Ar būna paslapčių tarp mylimųjų?
Atidaryti vyro elektroninį pastą. Perziūrėti zmonos mobilias zinutes. Mazai kam tai patinka. Tačiau mazai kas nebandė ar nenorėjo to padaryti. Ir nors darantysis tuomet jaučiasi nesmagiai, vis dėl to kazkiek jaučiasi ir teisus. Kodėl?
Kodėl vienas is sutuoktinių ar mylimųjų ziūri į partnerio slaptus uzrasus? Tikriausiai jis nesijaučia visiskai saugus dėl 23423l1124x istikimybės. Greičiausiai jį kankina nerimas ir abejonės: ar jis - vienintelis. Ir is tiesų kokia meilė nelydima abejonių?
Kodėl bet kuri, kad ir simtą kartų demokratiska valstybė, įkuria slaptąją tarnybą? Greičiausiai ją kankina abejonės: ar jos piliečiai jai lojalūs. Ar nesiruosia parsiduoti priesui . O kokia valstybė neturi priesų?
Is tikrųjų zmogus, pretenduojantis į svetimą paslaptį, gali pasiteisinti. Todėl, kad nelaiko zmogaus salia savęs svetimu. Laiko jį savu. Ir dar tą zmogų myli. O meilėje, kaip visi zino, viskas leidziama. Du sie dideli pateisinimai: "man atleidziama, nes jį myliu" ir "mes sudarome vienetą"- natūraliai telpa epitetuose, kurie skirti mylimiesiems ir visi prasideda is "m" raidės: "mano", "mes", "mūsų".
Ilgai tempdami "mmmm" , mes gauname malonų, atsirandantį pries maisto skanavimą ar bučiavimąsi, garsą. Garsą, artimą sventajam sanskritiskam" Om". Kuris, kaip zinia, jungia Dievų ir zmonių pasaulius. Padaro is jų vienetą. Ko čia dėtas valgymas? Jis apjungia mus su pasauliu. Taip ir tik taip mes isgyvename.
Biologai mano, kad bučiavimasis kyla is maitinimo instinkto. Mūsų giminaičiai gyvūnai ir pauksčiai asistuodami vienas kitam imituoja maitinimą: liečiasi snapais ir snukučiais. Mes bučiuojamės ir darome tai įvairiais būdais.
|
|
Abu sie veiksmai - valgymas ir mylėjimasis - turi tarpusavyje daug bendro. Tai - susijungimo, asimiliacijos, susiliejimo, tapimo vienetu veiksmai. Jų metu zmogus atsisako savo vienisumo, individualizmo ir beprasmiskumo ir pereina prie sąjungos.
Meilės aktas, kaip ir valgymo aktas, yra dalykas nepaprastai svarbus ir sventas. Jeigu gerai pagalvosi, abu jie - svarbiausi zmogaus gyvenime dalykai. Be jų isnyktų ir individai, ir zmonių sąjungos, o dėl to ir zmonija. Kas gali būti svarbiau uz zmogaus islikimą ir zmonijos giminės tęsimą? Ir jei su maistu reikėtų elgtis pagarbiai, o badmečio metu - akylai saugoti, tai kaip nesirūpinti meilės sąjunga?
Kai meilei iskyla grėsmė - tarkime, kai mylimajam kyla pavydūs įtarimai - argi nepateisintas jo siekis įsikisti į partnerio paslaptį? Argi negalimas vardan sventos sąjungos sis nedidelis nusizengimas sązinei? Na ir kas, kad kitam bus nemalonu? Juk as darau tai lygiai taip pat, kaip kiekvienos valstybės slaptoji tarnyba tikrina svetimus pokalbius ir laiskus - vardan visuotino saugumo. Nes visumos interesai yra svarbesni uz individo interesus. O meilėje - sąjungos islikimas yra svarbesnis uz individo laisvę. Juk pagal idėją meilėje is vis turi isnykti individas.
