BAROKAS
XVII a. Vakarų Europoje isryskėja dvi literatūros ir meno kryptys: barokas ir klasicizmas.
Kryptis - tam tikro laikotarpio daugelio autorių kūriniai, kuriuos jungia bendrybės. Pirmiausia, kryptis turi bendrą filosofinį pagrindą, panasų gyvenimo reiskinių vertinimą. Antra, ryski savita estetinių paziūrų sistema (t. y., panasiai suvokia literatūros esmę bei paskirtį), ankstesnių literatūrinių tradicijų vertinimas. Be to, kryptis issiskiria tematika, zanrais, kūrinių konfliktais, herojų elgesiu, stilistiniais ypatumais.
Barokas iskilo XVI - XVII a. sandūroje Italijoje bei 17417c222r Ispanijoje ir gyvavo iki XVIII a. vidurio. Terminas kilęs is italisko zodzio barocco - ,,keistas, įmantrus, puosnus, neįprastas" (ispanų k. ,,vingrus, įnoringas", portugalų k. - ,,netaisyklingos formos"). Barokas zymi ir tapybos bei architektūros stilių. (Geriausi barokiniai kūriniai Lietuvoje - Sv. Petro ir Povilo baznyčia Vilniuje, Pazaislio ansamblis Kaune.)
Kartais ankstyvasis barokas vadinamas manierizmu, vėlyvasis - rokoko (ypač puosnus).
Barokas nuo renesansinio meno ir grieztų formų klasicizmo skiriasi dekoratyviniu puosnumu, manieringu linijos vingrumu, istaiginga isore, sviesos bei sesėlių subtiliu zaismu, priesingų dalykų derinimu (pavyzdziui, kūnisko malonumo ir asketizmo). Baroko dailė pirmiausia turi puosybinę paskirtį (rūmų interjero dalys, prasmatnūs buities daiktai), kupina iskilmingumo, verzlios dinamikos. Vienas zymiausių baroko menininkų - P. P. Rubensas. Nesiliaujantys karai ir religinė nesantaika ispopuliarino prievartos temą: tapytojai piesė kruvinas scenas arba kankinius.
Garsūs kompozitoriai J. S. Bachas, G. H. Hendelis, K. Monteverdis, A. Vivaldis kūrė baroko stiliaus kantatas, oratorijas, operas ir kitus monumentalios bei puosnios muzikos kūrinius.
Barokas ir XVII a. pasaulėvaizdis. XVII a. - naujo pasaulėvaizdzio, naujų moralinių vertybių atsiradimo amzius. Renesanso epochoje pamazu įsitikinama, kad Zemė nėra Visatos centras. Keliautojai, jūreiviai ją pamatė daug didesnę, negu buvo vaizduojamasi. Zmogus tarsi sumazėja Zemės fone. Daiktai praranda ankstesnį santykinį dydį, pavyzdziui, ta pati Zemė - tik nedidelis taskas begalinėje erdvėje aplink ją. Astronominiai atradimai parodė, kokia dangaus kūnų gausybė (G. Galilėjus teleskopą pasigamino 1609 m.). Buvusios ant Zemės tiesios linijos zmonių sąmonėje virsta pasaulio kreivėmis. Tas sudėtingas pasaulis visą laiką juda: Zemė sukasi apie savo asį, aplink Saulę. Pasaulio judėjimą ir sudėtingumą atspindi barokiniai statinių puslankiai, įspūdingos arkos, lauzytos linijos, kelios frontonų (frontonas - trikampė ar pusapvalė virsutinė pastato fasado (kai kada durų, lango) dalis) plokstumos, skęstanti prieblandoje perspektyva (perspektyva - toli esančių daiktų vaizdas).
Tuo laikotarpiu vėl sustiprėjo religinės paziūros, tarsi atgimė viduramziai, ypač tuose krastuose, kur katalikybei pavyko įveikti protestantizmą, pavyzdziui, Ispanijoje.
Baroko literatūrai būdingas ne tik dekoratyvus zodinis puosnumas, kūrinio minties bei formos sudėtingumas, įmantrus priesybių derinimas, bet ir gili būties filosofinė potekstė. Įteisino paradoksalų mąstymą, dėmesį zmogaus egzistencijos, mirties problemoms. Antikiniams mitams ir įvaizdziams teikė naują prasmę, jungė juos su Biblijos motyvais.
