Balio Sruogos "Dievų miskas"- tai originali atsiminimų apie Stuthofą knyga. Autorius atvaizdavo visą zmogaus naikinimo sistemą, parodė stovyklos vadovus, sargybinius, tariamą kalinių savivaldą ir pačius kalinius. Kūrinyje kankinimo priemonės pasiekia ne 727x238h 03;tikėtino fantastiskumo, zmogaus suzvėrėjimas vaizduojamas siurpiais vaizdais. Į visa tai ziūrima beteisio, neturinčio vilties islikti, rezignavusio zmogaus zvilgsniu. Vienintelis ginklas tokioje aplinkoje pries dvasinę anemiją yra astri ironija. Ją autorius naudoja labai meistriskai - tragiskiausi momentai vaizduojami pro sarkastiską sypseną, sadistų kankintojų portretai piesiami ironiskomis spalvomis. Tas ironiskas bruozas atsiminimams duoda platesnę plotmę, gilesnį zvilgsnį, patį vaizdavimą iskelia is protokolinio daiktiskumo į literatūros meno sritį.
"Dievų miskas" atskleidė hitlerinės priverčiamųjų darbų stovyklos tikrovę. Skaitant knygą, zenklios pasakotojo (kuris labai artimas autoriui) pastangos isgyvenimus fiksuoti kaip vienam is eksperimento dalyvių, nė kiek ne svarbesniam uz kitus "mirties malūne" marinamus. Daugiausia dėmesio čia skiriama paties mechanizmo, jo veikimą uztikrinančių priziūrėtojų bei mirstančiųjų, akivaizdziausiai liudijančių "sistemos" veiksmingumą, aprasymui. "Dievų miskas" sudarytas is atskirų skyrių, kurie palaipsniui atskleidzia lagerio struktūrą, naikinimo mechanizmą. Tik knygos pradzia ir pabaiga - patekimo į Stuthofą istorija ir kelionė is "Dievų misko" į nezinią - patirtus sunkumus.
Pasakotojas yra tiesioginis įvykių dalyvis, naujokas, pirmą kartą patenkantis akistaton su mirtimi. Tokių akistatų knygoje daug ir apie jas kalbama kaitaliojant intonacijas: nuo konstatuojančios,informuojančios iki ironiskos, tragikomiskos, su vos teprasiverziančiomis gailesčio ir uzuojautos gaidomis.
-Ziūrime mudu su Jonu į jį. Tikrai, numirėlis sneka. Lūpas krutina, čiaupsi, akis vartalioja. Isdziūvęs toksai, kaip giltinė, ant kurios griaučių mėlynmargė oda aptempta.
Sioje knygoje vartojami labai įdomūs kreipiniai:"Ei, jūs tenai! Profesoriai, advokatai, kunigai!", kurie supazindina su veikiančiais asmenimis - buvusiu visuomenes elitu, ir tuoj pat, keturiais naujais "titulais", nurodo jų naująjį statusą: "suns uodegos inteligentija", "kiauliasnukiai", "maitos vaikai", "driskių isvazos". Taip jau pirmosiose pastraipose isryskėja "Dievų miske" karaliauja įprastinės vertybės netekę savo galios. Inteligentai, lagerio naujokai rikiuojami patvory ryto darbams. Įdomu suregistruoti visus romano keiksmus. Stulbinanti jų įvairovė jais atkuriama lagerio atmosfera, keiksmai buvo neatskiriama kalinių kasdienybės dalis. Sios patirties tragiskumą, siaubą persmelkia autoironiska gaida. Pasakotojo tapatybę atkleidziantys zodziai - poetas, lyrikas - konkrečioje situacijoje neturi jokios prasmės nei vertės. Tragikomiskas juokas - itin svarbi "Dievų misko" pasaulėziūros israiskos priemonė, tai ir dvasinės ginties, ir protesto forma, padedanti atsiriboti nuo nepakeliamai siurpios tikrovės. Numirėlių aprasymas prasideda siurksčiu, tiesmuku, natūralistiniu nusakymu: "...toks baisus tasai numirėlis, pamėlynavęs, pajuodęs..." Numirėlio drabuziais mazais būreliais skuodziantys, krutantys balti gyvulėliai- "nelyginant avytės, pikto suns isgąsdintos". Utėlės - tikrovėje ir lozunge ant barako sienos - "mirtini priesai", tampa baltomis avytėmis, judančiomis pajuodusio numirėlio kūnu. Likimo ironija, bet "sunisku" bjaurojimusi rikiuojama "suns uodegos" inteligentija, atsidūrusi tokioje pat apgailėtinoje būklėje. Avytės, pikto suns isgąsdintos, - tampa rikiuojamų inteligentų parodija. Antra vertus, tik juoku ir tegalima pasipriesinti siai tikrovei, suvokiant savo būties trapumą.
