ATMINTIS
Atmintis - tai individo gebėjimas įsiminti, sisteminti, islaikyti tai, kas patirta (t.y. patyrimo istoriją) ir prireikus vėl grązinti sią informaciją į sąmonę, ja remtis mąstant ir elgiantis.
Pagrindiniai atminties lygiai yra:
Įsiminimas;
Saugojimas (laikymas) atmintyje;
Atsiminimas;
Įsiminimo metu patyrimo medziaga yra transformuojama į tokią formą (nervinius impulsus), kurioje galėtų būti saugoma atmintyje ir jau transformuota padedama į atmintį. Nuo įsiminimo labai priklauso atgaminamos medziagos kiekis ir kokybė. Įsiminimas gali vykti informaciją uzfiksuojant betarpiskai, bei į pagalbą pasitelkiant įvairias pagalbines, įsiminimą lengvinančias priemones. Pagal įsiminimo procesų vietą veiklos struktūroje, įsiminimas yra skirstomas į valingą ir nevalingą įsiminimą. Valingas įsiminimas vyksta, kai zmogus tikslingai, pasitelkęs mąstymą, dėmesį, valios pastangas, stengiasi įsiminti įvairius stimulus, įvykius, vaizdus, mintis, judesius ir t.t. Nevalingai įsimenama tada, kai neturima tikslo įsiminti kokią nors medziagą ir atmintis atlieka kitiems objektams skirtas operacijas.
Saugojimas atmintyje tai suvoktos informacijos ilgai trunkantis laikymas. Informacijos saugojimas atmintyje daugiausiai priklauso nuo to, kokiu būdu medziaga buvo įsiminta ir kokiais būdais stengiamasi neuzmirsti.
Atmintyje laikomos informacijos paieskų ir atgaivinimo procesas yra vadinamas atsiminimu. Prireikus (o kartais ir spontaniskai) mes paimame informaciją is saugyklos, ji vėl p 636g621g atenka į mūsų sąmonės lauką, yra atsimenama tarsi vėl būtų atgaminamas patyrimas. Atsiminimo tikslumas priklauso nuo kiekvieno atminties lygio. Atsiminimas, kaip ir įsiminimas, gali būti atliekamas valingai ir vykti be valios pastangų.
Isskiriamos trys atsiminimo rūsys:
Atpazinimas;
Atgaminimas;
Atkūrimas.
Atpazinimas objekto, įvykio atsiminimas su juo pakartotinai susidūrus. Pakartotinai suvokiamas objektas atpazįstamas, jį palyginus su atmintyje laikomu sio objekto vaizdiniu.
Atgaminimas tikslus objekto (informacijos) atsiminimas, kai tas objektas (informacija) nėra is naujo pojūčiais suvokiamas. Atgaminimo būdu paprastai atsimenami objektai (daiktai, skaičiai, zodziai, atvaizdai, prasminiai tekstai) tiksliai tokie, kokie jie buvo uzfiksuoti atmintyje, nieko nepridedant, nepapildant.
Tuomet, kai įsiminimas yra netikslus arba dalis įsimintos medziagos yra uzmirstama, zmogus sią medziagą apibendrina, savaip pertvarko bei atsimena ją kartu su kitais ankstesnės patirties dalykais. Sis atsiminimo procesas vadinamas atkūrimu.
Tyrimai rodo, kad priklausomai nuo naudojamo atsiminimo būdo (atpazinimo, atgaminimo, atkūrimo) mes atsimename skirtingą kiekį informacijos. Daugiausiai atsimename atpazinimo būdu.
Uzmirsimas kartais taipogi įvardinamas kaip atminties procesas (lygis). Uzmirsimas - tai negalėjimas atsiminti to, kas buvo įsiminta ar ismokta. Uzmirsimo greitį apsprendzia įsimintos medziagos apimtis, turinys ir jos įsisąmoninimo laipsnis, prisimenamos ir interferuojančios medziagos panasumas, įsimintos medziagos svarba individui, jo veiklai ir t.t. Daznai atsitinka, kad uzmirstama tik konkreti medziagos forma, bet jos turinys, kuris yra reiksmingas zmogui, kokybiskai pakeičiamas ir yra įtraukiamas į jo patirtį (apie tai plačiau pakalbėsiu vėliau).
