Þemë Visatoje

Þmogus - Þemës planetos kûdikis. Jo atsiradimas ir raida priklausë nuo mûsø Þemës ávykiø, o ðie - nuo Visatos veiksniø. Mums atrodo, kad sistemoje Visata-Þemë-Þmogus svarbiausia vieta priklauso mums. Taèiau þinios apie Þemæ rodo, kad planeta su visomis savo geosferomis yra labai sudëtingai organizuota, bet vientisa sistema. Jà palaiko energijos ir medþiagø dinaminë pusiausvyra. Ji nëra labai grieþta, bûna svyravimø ir nukrypimø.

Þemës kitimai geologinëje praeityje vyko dësningai, ritmiðkai ir cikliðkai. Vieni jø vyko ramiai, kiti ðuoliðkai ir katastrofiðkai. Ðiø kitimø prieþastys buvo ávairios. Taèiau nëra abejonës, kad jos buvo susijusios su Visatos, Saulës sistemos ir Þemës raida. Jos tiesiogiai veikë ir veikia þmogø, jo evoliucijà ir paþangà. Tie kitimai laiko atþvilgiu formavo reiðkiniø ritmus ir ciklus, o erdvëje - tam tikrà geografinæ ávairovæ.

Þemë yra treèioji ið devyniø Saulës sistemos planetø. Visoje Saulës sistemoje jai nëra lygiø pagal tanká (vidutinis tankis - 5,515 g/cm³). Ji yra sunkiausia tarp kietøjø planetø (milþiniðkas dujinis Jupiteris vis dëlto sunkesnis). Þemë nutolusi nuo Saulës vidutiniðkai 150 mln. km. Èia jai nei per karðta, nei per ðalta, o joje esantis vanduo ir jà gaubianti atmosfera maþina temperatûros svyravimus.

Ið toli þiûrint, Þemë - pats ádomiausias Saulës sistemos objektas. Jà puoðia nuolat kintantis debesø raðtas, pro kurá matyti graþus jûrø ir þemynø pieðinys. Kosmonautas Nilas Amstrongas skrisdamas "Apolonu 11" 1969 metais, susiþavëjæs pasakë, kad Þemë "panaði á nuostabø kosmoso brangakmená" (1 pav.). Já daug ryðkesnë uþ Mënulá, nes atspindi apie 40 á jà krintanèios ðviesos, o Mënulis - tik 7 . Ið Merkurijaus, Veneros ir Marso plika akimi Þemë atrodytø kaip þibanti melsva 18318b114s þvaigþdë, taèiau ið Jupiterio ir dar ið toliau be teleskopo Þemës nebesimatytø, nes jà goþia Saulës aureolë (spindesys).

Be Þemës ir kitø planetø Saulës sistemai priklauso 43 planetø palydovai, (neskaitant dirbtiniø), daugiau kaip 1700 maþøjø planetø - asteroidø (planetoidø), tûkstanèiai kometø ir nesuskaitoma daugybë smulkiø kosminiø kûnø, kurie, susidurdami ir trindamiesi, nuolat papildo kosminiø dulkiø iðteklius. Nepaisant tokios daugybës ávairiausiø Saulës ðeimos nariø, net 95,35 sistemos masës sutelkta paèioje Saulëje. Visoms devynioms planetoms kartu tenka tik 0,14 Saulës sistemos masës.

Saulës sistema ir kartu 200 milijardø kitø þvaigþdþiø priklauso Galaktikai, kurios skersmuo apie 100000 ðviesmeèiø, o jos storis branduolio viduryje - apie 18000 ðviesmeèiø.

Sukantis visam þvaigþdþiø sûkuriui, kartu aplink Galaktikos centrà maþdaug 250 km/s greièiu skrieja ir Saulë su savo planetomis, apeidama Galaktikos orbità per 200-220 milijonø metø. Be ðito judëjimo, Saulë dar savarankiðkai skrieja - atsiduria èia toliau arèiau, èia toliau nuo Galaktikos branduolio. Branduolyje þvaigþdþiø tirðèiausia, jø gravitacinis poveikis didþiausias, daþnai suðvinta novos, vyksta supernovø sprogimai. Priartëjusi prie mûsø Galaktikos branduolio, Saulës sistema gali bûti praturtinama sunkiaisiais cheminiais elementais, iðsviedþiamais ið supernovø gelmiø. Tuo metu taip pat susidaro palankios sàlygos Saulës ir jos planetø vidinëms átampoms iðsikrauti. Kai Saulë ir jos planetos nutolsta nuo Galaktikos branduolio jø gyvenimo periodas pasidaro ramesnis.

1 pav. Þemës nuotrauka, daryta kosmose

Þemës kilmë

Daugelá amþiø astronomijos atradimai skatino þmogaus vaizduotæ. Ypaè sunku buvo atsisakyti plokðèios Þemës ávaizdþio ir patikëti, kad ji - rutulys, kurá galima apiplaukti. Ið tiesø, tiesioginiø Þemës rutuliðkumo árodymø galima gauti tik mûsø laikais, stebint Þemæ vizualiai arba fotografuojant ið aukðtai skrendanèiø lëktuvø ir dirbtiniø palydovø. Mintis, kad Þemë nëra Visatos centras, ypaè jaudino þmoniø protus XVI-XVIII a. Jau Aristotelis IV amþiuje prieð mûsø erà ir K. Ptolemëjas II amþiuje tvirtino, kad Þemë yra dangaus kûnø sistemos centras. Pagal K. Ptolemëjo pasaulio modelá kiekviena planeta judëjo maþu apskritimu (epiciklu), o jo centras didesne orbita (deferentu) skriejo aplink Þemæ. 14 amþiø astronomai pripaþino tik ðià teorijà.

Kai prieð 500 metø M. Kopernikas árodë, jog Þemë skrieja aplink Saulæ, M. Liuteris pareiðkë: "Ðitas kvailys nori visà astronomijos mokslà apversti aukðtyn kojomis. Bet, kaip skelbia Biblija, kaip tik Saulei, o ne Þemei Jëzus liepë sustoti". 1508 metais M. Kopernikas savo komentaruose raðë: "Áspûdis, kad juda Saulë, atsiranda ne dël jos, o dël Þemës judëjimo". Jo helio-centrinë sistema, 1543 metais apraðyta garsiame veikale "Apie dangaus sferø sukimàsi", tapo lemtinga þmonijos minties raidos pakopa. M. Koperniko teorija nukëlë Þemæ nuo jos nejudamo sosto Saulës sistemos centre.

XVIII amþiaus viduryje jau buvo þinomi spiraliðki kosminiai dulkiø ûkai. Karaliauèiaus filosofas Imanuelis Kantas spëjo, kad kitados kosminës dulkës buvo vienodai pasklidusios visoje Visatoje, bet dël gravitacijos formavosi paskiri dulkiø telkiniai, kurie buvo ûkø pradþia. Jie sukosi aplink centriná telkiná. Ilgainiui ið centrinio telkinio susidarë Saulë, o ið ðalutiniø jà supanèios planetos. 1796 metais, praëjus 40 metø po I. Kanto hipotezës paskelbimo, prie panaðiø iðvadø priëjo matematikas P. S. Laplasas, irgi teigæs, kad Saulæ kitados gaubë lëtai sukæsis kosminiø dujø ûkas. Dël Saulës traukos jis susislëgë, pagreitëjo jo sukimasis. Pagaliau ûkas virto Saulæ juosianèiais þiedais, kurie toliau kondensuodamiesi, susitelkë á telkinius - planetas.

I. Kanto ir P. S. Laplaso nebuliarinë hipotezë, padëjusi pagrindus dialektiniam pasaulëvaizdþiui, iðtvërë beveik ðimtmetá. Per tà laikë didelæ paþangà padarë fizika, chemija, astronomija ir kiti mokslai, kuriø duomenys prisidëjo prie Þemës kilmës aiðkinimo. I. Kantas ir P. S. Laplasas manë, kad Þemës vidinis karðtis yra reliktinis, iðlikæs nuo tø laikø, kai planetos formavosi ið þvaigþdës. Bet ilgainiui apskaièiuota, kad planeta iki dabartinës bûsenos turëjusi atvësti per 40 milijonø metø, tuo tarpu jau tais laikais þinoma geologinë Þemës padëtis buvo daug kartø ilgesnë. Vësdamas Þemës rutulys turëtø nurimti, tuo tarpu vidinio Þemës gyvenimo reiðkiniai kartais katastrofiðki, akivaizdþiai rodo, kad planeta tebegyvena audringà gyvenimà. Apskaièiuota, kad 98 visos Saulës sistemos sukimosi momento tenka planetoms, o tik 2 Saulei, nors planetos sudaro tik 0,14 visos sistemos masës. Jei Saulës sistema bûtø susidariusi taip, kaip aiðkino I. Kantas ir P. S. Laplasas, tai Saulë turëtø suktis septynis kartus greièiau nei dabar. Fizikai suabejojo, ar materijos þiedai ið viso gali susikondensuoti á planetas.

Toliau nagrinëti Þemës kilmës problemà labai padëjo tai, kad XIX ir XX amþiø sandûroje buvo atskleistas radioaktyvusis elementø skilimas. Atrastas naujas Þemës vidinio karðèio ðaltinis.

Deja, ðis epochinis fizikos laimëjimas labai lëtai skynësi kelià á Þemës mokslus. XX amþiaus pirmojoje pusëje Þemës ir kitø planetø kilmë vis dar buvo aiðkinama modifikuotomis senomis paþiûromis. K. T. Èamberlinas ir F. R. Moultonas 1902 metais iðkëlë hipotezæ, kad planetos susidarë ið Saulës materijos telkinio, kurá iðplëðë, susidûrusi su Saule kita þvaigþdë. 1919 metais ðià mintá modifikavo  Dþ . H. Dþynsas, teigæs, kad planetos susidarë ið medþiagos "cigaro", kurá ið Saulës iðplëðë, skriedama pro ðalá kita þvaigþdë.

1943 metais visiðkai kitokià planetø kilmës hipotezæ paskelbë tarybinis mokslininkas O. Ðmitas, aiðkinæs, kad planetos uþsimezgë, susitelkus á gniuþulus tarpþvaigþdiniam dujø ir dulkiø debesiui, kurá pagavo Saulë, skriedama Galaktikos orbita. Pagal ðià hipotezæ, tarpþvaigþdinës medþiagos gniuþulai - bûsimosios planetos - ðalti kûnai, didëjo nuo pritraukiamø daleliø. Tik jiems pakankamai padidëjus, pradëjo kauptis radioaktyviojo skilimo, taip pat meteoritø smûgiø energijos karðtis, ir planetos ákaito.

Ði hipotezë jau geriau paaiðkino, kodël arèiau Saulës, kur centrinio ðviesulio gravitacinis poveikis didesnis, susiformavo maþos ir sunkios planetos, nedaug nutolusios viena nuo kitos, o toliau - didelës, lengvos, bet retai iðsidësèiusios planetos (2 pav.).

2 pav. Saulës sistemos planetos su palydovais

Pateikiami tik svarbesniø palydovø pavadinimai. Atstumø mastelio èia nepaisoma (Jei Þemæ pavaizduotume 1 mm skersmens skrituliuku, tai 0,25 mm skersmens Mënulis turëtø bûti nutolæs per 3 cm, o Saulë nutolusi per 10 metrø. Rieðuto dydþio Jupiteris turëtø bûti nuo Saulës per 52 metrus, Saturnas - per 100 metrø, Uranas - per 300 metrø, o Plutonas - net per 400 metrø nuo Saulës)

Planetø akrecijos hipotezë, aiðkinanti planetø didëjimà iðsklaidytos protoplanetinës medþiagos susitekimu, buvo toliau plëtojama ir tobulinama. Pastebëta, kad Saulës pusiaujo ir planetø sistemos centrinës plokðtumos yra labai artimos. Buvo iðkelta mintis, kad Saulë ir tarpþvaigþdinis ûkas sukasi ta paèia kryptimi, taigi tikriausiai atsirado ið tos paèios masës. Praturtinus tà idëjà naujausiais branduolinës fizikos ir cheminiø elementø kosmogoninës evoliucijos duomenimis, reikëjo pakoreguoti O. Ðmito mintá ir sugráþti prie I. Kanto ir P. S. Laplaso idëjos apie bendrà Saulës ir planetø kilmæ.

Aptikus radioaktyvumà, rastas geologinis laikrodis, pagal kurá galima tiksliai datuoti Þemës plutos sluoksnius. Pasirodë, kad radioaktyvieji elementai (uranas, toris, kali ir kiti) spontaniðkai skyla, virsdami antriniais lengvesniais elementais ir kartu iðskirdami daug energijos. Vieni radioaktyviø elementø izotopai skyla greitai, kiti lëtai, todël, skaièiuojant ið atsiradusiø antriniø elementø kiekio suirimo pusperiodá, ðá geologiná laikrodá galima pritaikyti netolimai (pavyzdþiui, C¹⁴, kurio suirimo pusperiodis tik 5730 metø), tolimesnei (U²³⁴ - suirimo pusperiodis 250 000 metø) ir labai tolimai (U²³⁸ - suirimo pusperiodis 4,51 ^. 10⁹ metø) geologinei praeièiai nustatyti.

Þinant elementø (urano, torio, kalio ir kitø) atskirø izotopø skilimo greitá, ið aptinkamos antrinës medþiagos kiekio nesunku apskaièiuoti skilimo pradþià, taigi radioaktyviøjø medþiagø turinèios uolienos amþiø.

