienyje, bet nupirktos naudoti salyje.
23. Kiti nacionalinio produkto rodikliai: Bendrasis vidaus produktas (BVP), Grynasis nacionalinis produktas (GNP), nacionalinės, asmeninės bei disponuojamos pajamos.
BVP - tai visų baigtinių prekių ir paslaugų pagamintų naudojant gamybos veiksnius, esančius salies vidaus ekonomikoje, per tam tikrą laikotarpį, kainų suma. Sis dydis parodo realius metinės gamybos rezultatus salyje.
GNP tai rodiklis, kuris yra gaunamas is BNP apimties minusavus amortizacinius atskaitymus. Sį rodiklį praktikoje apskaičiuoti sudėtinga.
Jei is GNP atimsime netiesioginius verslo mokesčius, kuriais apmokestinama įmonės produkcija gausime naują rodiklį - nacionalines pajamas. Nacionalinės pajamos - tai visuma gamybos veiksnių, dalyvaujančių tam tikru metu BNP gamybos procese, duodamų pajamų suma.
Asmeninės pajamos - tai pajamos, kurias gauna seimos bei atskiri individai (iki jiems sumokant asmeninius mokesčius). Tai faktiskai gaunamos pajamos apskaičiuojamos is nacionalinių pajamų minusuojant įnasus socialiniam draudimui, korporacijų pelno mokesčius, nepaskirstytą korporacijų pelną ir pridedant transferinius ismokėjimus.
Is asmeninių pajamų sumokėjus asmeninius mokesčius(pajamų, turto, paveldėjimo ir pan.) lieka disponuojamos pajamos.
Grynoji ekonominė gerovė - tai patikslinta BNP apimtis, apimanti vartojimą bei investicijas, tiesiogiai didinančias salies ekonominę gerovę.
Sis rodiklis apima :
Prekes ir paslaugas, sukuriamas ne rinkos ūkyje, pvz.: namų seimininkių darbas.
Didėjančio laisvalaikio poveikį pvz.; darbo savaitės trukmės mazėjimas.
Sesėlinės ekonomikos rezultatus, pvz.; nelegalus darbas.
Kokybinius prekių ir paslaugų pokyčius minusuojant prekes ir paslaugas, kurias gaminant atsiranda zalingas poveikis zmogui.; pvz dūmais tersiamas oras
24. Bendrosios paklausos struktūra. Vartojimas ir jo funkcija. Polinkis vartoti.. Taupymas. Polinkis taupyti. Taupymo funkcija.
Bendroji paklausa (AD) - tai visos visuomenės islaidos salyje per tam tikrą laikotarpį galutinėms prekėms bei paslaugoms įsigyti.
AD struktūrą sudaro
keturių ekonominių sektorių islaidos įsigyjant prekes ir
paslaugas.
NX - grynasis eksportas
I - investicijos
C - vartojimas
G - valstybes islaidos
AD=G+C+I+NX
Y=G+C+I+NX
BNP=Y=BVP
Kai Y=BNP, grynosios pajamos is uzsienio yra įskaičiuojamos į NX elementą, kai Y=BVP - neįtraukiamos.
Bendrosios paklausos kitimą lemia sie veiksniai;
Palūkanų efektas - didėjant kainų lygiui palūkanų norma kyla, kreditas brangsta, todėl mazėja vartojimas ir ypatingai investicijos.
Turto efektas - tai piniginių santaupų nuvertėjimas kylant bendrajam kainų lygiui.
Importo poveikis kylant kainom, importas didėja, grynasis eksportas mazėja, todėl bendroji paklausa mazėja.
Didėjant kainų lygiui, o kitoms sąlygoms nesikeičiant, bendrosios paklausos kiekis mazėja.
Kiti veiksniai, įtakojantys bendrąją paklausą skirstomi taip;
Namų ūkio vartojimo islaidų pasikeitimo. Juos sąlygoja: vartotojo gerovė,vartotojo lūkesčiai, vartotojo įsiskolinimas, mokesčiai.
Investicinių islaidų pasikeitimai: palūkanų normos, pelno is investicijų lūkesčiai, verslo mokesčiai, technologijos tobulinimas, perteklinių gamybinių pajamų lygis.
Valstybės islaidų pasikeitimai, padarius islaidų AD didėja.
Grynojo eksporto ir islaidų pasikeitimai. Grynąjį eksportą keičia: kitų salių nacionalinės pajamos, valiutų kursai.
Namų ūkio sektoriaus paklausa prekėms ir paslaugoms vadinama vartojimo paklausa. JI sudaro didziausią AD dalį. Namų ūkio vartojimo paklausą lemia grynosios pajamos (GP).
GP=AP-Td
Grynosios pajamos suskyla į: vartojimą ir taupymą.
Taupymas (S)- tai grynųjų pajamų dalis liekanti atmetus vartojimo islaidas. S=GP-C
Vartojimas ir taupymas yra du tarpusavyje susiję elementai.
Vartojimo paklausą apibūdina vartojimo f-ja. Vartojimo f-ja tai vartojimo islaidų ir grynųjų pajamų santykis.
Vartojimo f-jos grafikas tiese. C=f(NI). Kiekvienas vartojimo tiesės taskas rodo visuminio vartojimo priklausomybę nuo asmeninių pajamų: vartojimas auga didėjant pajamoms. Tiesė prasideda ne koordinačių susikirtimo taske, nes vartojimui gali būti panaudotos santaupos. Atkarpa AB vadinama autonominiu vartojimu - t.y. vartojimas galimas ir tada, kai pajamos lygios nuliui (tik tam tikrą laiką)
Vartojimo f-ją apibūdina MPC
koeficientas, rodantis vartojimo prieaugio santykį su disponuojamų
pajamų prieaugiu. MPC=
C / NI
Taupymo f-ja taupymo apimties ir asmeninių pajamų santykis. I=f(NI)
Ribinis polinkis taupyti - koeficientas, apskaičiuotas kaip santaupų prieaugio santykis su nacionalinių pajamų prieaugiu. MPS=delta I / delta NI T
25. Pusiausvyros nacionalinis produktas ir jo kitimas. Multiplikatorius.
Pusiausvyros nacionalinis produktas - tai toks nacionalinio produkto dydis, kuris yra lygus visuminėms islaidoms.
BNP pusiausvyros būseną galima nustatyti dviem būdais:
I. Būsenos nustatymas AD (paklausos) grafike. AD=C+I
Tiesė AD parodo norą pirkti, o pusiaukampinė - norą parduoti. Sių tiesių susikirtimo taskas E yra pusiausvyros taskas. Čia matome, kad į kairę nuo pusiausvyros tasko yra paklausos perteklius ir į desinę nuo t.E yra pasiūlos perteklius. Ye' yra potencialaus produkto sukūrimo sąlyga. Kuo toliau į kairę nuo Ye' nutolęs Ye tuo didesnis nedarbas salyje.
II. Nustatymas pagal investicijų ir taupymo grafikus. I-investicijos; S-taupymas
Mes zinome, kad S=Y-C ir I=Y-C, taigi S=I.
Tokiu atveju modelyje susidaro pusiausvyra.
