KLAIPĖDOS UNIVERSITETAS

SVEIKATOS MOKSLŲ FAKULTETAS

VISUOMENĖS SVEIKATOS KATEDRA

Referatas

BIOTINIŲ VEIKSNIŲ ĮTAKA GYVŪNAMS

Darbą atliko : Vesta Čizauskaitė II k.

Darbo vadovas : Doc. A. Petraitis

Klaipėda, 2008

TURINYS

Įvadas .......... ..... ...... .......... ..... ...... .......... ..... ...... ...................3

Aplinkos ir ekologinio veiksnio samprata .......... ..... ...... ......................4-5

Biotinių veiksnių klasifikacija.......... ..... ...... .......... ..... ...... .............6

Sąveikos tarp skirtingų rūsių populiacijų .......... ..... ...... .....................7-13

Isvados .......... ..... ...... .......... ..... ...... .......... ..... ...... ................14

Literatūros sąrasas.......... ..... ...... .......... ..... ...... ..............................15

ĮVADAS

Zodis EKOLOGIJA yra kilęs is graikų kalbos: oikos -namas, logos -mokslas. Tai mokslas apie namus arba detaliau galima įvardinti - apie aplinką, kurioje mes ir visos kitos gyvos būtybės bei organizmai būna , gyvena ir veisiasi. Vokiečių biologas Ernstas Hekelis 1866 m. pirmasis įprasmino ekologijos termi 11511w2218l ną. Jis rasė: "Ekologiją mes laikome gamtos struktūros zinojimą, visų gyvūnų santykių su jų neorganine ir organine aplinka tyrimą, pirmiausia apimantį jos draugiskus ir nedraugiskus rysius su tais gyvūnais ir augalais, su kuriais ji tiesiogiai ir netiesiogiai kontaktuoja - vienu zodziu, ekologija yra visų sudėtingų tarpusavio rysių, Darvino vadintų kovos uz būvį sąlygomis, tyrimas." Labiau įsigilinti į ekologijos sąvoką ir norėdamilabiau ją suprasti, turi stengtis sį mokslą analizuoti po truputį. Sįsyk panagrinėsime biotinius veiksnius ir labiau priartėsime prie gyvūnų pasaulio.

Darbo tikslas : isanalizuoti biotinius veiksnius bei jų įtaką gyvūnams.

Darbo uzdaviniai

Issiaiskinti, kokie yra aplinkos veiksniai

Kaip yra skirstomi visi aplinkos veiksniai

Koks jų poveikis gyvūnams

1. APLINKOS IR EKOLOGINIO VEIKSNIO SAMPRATA

Kas yra aplinka? Kaip ir kuo, kokiais būdais yra veikiami visi joje besirandantys organizmai? Aplinka - tai ką nors supanti erdvė arba gamtos objektų, reiskinių ir sąlygų visuma. Aplinką galime traktuoti kaip ją sudarančių elementų visumą arba kitaip tariant ekologinių veiksnių visumą, turinčią įvairaus pobūdzio (teigiamą, neigiamą, neutralią) ir įvairaus stiprumo poveikį organizmams, įtakojantį jų augimą, vystymąsi, dauginimąsi. Kas yra ekologinis veiksnys? Kaip jūs jau supratote, tai bet koks aplinkos elementas darantis tiesioginę įtaką gyviems organizmams, nors ir trumpu jų gyvenimo laikotarpiu. Kadangi aplinkos veiksnių labai daug, jų nagrinėjimui įvestos klasifikacijos pagal poveikio gyviesiems organizmams būtinumą. Ekologinius veiksnius galima suskirstyti į teigiamai arba neigiamai veikiančius konkrečius organizmus, bei neturinčius jokio poveikio, t.y. neutralius.

Zalingieji ( neigiami ) - veiksniai, apribojantys organizmų gyvybingumą, skatinantys gyvybinių ir imuninių funkcijų sutrikimus, sukeliantys degradaciją ar net mirtį. Zalingiesiems veiksniams priskiriami saltis, karstis, deguonies trūkumas, įvairios kilmės tarsa, slėgio svyravimai. Organizmų mirtį sukeliantys veiksniai vadinami letaliniais, o gyvybingumą apribojantys ir organizmus silpninantys veiksniai- apribojančiais ( limituojančiais ).