Pasirodë, kad seniausiø uolienø senumo amþius yra 3,5-3,8 ir net 4,3 milijardo metø. Taigi pati Þemë turinti bûti dar senesnë. Iðtyrus tais paèiais metodais meteoritus, pasirodë, kad jø amþius yra 4,4 - 4,6 milijardo metø. Meteoritai gali bûti laikomi pirminës protoplanetinës medþiagos gniuþuliukais; jiems susitelkus á didelius konglomeratus, susidarë planetos. Beliko sutikti, kad meteoritai, planetos, jø palydovai ir kiti Saulës sistemos nariai pradëjo formuotis tuo paèiu laiku - 4,6 milijardo metø.

Prieð 3,8 - 4,2 milijardo metø, kai susidarë seniausios þinomos granitinës uolienos, prasidëjo geologinë mûsø planetos istorija. 0,4 milijardo metø laikotarpis, tarp Þemës atsiradimo ir pirmøjø uolienø susidarymo, laikomas iki geologiniu laikotarpiu; tada planeta dar augo iki maþdaug dabartinës masës, formavosi jos svarbiausios geosferos.

Kyla klausimas, o kas buvo dar anksèiau, kokia buvo meteoritø ir dulkiø medþiagos bûsena prieð prasidedant joje radioaktyviajam skilimui, taigi prieð 4,6 milijardo metø? Kokia yra mûsø Þemës medþiagos prieðistorë?

Manoma, kad radioaktyvusis elementø skilimas, lengvesniø elementø susidarymas - tai jau atgalinis materijos raidos etapas, o anksèiau Visatos medþiaga yra patyrusi progresyvinæ raidà, kai vyko ne elementø skilimas, o jø jungimasis - branduolinë sintezë. Astrofizikos duomenimis, branduolinës sintezës procesai, tai yra kai susidaro sunkesni elementai ir kartu atpalaiduojama labai daug branduolinës energijos, gali vykti tik þvaigþdþiø vidaus termodinaminëmis sàlygomis: deðimèiø ir ðimtø milijonø laipsniø temperatûroje ir neapsakomai dideliame slëgyje medþiagos bûsena yra tanki plazma, o labai dideliais greièiais skriejantys ir susiduriantys branduoliai jungiasi ir susidaro sunkesni elementai. Termobranduolinës reakcijos (þvaigþdþiø spinduliavimas) ilgiausiai vyksta kai vandenilis virsta heliu. Ilgainiui ásijungia naujas termobranduolinis reaktorius - trys helio branduoliai ima jungtis á vienà anglies branduolá. Jei þvaigþdës vidus vis dar traukiasi ir toliau kaista, penktas helio branduolys anglá paverèia neonu, du anglies branduoliai jungiasi á magná ir taip toliau. Sunkesnieji elementai, susidaræ þvaigþdþiø gelmëse, supernovø sprogimø metu iðbarstomi po plaèià Visatà.

Akademikas A. Vinogradovas mano, kad toká progresyvø raidos etapà maþdaug prieð 5 milijardus metø staiga baigë ir Þemës medþiaga. Tada ji karðtos plazmos bûsenoje su milþiniðka jëga buvo iðsviesta ið pirmykðtës Saulës gelmiø á periferijà. Saulës pusiaujo plokðtumoje atsirado plokðèio þiedo pavidalo debesis, kurio medþiaga greit auðo, virto dujomis ir dulkëmis. Medþiagai atvësus iki Kiuri taðko, prieð 4,6 milijardo metø dulkiø gniuþuluose prasidëjo atvirkðtinis procesas - radioaktyvusis skilimas, trunkàs iki ðiol. Prasidëjo planetø, taigi ir Þemës medþiagos ikigeologinis istorijos etapas.

Iðsviestame ið Saulës gelmiø debesyje turëjo bûti labai daug metalø ir kitø sunkesniø elementø, atsiradusiø nesenos þvaigþdës vidaus termodinaminëmis sàlygomis.

Auðtanèiame ikiplanetiniame medþiagos þiede formavosi vis didesnës medþiagos santalkos. Stambiausios virto planetomis. Bet didesnë ikiplanetinës medþiagos dalis vis dëlto liko chondrø (silikatiniø laðeliø) ir meteoritø bûsenoje. Ið jø tikriausiai susiformavo meteoritø bei asteroidø þiedai.

Anksèiau buvo manoma, kad daleliø telkimosi ir planetø augimo procesas vyko tik dël gravitacijos. Dabar pabrëþiama elektromagnetiniø jëgø reikðmë santalkø formavimuisi dar ið protoplanetinës medþiagos.

Þemë ir kitos artimosios Saulës planetos (Merkurijus, Venera, Marsas) geocheminiu poþiûriu sudaro ryðkià Visatos anomalijà. Saulë (kaip ir kitos smarkiai spinduliuojanèios geltonos þvaigþdës) yra sudaryta ið 75 vandenilio, 23 helio, o visiems sunkesniems elementams tenka tik 2 masës. Tuo tarpu Þemës grupës planetose vaizdas atvirkðèias. Þemëje net 30 planetos sudaro geleþis. Merkurijaus masë turbût net 60 sudëta ið geleþies, Marso - 25 . Likusià ðiø sunkiø planetø masës dalá sudaro metalø ir silicio junginiai, o vandenilio, helio, taip pat inertiniø dujø labai maþa. Stebina taip pat nenormaliai didelis deguonies kiekis.

Manoma, kad pirmykðèiame, ið Saulës gelmiø iðtryðkusiame plazmos debesyje sunkiujø elementø koncentracija dar nebuvo tokia didelë kaip dabar Þemëje, bet vis dëlto didesnë uþ vidutiná Saulëje esantá jø kieká. Tas jau ið pat pradþiø labai ávairios sudëties medþiagos þiedas netrukus ëmë sluoksniuotis; sunkiosios medþiagos atsidûrë þiedo ekvatorinëje plokðtumoje, o lengvosios - jo iðorinëse dalyse. Bet ið Saulës sklindantys protonø srautai (Saulës vëjas) per trumpà laikà suspëjo ið artimø saulei srièiø nupûsti vandenilá ir helá, kurie didesniais kiekiais susitelkë debesies periferijose. Todël, debesiui pradëjus skaidytis á medþiagos santalkas, arti Saulës augo nedidelës, bet sunkios planetos (Merkurijus, Venera, Þemë, Marsas), o toli nuo jos didelës (Jupiteris ir Saturnas). Nedideli ðiø planetø branduoliai apaugo labai storomis atmosferomis ið vandenilio, helio, taip pat ið vandenilio junginiø su anglimi (metanas), su azotu (amoniakas), pagaliau su deguonimi (vanduo).

Manoma, kad dar kitokiomis sàlygomis didëjo tolimosios planetos - Uranas ir Neptûnas. Jø uþuomazgos dël labai lëto sukimosi augo lëèiausiai. Vandenilis ir helis per tà laikà jau buvo iðsisklaidæs, todël jø branduoliai aplipo daugiausia amoniako ir vandens apvalkalais.

Neaiðki yra tolimiausios planetos - Plutono kilmë. Neseniai, aptikus transneptûniðkà asteroidø þiedà, kilo mintis, kad ði nedidelë planeta, turinti labai u-tæstà orbità, kitados yra buvæs asteroidas arba Neptûno palydovas.

Planetø uþuomazgos, pritraukdamos maþesnius kûnus, didëjo. Nesiliaujantis meteoritø kritimas panaðiai ugdë ir Þemæ, didino jos tûrá. Apskaièiuota, kad planetø uþuomazgos spëjo pritraukti savo traukos zonos daleles per 0,1 milijardo metø. Taigi Þemë per palyginti trumpà laikà iðaugo iki 98 dabartinës masës. Vëliau Þemës pasipildymas iðsklaidyta kosmine medþiaga labai sumaþëjo, nors nesiliovë iki mûsø dienø.

Dabar 4,53 Saulës sistemos masës sukaupta asteroiduose, meteorituose, dulkëse. Þemë, skriedama orbita aplink Saulæ, nemaþai jø gauna. Apskaièiuota, kad Þemës atmosferoje nuolat yra apie 1 - 2 milijonai tonø kosminiø dulkiø. Ið jø apie 40 000 tonø kasmet (maþdaug 100 tonø per parà) nusëda ant planetos pavirðiaus. Kosminës dulkës (daþnai turinèios daugiau iridþio ir osmio elementø) dengia Antarktidos, Grenlandijos ir kalnø ledynus, sudaro nemaþà giliausiø vandenyno dugno nuosëdø (vadinamøjø raudonøjø dumbliø) dalá. Daug kosminiø dulkiø, patekusiø á planetos gravitaciná laukà, sukasi aplink, sudarydamos savotiðkus palydovus.

Á planetas krito ir stambiø meteoritø. Jø smûgiai sudarë kraterius. Didelë smûgiø energijos dalis kaupësi kaip vidinis karðtis. Be abejo, ir Þemëje labai aukðtø temperatûrø þidinius pirmiausia sudarë kosminiai smûgiai. Jø "þaizdos" iðlikusios iki ðiol litosferoje, vadinamos astroblemomis. Jos atpaþástamos ið sutrupintø persilydþiusiø uolienø, o neretai ir ið pavirðiuje likusiø krateriø.

Kitose planetose, kuriø nesaugo tirðtesnës atmosferos, visas pavirðius yra badyte iðbadytas krateriais. Þemës litosfera yra maþiau suþalota, nors pastaruoju metu astroblemø atrandama vis daugiau. Geriausios sàlygos joms iðlikti pavirðiuje buvo seniausiuose kontinentø branduoliuose - skyduose, kurie per ilgà geologinæ praeitá nebuvo apsemti jûrø. Pavyzdþiui, Kanados skydo pavirðiuje atpaþástama 19 smûginiø krateriø, ið jø 9 dideli, daugiau kaip 10 km skersmens (3 pav.). Didþiausias Sadberio krateris á ðiauræ nuo Hurono eþero yra 100 km skersmens, antras pagal dydá Manikuagano eþero krateris Labradoro pusiasalio pietrytiniame pakraðtyje - 65 km skersmens.

Lentelë. Kanados didþiosios astroblemos

Astroblemø amþius labai ávairus, sakysim, Sadberio kraterio - net 1 700 milijonø metø. Bet visos kitos Kanados astroblemos jaunesnës, daugiausia 300 - 200 milijonø metø. Kai kurios maþosios astroblemos visai jaunos, vos 1 - 2 milijonø metø.

Nemaþa astroblemø pastaraisiais metais atpaþástama ir Rusijos teritorijoje. Didþiausias ið jø - 100 km skersmens Papigajaus duburys Vidurio Sibiro skydo ðiaurës rytiniame pakraðtyje.

Lietuvos geologai palaidotà astroblemà aptiko prie Druskininkø, Mizarø kaimo apylinkëse.

Atrodo, kad Þemæ dideli meteoritai smarkiai bombardavo tik pradiniuose planetos gyvavimo perioduose, kol nebuvo tankesnës atmosferos. Vëliau, kai planeta ásisiautë á apsauginá atmosferos ðydà, o Saulës sistemoje sumaþëjo dideliø ikiplanetinës medþiagos sankaupø, stambiø meteoritø labai sumaþëjo.

Dileliø meteoritø smûgiai turëjo dar ir kità labai svarbià reikðmæ. Jie ávairiai pakreipë planetø aðis jø orbitø atþvilgiu. Smarkokai buvo pakreipta ir Þemës aðis. Planetoms augant, ilgainiui susidarë ir antras vidinio karðèio ðaltinis - radioaktyviøjø elementø skilimas.

3 pav. Smûginiai krateriai Kanados skyde. Pavadinimai pateikiami tik didþiausiø krateriø

Radioaktyviøjø elementø daugiau buvo ne branduolyje, o iðoriniame uoliniame didëjanèios Þemës apvalkale. Dël to pagrëstai galima spëti, kad Þemæ apðvitino kosminis spinduliavimas Saulës sistemai perslenkant per Galaktikos spiralinæ vijà, kur vyksta supernovø sprogimai. Pagal planetø akrecijos hipotezes, Þemë ákaito nuo pavirðiaus, ir karðtis ëmë skverbtis gilyn. Taip pradëjo formuotis ávairiø agregatiniø bûsenø planetos apgaubai - geosferos.

Þemës ir kitø planetø sferinës struktûros kilmë - labai svarbi ir dar tebediskutuojama problema. Kaip ir kada Þemë iðsidiferencijavo á branduolá mantijà, plutà ir kitus apgaubus?

Dar neseniai vyravo mintis, kad pirmykðtë Þemë susidariusi ið sukritusiø atvësusiø meteoritø ir kitokios protoplanetinës medþiagos, buvusi vienalytë, neturëjusi nei branduolio, nei plutos. Ir tik vëliau, kai planetos masë pakankamai padidëjusi ir dël meteoritø smûgiø bei radioaktyviojo skilimo ákaitusi bei ëmusi lydytis, metalai panaðiai kaip aukðtakrosnëje grimzdæ gilyn, sudarydami branduolá, o lengvesnës medþiagos kilusios á virðø, virtusios mantija ir pluta. Iðsiskiriant lakiesiems komponentams. Formavosi atmosfera ir hidrosfera.

Taèiau kai kurie faktai nesiderina su pirmykðtës homogeninës planetos hipoteze. Jau seniai patirta, kad planetø tankis, tolstant nuo Saulës, maþëja. Meteoritai labai aiðkiai skiriasi á geleþinius (branduolio medþiagos) ir akmeninius (mantijos medþiagos). Merkurijaus planetoje geleþinis branduolys sudaro beveik du treèdalius visos masës. Neaiðku, kaip mantija bûtø galëjusi iðskirti tiek geleþies, juk joje metalø koncentracija nëra tokia didelë.

