BANALIOS ISTORIJOS IR KITOS DZIAUGSMYBĖS

BANALIOS ISTORIJOS IR KITOS DZIAUGSMYBĖS

Telefone pyptelėjo zinutė.

"Labukas, jei tau patogu atvarysiu astuntą. Kokio vyno paimt-raudono ar balto?"

Teigti, jog zinutė jai netikėta, būtų buvęs begėdiskas, neispasakytai pūstazandis melas. Ji tyčia nuėjo parūkyti ir tik po to atsakė daugiazodziaudama kaip kasos aparatas:

"OK. Raudonas. Nenuskriausk piniginės"

Dėl sito vakaro jie, be abejo, buvo susitarę is anksto. Kaip ir dėl viso kito. Rytojaus naktį jis turėjo isvykti į Angliją. Dirbti. Prasisukti. Įsitvirtint ir suleisti saknis. Tai turėjo būti savotiskas atsisveikinimo vakaras. Teisingiau naktis. O jei jau visai atvirai - formalumas bei geras tonas uz tą pačią kainą ir viename.

Viena is daugelio ypatų, sėdinčių joje, kuzdėjo: kurių galų sito reikia? Galėjai viso to - "sėkmės -gero kelio-buvo malonu-dieve padėk-skalsos" isvengti.

Racionalistė buvo nepajudinama: Kam praleisti galimybę paskutinį kartą gerai pasimylėti? Na ne paskutinį būties prasme, paskutinį su sios sviesios ateities piliečiu.

Konvencionalistė akcentavo: Elementarus bičiuliskumas, bet kuriu atveju jokių planų siam vakarui neturėjai.

Kiek laiko mes pazįstami? - dingtelėjo mintis. Balandis, geguzė, birzelis...trys mėnesiai su trupučiu, o kiek laiko kartu miegam? Mazdaug du mėnesiai. Buhalterija ir statistika - pasaulio valdovės, vienintelės ir neginčijamos, deja.

Ir stai, garbūs skaitytojai, mes pavėluotai pristatome mūsų kuklaus pasakojimo Heroję, nors bet koks doras postmodernistinių paziūrų zmogus pasakytų, kad herojai literatūros teorijoje senokai yra laikomi mirusia ir nebeegzistuojančia sąvoka, praėjusių simtmečių rudimentas. Ji - nustebsite - mergina. Dirba reklamos agentūroje copyrightere, atsiprasome komisijos - sūkių kūrėja. Dirba neseniai, nuo jau minėto balandzio mėnesio. Laisva. Nuomoja butuką. Svajoja dirbti televizijoje redaktore. Kenčia nuo ūmių sarkazmo priepuolių. Būsimas jos svečias studijuoja ir triūsia savaitrastyje vadybininku. Puse etato. Patikslinsime - nuo vakar nebedirba. Ir nebestudijuoja. Karstutėlaitis diplomas garuoja lagamine. Abiejų darbovietės įsikūrusios tame pačiame vieno senamiesčio kiemelių pusrūsyje. Laikrastėlio redakcija - durys po kaire. Agentūros stabas, kaip teisingai ir padarėte isvadą, durys po desine. Sioje banalioje istorijoje būtų nuodėmė atsiriboti nuo banaliausios pazinties. Jie susipazino kasdien berūkydami prie savo darboviečių slenksčių. Slenksčių! Kaip retai vartojama sio į salį nustumto zodzio daugiskaita.

Visa si intrigėlė galėjo nutikti bet kam. Du zmonės mylisi ne&# 22222x232w 303;simylėdami vienas kito. Jų istorijos baigtinumas nulemtas is pat pradzių. Jisai jau metus planavo gavęs diplomą is karto vyktų uzu jūrų marių sotesnio gyvenimo ieskotų. Ieskoti - rasti - pasilikti. Ji planuoja dirbti, gyventi sostinėje V. ir be didesnių isorinių pretenzijų sutikti savo likimą čia. Nesuvokime zodzio likimas pompastiskai. Tiesiog gyventi ir stengtis tapti. Kuo? Galbūt savimi. Direktoriais ir vedėjais lai tampa kiti. Taigi nagrinėjame trumputį jų nuotykį, neapkartintą isankstinėmis iliuzijomis. Ar įmanoma taip teigti? Jau Buda buvo pasakęs, jog sis pasaulis - iliuzija. Tad, tenka pripazinti, koks mazas gabalėlis iliuzijos būtinai turėjo rasti sau vietos ir sioje nesumeluotai trivialioje istorijoje.

Kai jos draugė paklausė, kaip viskas prasidėjo, ji atsakė nė kiek nenusizengdama tiesai: "Is nuostabos".

Dabar ji pjausto vaisius ir jos zvilgsnį uzkliudo lėkstelėje isdėliotos datulės. Kai jis pirmą kartą lankėsi pas ją, prisipazino niekada jų neragavęs:

"Jos panasios į karkvabalius."

Miela, kad jis nesidrovi kazko nezinąs - pagalvojo ji ir iki tos akimirkos kruopsčiai atmetinėjama mintis turėti su juo lytinių santykių tapo nebe tokia kruopsti.

Bet kokio romaniuko ar pusromanio pradzia būna pazenklinta didesnio ar mazesnio nesusipratimo. Arba skirtingo zenklų sistemos traktavimo. Kas is principo yra vienas ir tas pats.

Kai jie pirmąsyk susidūrė rūkydami (ak, jau minėjome) kolegų apsuptyje, jo nemenkas ūgis metė perdėtai ilgą sesėlį ant betoninių laiptinės grindų.

"Tamsta esi siaubingai aukstas, kaip nemalonu".

"O kuo blogai? Ką, nepatogu bus bučiuotis?"- sukikeno jis su savo, kaip ji sau įvardino, patentuotai selmiska sypsena. Besijuokiant akys tapdavo itin mazos ir jis įgaudavo paaugliską israiską bernioko, pagaliau atsegusio liemenuką. Jau vien sios frazės uzteko jos, kaip tada atrodė, nesudrumsčiamam įsitikinimui, kad jokie bendri nuotykiai jiems negresia. Buvo tokia tikra, jog drąsiai su ja snekantys bei nuo pirmo sauksto (atsiprasome - zvilgsnio - pastabieji skaitytojai, juk atleisime jos kalbos klaidą, reklamininko darbas uzdeda savus stampus) flirtuojantys vyrai tegali blefuoti, saudyti tusčiais sviediniais, turėti jos atzvilgiu ketinimų, sutampančių su jų sakomais zodziais tiek pat, kiek gerbiamo politikos apzvalgininko Valatkos ir dar gerbtinesnio prezidento Pakso nuomonės.

Stai ir turime uzuomazgą siuzeto, kurį rusų klasikas įvardytų kaip "о " atvejį. Nesupraskite pazodziui.

Per antrą nikotino seansą (tą popietę kiti rūkoriai buvo isėję priespiečių) jis uzdavė dar įmantresnį klausimą - iskart po to kai pridegė jos Camel cigaretę:

"Su kuo nuomojies?"