Būtinieji ( teigiami ) aplinkos veiksniai yra tokie, be kurių organizmų egzistavimas neįmanomas. Tai būtų vanduo, sviesa, optimali temperatūra, deguonis, anglies dioksidas, mitybai būtini mikroelementai.

Neutraliej i- aplinkos veiksniai neturintys jokios įtakos gyviesiems organizmams. Tai įvairūs mineralai, inertinės dujos, lava ir naudingos iskasenos, kol jų eksploatacija nepradėta ir aplinka netersiama.

Ekologiniai veiksniai yra negyvos ir gyvos kilmės, t.y. jie skirstomi į abiotinius ir biotinius. Bet kurį organizmą tuo pačiu laiko momentu veikia ne vienas, o visas ekologinių veiksnių rinkinys. Jų poveikis konkrečiam organizmui pasireiskia per atitinkamą derinį. Tokį atitinkamą ekologinių veiksnių derinį arba veiksnių visumą galima įvertinti kaip tam tikro palankumo aplinką, nes palankumas arba nepalankumas gali būti įvairaus laipsnio ir trukti tik tam tikrą laiką dėl meteorologinių ir klimatinių sąlygų kitimo. Be to visi organizmai (augalai, gyvūnai, mikroorganizmai) savo gyvybine veikla taip pat be paliovos keičia aplinką.

Kadangi kiekvienas organizmas yra veikiamas ne tik negyvosios aplinkos sąlygų, bet ir gyvosios apsupties, pabandysime panagrinėti organizmų tarpusavio santykius, kurie nulemia gyvosios aplinkos palankumą. Tai sąlygoja sąveikų tarp rūsių pobūdis, kuris gali būti teigiamas, neigiamas, neutralus tiek is kurios nors vienos, tiek is abiejų pusių.

2. BIOTINIŲ VEIKSNIŲ KLASIFIKACIJA

Biotiniai (biologiniai) veiksniai - gyvosios gamtos elementai, tiesiogiai ar netiesiogiai veikiantys gyvuosius organizmus; vienų organizmų poveikis kitiems. Pagal veikimo pobūdį biotiniai veiksniai skirstomi į: fitogeninius, zoogeninius, antropogeninius, biocenotinius, biogeninius ir trofinius.

Fitogeniniai (gr.phyton - augalas, genesis - gimimas, kilmė) veiksniai, susiję su augaliniu pasauliu, vienų augalų poveikis kitiems. Pavyzdziui, varpinių ir ankstinių augalų protokooperacija, grybinės ligos pazeidzia gyvūnus, piktzolių poveikis zemės ūkio augalams, gyvūnai mintantys augaliniu maistu.

Zoogeniniai (gr. zoon-gyvūnas, gyvulys) veiksniai , susiję su gyvūnijos pasauliu, vienų gyvūnų poveikis kitiems organizmams. Zoogeniniai veiksniai skirstomi į skirtingų rūsių populiacijų santykius ir tos pačios rūsies individų tarpusavio santykius populiacijoje.

Antropogeniniai (gr. antrophos- zmogus) veiksniai - tiesioginis zmogaus poveikis augalams, gyvūnams bei zmonėms. Tai miskų kirtimas, dirvų arimas, pelkių ir miskų sausinimas, dirvų drėkinimas, sienavimas ir pan. Siai grupei priskiriami ir socialiniai veiksniai.

Biocenotiniai arba cenotiniai (gr. koinos- bendras) veiksniai tai tiesiogiai arba netiesiogiai aplinką veikianti biocenozė ( organizmų kompleksas, o ne pavieniai individai, populiacijos ar kiti taksonai).