Svarstant ðiuos ir daug kitø prieðtaravimø, susiklostë vadinamosios heterogeninës planetø akrecijos (nevienalyèio didëjimo) paþiûros. Manoma, kad planetos ið pradþiø turëjo sunkiøjø metalø (geleþies ir nikelio) branduolius, kurie tik paskui aplipo metalø silikatais, panaðiais á chondritus - akmeninius meteoritus. Galiausiai planetas apgaubë dar lengvesniø medþiagø, panaðiø á anglinius chondritus. Apgaubas. Pagal heterogeninës akrecijos paþiûras, Þemës sluoksniavimasis á branduolá, apatinæ mantijà ir virðutinæ mantijà yra pirminis, panaðus á Saulæ gaubusio iðsklidusios protoplanetinës medþiagos þiedo sluoksniavimàsi.

Pirmykðtës hidridinës Þemës hipotezë

Nuo seno susidariusia nuomone, kad þemës branduolys yra geleþinis, o mantija - ið metalø rûdø, pastaruoju metu pradedama abejoti. Ðitoks þemës modelis buvo sukurtas, atsiþvelgiant á atskriejanèius ið visatos geleþinius, akmeninius ir anglingø chondritø meteoritus. Taèiau ðie meteoritai, atklystantys á Þemæ ið asteroidø þiedø, yra kilæ ið tolimø Saulës sistemos erdviø, kuriose planetø formavimosi metu galëjo bûti visai kitokios sàlygos, nulëmusios ir kitokiø medþiagø santalkas.

Geologijos instituto darbuotojas V. Larinas iðkëlë pirmykðtës hidridinës Þemës hipotezæ. Pasak jo, mûsø planetos gelmëse yra daug daugiau, negu iki ðiol buvo manoma, vandenilio, o maþiau deguonies. V. Larinas siûlo vël gráþti prie seniausios nebuliarinës hipotezës ir planetas kildinti ið ûko, kuriam traukiantis ir greitëjant sukimuisi, atsiskyræs ekvatorinis protoplanetinës medþiagos diskas, ilgainiui iðsidiferencijavæs á planetas. Pagal toká neonebuliariná poþiûrá Saulë ir planetos susidariusios tuo paèiu metu ið sukanèiosi ir vis tankëjanèio spiralinio ûko. Taigi planetoms teko ne Saulës vidaus, o ûko periferijos medþiaga, kurioje, aiðku, turëjo bûti daug vandenilio - Visatoje labiausiai paplitusio elemento (4 pav.).

4 pav. Medþiagø segregacija protoplanetiniame diske, veikiamame pirmykðtës Saulës magnetinio lauko (pagal V. Larinà): 1 - sunkiai jonizuojami elementai; 2 - lengvai jonizuojami elementai; 3 - magnetinio lauko linijos

V.Larinas sako, kad ûko periferinis diskas ið pradþiø buvo plazmos bûsenos, taigi já labai veikë ûko (pirmykðtës saulës) magnetinis laukas, kurio linijos suskirstë medþiagà pagal cheminiø elementø jonizacijos potencialà. Lengvai jonizuojanèiosi medþiagos (metalai) pasiliko arèiau centrinio ðviesulio, o sunkiai jonizuojanèiosi buvo iðstumtos á disko periferijà. Taip magnetinis laukas iðskirstë protoplanetinæ medþiagà, ir susiformavo kitokia artimøjø ir tolimøjø planetø sudëtis.

Deguonis yra sunkiai jonizuojamas elementas. Jo dideli kiekiai negalëjo likti sunkiose planetose, ir jis turëjo bûti iðsviestas á tolimøjø planetø sritá. Jo Þemëje liko nedaug, bet ir tas ið planetos gelmiø ilgainiui buvo iðstumtas á virðutinæ mantijos dalá, dël to èia jo ir susikaupë pernelyg daug, susidarë vadinamoji anomalija. Arèiau pirmykðtës Saulës likæ metalai turëjo bûti susijungæ su vandeniliu, kurio reikðmë Þemës branduoliui ir apatinei mantijai daug didesnë, negu numatë planetø akrecijos hipotezës.

Pagal naujà poþiûrá pirmykðtë, ið besisukanèio spiralinio ûko periferijos atsiskyrusi Þemë ið pradþiø turëjusi bûti sudaryta ið metalø hidridø, kuriø bûdinga savybë - kuo tobuliausiai susispausti.ta pirmykðtë planeta buvusi maþo tûrio, bet labai didelio tankio. Tik planetos iðoræ gaubë kiek maþesnio tankio sfera su iðtirpusiu metaluose vandeniliu. Ilgainiui vandenilis ið gelmiø pradëjo ðalintis. Dël vandenilio degazacijos pradëjo keistis ëmë keistis ir planetos sandara. Metalø hidridø sfera maþëjo, ji virto vidiniu branduoliu. Metalø plazminë sfera su iðtirpusiu vandeniliu virto iðoriniu branduoliu. Aukðèiau susidarë lengvesnë metalø ir silicio junginiø sfera, virtusi mantija, o galiausiai susiformavo ir silikatø bei oksidø sfera - litosfera. Vykstant ðiam procesui, smarkiai padidëjo planetos tûris, Þemë iðsiplëtë. Per degazacijos procesà didelë vandenilio dalis susijungë su deguonimi ir susidarë vanduo, kita dalis susijungë su anglimi ir susiformavo angliavandeniliai ir t.t.

Pagal pirmykðtës hidridinës þemës hipotezæ ateityje planetos branduolys turës iðnykti, visà labai padidëjusá planetos kûnà uþims mantijos medþiaga. Spëjama, kad tokioje stadijoje dabar yra Marsas ir Mënulis, tuo tarpu Merkurijus gyvena tà etapà, kurá Þemë jau yra pergyvenusi tolimoje praeityje.

5 pav. Þemës raidos etapai pagal pirmykðtës hidridinës Þemës hipotezæ (V. Larinas): 1 - metalø hidridai; 2 - joniniai metalai su iðtirpusiu vandeniliu; 3 - metalø ir silicio junginiai be deguonies; 4 - silikatai ir oksidai; VB - vidinis branduolys; IB - iðorinis branduolys; M - mantija; L - litosfera

Praëjusio amþiaus pabaigoje ir ðio amþiaus pradþioje labai diskutavo kontrakcijos (Þemës traukimosi dël jos vësumo) ir ekspansijos (Þemës skëtimosi dël karðèio kaupimosi) ðalininkai. Kaip matome, pirmykðtës hidridinës Þemës hipotezë yra ið skëtimosi (ekspansijos) hipoteziø grupës, nors ji remiasi ta paèia I. Kanto ir P. S. Laplaso kosmogonine idëja, kuria 1875 m. naudojosi E. Ziusas, kurdamas kontrakcijos teorijà.

Þemës dydis

Þemë - treèia saulës sistemos planeta, dabar nutolusi apie 150 mln. km nuo centrinio ðviesulio. Ðis atstumas, laikomas astronominiu vienetu, pasirodë optimalus. Artimesnëse planetose (Merkurijuje, Veneroje) per karðta, o tolimesnëse (Marse, Jupiteryje, Saturne ir kt.) per ðalta.

Þemë yra vidutinio dydþio planeta. Jos tûris 1083 milijardø km³, masë 597*10¹⁸ (apie 6000 trilijonø) tonø, vidutinis tankis 5,52 g/cm³ - didþiausias ið visø planetø . Jei planeta vystysis taip, kaip sako V.Larino hipotezë, þemës vidutinis tankis maþës ir artës prie Marso tankio.

Didoka Þemës masë sudaro ir stiprokà gravitacijos laukà. Þemëje sunkio jëgos pagreitis (apie 980 cm/s²) yra daug didesnis negu Merkurijaus arba Marso planetose, truputá didesnis negu Veneroje ar Saturne, bet pustreèio karto maþesnis negu Jupiteryje. Stiprokas gravitacijos laukas leido þemei iðlaikyti ið gelmiø iðsiskirianèias sunkesnes dujas - turëti atmosferà. Þemës kaimynas Marsas, kurio masë tik 0,11 Þemës masës, o gravitacija tik 0,38 Þemës gravitacijos, yra ðiuo atþvilgiu blogesnëse sàlygose. Ið Þemës sprûsta tik vandenilis, o ið Marso - ir sunkesnës dujos.

Dël didokos Þemës masës susikaupë ir dideli vidinio karðèio iðtekliai. Dël to galëjo iðsilydyti gelmës, vykti degazacija, vulkanizmas ir kiti audringo vidinio Þemës gyvenimo reiðkiniai. Maþesnës planetos, kuriø gelmëse maþesnis slëgis ir sukaupta maþiau karðèio, gyvena daug ramesná endogeniná gyvenimà.

Þemë, kaip ir kitos planetos, atlieka dvigubà judëjimà: sukasi aplink savo aðá ir kartu skrieja orbita aplink Saulæ.

Þemës sukimasis aplink aðá

Þemë dabar sukasi aplink savo aðá palankiausiu greièiu - ne per greitai ir ne per lëtai. Panaðiu greièiu (per 24,6 val.) apsisuka ir Marsas, tuo tarpu artimesnës Saulës planetos sukasi nepaprastai lëtai. Merkurijus vienà kartà aplink aðá apsisuka per 88, o Venera net per 243 mûsø paras. Bûdamos arti Saulës, jos patiria didþiausià stabdomàjá Saulës gravitaciná poveiká. Jø sukimasis aplink aðá jau tiek sulëtëjæs, kad beveik susilyginæs su apsisukimu aplink centriná ðviesulá.

Tuo tarpu tolimosios planetos, kurios patiria maþiausià Saulës gravitaciná poveiká, aplink aðá apsisuka labai greitai - Jupiteris per 9,8 val., Saturnas per 10,2 val., Uranas per 10,8 val.

Nustatyta, kad dël Saulës ir Mënulio sukeliamø potvyniø ir atoslûgiø, o galbût ir dël planetos tûrio didëjimo Þemës sukimasis lëtëja.

Tiriant senoviniø jûriniø koralø skeletø paros priaugimà (stipresná dienà, silpnesná naktá) paaiðkëjo, kad paleozojaus eros pradþioje (prieð 500 mln. metø) Þemë per metus apsisukdavo 410, vëliau - 400 kartø. Mezozojaus eros pradþioje (prieð 220 mln. metø) metus sudarë 380 parø , o dabar per metus Þemë apsisuka tik 365 kartus. Þemës para kas 50000 metø pailgëja viena sekunde.

Neseniai kitais metodais nustatyta, kad proterazojaus eroje, taigi maþdaug prieð 1500 mln. metø, Þemë per metus apsisukdavo iki 900 kartø, o para trukdavo maþiau kaip 10 dabartiniø valandø. Pavirðius tada iki vidudienio nespëdavo kaip reikiant áðilti.

Astronomai sako, kad, Þemës sukimuisi toliau lëtëjant, tolimoje ateityje mûsø planeta pasieksianti Veneros bûsenà. Tada á Saulæ bus atkreipta tik viena Þemës pusë, o kitoje bus amþina naktis. Bet per artimiausius milijonus metø Þemës sukimosi greitis dar bus palankus: ne per trumpa diena ir ne per ilga naktis, pavirðius ne per daug áðils ir ne per daug atvës.

Þemës, kaip ir kitø planetø, sukimosi aðis yra nukrypusi nuo statmenos orbitai padëties. Þemës orbitos polinkis lygus 23 27^/. Dël tokios aðies polinkio á tà paèià Þemës vietà Saulës spinduliai krinta èia statesniu, èia smailesniu kampu. Dël to bûna sezoninë daugelio reiðkiniø kaita, metø laikai.

Sezoninis reiðkiniø ritmiðkumas ryðkiausias vidutinëse juostose (tarp 23 27^/ ir 66 33^/ geografinës platumos). Jis visai neryðkus karðtojoje juostoje (tarp 23 27/ lygiagreèiø - atogràþø), bet uþtat labai hipertrofuotas ðaltosiose juostose - uþ poliaraèiø. Prie nevienodos sezoninës reiðkiniø kaitos atitinkamai yra prisitaikæs augalø ir gyvûnø, taip pat þmoniø gyvenimas.

Marso sukimosi aðis pakrypusi panaðiai kaip Þemës - 23 57^/. Didþiosios planetos ðiuo atþvilgiu labai skiriasi: Jupiterio aðis yra pakrypusi 3 5^/, Saturno 26 44^/, o Uranas skrieja orbita beveik gulëdamas ant ðono.

Nustatyta, kad Þemës aðies polinkis svyruoja: ðio kitimo periodas - 40400 metø. Dabar Þemës aðis tiesëja kasmet beveik po pusæ sekundës. Dël to siaurëja ðaltosios ir karðtoji juosta, o platëja vidutinës. Kadangi maþëja aðies pakrypimas, per pastaruosius 2000 metø karðtoji juosta sumaþëjo daugiau kaip 2 mln. km². Kai Þemës aðies pakrypimas sumaþës iki 21 58^/ , pradës vël didëti ir po 40400 metø pasieks nuoþulniausià (24 36^/) padëtá.

