Turinys

Turinys

Įvadas

1. Rinka, konkurencija, monopolija

2. Europos Sąjungoje egzistuojanti politika ir taisyklės dėl antimonopolinės politikos

3. Konkurencijos, antimonopolijos politika Lietuvoje

Pavyzdžiai

4.1. Europos Sąjungos sankcijos "Microsoft"

Centralizuoto ir decentralizuoto šilumos tiekimo privalumai ir trūkumai Lietuvoje

4.3. Ištrauka iš atviro asociacijos INFOBALT laiško dėl ryšių monopolijos

4.4. Ištrauka iš AB"Stumbro" bylos

5. Veiksmai, apsisaugant nuo monopolijos

5.1. Įstatymų ir taisyklių santraukos, kurios reglamentuoja antimonopolinę politiką

Išvados

Literatūra

Įvadas

Šio referato tikslas buvo apšviesti ne tik, kas tai yra monopolija, bet ir supažindinti su Europos Sąjungos aquis communitaire, bei kaip antimonopoliniai veiksmai vykdomi Lietuvoje.

Tad šis referatas buvo suskaidytas į tokias sritis:

1.   &nbs 737s1819h p;   &nbs 737s1819h p;   &nbs 737s1819h p;   &nbs 737s1819h p;   &nbs 737s1819h p;   &nbs 737s1819h p;   &nbs 737s1819h p;   &nbs 737s1819h p;   &nbs 737s1819h p;  Rinka, konkurencija, monopolija. Šioje dalyje yra praktiškai išdėstoma tam tikrų ekonominių sąvokų reikšmės, bei teorija apie konkurencija apskritai.

2.   &nbs 737s1819h p;   &nbs 737s1819h p;   &nbs 737s1819h p;   &nbs 737s1819h p;   &nbs 737s1819h p;   &nbs 737s1819h p;   &nbs 737s1819h p;   &nbs 737s1819h p;   &nbs 737s1819h p;  Europos Sąjungoje egzistuojanti politika ir taisyklės dėl antimonopolinės politikos. Kadangi Lietuva jau tapo Europos Sąjungos nare, tai, mano manymu, buvo nebloga idėja supažindinti su bendromis antimonopolinėmis taisyklėmis, kurios galioja visoje Europoje ir kurių Lietuva taip pat tūrėtų laikytis.

3.   &nbs 737s1819h p;   &nbs 737s1819h p;   &nbs 737s1819h p;   &nbs 737s1819h p;   &nbs 737s1819h p;   &nbs 737s1819h p;   &nbs 737s1819h p;   &nbs 737s1819h p;   &nbs 737s1819h p;  Konkurencijos, antimonopolijos politika Lietuvoje. Šioje dalyje yra labiau kreipiamas dėmesys į konkurencijos ir monopolijos/antimonopolijos reiškinius Lietuvoje.

4.   &nbs 737s1819h p;   &nbs 737s1819h p;   &nbs 737s1819h p;   &nbs 737s1819h p;   &nbs 737s1819h p;   &nbs 737s1819h p;   &nbs 737s1819h p;   &nbs 737s1819h p;   &nbs 737s1819h p;  Pavyzdžiai. Šiame skyriuje supažindinama su pasaulyje įvykusiais antimonopolijos veiksmais, bei kaip yra kovojama su monopolija Lietuvoje.

5.   &nbs 737s1819h p;   &nbs 737s1819h p;   &nbs 737s1819h p;   &nbs 737s1819h p;   &nbs 737s1819h p;   &nbs 737s1819h p;   &nbs 737s1819h p;   &nbs 737s1819h p;   &nbs 737s1819h p;  Veiksmai, apsisaugojant nuo monopolijos. Čia yra išdėstyti bendri principai, kaip apsisaugoti nuo monopolijos.

1. Rinka, konkurencija, monopolija

Bendras rinkos ūkyje funkcionuojančių įmonių elgseno bruožas yra pelno siekimas. Tuo tikslu jos plečia savo veiklą, kuri gali b ti apibūdinama produktų apimties, kaštų, pelno kategorijomis.

Skirtumas tarp bendr jų pajamų ir bendrųjų kaštų yra pelnas. Plečiant gamybos apimtį, net ir didėjant pajamoms, jų augimą aplenks kaštų augimas ir pelnas ma ės. Tiktai žinant preki kainas galima nustatyti pajamas ir pelną. Kainos formuojamos konkretaus produkto rinkoje. Nuo rinkos strukt ros priklauso įmonių elgsena, todėl ir būtina paanalizuoti atskirus rinkos tipus.

Planinėje ekonomikoje vyriausyb pati planuoja, kas, ko ir kiek turi gaminti, kas gaus pagamintas prekes ir paslaugas, nustato jų kainas.

Tobulos konkurencijos rinka yra abstraktus modelis. Realybėje jos n ra ir ji neturėtų b ti tikslu krašto ekonomikai. Tobuloje konkurencijoje pardavėjas negali veikti laisvos rinkos kainos ir kitų pardavimo sąlygų, o tegali jas priimti kaip duotas ir joms paklusti, jis savo elgsena negali paveikti kit pardavėjų su kuriais turi tik tiek bendra, jog visi yra vienodai paklusnūs laisvos rinkos

sąlygomis. Jų tarpusavio interesai nesusikerta, nes kiekvienas gali realizuoti tiek prekių kiek jų

pagamina, tai nepaveikia rinkos kainos.

Pagrindinis monopolizuotos rinkos bruo as yra vienos įmonės viešpatavimas rinkoje. Monopolinė kaina neb tinai yra didelė. Tada verslininkas gali pelnytis iš ekonomijos, gaunamos gaminant dideliu mastu. Monopolija siekia ne kain didinimo, o pelno maksimumo.

Teisin monopolija yra saugoma įstatymo, siekiant išvengti nesąžiningos veiklos ir suteikiant gamintojams, kūrėjams naudotis savo išradimų teise. Reglamentuojama patentais, autorinėmis teisėmis. Socialinė monopolija susijusi su vandens, dujų, elektros energijos tiekimu, pašto ir telefono paslaugomis. Galimi horizontalūs ir vertikalūs susiliejimai tarp įmonių. Tam priimami antimonopoliniai įstatymai, kurių pažeidimus sprendžia Valstybinis arbitražas.

Oligopolin tai tokia rinka, kurioje yra keletas stambių įmonių ir kiekvienos jų kainų ir gamybos apimties kitimas paveikia kitų įmonių kainas ir gamybos apimtį Tokio ryšio tarp įmonių nėra nei tobulos konkurencijos, nei monopolinėje rinkoje.

Monopolinėje rinkoje svarbus gamintojo ir vartotojo ryšys, įmonei keičiant prekės realizavimo kainas, kinta paklausa. Oligopolinėje rinkoje reikšmingais tampa ne tik ryšiai tarp gamintojo ir vartotojo bet ir tarp gamintojų. Kyla klausimas, kodėl šakoje lieka tik keletas stambių įmonių? Oligopolin je rinkoje prek s kaina priklauso nuo to, kaip firmos išsprend ia tarpusavio priklausomybės problemą.

Rinkos dalyvių skai ius dalinai nulemia rinkos tipą Lentelėje pateikiamos rinkos tipų charakteristikos:

Konkurencija yra galimybė visiems ūkio subjektams laisvai varžytis dėl vartotojo palankumo. Konkurencija yra būtina gerovės ir bet kokios, ne tik ekonominės, laisvės sąlyga, nes tik esant konkurencijai žmonių pastangos nukreipiamos ten, kur jos yra efektyviausios ir geriausiai pasitarnauja žmonėms. Nors laisvos ekonomikos priešininkai dažnai piktinasi "nežabota, plėšrūniška konkurencija", ji nėra nei plėšrūniška, nei nežabota. Konkurenciją riboja vartotojai - niekas rinkoje nesivaržo pagal tuos kriterijus, kurie nelemia vartotojo pasirinkimo. Konkuruojama dėl to, kieno prekė bus pigiausia, patogiausia, kokybiškiausia, o ne brangiausia ar reikalaujanti daugiausiai išteklių. Konkurencija nėra plėšrūniška, nes tas, kas nesugeba įtikti vartotojui, gali bandyti vėl ir vėl vis naujose srityse. Konkurencijoje nėra kovos prieš konkurentą, konkurencijoje yra kova už pirkėją ir dėl pirkėjo.

Kalbant apie konkurenciją ir monopolijas, neretai supainiojamos sąvokos arba jos naudojamos skirtinga prasme. Konkurencija dažnai traktuojama per siaurai - težiūrima, ar yra keli tos pačios prekės pardavėjai. Tačiau tai labai paviršutiniška konkurencijos samprata. Toks statinis požiūris į konkurenciją yra klaidingas, nes prekė ar paslauga konkuruoja su visomis kitomis įvairiausio pobūdžio prekėmis ar paslaugomis. Konkurencija kainomis tėra paviršius, o didelę reikšmę turi gamybos formų, pačių prekių kaita. Tikroji konkurencija reiškia ne tai, kad panašią prekę pardavinėja keli pardavėjai, o tai, kad kiekvienas gali laisvai pasiūlyti pirkėjui savo prekę.

