Vytautas Mačernis Vizijos "Antrosios" vizijos analizė

Vytautas Mačernis

Vizijos

"Antrosios" vizijos analizė

V. Mačernis - zemaitis, didziavęsis savo sena zemdirbių gimine, retos, itin jautrios prigimties poetas. Tai zemininkas, likęs savo zemėje. Negausi poeto kūryba, bet įvairi ir turi 18318o1415s niu, ir formomis, ir zanrais. Likimas anksti nutraukė jo gyvenimo siūlą ir uzbaigtas teliko vienintelis kūrinys - "Vizijos".

Vizijos - tai įpatingi dvasios regėjimai. Menine kalba issakytose V. Mačernio "Vizijose" ypač svarbus regimasis pradas. Tą iskart jaučiame "Antrojoje" vizijoje.

Pirmoji eilutė - svarbi lyrinio subjekto isvada, teiginys: "Zinau, kad zemėje yra vieni namai". Tai ir yra pagrindinė sios vizijos tema. Kūrinio laikas paslaptingas ir mistiskas, tačiau viltingas: "ateina rytas nuostabus". Paskutinės dvi posmo eilutės pateikia kaimo sodybos vaizdą. Tą ypač isryskina akustiniai vaizdai ir juos atliekantys objektai: "gieda gaidziai", "ūkininko zingsniai aidi". Prieveiksmiai "ilgesingai" ir pasikartojantys "ten" kuria jaukios namų aplinkos atmosferą. Zodelis "ten" lyg atskiria lyrinį subjektą nuo sių namų.

Tačiau kuriama namų vizija jaudina lyrinį subjektą ir jis pats įsilieja į vizijos kuriamą tikrovę: "Pasilenkiu prie zemės ir stebiu". Tai ne tik pasyvus stebėjimas, lyrinio subjekto būsena euforinė: "apsvigsta man galva". Kvapai ir regimi vaizdai uzvaldo jį. Lyrinio subjekto pasaulėjautą atskleidzia antro posmo paskutinėse eilutėse atsiradusi prispriesa: teigiama kaimiskoji namų erdvė, neigiama miesto (pasaulio) erdvė. Tai parodo detalės, o ypač jose esantys epitetai: "rugiai sviesių spalvų" ir "triuksmo gatvių purvinų".

Trečiajame posme vizija vėl kuriama zvelgiant is lyrinio subjekto pozicijos: "Įsiklausau". Dominuoja akustiniai vaizdai: "Saldus traliavimas atklysta į mane". Jie susilieja su įprastu kaimo reginiu: "piemuo tarp pirstų meldą laiko". Lyrinio subjekto prisiminimais paremta vizija realistinė ir labai jį jaudinanti: "As laimės svaiguly jaučiu". Aiskėja ir ką jaučia lyrinis subjektas. Si paprasta, negudri melodija - tai lyg protėvių, praeities kartų palikimas, tai brangi ir saugotina vertybė.

Dabar keičiasi ir zvilgsnis į tikrovės erdvę. Lyrinis subjektas regi sviesią gimtinės zemę, bundančią is miego naujai dienai. Praskaidrėja ir nuotaika: "Iseina kazin kur nakties tamsa,/ Ir kelias su miglom jos liūdesys sunkus".

Paskutiniame posme vėl prispriesa: gimtinės vizija ir svetimas, baisus, realus pasaulis, kurį reprezentuoja "siksnosparniai juodi". Tačiau jie issigandę rytmečio sviesos traukiasi ir jau nekelia jokios grėsmės. Taigi isvada optimistinė: gėris nugali blogį.

Ypatingai svarbios dvi paskutinės vizijos eilutės, jose atskleista filosofinė grįzimo į namus prasmė: "O as einu vėl zemės ilgesy/ Regėjimų liepsna liepsnot". Dabar jis jau sustiprėjęs, pasisėmęs jėgų ir ryzto, gyvens ir kurs toliau.

Namai, gamta ir zemė sioje vizijoje - tai amzina gyvybė, kartų rysys. Tai būtini dalykai zmogui isėjusiam į pasaulį. Būtini todėl, kad jis nori zinoti, jog bet kada gali sugrįzti. Tik namus turintis zmogus visada ras atramą siame ziauriame pasaulyje.