Į kairę nuo tasko Ye investicijos yra didesnės uz vartojimą - namų ūkiai vartoja daugiau , taigi paklausa prekėms didėja. Į desinę nuo pusiausvyros tasko Ye taupymas yra didesnis uz investicijas, taigi maziau perkama prekių.
Pusiausvyros nacionalinis produktas padidėja visuminėms islaidoms isaugus ir sumazėja - sumazėjus.
Multiplikatorius - tai koeficientas, parodantis nacionalinio produkto pokyčio ir bendrųjų islaidų elemento pokyčio santykį.
Investicijų multiplikatorius (mi)skaičiuojamas kaip pusiausvyros nacionalinio produkto pokyčio santykis su visuminių islaidų pakitimu:
mi = delta NI / delta I
Mult. reiksme visada didesne uz vienetą. MPC rodo kokia kiekvieno papildomo dalis skiriama vartojimui. MPC reiksmė svyruoja tarp 1 ir 0 . Jei MPC yra didelis tai didelis pajamų augimas lemia didelį vartojimo augimą ir multiplikatoriaus reiksmė bus didesnė. Jei MPC mazas tai multiplikatorius taip pat mazas.
Multiplikatoriaus esmė yra tai, kad investicijų padidėjimas sukelia grandininę reakciją pasireiskiančią papildomų pajamų bei vartojimo islaidų didėjimu.
m= 1/ (1-MPC)=1-MPS
Multiplikatoriaus veikimo vaizdavimas grafiskai:
Multiplikatoriaus ypatybes:
Jo poveikis pasireiskia tik per tam tikrą laiką.
Jo poveikis ekonomikoje susidaro tiktai esant nepanaudotiems istekliams. Jei tokių isteklių nėra tai NP ir produkto didėjimas bus infliacinis t.y. didės kainų sąskaita.
26. Trumpojo ir ilgojo laikotarpio bendrosios pasiūlos kreive. AD ir AS pusiausvyra. Recesinis ir infliacinis tarpsnis.
Bendroji pasiūla (AS)- tai prekių ir paslaugų visuma, kuri gali būti pateikta rinkai esant tam tikroms vidutinėms kainoms.
Nuozulni AS yra būdinga tik trumpuoju laikotarpiu arba esant ekonomikos nuosmukiui. Ilguoju laikotarpiu pasiekus potencialaus produkto lygį AS staigiai kyla į virsų.Ilguoju laikotarpiu gamybos veiksnių kainų augimas ir produkcijos kainų didėjimas vyksta vienodais tempais.
Jei AS vertikali, tai reiskia kad gamybos apimtis priklauso nuo S sąlygų, o AD lemia kainų lygį.
Jei AS juda į desinę, tai ji didėja AS'>AS
AS kitimą trumpuoju laikotarpiu sąlygoja tokie veiksniai, tai:
Gamybos kastų kitimas - svarbiausia darbo uzmokestis. Jei jis didėja, tai gamybos kastai irgi didėja. AS tiesė juda į kairę ir mazėja. Jei P nekinta, tai įmonės yra linkę mazinti gamybos apimtį, jei P didėja, - islaikyti pradinę gamybos apimtį.
Darbo nasumo kitimas . Jei nasumas didėja, tai mazinami gamybos kastai, jei uzmokestis nekinta, arba palaikomi stabilūs produkcijos vieneto kastai, tai darbo uzmokestis didėja, AS tiesė juda į desinę - į padėtį AS'. Kainų lygiui nekintant į rinką yra pateikiama daugiau produkcijos, arba tiek pat produkcijos pateikiama aukstesnėmis kainomis
AS kinta ilguoju laikotarpiu kai:
Didinami gamybos veiksniai - darbo, zemės , kapitalo
Tobulinamos technologijos
Pusiausvyra tai ekonomikos būklė, kai rinkos jėgos atsveria viena kitą ir nekyla jokių tendencijų kokiems nors procesams ekonomikoje keistis. Pusiausvyros taske paklausa AD lygi pasiūlai AS.
27. Fiskalinės politikos esmė ir tikslai. Valstybės pajamos ir islaidos. Vyriausybės sektoriaus poveikis vartojimo islaidoms.
Vyriausybė, dalyvaudama ūkinėje veikloje gauna pajamas ir islaidas.
Vyriausybės islaidos prekėms ir paslaugoms įsigyti zymimos raide G. Sis dydis didina visuminę paklausą. Taigi: AD=C+I+G
Vyriausybės pajamų saltinis - mokesčiai, kuriuos moka namų ūkiai ir firmos. Valstybė, reguliuodama visuminę paklausą, naudojasi biudzetu. Tokia politika vadinama fiskaline .
Fiskalinė politika įgyvendinama keičiant vyriausybės islaidų ir sumokamų mokesčių apimtį.
Izdo politika - tai vyriausybės islaidų mokesčių naudojimas reguliuojant bendrąją paklausą AD.
Pagrindinės izdo politikos priemonės yra:
Mokesčiai
Vyriausybės islaidos
Transferiniai mokėjimai.
Yra skiriamos trys izdo politikos kryptys:
Stabilizuojanti izdo politika - tai vyr pajamų ir islaidų panaudojimas Ye susvelninti;
Valstybės biudzeto politika - tai biudzeto panaudojimas AD reguliavimui. Kai pajamos> uz islaidas ura perteklinis biudz; kai pajamos<uz islaidas -deficitinis ir kai pajamos lygios islaidoms - subalansuotas biudz.
Valstybės skolos politika - tai valstybės vertyb pop panaudojimas reguliuojant bendrąją paklausą.
Vyriausybės pajamas gauna per mokesčius - tiesioginius (pajamų, draudimo.) ir netiesioginius(nustatomi konkrečiai prekei ar paslaugai)
Vyriausybės pinigus isleidzia per tiesiogines (nacionalinė gynyba, svietimas.) ir netiesiogines (tai vyriausybės mokami transferiniai ismokėjimai) islaidas.
Vyriausybės poveikis vartojimo islaidoms yra dvejopas:
Vyriausybės sektoriaus islaidos prekėms ir paslaugoms įsigyti yra savarankiska ir tiesioginė AD paklausos dalis (G)
Vyriausybės sektorius AD veikia ir netiesiogiai dviem būdais keisdamas namų ūkio vartojimo islaidas.
Vyriausybė apmokestina namų ūkius pajamų mokesčiais
Ji moka asmenims ir seimoms transferinius mokėjimus.
Įvertinant sį netiesioginį valstybės poveikį namų ūkio vartojimui yra naudojama grynieji mokesčiai - tai skirtumas tarp namų ūkių mokamų tiesioginių mokesčių ir jų gaunamus transferinius mokėjimus.
NT=Td-Ti
NT kinta proporcingai Y
NT=t x Y, kai t - grynųjų mokesčių norma
GP=Y-t x Y=Y(1-t)
Si lygybė rodo, kad namų ūkiai dalį pajamų GP mokesčių forma sumoka valstybei. Mokesčių įvedimas pakeičia vartojimo funkciją.
C=a+MPC(Y(1-t))
MPC'= MPC(1-t), kai MPC' yra ribinio polinkio vartoti koeficientas esant mokesčiams.