Þemei sukantis aplink savo aðá, kiekvienas pusiaujo taðkas juda kartu su Þeme 465 m/s linijiniu greièiu. Aukðtesniø lygiagreèiø taðkai juda atitinkamai lëèiau: 30-osios lygiagretës taðkai - 402 m/s, o 60 - tik 195 m/s greièiu. Dël to visi kûnai, kurie, be judëjimo kartu su Þemës pavirðiumi, juda dar ir patys savarankiðkai, patiria vadinamàjá Þemës sukimosi jëgos poveiká. Ðiaurës pusrutulyje judantys kûnai nukrypsta nuo judëjimo krypties á deðinæ, o Pietø - á kairæ.

Pastebëta, kad didelës upës labiau grauþia vienà savo krantà, sudaro nesimetriðkus slënius. Geleþinkeliuose, kuriø bëgiais traukiniai rieda tik á vienà pusæ, greièiau susidëvi vienas bëgis. Labai didelá poveiká Þemës sukimosi jëga daro atmosferos, taip pat okeano masëms, ypaè jûrø srovëms.

Þemës sukimasis truputá paávairina ir sunkio jëgà. Ties pusiauju, kur Þemës pavirðius sukasi greièiausiai, visi daiktai ðiek tiek lengvesni (sunkio jëga èia lygi 978 cm/s²). Aðigaliuose daiktai sunkesni (983 cm/s²).

Þemës judëjimas orbita aplink Saulæ

Planetos skrieja aplink Saulæ orbitomis, kurios yra elipsës su dviem þidiniais; viename ið jø yra Saulë. Planetos orbitose skrieja savo greièiu. Kuo toliau planeta yra nuo Saulës, tuo lëèiau ji skrieja ir jos metai ilgesni. Antai Merkurijus skrieja 47,9 km/s greièiu ir visà orbità apeina per ketvirtá Þemës metø; Venera skrieja 35,0 km/s, ir jos metai trunka 0,61 mûsø metø. Jupiteris skrieja 13,1 km/s greièiu ir orbità apeina per 11,86 Þemës metø, Saturnas, skriedamas tik 9,6 km/s greièiu, aplink Saulæ apsisuka per 29,46 mûsø metø. Manoma, kad didþiausios planetos, periodiðkai priartëdamos prie Saulës ir prie Þemës, padidëjusiu gravitaciniu poveikiu daro tam tikrà átakà Saulei - padidina jos chromosferos aktyvumà, o pasmarkëjæs Saulës vëjas veikia Þemës magnetosferà ir jonosferà.

Þemë orbitoje skrieja 29,8 km/s greièiu. Skriedama elipsine orbita, ji èia priartëja, èia nutolsta nuo Saulës. Drauge kinta ir jos skriejimo greitis. Kai Þemë priartëja prie Saulës (perihelyje) ir atstumas tarp ðiø kosminiø kûnø bûna 147 mln. km, Þemë skrieja 30,27 km/s greièiu. Kai Þemë atitolsta (afelyje) ir nuotolis tarp jø pasiekia 152 mln. km, skriejimo greitis sumaþëja iki 29 km/s.

Astronomai nustatë, kad ir Þemës orbitos pavidalas nëra pastovus. Orbita periodiðkai kinta nuo elipsinës iki tobulos apskritiminës. Orbitos pavidalà nusako vadinamasis orbitos ekscentricitetas - elipsës þidinio nuotolio iki elipsës centro santykis su ilgàja elipsës aðimi. Dabar Þemës orbitos ekscentricitetas lygus 0,017. Ðis dydis kas 91800 metø kinta nuo 0 iki 0,068.

Ðiuo metu yra tokia padëtis: esant Þemei perihelyje, Ðiaurës pusrutulyje bûna þiema, o Pietø - vasara. Perihelyje planeta skrieja greièiau, todël Ðiaurës pusrutulyje ðaltasis pusmetis yra aðtuoniomis dienomis trumpesnis negu ðiltasis. Ðiaurës pusrutulyje þiema trunka 89 paras, o pavasaris - 93, vasara - 94, ruduo - 90 parø. Pietø pusrutulyje atvirkðèiai - tiek pat parø ilgesnis ðaltasis pusmetis. Tai svarbi prieþastis, dël kurios Pietø pusrutulis dabar ðaltesnis uþ Ðiaurës pusrutulá.

Taèiau tokia palanki Ðiaurës pusrutuliui padëtis ne amþina.

Þemæ veikia ne tik Saulës, bet ir Mënulio traukos jëgos. Dël Þemës aðies polinkio didþiausià traukos poveiká patiria á ðviesulius atsukta rutulio pusë, nesutampanti su pusrutuliais iðilgai meridianø. Dël to visa planeta ðiek tiek pasisuka, ir Þemës aðis pamaþu keièia padëtá. Tai vadinamoji precesija, dël kurios kas 26000 (tiksliau: 25725) metø mûsø planetos aðis apsuka kûgá. Ateityje dël precesijos Ðiaurës pusrutulis pereis á perihelá vasaros sàlygomis. Tada mûsø pusrutulyje pasidarys vësiau, o Pietø - ðilèiau.

Þemës judëjimà aplink Saulæ trikdo Mënulis. Ðis mûsø planetos palydovas yra toks didelis, kad, þvelgiant ið Visatos, Þemë atrodo kaip dviguba planeta. Ir ið tikrøjø abu ðie kaimyniniai kosminiai kûnai turi bendrà masiø centrà (baricentrà), esantá mûsø planetos viduje, netoli Ramiojo vandenyno dugno. Dël abiejø kûnø savitarpio traukos Þemë, judëdama orbitoje, truputá krypuoja, nutoldama nuo taisyklingo elipsinio kelio.

Þemës pavidalas

Ið kitø planetø Þemë iðsiskiria savo specifiniu pavidalu. Þvelgiant ið visatos, Þemë atrodo rutulys, apgaubtas debesø. Jei Þemë suktøsi taip lëtai kaip, pavyzdþiui, Venera, tai ji ið tikrøjø bûtø taisyklingas rutulys. Bet dël didoko sukimosi greièio Þemë per pusiaujà iðsipûtë, o aðigaliuose susiplojo, taigi ji virto sukimosi elipsoidu. Jo perimetras iðilgai meridianø - 40009 km, o iðilgai pusiaujo - 40076 km, aðigalinis spindulys - 6356,9 km. Abiejø spinduliø - aðigalinio ir pusiaujinio - skirtumà (21,5 km) padalijus ið pasaulinio spindulio gaunamas Þemës paplokðtumo dydis. Mûsø ðalyje vartojamas F. Krasovskio apskaièiuotasis paplokðtumo dydis, lygus 1:298,25.

Tolimesnës nuo Saulës planetos, kurios sukasi daug greièiau negu Þemë, yra susiplojusios smarkiau. Jupiterio paplokðtumas yra 1:15,4, Saturnas - 1:9,5.

Tikslesni Þemës formos tyrimai parodë, kad mûsø planeta abiejuose pusrutuliuose susiplojusi nevienodai. Pietø pusrutulis yra susiplojæs kiek daugiau negu Ðiaurës, nors aðigaliniø spinduliø ilgis skiriasi nedaug: ðiaurinë pusaðë ilgesnë uþ pietinæ vos 100 m.

Yra þinoma, kad geologinëje praeityje Þemë sukosi greièiau negu dabar, taigi ji turëjo bûti ir labiau padidëjusi. Maþëjant sukimosi greièiui, pusiaujinis Þemës skersmuo trumpëjo, Þemë tartum ,,lieknëjo per talijà", o aðigalinës sritys - iðsigaubë.

Dabartinio abiejø pusrutuliø nevienodo paplokðtumo kilmë nëra iki galo iðaiðkinta. Kai kurie mokslininkai mano, kad, lëtëjant Þemës sukimuisi, greièiau á tai reagavo Þemës pusrutulis, o Pietø pusrutulis atsiliko, iðlaikæs archaiðkesnæ bûsenà. Kiti mokslininkai mano, kad, dar formuojantis planetai, Pietø pusrutulyje susitelkë truputá lengvesnës medþiagos, todël, esant bet kokiam sukimosi greièiui, ta planetos pusë turinti bûti labiau susiplojusi.

Þemës formos tyrinëtojai mano, kad ði nedidelë mûsø planetos aðigalinë asimetrija turëjo rimtø padariniø. Sukantis deformuotam sferiniam kûnui, atsiranda átampø, sukelianèiø jëgas, kurios stengiasi atstatyti taisyklingà pavidalà. Tos vadinamosios Þemës asimetriðkumo jëgos privertë ásmukti Ðiaurës ir iðkilti Pietø aðigalá. Leningrado geofizikas G. Katerfeldas teigia, kad dël to mûsø planeta ágijo svarbiausius antipodiðkumo elementus - Arkties vandenynà ir Antarktidos þemynà.

Dar anksèiau Þemës formos tyrinëtojai atkreipë dëmesá á pusiaujo deformacijà. Pasirodë, kad pusiaujas irgi nëra tobulas apskritimas; jis taip pat artimas elipsei. Ilgesnioji jo aðis jungia Ramujá vandenynà su Afrika, o trumpesnioji - Indonezijà su Centrine Amerika. Afrikos - Ramiojo vandenyno pusiaujinë aðis yra ilgesnë uþ Indonezijos - Centrinës Amerikos aðá apie 400 metrai (425 metrai pagal Izotovà: 398 metrai - pagal Þongolovà).

Ádomu, kad abu pusiaujiniai Þemës iðsipûtimai (kaip ir abu ádubimai) nëra lygûs. Pavyzdþiui, á Ramujá vandenynà iðeinantis pusiaujinis spindulys truputá ilgesnis uþ Afrikos pusiaujiná spindulá.

Pusiaujinë Þemës deformacija yra ne maþesnë máslë kaip ir nevienodas aðigaliø paplokðtumas. Manoma, kad praeityje Þemës pusiaujinë deformacija buvo didesnë negu dabar ir kad dël tos deformacijos yra kaltas Mënulis. Dabar Mënulio trauka sukelia Þemëje vandenynø potvynius ir atoslûgius. Dël tos paèios prieþasties analogiðkai alsuoja atmosfera ir net litosfera. Vandenyno potvyninës jëgos, veikianèios prieðinga Þemës sukimosi kryptimi, stabdo planetos sukimàsi. Dël to kas 50000 metø para pailgëja 1 sekunde. Mënulis tolsta nuo Þemës 1,5 metrø per ðimtmetá greièiu.

Manoma, kad Þemës gyvavimo pradþioje Mënulis buvo labai arti, nutolæs vos per 2,5 Þemës spindulio (dabar nutolæs per 60 Þemës spinduliø). Jo sukimosi aplink Þemæ periodas sutapo su Þemës sukimusi aplink aðá, todël sidabrinis dvigubos planetos narys buvo visà laikà pakibæs virð Þemës vienoje vietoje ir sukeldavo didelius iðsipûtimus net kietame to meto planetos pavirðiuje. Didþiausias iðsipûtimas buvæs Ramiojo vandenyno rajone (virðum jo kybojo Mënulis), o kiek maþiau - prieðinga pusë - dabartinë Afrika. Abu iðsipûtimus turëjo kompensuoti statmenos neigiamos deformacijos.

Ilgainiui Mënulis pradëjo tolti nuo Þemës, Þemës sukimosi aplink aðá ir Mënulio apskriejimo aplink Þemæ periodas pasidarë skirtingi, atsistatë Þemës taisyklingas pavidalas, nors neþymiø pëdsakø iðliko iki ðiol. Dël to Þemës pavidalas dabar apibûdinamas kaip triaðis sukimosi elipsoidas.

Manoma, kad, dël Þemës sukimosi jëgø atsistatant taisyklingam planetos pavidalui, labiau iðsigaubusi jos pusë ásmuko, o maþiau iðsigaubusi - iðkilo. Taip susidarë Ramiojo vandenyno duburys ir Afrikos þemynas - antra Þemës antisimetriðkø elementø pora.

Rotacinës hipotezës ðalininkai mano, kad analogiðkai rutuliojasi ir trumpesniø pusiaujiniø spinduliø sritys. Vienos ádubo ir susidarë vandenynai, o kitos iðkilo - susiformavo meridianiniai þemynø ruoþai. Taigi dël praeityje buvusio labai didelio Mënulio poveikio mûsø planetos svarbiausi pavirðiaus elementai dabar nutásæ meridianiniais ruoþais. Taèiau kartu ryðkûs ir normalûs platuminiai elementai, susidarantys planetoje dël to, kad kinta jos susiplojimo laipsnis.

Tolimiausioje praeityje, kai Þemë sukosi aplink savo aðá labai greitai, o jos paplokðtumas buvo daug didesnis, þemynai turëjo bûti susitelkæ iðilgai pusiaujo. Vëliau, lëtëjant sukimuisi ir maþëjant paplokðtumui, pusiaujinës sritys pradëjo dubti ir kiti aukðtesniø platumø sritys. Vietoj vieno vienintelio þemyno (Pangëjos) ëmë formuotis du superkontinentai - vienas Pietø, kitas Ðiaurës pusrutulyje. Jei abu pusrutuliai bûtø maþinæ paplokðtumà vienodai, tai abi kontinentinës masës bûtø iðsidësèiusios simetriðkai nuo pusiaujo, kaskart vis toliau nuo jo. Bet dël aðigalinës asimetrijos Ðiaurës pusrutulis rutuliojasi sparèiau. Nepaisant Mënulio sukeltø meridianiniø deformacijø, dar ir dabar Ðiaurës pusrutulio þemynai daugiausia yra susitelkæ aukðtesnëse (70-50⁰), o Pietø pusrutulio þemesnëse (40-30⁰) platumose.