Trofiniai (gr. trophe- maistas), arba mitybos, veiksniai - tai tiesioginė organizmų reakcija į maisto kiekybę ir kokybę. Maistas - tai is aplinkos gaunamų neorganinių ir organinių medziagų visuma. Maistas būtinas gyvųjų organizmų kūno audiniams bei gyvybinei veiklai palaikyti. Visi organizmai skirstomi į autotrofus, kuriu maistas yra neorganiniai junginiai, ir heterotrofus, kurie minta organinės kilmės medziagomis: baltymais, riebalais, angliavandeniais. Maisto kiekis įtakoja organizmų vislumą, gyvybingumą, augimo greitį. Maisto kokybė organizmų atzvilgiu gali būti apribojančiu, letaliniu ir mutageniniu veiksniu. Dėl maisto trūkumo zvėrys ir pauksčiai migruoja, o augalai skursta.

Gyvūnai pagal mitybą skirstomi į zoofagus - mintančius kitais gyvūnais, ir fitofagus- mintančius augalais ir jų dalimis. Taip pat yra gyvūnų, mintančių tiek gyvūniniu, tiek augaliniu maistu. Jie vadinami pantofagais arba eurifagais. Gyvūnų maisto sudėtį ir maitinimosi būdą lemia gyvenamoji aplinka, paros ir metų laikas bei klimatinės sąlygos.

3. SĄVEIKOS TARP SKIRTINGŲ RŪSIŲ POPULIACIJŲ

Tarprūsiniai santykiai vyksta tarp skirtingų populiacijų individų, kurie tarpsta toj pačioj teritorijoje, naudojasi tais pačiais sviesos, drėgmės, mineralinių maisto medziagų saltiniais, yra veikiami tų pačių gamtinių sąlygų, taip pat yra veikiami vieni kitų. Santykiai tarp skirtingų rūsių populiacijų gali būti naudingi abiem populiacijoms: mutualizmas, simbiozė, protokooperacija; vienai populiacijai naudingus, kitai- mazai reiksmingus: komensalizmas, sinoikija; vienai- naudingus arba nereiksmingus, kitai-nepalankius ar zalingus: alelopatija, amensalizmas, grobuoniskumas, parazitizmas, hemiparazitizmas; abiem rūsims zalingus: konkurencija, antagonizmas. 1 lentelėje matome , kokios gali būti skirtingų rūsių populiacijų sąveikos ir kokie tų sąveikų rezultatai :

1 lentelė.Sąveikos tarp rūsių

Mutualizmas (gr. mutulus - abipusis) - tai tokia biotinių santykių forma, kai tarp dviejų rūsių ar populiacijų organizmų yra glaudus nuolatinis ar laikinasis tarpusavio rysys ir is to yra abipusė nauda. Dabar nustatyta, kad mutualistiniai santykiai tarp rūsių labai paplitę ir yra svarbus ekosistemos funkcionavimui bei evoliucijai. Jie gali būti trofiniai ir erdviniai.

Būdingi mutualistiniai santykiai tarp azotą fiksuojančių bakteriją (Rhizobium genties) ir ankstinių augalų, tarp aukstesniųjų augalą (Alnus genties) ir aktinomicetų. Aukstesniųjų augalų ir grybų mutualizmas vadinamas mikorize. Mutualistiniai tarpusavio santykiai tarp dviejų rūsių gali pasi­reiksti skirtingu sugyvenimo lygiu nuo nevisiskai būtino iki būtino sugyvenimo.

Mutualistinei tarpusavio santykių formai priklauso entomofilija - t. y. augalų apdulkinimas vabzdzių per­nesamomis ziedadulkėmis en­dozoochorija - augalų vai­sių ir sėklų plitimas per gy­vūnų virskinamąjį traktą; en­tomochorija - vaisių, sėklų, sporų plitimas vabzdzių pa­galba.

Mutualizmo formos aptin­kamos sausumos organizmų bei vandens aplinkoje. Pa­vyzdziui, jūrų kirmėlės As­pidosifon, kaip ir vėzys vienuolis apsigyvena tusčiose moliuskų kriauklėse, ant kurių vė­liau įsitaiso aktinijos. Aktinija juda su savo simbiontu, o gindamasi dilgiosiomis ląstelėmis nuo priesų, saugo ir vėzį .