Siuo atveju ribinio polinkio vartoti koeficientas mazėja mokesčių dydziu.
Esant mokesčiams ribinio polinkio vartoti koeficientas mazėja mokesčių dydziu.
Esant mokesčiams vartojimo funkcija nusileidzia zemyn - tampa nuozulnesne.
28. Vyriausybės islaidų poveikis pusiausvyros nacionaliniam produktui.
Vyriausybė dalyvauja ūkinėje veikloje įsigydama tam tikras prekes ir paslaugas. Sios islaidos didina visuminę paklausą dydziu G (ziūr.f-lę):
AD=C+I+G
Toliau aptarsiu vyriausybės islaidų poveikį kai nėra mokesčių (t =0)
Grafike pavaizduotas tiesės AD poslinkis į padėtį AD' , taigi susidaro naujas pusiausvyros produktas E'. Čia būdingas multiplikacijos efektas - t.y. pusiausvyros NP padidėja daugiau nei isauga vyriausybės islaidos (T.Y. delta Y daugiau uz delta G). Vyriausybės islaidos didina visuminę paklausą ir nacionalines pajamas ir sukelia antrinių vartojimo islaidų augimo grandinėlę. Dėl to visuminė paklausa ir produkto apimtys didėja. Taigi:
M=1/(1-MPC)=1/MPS
Isvada: Didėjant vyriausybės islaidoms, didėja visuminė paklausa ir pusiausvyros produktas, o vyriausybės islaidoms mazėjant visuminė paklausa ir pusiausvyros produktas mazėja.
29. Fiskalinės (izdo) politikos priemonių naudojimas. Nediskretinė fiskalinė politika: savaiminiai stabilizatoriai.
Jei ekonomikai būdingas nuosmukis vyriausybė įgyvendina skatinančią politiką. Ji apima:
Vyriausybės islaidų didinimą
Mokesčių mazinimą
Abiejų isvardintų priemonių derinimą
Pasekmės-biudzeto deficito augimas. Deficitas paprastai dengiamas paskolomis is salies gyventojų arba kuria naujus pinigus. Sie veiksmai gali paskatinti spartų kainų augimą salyje. Manoma, kad deficito finansavimas kuriant naujus pinigus daro didesnį skatinamąjį poveikį ekonomikai.
Jei ekonomika yra pakilimo fazėja t.y. nedarbo lygis zemas, bet sparčiais tempais auga infliacija, vyriausybė įgyvendina stabdančią fiskalinę politiką t.y. vyriausybė: mazina islaidas, didina mokesčius, arba derina abi sias priemones.
Tokios politikos pasekmė - biudzeto pertekliaus atsiradimas. Sis perteklius gali būti naudojams valstybės skolai padengti arba isimtas is apyvartos.
Savaiminiai stabilizatoriai - tai savaime veikiančios biudzeto politikos priemonės, kurios padidina visuminę paklausą, kai ekonomikoje nuosmukis, ir pristabdo visuminės paklausos augimą., kai ekonomika kyla.
Pagrindiniai sav stab yra mokesčiai ir transferiniai mokėjimai. Mokesčių apimtis auga didėjant nacionaliniam produktui. Transferinių mokėjimų dydis keičiasi priesinga linkme - kai ekonomika pakilimo stadijoje jis mazėja.
Kai ekonomikoje pakilimas, auga nacionalinės pajamos, mokesčių įplaukos į biudzetą didėja automatiskai. Biudzeto deficitas mazėja ir susidaro perteklius. Kai ek nuosmukis, mokesčių įplaukos automatiskai mazėja, tai sustabdo visuminės paklausos mazėjimą ir susvelnina nuosmukį.
Savaiminių stabilizatorių pranasumas lyginant su diskretine fiskaline politika yra tas, kad jie veikia savaime, nepriimant vyriausybei isankstinių sprendimų. Tačiau jie negali pasalinti nepageidaujamų pusiausvyros produkto pasikeitimų. Jie tik susvelnina ekonominius svyravimus.
30. Pinigų kilmė ir funkcijos. Siuolaikiniai pinigai ir jų kiekis (MI, MII, MIII). Pinigų pasiūla ir paklausa. Paklausa ir palūkanų norma.
Pinigai - tai visa tai, kas atlieka mainų, taupymo bei mokėjimo priemonės funkcijas. Pinigai atsirado plėtojantis mainams. Pries jų atsiradimą jų vietą uzėmė prekės:gyvuliai, kailiai, grūdai. Plėtojant prekių mainams vis labiau isryskėjo tokių pinigų trūkumai. Dėl to vieta buvo uzleista tauriesiems metalams. Pinigai buvo kalami is aukso , sidabro. Pirmieji popieriniai pinigai atsirado Kinijoje viespataujant Tano dinastijai mazdaug VII-Xa. Po I pas karo visos valstybės perėjo prie popietinių pinigų.
Pinigų funkcijos:
1.Mainų priemonė. Tai priemonė kurios dėka vyksta prekių mainai, tarpininkaujant pinigams. Pinigai reikalingi kaip priemonė prekėms įsigyti.
2.Prekių apskaitos f-ja: Pinigai kaip apskaitos vienetas - tai toks vienetas kuriuo nustatomos kainos ir vedama apskaita.
3. Taupymo kaupimo f-ja: Pinigai likvidūs, lengvai pakeičiami į kitas turto formas, dėl to jie labai tinka taupymui. Sią f-ją pinigai atlieka gerai tuo atveju jei jų perkamoji galia yra pakankamai stabili.
Pinigai visomis formomis esantys salyje vienu metu sudaro pinigų pasiūlą, kuri svarbi dėl sių priezasčių:
Ji vaidina svarbų vaidmenį salies ekonomikoje. Nuo pinigų kiekio priklauso salies gamybos apimties pokyčiai bei kainų lygis
Siuolaikinių pinigų kiekį valstybė gali lengvai keisti.
I. Pinigai siaurąja prasme: M 1- tai grynieji pinigai + pareikalavimo/ čekiniai indėliai.
Pareikalavimo indėliai - einamosios sąskaitos. Joms būdinga: nenurodomas terminas, nėra palūkanų, israsomi čekiai. Čekis- rastiskas nurodymas bankui pervesti pinigus į kito asmens sąskaitą ar juos
II. M2 - pinigai siaurąja prasme - į jį įeina pinigų elementai sudarantys M1 ir kai kurie pusiau pinigų elementai.
M2=M1+taup. Indel + smulkūs term indel.
Taupomasis indėlis - neribotam laikui atiduota saugoti pinigų suma uz kurią mokamos palūkanos. Jie negali būti naudojami kiap mokėjimo ar mainų priemonė, todėl laikomi pusiau pinigais. Lengvai perkeliami į čekinius indėlius. Terminuotas indėlis - nustatytam laikui atiduota saugoti pinigų suma uz kurią mokamos didesnės palūkanos. Jie nenaudojami kaip mokėjimo priemonė, likvidumas dar mazesnis, tai potencialūs pinigai.
III. Netikri pinigai, pusiau pinigai.
M3=M2+stambus terminuoti ind.