Dël aðigalinës asimetrijos, taip pat dël pusiaujiniø deformacijø mûsø planetos figûra tapo originali, apibûdinama geoido vardu. Já nusako to paties stiprumo gravitacijos lauko pavirðius, visur statmenas sunkio jëgai. Dël to geoido pavirðius þemynuose brëþiamas aukðèiau uþ sukimosi elipsoido (vandenyno lygio) pavirðiø, o vandenynuose - þemiai uþ já.

Þemës sandara

Þemë, kaip ir svogûnas, susideda ið keliø koncentriniø apvalkalø. Kiekvieno jø cheminë sudëtis ir fizinës savybës yra savitos. Ðie apvalkalai grupuojami á tris pagrindinius sluoksnius - geosferas.

Iðorinë geosfera vadinama Þemës pluta, ji gaubia mantijà, o paèiame viduryje yra branduolys. Kietoji pluta ant kurios mes gyvename, palyginti su visa Þeme, yra labai plona - tarsi kiauðinio lukðtas; ji sudaro vos 1,5 Þemës tûrio (0,8 masës). Þemës plutos storis labai nevienodas - nuo 5 iki 40 km (ploniausia - vandenynø dugne). Þemës plutos virðutinë dalis mokslininkø gerai iðtirta, nes ji lengviau prieinama, o þinios apie vidines Þemës dalis gaunamos ið seisminiø bangø, jø sklidimo tyrimø.

Seisminës (þemës drebëjimo) bangos sklinda per ávairaus tankio Þemës plutos uolienas. Krisdamos nevienodo tankio uolienø ribos plokðtumà, jos lûþta, panaðiai kaip lûþta ðviesos spindulys, eidamas per stiklà. Jei bangø sklidimo kryptis ir plokðtuma, skirianti skirtingø savybiø uolienas sudaro smailø kampà, bangos ne lûþta, o atsispindi. Jei þemës drebëjimas ávyko nelabai giliai, seisminës bangos sklinda nuoþulniai, o ið dideliø gelmiø ateinanèios bangos kerta Þemës plutà beveik statmenai. Matuodami bangø sklidimo kampà ir greitá, apskaièiuodami jø nueità kelià, geofizikai galëjo apskaièiuoti ávairiø Þemës sferø storá ir tanká.

Þemës pluta

Þemës plutos ir virðutinës mantijos cheminë sudëtis (6 pav.) nustatyta ið tiesioginiø uolienø tyrimø, daromø Þemës pavirðiuje arba palyginti nelabai giliai Þemës plutoje. Deja, labai nedaug teþinoma, kas yra po virðutine mantija. Spëjama, kad Þemës gelmiø sudëtis panaðiø á geleþiniø ir akmeniniø meteoritø sudëtá.

Þemæ sudaro trys pagrindiniai sluoksniai - Þemës pluta, mantija ir branduolys. Þemës pluta skirstoma á kontinentinæ ir okeaninæ. Virðuje esanti kontinentinë pluta susideda daugiausia ið granito, joje daug silicio ir aliuminio (dël to vadinama sialiu). Okeaninë pluta daugiausia bazaltinë, joje daug silicio ir magnio (dël to vadinama sima). Sima nusidriekia ir po kontinentiniu sialiu. Sialiniai þemynai bûdami lengvesni uþ simà, dreifuoja joje lyg ledkalniai vandenyne. Mantijà sudaro uolienos, kuriose daug magnio ir geleþies silikatø. Þemës branduolys yra labai tankus, tikriausiai susideda daugiausia ið iðsilydþiusiø geleþies ir nikelio oksidø.

Þemës pluta skirstoma á kontinentinæ ir okeaninæ. Virðutinë Þemës plutos dalis - kontinentinë Þemës pluta dar vadinama sialiu (ið gausiausiø joje cheminiø elementø - silicio ir aliuminio - simboliø), okeaninë - sima (ið gausiausiø joje cheminiø elementø - silicio ir magnio - simboliø; 6 pav.).

6 pav. Þemës pjûvis

Okeaninë pluta slûgso ir po kontinentine pluta. Vandenynø dugne jà dengia plonas nuosëdø ir lavos sluoksnis. Sialio tankis 2,7 g/cm³. Sima sunkesnë; jos tankis 2,9 g/cm³.

Pereinant ið Þemës plutos á mantijà, medþiagos tankis staigiai padidëja - nuo 2,9 g/cm³ iki 3,3 g/cm³. Plokðtuma, skirianti Þemës plutà nuo mantijos, gerai atspindi seismines bangas. Ji vadinama Mochorovièiaus pavirðiumi. A. Mochorovièièius - kroatø mokslininkas, atradæs ðá pavirðiø 1909 metais. Mochorovièiaus pavirðius laikomas Þemës plutos pamatu. Jis slûgso vidutiniðkai 35 kilometrø gylyje po þemynais ir vos 10 kilometrø þemiau jûros lygio - po vandenynais ir jûromis.

O kas po pluta?

Virðutinë mantija susideda ið trijø sluoksniø: plono kieto virðutinio sluoksnio (nuo Mochorovièiaus pavirðiaus iki maþdaug 60-100 km gylio), klampios lyg teðla astenosferos (maþdaug iki 200 km gylio) ir storo apatinio sluoksnio (tarp 20 ir 700 km). Virðutinis sluoksnis su virð jo slûgsanèia Þemës pluta sudaro kietàjá Þemës apvalkalà - litosferà, kurá susideda ið keleto plokðèiø (megablokø). Ðios plokðtës horizontaliai dreifuoja astenosferos (7 pav., 2) pavirðiumi. Dël labai didelio slëgio ir karðèio astenosferos medþiaga beveik iðsilydþiusi, taki.

Virðutinæ mantijà nuo apatinës skiria kita riba, kurioje medþiagos tankis toliau didëja (nuo 3,3 g/cm³ iki 4,3 g/cm³). Manoma, kad apatinë mantija susidariusi daugiausia ið peridotito; yra joje ir didesnio tankio mineralø, susidaranèiø dël milþiniðko slëgio, kurá sukelia aukðèiau esanèiø uolienø masë.

Tarp apatinës mantijos ir branduolio, 2900 km gylyje, yra dar vienas sluoksnis, kuriame tankis padidëja nuo 5,5 g/cm³ iki 10 g/cm³. Tai vadinamasis Gutenbergo sluoksnis (7 pav., 5); mokslininkas Gutenbergas já atrado 1914 metais. Branduolys irgi nevienalytis. Manoma, kad 5150 km gylyje yra riba, dalijanti já á iðorinæ ir vidinæ zonas; spëjama, kad jas sudaro geleþies ir nikelio lydinys. Iðorinë zona, mokslininkø nuomone, turëtø bûti skysta, nes joje iðblësta skersinës seisminës, arba S, bangos, o vidinë zona- kieta, nes iðilginës, arba P, bangos ðitoje zonoje sklinda kiek greièiau. Iðorinës ir vidinës branduolio zonø riboje medþiagos tankis padidëja nuo 12,3 g/cm³ iki maþdaug 13,3 g/cm³, o branduolio centre, 6371 km gylyje, - iki 13,6 g/cm³ (7 pav.).

Á Þemës pavirðiø nukritæ meteoritai yra akmeniniai arba geleþiniai, ir jø kiekybinis santykis maþdaug atitinka Þemës mantijos ir branduolio santyká. Galbût ðie meteoritai kitos, panaðios á mûsø Þemæ planetos likuèiai; ta planeta iðnyko labai seniai (galbût susprogo).

Ðilumos reiðkiniai

Ðilumos kieká, sklindantá ið Þemës gelmiø ir pasiekiantá jos pavirðiø, galima paaiðkinti taip: kuo giliau, tuo Þemës plutoje karðèiau. Ties pamatu temperatûra pakyla maþdaug iki 375 C, virðutinëje mantijoje, 50 km gylyje iki 800 C, 1000 km gylyje - 1800 C, 2900 km gylyje, mantijos apaèioje, - apie 2500 C, Þemës branduolio centre - apie 3000 C.

7 pav. Þemës skerspjûvis

Þemës plutos storis labai nevienodas - nuo 5 iki 40 kilometrø (ploniausia - vandenynø dugne). Þemës pluta su virðutinës mantijos virðutiniu sluoksniu sudaro kietàjà litosferà (1); ji tarsi plûduriuoja ant plastiðko sluoksnio, vadinamo astenosfera (2). Ðitoje "jûroje" litosferos plokðtës gali dreifuoti á vienà ar kità pusæ. Virðutinë mantija eina iki 700 km gylio (3), giliau yra apatinë mantija (4). Mantija yra susidariusi ið peridotito. Astenosferoje peridotitas ákaitæs beveik iki lydymosi temperatûros. Matyt, todël èia lëèiau sklinda seisminës bangos. Teiginys, kad astenosfera yra beveik skysta neprieðtarauja plokðèiø tektonikos teorijai. Manoma, kad medþiagos tankis apatinëje mantijoje didëja dël slëgio ir tankesnës atomø sanglaudos, o cheminë mantijos sudëtis nesikeièia. Mantijà nuo iðorinio brandulio (6) skiria Gutenbergo sluoksnis (5), kuriame staigiai sumaþëja seisminiø P bangø sklidimo greitis ( nuo 14 km/s iki 8 km/s), S bangos iðoriniame branduolyje visai nesklinda. Ðie duomenys rodo, kad iðorinis branduolys yra skystas. Tankis didëja ðuoliðkai - nuo 5,5 g/cm³ apatinëje mantijoje iki 10 g/cm³ iðoriniame branduolyje, dar giliau á centrà tankis padidëja iki 12-13 g/cm³. Nors branduolys sudaro tik 16 Þemës tûrio, taèiau jo masë - net 32 planetos masës. Manoma, kad branduolys susideda ið geleþies ir nikelio. Ði hipotezë remiasi ávairiø stebëjimø duomenimis. Be to, ið geleþies ir nikelio, susidaræ meteoritai, kurie galbût yra kokios nors planetos liekanos. Þemës centre, vidiniame branduolyje (8), P bangø sklidimo greitis dar padidëja, todël manoma, kad vidinis branduolys yra kietas. Tarp iðorinio ir vidinio branduolio yra sluoksnis (7), kuriame medþiagos tankis ir seisminiø bangø greitis ðuoliðkai padidëja.

Þemë - magnetas

Þemë turi stiprø magnetiná laukà. Dirbtinis magnetas (pavyzdþiui, pakabintas ant siûlo gulsèias ámagnetëjæs virbas) pasisuko taip, kad vienas galas rodo Þemës Ðiaurës magnetiná poliø, kitas - Pietø. Jei netoliese yra kitas magnetas ar didelë ritë, kuria teka elektros srovë, kabantis magnetas reaguos á kito magneto sukurtà magnetiná laukà.

Þemei sukantis apie savo aðá, jos mantija su kietàja pluta, slysdamos iðorinio branduolio skystuoju sluoksniu, sukasi ðiek tiek greièiau negu vidinis branduolys, todël branduolio elektronai juda mantijos ir plutos elektronø atþvilgiu. Ðis elektronø judëjimas sukuria gamtiná srovës generatoriø, kuris savo ruoþtu kuria magnetiná laukà, panaðiai kaip já kuria indukcijos rite tekanti elektros srovë.

Þemës magnetinë aðis pasvirusi á geografinæ aðá apie 110 kampu, todël magnetiniai poliai nesutampa su geografiniais aðigaliais.Þemës magnetinës aðies posvyris nuolat kinta, bet ilgà laikà (net deðimtis tûkstanèiø metø) magnetiniai poliai iðlieka maþdaug vienoje vietoje.

Kompaso rodyklë nebûtinai nukrypsta tiesiai á ðiauræ ir pietus. Kampas tarp kompaso rodomos krypties ir Þemës aðies vadinamas magnetine deklinacija. Jos dydis ávairiose Þemës vietose skirtingas. Maþus Þemës magnetizmo trikdþius sukelia tikriausiai silpni sûkuriai tarp branduolio ir mantijos, nors panaðiai gali veikti ir didþiuliai ámagnetëjæ uolienø ar rûdø gabalai.

Þemës magnetiná laukà trikdo Saulës vëjo elektringosios dalelës. Álëkusios á aukðtinæ atmosferà, jos ðiek tiek pakeièia prieþeminá magnetiná laukà. Kai kurie pokyèiai, pavyzdþiui, paros svyravimai, bûna reguliarûs, o kiti (magnetinës audros) - nereguliarûs.