Termitų zarnyne gyve­nantys vienaląsčiai ziuze­liniai sudaro net 36% termito svorio. Termitai minta mediena, kurią virskina ziuze­linių isski­riami fermentai. Taigi be simbiontu (ziuzelinių), ter­mitai egzistuoti negali. Vienintelė gyvenamoji ziu­zelinių aplinka - ter­mitų zarnynas. Jauni termitai ziuzeliniais uzsi­krečia laizydami senes­nių individų ekskre­mentus.

1887 m. A De Baris (De Bary) pasiūlė simbiozės terminą. Dabar sis termi­nas daznai vartojamas norint pabrėzti įvairių rūsių orga­nizmų tamprų ir pastovų sugyvenimo bū­dą, t. y. komensalizmo ir mutualizmo atveju. Dauguma ekologų simbiozę laiko mutualizmo sinonimu.

Protokooperacija (gr. piotos - pirmas, lot. cooperatio - bendra­darbiavimas) - biotinių santykių forma, naudinga, bet nebūtina abiem komponentams. R. Dazas knygoje "Ekologijos pagrindai" vie­toj protokooperacijos termino vartoja "bendradarbiavimas", o kiti ekologai - "Pirminė kooperacija". Protokooperacija aptinkama tarp augalų ir gyvūnų (pvz., varpinių augalų augimas su ankstiniais su­daro protokooperacija). Varpiniai augalai ankstiniams yra kaip at­rama, taigi pastarieji gauna daugiau sviesos, o ankstiniai kaupia dirvozemyje azotą. Kelios pauksčių rūsys krauna lizdus ir peri vie­noje vietoje (medziuose, ant zemės), taip greičiau pastebi priesą ir nuo jo apsigina. Kormoranai ir pelikanai gaudo zuvis kartu, tačiau skirtingas jų rūsis.

Komensalizmas (lot. com - su, mensa - stalas; commensalis - bendrastalis) - pastovūs arba laikini tarprūsiniai individų santykiai, kai vienas is jų (komensalas) maitinasi arba gyvena seimininko mais­to likučiais arba jo būste, jam nekenkdamas.

Komensalizmo terminą 1876 m. pirmasis pavartojo van Benede­nas (Van Beneden). Sis reiskinys gana daznas gyvūnų ir mikroor­ganizmų pasaulyje. Komensalą su seimininku sieja trofiniai ir erd­viniai rysiai. Gana plačiai paplitusi komensalizmo forma - veltėdys­tė - komensalai maitinasi seimininko maisto likučiais arba jo eks­krementais, augalų pasaulyje saknų isskyromis. Pavyzdziui, stam­būs plėsrūnai, kaip Afrikos savanų liūtai, turi nemazai komensalų - tai hienos, sakalai, pauksčiai ir kiti gyvūnai, mintantys seimininko maisto likučiais.

Augalai, kaip autotrofiniai organizmai, dazniausiai būna seimi­ninkai. Augalų lapų (folisferoje) arba priesakninėje zonoje (rizosfe­roje) gyvena ir maitinasi augalų lapais arba isskyromis daugelis gyvūnų, bet kiekviena rūsis naudojasi savo nisa.

Gamtoje paplitusi komensalizmo forma vadinama įnamyste (erd­vinis komensalizmas). Ant medzių ar kitų aukstesniųjų augalų au­ga įvairių epifitinių (kerpių, papartinių, orchidėjinių ir kt.) augalų komensalų. Komensalai apsigyvena stambesnių gyvūnų, ypač grau­zikų urvuose arba pauksčių lizduose.

Kartais didesnis organizmas nesioja mazesnį (pvz., erkes ne­sioja vabzdziai), tokia komensalizmo forma labai artima parazitiz­mui ir vadinama forezija (gr. phoros -nesantis) (10 pav.).

Komensalai gali būti fakultatyviniai (pranc. facultatif - nebū­tinas) ir obligatiniai (lot. obligatus - įpareigojantis). Pavyzdziui, Afrikos savanų ekosistemoje liūtas yra vienas is stambių plėsrūnų. Jo atzvilgiu sakalas, hiena yra fakultatyviniai komensalai, o grifai - obligatiniai, nes jie patys negali sumedzioti grobio.

