Senieji zmonės jautėsi glaudziai susiję su kosmoso ritmais. Jiems būdingas ciklinis laiko suvokimas: gimimas - augimas - brendimas - nykimas - mirtis - atgimimas. Laikas tarsi eina spirale, vis sugrįzdamas į tą patį taską, prie mitologinės visa ko pradzios. Pasaulį suvokė lyg pakartojimą. Zmogaus veiksmai reiksmingi tuo, kad pakartoja tam tikrą mitinį pavyzdį. Pavasarį pasaulis gimsta, auga, vasarą - subręstą, rudenį ima nykti, o salčio ir tamsos periodu tarsi degraduoja, patiria krizę. Ziemos saulėgrązos laikotarpiu (apie Naujuosius metus) pasaulis vėl simboliskai atnaujinamas.
Zmogus nebuvo pasyvus pasaulio kaitos stebėtojas, stengėsi dalyvauti toje kaitoje, t.y. pakartoti pasaulio k 14214l1119o 63;rimo mitą.
Senasis zmogus nepripazino konkretaus istorinio laiko, kurį įvedė kriksčionybė. Kriksčionių laikas linijinis, tęstinis. Kriksčionys tiki, kad aukso amzius, buvęs zmonijos pradzioje, gali būti sugrązintas tik vieną vienintelį kartą. Mitologijoje tikima, kad į tą "svarųjį" laiką galima sugrįzti begalę kartų. Pvz., bent akimirkai jį galima susigrązinti per Naujuosius metus, apsivalius, t.y. istaisius klaidas, įveikus nuodėmes, piktąsias dvasias, ligas. Tas "svarusis" laikas buvo pasaulio kūrimo momentu.
Is pradzių nebuvo nei dangaus, nei zemės, nei dienos, nei nakties, nei sviesos, nei tamsos. Buvo arba absoliuti nebūtis, arba chaosas - įvairių elementų misinys, arba nedalijama vienovė, neapibrėzta, neskaidoma masė (pvz., tik vanduo).
Ugnis, vanduo, zemė, oras (chaoso stadijoje jie buvo sumaisyti) yra tie elementai, is kurių kuriamas kosmosas. Kosmosas - tai jau sukurta Visata, organizuota realybė. Kuriant kosmosą, t.y. formuojant Visatą, atliekami pagrindiniai veiksmai:
- dangaus ir zemės atskyrimas;
- pasaulio padalijimas į 3 zonas;
- kosminės atramos sukūrimas;
- tarpininkavimas tarp kosminių zonų (dievai nulipa į zemę ar pozemio karalystę; zyniai patenka į dangų ar pozemį);
- kosmoso uzpildymas konkrečiais ir abstrakčiais objektais.
Mitai sako, kad is pradzių buvęs tik vanduo, kuriame plūduriavo gyvybės sėkla. Is dugno pakilo grumstas, ėmė augti, tapo kalnu. Tame kalne slypėjo gyvybės jėgos - vanduo ir ugnis. Is jų sukurtas dangus ir zemė. Kalnai - kosmoso centras, jie atskiria pagrindines sferas, t.y. dangų ir zemę.
Mitiniame mąstyme labai svarbus centras, nes čia kadaise vyko pasaulio kūrimo aktas. Miestai buvo kuriami ant kalnų, pilys, sventovės (net kriksčionių baznyčios) statytos ant kalno, t.y. vietoje, reiskusioje pasaulio asį, centrą. Miesto centras - aikstė, kurioje vyksta svenčių ceremonijos. Ritualai vykdavo sakralioje erdvėje (centre) ir sakraliu laiku (per sventę).
Ritualinių aukojimų metu ypatingas vaidmuo teko zyniams, kriviams, vaidiloms, nes jie zino paslaptį, kaip pasiekti kitą lygmenį, pereiti is zemės į dangų ar pozemį. Tai įmanoma dėl tam tikros pasaulio sandaros.
Pasaulis įsivaizduojamas susidedantis is trijų aukstų (dangaus, zemės, pozemio), tarpusavyje sujungtų centrine asimi. Asis eina per angą. Per sią angą dievai nusileidzia į zemę, o mirusieji - į pozeminį pasaulį. Pasaulio asį gali zymėti stulpas, medis, kalnas, tiltas, laiptai, lazda, ietis, aukstyn kylantys dūmai, kolona. Prie sių objektų vykdavo aukojimo ritualai.
Universalus, visoms tautoms būdingas pasaulio modelis - PASAULIO MEDIS.
Pasaulio medis kartais suvokiamas kaip pasaulio atrama, bet dazniausiai - kaip pasaulio asies įsikūnijimas, reiskiantis pasaulio harmoniją, tvarką. Visame pasaulyje ir visais laikai egzistavo medzio kultas. Lapuočiai simbolizuoja vis is naujo mirtį nugalinčią gyvybę, spygliuočiai - nemirtingumą. Dėl savo pavidalo - zemę surakinusios saknys, galingas vertikaliai kylantis kamienas, dangų remiantis vainikas - medis simbolizuoja rysį tarp kosmoso ir pozeminės erdvės, tarp gyvenimo ir dangaus.
Pirmykstėje pasaulėjautoje dangus suvokiamas kaip stogas, kurį remia medis ar stulpas, jungiantis jį su zeme.
