Mitas, mitologija, archetipas.
Mitologija - tai
a) mokslas, tiriantis mitų kilmę, esmę, r 10510v212k eiksmę kultūrai;
b) visi kurios nors etninės grupės mitai.
Mitai - pasakojimai apie dievus, pusdievius, jų kilmę, zygdarbius, jų tarpusavio santykius, gerąsias ir blogąsias dvasias. Mitai dėsto pirmapradę istoriją, aiskina pasaulio ir zmogaus atsiradimą, gimimą ir mirties paslaptis, moralines vertybes ir pan. Tai kolektyvinė, zodinė kūryba, turinti daug variantų. Tie patys dievai įvairiose vietose ir įvairiu laiku turėjo skirtingas reiksmes (mitinė sąmonė formavosi tūkstantmečiais).
Bėgant amziams, religijos keičiasi, bet dauguma mitinių būtybių bei simbolių pakitusia forma islieka. Galima sakyti, kad mitologija - pirminė religija, pirminis pasaulio suvokimas, pagrindas, ant kurio statoma visa kita. Kas paveldėta is gilios senovės, neisnyksta be pėdsakų. Kiekvieno zmogaus pasąmonėje, jo psichikoje tebeegzistuoja priesistoriniai archetipai - pirminiai įvaizdziai ar idėjos, simbolinės figūros, bendros visai zmonijai.
Senoji mitologija, religija ir su jomis susijusios apeigos - vienas seniausių zmonijos dvasinės kūrybos reiskinių. Jau ankstyvosios gimininės santvarkos laikotarpiu, kuris apima vėlyvąjį paleolitą ir mezolitą, medzioklės ir rankiojimo ūkio sąlygomis visose gyvenimo srityse buvo susiformavusių mitologinių vaizdinių.
Senieji gyventojai. Baltai.
Mūsų kraste zmonės gyveno jau paleolito amziuje,
Paleolitas (ankstyvasis akmens amzius) - XI-XI tūkst. pr. Kr.
Mezolitas (vidurinis akmens amzius) - VIII-IV tūkst. pr. Kr.
Neolitas (naujasis akmens amzius) - IV tūkst. pr. Kr. vid. - II tūkst. pr. Kr.
Zalvario (bronzos) amzius - XVI-VI a. pr. Kr.
Gelezies amzius - V a. pr. Kr. - XII a. po Kr.
Neolito laikais, III tūkst. pr. Kr. viduryje, ~2400-2300 m. pr. Kr., is Vidurio Europos atsikėlė lietuvių protėviai indoeuropiečiai (ide). Atsikraustę ide rado vietinius gyventojus, su jais susilieję sudarė baltų tautų grupę (II tūkst. pr. Kr.).
Baltų gentys savo kultūrą ir religiją ilgus simtmečius kūrė bendrai. Tik nuo I tūkst. pr. Kr. baltų gentys palaipsniui issiskyrė į lietuvius, latvius, prūsus ir kt.
IV-III a. pr. Kr. issiskyrė vakariniai baltai (prūsai, jotvingiai, galindai).
VI-VIII a. po Kr. - rytiniai baltai (lietuviai, latviai, kursiai, sėliai, ziemgaliai).
Mitologijos istorijos skirstymas
Paprastai mitologijos ir religijos istorija skirstoma į tris epochas:
1. Ankstyvoji ikiindoeuropietiskoji gimininės matriarchalinės (matristinės) santvarkos epocha.
Pagrindinis bruozas - gamtos jėgų garbinimas. Gamtos kultas pasireiskė atskirų augalų, gyvūnų, negyvosios gamtos, daiktų garbinimu - totemizmu (tikėta, kad gentis turi savo totemą - protėvį globėją augalą ar zvėrį) ir animizmu - atskirų gamtos objektų įdvasinimu (tikėjimas, kad visi gamtos reiskiniai turi sielą ar kad visi daiktai gyvi. Totemizmas ir animizmas susiję su magija - tikėjimas, kad ypatingu laiku atliktas veiksmas ar istartas zodis turįs galios. Tikėta uzkeikimais, uzkalbėjimais. Garbinti medziai, pauksčiai, ugnis, vanduo - viskas, kas sudarė pagrindinį zmonių pragyvenimo saltinį.