Komensalizmas aptinkamas ne vien tik tarp aukstesniųjų orga­nizmų, jis būdingas ir mikroorganizmams. Daugelis bakterijų gy­vena gyvūnų, taip pat ir zmogaus zarnyne, skrandyje, odos pavir­siuje. Jos seimininkui nezalingos.

Sinoikija - tai tokia tarprūsinių santykių forma, kai vienos rū­sies organizmai tam tikrą laiką naudojasi kita rūsimi kaip būstu, nekenkdami jai. Dauguma ekologų sinoikiją laiko komensalizmo sinonimu.

Gėlųjų vandenų zuvelė kartuolė ikrus nersia į dvigeldzio mo­liusko mantijos ertmę (11 pav.). Moliusko kriauklėje vystydamiesi ikrai nekenkia seimininkui. Kraudami lizdus, pauksčiai medziams zalos nedaro, o patys apsisaugo nuo daugelio priesų.

Plėsrūnizmas - tai sąveika tarp plėsrūno ir aukos, t.y. grobio. Si sąveika naudinga tik vienai pusei - plėsrūnui, nes tokiu būdu jis apsirūpina maistu, įsisavina energiją bei maisto medziagas gyvybei palaikyti. Plėsrūnais laikomi visi gyvėdziai, besimaitinantys stuburiniais ir bestuburiais gyvūnais, zooplanktonu, o taip pat sąlygiskai ir augalėdziai. Isimtis - augalai, mintantys vabzdziais.

Tik dalis grobio tampa plėsrūnų aukomis. Grobis turi priemonių, apsaugančių juos nuo plėsrūnų, mazinančių tikimybę pakliūti plėsrūnui į nagus. Augalai taip pat turi apsaugos nuo zolėdzių priemonių. Tai ir astrūs kaktusų spygliai, ir stangrūs, kieti ązuolų lapai - tokius nelabai kas mėgsta. Augalai net pasigamina cheminių medziagų, is kurių vienos trikdo suaugusių vabzdzių organizmo medziagų apykaitą, kitos veikia kaip hormonų analogai - sutrikdo normalią organizmo raidos stadijų kaitą. Kai kurie vabzdziai yra prisitaikę gyventi ir maitintis net nuodingų medziagų turinčių medzių audiniais. Mat jie evoliucijos eigoje įgijo nuodus neutralizuojančių fermentų arba ėmė nuodingąsias medziagas kaupti tose kūno vietose, kur jos nekenkia.

Zinoma daug gyvūnų, kurie apsaugai nuo priesų naudojasi maskuotėmis, pvz. gyvalazdės, atrodančios kaip sausos sakelės, į zalius lapus panasūs ziogai ir kai kurie drugiai, kurių sparnų spalva primena medzių kamienus ant kurių jie tupi. Dar vienas apsisaugojimo nuo plėsrūnų būdas - juos gąsdinti. Pietų Amerikoje gyvenantis vabzdys zibintininkas ant galvos turi didelę isaugą panasią į aligatoriaus galvą. Kiti netikėtai uzklupti gyvūnai stengiasi pasirodyti kur kas didesni negu yra is tikrųjų.

Gyvenimas grupėmis, pulkais kartu su kitais gentainiais irgi yra apsaugos nuo plėsrūnų būdas. Pauksčių pulkai, zuvų būriai ir zinduolių kaimenės geriau apsisaugo nuo plėsrūnų. Zuvys dar isskiria chemines medziagas. Pasitaiko, kad kartu maitinasi antilopės ir pavianai. Pavianai greitai pamato plėsrūnus, o antilopės - greitai uzuodzia. Toks būrys naudojasi dviguba apsauga. Visa tai perzvelgus, darosi aisku, kad daugelis apsisaugojimo nuo plėsrūnų būdų - tai struktūrinės ir elgesio adaptacijos. Gyvūnai, kurie gerai maskuojasi, turi laikytis labai ramiai - taip juos sunkiau pastebėti; tie, kurie gąsdina, turi tinkamu momentu greitai sprukti; tie, kurie lyg ir prisidengia kitais gyvūnais, turi laikyti drauge su jais būriuose. Visas sis elgesys - tai prisitaikymas prie nesaugios aplinkos.