IV. Likvidus aktyvai. L= M3 + valstyb vertb popier
Pinigų paklausa - tai paklausa realių pinigų kiekiui, t.y. nominaliems pinigams kurių kiekį nusako kainų lygis.
2. Pinigų paklausos reikalingos sandėriams sudaryti MDt.
Pusiausvyra pinigų rinkoje - situacija, kai paklausa realiųjų pinigų kiekiui yra lygi pasiūlos kiekiui.
CB , reguliuodamas pinigų pasiūlą, veikia palūkanų normą. Jei palūkanų norma arba alternatyviniai pinigų laikymo kastai (r) didėja, atsiranda zemesnė paklausa realių pinigų kiekiui. Tai parodyta grafike. Pinigų paklausos ir pasiūlos kreivių susikirtimo taskas E parodo pusiausvyrą pinigų rinkoje, kuri galima esant palūkanų normai "ro". Zemyn nuo pusiausvyros tasko E yra paklausos pinigams perteklius, - tai atstumasAB.
31.Bankų atsiradimas ir jų funkcijos. Būtino rezervo principas.Pinigų pasiūlos plėtimasmazinimas. Pinigų multiplikatorius.
Bankų pradzia 2000m. pr. Kr. Bankininkystės operacijas atlikdavo baznyčios, sventyklos. Pirmieji siuolaikinių bankų prototipai atsirado XIIa. S.Italijoje, Lombardijoje. Pirmieji bankai, įsteigti valstybinės valdzios įstatymais, buvo tik XV a. Pirmasis Lietuvos bankas buvo įkurtas 1872m. t.y." Vilniaus akcinis zemės" bankas. Bankai atsirado tais laikais, kai pinigų vaidmenį atliko brangieji metalai. Pirmieji bankininkai buvo viduramzių auksakaliai.
Kaip issivystė bankai:
Auksakaliai uz mokestį priimdavo saugoti brangenybes, o uz jas isduodavo kvitą. Plečiantis mainams, auksakaliui patikėdavo ir pinigus. Taigi, mokėjimo funkciją atliko ir brang. metalų pinigai ir kvitai.
Pastebėjus, kad palikto aukso vienu metu neatsiima, auksakaliai tam tikrą dalį pradėjo skolinti pirkliams ir is to papildomai uzsidirbti.
Toliau sekė ilga bankų raidos istorija. Siuolaikinių bankų sistema yra sudėtinga, jie klasifikuojami įvairiais poziūriais. pvz. pagal geografinį poziūrį: salies vidiniai, regioniniai, tarptautiniai; funkciniu poziūriu: pramonės, zemės ūkio; pagal nuosavybę: valstybiniai, privatūs, misrūs; pagal veiklos pobūdį:
I. Centrinis bankas Jis atlieka kitų bankų prieziūros f-ijas, leidzia į apyvartą pinigus, nustato valiutos kursą.
II.Kom. bankas Tai akcinio kapitalo pagrindu veikianti įm, besiverčianti indėlių priėmimu ir paskolų teikimu.
III. Parabankai Tai nebankinės kredito institucijos kurios atlieka specifines f-ijas, pvz. Kredito sąjungos, lombardai, taupymo
ir paskolų asociacijas, lizingo formos.
Bankų saugumą uztikrina būtinieji rezervai
Būtinasis rezervas- tam tikra neterminuotų indėlių dalis, kurią bankas turi laikyti atsargoje. Dabar jų dydį reglamentuoja įstatymai, anksčiau nusistatydavo pats bankas.
10% R=Rbūt./Dnet.
R- rezervo norma
Rbūt- būtinieji rezervai
Dnet- depozitai
Pats bankas gali tik padidinti R dydį, bet sumazinti - ne.
Teikdami paskolas bankai kuria pinigus. Paskolų teikimo galimybės priklauso nuo Rbūt normos (ir daugybės kitų aplinkybių). Kuo ta norma mazesnė, tuo bankai gali teikti daugiau paskolų.
Paskolų teikimo galimybės priklauso nuo to ar nagrinėjamas atskiras bankas, ar visa bankų sistema .
Atskiras KB gali suteikti ribotą kiekį paskolų, t.y. tiek, kiek turi Rpertekl.
Visi KB gali teikti paskolas didindami perteklinius rezervus. Pinigų kūrimo galimybės tuo atveju yra didesnės. Isduota paskola grįzta indėlio pavidalu į tą patį ar į kitus bankus.
Kiek vienas bankas praranda, tiek kitas gauna .
Multiplikatorius rodo teoriską, potencialiai galimą pinigų panaudojimą, tačiau faktiskai pinigų kiekis gali didėti ir maziau , nei apskaičiuotas remiantis multiplikatoriumi. Paskolos gavėjas isleidzia tik dalį pinigų. Tuomet tikrasis pinigų multiplikatorius bus mazesnis nei apskaičiuotas pagal formulę.
Nustatyta , kad mM1 dydis priklauso nuo gyventojų polinkio laikyti pinigu sbanke.
mM1=N+1/N+R
N-gyventojų gryn. pinigų dalis bendrame gryn. pinigų kiekyje.
R- būtinų rezervų norma.
32. CB ir jo funkcijos.Pinigų pasiūlos kontroles bei reguliavimo budai. Monetarine politika:esme ir tikslai
CB yra svarbiausias kiekvienos salies bankas. Paprastai valstybės turi vieną CB (isimtis: JAV, kur CB funkcijas atlieka FRS( federalinė rezervų sistema, kurią sudaro 12 bankų).
. CB skirtingai nuo KB nėra pelno siekianti įmonė, kurios tikslas yra pinigų pasiūlos reguliavimas.
CB negali būti pavaldus vyriausybei. Jo administraciją skiria valstybinė valdzia, kuri nustato ir jo nepriklausomumo ribas.
CB turi isimtinę pinigų emisijos teisę, t.y. leidzia į apyvartą pinigus. Pinigu emisija yra atskirta nuo vyriausybės.
CB kaupia ir valdo uzsienio valiutos aukso atsargas, vadovauja valiutos kurso nustatymui.
CB yra bankų bankas, o tai reiskia, kad jo klientai yra KB ir vyriausybė, komerciniai bankai CB-ke laiko dalį ar visus būtinuosius rezervus.
Vyriausybė gali skolintis is CB, kai formuojamas biudzeto deficitas. CB neprivalo skolinti vyriausybei.
CB kontroliuoja KB - ų veiklą. Be tiesioginės kontrolės yra taikomas ir moralinis įtikinėjimas.
Kontrolės tikslas - apsaugoti bankus nuo bankroto. CB turi būti pasirengęs padėti KB.
CB savo tikslus įgyvendina formuodamas tam tikrą pinigų politiką, kuri įgyvendinama reguliuojant pinigų pasiūlą ir netiesiogiai palūkanų normos dydį.
Pinigų pasiūla (MS) susideda is dviejų dalių:.standartinių bei bankų sukurtų pinigų.
CB tam tikrais būdais gali pakeisti KB-ų pinigų isteklius, o jie gali keisti isduodamas paskolas. Bankai kuria pinigus didindami arba mazindami isduodamų paskolų apimtį, o tai tiesiogiai veikia salies pinigų pasiūlą.