Nevienodai suprantama ir monopolijos sąvoka. Negalima pamiršti, kad kiekvienas yra savo turto ir sugebėjimų absoliutus monopolistas, nes tik savininkas gali priimti sprendimus dėl savo turto. Taigi, monopolis egzistuoja visuomet, tačiau tai netrukdo konkurencijai, o atvirkščiai - yra jos būtina sąlyga. Jei nebūtų privačios nuosavybės, tai pakirstų ne tik konkurencijos kaip esminio rinkos bruožo šaknis, bet ir pačią rinką. Tačiau yra ir kita, monopolijos kaip privilegijų rinkoje samprata, t.y., kuomet "įteisinta" arba neįteisinta prievarta užkertamas kelias konkuruoti. Tai, priešingai pirmajam supratimui, yra nepateisinama ir netoleruotina. Pasisakymas prieš monopolines privilegijas visiškai nereiškia, kad turi būti ribojamos rinkoje įsigalėjusios įmonės. Juk tapti stambiausiu ar net vieninteliu pardavėju galima ne tik dėl teikiamų privilegijų, bet ir dėl geriausio tarnavimo vartotojui.

Konkurencijai yra būtinos kai kurios kertinės teisinės sąlygos. Tai nevaržoma laisvė įeiti į rinką ir siūlyti savo produktus, išeiti iš rinkos, galimybės pirkti arba nepirkti siūlomų produktų. Todėl valdžios uždavinys - identifikuoti, kas trukdo šių sąlygų egzistavimui, ir šiuos trukdžius pašalinti.

Vienas iš pagrindinių barjerų įeiti į rinką yra licencijos, leidimai, pritarimai, sutikimai ar kitos procedūros, kuomet norint patekti į rinką būtina gauti kito subjekto (paprastai valdžios) sutikimą. Tokiu atveju konkurencija tampa priklausoma ne nuo rinkos dalyvių, o nuo leidimų gavimo arba negavimo. Teisė išduoti arba neišduoti šiuos leidimus yra monopolinė, todėl tokių leidimų reikalavimas tiesiogiai mažina konkurenciją.

Konkurenciją riboja privalomi standartai. Žinoma, negalima neigti standartų svarbos kasdieniame gyvenime. Standartai savaime susiformuoja rinkoje, tačiau blogai, jei valdžia ima brukti standartus kaip vienintelius privalomus. Taip siūlantysis ne blogesnį, o gal net geresnį, tačiau kitokį produktą atsiduria "už borto". (Plačiau apie standartus - skyriuje "Vartotojų teisės").

Efektyvios konkurencijos nėra ten, kur visa paklausa yra koncentruota valdžioje. Jei valdžia tampa vieninteliu (arba pagrindiniu) pirkėju, tai reiškia, jog konkuruojama tik dėl jos vienos palankumo. "Geriausiu" tampa tik tas, kas įtinka valdžiai, o ne vartotojams. Tokiu atveju egzistuoja ne tik pirkėjo monopolijos, bet ir korupcijos problema, nes valdžia kaip pirkėjas disponuoja ne savo pinigais ir neišvengiamai nesielgia su jais labai skrupulingai. Todėl, nepaisant griežto viešųjų pirkimų reglamentavimo, nuolat iškyla skandalai susiję su viešais pirkimais , o privačių pirkimų atveju piktnaudžiavimai visai nėra paplitę.

Kas yra monopolininkas? Pagal žodžio etimologiją (graikų k. monopolion : mono- + polein, parduoti), monopolininkas yra tam tikros gėrybės vienintelis pardavėjas. Pagal etimologinį apibrėžimą, jeigu du pardavėjai parduoda ne visiškai vienodas gėrybes, kiekvienas gali būti laikomas vieninteliu tam tikros gėrybės pardavėju, t.y. monopolininku. Šia prasme savo saloje mainikaudami žuvimi ir elniena Robinzonas Kruzas ir Penktadienis yra monopolininkai. Kaip ir dera monopolininkui, Robinzonas siekia gauti už savo elnieną didžiausią įmanomą kainą - kuo daugiau žuvies. Lygiai taip pat Penktadienis siekia atiduodamas kuo mažiau žuvies gauti kuo daugiau elnienos. Kiekvienas - būdamas vienintelis savo rūšies prekės pardavėjas - yra monopolininkas ir jis 'diktuoja' monopolinę savo prekės kainą. Tačiau ar iš to išplaukia, kad dėl to jų mainai yra kuo nors ydingi? Ar salos senbūvių veiksmai tampa ydingi, jeigu jų akiratyje pasirodo koks norš Šeštadienis, kuris neturi nieko pasiūlyti mainais ir todėl negauna nei elnienos nei žuvies? Ar jie pablogina ateivio ekonominę padėtį? Monopolizmo pavojus arba ydingumas būtų realus tik tuo atveju, jeigu atsakymai į šiuos klausimus būtų teigiami.

Šio apibrėžimo požiūriu, rinkos dalyvio padėtis praktiškai nesiskiria nuo salos gyventojų padėties. Beveik kiekvienas pardavėjas parduoda unikalią prekę jau ta prasme, kad jis ją parduoda unikalioje erdvės ir laiko vietoje. Tokie pat ledai, parduodami gastronome ir parduodami karštame paplūdimyje, faktiškai yra skirtingos prekės (paslaugos), kurių skirtingumą atspindi skirtingos kainos. Kiekvienas naujos prekės gamintojas ar naujos paslaugos tiekėjas taip pat yra monopolininkas. Ar gali būti objektyvus kriterijaus, kuris leistų apibrėžti, kas yra ta pati prekė (paslauga). Ar šis kriterijus gali būti nustatytas politiniu sprendimu? Abejotina. Tačiau kaip be tokio kriterijaus atskirti monopolininką nuo ne monopolininko? Ar mineralinio vandens pardavėjas ir alaus pardavėjas teikia tą pačią prekę ar skirtingas prekes? Tam tikru požiūriu jie abu teikia tą pačią paslaugą - pagirdo ištroškusį. Tad jie yra du skirtingi tos pačios paslaugos tiekėjai, ergo, konkurentai. Tačiau kitu požiūriu, jie teikia dvi skirtingas paslaugas - vienas tenkina vartotojų svaiginimosi, kitas gaivinimosi norą. Tad jie jau gali veikti kaip monopolininkai, ne kaip konkurentai. Ar automobilių pramonė konkuruoja su lėktuvų pramone? Transportavimo apskritai paslaugos atžvilgiu, jos konkuruoja, teikia alternatyvius tos pačios paslaugos būdus. Tačiau jeigu kelių transportas ir oro transportas traktuojami kaip skirtingos paslaugos, tada jos nekonkuruoja. Taigi, vien šis kriterijų santykinumas neleidžia griežtai kalbėti apie monopolinės ir konkurencinės padėties rinkoje skirtumą ar juo labiau imtis kokių nors racionalių priemonių taip apibrėžtam monopolizmui žaboti.

2. Europos Sąjungoje egzistuojanti politika ir taisyklės dėl antimonopolinės politikos

Sąžiningos prekybos politikos Europos Sąjungoje tikslas yra vidinėje rinkoje išlaikyti aukštą konkurencijos laipsnį. Vartotojams - žemesnės kainos, didesnis prekių pasirinkimas, technikos naujovės.Taigi tam, kad vidinėje rinkoje nebūtų deformuota konkurencija, Europos Sąjungos antimonopoliniuose įstatymuose nurodyta, jog reikia vadovauti verslinikų veiksmams ir atskiroms valstybėms.

Antimonopolinė politika siekia:

1. užkirsti kelią tam tikrų rinkų monopolizacijai
2. neleisti bendrovėms susimokius pasidalinti rinką
3. neleisti vienai ar daugiau įmonių piktnaudžiauti savo dominuojančia padėtimi
4. neleisti valstybių narių vyriausybėms laužyti taisykles ir diskriminuoti kitas įmones, būnant valstybinių įmonių pusėje arba remiant privačias įmones (valstybės teikiamomis dotacijomis)

Tačiau Europos Sąjungos antimonopolinis įstatymas telkia dėmesį tik į konkurencijos apribojimus, skirtus apriboti prekybą tarp valstybių narių. Konkurencijos apribojimai, kurie veiksmingi tik atskiroje valstybėje narėje, yra visada įvertinami pagal nacionalinę antimonopolinę įstatymų visumą.

2.1. Europoje egzistuojančios taisyklės ir nuostatai

. Kartelių uždraudimas

2.2.1.1. Romos Sutarties ⁹ 81 straipsnis ir jo taikymas

Pagal Romos Sutarties 81 straipsnį, pirmą paragrafą draudžiami visi susitarimai ir bendri įmoniųveiksmai, kurie "gali pabloginti prekybą tarp valstybių narių, ir kurie yra skirti apriboti, ar iškreipti konkurenciją bendrojoje rinkoje."

Šis draudimas taikomas tiek horizontaliems susitarimams (kai manoma, jog visi verslininkai yra toje pačioje ekonominio proceso stadijoje), tiek vertikaliems (kai bendrovės veikia įvairiose ekonominio ir prekybos proceso stadijose ir nekonkuruoja viena su kita).