Vienas pagrindinių baroko literatūros leitmotyvų (leitmotyvas - turinio arba stiliaus elementas, pasikartojantis per visą kūrinį ir įgyjantis ypatingą reiksmę; pagrindinis motyvas) tampa pasaulio garbės ir didybės nepastovumas. Vis įsakmiau kartojami Biblijos zodziai: praeina sio pasaulio garbė ir galybė. Baroko zmogus blaskosi tarp proto ir jausmo, turto ir skurdo priestaravimų, skausmingai iesko gyvenimo prasmės. Daznai kartojamas lotyniskas posakis ,,Memento mori" (,,Atsimink, kad mirsi"). Visa panasu į vaidinimą, nes visa tarsi netikra, neamzina. Kas vakar atrodė didinga, kilnu, nenugalima, siandieną jau menka. Nuolatinis keitimasis - sypseną keliantis liūdesys. Suabejojama zmogaus galiomis ką nors pakeisti zemėje, pasaulis - mugė, gyvenimas - teatras, kiekvienas slepia savo veidą ir plėsia kaukes nuo kitų. Tikrovė - zmogaus kovos su panasiais į save arena. ( anot, B. Graciano, ,,zmogus - vilkas tarp zmonių, tokių pat vilkų"). Chaotiskame pasaulyje viespatauja Niekas. Meilė - liga, vergiska priklausomybė, ,,nuodai su aistros nektaru." Vienintelė tikrove laikomas anapusinis pasaulis. Pesimizmas nesuabsoliutinamas. Tik mąstydamas apie mirtį zmogus ima suvokti gyvenimo grozį, tik po nakties isbandymų jį apima dziaugsmas pasirodzius sviesai. Tad baroko literatūra, ypač poezija, kviečia ieskoti tiesos įveikiant neviltį, mirtį ir maistą; ji rodo, kad tiesa slypi uz to, ką zmogus mato pries akis.
Kitas bruozas - įmantrus kontrastų derinimas. Pavyzdziui, rafinuota (įmantri, rinktinė, tobula) kalba ir siurkstus elgesys sudėtingos retorinės konstrukcijos ir kartu snekamosios kalbos posakiai, vulgarizmai, erotiniai motyvai ir religinio jausmo protrūkiai, pilka kasdienė buitis ir stebuklai, mistika, tas pats dalykas juokingas ir tragiskas, verčiantis nusikvatoti ir susimąstyti. Toks poziūris susijęs su kazuistika (mąstymo ir įrodinėjimo būdas, bendruosius teiginius taikant specialiems atvejams). Kai kurie kazuistai įsigudrindavo įrodinėti abejotinus dalykus kaip nenuginčijamą tiesą, arba piesingai. Kazuistai salia teisingo bendro atvejo pateisina kitą, jei jo nedraudzia sązinė (pavyzdziui, negalima zudyti, bet galima uzmusti neobjektyvų teisėją). Todėl susikuria tarsi dviejų tiesų versija. Tikra gali atrodyti ir tiesa, ir netiesa.
Kai kurie baroko rasytojai manė, kad menas turi tarnauti tik nedaugeliui isrinktųjų ir mokytųjų, reikalavo, kad literatūra (ypač poezija) būtų kuriama sudėtingu stiliumi, todėl daug metaforų, palyginimų, antitezių, hiperbolių. Rasytojo tikslas - nustebinti skaitytoją. Kūrinio mintis paslepiama, reikia proto pastangų, kad skaitytojas suprastų, tai padaryti gali ne kiekvienas, todėl tai - kultinė literatūra. Kiti baroko kūrėjai stengėsi lakoniskai isreiksti mintį, kiekvienam zodziui suteikti kuo daugiau prasmės, todėl jų kūriniuose daug paradoksų, aliuzijų, mįslių. Skaitytojas nustemba, is pradzių gal net nesupranta, apie ką kūrinys, skaito kelis kartus, kol suvokia ir pajunta pasitenkinimą, nes nugali sunkumus.
Baroko literatūrai būdinga zanrų įvairovė. Greta tradicinių, is antikos paveldėtų ,,didziųjų" zanrų - epo, tragedijos, komedijos, populiarios tampa mazosios formos: epigrama, emblema, akrostichas (eiliuotas kūrinys, kurio eilučių pirmos raidės, skaitant nuo virsaus į apačią, sudaro zodį arba posakį), anagrama (raidzių sukeitimas vietomis zodyje kitam zodziui sudaryti, pvz., ,,kalnas" - ,,klanas", ,,opus" - ,,supo"), apoftegma (trumpas, sąmojingas ir pamokomas posakis arba pasakojimas; artimas aforizmui), logogrifas (mįslė arba galvosūkis, kurio esmę sudaro uzmintojo zodzio skiemenų, raidzių perstatymas arba ismetimas, kad iseitų kiti zodziai), trenas (rimto, gedulingo turinio eilėrastis, skirtas mirusiam apraudoti), elegija. Baroko kūrėjai mėgo zaisti zodzio etimologija ( zodzio kilmė, giminystė su kitais tos pačios ar kitų kalbų zodziais), forma ir prasme. Populiari buvo herbinė poezija. Tai trumpi 6 - 8 eil. eilėrasčiai, komentuojantys herbo simboliką, susiejantys su konkretaus zmogaus darbais bei nuopelnais. ,,Herbiniai" eilėrasčiai kartu su herbo atvaizdu dazniausiai buvo dedami knygos pradzioje ir sudarė dalį pratarmės ar dedikacijos. Proginiuose kūriniuose esama įdomių formos ieskojimų: rasomi kvadrato, kryziaus, piramidės, rombo formos eilėrasčiai, derinami prozinis ir eiliuotas tekstai. Mėgstami įvairių kalbų bei eilėdarų rinkiniai. Specifine baroko poezijos rūsimi laikyti ,,makaronikai" - eilėrasčiai, kuriuose bandoma derinti skirtingų kalbų zodzius bei gramatines formas, stengiantis sukelti komiską efektą, nustebinti skaitytoją, įtraukti jį į įdomų intelektualinį zaidimą. Prozoje buvo populiarūs atsiminimai, dienorasčiai, pamokslai, kelionių aprasymai.