Atminčiai yra būdingi individualūs skirtumai: skirtingas įsiminimo greitis, įsimintos medziagos patvarumas, apimtis, tikslumas ir tai, kokia atminties rūsis (vaizdinė ar zodinė-loginė) yra dominuojanti.
Priklausomai nuo jutimo organų, kuriais buvo gauta informacija, ir sios medziagos turinio yra isskiriamos keturios atminties rūsys:
Motorinė (judesių) atmintis;
Emocinė atmintis;
Vaizdinė atmintis;
Zodinė-loginė (verbalinė) atmintis.
Motorinė atmintis - judesių, jų sistemų įsiminimas, islaikymas ir atgaminimas. Ji dalyvauja formuojantis įvairiems judėjimo mokėjimams ir įgūdziams (vaiksčiojimo, rasymo, grojimo muzikos instrumentais, sokių ir t.t.).
Emocinė atmintis - patirtų jausmų, emocinių būsenų, isgyvenimų įsiminimas, laikymas atmintyje ir atgaminimas. Sios atminties dėka jausmų saltiniu tampa ne tik dabartis, bet ir praeitis.
Vaizdinė atmintis - informacijos įsiminimas, laikymas ir atsiminimas vaizdinių pavidalu. Vaizdinys yra siuo metu nesuvokiamo objekto vaizdas. Pagal modalumą (vaizdinius, gautus is skirtingų jutiminių sferų) vaizdinė atmintis yra skirstoma į regimąją, girdimąją, lytėjimo, uoslės ir skonio. Regimoji ir girdimoji atmintis yra paplitę labiausiai. O lytėjimo, uoslės ir skonio atmintis intensyviai vystosi ypatingos veiklos sąlygomis, pvz., degustatorių ar kaip kompensacinė, esant tokiems sutrikimams kaip aklumas ir aklumas-kurtumas.
Zodinė-loginė (verbalinė) atmintis - zodzių, sąvokų, teiginių ir jų grupių įsiminimas, islaikymas ir atgaminimas. Zodinei-loginei atminčiai yra būdingas sudėtingas medziagos perkodavimas, susijęs su atsiribojimu nuo neesminių detalių ir esminės informacijos apibendrinimu. Dėl sios priezasties zmogus įsimena plačios medziagos, gautos is zodinių pranesimų, skaitomų knygų, turinį, tačiau tuo pat metu yra visiskai nepajėgus atmintyje islaikyti jos raidinę-zodinę israiską. Zodinė-loginė atmintis yra būdinga tik zmonėms, tuo tarpu kai kitos atminties rūsys (motorinė, vaizdinė, emocinė) tam tikra forma stebimos ir gyvūnų tarpe.
Septintojo desimtmečio pabaigoje Atkinson'as ir Shiffrin'as pasiūlė atminties modelį, kuris iki sių dienų islieka dominuojančiu modeliu atminties tyrimuose. Jie skiria tris atminties komponentus:
Jutiminė atmintis;
Trumpalaikė atmintis;
Ilgalaikė atmintis.
Sį atminties modelį
būtų galima pavaizduoti taip:
Jutiminėje atmintyje (kiti autoriai ją vadina ikonine, sensorine, tiesiogine atmintimi, sensoriniu antspaudu) labai trumpą laiką laikoma jutimo organų perduota ir jutimiskai apdorota (t.y. suvokta) informacija. Jutiminės atminties funkcija - islaikyti informaciją laikotarpiui, kurio pakaktų, kad aukstesnieji smegenų centrai "nuspręstų", ar sis stimulas yra vertas dėmesio, ar ne. Jutiminė atmintis egzistuoja visiems jutimams, tačiau priklausomai nuo jutimo skiriasi jos trukmė ir apimtis. Pvz., regėjimo jutimai čia issilaiko 0.5s ir apima 9-10 objektų. Klausos jutimui: trukmė - 2s, apimtis - 5 objektai.