Teisiniai pažeidimų padariniai: tokie susitarimai negalioja. Komisija gali pareikalauti firmų sustabdyti savo antimonopolinius pažeidinėjimus ir susilaikyti nuo tolimesnių pažeidimų, bei paskirti baudas.

a. Neleistinos sutartys tarp įmonių: pvz. pirkimo ir pardavimo kainų nustatymas, rinkos padalijimas, susitarimas dėl produkcijos kiekio ir t.t. Tai taikoma visoms verslo sritims: karteliai leidžiami, jei jie susiję su prekėmis, paslaugomis bei kapitalu.

Pvz. Kas mėnesį susitardami dėl produkcijos kiekio ir minimalių kainų, penkiolika plastmasės gamintojų sugebėjo išlaikyti stabilią kilogramo kainą, nepaisant naujų, į rinką ateinančių, gamintojų. Komisija tai palaikė Romos Sutarties 81 straipsnio pažeidimu ir paskyrė baudas.

Įmonės A ir B tarpusavyje susitaria padalinti vietinę teritoriją ir pasižada nevykdyti jokio verslo kitos įmonės teritorijoje. Taip jos sumažina konkurenciją, papildomą pelną gaundamos klientų sąskaita.

Keletas įmonių žodžiu susitaria, kuri iš jų turėtų priimti pigiausią pasiūlymą, atsakant į viešą kvietimą dalyvauti konkurse. Tai sumenkina viešo kvietimo dalyvauti konkursse tikslą, kuris objektyviai siekia nustatyti palankiausią pasiūlymą sutaupyti mokesčių pinigais.

Ne tik konkretūs susitarimai yra uždrausti - draudžiami yra ir "bendri veiksmai" (t.y. jei įmonės naudojasi bendra informacija ar susitarimais savo veiksmų kordinavimui, tokiu būdu nekeldamos konkurencijos ir sukurdamos rinkos sąlygas vartotojams, kurie nebeatitinka sąžiningos prekybos).

b. Ryšys su vidine rinka: Susitarimas yra susijęs su vidine rinka.

Jei jis gali pabloginti prekybą tarp valstybių narių (t.y. kartelių susitarimai, kurie paveikia prekybą "tik" valstybėje narėje, yra dengiami antimonopolinių įstatymų, bet ne Europos Sąjungos antimonopolinių įstatymų visumos).

Jei pastebima žala: šiuo atveju, visa susijusių įmonių apyvarta turi būti didesnė nei 300 mil. Eurų

c. Antikonkurencinis poveikis:

Įmonės susitarimas turi konkurencinį poveikį ar ne, priklauso nuo to, kaip susijusios įmonės yra paidalijusios rinkas. Tačiau sunku nustatyti rinkų pasidalijimą: rinkos tiek geografine (viena ar kelios valstybės narės), tiek materialine prasme (kurie produktai, vartotojų požiūriu yra identiški, ar atitinkantys susijusios įmonės produktus) gali būti susijusios. Apskritai, 5% rikos pasidalijimas yra laikomas žemiausios vertės, jei susitaria įmonės esančios tame pačiame gamybos, ar prekybos lygyje (horizontalus susitarimas), arba 10% jei susitaria įmonės, esančios skirtingose ekonominio proceso stadijose (vertikalus susitarimas).

d. Atleidimo nuo mokesčių galimybė

Susitarimai, kurie riboja konkurenciją, tam tikrais atvejais gali būti toleruojami (grupių atleidimas nuo mokesčių), jei jie

1. Leidžia vartotojams dalintis iš to gaunamu pelnu
2. Patobulina prekių gamybą, ar paskirstymą
3. Prisideda prie technikos, ar ekonomikos progreso

Komisijos išleistas sprendimas suteikia individualų atleidimą nuo mokesčių. Grupės gali būti atleistos nuo mokesčių taip pat pagal Komisijos išleistus įsakus. Grupių atleidimas nuo mokesčių įmanomas, pvz. tam tikrų tipų sutartims dėl franšizės, išimtinio paskirtymo susitarimams ir išskirtiniams pirkimo/pardavimo kontraktams. Jei įmonės nėra tikros ar planuojamas sisitarimas nepažeidžia kartelių draudimo, prieš pasirašant sutartį, jos turėtų kreiptis į Komisiją dėl draudimo ką nors daryti. Jei Komisija nemano, kad planuojamas susitarimas kelia kokią nors grėsmę, ji suteikia leidimą negatyviam veikimui teigdama, jog susijusių įmonių veikla nepažeis Romos Sutarties 81 straipsnio. Tačiau negatyvus veikimas neturi atleidimo nuo mokesčių statuso, t.y. jei pasikeis aplinkybės, gali būti pažeistas Romos Sutarties 81 straipsnis.

2.2.1.2. Specialūs susitarimai dėl Smulkių ir Vidutinių Įmonių

Susitarimai tarp smulkių ir vidutinių įmonių paprastai nėra tokie, kad pastebimai trugdytų prekybai valstybėse narėse, ar konkurencijai bendrojoje rinkoje. Todėl Komisija 1997 gruodžio 9 d. nurodyme10 teigė, jog susitarimai tarp SVĮ nėra priskiriami draudimui, nurodytam 81(1) straipsnyje. Taigi Komisija iškels bylą prieš tokį susitarimą tik išskirtiniais atvejais (jei bus bandoma trukdyti konkurencijai), ypač: a) jei susitarimas rimtai kliudo konkurencijai esminėje atitinkamos rinkos srityje b) jei panašių susitarimų, pairašytų keleto gamintojų, ar prekiautojų, paralelių tinklų susikaupę efektai riboja atitinkamos rinkos konkurenciją.

2.2.1.3. Piktnaudžiavimo dominuojančia rinkos padėtimi uždraudimas

Romos Sutarties 82 straipsnis draudžia netinkamą piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi jei tai kenkia prekybai tarp valstybių narių. Laikoma, jog įmonė dominuoja jei ji turi 50% ar daugiau rinkos dalies. Kiekvienu atveju atitinkama rinka yra nustatoma pagal materialinius ir geografinius kriterijus (kaip buvo minėta anksčiau). Jei savo veikla įmonė gali paveikti rinkos struktūrą, kuri jau ir taip susilpnėjusi dėl įmonės dominuojančios padėties, manoma, jog tai jau piktnaudžiavimas padėtimi. Nepaisant to, draudžiamas yra tik piktnaudžiavimas dominuojančia rinkos padėtimi, bet ne jo užuomazga.

Piktnaudžiavimu duominuojančia padėtimi yra laikomi šie pasienio kliūčių ar eksploatacijos pavyzdžiai:

1. Verslui keliamos netinkamos sąlygos.
2. Įsivaizduojamo prekių ar paslaugų stygiaus sukūrimas
3. Prekybos partnerių diskriminavimas
4. Išimčių nėra (nei individualių, nei grupių atleidimo nuo mokesčių), tačiau gali būti suteiktas negative clearance: kartelių draudimas.

2.2.1.4. Įmonių jungimosi Europos Sąjungoje kontrolė

Norėdamos pakelti savo kompetenciją, įmonės gali susijungti, tačiau kuo didesnės kompanijos, tuo didesnė iškyla rizika, kad joms susijungus susikurs įmonė, turinti tokią stiprią padėtį rinkoje, jog konkurencijai iškils grėsmė. Dėl šios priežasties, įmonių jungimąsi kontroliuoja Komisija. Jei susijungusių įmonių bendra apyvarta yra 5 tūkstančių millijonų Eurų, toks susijungimas turi didelę svarbą Europos Sąjungoje. Įmonių jungimosi kontrolė netaikoma smulkioms ir vidutinėms įmonėms.

3. Konkurencijos, antimonopolijos politika Lietuvoje

Konkurencijos sąlygas įtakoja ir ūkio subjektų susitarimai. Tačiau kalbant apie juos paprastai nutylimas vienas esminis dalykas. Vieni susitarimai būna prievarta primetami kitiems, kiti - ne. Beje, prievarta reikėtų laikyti tik tokius veiksmus, kurie palieka žmogui alternatyvą "arba daryk, kaip liepiame, arba tau padarysime dar blogiau (pvz. susprogdinsime, sužalosime ir t.t.)". Prievarta nėra tuomet, kai liepiama kažką daryti, o už nepaklusimą  negrasinama aktyviais veiksmais. Taigi, grasinimas nebesudaryti sutarčių nėra prievarta, atvirkščiai - prievartinis sutarčių sudarymas būtų prievarta. Akivaizdu, kad pavojų kelia tik prievartiniai susitarimai. Juk jei susitarimas nėra prievarta primetamas kitiems, niekieno teisės nėra pažeidžiamos. Priemones prieš prievartą nustato tiek civilinė, tiek baudžiamoji teisė, todėl konkurencijos reglamentavimas čia nėra būtinas. Konkurencijos teisė daugiausiai reglamentuoja ir reguliuoja savanoriškus susitarimus. Tačiau šie susitarimai, kaip aptarėme, nekelia pavojaus konkurencijai, jei nėra paremti valdžios suteiktomis privilegijomis. Taigi, konkurencijos reglamentavimas, dėmesį sutelkdamas į savanoriškus privačius susitarimus, o ne į valdiškas privilegijas, suka klaidingu keliu.

Su konkurencijos problemomis buvo susiję šie svarbūs pastarųjų metų žingsniai. Svarbiausias įvykis - naujo Konkurencijos įstatymo priėmimas ir įsigaliojimas. Įstatymo tikslas buvo suderinti Lietuvos konkurencijos teisę su Europos Sąjungos reikalavimais. Vadovaujantis Europos Sąjungos konkurencijos teise įstatymas nustato didelius, dažnai abejotino pagrįstumo, apribojimus privatiems sprendimams. Tačiau įstatymas neįtvirtina efektyvaus mechanizmo, kaip pasipriešinti rinkos monopolizavimui valdžios pagalba.