Barokas is pradzių ryskesnis poezijoje, vėliau - dramoje (kuo tragedija ziauresnė, tuo geresnė). Zymiausi poetai: Italijoje- Dambatista Marinas, Ispanijoje - Luisas de Gongora. Zymiausias dramaturgas - ispanas Pedras Kalderonas.
Pedras Kalderonas de la Barka (1600 - 1681) paliko apie 220 įvairių dramos kūrinių. Labiausiai zinomos jo filosofinės dramos ,,Gyvenimas yra sapnas", ,,Istvermingas princas", ,,Oro duktė", ,,Siame gyvenime viskas yra tiesa ir viskas yra melas", komedijos ,,Meile nezaidziama", ,,Dama vaiduoklė", ,,Sunku saugoti namą su dviem isėjimais", ,,Paslėptas kabaljeras".
Lietuvoje ryskių baroko bruozų yra lotynų k. rasiusio Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus kūryboje, daugelyje XVII - XVIII a. lietuviskų panegirikų, epitafijų, jėzuitų mokyklų vaidinimuose.
BAROKO TEATRAS
XVII a. - teatro amzius. Tačiau klasicistinis (Prancūzijoje) ir barokinis (Ispanijoje) teatras smarkiai skiriasi. Klasicizmo teatrui svarbu tekstas, baroko - reginys. Ispanijos dramaturgai nelabai rūpinosi savo kūrinių spausdinimu, yra daug anoniminių pjesių. Klasicistiniame teatre laikomasi zanrų grynumo, taisyklių, barokiniame linkstama į zanrų sintezę. Klasicistinis teatras pirmiausia prabyla į protą, barokinis - į protą, jausmus ir pojūčius kartu. Reginiui sustiprinti barokinėse pjesėse rodomos skulptūros, paveikslai, skeletai. Jie yra ir dekoracijos, ir metaforos, ir veikiantieji personazai. Dekoracijos labai puosnios, jas piesdavo garsūs to laiko menininkai.
Baroko teatras atkuria gyvenimą, tačiau ne tą kasdieniską, pilką, o pilną netikėtumų, kartais sventiską, todėl pjesių veiksmas labai dinamiskas. Ispanai teatrą suvokė kaip gyvenimo veidrodį, kita vertus, į patį gyvenimą ziūrėjo kaip į teatrą.
Scenoje matoma kelių menų sintezė. Į tekstą daznai įterpiami dainuojamieji intarpai, scenos reginį paįvairina sokiai (baletas). Ispanijoje atsiranda sarsuela - lyrinė pjesė, kurioje dialogai kaitaliojasi su dainavimu ir sokiais.
Ispanai labai mėgo teatrą, geriausias vietas teatre reikėdavo uzsisakyti is anksto. Daug klajojančių trupių.Vaidindavo dieną, tik rūmuose vaidinimai vykdavo vakare, 3 tūkstančių zvakių sviesoje. Spektakliai vykdavo ir aikstėse, kiemuose, ziūrovai įsitaisydavo ant stogų. Pertraukų metu vaidindavo klounai, būdavo sokami liaudies sokiai. Ziūrovai mėgo įvairius efektus, triukus, būta sudėtingų įrengimų. Didelę reiksmę pjesės idėjai suprasti ir papildomas prasmes turėjo scenos erdvė: ,,virsus", ,,apačia", ,,priekis", ,,giluma", įvairūs daiktai, tampantys metaforomis. Pvz., ,,ola" reiskė paslaptį, nezinojimą, ,,bokstas - kalėjimas" - liūdną zmogaus egzistenciją. Svarbu, is kurios scenos pusės ateina veikėjas, kur link eina.
Labai populiarios ,,apsiausto ir spagos" pjesės. Joms būdingi bent du epizodai: veikėjai daznai persirenginėja (paprastai moteris persirengia vyru) ir dėl to įvyksta daugybė nesusipratimų, o vyrai konfliktus sprendzia spagomis. Valdziai nepatiko persirengimai, 1615 m. pareikalauta, kad aktorės nepersirenginėtų vyrais, o jei tai būtina, tai turi vilkėti apsiaustą iki kulnų.
Baznyčia sceną stengėsi panaudoti religinių idėjų aiskinimui, tad palaikė teatro tradiciją. Kita vertus, teatras buvo ir persekiojamas, ypač komedijos, nes ugdo malonumų troskimą, tingulį ir visiskai uzmusa norą kariauti.
|