Tačiau tarp gyvūnų galima rasti daugybę pavyzdzių, kaip plėsrūnai apgauna savo grobį arba kaip grobis - plėsrūnus. Pavyzdziui, jūrų velniu vadinama zuvis puikiai maskuojasi. Taip ji isvengia priesų ir apgauna savo grobį. Jos taskuota ir karpota oda, didziuliai nasrai ir ploksčias kūnas padeda susilieti su jūros dugnu ir laukti, kol lėtai judanti galvos isauga, panasi į mėsingą kirmėlę, suvilios grobį. Kai zuvis priplaukia pakankamai arti, jūrų velnias plačiai issizioja ir, siurbdamas vandenį, įtraukia grobį.

Parazitizmas (gr. parasitos - įnamis, veltėdis) - organizmų tarpu­savio santykių forma, kai vienos rūsies arba populiacijos organizmai (parazitai) naudojasi kitos rūsies (seimininko) organizmais kaip gy­venamąja aplinka ir maisto saltiniu, dazniausiai jiems kenkdami.

Tarp parazitų ir seimininkų susidaro medziagų apykaitos rysiai. Parazitai visą laiką laisvai gamtoje negali gyventi. Kai kuriose vystymosi stadijose jie būna labai glaudziai susiję su seimininku. Parazitai būna virusai, bakterijos, grybai, pirmuonys, kirmėlės, vabzdziai ir net aukstesnieji augalai (pvz., brantas, dzioveklė ir kt.). Skiriamas isorinis parazitizmas, arba ektoparazitizmas (gr. ektos - uz, is isorės), kai parazitai nuolat arba laikinai gyvena sei­mininko kūno pavirsiuje. Gyvūnų ir zmogaus ektoparazitai dazniau­siai būna utėlės, blusos, erkės, augalų - amarai, milteniai grybai. Vidinis parazitizmas, arba endoparazitizmas (gr. endon - vidu­je), kai organizmai gyvena augalų, gyvūnų ar zmogaus kūne audi­niuose, ertmėje, ląstelėse. Is endoparazitų paminėtini virusai, bak­terijos, pirmuonys, helmintai, kūlės. Kai kurie endoparazitai tam tikrose vystymosi stadijose gyvena ne seimininko organizme (pvz.,, arklinis gylys suaugęs gyvena laisvai, o gylio lervos parazituoja arklių skrandyje). Daugeliui endoparazitų gyvenimo ciklui reikia dviejų, kartais trijų, seimininkų. Pavyzdziui, maliarijos sukėlėjo seimininkai yra zmogus ir uodas, plačiojo kaspinuočio - ciklopas, zuvis ir plėsrusis zinduolis arba zmogus. Seimininkas, kuriame pa­razitas subręsta ir lytiskai dauginasi, vadinamas galutiniu, o seimi­ninkas, kuriame vystosi parazito lervos, vadinamas tarpiniu.

Endoparazitai dazniausiai turi redukuotą virskinimo ir kraujota­kos sistemą, gerai issivysčiusius dauginimosi organus. Į seimininko organizmą patenka su maistu, vandeniu, įsiskverbia pro kūno dangą arba juos pernesa kiti gyvūnai (pvz., kraujasiurbiai vabzdziai).

Tarp seimininko ir parazito gali būti tokios tarpusavio santykių formos: gyvūnai parazituoja gyvūnus (pvz., vabzdziai, kirmėlės, pir­muonys parazituoja stuburinius, pauksčius, zuvis ir kt.); gyvūnai parazituoja augalus (pvz., nematodai parazituoja augalų saknyse, stiebuose ir lapuose); augalai parazituoja augalus (pvz., brantas pa­razituoja dobilus, linus, kanapes ir kt., dzioveklė - astrinių sei­mos augalus); grybai parazituoja gyvūnus (pvz., įvairios odos ligos, plaukų, nagų mikozės); grybai parazituoja augalus (sukelia rūdis, kūles, miltliges, netikrąsias miltliges, Lietuvoje aptikta daugiau kaip 2000 parazitinių grybų); bakterijos parazituoja augalus (zaloja visą augalą ar jo dalis, sukelia puvinius, vytulius, gumbus ir kt.); bakte­rijos parazituoja gyvūnus ir sukelia infekcines ligas (patekusios į zmogaus ar gyvūno organizmą bakterijos intensyviai dauginasi ir gamina toksinus, nuodijančius organizmą); virusai parazituoja įvai­rius organizmus, bakterijas, grybus, augalus, gyvūnus, zmogų (pvz., sukelia gripą, poliomielitą, encefalitą, tymus, hepatitą ir kt.).