Trumpalaikėje (operatyvinėje, darbinėje) atmintyje dėmesio verti duomenys is jutimo organų ir ilgalaikės atminties yra trumpam fiksuojami ir operatyviai pertvarkomi. Trumpalaikė atmintis yra informacijos laikymas sąmonės lauke. Si atmintis nuo jutiminės skiriasi ilgesniu informacijos islaikymu (be kartojimų islaikoma iki 10-20s, kitų autorių nuomone net iki 30s). Trumpalaikėje atmintyje vienu metu gali būti laikomi 7 2 simboliai ("magiskasis septynetas plius minus du" J.Miller, 1956). Tad čia esanti informacija tik preliminariai yra sutvarkoma (organizuojama į prasminius vienetus, įvertinamas informacijos reiksmingumas), nes reikalinga vieta naujai, is jutiminės atminties ateinančiai informacijai. Vidinio duomenų įvardinimo ir aktyvaus kartojimo (paprastai vidine kalba) dėka informacija is trumpalaikės atminties perina į ilgalaikę atmintį. Taigi, reiksminga informacija yra kartojama, perkeliama ilgesniam saugojimui, o nevertinga informacija yra ismetama. Trumpalaikėje atmintyje dominuoja garsinis kodavimas (didzioji informacijos dalis čia yra saugoma garsų pavidalu). Kita informacijos dalis įsimenama vaizdų pavidalu ar pagal prasmę. Svarbu paminėti, kad nepaisant ribotos trumpalaikės atminties apimties (t.y. 7 2 objektai), čia galima islaikyti nemazą medziagos kiekį. Mat informacija čia yra laikoma ne isskaidyta į mazus vienetus, bet pagal prasmę organizuota į didesnius vienetus. Pvz., gana sudėtinga įsiminti skaičių seką: 4-9-2-8-7-1-5-3-6-1-3-8, tačiau si uzduotis palengvėja, jei medziaga yra sutvarkoma: 4928-7153-6138.
Skiriamos dvi kartojimo rūsys: palaikomasis (mechaniskas) ir isplečiantis (įprasminamasis). Palaikomojo (mechanisko) kartojimo, kuris turi akustinę - artikuliacinę formą, metu nevyksta duomenų pertvarkymas. Zmogus paprasčiausiai kartoja informaciją, siekdamas ją atsiminti neilgą laiką (pvz. iki rytojaus atsiskaitymo). Tipiskas sio kartojimo pavyzdys yra "kalimas". Kitas kartojimo būdas- isplečiantis kartojimas, kuris yra pagrįstas laikomos medziagos įprasminimu, rysių tarp jos ir ankstesnių patyrimų nustatymu, sios informacijos įtraukimu į asociacinių rysių sistemą. Toks kartojimas leidzia mums ilgiau ir tiksliau atsiminti informaciją. Tačiau, kad naują informaciją prasminiais rysiais susietume su jau zinoma, į naują informaciją reikia įsigilinti, gerai ją suprasti - t.y ją apdoroti. Craik ir Lockhart isskiria du informacijos apdorojimo tipus: pavirsutinį ir giluminį informacijos apdorojimą. Pavirsutinio informacijos apdorojimo atveju dėmesį atkreipiame tik į neesmines, isorines informacijos vieneto savybes (pvz., fizines daikto savybes, zodzio skambesį, isvaizdą ir pan.). Taip apdorojant informaciją, ji yra sunkiau įsimenama. Giluminio informacijos apdorojimo atveju yra įsigilinama į informaciją, suvokiama jos prasmė. Tuomet, kai informacija yra susiejama su asmeniskai svarbiais prisiminimais, giluminis apdorojimas yra efektyviausias. Giluminio apdorojimo metu informacija dazniausiai yra koduojama semantiskai (pagal prasmę), o ne garsiniu ar vaizdiniu būdu (kaip kad trumpalaikėje atmintyje).
Taigi, medziaga gali būti koduojama: 1) pagal prasmę (giluminis apdorojimas); 2) Vaizdiniais (regimasis kodavimas); 3) Informaciją sutvarkant (ją grupuojant ar sudarant hierarchines struktūras).
Biologinis trumpalaikės atminties pagrindas yra elektriniai pakitimai, vykstantys nervinėse ląstelėse.
Ilgalaikėje atmintyje informacija (zinios mokėjimai, įgūdziai) islaikoma ilgą laiką - valandas metus ar visą gyvenimą. Jos apimtis yra neribota.