Tačiau atsitinka atvirksčiai. Mylimasis įsizeidzia ir pyksta. Pavydziai saugantis savo meilės sąjungą zmogus įsikisa į tai, kas liko is mylimojo individualumo: į jo slaptus dienorasčius. Į jo susirasinėjimą. Į jo praeities istorijas. Is pradzių jis bando tai daryti zodziais. Na, jūs gi tai zinote: papasakok man apie visus buvusius meiluzius. Su smulkmenomis. Ir padaryk tai todėl, kad mes turime būti atviri vienas kitam. Nuosirdziai. Nes jeigu tu mane myli, tai turi būti su manimi nuosirdi. Mes gi taip tarėmės, kad tarp mūsų nebebus paslapčių, atsimeni?
Dienorasčio, laiskų ar zinučių perziūrinėjimas yra tas pats. Tik tai jau prievartinis nuosirdumas. Kuo sis patikrinimas skiriasi nuo nuosirdumo? Kazkas čia yra panasaus į skirtumą tarp seksualinės prievartos ir sekso. Mazytis sis skirtumas - as valdau įvykius. Kai as tik tikiuosi is tavęs nuosirdumo - as įvykių nevaldau. Pasikliauju tikėjimu. O kai perziūrinėju tavo tekstus - valdau. Nes nelabai pasitikiu.
Tikintis zmogus nevaldo įvykių, netikintis bando valdyti.
|
|
Sioje vietoje mes logiskai pereiname prie pavyduliavimo scenos. Stai zmogus, netikintis ir siekiantis pasijausti saugesnis, ima valdyti įvykius. Jis tardo savo partnerį ir perziūri jo uzrasus. Po truputį jis pereina į kaltintojo poziciją ir randa pirmus įkalčius. Kas tai per zinutė "bučiuoju"? Ir ką reiskia vardas "Vladas" tavo knygutėje? Kokiu būdu tavo ziūrėtuose saituose atsirado pazinčių puslapis? Kaip suprasti tą vietą is tavo dienorasčio, kur tu rasai "man viskas atsibodo"?
Jei jūs ką nors kaltinate, kaltinamasis gali pasielgti įvairiai. Liūdniausia, jei jis prisiima sį vaidmenį ir ima teisintis. "O kur įrodymai?" "Ir visai tie vardai nieko nereiskia".
Nelabai malonu, jei kaltinamoji pusė įsizeidzia: "tu viską sugriovei", "tavo nepasitikėjimas zudo mūsų meilę".
Kiek geriau, jei jis ima pykti: "tu beprotis". "Tau galvoje negerai". "Atstok nuo manęs".
Nieko nesakant trenkti antausį ir trenkti durimis - irgi ne pats blogiausias variantas.
Ir visai saunu, jei nugali humoro jausmas. "Taip, as turėjau simtą meiluzių, o kaip be jų as galėčiau suprasti, kad tu esi geriausias". Arba "Kaip įdomu: as myliu slaptų tarnybų agentą". "O mano kelnaites tu irgi tikrinai? Palauk, tuoj atnesiu is nesvarių skalbinių dėzės."
Tarp kitko, humoras yra labai geras būdas islikti individualiu ir tuo pačiu islaikyti rysį. Ko gero, tai daugiausia, ką gali padaryti zmogus, norėdamas ką nors issaugoti. Na, zinoma, dar yra viltis ir tikėjimas.
Meilė be vilties ir tikėjimo nelabai issilaiko. Juk zmogus, praradęs pasitikėjimą partneriu, viltį ir tikėjimą savo meile, imasi kontrolės ir valdymo. Nes sie su dalykai tampriai susiję su saugumu. Saugumo jausmu ir saugumo tarnyba. "Doveriaj, no proveriaj",- pasako zmogus seną rusų posakį, ir kisasi į kito zmogaus gyvenimą.
Ir dazniausiai meilė neatlaiko. Ji nemėgsta nei kontrolės, nei valdymo. Ji mėgsta. trikampį. Ne, ne tą, apie kurį jūs pagalvojote. Ne meilės trikampį įprastine prasme. Ji mėgsta dar du palydovus. Ji mėgsta viltį ir tikėjimą. Tokia jau jie yra. Po vieną nevaiksto.
Olegas Lapinas
|
