Baltų pasaulėjautą padeda paaiskinti vaizduojamasis menas (keramika, papuosalai, medzio, akmens raiziniai). Lietuvių tautodailėje geometriniai, gyvuliniai, augaliniai o 959w2214j rnamentų motyvai isliko mazai pakitę. Geometriniai ornamentai įkūnija gamtos ritmą, simboliai perteikė gyvybės jėgą. Menas turėjo padėti gamtai atgimti, javams derėti, gyvuliams ir zmonėms daugintis.
Dangaus skliautas buvo laikomas dinamisku. Tikėta, kad dangus sukasi aplink zemę. Dangaus kūnus simbolizavo apskritimai, ratai, kryziai apskritimuose, spiralės, turėję skatinti amzinąjį dangaus judėjimą. Saulės, mėnulio simboliai siekia neolito laikus.
Ide laikus siekiantis simbolis yra SVASTIKA. Tai Saulės, Perkūno ir Dievo (t.y. Dangaus ir sviesos dievybių) simbolis. Saltiniai mini prūsų garbintą saulės ir sviesos dievą Svaikstiką, Svaitestiką ir pan. Sanskrito kalboje zodis svasti reiskia laimę, gausybę, posakį "tegul bus taip."
Svastika
- priemonė gyvybės klestėjimui. Jai būdingas sukimasis ratu
(is kairės į desinę), tad ji virto apskritimu. Baltai buvo
įsitikinę, kad kovoti su blogiu padeda judesys, sukimasis ratu,
ratas. Is pradzių ratas negalėjo turėti nieko bendro su vezimo
ratu, nes zmogus jį isrado tik bronzos amziuje, o vaizduoti imtas
paleolite. Tad ratą, apskritimą reikėtų aiskinti kaip
įsuktą figūrą.
RATAS simbolizuoja Saulę. Pati Saulė, būdama dangaus sviesos Dievo valioje, gali simbolizuoti sviesą, dangų, Dievą. Liaudies sąmonėje ratas visų pirma yra Perkūno zenklas. Jo viduje - kryzius ir zaibai. Simbolis baido aitvarus, vagis, apsaugo nuo zaibo. Ugnies ir kryziaus jungimas - būdas velniui nugalėti. Ratas apsaugo zmogų nuo piktųjų jėgų. Todėl senosios sventyklos statytos apvalios, kapus apjuosdavo akmenų vainikais. Manyta, kad kosmosas primena ratą. Ketvirtadieniais drausta verpti, t.y. sukti ratą, nes tą dieną dievybė (Laima ar Perkūnas) suka pasaulio ratą.
Su rato simbolika siejasi ir VAINIKAS. Dabar vainikas, ypač rūtų, laikomas skaistumo, dorybės, nekaltumo simboliu. Senovėje vainikas pintas is Gyvybės medzio (diemedzio) sakelių (rūta isplito tik XVI-XVIII a.) ir reiskė svarbiausią moters gyvenimo metą (t.y. pribrendimą tekėti ir gimdyti). Tuo laikotarpiu moteris tarsi sutapatinta su Gyvybės medziu. Vainikas simbolizuoja pasaulio tvarkos ir gyvybės kulminaciją, pribrendimą kitam gyvenimo ciklui. Be to, rūtų vainikas yra ir Saulės, moteriskojo prado simbolis.
SAULĖS ir MĖNULIO simboliai ypač dazni geleziniuose kryziuose. Mėnulis dazniausiai vaizduojamas rageliais į virsų - jauno mėnulio įvaizdis (jei rageliai į apačią - delčia). Vis dėlto centrinę vietą kryziuose uzima saulė, jos diskas gali būti uzpildytas augmenijos motyvų (rūtų, eglučių, paparčių). Saulės diskas gali simbolizuoti begalinę dangaus erdvę, nusagstytą zvaigzdėmis.
Daznas ornamentas - SPIRALĖ, reiskianti atgimimą, nuolatinį atsinaujinimą, amzinybę, gali būti ir Pasaulio medzio įvaizdis.
GYVULINIAI MOTYVAI. Labiausiai paplitę arklio, ozio, jaučio vaizdiniai. Jie daznai susipynę su rato, koncentrinio apskritimo, saulės, mėnulio ar gyvatės zenklais. Tai svarbiausi baltų pasaulėjautos, vyriskojo prado simboliai. ZIRGAS gali simbolizuoti dvasios lydėtoją į aną pasaulį, t.y. tarpininką tarp dviejų pasaulių (jojimas gali reiksti issiskyrimą su kūnu). Kalendorinėje, apeiginėje tautosakoje zirgas simbolizuoja mėnulį, o vestuvinėje tautosakoje - vyriskumą. ELNIAS simbolizuoja Visatą, dangų, mėnulį, sietas su Dangaus kalviu, su Pasaulio medziu.
PAUKSČIAI - dangaus ir zemės tarpininkai, turėję jungti dievybes su zmonėmis. Vieni jų simbolizuoja vaisingumą (gulbė, gandras, gaidys), kiti - sielų persikūnijimą (gegutė, balandis, lakstingala, volungė), povas sietinas su Pasaulio medziu. Pauksčiai vaizduojami kartu su ratais, apskritimais, jaučio ragais, arkliais, tuo pabrėziamas jų rysys su dangumi.