Valdiška parama taip pat yra konkurencijos iškreipimas, nes tokia parama sudaro galimybes vienam subjektui gyventi visų kitų sąskaita. Tie, kurie negauna paramos, ne tik priversti mokėti mokesčius, bet ir kęsti tai, kad iš mokesčiais paimtų lėšų finansuojami jų konkurentai.

Taigi, nenuostabu, kad didžiosios senosios monopolijos ir toliau nepajudinamai dominuoja Lietuvos rinkoje, diktuodamos savo sąlygas vartotojams.

Kol kas, deja, prioritetai sudėstyti atvirkščiai: didžiausias dėmesys skiriamas savanoriškiems privatiems susitarimams, o su valdiška prievarta, arba privačiais susitarimais, paremtais valdiška prievarta, beveik nekovojama. Tiesa, 1999 metais priimtame Konkurencijos įstatyme jau yra nuostata, kad valdžios institucijų priimti teisės aktai ar kiti sprendimai negali diskriminuoti ūkio subjektų ar jų grupių.

Kitas ne mažiau svarbus naujas dokumentas yra Antidempingo įstatymas, kuris nustato apsaugos nuo dempingo mechanizmus. Valdžiai teko išgirsti nemaža kaltinimų, kad šis įstatymas neveikia, tačiau daugiau problemų kelia ne antidempingo priemonių netaikymas, bet pačios antidempingo priemonės. Negalima nepastebėti, kad jos pasaulyje atsirado kaip pakaitalas tarptautinės prekybos apribojimams tuomet, kai imta globaliniu mastu šalinti tarifinius ir netarifinius prekybos apribojimus. Antidempingo muitai buvo ta protekcionistinė priemonė, kuri tarptautiniais susitarimais nebuvo draudžiama, todėl ypač tiko tiems, kurie nuolat pasiilgsta didesnės apsaugos nuo "nesąžiningos užsienio konkurencijos". Be to, Lietuvoje antidempingo sąvoka dažnai interpretuojama ne pagal įprastus tarptautinėje praktikoje principus - įvežamų prekių kainos lyginamos ne su tų pačių prekių pardavimo kainomis jų kilmės rinkoje, bet su panašių prekių kainomis eksporto rinkoje.

Lietuvoje komunalinių paslaugų, elektros energijos, telekomunikacijų ir daugelyje dalyje kitų rinkų vis dar viešpatauja senosios monopolijos. Blogiausia tai, kad jos dažnai įtvirtinamos teisės aktais. Pavyzdžiu gali būti naujas Telekomunikacijų įstatymas, kuriame naujai įtvirtinti akivaizdūs konkurencijos apribojimai, ir Konstitucinio teismo sprendimas, pripažinęs, kad monopolinių teisių suteikimas vienai įmonei tarnauja vartotojams. Taigi, viena ranka kovojama su monopolijomis, o kita ranka jos proteguojamos. Ir viena, ir kita blogina konkurencijos sąlygas.

Pastaruoju metu kuriami planai, kaip restruktūrizuoti monopolijas. Dažnai restruktūrizavimas įsivaizduojamas kaip būtinas žingsnis iki privatizavimo. Mechaninis įmonių skaidymas tegali duoti labai ribotą naudą, o kartais ir apskritai nėra tikslingas. Kai kurių paslaugų ar prekių teikimas rinkoje apskritai įmanomas tik esant aukštam koncentracijos lygiui. Verta atkreipti dėmesį į tai, kad dažnai dirbtinis verslo išskaidymas gresia konkurencijos susilpnėjimu, nes iš rinkos pašalinama efektyvi verslo organizavimo forma, geriausiai tarnaujanti vartotojui. Taigi, verslo išskaidymas nėra sprendimas, skatinantis konkurenciją. Be to, restruktūrizavimo darbai juda lėtai ir dažnai tampa laiko vilkinimo būdu, leidžiančiu pratęsti senas netikusias tradicijas didelėse valstybės įmonėse.

Valdiškas bei privatizuotas monopolijas imamasi griežtai reguliuoti - administraciškai nustatomos netgi tokių monopolistų paslaugų kainos. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai turėtų paskatinti konkurenciją, apsaugoti vartotojus. Deja, yra ne taip. Kainų reguliavimas kaip tik užkonservuoja monopolinę padėtį, nes potencialiems konkurentams, esant žemesniam kainų lygiui, nebe taip apsimoka įeiti į rinką. Beje, neretai susiduriama ir su atvirkštiniu reguliavimu - draudimu dirbtinai sumažinti kainas. Verta atkreipti dėmesį, kad kainų reguliavimas niekuomet nebus sėkmingas, nes pagrįsta kaina susiformuoja tik rinkoje, t.y. kainas apsprendžia pirkėjai, o kainų reguliuotojai bando jas išvesti iš kaštų. Viena vertus, gamintojas visuomet gali pagrįsti vienų ar kitų kaštų būtinumą, kita vertus, kaštų direktyvinis apribojimas gali būti pražūtingas bet kokiam verslui. Taip nuskriausti lieka visi - ir vartotojai, nes kainos lieka "išpūstos", ir monopolistai, nes reguliuotojai juos verčia dirbti nuostolingai.

Valstybinės intervencijos dažnai griebiamasi ginant gamintoją nuo vartotojo (pirkėjo). Nesunku suprasti, jog paramos 'mūsų' pramonei ('mūsų' žemės ūkiui ir t.t.) argumentai - apeliuodami į 'mus' - yra logiškai prieštaringi, nes jie faktiškai siūlo ginti 'mūsų' gamintoją nuo 'mūsų' vartotojo. Antai kai įvedami muitai 'mūsų' cukraus pramonei gelbėti nuo 'nesąžiningos' efektyvesnių užsienio gamintojų konkurencijos, tada ją gelbsti ne kas kitas, kaip 'mūsų' vartotojas, iš kurio atimama galimybė pigiau apsirūpinti tuo produktu. Taigi gamintojus traktuojant kaip savus, vartotojus tenka traktuoti kaip svetimus.

Pastangos apsaugoti konkurenciją turėtų būti nukreiptos į aukščiau aptartų barjerų konkurencijai šalinimą. Tektų kovoti su konkurencijos pažeidimais, kurie yra paremti valdžia ir įstatymais bei su privačių susitarimų prievartiniu primetimu kitiems asmenims. Taigi, būtina sumažinti apribojimus verslui ir pažaboti bet kokias prievartines intervencijas į rinką - tiek privačias, tiek valdiškas.

Pavyzdžiai

4.1. Europos Sąjungos sankcijos "Microsoft"

Griežtos antimonopolinės priemonės, kurių prieš JAV programinės įrangos milžinę ketina imtis Europos Sąjunga (ES), sukels nesutarimų tarp šios bendrijos ir JAV. Šios sankcijos taip pat įstums "Microsoft" į keblią padėtį dėl galimo amerikietiškos ir europietiškos "Windows" operacinės sistemos versijų pardavimo.

Jei "Microsoft" nori išvengti savo operacinės sistemos komponentų dalinimo, ji turės paklusti Europos Komisijos reikalavimams.

ES sankcijos prieš kompanijos verslo politiką bus "drastiškesnės ir turės skaudesnių pasekmių nei kada nors ankščiau", - sakė byloje vartotojų grupę atstovaujantis advokatas Maiklas Hausfeldas (Michael Hausfeld).

Europos Komisija apkaltino "Microsoft", kad ši naudojasi savo dominuojančia padėtimi rinkoje dėl "Media Player" programų, kurios naudojamos klausyti muzikai ir žiūrėti filmams kompiuteryje.

Europos Komisija grasina nubausti bendrovę "Microsoft" ir reikalauja, kad ji su konkurentais pasidalintų informacija apie tai, kaip "Windows" operacinė sistema jungiasi su tarnybinėmis stotimis. Komisija taip pat gali pareikalauti ištrinti programą "Media Player" iš "Windows" sistemos arba įtraukti į šią operacinę sistemą ir kitų programinės įrangos gamintojų "Media Player" tipo programas.

JAV teisingumo departamentas, priešingai nei Europos Komisija, sutiko tartis dėl lengvesnių sąlygų, pagal kurias programinės įrangos gamintojams suteikiama daugiau laisvės reklamuoti ne "Microsoft" gaminius. Pagal šiuos reikalavimus "Microsoft" už "prieinamą" kainą, turi atskleisti kodą, kuris padeda sujungti tarnybines stotis su operacine sistema.

ES pareigūnai teigia, kad JAV teisingumo departamento pozicija skiriasi nuo Europos Komisijos reikalavimų. Teisingumo departamento atstovė atsisakė komentuoti ES pareiškimą.

Panašių nesutarimų tarp JAV ir ES rinkos priežiūros institucijų jau yra buvę ir anksčiau. "Štai kodėl yra taip svarbu suderinti JAV ir Europos antimonopolinius įstatymus, - sakė "Howrey Simon Arnold & White" advokatas Markas Šechteris (Mark Schechter). - Tarptautinėje rinkoje, kur yra tiek daug vienodų produktų, svarbu sukurti vienodas taisykles".