Þemës charakteristika

NAUDOTA LITERATÛRA

1. A. Basalykas Þemë - þmonijos buveinë.- Vilnius: 1985. - P. - 256.

2. Enciklopedija Þemë ir jos gërybës.- Vilnius: 1992. - P. - 256.

3. Enciklopedija Mokslas ir Visata.- Vilnius: 1989. - P. - 296.

4. R. Flintas Þemës istorija.- Vilnius: 1985. - P. - 262.

5. V. Dvareckas, A. Gaigalas Visata, Þemë, þmogus.

6. Iliustracijos ið Interneto

Astronomija - mokslas tiriantis Visatos kûnø ir jø sistemø sandarà, judëjimà, susidarymà, raidà, Visatos medþiagos fizikinæ bûsenà ir cheminæ sudëtá. Þvaigþdynas - tai þvaigþdþiø grupë su jai priklausanèia erdvës dalimi. (88). Þv spindesio matas - ryðkis(m). Ryðkiausios 1 silpniausios 6. Tarp 2 vienetø ryðkio skirtumas 2.5. spindesys (L). dangaus sfera - ásivaizduojama neriboto spindulio sfera.Vertikali linija einanti per stebëtojà, kerta dangaus sferà virð galvos esanèiame zenito taðke. Diametraliai prieðingas zenitui yra nadyras. Plokðtuma statmena linijai ir lieèianti þemës pavirðiø stebëtojo vietoje tai horizonto plokðtuma, o jos susikirtimo su dangaus sfera linija - horizontas. Jis d sferà dalija á regimàjà (virð) ir neregimàjà (þemiau). Plokkðtuma, einanti per stebëtojà, pietø ir ðiaurës taðkus, zenità ir nadyrà - dangaus dienovidinio plokðtuma. Jos susikirtimo su dangaus sfera linija - dienovidinis. Dienov ir horiz plokðtumø susikirtimo linija - vidurdienio linija. Pusapskritimis einantis per zenità, ðviesulá ir nadyrà - ðviesulio vertikalis. D sfera su visais ðviesuliais sukasi apie dangaus aðá, kertanèià Dsferà 2 taðkuose (ðiaurës ir pietø aðigaliai). Didysis apskritimas kurio plokðtuma yra statmena d aðiai, eina per stebëtojà vadinamas dangaus pusiauju.(ekvatorius). Dsferos apskritimas, kurio plokðtuma yra lygiagreti dpusiaujo plokðtumai vadinamas ðviesulio dangaus lygiagrete (paralele). Horizontinës koordinatës aukðtis ir azimutas. Aukðtis h vertikalo lanko ilgis laipsniais tarp horizonto ir ðviesulio. Matas laipsniai 0±90. Vietoj aukðèio vartojamas zenitinis nuotolis z=90-h. azimutas nurodo jo vertikalo padëtá, horizonto lankas nuo pietø taðko iki ðviesulio vertikalo ir horiznto susikirtimo taðko einant vakarø kryptimi nuo 0iki360. Ðviesulio deklinacija d yra jo kampinis nuotolis nuo dangaus pusiaujo. Á ðiauræ +, pietus - (+90-90) rektasencija a lankas matuojamas iðilgai dangaus pusiaujo nuo pavasario lygiadienio taðko iki ðviesulio deklinacijos pusapskritimio.

Astronomija - mokslas tiriantis Visatos kûnø ir jø sistemø sandarà, judëjimà, susidarymà, raidà, Visatos medþiagos fizikinæ bûsenà ir cheminæ sudëtá. Þvaigþdynas - tai þvaigþdþiø grupë su jai priklausanèia erdvës dalimi. (88). Þv spindesio matas - ryðkis(m). Ryðkiausios 1 silpniausios 6. Tarp 2 vienetø ryðkio skirtumas 2.5. spindesys (L). dangaus sfera - ásivaizduojama neriboto spindulio sfera.Vertikali linija einanti per stebëtojà, kerta dangaus sferà virð galvos esanèiame zenito taðke. Diametraliai prieðingas zenitui yra nadyras. Plokðtuma statmena linijai ir lieèianti þemës pavirðiø stebëtojo vietoje tai horizonto plokðtuma, o jos susikirtimo su dangaus sfera linija - horizontas. Jis d sferà dalija á regimàjà (virð) ir neregimàjà (þemiau). Plokkðtuma, einanti per stebëtojà, pietø ir ðiaurës taðkus, zenità ir nadyrà - dangaus dienovidinio plokðtuma. Jos susikirtimo su dangaus sfera linija - dienovidinis. Dienov ir horiz plokðtumø susikirtimo linija - vidurdienio linija. Pusapskritimis einantis per zenità, ðviesulá ir nadyrà - ðviesulio vertikalis. D sfera su visais ðviesuliais sukasi apie dangaus aðá, kertanèià Dsferà 2 taðkuose (ðiaurës ir pietø aðigaliai). Didysis apskritimas kurio plokðtuma yra statmena d aðiai, eina per stebëtojà vadinamas dangaus pusiauju.(ekvatorius). Dsferos apskritimas, kurio plokðtuma yra lygiagreti dpusiaujo plokðtumai vadinamas ðviesulio dangaus lygiagrete (paralele). Horizontinës koordinatës aukðtis ir azimutas. Aukðtis h vertikalo lanko ilgis laipsniais tarp horizonto ir ðviesulio. Matas laipsniai 0±90. Vietoj aukðèio vartojamas zenitinis nuotolis z=90-h. azimutas nurodo jo vertikalo padëtá, horizonto lankas nuo pietø taðko iki ðviesulio vertikalo ir horiznto susikirtimo taðko einant vakarø kryptimi nuo 0iki360. Ðviesulio deklinacija d yra jo kampinis nuotolis nuo dangaus pusiaujo. Á ðiauræ +, pietus - (+90-90) rektasencija a lankas matuojamas iðilgai dangaus pusiaujo nuo pavasario lygiadienio taðko iki ðviesulio deklinacijos pusapskritimio.

Këdainiø M.Daukðos vid. m-klos

12 klasës mokinio

Pauliaus Þydelio

astronomijos referatas

Këdainiai, 2000

Þemë - treèia pagal nuotolá nuo Saulës planeta. Ji, kartu su

Merkurijumi, Venera, Marsu, priskiriama prie vidiniø planetø. Vidinëmis vadinamos todël, nes jos yra tarp Saulës ir asteroidø þiedo. Planetos, esanèios uþ ðio asteroidø þiedo, vadinamos iðorinëmis. Astronomijoje Þemë þymima F arba þenklais. Aplink Saulæ skrieja beveik apskrita orbita, 29,8 km/s vidutiniu greièiu; Þemës siderinis periodas (þvaigþdiniai metai) yra 365,26 dienos.

Tarp vidiniø planetø Þemë yra didþiausia ir masyviausia. Pagal masæ (59,74^.10²³kg) ji yra pirma tarp savo grupës (vidiniø) ir penkta tarp visø planetø. Savo forma primena kamuolá: Þemës pusiaujinis skersmuo - 12756,28 km, o aðigalinis - 12713,51 km.

Mûsø planeta nuo artimiausios þvaigþdës - Saulës - yra nutolusi vidutiniðkai 149,6 mln. km. Ðis atstumas vadinamas astronominiu vienetu. Arèiausiai Saulës (perihelyje) Þemë bûna apie sausio 3 d., toliausiai (afelyje) - apie liepos 3 d.

Kiek Þemei metø?

Mokslininkø teigimu, Þemë susidarë prieð 4,5 mlrd. metø, dël gravitacinës kondensacijos, ið dulkiø ir dujø, kurios planetø formavimosi pradþioje buvo iðsisklaidþiusios erdvëje aplink Saulæ. Þemës geologinë istorija atkuriama, tiriant Þemës plutos uolienas. Nustatyta, kad seniausiø Þemës uolienø amþius ~3,5 mlrd. metø.

Atradimø istorija.

Þemës rutuliðkumo idëjà iðkëlë senovës graikai (Pitagoras, VI a. pr. m. e.; Aristotelis, IV a. pr. m. e.); Þemës rutulio apytikslius matmenis apie 240 pr. m. e. nustatë Eratostenas. Skriejimo aplink Saulæ idëjà III a. pr. m. e. iðkëlë Aristarchas Samietis. Ásigalëjus pasaulio geocentrinei sistemai, iki XVI amþiaus Þemë laikyta centriniu Visatos kûnu. Kad Þemë yra tik planeta, skriejanti aplink Saulæ (Heliocentrinë sistema), 1515 árodë M. Kopernikas (Lenkija).

Þemës sandara.

Þemë susideda ið koncentriniø apvalkalø, dar vadinamø geosferomis: iðorinio dujø apvalkalo - atmosferos, vandens apvalkalo - hidrosferos ir trijø vidiniø sluoksniø: Þemës plutos, mantijos ir branduolio. Ið kitø planetø Þemë iðsiskiria bûtent tuo, kad turi pirmàsias dvi geosferas - atmosferà ir hidrosferà.

Atmosfera ryðkios virðutinës ribos neturi: dujø pëdsakø aptinkama didesniame nei 1000 km aukðtyje. Joje daugiausia azoto (78,1%) ir deguonies (20,9%), taip pat anglies dioksido, vandens garø, argono bei kitø dujø daleliø. Ði geosfera dar skirstoma á kelis sluoksnius: troposferà, stratosferà, jonosferà ir egzosferà. Troposfera - tankiausias atmosferos sluoksnis, kuris sudaro 4/5 visos atmosferos masës ir tæsiasi nuo Þemës pavirðiaus iki 12 - 18 km aukðèio. Èia vyksta dauguma meteorologiniø reiðkiniø. Virð troposferos (iki 50 - 55 km aukðèio) tæsiasi stratosfera. Maþdaug 20 -25 km aukðtyje kaupiasi didþiausia ozono koncentracija ("sluoksnis"), kuri saugo Þemæ nuo ultravioletiniø Saulës spinduliø. Aukðèiau, iki 500 km, tæsiasi jonosfera. Jonosferoje susidaro paðvaistës, þybsi á atmosferà álëkæ meteorai. Per jà yra perduodamos ilgesnës nei 15 m radijo bangos. Virð jos yra egzosfera. Tai maþiausio tankio atmosferos sluoksnis.

Hidrosfera susideda ið vandenynø, jûrø, sausumos vidaus ir poþeminiø vandenø, ledynø, sniego dangos. Joje aptinkami beveik visi cheminiai elementai. Pasaulinis vandenynas turi didelës átakos Þemës klimato formavimuisi, medþiagø apykaitai, geologiniams procesams.

Virðutinë kietoji geosfera vadinama pluta. Jos didþiausias storis (po kalnuotomis sritimis) yra ~70 km. Þemës plutoje randama visø cheminiø elementø. 95% plutos sudaro magminës, o 5% nuosëdinës ir metamorfinës uolienos. Þemës plutà nuo mantijos skiria Mochorovièiaus pavirðius. Mantijos didþiausias gylis - 2900 km. Virðutinë dalis (substratas) ir Þemës pluta sudaro litosferà. Virðutinës mantijos apatinæ dalá - astenosferà - nuo apatinës mantijos skiria Golicyno sluoksnis. Mantijos uolienos pagal sudëtá panaðios á ultrabazines (peridotitus, dunitus) ir akmens meteoritus; vyrauja deguonis, silicis, magnis, geleþis. Þemës branduolio vidutinis spindulys 3470 km. Manoma, kad branduolá sudaro geleþies (90%) ir nikelio (8%) oksidai. Nuo Þemës pavirðiaus á centrà didëja slëgis, tankis ir temperatûra. 100 km. gylyje slëgis 2,9 mln. kPa, ties mantijos ir branduolio riba 137,8 mln. kPa, centre 343 mln. kPa. Medþiagos tankis virðutinëje mantijoje 3,3 g/cm³, riboje su branduoliu 5,7 g/cm³, vidiniame branduolyje 12 - 17 g/cm³. Þemës temperatûra pakyla nuo 600 - 1000 ^oC virðutiniuose popluèio horizontuose iki keliø tûkstanèiø laipsniø Þemës centrinëje dalyje. Temperatûra gilyn didëja ne visur vienodai; pvz., Europoje pakyla vidutiniðkai 1 ^oC kas 32,3 m, Azijoje 27 m, Ð. Afrikoje 23 m, Ð. Amerikoje 39,1 m, Australijoje 27,2 m, P. Afrikoje >90 m (Geoterminis gradientas).

Geografinës ypatybës.

Þemës pavirðiaus, lygaus 510,2 mln. km², didþiausià plotà (~361 mln. km², arba 71% viso ploto) uþima Pasaulinis vandenynas. Sausumà (~149 mln. km²) sudaro 6 þemynai: Eurazija, Afrika, Ðiaurës Amerika, Pietø Amerika, Australija ir Antarktida. Ðiaurës pusrutulyje sausumos plotas 100 mln. km², vandenyno 155 mln. km²; Pietø pusrutulyje atitinkamai 49 ir 206 mln. km².

Sausuma daugiausia iki 1000 m absoliutaus aukðèio (72% sausumos ploto), vidutinis aukðtis 875 m, didþiausias - 8848 m (Dþomolungma). Pasaulinis vandenynas þemynø suskaidytas á Ramøjá, Atlanto, Indijos ir Arkties vandenynus. Vyrauja 3000 - 6000 m gylis (73,8% Pasaulinio vandenyno ploto); vidutinis gylis ~3800 m, didþiausias - 11022 m (Marianø lovys, ties Filipinais). Didþiausi sausumos reljefo elementai - lygumos ir þemumos (64% sausumos ploto), kalvos ir kalnai (36%).

Vandenyno dugno pagrindiniai elementai: povandeninis þemynø pakraðtys, vandenyno guolis ir vandenynø vidurio kalnagûbriai. Þemës pavirðiuje ir palei já dël gretimø geosferø sàveikos susidarë kompleksinë geografinë sfera, pagal sandarà ir struktûrà sudëtingiausia þemës sfera; joje dël egzogeniniø ir endogeniniø jëgø sàveikos formuojasi gamtiniai geografiniai kompleksai (Gamtinis teritorinis kompleksas).

"Binarinë sistema"

Þemë, kartu su savo palydovu Mënuliu, ið ðalies gali atrodyti kaip binarinë (dviejø planetø) sistema.

Viena ið Mënulio atsiradimo legendø yra ta, kad kadaise skriejusi kometa ar kitas kosminis kûnas kliudë mûsø planeta ir atplëðë dalá jos materijos, taèiau per stipri traukos jëga neleido ðiam atitrukti nuo Þemës. Ilgainiui jis tapo Þemës palydovu ir ágavo dabartinæ savo formà.