Kas pasakė, jog pokstininkai skubriame sostinės gyvenime uzleido vietą pinigų kalikams?

"Su baldais"- uz sį atsakymą ji pasiskyrė Nobelio premiją.

"Klausiu - su vyru ar siaip su kakaliu" - pavydėtinu tiesmukiskumu apdovanotas pilietis nesiskubino atlyzti.

"Vyrai ir kakaliai lygiai tokia pati reliatyvi sąvoka kaip ir gyvenimas" - teniso terminais kalbant ji atmusė kamuoliuką su uzsukimu.

"O vis dėlto. Ar turi vyrą, ar kaip tai bepavadinsi?"

Jis verčia mane stebėtis, pakraipė galvą joje sėdinti skeptikė ir nedelsiant iskėlė tris versijas:

a)      kūdikisko naivumo atvejis

b)      specifinio humoro jausmo turėtojas

c)      elementarus esminės filosofinės problemos AR YRA VILTIES PASIBARSKINT tyrinėtojas

Stilingi akinukai teikė jo isvaizdai smarkių uzuominų į intelektą. Laikinai, iki tol kol ras patikimesnių įrodymų, ji pasirinko variantą b.

"Harmoningai issiskyrus" - ji ispūtė dūmą, ilgesnį uz jo sesėlį. Kitą dieną stotelėje bandė uztvirtinti is plaukų slystantį segtuką.

"Ir taip graziai atrodai" - pokstininkas materializavosi islipdamas is troleibuso.

"Ką tu ismanai"- (jos diedukas būtų pridūręs is nosies į burną, suprask - tik snarglį tekantį nuryt ir tesugebi).

Tikimės, jog mieli skaitytojai atpazįsta visus hipotetinės banalios gyvenimiskos situacijos, dėstomos siame traktate, komponentus. Bet grįzkime prie mūsų trijų P: personazų, peripetijų ir problematikos. Kaip vystosi panasios avantiūros? Jūs atspėjote: zmonės nepaiso Sveikatos apsaugos ministerijos perspėjimų, suzino vienas kito amzių, uzimamas pareigas, studijuotas disciplinas, reakcijas į mėgstamus anekdotus, sukryziuoja ironijos spygas. Tačiau nebūtinai abu turi vienodų įtarimų, kaip siuzetas plėtosis toliau. Ir čia - ne isimtis.

Net kai po mėnesio jos namuose sustreikavo kompiuteris ir jis pasisiūlė isspręsti sį bjaurų nesusipratimą, ji vis dar būtų lazinusis (is nemenkos sumos!) kad jie tą vakarą čiuops vienintelį dalyką - klavisus.

ERARE HUMANUM EST sakė dar senovės romėnai, ir - te skambės tai kaip nebrangus kalambūras - jie neklydo.

"Kaip zadėjau, uz sutaisymą - bučkis į kaktą."

"O gal galima tikrą ir su uzlaikymu?"- jis nutaisė juokingą vaiko miną.

Jo veide buvo kazkas neapsakomai komisko ir grynai norėdama papokstauti pati su savim ji istarė: "Gerai."

Na dabar ir paaiskės zuikiai-drąsuoliai pamanė sau tyliai į ūsą. Įdomu, kokį pretekstą sugalvosi, kad issisuktum, paukstyti. Zodziais mėtytis daznas gali būti narsus.

Bet se tau boba devintinės - jo sovinių parakas anaiptol nebuvo sudrėkęs. Pirmojo apsikeitimo seilėmis metu viena akimi ji apziūrinėjo ant uzuolaidos nutūpusį uodą: reikės uzgesinti sviesą, kad nepriskristų daugiau. Kita akimi stebėjo jo ilgses juodas blakstienas: bernams, zalčiams, jokio tuso nereikia, viespatie brangus, kur teisybė?!

"Ar galiu su tavim dar pabūti, jei netrukdau?"

"Gali, bet tada teks klausytis mano muzikos, pasakoti nutikimus is siuolaikinių vyrų gyvenimo ir, kas baisiausia, galbūt net pasokti."

"O mane sunku isgąsdinti."

"Rodos, imu tai pastebėti."

"O galima būtų pakartoti?"

"Ką?"

"Bučiavimąsi."

"Per tuos kompiuterio strigimus, ziūrėk, dar pereikvosiu savo bučiavimosi limitą."

Antras dublis į istoriją įėjo darbiniu pavadinimu Deimantinis Liezuvis 2000. Ji uzmirso patikrinti uodų kiekį kambaryje ir apskaičiuoti savo blakstienų trumpumo diferencialą jei x artėja prie nulio. Situacijos kontrolei sustiprinti jie persikėlė į virtuvę gerti arbatos.

"O jei pasisiūlyčiau pas tave miegoti?"

"Internetinės banko kortelės kodus paserviruoti dabar ar po naktipiečių?"

"Tai isvarysi mane į naktį?"

"Negi manei, kad pulsim daryti tai, ką daro tėtis su mama, kol atzalos ziūri "Labanakt vaikučiams?"

"Aha," - pasakė jis peliuko balsu is tarybinio animacinio filmuko.

Gal peliukas, o gal kerinti antrojo dublio kokybė sąlygojo jos verdiktą:

"Tik jums, tik siąnakt specialus verslo pasiūlymas - miegam mano lovoj, jokio sekso ir tu iskilmingai pasizadi suprasti zodį "stop" is pirmo karto."

Skanaudamas kulksnį, tobula penkiamečio intonacija jis pasitikslino:

"O ką reiskia "stop" jūsų zargonu, "lėčiau"?"

Jie kvatojosi iki skrandzio spazmų. Idant skaitytojų burnoje neliktų nemaloniai saldaus vanilės arba dangiskojo nektaro prieskonio, paskubėsime nuvainikuoti sią idilę apie piemenaitį ir piemenaitę. 

"Tu skuti pazastis?"- jie vis dar sėdėjo virtuvėje, zvelgdami į gretimo namo langą, kur riebus dėdulė, dėvįs kelius siekiančius pantalonus, ismargintus sunkiai įziūrimomis gėlytėmis, rodė fucką rankas grązančiai moteriskei.

"Nee."

"Galėtum nusiskusti, jei tai ne pernelyg didis prasymas, atauga greitai?"

"Mano religija tai draudzia."

"Būna."

"Tau patinka nusiskutę vyrai?"

"Patinka."

"O tu istvirkus!"- per stiklus matyti jo pilnos nuostabos akutės.

Net tyriausias dvasininkas kartais prakaituoja, o bet kokia tolerancija visada yra baigtinė, juk ji zmogiska. Ir stai mes turime impulsus, lekiančius neuronų autostrada sviesos greičiu.

Impulsas A klykia: "ismesk jį pro duris tuojau pat!"

Impulsas B antrina: "bet pries tai issityčiok!"