Svarbiausi budai naudojami M pasiūlai reguliuoti:
CB nustato minimalų būtinojo rezervo dydį, kurį KB visada gali padidinti bet negali sumazinti. Bankai didina būtinuosius rezervus, kai laukiama indėlių atsiėmimo. Jei CB sią normą didina, tai bankai gali teikti maziau paskolų ir pinigų pasiūla gali sumazėti, tačiau CB to daznai nedaro. Ji islaikoma pakankamai stabili ilgo laikotarpio metu. Todėl sios priemonės poveikis yra antraeilis.
Veiksmai atviroje rinkoje. Esmė - vyriausybės vertybinių pop. pirkimas/pardavimas atviroje rinkoje.
jei CB nusprendzia pinigų pasiūlą didinti, tuomet jis perka vertybinius popierius, o kiti subjektai gauna pinigus. Atsiranda galimybė teikti daugiau paskolų.
jei pinigų pasiūla per didelė, tai CB parduoda vertybinius popierius ir sumazėjus pinigų kiekiui, teikia maziau paskolų.
CB teikiamos paskolos KB.
CB gali teikti KB paskolas imdamas palūkanas, vad. diskonto norma, kuri daznai virsija rinkos palūkanų normą, del to KB ne visada gali ta paskola pasinaudoti, be to CB tu paskolų gali ir nesuteikti. Jei CB didina diskonto normą, tuomet KB maziau skolinasi ir maziau teikia paskolų kitiems. Dėl to pinigų pasiūla salyje gali mazėti. CB paskolos sudaro nedidelę dalį ir neturi įtakos rinkos palūkanų normai.
Pinigu politika - tai bendros makroekonominės politikos priemonė kontroliuojama pinigų sistemos įstaigų, kuria siejama įgyvendinti vyriausybės ekonominius tikslus, darant įtaką pinigų kiekiui ir palūkanų normai.
CB didina pinigų pasiūlą. Tai sąlygoja pusiausvyros palūkanų normos sumazėjimą, palūkanų sumazėjimas skatina investicijų augimą . Sumazėję palūkanos sąlygoja AD elementų didėjimą. Investicijų augimas skatina AD didėjimą, o AD didėjimas sąlygoja pusiausvyros nacionalinio produkto Ye didėjimą.
CB vykdo monetarinę kontrolę - t.y. pagrindinis jo tikslas - NP apimties didinimas, nedarbo ir infliacijos mazinimas.
33. Darbo jėgos ir nedarbo sąvokos. Nedarbo rūsys. Natūralus nedarbo lygis. Nedarbo mazinimo politika.
Visi salies gyventojai skirstomi i dvi dalis: iki 14m. ir nuo 14m. bei vyresni
Suaugę gyventojai skirstomi: darbo jėga ir neaktyvus gyventojai.
Darbo jėgai priskiriami tie zmones, kurie turi sugebėjimą dirbti tai ek., aktyvus suaugę gyv. Darbo jėga-tai visuma fiziniu, protiniu savybių, kurias zmogus paleidzia i apyvarta dirbdamas. Sveiki darbingo amziaus zm., ir faktiskai dirbantieji nepilnamečiai ir pensininkai priskiriami darbo jėgai.Darbo jėga sudaro dirbantys ir aktyviai darbo ieskantys zmones. Ek., neaktyvus gyv.- tai darbingo amziaus gyv., ir vyresni kuriu negalima priskirti darbo jėgai.
Darbo jega sudaro
1.uzimtieji
2 bedarbiai
Nedarbo rūsys:
1 Frikcinis nedarbas (Uf)- jo priez. tai paties zm. interesai.Darbas paliekamas dėl iv. asmeniniu priez.Tuo atveju nedarbas yra neisvengiamas ir trunka papratai neilgai, ir laikomas savanorisku.
2 Struktūrinis (Us)-ji sukelia nuolatiniai gamybos struktūros pokyčiai.Jie vyksta dėl mokslo, technologijos pazangos.dėl siu pokyčiu keičiasi darbo rinkos paklausa. Paklausa senoms profesijoms mazėja, o naujoms didėja. Dalies zm. issilavinimas neatitinka naujose darbo vietose keliamu reikalavimu Jis yra ilgesnes trukmes tačiau yra neisvengiamas.
3 Ciklinis (Uc)- jis kyla dėl gamybos cikliniu svyravimu.Ji sukelia ek., nuosmukis.
U (bendras nedarbas)=Uf+Us+Uc
Un(Naturalus nedarbas)=Uf+Us
Un ribos diskutuotinos tai 5-6%.
W-darbo uzmokestis
L-dirbančiuoju sk.
Taskas E -darbo rinkos pusiausvyra. Nedarbo pasiūlos kreivės E ir LF artėja viena prie kitos kai darbo uzmokestis didėja. Skirtumas tarp faktiskai uzimtų zmonių ir potencialiai galinčių dirbti mazėja. Atkarpa EK parodo natūralaus nedarbo lygį. Kai W did., LD mazėja, o LS didėja.
1.Darbo pasiūlos didinimas Bendras jos bruozas - veikiama į zmogiskuosius poreikius. Yra siūloma:
a) Tobulinti informacinę sistemą. Turi būti kaupiama informacija apie laisvas darbo vietas ir darbo ieskančius zmones.
b) Numatyti struktūrinius gamybos pokyčius ir bandyti prie jų prisitaikyti. Tai daroma sprendziant persikvalifikavimo problemas.
c) Tobulinti nedarbo pasalpų sistemą. Kartais gali būti siūloma mazinti darbo uzmokesčio minimumą.
2. Darbo paklausos didinimas Yra siūloma:
a) valstybė gali padėti silpstančiai ūkio sakai ir tuo būdu islaikyti darbo vietas;
b) vykdydama skatinančią izdo ir pinigų politiką valstybė gali AD padidinti. Gali plėsti darbo vietas valstybiniame sektoriuje, didinti subsidijas privačioms firmoms, daugiau supirkti jų produkcijos. didesnis dėmesys turi būti skiriamas smulkaus verslo plėtojimui;
c) gali būti plečiama paslaugų sfera ir darbas namuose;
d) įstatymais galima stengtis susilpninti profsąjungų galią. Jos issireikalauja kad darbo uzm. virsytų pusiausvyros lygį, o tai didina nedarbą.
34. Infliacija ir jos formos. Infliacijos priezastys. Infliacija ir nedarbas. Filipso kreivė.
Infliacija - pinigų nuvertėjimas, kuris pasireiskia prekių kainų kilimu. Tai ne vienkartinis kainų pakilimas, o nuolatinis, besitęsiantis reiskinys, kai kyla bendras visų prekių kainų lygis (kai kurių prekių kainos gali islikti stabilios) Kai AD did.,tai Y ir P didėja taip pat.