Reiksmingi ROPLIŲ (zalčių, gyvačių) motyvai. Garbintas ne roplio kūnas, bet jame slypinti gyvybės jėga, kuri sieta su zemės galiomis. Būta tikėjimų, kad į roplius persikelia mirusiųjų sielos, todėl zalčius laikydavo namuose. Zalčių motyvai dazni baltų papuosaluose, stogastulpiuose, kryziuose, prieverpstėse, margučiuose. Prūsijos lietuvių kapinėse krikstų forma neretai primena roplius.
AUGALINIAI MOTYVAI simbolizuodavo vyriskojo dangaus prado ir zemės sąveikoje atsinaujinusią gyvybę. Neatsitiktinai senajame mene augaliniai motyvai jungiami su dangaus simboliais (pvz., stilizuota eglė apsupta duobučių, apskritimų, ratų). EGLĖ - gyvybės amzinumo simbolis. Per vestuves ir laidotuves eglisakėmis buvo barstomi takai ir kambariai. Eglė reiskė dorumą, tvirtumą, garbingumą, derlingumą, buvo nemirtingumo simbolis, reiskė Gyvybės medį. Sakmėse eglė - sventas medis, kadangi velnias negali slėptis po ja, nes sakos auga kryziumi. Juostuose eglutės ornamentas gali būti Laimos zenklu, apsaugoti nuo Laumių blogio (toks rastas vadinamas sluotele).
Moteriskasis pradas, gimdantis visa, kas gyvą, senajame mene neparodomas. Jį reikia pajusti. Vaizduojamas tik jo vaisius - augalas. Baltai tikėjo, kad į augalus taip pat pereina mirusiųjų sielos: vyrų - į ązuolus, uosius, berzus, moterų - į liepas, egles. Todėl ązuolinį kryzių statydavo vyrui, o liepinį ar eglinį - moteriai. Vyrus laidodavo galva į siaurės vakarus, moteris - į pietus ar pietryčius. Krikstus statydavo kojūgaly, kad atsikeldamas mirusysis galėtų į jį įsikabinti.
Ypač daznas tautodailėje PASAULIO MEDZIO simbolis. Kriksto pavidalu pasaulio medis būdavo statomas ant mirusiųjų kapų. Pasaulio medis - tai ir tradiciniai pakelių koplytstulpiai, stogastulpiai. Juose ryskus skirstymas į tris dalis: virsūnė su dangaus sviesulių simboliais, koplytėlė su dievukais, globojančiais visus zmogaus darbus ir rūpesčius, ir zemutinė dalis, aprėminta zalčių pavidalo atramomis. XV a. baltams uzdrausta statyti stogastulpius, tačiau jie vis tiek isliko, tik pakitę, jau simbolizuojantys kriksčionių dievus. Zemaičiai dievų namelius statė ant akmenų. Akmuo - skiriamoji riba tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių, po juo - pozemių valdovo Velino karalystė. Tad siuo atveju islieka tridalė struktūra.
Dazniausiai vaizduojamas ne visas pasaulio medis, o tik jo dalis, simboliskai isreikstos jo savybės. Pvz., ant kraičio skrynių daug augalų motyvų, apsuptų saulučių, zvaigzdučių, pauksčių, mitologinių gyvūnų. Tai įkūnija zemės derlingumą, gėrį, nuotakos turtą, jos būsimą laimę.
Pasaulio medis vienija skirtingas Visatos zonas, yra jų jungtis, todėl tautodailėje aptinkame zalčio - augalo, zalčio - pauksčio, augalo - zmogaus ir pauksčių jungčių.
Pasaulio medis gali būti pavaizduotas ir geometrinėmis figūromis. Schemose visada akcentuojama virsūnė, tai gali būti trikampis, stogelis, rombas, sesiakampis. Virsūnė tarsi dengia tai, kas yra apačioje. Dar XIX a. tikėta, kad viskas, kas uzdengta, yra gerai. Stogeliais dengdavo kryzių, sulinį, kiemo vartus, drobule - duoną, skarele - moters galvą.
Tas pats zenklas schemoje galėjo turėti skirtingas reiksmes. Pvz., trikampis schemos virsuje reiskė dangaus skliautą, o schemos apačioje simbolizuodavo zemę. Pasaulio medis daznai auga is trikampio - tai galėtų būti kalno israiska. KALNAS - laiptai į dangų ir vieta, is kur patenkama į pozemį. Tai - pasaulio riba, todėl mirusius laidodavo ant kalniuko.
Trikampis
gali turėti virsuje kabliukus, kabliukai simbolizuoja Dievo sūnelius,
dvynius zirgus, traukiančius Saulės vezimą.
Daznas
rombas. Pasaulio medzio schemos virsuje jis reiskia ziedą,
saulę, vainiką, apačioje - pasaulio bambą. Rombų gali
būti keli, jie gali sudaryti tinklą. TINKLAS simbolizuoja
dengimą, globą, siejamas su Laima (dėl tinklo panasumo su
drobe). Rombas gali turėti pratęstas krastines. Toks rombas vadinamas
rozele, jis simbolizuoja Gyvybės medzio ziedą, isreiskia meilės,
sveikatos, gyvybės idėjas.
Panasus
ir vadinamasis sulinio zenklas. Sulinys isreiskia pasaulio
simetriją. Sulinio vandenyje pasaulio medis atsispindi į Anapus (sis
ornamentas skiria realųjį pasaulį nuo metafizinio). Tai ir
ugnies zenklas. (Mergaitės eidamos miegoti po pagalve sudėliodavo
pagaliukus, kad surastų savo mylimąjį).
|