Parazitai sukelia augalų, gyvūnų taip pat zmonių įvairias ligas. Aukai zuvus, dazniausiai zūva ir parazitai, kartais jie patenka į kitą individą. Dauguma parazitų (virusų, bakterijų, grybų) yra monofa­gai, rečiau oligofagai, bet pasitaiko ir polifagų, ypač vabzdzių (er­kių, blusų, uodų, utėlių ir kt.).

Hemiparazitizmas, arba pusiau parazitizmas (gr. hemi - pirmoji su­durtinių zodzių dalis, rodanti, kad kas nors sudaryta is dalies, pusės, turi pusę savybių) pastebimas tarp aukstesniųjų augalų. Hemipara-zitai geba maitintis autotrofiskai, tačiau vandenį ir mineralines me­dziagas ima is augalo maitintojo (pvz., amalas Viscum) arba dalį maisto medziagų siurbia is greta esančių (barskutis - Alectoiolophus, akisvietė - Euphrasia ir kt.) tik nelabai jiems kenkdami.

Amensalizmas (gr. a- ne, lot. mensa- valgymas) - antagonistinė (gr. antogonisma- ginčas, kova) sąveika tarp organizmų, kai viena rūsis, isskirdama chemines medziagas, stelbia arba naikina kitą rūsį. Amensalizmas aptinkamas augalų, grybų, bakterijų pasaulyje. Augalai alelopatines medziagas į dirvozemį, orą, vandenį isskiria pro lapus ir saknis. Pavyzdziui, eglės isskyroms yra jautrios ir negali salia augti kultūrinės zemuogės, alyvos. Kanapių pasėliai dėl isskyrų neapaugę piktzolėmis. Is grybo Penicilium gaminamas penicilinas, naikinantis įvairias bakterijas. Apsisaugoti nuo parazitų ir kenkėjų augalai gamina įvairias toksiskas medziagas - fitoncidus (gr. phyton- augalas, lot. caedere- zudyti). Rūtas, mėtas, gailius, čiobrelius, ramunėles nelabai puola parazitai dėl juose esančių eterinių aliejų. Spygliuočiai gamina gyvasakius arba balzamus, kurie, augalą suzeidus, issilieja ant zaizdos ir dėl toksiskumo apsaugo nuo įvairių parazitų.

Konkurencija gali būti rūsies viduje ir tarp rūsių. Konkurencija vyksta tarp kai kurių augalų, gyvūnų ir mikroorganizmų rūsių: rū­sys viena kitą veikia neigiamai - stengiasi nustelbti ir isstumti is biocenozės.

Konkurencija tarp augalų rūsių daugiausia vyksta dėl sviesos, drėgmės ir mineralinių maisto medziagų. Tai matyti mis­riuose miskuose, ties misko ir pelkės bei misko ir stepės riba ir kt. Konkurencija tarp gyvūnų rūsių daugiausia vyksta dėl maisto, teritorijos, poilsio ir veisimosi vietų. G. Gauzė teigia, jog dvi skir­tingos gyvūnų rūsys vienoje ekologinėje nisoje negali gyventi. Jei dvi ar daugiau rūsių tarpusavyje konkuruoja, tai dominantinė rū­sis, kurios siaura ekologinė nisa, isstumia kitas.