Praradusių atmintį, turinčių galvos smegenų pazeidimų zmonių pavyzdziai, kai sie zmonės teigia anksčiau neturėję tam tikrų įgūdzių, tačiau atlieka tuos veiksmus tartum įgudę (ar amnezija sergantiems zmonėms prieinamas tam tikras ismokimas), leidzia tvirtinti, kad atmintis yra nevienalytė, jog yra dvi atminties rūsys: sąmoninga ir nesąmoninga. Sąmoningos atminties atveju atsimenamos informacijos vienetas pasirodo sąmonės lauke. Nesąmoninga atmintis yra, kai zmogus atsimena, tačiau sąmoningai nesuvokia, jog tai padarė. Pvz., kartą perskaitę tekstą, amnezija sergantys zmonės antrą kartą jį perskaitys greičiau nors nieko neatsimins.
Sąmoninga atmintis skirstoma į:
Semantinę
Epizodinę
Semantinėje atmintyje saugomos abstrakčios zinios (faktai, vardai). Epizodinėje atmintyje saugomi konkretūs, asmeniskai patirti įvykiai, daznai su informacija apie jų vietos ir laiko aplinkybes. Jei įvykiai sukėlė labai ryskias emocijas, juos daznai atsimename labai detaliai, ryskiai (stiprios emocijos byloja apie sių įvykių asmeninę svarbą). Tačiau kartais sie atsiminimas nebūtinai yra tokie tikslūs, kaip galvoja atsimenantysis. Tuo atveju, kai emocijos yra pernelyg stiprios, jos gali ne pagerinti, o atvirksčiai- uzslopinti jas sukėlusių įvykių atsiminimą.
Nesąmoninga atmintis, savo ruoztu skirstoma į:
Procedūrinę (įgūdzių);
Paruosiančiąją;
Sąlygotų rysių (polinkių).
Procedūrinė atmintis apima motorinius ir pazintinius įgūdzius. Jos dėka mes galime atlikti sudėtingus veiksmus (pvz., vaziuoti dviračiu, vairuoti masiną), sąmoningai apie tai negalvodami. Paruosiančioji atmintis padeda mums greičiau įsiminti jau matytą objektą. Nors zmogus teigia neatsimenantis sios informacijos, tačiau ją įsimena greičiau uz niekad tos informacijos (objekto) nemačiusį zmogų. Prie nesąmoningo atsiminimo priskiriamas klasikinio ir veiksminio (operantinio) sąlygojimo būdu susidaręs sąlyginių rysių atsiminimas. Pasirodzius tam tikriems stimulams, zmonės tam tikru būdu į juos reaguoja, pasikeičia jų elgesys. Tačiau jie neįsisąmonina sio polinkio.
Tiriant zmonių su pazeistomis smegenimis atmintį, paaiskėjo, kad sąmoninga atmintis yra apdorojama Amono rage, o nesąmoninga - evoliuciskai senesnėse smegenų srityse.
Atsiminimas
Uzuominos, padedančios atsiminti
Atsimenant informacija yra istraukiama is ilgalaikės atminties ir patenka į trumpalaikę. Siam istraukimui padeda asociacijos/uzuominos/nuorodos. Tai vaizdziai atsispindi pavyzdziuose, kai pamačius kokį nors daiktą, mus uzplūsta prisiminimai apie su tuo daiktu susijusius įvykius arba"liezuvio galo" fenomeno atveju, kai mes zinome, jog "atsimename" tą daiktą, tačiau niekaip negalime pasakyti jo pavadinimo ir pan. Tokiu atveju daznai mintyse perzvelgiame panasiai skambančius zodzius (tai byloja apie informacijos uzkodavimą ilgalaikėje atmintyje ne tik prasminiu būdu, bet ir pagal skambėjimą).
Kartais informaciją atsiminti padeda grįzimas į pradinį kontekstą. Kuomet įsiminimo ir atsiminimo kontekstai yra panasūs, atsimenamas didesnis informacijos kiekis, bei ji yra tikslesnė. Sis kontekstas gali būti fizinis, emocinis ir fiziologinis. Fizinis kontekstas apima fizinę įsiminimo ir atsiminimo aplinką. Emocinis kontekstas yra emocinės būsenos, nuotaika įsiminimo ir atsiminimo metu. Kai įsiminimas vyksta, esant tam tikrai emocinei būsenai (pakiliai ar liūdnai/prislėgatai), daug lengviau prisimenama, esant analogiskai nuotaikai. Zmonės yra linkę gerus ar blogus įvykius susieti su juos lydinčiom emocijom. Dėl sios priezasties, kuomet gerai jaučiamės, prisimenam gerus įvykius, geriau save vertinam ir taip pratęsiam sią nuotaiką. Ir atvirksčiai: būdami prislėgtos nuotaikos, zmonės prisimena niūrius savo gyvenimo nutikimus. Fiziologinis kontekstas - tai fiziologinės organizmo būsenos įsiminimo ir atgaminimo metu. Fiziologinio konteksto pavyzdziu gali būti psichoaktyvių medziagų sukeltos būsenos ir atvejai, kai sių būsenų metu įgyti įgūdziai (ismokimas) sunkiai prisimenami, medziagai nustojus veikti, ir vėl atsimenami, kai medziagos poveikis organizmui atnaujinamas.