"Microsoft" atstovai atsisakė komentuoti galimus Europos Komisijos sprendimus. Per bylos svarstymą "Microsoft" teigė, kad "Windows" operacinės sistemos "skaldymas" ar kai kurių sistemos komponentų, pavyzdžiui, "Media Player", panaikinimas turėtų katastrofiškų padarinių kompanijos ateičiai.

Tačiau jei "Microsoft" bus priversta Europoje pardavinėti "Windows" operacinę sistemą be "Media Player" programos, jai iškils dilema: Amerikoje pardavinėti pakeistą "Windows" versiją ar tęsti prekybą senąja "Windows" sistema.

Taip pat kyla klausimas, ar JAV pareigūnai sugebės užkirsti kelią "Windows" kodo atskleidimui bei galės sustabdyti prekybą pakitusia "Windows" sistema visame pasaulyje.

Centralizuoto ir decentralizuoto šilumos tiekimo privalumai ir trūkumai Lietuvoje

Dabar dažnai diskutuojama, kaip atsijungti nuo monopolisto-šilumos tiekėjo ir naudoti dujas.

Jau eilę metų vyksta diskusijos tarp centralizuotos šilumos tiekėjų ir vartotojų turinčių būstus daugiabučiuose namuose ir norinčių įsirengti autonominio šildymo sistemas savo atskirame bute. Tokie norai ir ypač įgyvendinti projektai sukelia priešpriešą tarp to paties namo butų savininkų. Įrengus individualius dujinius katilus butuose galimas šildymo

poreikio valdymas gyventojų nuožiūra, tačiau daugeliu atvejų ta galimybė išnaudojama taip, kad padaroma žala šalia esančių butų gyventojams, t.y. kai bute su individualiu šildymu temperatūra tam tikrą paros dalį ar ilgesnį laikotarpį palaikoma mažesnė nei kitų.

Didelis trūkumas iki šiol, buvo nepakankamai įstatymiškai reglamentuota atskirų butų esančių daugiabučiame name atsijungimo nuo bendros šildymo sistemos tvarka, kiekvienas miestas įvedinėjo savo taisykles, o kai kur iš viso šioje srityje buvo anarchija. Pavyzdžiui, Kaune, iki 1998 m. galiojusi atsijungimo tvarka faktiškai įteisino nestabdomą atsijungimą ir to pasėkoje mieste atsirado ne vienas namas, kuriame likę prijungti prie centralizuoto šilumos tiekimo tik keli butai. Tų butų gyventojai dėl finansinių ar kitų sumetimų nenori atsijungi, tačiau lieka nuskriausti, nes turi apmokėti ir už bendrų patalpų šildymą ir bendrųjų nuostolių dalį, kuri šildant visus butus nuo centralizuotos sistemos, būdavo padalinami taip pat visiems butams. Be to, tuose namuose šilumos punktai pritaikyti pilnai apkrovai, o sumažinus apkrovą savo reguliavimo funkcijas atlieka nepatikimai.

Valstybiniu požiūriu, visų pirma svarbu parengti pakankamai išsamią ir tobulą metodiką, leidžiančią apibrėžti vartotojų grupes, miestų zonas ir rajonus, kuriuose būtų skatinamas ir plėtojamas vienas ar kitas šildymo būdas. Pagal tai reikia peržiūrėti ir patvirtinti atitinkamą gamtinių dujų kainų ir tarifų politiką, nes šilumos tiekimo įmonės lieka labai pažeidžiama ir labai priklauso nuo šiluminio elektrinės apkrovimo, nes tai tiesiogiai didina arba mažina pagamintos šilumos ir elektros savikainą,

Europos komisija siūlo Europos sąjungos narėms įvertinti savo politiką centralizuoto šildymo srityje, išnaudojant kombinuoto tipo elektrines ir grįsti savo nacionalinę politiką kombinuoto šilumos ir elektros šaltinių projektavimu ir statyba bei jau dabar egzistuojančių eksploatavimu.

Tuo tarpu rinkoje atsirado ir buvo nemažai įdiegta autonominių modernių dujinių katilų, kuriuos naudojant mokestis už šildymą kai kuriais atvejais sumažėjo ir tapo ypač patrauklus, jeigu vartotojas neįvertina įrenginių instaliavimo kaštų bei kreditavimo palūkanų.

Paprastai šiose srityse konkurencijai veikti neleidžia valdžia. Konkurencijai atsirasti trukdo dirbtiniai apribojimai pasirinkti paslaugos teikėją (tai ypač aktualu komunalinių patarnavimų srityje): licencijos, įvairūs techniniai apribojimai, subsidijos monopolistams. Jei nebūtų valdžios įsikišimo, konkurencinės sąlygos būtų visur. Vartotojas nori, kad jo namuose būtų šilta, o ne kad jo namus šildytų, pvz., Vilniaus šilumos tinklai, todėl jis gali rinktis šildymą įvairiais energijos šaltiniais ir įvairių paslaugos teikėjų pagalba. Ne tik teorija, bet ir praktika parodo, kad konkurencija puikiai veikia energetikos, ryšių infrastruktūros, transporto ir visose kitose srityse. Tai, kas dažnai įvardinama kaip "natūralios monopolijos", tėra valdžios sukurtos monopolijos.

Ištrauka iš atviro asociacijos INFOBALT laiško dėl ryšių tiekėjo monopolijos

"....Lietuvos informacinių technologijų, telekomunikacijų ir raštinės įrangos įmonių asociacijos INFOBALT valdyba, išnagrinėjusi susiklosčiusią padėtį ryšių srityje, ypač po pastarųjų mėnesių įvykių, susijusių su filtrų montavimo akcija AB "LIETUVOS TELEKOMO" linijose, išnagrinėjusi kitus Ryšių departamento dokumentus ir norminius aktus bei įvertinusi Ryšių departamento pastarojo laiko pareiškimus spaudoje, taip pat pasitarusi su asociacijos INFOBALT įmonių atstovais - Interneto paslaugų tiekėjomis, pareiškia:

1998 metais privatizuotas AB "LIETUVOS TELEKOMAS" įsigijo bendro fiksuoto telefono ryšio tinklo (balso laidinio ryšiui) operatoriaus licenciją su monopolio teisę Lietuvoje iki 2002 metų gruodžio 31 d..

Šiandiena, Lietuvoje veikiančios juridinės normos nėra įteisinusios monopolio duomenų perdavimo srityje. Suprantama, kad monopolio neturėtų būti ir tokioje svarbioje visuomenei srityje kaip Internetas.

Tačiau, realiai monopolis Lietuvoje duomenų perdavimo srityje egzistuoja ir kasdien vis didėja. Asociacijos INFOBALT įsitikinimu, pagrindinė tokios netoleruotinai blogos padėties priežastis - bloga Susisiekimo ministerijos Ryšių departamento veikla, reguliuojant bei atribojant ryšių monopolį nuo duomenų perdavimo srities Lietuvoje.

Ryšių departamentas, pagal savo įstatus, pirmiausia, privalantis atstovauti Vyriausybės (t.y. Valstybės) pozicijas bendrojoje ryšių reguliavimo politikoje, paskutiniais metais demonstruoja akivaizdų visuomeninių ir privačių interesų derinimo konfliktą (kai kur net sklando įstabus posakis, kad Ryšių departamentas egzistuoja AB "LIETUVOS TELEKOMO" monopoliui ginti). Departamento atstovai savo pasisakymais ir veiksmais beatodairiškai gina monopolistines tendencijas (žiūr., pvz., 2000 08 18 Ryšių departamento raštą Nr. 17-1-513 dėl filtrų).".

. "...Nekvalifikuoti Ryšių departamento, kaip ir kitų valdžios žmonių paskutiniųjų metų veiksmai ir pasisakymai spaudoje, realiai daug prisidėjo prie AB "LIETUVOS TELEKOMAS" kainos kritimo antrajame privatizavimo etape, ypač turint galvoje tai, kad Ryšių departamento atstovams pritariant, AB "LIETUVOS TELEKOMAS"" grąžino Valstybei mobiliojo operatoriaus licenciją, kas yra ne tik neracionalu, bet ir labai neįprastas faktas Europos telekomunikacijų sektoriuje..."

. "...Asociacija INFOBALT reiškia nepasitikėjimą dabartine Ryšių departamento ir jo vadovybės veikla, kaip neatspindinčia Lietuvos Respublikos ir jos gyventojų interesų...".

Ištrauka iš AB"Stumbro" bylos

"Stumbro" byloje (KT nutarimas 6/b "Dėl SP AB "Stumbras" veiksmų, suteikiant nuolaidas bei atsiskaitant už marketingo (reklamos) paslaugas, atitikimo konkurencijos įstatymo 9 straipsnio nuostatas") SPAB "Stumbras", užimdama dominuojančią padėtį stiprių alkoholinių gėrimų rinkoje, stambiems didmenininkams (distributoriams), perkantiems didelius produkcijos kiekius, suteikdavo žymiai didesnes nuolaidas negu mažesniems didmenininkams, dėl ko stambesni didmenininkai galėjo pardavinėti prekes žemesnėmis kainomis negu kiti didmenininkai, kurie tokių nuolaidų negavo, ir todėl jiems buvo sukurtos skirtingos konkurencijos sąlygos ir jie buvo diskriminuojami (diskriminacinis nuolaidų taikymas).