1954 m. Ch. Eltonas ir F. Mileris nustatė aktyviąją ir pasyviąją tarprūsinę konkurenciją. Kartais viena rūsis elgsena (agresyvumu) neleidzia kitai rūsiai (individui ar populiacijai) maitintis arba gy­venti įprastose vietose - tai aktyvioji konkurencija arba interfe­rencija (lot. inter - tarp, teiens - nesantis). Tokia konkurencija dazna tarp stuburinių, ypač pauksčių, rečiau pasitaiko tarp bestu­burių (pvz., ziogų). Kai viena rūsis savo elgsena tiesiogiai netrukdo kitai rūsiai maitintis ir daugintis, o tik naudojasi ta pačia nisa ir todėl konkuruoja - tai pasyvioji konkurencija (eksploatacija).

Dėl tarprūsinės konkurencijos vyksta bendrijų ir ekosistemų kai­ta. Naujai introdukuotos augalų ir gyvūnų rūsys daznai isstumia gana artimas, vietines rūsis (pvz., Lietuvoje kanadinė audinė baigia isstumti europinę audinę ir kt.). Kon­kuruojant dėl sviesos, pakinta auga­lų asociacijos. Miske po gaisro atvi­roje vietoje pirmiausia įsiveisia ber­zas, vėliau jo priedangoje pradeda augti pusis, kuri stelbia berzą ir jį isstumia. Berzo vietoje isauga ązuo­las, o vėliau ir eglė. Dėl konkuren­cijos kinta augalų morfologinės sa­vybės ir derlingumas.

Antagonizmas (gr. antagonisma -ginčas, kova) - vienos rūsies orga­nizmų įsitvirtinimas bendrijoje arba ekosistemoje, pasalinus kitos rūsies individus. Tai tiesioginės konkuren­cijos arba amensalizmo pasekmė, kai viena rūsis pasalina kitą (pvz., mes­ka - vilką, arba atvirksčiai). Anta­gonizmas daznas tarp įvairių rūsių mikroorganizmų.

Neutralizmas (lot. neutralis- besaliskas)- tai tokie organizmų tarpusavio santykiai, kai abi pusės nepatiria jokio poveikio - nei teigiamo, nei neigiamo. Pavyzdziui, tame pačiame miske gyvenantys elniai ir voveraitės. Sių gyvūnų gyvenimo sąlygos, maistas, elgesys yra is esmės skirtingi, todėl taip jų nėra jokių santykių. Sių rūsių absoliučiai skiriasi ekologinės nisos.

Neutralūs santykiai galimi, kai organizmų nesieja mitybiniai rysiai ir kai individai (tos pačios ar skirtingų rūsių) nors ir naudojasi tokiu pat maistu ir ta pačia gyvenamąja erdve, tačiau tarp jų nevyksta konkurencija, nes individų mazai,o maisto ir erdvės resursai dideli. Tačiau tokia neutrali sąveika laikina, nes dėl dauginimosi proceso, anksčiau ar vėliau prasidės konkurencija. Taigi tarp organizmų neutralius santykius apsprendzia konkurencijos ir trofinių rysių nebuvimas, kai jų ekologinės nisos visiskai skirtingos.

ISVADOS

Nė vienas organizmas Zemėje negyvena izoliuotas. Juos nuolat veikia aplinkos veiksniai. Vieni is tų veiksnių yra gyvosios gamtos elementai. Tai būtų augalų, gyvūnų, zmonių poveikis vieni kitiems, organizmų reakcija į maistą. Kad įvairios populiacijos sėkmingai gyvuotų joms būtinos optimalios sąlygos. Ne visada biologinė sąveika reiskiasi tik priesiskumu, deja gamtoje taip susiklostę, kad dazniausiai vieni organizmai, vienokiu ar kitokiu būdu, kenkia kitiems, taip jiems susiaurindami optimalias gyvenimo sąlygas, o sau jas isplėsdami.

LITERATŪROS SĄRASAS

V. Stravinskienė. Bendroji ekologija. Kaunas, 2003

D. Pakeltytė. Ekologijos paskaitų konspektas. Klaipėda, 2005

A. Raskauskas. Bendroji ekologija. Vilnius, 1991

E. J. Kormondi. Ekologijos sąvokos. Kaunas, 1992