Kalbant apie atsiminimui trukdančius veiksnius, galima būtų paminėti interferencijos reiskinį. Čia informacijos atsiminimui trukdo kita atmintyje saugoma informacija. Taip nutinka dėl to, kad atmintyje saugoma informacija yra daznai susijusi prasminiais rysiais ir vieni informacijos vienetai yra kitų uzuominomis. Kai su konkrečia nuoroda siejasi keletas atmintyje saugomų objektų, tai naudojant nuorodą, is atminties yra istraukiamas nebūtinai tas reikiamas objektas. Atvejis, kai seniau įsiminta informacija trukdo naujai įsimintos informacijos atsiminimui yra vadinamas proaktyviu trukdymu (proaktyvia interferencija - tai trukdantis ankstesnio mokymosi poveikis naujai informacijai prisiminti). Atvejis, kai naujai įsiminta informacija trukdo seniau įsimintos informacijos atsiminimui yra vadinama retroaktyviu trukdymu (retroaktyvi interferencija - trukdantis naujų dalykų mokymosi poveikis seniau ismoktiems dalykams prisiminti. Pvz.:
Mokosi Mokosi Uzduotis: prisiminti Proaktyvus trukdymas
prancūzų kalbos ispanų kalbos ispanų kalbą
Mokosi Mokosi Uzduotis: prisiminti Retroaktyvus trukdymas
prancūzų kalbos ispanų kalbos prancūzų kalbą
Nors praėjus ir ilgam laiko tarpui, zmonės sugeba atsiminti nemazą informacijos kiekį (pvz., po 50m. vis dar atsimena 40% ismoktų uzsienio kalbos zodzių ir gramatinių taisyklių), tačiau dalis jos visgi yra uzmirstama. Taip atsitinka dėl sekančių priezasčių:
Dalis informacijos, kuri nėra naudojama, spontaniskai nunyksta;
Atmintyje saugoma informacija gali trukdyti atsiminimui;
Informacija yra greičiau uzmirstama, kai mes ją traktuojam kaip nereikalingą;
Kartais specialiai stengiamės uzmirsti nemalonius dalykus. Geriau atsimename malonius nei nemalonius įvykius.
Atminties konstruktyvumas
Atmintis nėra pasyvus informacijos saugojimo ir atgaminimo procesas. Atmintis aktyviai organizuoja gautą informaciją. Dėl dalinės informacijos įsiminimo bei jos uzmirsimo, atsiminimai yra nepilni, informacijoje yra spragų. Tačiau atmintis papildo nepilnus mūsų atsiminimus, prikonstruoja trūkstamas detales. Į atmintį patekusi informacija čia yra įjungiama į čia jau egzistuojančią struktūrą - į saugomos informacijos visumą. Tad atsimenant tam tikrą informaciją, ji is atminties istraukiama kiek pakeista (prie jos kazkas pridėta, kas atitinka turėtą pasaulio vaizdą, bet ko informacijos gabaliuke nebuvo, arba kazkas atimta, kas buvo informacijos gabaliuke, bet neatitinka pasaulio vaizdo).
Atsiminimo tikslumą veikia schemos - tai apibendrinti (schematiski) daznai sutinkamų daiktų, situacijų, zmonių grupių apibūdinimai. Schemų pagalba mes galime ekonomiskai archyvuoti ir saugoti didelius informacijos kiekius. Pvz., mums yra aisku, kas slypi uz zodzio "lėktuvas", tačiau siekdami sią informaciją perteikti zmogui nesusidūrusiam su tokiu zodziu (objektu) mes sugaistume daug laiko, kol paaiskintume. Mąstydami schemomis mes sutaupome daug laiko.
