Antanas Vaičiulaitis
Pagrindinis Vaičiulaičio kūrybos bruozas yra orientacija į amzinus, pastovius dalykus, nuvalytus nuo laiko apnasų, isgrynintus ir patikrintus. Tai meilė, supratimas, uzuojauta, tolerancija, tikėjimas geraisiais zmogaus pradais. Rasytojas daug dėmesio skiri 13113h77n a ir rasymo būdui - aiskiam, skaidriam, elegantiskam stiliui, meniskumas Vaičiulaičiui - pagrindinė sąlyga. Jo tekste estetinį pasigėrėjimą kelia taisyklingas ir svarus sakinys, prasminga metafora, muzikalus pasakojimo ritmas, israiskingos detalės, didelis autoriaus pastabumas ir psichologinė nuovoka, grazi spontaniskumo ir racionalumo dermė, pasireiskianti tie kūrinio kompozicijoje, tiek bendroje meninio pasaulio sąrangoje.
Romano "Valentina" zodis yra pakilus, poetiskas, kupinas meilės viskam, prie ko prisiliečiama, apgaubtas nerimo dėl visko, apie ką kalbama. Daug abstraktumo ir simbolių, tikrovės elementai nėra tokie suverenūs ir aiskūs, jie tartum susilieję vienas su kitu.
Septintoji dalis "Aviliai" prasideda sakiniu "Uz rugių augo laukinė obelis, viena tarp dirvų ir pievų, kresna ir slamanti tamszaliais lapeliais." Si obelis tarsi simbolizuoja pačią Valentiną, jos pasaulį, kuriame ji jaučiasi vienisa. Ji simbolizuoja tarsi tą ribą tarp Valytės ir isorinio pasaulių, nuo kurios ji jau "nepaklysianti ir neissigąsianti kiskio." Po sia obelim "stovėjo aną vakarą, grįzdami is kunigo Motiejaus, Antanas ir Valentina." Jie kalbėjosi, ir ta vieta jiems abiem liko sirdyje kaip pirmoji jų pasisnekučiavimo, pabendravimo toli nuo kitų akių vieta. Prie sios obels Valentina istarė: "Tenai prie ezero - mūsų namai", tuo tarsi pristatydama dar nelabai pazįstamam jaunuoliui savo tėviskę, tarsi kviesdama jį uzeiti kurią dieną jos aplankyti. "Ir paskui ji nuėjo, ir vakaro tyla snaudė sitoj girių lygumoj, snaudė mieziuos ir zydinčiose bulvėse - tose nedrąsiose, niekeno neminimose taurelėse su geltonais taskasi viduryje." Mes matome ir jaučiame puikiai autoriaus perteiktą taip mielą kiekvienai lietuvio sirdziai tikrą kaimo peizazą, tylią gamtą, kuri lyg dar labiau prityla ir pasineria į ramybę isejus Valentinai. Siame sakinyje mes sutinkame miezius ir zydinčias bulves, kurių ziedai isradingai palyginti su taurelėmis. Sios zemės gėrybės - tai vėl simbolis, vaizduojantis tikrą lietuviską kaimą, jo zmonių darbą.
"Ir jinai nuėjo taku, paskendus rugių lauke - ir javai skyrėsi jai is kelio ir linkčiojo." Čia Antano poetiska siela mato jau visai kitą Valentiną - ne tą realią kaimo merginą, bet jo įsivaizduojamą meilę, kuriai Valentina suteikia tik kūniską pavidalą. Ir siai jo suidealizuotai dvasios meilei "javai skiriasi is kelio ir linkčioja." Jai neegzistuoja jokios kliūtys, kadangi, įsimylėjusio vaikino akimis ziūrint, jų ir negali būti. Ir tarsi pati gamta tai patirtina: "Pirmi debesėliai ją pasivijo, zaidė aplink ją ir buvo tokie linksmi." Ir jos vienplaukė galva "buvo sviesi kaip ta nokstanti ziemkenčių jūra." Vaičiulaitis visus palyginimus sieja su motule gamta, kaimo vaizdais, kadangi nėra gamtoje disharmonijos ir viskas yra grazu, idealu, kaip ir atrodo romano pagrindiniams veikėjams.
Sekančiu sakiniu autorius staiga soka į praeitį, prisiminimus: "Stai rymojo čia jos petys, ir stai nulauztas plausuotas obels ūglis. Ir kaip miela savo saujoj laikyti jos ranką, trapius josios pirstus." Kad įspūdis būtų gilesnis, laikas dar labiau pakreipiamas į kitą pusę, dar labiau sustiprinamas įstabus meilės jausmas: "Ir tia buvo ne vakar, ne siandien, o toli toli, kazkur saulėtų amzių pradzioj."
Paskutiniais zoodziais romano autorius tarsi patvirtina faktą, kad "jinai nuėjo." Tačiau daugtaskis reiskia, kad dar ne viskas baigta, kad tai tik - laikinas issiskyrimas, ką patvirtina ir stovintis bei besiklausantis mielų vakaro muzikos garsų Antanas, dar nenujaučiantis artėjančios tragiskos jų paskutinio susitikimo vlandos.
|