5. Veiksmai, apsisaugant nuo monopolijos

Pats netinkamiausias žingsnis siekiant apsisaugoti nuo konkurencijos iškraipymų yra kova prieš vieną ar kitą monopolistą. Pagrindinis ir vienintelis uždavinys turėtų būti ne susilpninti monopolistą, bet sudaryti sąlygas  konkuruoti. Kaip teigė J. Shumpeter, net jei nebus konkurento, bet bus jo atsiradimo galimybė, verslininkas elgsis lygiai taip pat, kaip ir nuožmiausios konkurencijos sąlygomis, stengdamasis kuo labiau įtikti vartotojui. Piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi yra neįmanomas esant laisvai galimybei įeiti į rinką, išeiti iš jos ir laisvai siūlyti savo produktus. Taigi, saugotis reikia ne monopolistų, o konkurencijos laisvės suvaržymų.

Valstybės priedermė - saugoti konkurencijos laisvę. Ji gali būti išsaugoma pasitelkiant ne tik ir ne tiek konkurencijos teisės priemones, kiek griežtai laikantis laisvos konkurencijos principų. Pagrindiniai iš šių principų yra šie:

1)   &nbs 737s1819h p;  niekas negali prievarta (tiesiogine prasme) įtakoti rinkos dalyvių elgesio,

2)   &nbs 737s1819h p;  niekas negali riboti įėjimo į rinką ar išėjimo,

3)   &nbs 737s1819h p;  niekas negali apriboti rinkos technologiškai (privalomais standartais)

4)   &nbs 737s1819h p;  valstybei draudžiama teikti bet kokias privilegijas,

5)   &nbs 737s1819h p;  valstybei, kaip nustatančiai ir saugančiai žaidimo taisykles rinkoje, draudžiama dalyvauti versle.

 Šių principų nedera pažeisti jokiais, netgi "sąžiningos konkurencijos apsaugos" ar "monopolijų pažabojimo" pretekstais. Pripažinus šiuos principus, tektų pakoreguoti konkurencijos teisę - neįgyvendinti Antidempingo įstatymo, pakeisti Konkurencijos įstatymą taip, kad jis nedraustų savanoriškų susitarimų (Lietuvos sąlygomis - bent jau kiek tokių draudimų įsakmiai nereikalauja Europos Sąjunga).

Apskritai konkurencija ekonomikoje yra tas pats, kas ir laisvos rinkos sistema, tad sąlygų jai egzistuoti sudarymas ir reikštų konkurenciją, taigi ir efektyvumą bei tarnavimą vartotojui.

5.1. Įstatymų ir taisyklių santraukos, kurios reglamentuoja antimonopolinę politiką

. Piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi

Dominuojančios padėties sąvoka ir nustatymo kriterijai

Pagrindiniai norminiai šaltiniai:

   &nbs 737s1819h p;  EB sutarties 82 str., KĮ 9 str. (ir 3 str.);

   &nbs 737s1819h p;  Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos nutarimas Nr. 52 "Dėl Konkurencijos tarybos paaiškinimų dėl dominuojančios padėties nustatymo" // V.Ž. 2000, Nr. 52-1516 (toliau - Paaiškinimai);

   &nbs 737s1819h p;  Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos nutarimas Nr. 17 "Dėl Konkurencijos tarybos paaiškinimų dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo"// V.Ž. 2000, Nr. 19-487 (toliau - Paaiškinimai dėl atitinkamos rinkos).

Draudimo piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi taikymo sąlygos

   &nbs 737s1819h p;  KĮ 9 str.:

"Draudžiama piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi atitinkamoje rinkoje atliekant visokius veiksmus, kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, nepagrįstai varžo kitų ūkio subjektų galimybes veikti rinkoje arba pažeidžia vartotojų interesus [.]."

   &nbs 737s1819h p;  Taigi bendros draudimo taikymo sąlygos yra šios:

1) ŪS turi užimti dominuojančią padėtį atitinkamoje rinkoje;

2) turi būti piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi, t.y. KĮ nurodyti veiksmai;

   &nbs 737s1819h p;  EB sutarties 82 str.:

"Kaip nesuderinamas su bendra rinka draudžiamas bet koks vieno ar keleto ūkio subjektų piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi bendroje rinkoje arba didelėje jos dalyje, galintis paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą."

   &nbs 737s1819h p;  82 str. taikomas (privalomas EB teisės taikymas), jeigu:

1) piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi pasireiškia bendroje rinkoje arba didelėje jos dalyje ("EB mastas"):

a) sąlyga neapsiriboja geografiniu kriterijumi (žr. Suiker Unie byloje 40/73);

b) vienos valstybės narės teritorija (ar jos dalis) gali būti laikoma didele bendros rinkos dalimi;

c) nėra nustatyta jokio konkretaus skaičiaus (procentinės išraiškos), kuris pažymėtų, kokia bendros rinkos dalis yra didelė (pvz., žr. Generalinio advokato nuomonę BP v Commission byloje 77/77, ETT sprendimą La Crespelle byloje C-323/93).

2) yra įtaka valstybių narių tarpusavio prekybai. Įtakos prekybai sąlyga aiškinama kaip ir pagal EB sutarties 81 str. (žr. 2 temą, t.p. žr. ETT sprendimą Commercial Solvents byloje 6-7/73).

Kolektyvinio dominavimo sąvoka

   &nbs 737s1819h p;  Kolektyvinio dominavimo (angl. collective, joint, oligopolistic dominance) sąvokos atsiradimo pagrindas - EB sutarties 82 str. formuluotė: dominuojančią padėtį gali turėti "vienas ar keli ūkio subjektai";

   &nbs 737s1819h p;  Pirmoji byla, kurioje buvo pripažinta, kad kolektyvinė dominuojanti padėtis yra galima - Italian Flat Glass byla T-68, 77, 78/89. Svarbūs ekonominiai ryšiai tarp ŪS, kurie leistų ŪS kitų rinkoje veikiančių ŪS atžvilgiu užimti dominuojančią padėtį;

   &nbs 737s1819h p;  Almelo byla C-393/92 : vien tik oligopolijos rinkoje egzistavimas dar nereiškia, kad yra kolektyvinė dominuojanti padėtis.

   &nbs 737s1819h p;  France v Commission byla C-68/94, 30/95 : ekonominių ryšių buvimas tarp kelių ŪS nėra pakankamas pagrindas konstatuoti kolektyvinį dominavimą.

   &nbs 737s1819h p;  KT Paaiškinimuose dėl dominuojančios padėties nustatymo (toliau - Paaiškinimai) kalbama apie kolektyvinį dominavimą (III skyrius - "Bendras dominavimas").

   &nbs 737s1819h p;  Keletas ŪS užima bendrą dominuojančią padėtį, jeigu jie kaip visuma gali daryti vienpusę lemiamą įtaką atitinkamoje rinkoje. Tokia galimybė atsiranda:

1) jeigu nėra veiksmingos konkurencijos tarp šios grupės ir likusių ŪS rinkoje, esančių už šios grupės ribų, ir,

2) jeigu šios grupės nariai tarpusavyje veiksmingai nekonkuruoja.

   &nbs 737s1819h p;  KĮ, KT Paaiškinimuose įtvirtinta kolektyvinio dominavimo prezumpcija, t.y. Laikoma, kad ŪS, nagrinėjant juos kaip visumą, gali veikti pakankamai nepriklausomai rinkoje kitų ŪS atžvilgiu, ir jie tarpusavyje veiksmingai nekonkuruoja, jei jų bendrai užima rinkos dalis yra > 70 %.

   &nbs 737s1819h p;  Nagrinėjant, ar yra veiksminga konkurencija tarp šios grupės kaip visumos ir likusių ŪS, remiamasi tais pačiais kriterijais, kaip ir analizuojant vieno ŪS dominuojančią padėtį (žr. 3.1.1 p.).

   &nbs 737s1819h p;  Nagrinėjant, ar ŪS grupės nariai tarpusavyje veiksmingai nekonkuruoja, reikėtų nustatyti, ar šie ŪS elgiasi lygiagrečiai.

   &nbs 737s1819h p;  Lygiagretus ŪS elgesys yra tikėtinas, kai:

1) tarp rinkos lyderių nėra didelių skirtumų (asimetrijos);

2) rinka - skaidri (rinkoje lengvai prieinama informacija)

3) sąsajos tarp ŪS leidžia gauti informaciją iš konkurentų bei stebėti jų veiksmus rinkoje;

4) yra kiti veiksniai, pvz., pirkėjų galia.

Pagrindinės piktnaudžiavimo kategorijos

I kategorija. Piktnaudžiavimas, nesusijęs su kainų nustatymu

1. Įsipareigojimo nekonkuruoti nustatymas

   &nbs 737s1819h p;  Šiuo atveju įsipareigojimas nekonkuruoti - tai vertikalus susitarimas, kuriuo pirkėjas įsipareigoja pirkti prekes tik iš dominuojančio subjekto.