Infliacijos formos:
Pagal tempus: 1. Sliauziančioji. Tempai nedideli, bet pastovūs 1-3% per metus, pinigų perkamoji galia issaugoma 2. Suoliuojančioji. Tempai aukstesni 30-40% per metus, vyksta staigiai ir uztrunka ilgai. 3.Hiperinfliacija. Tempai labai dideli - 50% per mėn. Pinigų spausdinimo kastai gali labai isaugti, o jų perkamoji galia gali nukristi zemiau uz jų gamybai sunaudotą popieriaus vertę. Sios vertės sumazėjimas gali būti ismatuotas kainų pokyčiu.
Infliacijos priezastys skirstomos į dvi grupes.
Paklausos infliacija tai AD didėjimo sukelta infl. Kol gamybinių isteklių pakanka, tol Y gali būti didinama nekeliant kainų. Kai gamyba veikia visu pajėgumu, didėjant AD, neisvengiamai kyla Y ir P. Taskas E : pageidautina ek. pusiausvyra. Tarkim, kad AD didėja, tai didėja Y ir P susidaro naujas pus t. E1.
AD didėjimo ir infliacijos priezastys
a) Siuolaikiniai neturintys savo vertės pinigai įgalina lengvai padidinti jų kiekį. Infliacija atsiranda tuomet, kai jų kiekis didėja greičiau nei nacionalinės pajamos(Y).
b) Deficitiniai valstybių biudzetai. Deficitui dengti yra imamos paskolos, didinami mokesčiai ir papildoma pinigų emisija. Jei biudz deficitas formuojamas ilgai tai sunku skolintis pinigus, o mokesčių didinimas susijęs su ilgalaike jų bengimo tradicija, taigi vienintelis deficito vengimo saltinis - M emisija. Įvairių ūkio subjektų poziūriu tai reiskia infl. mokestį, o valstybės poziūriu - pajamas.
. Siuo atveju infliaciją sukelia AS mazėjimas. Mazėjant AS, mazėja ir Y. Sumazėjus AS, ilgalaikė pusiausvyra sutrinka ir si kreivė persikelia į kairę. Kai AS sumazėja, Y sumazėja, o P padidėja.
AS mazėjimas susijęs su kastų didėjimu. Visi veiksniai, kurie didina kastus, kelia ir kainas. Pinigai atlieka pasyvų vaidmenį t.y. prisiderina prie Kainu kilimo,kuri sukelia kitos priezastys. Pagr. priezastys, sukeliančios kastų infl: 1. Gamtos sąl. pablogėjimas, stichinės nelaimės, epidemijos. 2. Zaliavų ir energijos kainų padidėjimas. 3. DU padidėjimas. Jį didinti reikalauja profsąjungos, kai tikimasi, kad kitais metais infl tempai bus didesni. 4. Neefektyvi gamyba. 5. Muito mokesčiai.
Rysius tarp nedarbo ir infliacijos isnagrinėjo Filipsas. Jis įrodė, kad infl glaudziai susijusi su nedarbu, o sią nepriklausomybę. Esant mazam nedarbui infliaciją būna auksta ir atvirksčiai.
Taskas E rodo ekonominę pusiausvyrą, kur infliacija lygi nuliui iregzistuoja natūralus nedarbo lygis (5%). Tarkime AD did, ekonomika juda į virsų Filipso kreive iki tsk A: nedarbo lygis mazėja , infliacija didėja.
Infliacijos tempai nedidėja tuo atveju, jei faktinis nedarbo lygis lygus natūraliam.Jei infliac sukelia AS mazėj , tai atvirkstinės priklausomybės tarp infliac ir nedarbo nėra.
Kai AS mazėja, P didėja - Y mazėja, U didėja. Pasrebėta, kad Filipso nustatyta priklausomybė pasireiskia tik trumpuoju laikotarpiu. Ilguoju laikotarpiu Filipso kreivė tampa vertikalia tiese.
Per ilgą laikotarpį ( antras grafikėlis) kiekybinės priklausomybės tarp infliacijos ir nedarbo nėra. Vertikali kreivė reiskia, kad U infliacija neveikia, ilguoju laikot pasiekiama potencialiai galima gamybos apimtis, ji yra vertikali, issemiami visi rezervai, todėl neziūrint į P, U keistis negali.
Trumpo laikotarpio Filipso kreivė rodo tik laikiną nedarbo ir infliacijos sąveiką. Ji trunka tol, kol ekonomika prisiderina prie D padidėjimo. Kai ekonomika prisitaiko prie P didėjimo , tuomet kastai padid, AS LR mazėja, reali gamybos apimtis nekinta, nedarbas nebemazėja.
35. Infliacijos kastai ir pasekmės. Infliacijos mazinimo keliai. Vyriausybės antiinfliacinė politika.
Infliacijos kastų nustatymas yra vienas sudėtingiausių makroekonomikos uzdavinių.
Infliacijos laikotarpiu keičiasi santykinės kainos, vyksta pajamų ir turto perskirstymą tarp zmonių ir grupių, visos nacionalinės gamybos bei uzimtumo rodiklių nukrypimai nuo pusiausvyros. Vieni islosia, kiti pralaimi. Siuos kastus patiria visa ekonomika.
Pinigų perkamoji galia kinta; kainos didėja. Infliacijos pasekmės priklauso nuo to kokie yra jos tempai ir nuo to ar ji laukiama, ar netikėta. Nustatyta, kad nedideli (2-3 proc. per metus) tempai netgi naudingi. Kritinė riba 1,1 - 4,7 proc į metus, jai esant viskas gerai. Virsijus ją, ekonomika dar kyla, bet jos tempai pradeda lėtėti: 25-49 proc infliacijos tempai - ekonomika nustoja kilti, o virsijus ją, pradeda smukti. Jei infliacija yra laukiama tai visi ūkio objektai gali prie to prisitaikyti taigi tokiu atveju nuostoliai būna mazesni.
Infliacijos pasekmės
Tiesioginiai infliacijos kastai.
a) kastai, susiję su pinigų operacijomis. Kai infliac tempai auksti, pinigų gyventojų rankose daugėja todėl gaistama daugiau laiko, nesant pinigus į bankus ir juos atsiimant.
b) kastai susiję su perkainavimu, etikečių, katalogų perspausdinimu.Ypač dideli kastai susidaro keičiant prekiavimo automato įtaisus.
c) atsiranda papildomi kastai perziūrint ar sudarant naujus sandėrius.
2. Infliacija sukelia ekonomines disproporcijas. Kainos įv sakose kyla nevienodai, todėl kapitalas persilieja is vienų sakų į kitas. Susiformuoja spekuliacinė prekyba.
Sutrinka pinigų ir kredito sistemos funkcionavimas.
Infliacija yra pajamų ir turto perskirstymo priemonė. Is jos laimi turto (ypač nekilnojamojo) savininkai. Pralaimi tie, kurie gauna fiksuotas pajamas.
Kinta gyventojų realiųjų pajamų kiekis t.y. jos auga. Padidėja mokamų mokesčių suma.
Vyriausybės tikslas paprastai būna toks - pasiekti, kad infliacijos tempai būtų bent jau saikingi. Pasipriesinimas infliacijai gali vykti per visuminės paklausos ir pasiūlos reguliavimą. Tai įgyvendinama fiskalinės ir monetarinės politikos priemonėmis. - t.y. vyriausybės islaidomis, apmokestinimo formomis, CB operacijomis.