Knygoje juodasis humoras naudojamas - absurdo, siaubo, bjaurumo motyvus isryskinti. Į ironiską, liaudiską, net anekdotiską snekamosios kalbos stilistiką ima įsiterpti kiek kita kalbėsena: atviresnė, nuosirdi, nors jos intarpai labai taupūs, zmogaus nuzmogėjimas ir jo protu sukurtos valstybės issigimimas tai viena esminių "Dievų misko" apmąstymų temų.
Sioje knygoje siuzetą isskirti sudėtinga: visas kūrinys - tarsi mozaika is gyvenimo Stuthofo lageryje gabaliukų, ismėtytų nechronologiskai - isskyrus pačią pabaigą, kai lageris evakavosi. Be to, ji pasizymi retu bruozu memuaristinėje literatūroje, - kai daugiausia dėmesio skiriama ne pačiam sau, ir asmeniniai isgyvenimai prasimusa tik retkarčiais, apie savo vargus uzsimenama puse lūpų, daznai vos ne juokais. Taip pat puse lūpų kalbama ir apie tai, kaip rasytojas gelbėjo nuo bausmių kalinius, dirbdamas rastinėje. Uztat gerumo, draugiskumo apraiskas, taip retas ir taip svarbias lageryje, B.Sruoga apraso negailėdamas padėkos zodzių kitų nuteistųjų atzvilgiu. Niekam ne paslaptis, kad "Dievų miskas" ilgai klaidziojo cenzūros koridoriais. Na, kas gi tai matė - kai kurie vokiečių esesininkai vadinami neblogais vyrais, o broliskos tautos vietomis minimos visai be pagarbos! Knyga isversta į daugelį kalbų, netgi į latvių, nors latvių portretas joje tikrai ne pats patraukliausias. Iskart prisimeni tą latvių "dzimdzi rim dzim dzim", kuris vesdavo is kantrybės tiek lagerio priziūrėtojus, tiek kitus kalinius. Čia apskritai daugybė posakių ar vaizdinių, kurie verti įsidėmėjimo. "Miutzen ab" ir "Miutzen auf", virdulio poza, museikizmo filosofija, tai, kad "kulkos vis dėlto metalinis daiktas, zymiai vertesnis uz lavoną", "tvarkinga liaudis numirėliai", jų vartymas it kotletų, kad geriau keptų, vokietukai su sakėmis, kaip velniukai besokinėjantys aplink dervos griovius, "pilvūzas su dvokiančia pypke", be abejo, klipatos klipatėlės, - visko neisvardinsi.
"Dievų miskas"- dokumentas ir literatūros kūrinys. Dokumentikai atstovauja tiksliai registruojami įvykiai, jų aplinkybės, pagaliau asmeninė istorija - du kartus patekta i klipatų gretas ir abu kartus per plauką isvengta mirties. Meniniu kūriniu (net romanu) sis tekstas vadinamas pirmiausia dėl jo stiliaus -tariamai objektyvaus, nesalisko, o is tikrųjų giliai ironisko santykio su patirtu siaubu.
Kadangi apie sią knygą visi mokėmės mokykloje, apzvalgą apie ją rasyti sudėtinga: ką dar naujo galima pasakyti apie ją? Apie groteskiską realybės atvaizdavimą taip, kad pirma kvatoji, o paskui pakraupsti: viespatie, is ko as juokiuos? Apie kruopsčiai atskleistą pasityčiojimą is gyvybės ir mirties isniekinimą? Apie tai, kad yra knygų, kuriose kur kas atviriau aprasomi koncentracijos lagerių siaubai, bet neturinčių tos jėgos, kuri leidzia "Dievų miską" vadinti lietuvių literatūros klasika? Si knyga mūsų literatūrai buvo tarsi ledlauzis, pralauzęs daugelio tabu ledus. Tačiau paskui jį dar ilgai niekas nedrįso plaukti į tuos naujai atrastus vandenis. Bent jau as negaliu prisiminti zymesnės knygos, kur kančia būtų parodoma panasiu būdu. Tai savotiskas B. Sruogos ginklas pries aplinkos brutalumą, zmogiskosios būties pamatų ir normų iskraipymą, netikrumą dėl savo ateities ir net gyvybės". Būtent ironija, isauganti iki absurdo, paverčia sią atsiminimų knygą vienu savičiausių lietuvių literatūros kūrinių. Nors kūrinyje veiksmo nedaug, bet pats vaizdavimo būdas yra toks gyvas, kad kūrinys intriguoja ir yra skaitomas kaip įdomus romanas."
MARIJAMPOLĖS KOLEGIJA
EDUKOLOGIJOS IR SOCIALINIO DARBO FAKULTETAS
SOCIALINIO DARBO KATEDRA
Vaida Počienė
Socialinio darbo specialybės III kurso 3SD grupės studentė
B.Sruoga "DievŲ miskas"
Darbą priėmė:
lekt. L.Lukasevičiūtė
Marijampolė
|