Impulsas C: "smūgiuok į tą įzūlią grazią marmūzę!"

Impulsas D: "pasiusiok nemačiom jam į arbatą!"

Tačiau civilizacija ir protas nugali sią dvikovą argumentuodamas: "būtų perdėm melodramatiska, atsikratyk jo elegantiskai ir mandagiai, jis nevertas nė laselio tavo emocijos, net ir neigiamos."

Ji nutaiso savo zaviausią sypseną nr. 23, skambiu vardu linkime jums kuo nuosirdziausiai mazais zingsneliais eiti ant dauginimosi pagalėlio:

"Afrikoj yra genčių, manančių, jog bučiavimasis į lūpas - iskrypimas, koks įvairialypis, įvairialapis bei įvairialūpis sis pasaulis, ar ne?"

"Tu supykai?"

"Juokauji, negi as galėčiau?"

"Nepyk, as tiesiog... tiesiog... neparinkau zodzio."

"Man rodos, tau prie veido labai tiktų suplauti indus."

Ji uzsirūko. Jis padvejoja. Padvejojęs atsistoja. Ir pasuka kriauklės link.

"Galvoji, as stuobrys, paskutinis neandertalietis ar neandartalietis- nezinau kaip teisingai- galima pilt kavos tirsčius į kriauklę?"

"Galima."

"Nu susimoviau! Manai laikau save Kazanova? Puikiai suprantu, kad nesu Bradas Pitas, mano tėvai - ne is Seimo, ir masinos as neturiu."

O graudume, kiek mazai tereikia banaliai lietuvei! Viso labo tautiečio, neįsivaizduojančio savęs kaip kazko daugiau nei paties Dievo nimbas ir momenėlis. Įmaisykite slakelį uzuojautos, plaunamų lėksčių barskėjimo, neva apnuoginto komplekso ir - vualia! - joje prabunda libido, o galbūt svelnumas. Kas čia supaisys!

Ji prieina, apkabina jį is nugaros, snabzda:

"Siandien tikriausiai padidėjęs magnetinis zemės laukas, taip nesunku netyčia įzeisti vienas kitą. As irgi atsiprasau."

Jis atsisuka ir uosto jos plaukus:

"Gal ne taip blogai, kad tas magnetinis laukas padidėjo, mazu, todėl uzlūzo tavo kompas. Kitaip juk nebūčiau turėjęs garbės apsilankyt. Ir pasilikt," - akyse sokčiojo jau ne velniukai, o drūti kipsai.

"Kodėl buvai toks tikras, kad sįvakar atsirieksi dzydzialis gabalas sэkso pyragas?"

"Nemaniau taip."

"Taigi pats patvirtinai, koks ten peliukas sakė "Aha?"

"As tik sposijau."

"O as galvojau, tu - pisuoklis vulgaris."

"Ziūriu, tu apie mane geros nuomonės."

"Duok pagrindo ją pakeisti."

"Kaip sakei? Bulgaras?....."

Juoko aidams drebinant staltiesės kutus, mes plastiskai pereiname į vonią, o is jos į patalą, dorybingieji skaitytojai. Pasivaideno, ar girdime dvi priesingas stovyklas ginčijantis? Vieni teigia: "Jie jau sanguliavo! Dar pries virtuvę, greituoju būdu!"

Kiti purto galvas: "Ką jūs tauskiat! Tik dabar lovon sukrito, aisku, kokiu tikslu, cha cha! Būtų parasę kaip kas buvo, jei pirmųjų versija turėtų nors krislą pagrindo!"

"O jūs pazvelkit į vartojamus veiksmazodzių laikus ir nuosakas, primityvai! Įsiskaitykit į dialogus! Negi būtina pirstu prikisamai rodyti kaip pirmokams?"

Sa! Nesivaidykime, draugai! Dar nebuvo! Nebuvo dar! Kantrybės!

Tas saldus gebėjimas stebėti svetimus miegamuosius. Kojų ir rankų raizgalynes. Mes net vaikstome į kiną, kad susektume senamadzius skubriukus ar modernias epopėjas, susidedančias is įzangos (masazo), nuoseklaus dėstymo (virpančio pagreičio) ir - o vainikų vainike - atomazgos (prakaito laselių palei smilkinius).

Vestuvinių papročių zinovas tą naktį būtų pavadinęs zvalgytuvėmis. Ar jos buvo sėkmingos? Iskilmingai uzdėkime ranką ant plunksnos - daug zadančios, kad jas kur galas! Juk negi ji pirktų katę maise rinkos pertekliaus epochoje? Kūkis!

"Stop" - tai buvo jau penktas "stop" per tris valandas.

"Tu manęs nori?"

Tiesmukumą reikėtų prilyginti saltiesiems ginklams. Gal ir jums, itin apsisvietę skaitytojai, teko girdėti apie zmones, kurie mirė, nes besikvatojant plyso kairysis arba desinysis is sirdies skilvelių.

"Noriu į tualetą",- ji įveikė atstumą tarp tasko L ir L per rekordinį kiekį sekundzių. Atsisėdo ant unitazo, čiupo naują popieriaus ritinėlį, sukando jį ir juoko fontanas issiliejo atsargia decibelų srovele. Dievuli, susimildamas, duok man jėgų nesusizvengt lovoj, mainais pazadu isplaut laiptinę dukart sią savaitę.

"Tai ar nori?" zodzius jis pūtė į patį ausies lezgelį, jau tapusį jo sąjungininku.

"BALTIEJI PRADEDA IR LAIMI, ARBA ATSITRAUKIMO GĖDA MUMS NEZINOMA - sitą savo devizą turėtum issitatuiruoti gerai matomoje vietoje" - pirstų galais ji patikrino jo kelių apvalumą.

Pasakose velniavą isvaikydavo pragydę gaidziai, o dabartės jų rolę perima zadintuvas, pranesantis, jog metas pasistumdyti troleibusuose ir nepavėluoti uzdirbti dar vieno grūdelio kasdienės duonos riekėje.

"Dabar sugrauzčiau spintelęęęę" - įgūdzių gausa nenuskriaustos jo rankos pabandė uztverti kelią chalatėlio link.

"Tuomet ateik siandien po darbo ir galėsi sau kramsnoti. Beje, tu spinteles mėgsti keptas ar virtas?"

Anksčiau "ragauti spinteles" nebuvo taip sudėtinga. Tetulės pasakoja, esą net ir ne itin guviai nusiteikusį jaunikaitį, uzstačiusį vaiką, buvo įmanoma įstumti į metrikacijos biurą su seimamylės partijos ir darbo kolektyvo pagalba. O, kur tie nekaltybės laika! Kai baisiausias iskrypimas tebuvo oralinis seksas, o dar pries atsisagstant marskinius ar atsirisant kaspinus merginos galėjo sau leisti egzaltuotai pasiteirauti: Ar tu mane labai myli? arba O kada mes susituoksime? Bet uzuot pokstavę, pasiklausykim postmodernybės romantikų, nevartydami neva sventuoliskų veizolų.