Antiinfliacinės priemonės paprastai skirstomos
Strategines - ilgo laikotarpio:
Infliacijos lūkesčių slopinimas. Tai pasiekiama stiprinant rinkos sistemą arba skatinant pasitikėjimą vyriausybe.
Griezti pinigų kiekio augimo apribojimai.
Biudzeto deficito mazinimas didinant valstybės pajamas arba mazinant islaidas.
Taktines - trumpalaikės
Infliacijos įtampos sumazinimas didinant pasiūlą nesitikint paklausos isaugimo arba atvirksčiai.
36. Ekonomikos augimo sąvoka ir pasekmės. Ekonominio augimo veiksniai. Gamybos funkcija.
Ekonomikos augimas - ilgalaikis valstybės gamybinio potencialo plėtimas, kurį apibūdina nacionalinio produkto augimas. Sis augimas yra būtinas: didėja gyventojų skaičius, didėja zmonių poreikiai. Spartūs ekonomikos augimo tempai sudaro prielaidas ne tik tiesiogiai didinti valstybės gamybinį potencialą, bet ir spręsti socialines problemas. Kartu gamybos plėtimas pagimdo ir daug problemų.
Ilgalaikį ekonomikos augimą sukelia tokie veiksniai;
Zemės bei gamtinių isteklių kiekis bei kokybė;
Darbo isteklių kiekis bei kokybė.
Pagrindinio kapitalo apimtis
Technologija ir mokslas.
Sie veiksniai vadinami pasiūlos veiksniais.Jie parodo kiek gali padidėti BNP jei sių veiksnių kiekis auga ir kokybė gerėja. Rysį tarp BNP ir sių veiksnių apibūdina gamybos funkcija.
Gamybos funkcija - tai rysys tarp ekonominio augimo veiksnių ir BNP apimties kuris parodo kiek ir kokių veiksnių bei kokiomis proporcijomis turi būti sunaudojama , siekiant pagaminti max produkto kiekį.
Jei BNP apimtį pazymėsime Y, zemės ir gamtinių isteklių apimtį - N, kapitalą- K, darbą - L, technologiją - T, tai gamybos fu-jos bendriausia israiska bus : Y = f ( N, K, L, T)
Gamtos istekliai (N). Dalis jų santykinai pastovūs, kiti atstatomi natūraliai.. Zmogus yra vartotojas, zmonių kiekis pasaulyje didėja, ir jų poreikiai auga.
Kapitalas (K) - tai, kas sukurta zmonių darbu ir naudojama gamyboje. Jei salyje visiskas uzimtumas tuomet gamybos augimo tempai priklauso nuo kapitalo kiekio ir kokybės. Didėjant kapitalo daliai, tenkančiai vienam darbuotojui, didėja ir darbo nasumas.
Darbas (L). Gamybos didėjimo tempai nuo darbingo amziaus zmonių skaičiaus, jo kitimo ir darbo jėgos kokybinių charakteristikų.
Kapitalo kokybės augimo priezastis mokslo plėtra (T)- isradimai, inovacijos atradimai. Tai įgalina tobulinti gamybą ir naudoti naujas gamybos technologijas, didinti darbo nasumą, gerinti darbo sąlygas ir panasiai.
37. Ekonominio augimo ribos ir kastai. Verslo ciklas.
1798m.anglų ekonomistas Tomas Maltus atkreipė dėmesį į zemės ribotumo problemą. Jis rasė, kad jei zemės plotas yra ribotas, o zmonių skaičius nuolat auga, tai darbo ribinis produktas ir tuo pačiu zemės ūkio produktų gamyba mazėja. Zmonių sk, kaip ekonomikos augimo veiksnio didėjimas gręsiąs zmonijai badu.
Industriniu poziūriu sios pranasystės nepasitvirtino. Taip atsitiko dėl mokslo ir technikos pazangos. . darbo nasumas zemės ūkyje pakilo ir dalis zmonių perėjo dirbti į pramonę. Čia pasireiskė substitucijos (gamybos veiksnių pakeičiamumo)efektas.
Reiktų atkreipti dėmesį į dar vieną veiksnį - kainų mechanizmą. Jei zemės pasiūla yra ribota, tai didėjanti zemės ūkio produktų paklausa lems zemės kainos ir tuo pačiu nuomos mokesčio didėjimą. Didėjantys zemės ūkio produkcijos gamybos kastai verčia tokių zemės ūkio technologijų, kurios leistų tame pačiame zemės plote pagaminti daugiau produkcijos.
Ekonomistai yra pastebėję, kad kartais ekonominio augimo socialinė - ekonominė nauda yra mazesnė uz augimo kastus. Aplinkos tersimas, triuksmas, atliekos - tai kaina, kurią tenka mokėti uz komfortiską gyvenimą. Gamybos plėtimas yra lydimas zalingo poveikio gamtai. Galbūt tokiu atveju geriau būtų "nulinis nacionalinio produkto augimas" .Sias problemas reikia spręsti nedelsiant.
Vienas is svarbiausių valstybės ekonominių tikslų - tolygaus ekonomikos augimo uztikrinimas. Tačiau trumpuoju laikotarpiu paprastai pastebimi BNP svyravimai: t.y. jo apimtis tai didėja tai mazėja. Trumpalaikiai realaus BNP svyravimai ilgalaikės tendencijos rėmuose yra vadinamas verslo ciklu.verslo ciklai skiriasi vieni nuo kitų trukme ir intensyvumu. Tačiau jie visi turi vienodas fazes (paveikslėlis).
Taskas E yra pakilimo stadijoje - nacionalinio produkto apimtis didziausia. Ekonomikoje pilnas uzimtumas, gamyba dirba maksimaliai. Tolesnis gamybos plėtimas galimas tik naujų investicijų dėka.
Taskas B - smukimo fazėje. Firmos susiduria su pagamintos produkcijos realizacijos problema. Jos mazina gamybą, atsiranda darbo jėgos perteklius. Nedarbas mazina visumines islaidas. Kainų lygis dar nemazėja.
Taske C pasireiskia kanų mazėjimo tendencija. BNP apimtis maziausia. Dar labiau sumazėja gamyba ie padidėja nedarbas.
Taskas D - pagyvėjimo fazė. Gamybos tempai spartėja. Didėja uzimtumas. Nacionalinio produkto gamyba pasiekia tasko A lygį ir auga toliau jį pralenkdamas.
39. Valiutų rinka. Fiksuotas ir plaukiojantis valiutų kursai.
Atskirų salių tarpusavio atsiskaitymui jų valiutos turi turėti tam tikrą tarpusavio atitikimą. Tai pasiekiama uzsienio valiutų rinkos pagalba. Uzsienio valiutų rinka - tai viena is rinkos formų, kurioje prekiaujama įvairių salių valiuta. Valiutos kaina , kursas - tai nacionalinės valiutos kiekis reikalingas vienam uzsienio valiutos vienetui įsigyti. Keitimo kursas yra ta pusiausvyros kaina, kuri nusistovi tarp dviejų valiutų keitimo rinkoje. Pinigų rinkos yra panasios į kitas rinkas ir joms būringi tie patys dėsningumai. Pvz.: paklausa litams atsiranda dviem atvejais: pirma, kai eksportavę ir uzsienio valiuta pardavę prekes norime gautus pinigus issikeisti į litus , antra, kai uzsieniečiai nori įsigyti Lietuvos turtą. Pasiūla atsiras todėl kad asmenys į Lietuvą importavę prekes ar paslaugas uz litus nori nusipirkti uzsienio valiutos ir dėl to, kad Lietuvos piliečiai nori pirkti uzsienio fizinį ar finansinį turtą.