Pasaulio medis įsivaizduojamas stovintis pasaulio centre. Jo trys dalys - saknys, kamienas, sakos - atitinka tris pasaulio sferas: zemutinioji - pozemio, vidurinioji - zemės, virsutinioji - dangaus. Virsus susijęs su ugnimi, vidurys - su zeme, apačia - su vandeniu.
Pasaulio medzio įvaizdis zymi ir visatos turinį. Jis padėjo senovės zmonėms atskirti kosminį pasaulį nuo chaoso, suteikti jam sistemą, suvokti zmogaus ir jį supančių daiktų vietą sioje sistemoje. Mitinio pasaulio zmogus suprato, kad jis - zemės pagimdyta kosmoso dalelė, kad jis susijęs su visata.
Pazindamas pasaulio medį, zmogus mokėsi abstrakčiai mąstyti, suvokti tridales sąvokas: laiko (praeitis, dabartis, ateitis), geneologijos (protėviai, dabartinė karta, ainiai), anatomijos (galva, liemuo, kojos), stichijos elementų (ugnis, zemė, vanduo) ir t.t. Vertikali medzio padėtis padėjo suvokti ir priesybių sistemą (aukstai - zemai, dangus - zemė, ugnis - vanduo, sausa - slapia).
Horizontaliąją pasaulio struktūrą sudarė medzio dalys su simetriskais salia jų issidėsčiusiais objektais: sakose - dangaus sviesuliai, pauksčiai (dazniausiai vaizduoti ereliai, sakalai, vanagai), prie kamieno - gyvuliai (dazniausiai oziai, arkliai), zvėrys (elniai, briedziai), zmonės, prie sakų - gyvatės, ropliai, zuvys, pelės, bebrai. Kartais pasaulio medzio virsūnėje vaizduotas griaustinio dievas, o prie medzio saknų - jo priesininkas velnias.
Horizontalioji pasaulio medzio struktūra - kvadratas ar apskritimas. Kvadrato krastinės simbolizuoja 4 pasaulio salis, 4 krypčių vėjus, 4 metų laikus, 4 paros laikus. Kvadrato centre vaizduojamas pagrindinis pasaulio medis, sonuose ar kampuose - daliniai pasaulio medziai (gali būti ir mitinės būtybės).
Pasaulio medzio schema susijusi su tam tikrais skaičiais: 3, kuris reiskia absoliučią tobulybę ir yra bet kurio dinaminio proceso įvaizdis (atsiradimas, raida, pabaiga), vandens skaičius, vyriskasis pradas; 4 - statinis vientisumas, harmonija, moteriskasis pradas, 7 (3+4) - statinės ir dinaminės pasaulio pusių sintezės įvaizdis; 12 - pilnatvės simbolis, ugnies skaičius.
Taigi pasaulio medis - kosmosą vienijanti asis, centras, kuriame telkiasi gyvybė, koncentruojasi augimo, sveikatos, turto, isminties, nemirtingumo galios. Pasaulio medis - simbolis, rodantis, kad visos zmogui zinomos kosmoso plotmės yra susijusios ir pavaldzios vienam centrui.
Pasaulio (kosminio) medzio variantai: gyvybės medis, mirties medis, pazinimo medis.
Gyvybės medzio serdyje slypi gyvybė ir jos auksčiausias tikslas - nemirtingumas. Kiekvienas atskiras gyvenimas apima 4 stadijas: gimimas, augimas, degradacija ir mirtis (po jos - atgimimas), todėl tas pats gyvybės medis gali būti mirties medis. Gyvybės saltinis yra pats medis, jo vaisiai (amzinas gyvenimas pasiekiamas mirtimi) arba gyvybės vanduo po medziu. Kai kurios tautos gyvybės medį įsivaizdavo kaip kryzių, ant kurio auga lapai, ziedai (tai mirties nugalėjimas). Kartais gyvybės medis įsivaizduotas kaip moteriska dievybė, moteriskas pradas, su kuriuo poruojasi gyvūnai.
Pazinimo medis augęs rojuje. Jo vaisių paragavęs zmogus pazino gėrį ir blogį.
Pagrindinė baltų religijos idėja - kova dėl gyvybės ir gėrio. Svarbiausias religijos bruozas - tiesioginė zmogaus sąsaja su gamta. Svarbiausi baltų mitinio pasaulėvaizdzio poliai - dangus (vyriskasis) ir zemė (moteriskasis) bei jiems būdingi reiskiniai. Dangaus polius dinamiskas, siejamas su sviesa, ugnimi, garsu, dangaus kūnais, zemės - statiskas, siejamas su augalais, laukais, kalnais, akmenimis, vandenimis. Sių polių rysys skatina gyvybę, jos ugdymą ir apsaugą.
Mirties, blogio jėgos - paslaptingos galios, labiausiai jaučiamos įvairių anomalijų, nederliaus, nevaisingumo, netikėtos mirties atvejais.
Pasaulis amzinas, sventas, jame nėra mirties. Zmogaus siela - amzinos gyvybės jėga, tęsianti gyvenimą kitame kūne, o mirusiojo kūnas gyvena pomirtinį vėlės gyvenimą, panasų į zemėje gyventą.
|
