14 BILIETAS
1. XIX a. antroji pusė. Lietuvių spaudos uždraudimas. Kultūrinė kova. Knygnešiai. Slaptosios lietuviškos mokyklos. M.Valančius.
2. S.Gedos, J.Strielkūno poezija. Pasirinkto autoriaus eilėraščio analizė.
1. XIX a. antros pusės lietuvių literatūra kreipėsi į didžiausią gyventojų dalį - valstiečius. Panaikinus baudžiavą, kaime daugėja raštingų žmonių. Į 1963m. sukilimą žmonės ėjo vedini tauriausių idėjų. 1863m. įvykius atvaizdavo Žemaitė, J.Biliūnas "Liūd 313i813d noje pasakoje", V.M.Putinas romane "Sukilėliai".
1864m. caro vyriausybė uždraudė lietuvišką spaudą, bet buvo išleista per 800 draudžiamų lietuviškų knygų pavadinimų, kurias slapta į Lietuvą gabendavo knygnešiai. J.Bielinis - knygnešių karalius, nes 30m. gabeno uždraustas knygas. Spaudos draudimo laikotarpiu buvo įkurtos lietuviškos mokyklos kaimo pirkiose. Vaikus namie mokė taipogi ir patys tėvai. Kad lietuvių literatūra nesunyktų, daug prie to prisidėjo M.Valančius ir A.Vienažindys.
M.Valančius gimė 1801m., mokėsi Varnių, Vilniaus dvasinėse seminarijose. Dirbdamas tikybos mokytoju Žemaitijoje, rinko pasakas, dainas, patarles. Gavęs teologijos mokslų daktaro laipsnį, apie 20m. buvo Varnių kunigų seminarijos rektoriumi, Žemaičiu vyskupu.
Uždraudus lietuvių spaudą, M.Valančius rūpinosi lietuvių raštų spausdinimu Prūsijoje ir platinimu Lietuvoje. Už priešinimąsi rusifikacinei caro valdžios politikai buvo baudžiamas piniginėmis baudomis, sekamas policijos.
Parašė apie 70 šviečiamojo didaktinio pobūdžio pasakojimų, apsakymų( "Vaikų knygelė", "Paaugusių žmonių knygelė" ir kt.) ir apysaką "Palangos Juzė". M.Valančiaus prozoje smerkiamos valstiečių ydos, žalingi įpročiai, skatinama mokytis rašto, amatų, pateikiama Lietuvos istorijos, geografijos žinių..
2. J.Strielkūnas tarp savo kartos poetų turbūt pats nuosekliausias tradicionalistas. Kone visi jo eilėraščiai parašyti simetriškais ketureiliais. Kaip daugeliui lietuvių lyrikų, gamta poetui yra gaivus išgyvenimo šaltinis. Pasikartojančiuose jos cikluose ieškoma amžinybės iliuzijos. Žmogaus būties baigtumą atsveria giminystės su visu gyvuoju pasauliu jausmas. Gamtos ir žmogaus paralelizmu grindžiama daugelis J.Strielkūno eilėraščių metaforų: "Dangus raudonas tarsi bruknių biržė./ Ir mamos renka uogas danguje". Atsiveria gyvybės ir mirties grumtis. Peizaže išskiriama tai, kas silpna, neapsaugota: žiedas vėjuotą rudens dieną, gėlė viesulo sūkury.
Jau pirmaiame rinkinyje "Raudoni šermukšniai" daiktai traukia poetą kaip žmogaus likimo ženklai. Bet detaliai aprašyta buitis kartais varžė išgyvenimų raišką. Vėliau buities ir minties vienovė dažnai suardoma. Reikšmingai poeto kalbai nereikia išorinio didingumo. Kaip lygūs dydžiai susitinka virpanti vėjyje žvakė ir balanos liepsna, nurudęs rudenio dangus, skylėti debesys ir pilkos pelės, aruode skaičiuojančios grūdus (eilėraštis "Rudens vakaras").
Gimtojo krašto viziją poeto eilėraščiuose lydi didybė (pagonybės mitai, sukilėlių laužai), retorinis prašymas įrašyti ant kapo akmens Lietuvos vardą (eilėraštis "Lietuva"). Eilėraščiuose poetas išsako mintį apie žmogaus, suaugusio su gimtuoju kraštu, nemirtingumą: "Ir miršta. Ir tiki, kad amžiais gyvens" (eilėraštis "Tėvynė"). Žemės ir žmogaus ryšį liudija bendra likimo našta. Poeto žmogui tvirtybės teikia tautos praeitis, istorija poetą traukia ne romantine šlove, o dramatizmu, priešinimusi, lūžiais.
J. Strielkūnas yra vienas iš nedaugelio lietuvių poetų, plėtojančių istorinės baladės žanrą. Poetas moka priartinti praeitį įsimenančiu siužetu (eilėr "Ruduo Seinuose" per buities smulkmenas atskleidžiama vyskupo ir poeto A.Baranausko drama).
Praeitį ir dabartį, buitį ir būtį suartina kūryba. Kūrybos balsas nugali negalią ir neviltį, tamsai, aklumui priešinasi dvasios alkis, tobulybės ilgesys (eilėr "Naktiniai sodai"). Poetas kūryboje išsako prieštaravimą tarp netikėtumo, vienkartinumo ir pasikartojimo, pastovumo. "Gyvenimas gražus" - teigia poetas. Gražus, nes jis trumpas vienkartiškumas, būties akimirka.
Prasmės ieškojimas sudaro eilėraščio "Gyvenimo linksniuotė" ir kitų egzistencinių meditacinių poeto kūrinių probleminį centrą. Kam gyveni šiame pasaulyje, jei už viską teks sumokėti aukščiausia savosios gyvybės kaina. Tačiau jeigu visa taip trumpa, reiškia, vis dėlto tai turi ir savo prasmę. J.Strielkūno eilėraštis jautrus, trumpas, įtaigus ir atviras kiekvienam žmogui. Gražus jo turinys, graži forma. Būdamas gražus, jis alsuoja grožio esme, siekia jos.
|