Ji sėdi jam ant nugaros:

"Mudu abu vienas uz kitų razumnesni, ale as nepasibritkysiu ir lisnų rozų pazdabosiu - darby kad ma nė suva nesulotų!"

"Be abejo ir su juo! Negi mane uz piemenį laikai."

"Prezervatyvų atsinesei, peliuk?"

Jo ranka pralenda pro jos slaunį ir istraukia pluostelį is soninės dzinsų kisenės.

"Liuks. Ar ten su spermicidais?"

"Nezinau, o tai svarbu?"

"Netoleruoju chemijos, parodyk. O teip, geri. Nu ir prie nemalonybių: tu sveikas?"

"Zinoma."

"Paskutinė partnerė kuo nors nesirgo? Klausimėlis bjaurokas, bet pasaulis dar bjauresnis, sorry."

"Tikrai ne."

"Pas prostitutes ėjai?"

"Pf! Niekad neičiau! As koks neįgalus, kad uz tai bapkes mokėt? Ką, man zavesio trūksta?"

"Kas ten zino...."

"Tuoj suzinosite."

"Tai tavęs dar nepergąsdinau bezerdama druskytės?"

"Iskart supratau, kad tu - originalė, tai veza."

"Kur?"

"Pagaliau galėsiu parodyti..."

Tegriuvie dangus, isvargę skaitytojai, te nurieda vakaryksčio sumustinio trupiniai nuo taburetės, o senų moterų nebevargina artritas. Te atauga Kučinsko plaukai ir isausta grotesko grimasomis nepasipuosęs rytas. Te nesusipratėliskas kuokstas zilsvų jo krūtinės plaukų suvilgo dar zilesnius jos randus. Te sustoja sakmė uzganėdintai atsikvėpti ir uzsimirsta uoliausi realybės apologetai.

Tačiau ne prabylančiais gyvulėliais Kūčių naktį pasigėrėt susirinkome. Gyvenimo dėsnių dar niekas neatsaukė.

"Nematei mano mėlynosios uzrasų knygutės?" - sparčiai slenkant birzeliui, pasiklausykime jų barokinių pokalbių.

"Ve, ant saldytuvo. O ką tu ten vis skrebeni?"

"Įrasiau tavo "ve". Čia renku įvairius posakius, patarles, mįsles, tarmybes, aforizmus, frazes su graziais garsų sąskambiais, nugirstas dialogų nuotrupas, citatas - viską, kas man gali praversti darbe."

"Tai savo sūkiuose nurasai kokio paėto stulpelį."

"Aisku ne. Tiesiog kokia nors frazė gali sukelti daug asociacijų, ją galima skaidyti ir jungti su zinomu priezodziu. Majakovskis tobulai lauzė kalbą, sudurdavo skirtingas patarles į vieną. Neįsivaizduoji, koks efektas. Jis buvo genialus reklamsčikas. Man geras sakinys teikia daugiau įkvėpimo ar dziaugsmo nei tūlam vaivorykstė. Itin padeda pasisklaidyt kai darbe artėja dedlainas, o galvoj tusčia it skėrių nuėsta. Siandien buvo toks stilis, kad sargiams SEXOTIC - lai jie ilsis ramybėj - įdėjau ir tokį variantą:

SEXOTIC. KELIAS Į SANTUOKĄ NEPRASIDEDA BE MŪSŲ

Bendradarbiai lūzo, o sekretarsa pazadėjo savaitę galvos neplaut jei dirikui praeis."

"Nemaniau, kad tau reikia taip vargt. Tu zodzio kisenėj gal kada ir ieskojai, kai buvai sesių mėnesių amziaus."

"Reklamoj ne viskas taip paprasta, peliuk. Dabar sinonimų ir atvirkstinis zodynai - mano biblija."

"Koks?"

"Toks, kur zodziai surasyti nuo galo, atbulai. Padeda ieskant rimo. Dar Sartras parasė "Zodziai", tokia jo esė. Apie vaikystę, kaip mokaisi naujų sąvokų, ir tik atrandi sau pasaulį, apie senelio biblioteką, pilną knygų ir, svarbiausia, zodzių. Juose tiek daug grozio. Aisku, jie gali būti nesaldūs, zeidziantys, bet kai randi sakinį, o jame - tiesos, dėsnio koncentratas, prasmės bedugnė, begalinė matrioska, neissemiamybė - visad noris atsidusti: kokia palaima, kad gyvenu, kad teko tai perskaityti, apie tai susimąstyti. Be abejo, svarbiausia ne zodziai, o tai, kas slypi uz jų. Juk dazniausiai kalbam ne tam, kad kazką pasakytume, o kad nutylėtume, nujuokautume, uzteptume mandagumo glaistu. Tačiau as vis vien myliu zodzius, jie tarsi ypatingos, anapusinės spalvos. Gali jas maisyti ir isgauti tūkstančius atspalvių. Zinai, kai buvau maza man kiekviena raidė turėjo savo spalvą. Stai a - ji raudona, j - svelniai zydra, s - zalia, d - ruda."

"Nu tu čia uzlankstei, geras

"Lankstyk ir nebūsi sulankstyta."

"Tai gal ką nors is mano pasakymų uzsikonspektavai?"

"Dar ne, pirma reikia issirinkti kas verta įamzinimo is tamstos gausybės aruodo."

Isties sunkumėlis, o ismoningieji skaitytojai! Kokį jo sakinį turėtų pasigrobti perpildyta uzrasų knygelė? Gal "su tavim lovoj nerealiai čiki", o gal pirmenybę suteikti "tu pana pavaranti" ar "ką, man zavesio trūksta?". Jei tai būtų tv laida, jūs nepaliktumėte jos nedėkingų svarstymų sankryzose. Jūs siųstumėte trumpąsias zinutes, isrinktumėte tikrąjį sedevrą, o mazareiksmius herojaus posakius nubrauktumėte lyg sutrintus uodus nuo tapetų. Ir stotų visuotinė teisybė bei harmonija, nes dauguma visada teisi ir palaiminta.

"Tai, sakai, d - ruda?"

"Sakau."

"Tada pats metas mums patyrinėt raidę O. Nujaučiu, kad ant sofos matosi daugiau jos atspalvių nei virtuvėj" - jis persimetė ją per petį kaip (poetai ima ekstaziskai inksti) brakonierius baltadėmio danieliaus kailį. Ir te nesirpsta vysnios sode to, kas neplos katučių į po jo pėdomis nugirgzdančių grindų taktą.

Tarkime, kad jūs uztinkate nepadoriai pigų, bet isvaizdų rūbą, o isrankiausieji is skaitytojų. Ir nusiperkate, ką ten nusiperkate, juk kainos kvadratas nevirsija vieneto. Jūs nustveriate, neissigąskime sūrio pelėkautuose, praktiskai veltui. Na, o porąsyk apsivilkus, pribręsta reikalas isplauti. Stai tuomet uzsinorite pagaliau pasidomėti medziagos sudėtimi, pries uztaisant pilvotą skalbyklės būgną.