Mënulis palyginus su kitø planetø palydovais yra labai didelis - beveik ketvirtadalis Þemës skersmens (3476 km). Aplink Þemæ apskrieja per 27,3 dienos, jis taip pat sukasi apie savo aðá ir visà laikà bûna atsukæs á mus tà paèià pusæ.

Þemë taip pat turi gausybæ dirbtiniø palydovø, kurie naudojami naujausiems iðradimams (pvz. televizijai, telekomunikacijoms ir t.t.).

Þemë kaip magnetas.

Þemë turi gana stiprø magnetiná laukà, kurio aðis á Þemës sukimosi aðá pakrypusi 11,5º kampu, taèiau jis pamaþu keièiasi. Remiantis mokslininkø turimais duomenimis, ðis magnetinis laukas susidaro dël Þemës gelmëse esanèiø geleþies junginiø.

Literatûra:

ô       Paþinimo dþiaugsmas "Mokslas ir visata", V.:1989.

ô       Paþinimo dþiaugsmas "Þemë ir jos gërybës", V.:1994.

ô       "Lietuviðkoji Tarybinë Enciklopedija", V.:1984, 12 tomas.

ô       V.Straþys "Astronomija", K.:1993, Bandomoji mokomoji knyga XII klasei.

ô       John Farndon "Moksleiviø Enciklopedija".

Referatà raðë:

Panevëþio 18 - osios vid m - klos

10m kl. mok Mindaugas Þezdrys

2001 Panevëþys

Jupiteris. Tai didþiausia ir masiviausia saulës ðeimos planeta. Jupiterio masë didesnë uþ visø kitø didþiøjø planetø bendrà masæ net pustreèio karto. Taèiau iki Saulës masës jam dar toli graþu: ið vienos Saulës bûtø galima padaryti beveik 1050 tokiø kosminiø kûnø kaip Jupiteris. Vidutiniðkas Jupiterio tankis - pats artimiausias Saulës tankiui: 0,08 g/cm³ maþesnis uþ jos tanká.

Nepaisant didumo, Jupiteris yra mikliausia planeta, pustreèio karto greièiau negu Þemë apsisukanti apie savo aðá. Virðutiniai atmosferos sluoksniai sukasi nevienodu kampiniu greièiu: prie pusiaujo apsisukimo periodas 5^m11^s trumpesnis kaip vidurinëse platumose. Dël greito sukimosi planeta labai susiplojusi: jos aðigalinis spindulys 4400 km trumpesnis kaip pusiaujinis, taigi paplokðtumas lygus net 0,06.

Jupiteris - stiprus kosminis magnetas: ðiauriniame poliuje jo stiprumas lygus 14 Oe, pietiniame - 11 Oe ir prie pusiaujo 4,2 Oe. Magnetinis poliarumas prieðingas Þemës magnetiniam poliarumui. Magnetinis laukas panaðus á Þemës magnetiná laukà, bet uþ já daug kartø stipresnis ir toliau siekia. Suprantama, kad Saulës vëjo dalelës, susidûrusios su Jupiterio magnetiniu lauku, patenka kaip á spàstus. Aplink Jupiterá, skirtingai negu apie Þemæ, susidaro ne radiacijos þiedas, bet elektringas diskas. Elektringos dalelës turi savo magnetiná laukà, kuris deformuoja Jupiterio laukà. Á Saulæ atgræþtoje pusëje 50 - 100 Jupiterio spinduliø nuotoliu susidaro frontas, o prieðingoje laukas nutásta net uþ Saturno orbitos.

JAV kosminës stotys, praskriejusios arti Jupiterio, aptiko labai sudëtingà ir ávairiaspalvæ virðutinæ planetos atmosferà. Atogràþø sritys gauna daugiau Saulës energijos, labiau ákaista, ir oras èia kyla aukðtyn, uþleisdamos vietà vësesnëms masëms ið aðigaliø srièiø. Taèiau Jupiteryje vëjai puèia ne iðilgai dienovidiniø: veikiami Koralio jëgø, kurios ðioje planetoje dël greito sukimosi apie aðá daug veiksmingesnës negu Þemëje, nukrypsta iðilgai lygiagreèiø. Vëjø greitis atogràþuose apie - 100 m/s á rytø pusæ, apie +20^o, -20^o platumø zonoje - apie 50 m/s á vakarø pasæ. Ðiaurës pusrutulyje dar labiau stiprus rytys tarp 20^o ir 30^o platumos puèia daugiau kaip 100 m/s greièiu. Arèiau aðigaliø atmosfera ramesnë.

Jupiterio oras lekia ne tik horizontalia, bet ir vertikalia kryptimi. Atmosfera daugaiu kaista nuo vidiniø energijos ðaltiniø negu nuo Saulës. Todël atmosferoje stipri konvekcija. Kylanèios masës yra karðtesnës ir ðviesesnës, slûgstanèios - tamsesnës. Ðviesiosios zonos ir tamsesnës juostos iðtásusios lygiagreèiai pusiaujui. Dël nevienodo temperatûrospasiskirstymo atmosferoje, dël vëjø ir konvekcijos regimasis Jupiterio pavirðius atrodo labai audringas, sûkuringas. Jis ypaè ryðkus spalvotuose televizijos vaizduose. Jupiterio debesø spalvotumas priklauso nuo ávairiø sudëtingesniø cheminiø junginiø ir smulkiø daleliø priemaiðø. Virðutinëje debesuotoje atmosferoje rasta etano ( C₂H₆ ), acetileno ( C₂H₂ ), fosfino ( PH₃ ), anglies monoksido ( CO ) ir kitø junginiø.

Þymiausias Jupiterio sûkurys, primenantis þemiðkus ciklonus ir anticiklonus, yra garsioji Didþioji raudonoji dëmë. Ji matoma per teleskopus nuo Þemës ir jau stebima apie 300 metø. Itin áspûdinga ði dëmë spalvotuose Jupiterio debesø televizijos panoramose.

Raudonoji dëmë susidariusi á pietus nuo pusiaujo. Tai rausvas ovalas, kurio ilgiausias skersmuo - apie 30 000 km, trumpiausias - apie 10 000 km. Kinta dëmës dydis, pavidalas ir vieta Jupiteryje. Arèiau pakrasèio dëmæ sudarantys debesys skrieja spiralëmis pagal laikrodþio rodyklæ. Dar toliau á pietus regima maþesnë balta dëmë, kurios masës juda prieðinga kryotimi. Toliau nuo Raudonosios dëmës taip pat randama baltø dëmiø, kurios primena vandens pavirðiuje susidaranèius sûkurius.

Raudonoji dëmë labai patvari. Ir kiti, daug maþesni, sûkuriai tveria iðtisus metus ir deðimtmeèius, o analogiðki Þemës atmosferos sûkuriai - po kelias ar keliolika dienø. Tik maþesni sûkuriai laikosi kur kas trumpiau: po keliasdeðimt ir daugiau kaip po 100 dienø.

Þemiausia temperatûra ( apie 130 K ) yra sluoksnyje, kuriame slëgis 100 - 120 mb. Apie 100 km virð to sluoksnio temperatûra pakyla iki 160 K. Daug sparèiau ji kyla einant gilyn: 50 km gylyje nuo þemiausios temperatûros sluoksnio vyrauja amoniako debesys, kuriø temperatûra 180 K, 70 km gylyje - amonio hidrosulfido ( NH4SH ) 200 - 220 K temperatûros debesys ir 100 km gylyje - 240 - 280 K temperatûros vandens garø bebesys.

Dydþiai

Lentelë. Jupiterio charakteristika

Daugiausia palydovø turistambiosios planetos milþinës - Jupiteris ir Saturnas. Ðiø planetø ðeimø gausumas ypaè paaiðkëjo, kai á jø rajonà nuskriejo kosminës stotys. Be stambiøjø palydovø, atrastø teleskopais ið Þemës, kosminës stotys nufotografavo daug nedideliø palydovu, skriejanèiø paprastai skirtingomis, ávairiai pasvirusiomis á planetos orbità plokðtumomis.

Lentelë. Jupiterio palydovai

Jupiterio ðeima. Pirmuosius keturis Jupiterio palydovus atrado Galilëjus. Pirmà kartà astronomijos istorijoje pasigaminæs nedidelá teleskopà, jis iðvydo tartum sumaþinta Saulës ðeimos vaizdà. Tie keturi palydovai pavadinti mitologiniais vardais: Ijo, Europa, Ganimedu, Kalista. Jie vadinami ir Galilëjaus palydovais. Dar devyni Jupiterio palydovai atrasti vëliau, nuo 1877 iki 1951 metø. Jø vardai taip pat mitologiniai, be to, taip parinkti, kad galûnë nurodo skriejimo orbitos kryptá: jei vardas baigiasi garsu a, tai palydovas skrieja tiesiogine kryptimi, jei - ë, - skrieja prieðinga kryptimi, kitaip sakant, jo posvyrio kampas didesnis kaip 90^o.

Taigi Ijo, Ganimedas ir Kalista didesni kaip Mënulis. Nedaug nuo jø tesiskiria ir Europa. Visi kiti palydovai, iðskyrus Amaltëjà, prilygstanèià stambiam asteroidui, labai maþi, giminingi Marso palydovams.

Nuotraukos

4ghhghg

A.     Juðka "Saulës ðeima" Vilnius "Mokslas" 1985

Paþinimo dþiaugsmas Populiarioji enciklopedija "Mokslas ir visata"

Referatà raðë:

Panevëþio 18 - osios vid m - klos

10m kl. mok Mindaugas Þezdrys

2001 Panevëþys

Jupiteris. Tai didþiausia ir masiviausia saulës ðeimos planeta. Jupiterio masë didesnë uþ visø kitø didþiøjø planetø bendrà masæ net pustreèio karto. Taèiau iki Saulës masës jam dar toli graþu: ið vienos Saulës bûtø galima padaryti beveik 1050 tokiø kosminiø kûnø kaip Jupiteris. Vidutiniðkas Jupiterio tankis - pats artimiausias Saulës tankiui: 0,08 g/cm³ maþesnis uþ jos tanká.

Nepaisant didumo, Jupiteris yra mikliausia planeta, pustreèio karto greièiau negu Þemë apsisukanti apie savo aðá. Virðutiniai atmosferos sluoksniai sukasi nevienodu kampiniu greièiu: prie pusiaujo apsisukimo periodas 5^m11^s trumpesnis kaip vidurinëse platumose. Dël greito sukimosi planeta labai susiplojusi: jos aðigalinis spindulys 4400 km trumpesnis kaip pusiaujinis, taigi paplokðtumas lygus net 0,06.

Jupiteris - stiprus kosminis magnetas: ðiauriniame poliuje jo stiprumas lygus 14 Oe, pietiniame - 11 Oe ir prie pusiaujo 4,2 Oe. Magnetinis poliarumas prieðingas Þemës magnetiniam poliarumui. Magnetinis laukas panaðus á Þemës magnetiná laukà, bet uþ já daug kartø stipresnis ir toliau siekia. Suprantama, kad Saulës vëjo dalelës, susidûrusios su Jupiterio magnetiniu lauku, patenka kaip á spàstus. Aplink Jupiterá, skirtingai negu apie Þemæ, susidaro ne radiacijos þiedas, bet elektringas diskas. Elektringos dalelës turi savo magnetiná laukà, kuris deformuoja Jupiterio laukà. Á Saulæ atgræþtoje pusëje 50 - 100 Jupiterio spinduliø nuotoliu susidaro frontas, o prieðingoje laukas nutásta net uþ Saturno orbitos.

JAV kosminës stotys, praskriejusios arti Jupiterio, aptiko labai sudëtingà ir ávairiaspalvæ virðutinæ planetos atmosferà. Atogràþø sritys gauna daugiau Saulës energijos, labiau ákaista, ir oras èia kyla aukðtyn, uþleisdamos vietà vësesnëms masëms ið aðigaliø srièiø. Taèiau Jupiteryje vëjai puèia ne iðilgai dienovidiniø: veikiami Koralio jëgø, kurios ðioje planetoje dël greito sukimosi apie aðá daug veiksmingesnës negu Þemëje, nukrypsta iðilgai lygiagreèiø. Vëjø greitis atogràþuose apie - 100 m/s á rytø pusæ, apie +20^o, -20^o platumø zonoje - apie 50 m/s á vakarø pasæ. Ðiaurës pusrutulyje dar labiau stiprus rytys tarp 20^o ir 30^o platumos puèia daugiau kaip 100 m/s greièiu. Arèiau aðigaliø atmosfera ramesnë.

Jupiterio oras lekia ne tik horizontalia, bet ir vertikalia kryptimi. Atmosfera daugaiu kaista nuo vidiniø energijos ðaltiniø negu nuo Saulës. Todël atmosferoje stipri konvekcija. Kylanèios masës yra karðtesnës ir ðviesesnës, slûgstanèios - tamsesnës. Ðviesiosios zonos ir tamsesnës juostos iðtásusios lygiagreèiai pusiaujui. Dël nevienodo temperatûrospasiskirstymo atmosferoje, dël vëjø ir konvekcijos regimasis Jupiterio pavirðius atrodo labai audringas, sûkuringas. Jis ypaè ryðkus spalvotuose televizijos vaizduose. Jupiterio debesø spalvotumas priklauso nuo ávairiø sudëtingesniø cheminiø junginiø ir smulkiø daleliø priemaiðø. Virðutinëje debesuotoje atmosferoje rasta etano ( C₂H₆ ), acetileno ( C₂H₂ ), fosfino ( PH₃ ), anglies monoksido ( CO ) ir kitø junginiø.