   &nbs 737s1819h p;  Įsipareigojimas nekonkuruoti gali būti nustatytas tiesiogiai sutartyje arba netiesiogiai, pvz., nustatant ištikimybės nuolaidas, kurios suteikiamos tik tuo atveju, jeigu visos prekės įsigyjamos iš dominuojančio subjekto (žr., pvz., Suiker Unie v Commission bylą 40/73

   &nbs 737s1819h p;  Vertikaliuosiuose Komentaruose Komisija pažymėjo (141 p.):

"Dominuojantys ūkio subjektai negali primesti savo pirkėjams įsipareigojimo nekonkuruoti, nebent jie galėtų objektyviai pateisinti tokią ūkinę praktiką 82 straipsnio kontekste."

   &nbs 737s1819h p;  Be to, Komentaruose pabrėžiama, kad pagal 82 str. dominuojantiems ŪS draudžiama taikyti "angliškąją" nuostatą arba "ištikimybės" nuolaidų schemas.

   &nbs 737s1819h p;  Hoffmann-La Roche byloje ETT pastebėjo, kad dominuojančią padėtį užimantis ŪS, kuris "susieja" savo pirkėjus, net ir jų pačių prašymu, piktnaudžiauja savo dominuojančia padėtimi EB sutarties 82 str. prasme, nepriklausomai nuo to, ar toks įpareigojimas nustatytas besąlygiškai arba jis primetamas kartu su pasiūlymu suteikti nuolaidas.

   &nbs 737s1819h p;  Taip pat svarbus įsipareigojimo nekonkuruoti terminas.

2. Susiejimo susitarimai

   &nbs 737s1819h p;  Susiejimo esmė : dominuojantis tiekėjas susiejančios prekės rinkoje, primeta savo pirkėjams įsipareigojimą kartu su susiejančia preke pirkti ir susietą prekę (kurios atžvilgiu rinkoje jis nėra dominuojantis) paprastai aukštesne nei rinkos kaina, nors kitur šią susietą prekę galima įsigyti geresnėmis sąlygomis;

   &nbs 737s1819h p;  susiejimas priskiriamas tokiam piktnaudžiavimui, kada ŪS primetami papildomi įsipareigojimai, kurie pagal pobūdį ar komercinę paskirtį tiesiogiai nesusiję su sutarties objektu (EB sutarties 82(2)(d) str., KĮ 9 str. 4 p.). Pvz., žr. Tetra Pak II bylą, KT nutarimą 2S-8 "Dėl A.Jankausko paslaugų ir prekybos įmonės veiksmų atitikimo konkurencijos įstatymo 9 straipsnio reikalavimus";

   &nbs 737s1819h p;  Susiejimas gali būti pasiekiamas įvairiais būdais: reikalaujant, kad aptarnavimas būtų atliekamas tik pardavėjo aptarnavimo vietose; siūlant nuolaidas, kai perkama susieta prekė;

reikalaujant pirkti eksploatacines ir kt. medžiagas, motyvuojant, kad būtų užtikrintas tam tikrų įrengimų geras veikimas ir reputacija (šis argumentas buvo atmestas Tetra Pak II byloje, ir pan.);

   &nbs 737s1819h p;  Atvejai, kai galimas susiejimo pateisinimas - objektyvus pateisinamumas ir proporcingumas.

   &nbs 737s1819h p;  Pagal EB sutarties 82(2)(d) str., KĮ 9 str. 4 p. prekių susiejimas yra pateisinamas, jei šios prekės pirkėju požiūriu viena su kita yra susijusios pagal savo "pobūdį arba komercinę paskirtį".

   &nbs 737s1819h p;  Tetra Pak II byloje ETT pažymėjo, kad net tais atvejais, kai dviejų prekių susiejimas grindžiamas jų pobūdžiu ar komercine paskirtimi, jų susietas pardavimas gali būti įvertintas kaip piktnaudžiavimas, jei jis nėra objektyviai pateisinamas (sąvoka nelabai apibrėžta).

   &nbs 737s1819h p;  Galimos susiejimo pateisinimo priežastys: a) prekės efektyvumo užtikrinimas; b)masto ekonomijos argumentai ir pan.

3. Atsisakymas tiekti

A. Atsisakymas tiekti "pasroviui" rinkoje esantiems ŪS

   &nbs 737s1819h p;  Vienasmenišką atsisakymą tiekti, kaip piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi, ETT pripažino klasikinėje Commercial Solvents byloje. Teismas suformulavo tokią doktriną: piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi gali būti konstatuotas tada, kai rinkoje dominuojantis ŪS atsisako tiekti prekes ar paslaugas savo konkurentui, veikiančiam pasroviui esančioje rinkoje (angl. "downstream market"), ir toks atsisakymas sąlygoja visišką konkurencijos panaikinimą toje žemesnėje rinkoje (pastaba: doktrina taip pat gali būti taikoma ir tais atvejais, kai atsisakymas tiekti taikomas dominuojančio subjekto konkurentui ir tai eliminuoja konkurenciją horizontaliai, o ne vertikaliai, esančioje rinkoje, pvz., kaip IBM byloje). Ši byla tapo vadinamosios "būtinosios infrastruktūros" doktrinos pagrindu. T.p. žr. Magil bylą 241/91.

B. "Būtinos infrastruktūros" (angl. "essential facilities") doktrina

Doktrinos ištakos ir esmė

   &nbs 737s1819h p;  Šios doktrinos ištakos - JAV konkurencijos teisėje (United States v Terminal RR Association byloje).

   &nbs 737s1819h p;  Pirmoji EB byla - Sealink/B&I - Holyhead byla // [1992] 5 CMLR 255. Šioje byloje suformuotos "būtinos infrastruktūros" doktrinos esmė yra tokia:

1. Dominuojantis ŪS, kuris valdo ar kontroliuoja ir kartu naudoja būtinąją infrastruktūrą, t.y. tam tikrą išteklių ar infrastruktūros objektą, be kurio konkurentai negali teikti paslaugų savo klientams, ir kuri atsisako suteikti savo konkurentams galimybę juo naudotis ar leidžia naudotis mažiau palankiomis sąlygomis, nei naudojasi pati, ir tuo būdu savo konkurentams sudaro nepalankias konkurencijos sąlygas, pažeidžia Sutarties 82 str.;

2. Pastaba: piktnaudžiavimas konstatuotinas, jei "nepalankios konkurencijai sąlygos" nustatomos be objektyvaus pateisinimo.

Kas gali būti laikoma "infrastruktūra"?

"Infrastruktūra" plačiąja prasme apima bet kokius išteklius (žaliavos, atsarginės dalys, intelektinės nuosavybės teisės (INT), patentuota informacija ir pan.), taip pat infrastruktūrą siaurąja prasme - jūros, oro uostus, naftotiekius, dujų vamzdžius, telekomunikacijos, pašto tinklus ir t.t.

Būtinumo kriterijus

   &nbs 737s1819h p;  Infrastruktūra turi būti "būtina" (būtinai reikalinga), kad būtų galima konstatuoti piktnaudžiavimą.

Būtinumą sudaro du aspektai:

1) nėra realaus ar potencialaus infrastruktūros substituto. Žr., pvz., Tierce Ladbroke v Commission bylą T-504/93, European Night Services v Commission bylą T-374/94

Galimos priežastys: fizinės, teisinės ar/ir ekonominės.

2) priėjimas prie ištekliaus turi būti būtinai reikalingas, gyvybiškai svarbus (žr. Oscar Bronner v Mediaprint bylą C-7/97 );

Doktrinos taikymo ribos

   &nbs 737s1819h p;  Kiekvienu atveju reikia patikrinti "būtinumo kriterijų" ir įsitikinti, ar nėra atsisakymą pateisinančių priežasčių;

   &nbs 737s1819h p;  per platus šios doktrinos taikymas gali būti ekonomiškai žalingas (nepagrįsto pasipelnymo rizika ir pan.).

   &nbs 737s1819h p;  doktrina turi būti taikoma tik tais atvejais, kai atsisakymas tiekti gali aiškiai sutrukdyti konkurenciją.

II kategorija: Piktnaudžiavimas, susijęs su kainų nustatymu

   &nbs 737s1819h p;  KĮ 9 str. 1 p. ir EB sutarties 82(2)(a) str. kaip vienas iš piktnaudžiavimo būdų nurodytas nesąžiningų pirkimo ar pardavimo kainų nustatymas. "Nesąžiningos kainos" gali b ti tokių rūšių:

A. Nepagrįstai didelės kainos

   &nbs 737s1819h p;  Pavyzdys - dominuojančio ŪS-būtinos infrastruktūros savininko nustatomos kainos už "priėjimą" prie šios infrastruktūros (apie būtinos infrastruktūros doktriną buvo kalbama aukščiau 3.2.3 p.).

   &nbs 737s1819h p;  United Brands byloje Teismas paaiškino, kad kainos yra nepagrįstai didelės, jei jos neturi protingos sąsajos su tiekiamos prekės ekonomine verte. Tais atvejais, kai tarp ŪS kaštų ir jo nustatytos kainos yra didelis skirtumas, toliau galima nagrinėti, ar tokia kaina yra nepagrįsta pati savaime ar lyginant su konkuruojančių prekių kainomis.

   &nbs 737s1819h p;  Taigi norint nustatyti, kokios kainos yra nepagrįstai didelės, reikia detaliai išnagrinėti prekės gamybos ar paslaugos teikimo kaštų sudėtinius elementus.