"Papasakok savo dziugiausią akimirką."

"Ta prasme, koks pojūtis kai tau dariau va sitaip?" - savo ranka jis buvo beįkūnijąs demonstracinį stendą.

"As rimtai. Ką nors, kas privertė tave skęsti isgrynintoje laimėje, trauk ją perkūnas."

"Ką as zinau. O kas yra?"

"Tiesiog prisimink ir paporink, mano ausytės - sustingęs dėmesys."

"Jo, ausytės turbo. Nu....nu buvo čiotka, kai pusbrolis surado man vietą Londone. Ir siaip. Juk pastoviai būna kas nors faino. Kai uzbaigi diplominį, kai geros rungtynės, kai kartais su sena chebra isvaziuoji su palapinėm. Kai tau sugenda kompas ir reik siek tiek paremontuoti...."

"Kurgi ne. As kalbu apie laimę iki isprotėjimo, blin."

"Skraidziau, kai buvo 1:0, mes prakisinėjom, as stovėjau vartuose, o teisėjas, gaidys, paskyrė pendelį. Ir as atmusiau, nors buvau tik atsarginis. Totaliai per fuksą, atspėjau kur skris. O paskui mes islyginom ir baigėm lygiosiomis. Čia buvo seniai, sūlios laikais. Atnesiau granatų sulčių, kur tu mėgsti. Gersi?"

"Oi ačiū, peliuk. Biski."

"Pas tave nauji auskarai?"

"Seni kaip Zakarausko bajeriai. Tiesiog keletą metų nenesiojau."

"Grazūs. Čiūju, ne Taupoj pirkai." - jis istiesė stiklinę.

"Ir net ne Maxima bazėj. Draugas padovanojo, kai buvom Veronoj."

"Tai jis buvo prie pinigo?"

"Tada mes abu buvom viens uz kitą biednesni. Beje, kol nepamirsau. Sakei, tau patinka ta kislotna grupė kur poryt atvaziuoja. Va pakvietimai. Galėsi nueit su kokiu techno zinovu ar zinove."

"Čia man?"

"Ne, Kudirkų Vincui. Aisku tau. Mūsų agentūra jiems darė plakatus, tai ir gavau."

"Tu - fantastiska geroji ragana, as apakęs..." sakinys liko nebaigtas, nes jo anatominis skonio organas intensyviai ėmė ieskoti savo kolegos jos ertmėje tarp lūpų ir gerklės, prastakalbėje įvardijamos burna.

"Nėr čia ko akti, su siuo dalyku gali luktelt kol būsi labiau pabuvęs" - praėjus minutei kitai kalbos padargai atsilaisvino.

"Koks?"

"Pabuvęs arba kitaip - įmetėjęs."

"Įmetęs gramą?"

"Kad tu surūgtum! "Pabuvęs" reiskia senstelėjęs."

"As tave erzinau. Ką, siandien darbe kūrei sūkius lietuvių tarmių klubo sąskrydziui Mokytojų namuose?"

"Beveik. Tikiuos, veiksmazodis "įsizeisti" tau nezinomas. Diena buvo gera, jei neskaitysim, kad Aldona nuo siol įsikūrė greta mano stalo."

"Kas čia tokio?"

"Būdama zinomas literatas, tarčiau, jog jei ji taptų kunigu, turėtų valytis dantis kruopsčiau, idant parapijonys nezūtų jau po pirmo aleliuja. Ko taip nustebai dėl pakvietimų?"

"Kad jau nemėgsti tokios muzikos, galėjai kam nors parduot ir pakelt bapkių."

"Kazkaip nesusikerta mano keliai su verslo idėjomis. Tu kada paskutinį rozą verkei?"

"Nu ir apklausa. Mmm.....per dėdės laidotuves, bus jau kokie trys metai."

"Jūs buvot artimi ar standartiskai?"

"Standartiskai. Tiesiog klebonas labai gudriai tada susnekėjo."

"O padarykiva rokiruotę: jei ne paslaptis, gal meni kokį didelį blogumą ant dūsios? Meldziu atleidimo uz spaudos konferenciją."

"Į mėnesio galą visada pradėdavo sūdai smegenis spausti, jei matydavau, kad trūksta iki privalomos apyvartos. Bet dabar jau įsikačialinęs, tai vis virsiju. Apskritai kam parintis, jei galima nesiparint?"

"Tavo lūpomis teka tiesos esencija, giriu ir garbinu."

"Amen."

Griaudi darnus kikenimas, tad prisijunkit ir jūs, lojalieji skaitytojai, prie linksmaplaučių personazų. Juk juokas skiria zmogų nuo gyvulio, anot zilaminčio Aristotelio. Ir mes neleisime nihilistams kisti trigrasio. Te pabando jie leptelt, kad būtent zmogus atskiria gyvūną nuo juoko, jį pavergdamas ir isnaudodamas arba darbui, arba savo egoizmo puoselėjimui. Salin eretiskus sapaliojimus!

Pastūmę netiksų mintis it valgyklinę sriubą su skysta grietine, gręzkimės vėlekos

į filosofus. Idant pagardintume mūsų ir taip dziugią nuotaiką dar giedresniu optimizmo uzkulu, stverkimės optimistiskiausio is jų, Leibnico. Taip, to paties geradario, padovanojusio mums pirmąją skaičiavimo masiną, atliekančią keturis aritmetikos veiksmus. Jis svarstė: jei viską sutvėręs Viespats toks geras, kodėl pasaulis toks poprastis?

Ir ismąstė: vadinasi, mūsų pasaulis geriausias is įmanomų. Kas benutiktų, viskas į gera ir geriausiam tikslui. Kad galvos neimtų sopėti, pasakykime siuolaikiskiau, isvogdami mūsų personazo leksiką: Parintis neverta!

Tačiau visada liks klausimų be jokių balzamu pakrapijančių galutinių atsakymų. Ir jei suversime tuos klausimus ant bendro vardiklio iesmo, suprasime, jog jie per amzius prasideda zodeliu kodėl. Ir mūsų kirmino nenumaldys teologinis "nes taip buvo lemta". Mes ilgimės zemisko paprastumo. Bet niekad neisgirsime nuogos teisybės, net jei isdrįstume pasiteirauti nuvalkiočiausios smulkmės, pavyzdziui, Kodėl tu myli ne mane? arba Kodėl nebeprisiglaudi, kai ziūrime filmą? O ką jau kalbėti apie gilesnių būties dirvonų kapstymus. Mums skirta kelti tegu ir įtikinamas, bet versijas. Ir banaliausias mūsų kandidatūros atmetimas bandant įsidarbinti, be racionalių "man pritrūko patirties", "per daug uzsiprasiau", "ta vieta paruosta sefo pazįstamam" gali slėpti priezastis, neįsisąmonintas net paties atrankos organizatoriaus, o ko norėt mums, nabagams, jas permanyt.