Þymiausias Jupiterio sûkurys, primenantis þemiðkus ciklonus ir anticiklonus, yra garsioji Didþioji raudonoji dëmë. Ji matoma per teleskopus nuo Þemës ir jau stebima apie 300 metø. Itin áspûdinga ði dëmë spalvotuose Jupiterio debesø televizijos panoramose.

Raudonoji dëmë susidariusi á pietus nuo pusiaujo. Tai rausvas ovalas, kurio ilgiausias skersmuo - apie 30 000 km, trumpiausias - apie 10 000 km. Kinta dëmës dydis, pavidalas ir vieta Jupiteryje. Arèiau pakrasèio dëmæ sudarantys debesys skrieja spiralëmis pagal laikrodþio rodyklæ. Dar toliau á pietus regima maþesnë balta dëmë, kurios masës juda prieðinga kryotimi. Toliau nuo Raudonosios dëmës taip pat randama baltø dëmiø, kurios primena vandens pavirðiuje susidaranèius sûkurius.

Raudonoji dëmë labai patvari. Ir kiti, daug maþesni, sûkuriai tveria iðtisus metus ir deðimtmeèius, o analogiðki Þemës atmosferos sûkuriai - po kelias ar keliolika dienø. Tik maþesni sûkuriai laikosi kur kas trumpiau: po keliasdeðimt ir daugiau kaip po 100 dienø.

Þemiausia temperatûra ( apie 130 K ) yra sluoksnyje, kuriame slëgis 100 - 120 mb. Apie 100 km virð to sluoksnio temperatûra pakyla iki 160 K. Daug sparèiau ji kyla einant gilyn: 50 km gylyje nuo þemiausios temperatûros sluoksnio vyrauja amoniako debesys, kuriø temperatûra 180 K, 70 km gylyje - amonio hidrosulfido ( NH4SH ) 200 - 220 K temperatûros debesys ir 100 km gylyje - 240 - 280 K temperatûros vandens garø bebesys.

Dydþiai

Lentelë. Jupiterio charakteristika

Daugiausia palydovø turistambiosios planetos milþinës - Jupiteris ir Saturnas. Ðiø planetø ðeimø gausumas ypaè paaiðkëjo, kai á jø rajonà nuskriejo kosminës stotys. Be stambiøjø palydovø, atrastø teleskopais ið Þemës, kosminës stotys nufotografavo daug nedideliø palydovu, skriejanèiø paprastai skirtingomis, ávairiai pasvirusiomis á planetos orbità plokðtumomis.

Lentelë. Jupiterio palydovai

Jupiterio ðeima. Pirmuosius keturis Jupiterio palydovus atrado Galilëjus. Pirmà kartà astronomijos istorijoje pasigaminæs nedidelá teleskopà, jis iðvydo tartum sumaþinta Saulës ðeimos vaizdà. Tie keturi palydovai pavadinti mitologiniais vardais: Ijo, Europa, Ganimedu, Kalista. Jie vadinami ir Galilëjaus palydovais. Dar devyni Jupiterio palydovai atrasti vëliau, nuo 1877 iki 1951 metø. Jø vardai taip pat mitologiniai, be to, taip parinkti, kad galûnë nurodo skriejimo orbitos kryptá: jei vardas baigiasi garsu a, tai palydovas skrieja tiesiogine kryptimi, jei - ë, - skrieja prieðinga kryptimi, kitaip sakant, jo posvyrio kampas didesnis kaip 90^o.

Taigi Ijo, Ganimedas ir Kalista didesni kaip Mënulis. Nedaug nuo jø tesiskiria ir Europa. Visi kiti palydovai, iðskyrus Amaltëjà, prilygstanèià stambiam asteroidui, labai maþi, giminingi Marso palydovams.

Nuotraukos

4ghhghg

B.     Juðka "Saulës ðeima" Vilnius "Mokslas" 1985

Paþinimo dþiaugsmas Populiarioji enciklopedija "Mokslas ir visata"

Gamta ir þmogus

Þmonija iðranda vis galingesniø techniniø priemoniø gamtai pertvarkyti.

Mes jau galime sukurti dirbtines "jûras", mes jau pajëgûs iðtirpdyti

aðigaliø ledynus, nusausinti visus uþpelkëjusius þemës plotus. Dideliø

permainø gamtoje sukelia gamybos procesas, kuris ið pagrindø keièia

gamtiniø kompleksø struktûrà, kasdien vis daugiau ima ið gamtos ir sudaro

atliekø problemà.

(Arturas Maurinis)

Jau daugybæ tûkstantmeèiø þmonës domisi ávairiais gamtos reiðkiniais,

kaip þaibai, griaustiniai, viesulai.... Senovëje buvo labai þavëtasi gamtos

galybe ir sugebëjimais. Negalëdami suprasti ir paaiðkinti kodël vyksta

vienas ar kitas gamtos reiðkinys, þmonës pradëjo juos garbinti, statyti

ðventyklas ir aukoti jiems. Þmonija jau iðsiaiðkino kodël Þemëje vyksta

vienas ar kitas procesas, ir nebestato jiems ðventyklø, taèiau taip ir

nesugebëjo paþaboti stichijos. Paþaboti gamtos neámanoma- galima prie jos

tik prisitaikyti. Ásivaizduokime planetà be viska savo kelyje naikinanèiø

tornadø, tropiniø audrø, kurios sukelia praþûtingas audras ir t.t. Tada

kasmet neþûtø ðimtai tûkstanèiø þmoniø. Bet taip niekada nebus, nes gamta

yra nepastovi ir nenuspëjama, o jos galia neapsakoma.

Viena ið aktualiausiø problemø pasaulyje dabar yra gamtos ir gamtinës

aplinkos apsauga. Surinkus vien tik faktus ið ðiaip nemaloniø spaudoje

pasirodanèiø informacijos eiluèiø, susidarytø storiausi tomai. Juose

aptiktume duomenø apie naftos plëvele apsitraukusius didþiulius vandenynø

plotus, uþterðtas upes ir eþerus, kur nyksta ne tik vandens gyvûnijos

pasaulis, bet ir þmogui pavojinga maudytis. Dël chemijos pramonës atliekø

atsirado naujø baisiø ligø... Tokiuose didmiesèiuose kaip Londonas, kuriø

gatvëse tvyro smogas ir automobiliø iðmetamø dujø kvapas, þmonëms daþnai

iðsivysto ávairios kvëpavimo takø ligos ir neretai plauèiø vëþys. Ðiø

reiðkiniø kompleksas vadinamas ekologine krize.

Daugelis ðaliø deda pastangas ir skiria daugybæ lëðø, kad áveiktø

ekologines krizes ir pradeda prevencines programas. Ðiø programø yra

ávairiø formø, taèiau viena jø yra labiausiai paplitusi- gamtos paminklø,

nacionaliniø bei regioniniø parkø steigimas. Vyriausybës siekia kuo labiau

iðlaikyti kraðto unikalumà, todël ir steigia saugomus objektus. Þmonës

matydami naturalø gamtos groþá pradeda màstyti apie mûsø veiksmus

þlugdanèius já. Mes visi   turëtume iðmokti vertinti gamtà ne kaip savo

tarnaitæ, o kaip ðeimininkæ, be kurios mes niekaip neiðsiverstumëme.

Kitas prevencinis bûdas yra nykstanèios faunos ir floros iðsaugojimas.

Lietuvos raudonoji knyga- tai saugomø retø ir nykstanèiø gyvûnø, augalijos

ir grybø rûðiø sàraðas, taip pat informacija apie ðiø rûðiø retumà, jiems

gresiantá iðnykimo pavojø ir priemones jiems iðsaugoti. Prieð 27 metus, kai

buvo ásteigta Lietuvos raudonoji knyga, á jà áraðyta 30 nykstanèiø augalø

rûðiø   ir 42 gyvûnø rûðys. Kadangi mûsø ðalis labai rûpinasi retø,

nykstanèiø ir lengvai paþeidþiamø rûðiø bei jø buveiniø apsaugà, per tris

deðimtmeèius ðis skaièius padidëjo ðimteriopai. Á já átraukta 815 saugomø

rûðiø. Ðá sàraðà sudaro, tvarko ir tikslina Aplinkos ministerija. Dabar

rengiama nauja Raudonosios knygos sàraðo redakcija, nes pastaraisiais

metais pagausëjo duomenø apie daugelio rûðiø bûklæ.

Dar vienas, bet visuomenei nelabai priimtinas bûdas iðsaugoti gyvûnijai

yra zoologijos sodai. Lietuvoje, tiksliau Kaune taip pat yra zoologijos

sodas. Daugelis þmoniø mano, kad gyvûnai ten jauèiasi laimingi, taèiau taip

nëra. Gyvûnai ten neturi pakankamai vietos, begalinis þmoniø dëmesys juos

trikdo, maisto ir pastogës trûkumai yra daugelio zoologijos sodø trûkumai.

Gyvûnai soduose laikomi ne vien pramogai, bet juos stengiamasi veisti ir

didinti jø populiacijas, taèiau nelaisvës sàlygomis tai yra ypatingai

sunku. Bet kad ir kaip atrodytø þiauru, daugelis zoologijos sodø verèiasi

ið gyvûnø ekspozicijø. Juk þmonës gyvûnus turi pamatyti ne tik

literatûroje, bet ir realiame pasaulyje.

Literatûra ir gamta buvo susieta vienas su kitu jau prieð daugybæ metø.

Daugelis poetø ir raðytojø savo raðtuose parodë kaip glaudþiai liaudies

þmogaus gyvenimas siejasi su gamta. Antano Baranausko "Anykðèiø ðilelis"

lietuviø literatûros istorijoje lieka nepralenktas poetinis Lietuvos gamtos

vaizdas, be galo giliai sukaupæs savyje daug tauriausiø liaudies jausmø,

ásikûnijæs didþià mûsø liaudies meilæ gamtai ir gimtajai þemei, kupinas

liaudies kûrybos elementø. Su didele poetine jëga, su apèiuopiamu

konkretumu Antanas Baranauskas savo kûrinyje pavaizduoja senovës Lietuvos

miðko gyvenimà. Jaunas poetas á savo kûriná sugebëjo ádëti tà giliausià

gamtos jausmà, kuris skambëjo jau K. Donelaièio "Metuose". Poetas stipriai

jautë gimtojo kraðto gamtà, mylëjo jà didele meile, giliai iðgyveno

subtiliausius jos garsus, spalvas ir kvapus. Nerasime mûsø poezijoje labiau

niuansuotø gamtovaizdþiø uþ tuos, kuriuos randame Anykðèiø ðilelyje". A.

Baranauskas pirmasis lietuviø literatûroje atskleidë þmogaus ir gamtos

bendravimà, liaudies þmogaus pasaulëvaizdá.

Senovëje miðkas buvo tarsi ðventovë, kurios þmogus nedráso niekinti.

Visi gerbë miðkus. Miðkas buvo iðtikimas lietuviø draugas net paèiomis

sunkiausiomis dienomis - bado metais. Gamtoje þmonës ieðkojo prieglobsèio,

paguodos, dþiaugsmo.

(...) miðkas lietuvá kaip tiktai galëjæs,

Taip visados raminæs, visados mylëjæs:

Þvërim, paukðèiais ir vaisiais dengæs ir penëjæs."

Prisimenant Simono Daukanto veikaluose nupieðtà senovës Lietuvos gamtos

peizaþà ir já palyginus matome du skirtingus paveikslus. Senovëje girios

buvo tankios, be tarpkrûmiø kurios niûksojo kaip jûra. Puðynus, berþynus,

eglynus, àþuolynus buvo iðvagojæ upeliai ir upës. Visas kraðtas kaip viena

giria niûksojo. 1564-1566 m. matininkai paèiuose Þemaièiuose paliko girias

nematuotas   todël, nes þmogus tenai álásti neástengë. Taèiau laikas

nestovi vietoje, jis nenuilstamai bëga pirmyn. Bëga metai, kiti... Viskas

keièiasi. Ir þmoniø poþiûris á tuos paèius dalykus jau kitoks. Þmogus

ásibrovë á ðventovæ kaip miðko savininkas. Sunaikino paèià ðauniausià

kraðto brangenybæ (miðkà) dël pinigø. Pradëjo kirsti medþius, niokoti

viskà, kà taip saugojo protëviai.

Visi supranta kokià átakà þmogui turi gamta ir atvirkðèiai. Gamta þmogui

suteikia viskà, kad iðgyventume: miðkas- kurui ir pastogei, maisto

ðaltinis, o be oro, kurá jis gamina, gyvybë þemëje nebûtu galima. Upës ir

jûros teikia mums maistà, vandená, kurio mums labai reikia, patogø

transportà. O kà teikia mums pati þemë ir jos gelmës, net sunku

ásivaizduoti. Bet yra ir atvirkðtinis procesas. Þmogus gamtai neða vien

praþûtingas nelaimes. Dël þmoniø medienos poreikiø nyksta "þemës plauèiai"

-atogràþø miðkai, upës ir oras terðiami neapsakomais kiekiais, vyksta þemës

erozija ir þmonija greit iðnaudos visus þemës gelmiø turtus. Taigi mano

manymu þmogus yra neatskiriama gamtos dalis. Þmogus ir gamta tai vienas

dalykas. Þmogus, naikindamas gamtà, naikina ir save.

Þmogus ir gamta

1. Gamtos iðsaugojimas- viena svarbiausiø dabarties problemø. Pagráskite

arba paneikite ðá teiginá.