   &nbs 737s1819h p;  Kitas būdas patikrinti kainų nesąžiningumą - tai nagrinėjamo ŪS ir jo konkurentų prekių kainų palyginimas (vadinamoji "standartų konkurencija"). Jei atotrūkis yra didelis ir objektyviai nepateisinamas, tai gali tapti pagrindu įtarti piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi (ETT sprendimas United Brands byloje).

   &nbs 737s1819h p;  T.p. žr. Renault bylą 53/87

B. "Grobuoniškos" kainos

   &nbs 737s1819h p;  - tai tokia kainų politika, kai dominuojantis ŪS dirbtinai palaiko labai žemo lygio kainas tam, kad pašalintų ar išstumtų iš rinkos silpnesnius konkurentus, nesugebančius konkuruoti tokiame kainų lygyje, o vėliau nustatytų normalias, o dažniausiai - dar aukštesnes kainas.

   &nbs 737s1819h p;  Labai mažos kainos paprastai reiškia, kad prekės parduodamos žemiau vidutinių kintamųjų kaštų (VKK) ribos. Pardavimas žemiau VKK gali būti pateisinamas tais atvejais, kai įeinama į naują rinką, arba produktas technologiškai ir kitais aspektais pasensta arba prekių įsigijimas komerciniu požiūriu buvo neteisingas.

   &nbs 737s1819h p;  Klasikinė "grobuoniškos" kainų politikos vertinimo byla yra AKZO v Commission byla. ETT suformulavo vadinamąją "AKZO taisyklę":

1) dominuojantis subjektas, nustatantis kainas virš vidutinių bendrųjų kaštų (VBK) ribos nelaikomas "grobuonimi";

2) dominuojantis subjektas, nustatantis kainas žemiau VBK, bet virš VKK, veikia "gruoboniškai", jei toks elgesys yra dalis strategijos, nukreiptos į konkurentų eliminavimą iš rinkos;

3) preziumuojama, kad dominuojantis ŪS, nustatantis kainas žemiau VKK, piktnaudžiauja savo padėtimi, tačiau prezumpcija gali būti paneigta, jei ŪS gali objektyviai pagrįsti "nuostolingus" (angl. loss-making) pardavimus.

C. Diskriminacinės kainos

   &nbs 737s1819h p;  Piktnaudžiavimo pavyzdys, pateiktas EB sutarties 82(2)(c) str./KĮ 9 str. 3 p. Tai atvejis, kada lygiaverčiams sandoriams su verslo partneriais taikomos nevienodės sąlygos, dėl ko jie (partneriai) patenka į konkurencijos atžvilgiu nepalankią padėtį.

   &nbs 737s1819h p;  Kainų diskriminacija pasireiškia tada, kai prekių pirkimo-pardavimo kainos neatitinka šių prekių tiekimo išlaidų skirtumo. Galimi du variantai:

1) kai skirtingos pirkimo/pardavimo kainos yra nustatomos toms pačioms prekių kategorijoms ir

2) vienodos kainos nustatomos tada, kai yra pakankamas pagrindas jų diferenciacijai.

   &nbs 737s1819h p;  EB Teismų praktikoje remiamasi principu, kad skirtingų kainų taikymas turi būti objektyviai pateisinamas (žr.Teismų sprendimus United Brands byloje, Tetra Pak II byloje, Alpha Flight Services v Commission byloje T-128/98).

   &nbs 737s1819h p;  "Cemekos" byloje (KT nutarimas Nr. 1/b "Dėl AB "Akmenės cementas" ir UAB "Cemeka" veiksmų atitikimo konkurencijos įstatymo 5 ir 9 straipsnių nuostatas") buvo nustatyta, kad užimdama dominuojančią padėtį, pasinaudojusi savo rinkos galia, UAB "Cemeka" panašaus pobūdžio sutartyse su cemento pirkėjais taikė diskriminacines kainas ir kitas nevienodas diskriminacines pirkimo-pardavimo sąlygas, t.y. pažeidė KĮ 9 str. 3 p.

D. Nesąžiningas nuolaidų taikymas

   &nbs 737s1819h p;  Nuolaidų taikymas - įprasta komercinė praktika, tačiau tam tikrais atvejais jis gali būti įvertintas kaip piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi (t.y. Kai jas taiko rinkoje dominuojantis ŪS). Antai nepriimtinos yra nuolaidos, jei jos siejamos su platintojų praeitų metų pateiktų užsakymų dydžiu (vadinamosios "ištikimybės nuolaidos"), tačiau pateisinamos nuolaidos, pagrįstos ekonominiu veiklos efektyvumu, pvz., taikant nuolaidas subjektams įsigyjantiems didelį kiekį ir pan.

   &nbs 737s1819h p;  Hoffmann-La Roche byloje Teismas pasmerkė "ištikimybės nuolaidas", paskatinusias pirkėjus praktiškai visus jų vitaminų užsakymus teikti Roche. Be to, Roche taikė "visa apimančias" nuolaidas, t.y. nuolaidas buvo taikomos pirkėjams tada, kai jie įsigydavo visa rinkinį vitaminų, dėl ko jau neteikė užsakymų kitiems vitaminų tiekėjams. ETT taip pat nustatė, kad toks nuolaidų taikymas kartu yra "susiejimas", uždraustas pagal 82(2)(d) str.

   &nbs 737s1819h p;  Michelin byloje Michelin taikė nuolaidas prekeiviams, kurie įvykdydavo jos nustatytus planinius rodiklius, susitardama dėl pardavimu sąlygų su kiekvienu prekeiviu žodžiu ir individualiai. Teismas palaikė Komisijos poziciją, kad toks nuolaidų teikimas nėra objektyviai pateisinamas ir nepakankamai skaidrus, kad pateisintų jų teikimo tikslą ir teikiamų paslaugų pobūdį.

   &nbs 737s1819h p;  Soda-ash sprendimuose (Soda-ash/Solvay 299/91 ir Soda-ash /ICI 300/91) Komisija pasmerkė Solvay ir ICI taikytas ištikimybės nuolaidas -"didžiausios ribos" nuolaidas. Kai kurie pirkėjai norėjo dalį savo užsakymų pateikti dominuojančio ŪS konkurentams ir tuo sumažinti savo priklausomybę nuo jo, savo ruožtu tas subjektas "ribinio tonažo" atžvilgiu pasiūlė specialias nuolaidas, ką Komisija įvertino kaip piktnaudžiavimą.

   &nbs 737s1819h p;  British Airways/Virgin byloje buvo nagrinėjama BA taikoma komisinių schema, numatanti "įvykdymo premiją" kelionių agentams, jeigu jie per tam tikrą mėnesį einamaisiais metais parduodavo daugiau BA bilietų nei už tą patį mėnesį praeitais metais. Komisija įvertino tokią schemą kaip skatinančią kelionių agentus pardavinėti daugiau BA bilietų, tuo sukuriant BA konkurentams nepalankias konkuravimo sąlygas.

Išvados

Nacionalinio ūkio konkurencingumas - centrinė problema, kurios sprendimo laipsnis daugiausiai ir lemia šalies socialinio ir ekonominio vystymosi tempus bei rezultatus. Neatsitiktinai visos šalys nuolatos ieško ir naujai vertina savo vystymosi strategijas bei raidos scenarijus. Ypač tai pastebima pastaraisiais metais Europos Sąjungoje, nes pasaulinės tendencijos ir iššūkiai, o taip pat netenkinantys ekonomikos augimo rodikliai verčia ieškoti naujų "sėkmės formulių" ir augimo veiksnių.

Literatūra

1. "Įmonių ir konkurencijos teisė". Informacinė medžiaga. PHARE Verslo paramos programos įgyvendinimui (Smulkaus ir vidutinio verslo informavimas apie ES Acquis Communautaire) Paruošė: Handwerkskammer Munchen (Vokietija)Išvertė: Lietuvos verslo darbdavių konfederacija Vilnius 2001m.

2. V.Šuksteris.Centralizuoto šilumos tiekimo problemos.Atsijungti ar ne?.Šiluminė technika, 2003,Nr.1(16).

3. https://www.lrinka.lt/index.php/analitiniai_darbai/konkurencijos_ir_antimonopoline_politika/2405

https://europa.eu.int/smartapi/cgi/sga_doc?smartapi!celexplus!prod!CELEXnumdoc&numdoc=52005SC0805&lg=lt

4. https://www.lls.lt/library/degutis/disharmonijos2.htm

5. www.mruni.lt/~daivis/userfiles/1108464595.pps

6.www.ltu.lt/padaliniai/FAKULTETAI/vvf/zvvi/dokumentai/metodine%20medziaga/politinis_marketingas.doc

https://www.musicalia.lt/svarstome/strategija/eiga.php?tema=forumas&Id=4

https://66.249.93.104/search?q=cache:bhg__ItxuUEJ:www.etib.lt/site_files/Saviraiskos%2520laisve/transliavimo%2520reguliavimas1.doc+Veiksmai+nuo+monopolijos&hl=lt&gl=lt&ct=clnk&cd=32

9.https://66.249.93.104/search?q=cache:v8yfCLhj9JsJ:www.freema.org/uploads/files/16_0.php+Veiksmai+nuo+monopolijos&hl=lt&gl=lt&ct=clnk&cd=67

10. https://www3.lrs.lt/cgi-bin/preps2?Condition1=169424&Condition2

Žiūrėta: 2006 m. balandi