Esant fiksuotam valiutos kursui valiutos kurso keisti neįmanoma (isskyrus atsitiktinius atvejus). Si sistema is dalies uztikrina finansinę tvarką salyje: panaikina galimybę islaidzioms vyriausybėms isvengti valiutos kurso reguliavimo; vidaus pinigų masės simtaprocentinis padengimas auksu panaikina galimybę spausdinti nepadengtus auksu pinigus; salyse, kur infliacijos tempai auksti, pradeda veikti mokėjimų automatinis mechanizmas, mazinantis jų vidaus pinigų masės augimą. Tačiau tokia sistema negali prisitaikyti prie įvairių deformacijų. Salys, kuriose infliacijos tempai yra aukstesni nei jų tarptautinių konkurentų laipsniskai tampa maziau pajėgios konkuruoti tarptautinėse rinkose. Tokiu atveju salys privalo vykdyti atieztą vidaus monetarinę ir fiskalinę politiką, kad sumazintų infliacijos tempus, ar vykdyti savo valiutos devalvaciją. Jei salyje infliacijos tempai isliks aukstesni nei kitose salyse, norint islaikyti savo tarptautinį konkurencingumą, jai reikės reguliariais intervalais kartoti devalvaciją. Taigi, isskyrus atvejus, kai salys vykdo tokią monetarinę politiką, kuri sukelia nevienodus infliacijos tempus, fiksuotų valiutos kursų sistema negali susidoroti su deformacijomis. Dėl sios priezasties fiksuota valiutų sistema buvo pakeista į plaukiojančią valiutų sistemą. Si sistema pajėgi įveikti didelius ekonomikos sutrikimus. Ji leidzia salims palaikyti nevienodus infliacijos tempus. Esant siai sistemai buvo panaikinti tarptautinio kapitalo judėjimo operacijų apribojimai. Trūkumas - ypatingas nepastovumas ir finansinė netvarka.
40. Mokėjimų balansas. Mokėjimų balanso elementų kitimas.
Mokėjimų balansas tai visų sandėrių tarp vienos salies ir likusių pasaulio dalių gyventojų apibendrintas uzrasas. Mokėjimų balansą sudaro tokios dvi dalys:
Einamoji sąskaita - ji registruoja tarptautinių prekių paslaugų ir kitų grynųjų pajamų judėjimą. Ją sudaro matomoji prekyba (prekių eksportas ir importas) ir nematomoji prekyba (paslaugų eksportas ir importas)Sios abi dalys sudaro prekybos balansą.
Kapitalo sąskaita - ji registruoja tarptautinius sandorius finansiniais aktyvais. Ją sudaro:
Skirtumas tarp uzsieniečių investuoto kapitalo mūsų salyje ir mūsų salies piliečių investicijų
Įrasas apie nesumokėtus pinigus transportuojant prekes is salies
Kitos operacijos finansiniais aktyvais
Sių trijų elementų suma parodo skirtumą tarp importo ir eksporto. Jei gauta suma teigiama, - kapitalas į salį įteka ir atvirksčiai.
Mokėjimų balansas teigiamas kai į salį yra daugiau pinigų įvezama, ir neigiamas - kai daugiau isvezama.
Esant laisvai plaukiojančiam valiutų kursui , mokėjimų balansas visada turi būti lygi nuliui. Esant fiksuotam kursui - nebūtinai turi būti lygus nuliui.
Mokėjimo balanso elementų kitimas:
Einamoji sąskaita. Paimkime pvz. Lietuvą. Paklausa mūsų salies eksportui bus tuo didesnė, kuo:
Aukstesnis pajamų lygis likusioje pasaulio dalyje
Zemesnis Lietuvoje naudojamų pinigų keitimo kursas
Didesnis Lietuvos konkurencingumas pasaulio rinkose
Kalbant apie importą, į Lietuvą, , sie argumentai taikomi atvirksčiai.
Kapitalo sąskaita. Ją įtakoja:
Nauji rysiai
Apribojimų, varzančių tarptautinį kapitalo judėjimą , pasalinimas.
Pagrindiniai ekonomikos sektoriai ir nacionalinių pajamų apskaita. Bendrasis nacionalinis produktas (BNP) kaip baigtinių prekių ir paslaugų kainų suma. Nominalusis ir realusis BNP.
22. BNP kaip pajamų ir kaip islaidų suma
23. Kiti nacionalinio produkto rodikliai: Bendrasis vidaus produktas (BVP), Grynasis nacionalinis produktas (GNP), nacionalinės, asmeninės bei disponuojamos pajamos.
24. Bendrosios paklausos struktūra. Vartojimas ir jo funkcija. Polinkis vartoti.. Taupymas. Polinkis taupyti. Taupymo funkcija.
25. Pusiausvyros nacionalinis produktas ir jo kitimas. Multiplikatorius.
26. Trumpojo ir ilgojo laikotarpio bendrosios pasiūlos kreive. AD ir AS pusiausvyra. Recesinis ir infliacinis tarpsnis.
27. Fiskalinės politikos esmė ir tikslai. Valstybės pajamos ir islaidos. Vyriausybės sektoriaus poveikis vartojimo islaidoms
28. Vyriausybės islaidų poveikis pusiausvyros nacionaliniam produktui.
29. Fiskalinės (izdo) politikos priemonių naudojimas. Nediskretinė fiskalinė politika: savaiminiai stabilizatoriai.
30. Pinigų kilmė ir funkcijos. Siuolaikiniai pinigai ir jų kiekis (MI, MII, MIII). Pinigų pasiūla ir paklausa. Paklausa ir palūkanų norma.
31.Bankų atsiradimas ir jų funkcijos. Būtino rezervo principas.Pinigų pasiūlos plėtimasmazinimas. Pinigų multiplikatorius.
32. CB ir jo funkcijos.Pinigų pasiūlos kontroles bei reguliavimo budai. Monetarine politika:esme ir tikslai
CB teikiamos paskolos KB.
34. Infliacija ir jos formos. Infliacijos priezastys. Infliacija ir nedarbas. Filipso kreivė.
35. Infliacijos kastai ir pasekmės. Infliacijos mazinimo keliai. Vyriausybės antiinfliacinė politika.
36. Ekonomikos augimo sąvoka ir pasekmės. Ekonominio augimo veiksniai. Gamybos funkcija.
37. Ekonominio augimo ribos ir kastai. Verslo ciklas.
39. Valiutų rinka. Fiksuotas ir plaukiojantis valiutų kursai.
40. Mokėjimų balansas. Mokėjimų balanso elementų kitimas.
|