2. Vėlyvoji ikiindoeuropietiskoji gimininės matriarchalinės (matristinės) santvarkos epocha.
Gamtos kultas susijęs su dvasių ir atskirų dievybių kultu. Būta tik moteriskų dievybių. Jos rūpinasi Visatos, zmonijos, gyvūnijos, augmenijos vaisingumo, gimimu, egzistavimu. Jų kulto sferoje kūrėsi menas, apeigos, atliekamos pačių moterų.
Senieji europiečiai buvo taikūs (tai rodo ir piesiniai sienose: niekur nevaizduojamos karo scenos, ginklai). Kelis milijonus metų zmogus buvo maisto rinkėjas, daugiausia vegetaras, retai medziojo didelius zvėris, dazniau pasinaudodavo kitų zvėrių nuzudytais gyvuliais - perskėlęs kaulus ir isčiulpdavo čiulpus.
Tai - Didziosios Deivės religija, zemės, o ne dangaus religija. Gentį valdė Kunigė - Didziosios Deivės atstovė zemėje. Tikėta, kad zmogaus gyvybinė energija nemirtinga. Mirsta tik kūnas, o energija (siela) persikūnija į kitą gyvą objektą. Gyvenimas - dziaugsmas. Didziąją Deivę supantieji simboliai - vanduo (gyvybės saltinis), sprogstantys pumpurai, ziedai, issikeroję augalai, pauksčiai, zvėrys, - t.y. gyvybės zenklai. To meto piesiniuose vaizduojami gyvybės atsinaujinimo simboliai - kiausinis, gyvybės medis, spiralės, bitės, peteliskės ir t.t.
3. Indoeuropietiskosios patriarchalinės gimininės santvarkos epocha (III tūkst. pr. Kr.).
Susiduria Senosios Europos ir ide kultūros. Senojoj Europoj - moters, motinos kultas, moteriskosios vertybės. Indoeuropiečiams būdingas vyro, tėvo, jėgos kultas. Taiki zemdirbių kultūra persiformuoja į neramių, karą idealizuojančių zmonių kultūrą. Su ide ateina agresija. Jei indoeuropietiskoje kultūroje buvo lyčių lygybė, nebuvo ryskaus klasių susiskirstymo, tai su ide ateina susiskirstymas klasėmis (karaliai, kariai, zemdirbiai), valdzia atitenka vyrams, prasideda įvairių ginklų (durklų, kardų, iečių, skydų) gamyba.
Moteriskas dievybes keičia dievai vyrai (beveik visada ginkluoti). Tiesa, ilgą laiką moteriskas dievybės egzistavo greta vyriskųjų, bet buvo netekusios savo reiksmės.
Seniausios zinios apie baltų mitologiją
Zinių apie baltų mitologiją turime nuo V a. pr. Kr. - graikų istorikas Herodotas mini siauriečius, garbinančius savo dievus.
I a. (~98 m.) romėnų istorikas Tacitas veikale "Germania" pasakoja apie aisčius (prūsų gentis), garbinančius Dievų motiną, kaip talismaną nesiojančius serno atvaizdą, saugantį nuo nelaimių.
IX a. (~890 m.) anglosaksų keliautojas Vulfstanas aprasė laidotuvių papročius ir apeigas. Aisčiai mirusiuosius laiko namuose mėnesį, o įzymesnius zmones - net pusmetį laiko uzsaldytus (net vasarą), kol pasiruosia sudeginimo apeigoms. Giminaičiai prie mirusiojo geria ir linksminasi. Laidojimo dieną artimieji padalija mirusiojo turtą į keletą dalių ir isnesa toli nuo gyvenvietės. Turintys gerus zirgus lenktyniauja, kad įgytų teisę į mirusiojo turtą. Po to mirusysis dedamas ant lauzo ir sudeginamas draugia su papuosalais, ginklais, drabuziais.