Galbūt jūsų pavardė panasi į klasioko, nuolat besityčiojusio is jo vienintelių nudrengtų batų. Gal jūsų kvepalai tokie kaip ir jo tetos, kas kartą prie sventinio stalo raginusios valgyt daugiau, "nes kitaip ir tavo pempeliūkas liks toks pat mazas kaip ir tu", pritariamai treskant giminaičių zandikauliams.

Nezinojimas kabo ne vien virs mūsų, kaip amzinų klausėjų, sulinkusių po nesibaigiančių "kodėl" nasta, pakausio. Jis neretai zenklina ir atsakymo turėtojo sprandą. Tikrieji motyvai, nulėmę mūsų sprendimus, nuotaikas, reakcijas, poelgius, nuomones, daznai lieka neprasibrovę pro pasąmonės uzkardas. Tad juo labiau beviltiska ieskoti atsakymų į tuos mūsų "kodėl", kurie adresuoti kitiems zmonėms. Tavo nezinomybė ir Mano nezinomybė - tai du nesusisiekiantys hermetiski indai, kur desperatiski klausimų burbulai nesėkmingai kursuoja pirmyn atgal tuo pačiu marsrutu. Todėl mūsų nezinojimas neissemiamas, nekintantis ir, kad ir kaip alktume atsakymų, dvigubai pasmerktas.

"Dabar jūsų eilė pasnekėt, madam."

"Madmuazel."

"Madmuazel."

"Aplink ką?"

"Aplink ką nors čiotko."

"Čiotko? Puikiai. Tebūnie sviesa. As atzygiuoju į darbą anksčiausiai ir rūkau lauke. O laiptinėje greta, kaip zinai, ne ofisai, o butai."

"Davai ne apie darbą, zuika."

"Davai ne. Taigis. Ir kas rytą prie tos laiptinės ateina tamsiaplaukė mergytė su didele kuprine ir laukia. O mazdaug po desimties minučių pasirodo kita, su ilga plona kasa. Tada jos kartu eina į mokyklą. Kartais pataikau pamatyti, kaip ta tamsioji parlydi tą su kasyte pamokoms pasibaigus. Elementaru, bet tuoj atlenksiu čiotkumo pamusalą. Stebėjau, kaip jos atsisveikina prie laiptinės durų. Jos apsikabina, bučiuojasi į zandukus, o jų akys pilnos liūdesio ir trapumo. Tos pačios akys, kurios suzaizaruoja susitikus rytais, kaskart apsiblausia issiskiriant. Jos atsisveikina, lyg skirtųsi amziams, o vakaras bei naktis, uzstojantys naują susitikimą, būtų ilgumo sulig poliarine ziema. Jų zvilgsniai neregi nieko aplinkui, jų pirsteliai susipynę, bet stai tamsioji pagaliau zengia zingsnį, ir riesai nebesiliečia, ji eina atbula iki bromo, o ta kita jai lėtai moja, ir niekas negali atrodyti tusčiau uz smulkutį jos delną tą akimirką, jis lyg prakiuręs kamuolys, nebeatsokantis nuo asfalto. Ir visa tai - ne Meksikos muilo operų rezisierių ismislas. Skaidriausio ilgesio noktiurnas, dar nesumaitotas gyvenimo, kur apnuoginti jausmai ir atsidavimas netrukus susilygins su mitu apie nekaltą prasidėjimą. Pasaulyje, kuriame kaunamės mobiliakų mazumu ir pikselių kiekiu jų spalvotuose ekranuose, kur istarti mylėk mane, nes as tave myliu idiotiskiau, nei patiesti nuogą uzpakalį ant unitazo viesajame tualete prie stoties."

"Jo, tu moki pakalbėti. Tau gerai gaunasi."

"Bet mano tikrasis talentas - tai tylėti."

"Nu jau, nu jau. Neisbūtum nė valandos nieko nepasakius."

"Mano yda ta, jog visą laiką tyliu snekėdama."

"Tavo vienintelis trūkumas, kad neturi tiek pat priplaukusios pilnametės sesutės Londone."

Stai tinkamas momentas retoriniams klausimams. Ką galima būtų apkaltinti, objektyvieji skaitytojai? O gal verčiau skaitytojau, nebevenkime vienaskaitos, patepčiausios is pateptųjų. Vienaskaita - tai vienumos triumfas, smiliu baksnojantis į kaktą. Juk turi būti kaltasis! Kieno kaltė, kad ji neturi sesers milijoninėje sostinėje? Kad kai kam gyvenimas - "plačiabrylės skrybėlės ir lėtas valsas", arba, būkim proziski, čezantys diplomai ir dailiaformiai papukai soliariumų lempų fone? Kad jie neissakys nė pusės savo minčių, baimių ir norų. Kad tu to taip pat nepadarysi. Kad yra dalykų, skirtų tiktai nutylėjimui. Nes mūsų zemiskasis buvimas - neisnarpliojamas detektyvas, kuriame kiekvienas kazkuo kaltas.

Tu guli lovoj, o pizama su meskiukais. Neseniai iskrito pirmas pieninis dantukas. V l ir v l palaizai tusčią duobutę. Girgzteli durys ir ji atsis da salia. "Issiziok ir parodyk." Tu nusisuki. "Kam pasakiau?" Tu susičiaupi smarkiau. Ji stipresn , ji tave atgręzia. Tu kovoji, spiri soną. Krumpliai, prispausti prie tavo peči pabąla. "Ach sitaip? Tada reik s tave parduoti pijokei is ketvirto auksto. Issiziosi ar ne!" Tu zi ri seili laselius kairiajame l p kamputyje. Uzsidengi burną delnais. Rankos purto kaklą, o po to skarutę. Ji uzrista, nes tu dar siek tiek kosėji. Tavo m gstamiausia skarut . Balta su raudonais taskiukais. Vadini ją musmiryte. "Atvilksčia musmilyt . Mazgas vis labiau sitempia, bet neissiziosi, kad kv ptum. Is paskutini j spaudi delniukus prie l p . Kaklas plon ja, jis skauda. Jauti musmirytę sir ziant beveik iki gomurio. Kambarys sukasi. Kaip kad b na pilve, nu jus atrakcion parką. Aisku, ne ant ramiosios karusel s, ji tik maziems vaikams. Dar sp ji suvoki, jog tavo veidas raudonesnis uz taskučius ant skarut s. Geltonas sysiukas ima tek ti paklode. Bet jo spalvos ne manoma zvelgti, jis iskart susigeria frotin audin . Rankos atleidzia mazgą. Bandai traukt oro, springsti. Persti. "Matai, ką pridirbai! Mes tik zaid m, supranti, zaid m! Ar dabar b si geras vaikas?!" Baim uzpl sta pav luotai. O jeigu tai dar ne viskas? Galb t nepasakius "taip" ji suvers skarutę dar kiečiau, iki galo? Jos vyzdziai didesni uz zemuoges, kur auga palei miskel . Bet zemuog s neb na juodos. B na zalsvos, o paskui raudonos, ir kvepia. Sysiukas dazniausiai geltonas ir smirda. Tu drebi, arba tai tik antklod dreba. Tu papurtai galvą.