Tačiau nepaisant didelės naudos, schemos (ar stereotipai - schemos apie zmonių grupes) daznai mazina mūsų atmintis tikslumą. Atsiminimai praranda su schemomis nesuderinamas detales, ir įgyja naujų schemai būdingų detalių.
Medziagos kartojimas kuo daugiau kartų mokaisi, tuo geriau atsimeni;
Mokymosi paskirstymas - mokymasis turi būti paskirstytas laike, tarp mokymųsi turi būti laiko tarpai;
Medziagos prasmingumas prasminga besimokančiam medziaga yra lengviau ismokstama ir ilgiau islaikoma atmintyje.
Pozicijos eilėje efektas geriausiai ismokstama informacija, nuo kurios buvo pradėta mokytis, ir kuria buvo baigta (vidurinė - prasčiausiai);
Konteksto įtaka geriau atsimenama, kai fizinis, emocinis ir fiziologinis kontekstas yra panasus į mokymosi kontekstą. Jei jie skiriasi, galima juos supanasinti, įsivaizduojant mokymosi kontekstą.
Kiekvieno zmogaus atmintis yra individuali, tad patartina ją pazinti ir sios informacijos pagrindu susikurti "metateoriją" apie tinkamiausius įsiminimo ir saugojimo atmintyje metodus.
Svarbiausiu ir universaliu veiksniu yra medziagos įprasminimas, susiejimas su turima informacija (patirtimi). Priemonės, kurių pagalba nauja informacija yra siejama su atmintyje jau saugoma informacija, yra vadinamos mnemoninėmis priemonėmis.
Svarbu pazymėti, kad atsiminimo produktyvumas priklauso nuo įsiminimo kokybės. O siekiant kuo geresnės informacijos atgaminimo kokybės, reikalingas darbas su įsimenama medziaga. Įsiminimo procesą efektyvesniu gali padaryti:
Medziagos grupavimas. Juk trumpalaikėje atmintyje saugomos informacijos apimtis yra 5-9 vienetai, tačiau sie vienetai gali būti įvairaus dydzio. Tad naudingos bet kokios priemonės, kurios padeda informaciją organizuoti į mazesnį vienetų skaičių. Duomenis galima grupuoti, sudaryti hierarchines struktūras, tad informacijos vienetu jau bus ne atskiras elementas, o visa grupė.
"Locus metodas". Čia kiekvienas reikiamos ismokti eilės elementas yra susiejamas su kokiu nors kasdienės rutinos objektu (pvz., isdėliojami fiksuotose buto ar kelionės į universitetą vietose). Sie kasdieninės rutinos elementai tampa uzuominomis, padedančiomis istraukti informaciją is atminties.
Piktogramos kaip pagalbinę priemonę įsimenant. Čia yra skatinama nupiesti piesinėlį, sugalvoti zodį, kuris nebūtų panasus į sį objektą, tačiau padėtų jį įsiminti (piktogramų naudojimas yra ypač efektyvus įsimenant įvairias sąvokas);
Suvokimo stiprinimas, kai suvokiamas daiktas įsivaizduojamas spalvingu, juokingu, mazesniu ar didesniu nei paprastai, gyvu/judančiu, skaitlingu (padidinti objektų skaičių).
Vaizduotės lavinimas Fenomenalios atminties zmonių tyrimai parodė juos esant puikios vaizduotės (sie zmonės pasakodavo, kad jiems įsimenant į galvą tiesiog "plūsta" įvairūs vaizdiniai). Čia vėl galima sugalvoti įvairiausių uzduočių, pvz., įsimenant daiktą galima duoti uzduotį jį įsivaizduoti 3 skirtingais pavidalais (pvz., kėdė: supamoji, antikvarinė, ofiso);
Visapusiskas medziagos suvokimas. Kaip pavyzdį galime pateikti obuolį; jį įsimindami mes bandome jį pajusti visomis juslėmis: matome jo vaizdą, uodziame jo kvapą, lytėjimu įvertiname jo pavirsių, juntame jo skonį ir klausome, kokį garsą skleidzia kandamas ar krentantis nuo obels obuolys.
Visų atminties rūsių lavinimas (tai galima daryti įvairiausiais būdais į pagalbą pasitelkiant kūrybiskumą) (pvz., pateikiant uzduotį, atpazinti apčiupinėjamos monetos vertę, prasant prisiminti įvairių daiktų-citrinos, duonos ir kt.- skonį).
|