Zinių apie baltų mitologiją randame rusų metrasčiuose. Volynės ir Malalos kronikos (abi - XIII a.) raso, kad Mindaugo krikstas (1252 m.) apgaulingas, nes jis slapta aukodavo miskų deivei Medeinai ir Namų deivei; minima deivė Zvėrinė, dievas Perkūnas, dievas Kalvelis, nukalęs saulę ir pakabinęs ją danguje.
Zinių apie baltus padaugėja padaznėjus Vakarų Europos pirklių kelionėms ir sustiprėjus vokiečių ordino agresijai.
Is lenkų minėtinas J.Dlugosas (XV a.). Jis rasė apie lietuvių garbintą amzinąją ugnį, apie Vilniaus centrinio zidinio zynį, medzių kultą, sventus miskus, kuriuose neliečiami nei zvėrys, nei medziai. Jei kas į tokį miską įzengdavo, jį imdavo smaugti dvasios ar jis issisukdavo ranką, koją, netekdavo akies. Tik paaukojęs aviną ir jautį galėdavo susigrązinti sveikatą. Aprasomas zalčių bei gyvačių kultas, mirusių vėlių garbinimas, mirusiųjų deginimas su pabalnotais zirgais, ginklais, drabuziais, papuosalais, minimos lietuvių garbintos deivės - Didzioji Lada ir Didzioji Lela.
J.Dlugosas pirmasis pateikia zinių apie rudens sventes, svenčiamas alkuose spalio pradzioje, nusiėmus derlių. Ten aukodavę jaučius ir avinus, 3 dienas puotaudavę, gerdavę, sokdavę, zaisdavę. Kildindamas lietuvius is romėnų, J.Dlugosas Perkūną lygina su romėnų Jupiteriu, ugnies kultą - su Vulkanu, zalčių ir gyvačių kultą - su Eskulapu, medzių įdvasinimą - su Diana ir t.t.
XVI a. lenkas M.Strijkovskis aprasė rudens, ziemos, pavasario svenčių apeigas, sventyklas, seimos svenčių apeigas, nurodė garbintus dievus, jiems aukojamas aukas.
XVI a. Prūsijos kronikas Simonas Grunau "Prūsijos kronikoje" aprasė prūsų pagoniskąją religiją, pateikė zinių apie krivių krivaičius, vaidilas, vaidilutes, Romovę, dievų trejybę (Perkūnas, Patrimpas, Pikuolis); uzrasė legendų, burtų, aukojimo apeigų.
Zinių apie mitologiją yra ir pirmose lietuviskose knygose. M.Mazvydas "Katekizmo" (1547 m.) lotyniskoje prakalboje raso, kad yra daug tokių, kurie ispazįsta stabmedystę: garbina medzius, upes, zalčius, aukoja perkūnui: prasydami gero javų derliaus, garbina Lukosargą, pasisekimo su gyvuliais praso Zemėpačio. Kurie linkę į piktus darbus, dievais laiko aitvarus ir kaukus.
Siek tiek mitologijos zinių pateikia J.Bretkūnas, M.Dauksa, M.Pretorijus. XIX a. - J.Lelevelis, J.Jarosevičius, S.Stanevičius, L.A.Jucevičius, D.Poska, S.Daukantas ir kiti.
Visi sie zmonės savo veikaluose įrodė, kad lietuviai turėjo turtingą mitologiją, religiją, artimą indų, graikų, romėnų mitologijai. Deja, lietuvių (apskritai visų baltų) mitologija nebuvo uzrasyta. Galime remtis tik negausiais kitataučių uzrasais, tautosaka (ypač mitologinėmis kalendorinėmis dainomis, pasakomis, sakmėmis), etnografiniais radinias.
|