Kaltas, kaltas Taip norėtum zinoti, uz kokias nuodėmes grimzti svelnumo pertekliuj. Jis pliekia tave anaiptol ne svelniai. Pulsuoja porose kartu su pilnaties fazėmis. Tu priverstas pasidengti svitriniu popierium. Sirdies lentynos lūzta nuo nelikvidaus svelnumo, ir palaipsniui jis oksiduojasi, susidėjęs su nereikalingumo bakterijomis. Negrįztamai transformuojasi į sirdpersą, atsparią asarų korozijai. Ir tu supranti: netiesa, kad zmonės tetroksta dviejų dalykų - didesnės algos ir mazesnės vienatvės. Jie viską ismainytų į 200 gramų paguodos. Tik kur gaut to neįperkamo delikateso? Kas paskleidė besarmatį gandą apie jos egzistavimą? Paparčio ziedai ir paguoda - piktdziugiska fikcija. Vienintelis skirtumas - paguodos troskulio demonui kiekviena naktis Joninės. Ir tuomet tau lieka skausmo vizitai. Jis turi daug pavidalų. Skausmas it gėlė, prazystanti pavakariais, it metų metus nesudeganti zvakė, kurios verdantis vaskas čaizo lediniu karsčiu, o dieną sustingęs padengia akių landsaftą mėnulio dykynėmis. Gėla apgaubia tave savo siksnosparniskais, beplunksniais sparnais ir nusinesa į juodų minčių poligoną, kur pleskini ironijos kulkas ir smagios frazės - tai skydas. Linksmumas - pripučiama liemenė vidury liulančių kasdienybės akivarų. Kai pasalūniskai priartės beprotnamio tvaikas, sumisęs su slapiomis nuorūkomis, slapčia sutrauktomis isvietėje, haloperidolio bei amitriptilino kokteiliais po valgio ir kartą per savaitę genamų maudytis riebaluotų makaulių choru, mirk, bet pajuokauk. Issauk taiklią repliką. Sviesk rafinuotą kalambūrą. Nukraujuok, bet vilkėk stilių. Po stalu susismeik nagus į delno minkstimą, bet nepamirsk juoktis. Remkis į sąmojį. Viesas skausmas blogesnis uz raupsus. Nenuslėpta kančia uzdaro svetingas svetainių duris. Partrenkia zemėn puikių perspektyvų kopėčias. Būk įdomus, būk vaiksčiojanti smagių istorijų tribūna. Tu - smaiksčiausių anekdotų Top 10. Linksėk galva. Skinkis kelią nebanalių komplimentų mačete. Jei negali nudobti silpnumo, uzrakink jį namie ant palangės. Na tai kas, kad laikas nebejuda, kai kasvakar grįzti. O tyla - nesusprogdinamas sauksmas, neleidziantis uzmigti. Ir tik pazvelgęs į grėsmingai ilgėjančius kojų nagus supranti, kad laikas vis dėlto eina. Jis eina, bet slenka pro salį laiminguose apsviestų langų stačiakampiuose dar laimingesniuose daugiabučiuose. Jei gali - verk. Lauk stebuklo. "Жди жди, он придет в белом гробу на коне." Verk, kai tamsu. Verk pasisalinus saulei ir jos podukrai elektros sviesai. Verk be garso, negaikčiok. Tau padės pagalvio kampas. Sukąsk jį. Burnon prilindę pūkai nesiskaito. Tai tik salutinis efektas. Nenorėk iskept kiausinienės nesudauzęs kiausinio. Praskiesk neviltį distancinio pultelio maigymo narkoze. Jei zlembi vonioj, atsuk čiaupą. Pastovėk po vandens srove, kad veidas turėtų paburkimo alibi. Sveikink svintantį dangų nusekusiais asarų latakais. Kai veriantį badymą pakeis maudulys - nesidziauk. Maudulys - pavojingiausias paukstelis. Jis gręzia subtiliai, bet jo gniauztai nezino gailesčio. Jis nepailsta, jis neturi iseiginių ir sventės - tai mielės jo teslai. Kartais jis gyvena ilgiau uz akmenį. Jis neuzklumpa netikėtai, nes visada Yra. Jis sudaro daugiau procentų kūno masės nei H O.

Jo nereikia apdrausti net kertant sieną. Jis nepavagiamas ir nenuvaromas. Nedemontuojamas ir nekonvertuojamas į atsargines dalis. Jis islaizomas. Jei sugebėsi atsiduoti malonės blyksniui. Ir tuomet, kai tebūsi zioruojantis nuodėgulis, tu prisikelsi. Susitaikymas ateis pirmas ir apmuturiuos tave skara, siltesne uz angoros verpalus. Ir jei atleisi sau, atsėlins ramybė, susirangys uzanty ir murks prie pat pazasties.

Stryktelėkime nuo pazastų prie dialogų.

"Įpilsiu tau dar slakelį" - jis prikliukina taurę sparčiau nei Valančius spėtų persizegnoti.

"Ir negaila zalió vynelió?" - antras Chateau Margot butelis regimai palengvėjęs.

"Tai kad raudono. Kada as skūpėjau!" - ismatuoja, kiek sprindzių telpa jos kojoje pradėdamas nuo kelties ir uzbaigdamas kelnaičių gipiūru.

"Prasom tostą, maestro!" - ji pritildo televizoriaus murmesį.

"Čia ne mano sritis. Reikia pasikonsultuoti" - jis atverčia atsitiktinį mėlynosios knygutės puslapį, atsikrenksčia:

"Viskas zmogaus rankose, todėl jas reikia kuo dazniau plauti."

Lecas

"Nesakyk man tiesos, ir as tau jos nesakysiu."

Kurtas Vonegutas

"as isbučiuočiau tavo karpas,

bet tu atsausi: "Nepatiko."

as numazgočiau tavo votis,

tačiau ne tiek jau daug

manęs beliko.

tad kersyk man uz savo kančią

mūs svetimybei tyskant tyliai,

nusmeik mane astriu pagaiksčiu,

nes pailsau raudot nebyliai."

"O kodėl eilėrasčio autorius nenurodytas, kas per aplaidumas?"

"Ilgas plaukas - trumpas protas, uzmirsau. Turėtų būt Donelaitis."

"Tu ką, girta?"

"As pagirta. Pagirta tarp gyvųjų. Tikriausiai Barboros Radvilaitės, jei atmintis neapgauna. O ar nesurengus mums skaitovų vakaronės tavo isvykimo proga?" - komodos stalčiuje sugrabaliojus apiplysusį voką, ji islaisvina sakinius:

Vaikeli,

Pirmaisiais laisko zodziais noriu pasveikinti Tave su gimtadieniu ir palink ti daug sveikatos, laim s, dziaugsmo, geros nuotaikos, sypsenos, optimizmo, svaiginančios meil s. To Angelo sargo sparnais tegu Tavo dienos zydi, telanko spalvoti sapnai, darbus te s km palydi.

Dabar prad siu viską nuo pradzi . Algis buvo sekmadien parsivezęs T vą. Jis čia pabuvo apie desimt dien , pas mane nakvojo 3 dienas. Apie viską pakalb jome. Buvome Algelio sodyboje, ten buvo atvaziavę ir jo uosviai. Dar Algelis buvo nuvezęs tok graz parką, tik nebeatsimenu kaip vadinasi, tam parke labai daug turist is uzsienio. Nusipaveikslavome ten, as labai graziai is jau su T vu. T vo sveikata nelabai kokia, jam kai truput pavaiksto skauda kirksn , ir skausmas atsiduoda soną, ten yra toks padid jimas. Jam prostatos v zys. Gal ir sulauks savo 85-mečio. Algelis nori, kad T vas atvaziuot ir ruden , ir vaziuotume svesti sodybą vis jubiliej - T vo, mano ir Algelio s naus. Kai T vas isvaziavo, tą dieną buvau pas savo daktarę, issirasiau vaist ir sekančią dieną isvaziavau Garliavą. Nesti čemodaną ir terbą buvo labai sunku. Juozelis at jo stotelę pasitikti. Kaime prabuvau keturias savaites, vakar gr zau. Parsiveziau labai didel s r , medaus du litrinius sloikus, obuoli terbą ir buvo labai sunku nesti. Tai kai jau netoli nam toks pijokas pasisov pad ti. Kad prikibo, sako as is Kauno, gyvenu netoli, issiskyręs, kviet sampano, kavos gerti, pakalb ti, bet matosi kad nesenas, tik be priekini dant . As atsisakiau, tai nieko nepesęs nu jo. Kaime darb yra daug. Ten viskas apleista, kaip pas Vingi Joną. Rinkdavom obuolius parduoti. Superka po 3 kapeikas uz kilogramą. Tai uz tris maisus 9 lit., kat s asaros. Bulv s kaip zirniai, tik sunims. Juozas po kelis kartus eina barą alaus isgerti su pijokais pakalb ti. Beveik kiekvieną dieną isg ręs, o dar r ko. Buvo pas daktarę, tai jam spaudimas 180-110. Jo zmona Mil su bobom plepa ką tik pagauna einant. Dabar eina is ryto iki piet zi r ti an ką, par jusi pavalgo ir eina gulti, zodziu darbo n ra kada dirbti. As isvirdavau valgyti, suplaudavau indus, j begal visur pristatyta, nes vis geria arbatą ir valgo. Dar viriau is obuoli kosę. Perskaičiau tris knygas - Stendalio "Balta ir juoda", Salom jos N ries tokią storą knygą-prozą ir apsakymus Zemait s, Vinco Kr v s, Bili no. Buvom ant kapeli . Nuvaziavom gerai, o pareiti teko p sčiom. Man labai skaud jo kojas, tai par jau is l to. Be to, buvo miestelio svent 195 metai, buvau ir as su Juozeliu. Buvo daug rengini , apdovanojo graziausias sodybas, j buvo labai daug. Koncertavo Romas Dambrauskas, tai buvo pri jęs prie manęs, mačiau is arti. Miestelis tikrai tvarkingas, grazus. Su graziais zirgais veziojo su karieta vaikučius, vaikams dalino ledus. Visus vaisino tortu, tai ir man teko. Zinai prisivalgiau obuoli , jie turi pomidor , agurk , pieno. Karvut duoda du kibirus. Mil su Juozu vaziavo Panev z svesti Arno 40-mečio. Arnas buvo atvaziavęs kai kas m bulves, bet nieko nepad jo, tik kep saslykus ir paukstieną. Tiek darbo kaime, o vaikai ir marčios nieko nepadeda - tiesiog baisu. Pinig vis neturi, saldytuvas tusčias. Nueina kiekvieną dieną parduotuvę, tai ką nuperka tuoj suvalgo. Kai as atvaziavau tai tą dieną Dari paguld psichiatrinę ligoninę Siauliuose, min skyri . Jis buvo su Arnu isvaziavęs Vokietiją, tai ten visai sudurnavojo. Arnas jo ieskojo su policija, tai isleido 500 lt. D l to labai piktas. Jau m nuo kaip Darius ligonin je, zinai vis skambina, praso kad vezt j Kauno klinikas. O is kur paimti pinig . Zmona ne seiminink nieko neverda, nesitvarko, su masina pralaksto, Mil irgi netaupi, valgyt neruosia, Juozas geria, r ko. Tai vis skolinasi pinig , vis neturi. Per m nes gauna 1000 lt ir dar pienas darzov s savo, vaisiai as gyvenčiau kaip inkstas taukuose. Pasibuvau geram ore, mačiau dvi klasiokes. Zinai kaime daug geriau nei mieste gyventi sveikatos atzvilgiu.

Mano vardadienis pra jo gerai. Buvo Algelis su zmona, Nijol ir Grazina su proan kiu. Nuo Algelio gavau 200lt, sampano, brend , tortą, keptą visčiuką, sulči ir nuostabias tamsias rozes. Nijol padovanojo sintetinę kaldrą ir tamsiai fioletines astras. Grazina tris meil s romanus, tai dabar skaitau. Bet didziausia dovana buvo siuntinys nuo Tavęs - buteliukas kvepal labai grazus, tik pats kvapas gal t b ti saldesnis.

B k gera atsi sk kokią nuotrauką, kad nepamirsčiau kaip tu atrodai. Labai kosmariskai tave siandien sapnavau, net baisu. Matai pasauly dedasi baisios katastrofos. Vakar kai gr zau visą dieną zi r jau televizori , tai puse trij dar nemiegojau. Kaip tau su miegu, kada eini gulti, kada kelies?

Jau daug prirasiau, nusibos Tau ir skaityti. Lik sveika, laiskučiu aplankyta.

Dovanok uz klaidas, nebeatmenu kada rasiau laiską, tas buvo pries 30 met

Parasyk, telefonu vis tiek nieko nepasakai.

-Mama-

"As tai savo mamikę seniausiai ismokiau internetu naudotis. Ziūrėk, ta merga is Mango nuo dantų gelezis nusiėmė" - jo rainelės prisiklijuoja prie super neploksčio "Silelio".

"Akurat! Tad isgerkim, peliuk, uz tai, kad nuo siol niekam nebereikėtų nesioti kabių, net bulgarams" - sypsodamiesi susidauzia. Ir jie tikrai laimėtų pirmą vietą plačiausios sypsenos konkurse, kartu su pagrindiniu prizu - stalo zaidimų rinkiniu visai seimai.