Motina Zemė, teisingumo ir zemės derlingumo deivė. Gimdanti, auginanti, zydinti, prinokstanti ir pasenstanti deivė. Saugo ir globoja jauną gyvybę. Vadinta ziedkėlia, pumpurų budintoja.
Ide Zemę laikė ne tik motina, bet ir dangaus dievo zmona. Pavasarį ji esanti nėsčia kaip moteris. Zemės apvaisinimas sietas su pirmuoju pavasario lietumi po griaustinio. Tada Perkūnas ismeta kirvuką, turintį vaisingumo galią.
Zemės negalima įzeisti, musti rykste, spjauti ant jos (jei tai padarei, turi atsiprasyti). Zemė tyra ir teisinga. Nusikaltėlius baudzia prarydama arba į save neįsileisdama. Negalėjimas sugrįzti į Zemę Motiną - baisiausia Zemynos bausmė.
Svetimsaliams drausdavo mindyti zemę, kad si nesupyktų, neatimtų derliaus. Zemę daznai bučiuodavo (net po 12 kartų per dieną). Zemynai įvairiomis progomis (pradedant ir baigiant darbą, gimimo progą, per sutuoktuves, laidotuves...) aukodavo alų, duoną, grūdus (nupildavo zemėn), gyvulius.
Zemynos jėga glūdi ploksčiuose akmenyse. Jie teikia vaisingumą. Juos uzdengdavo siaudais ir garbindavo kaip derliaus ir gyvulių saugotojus. Akmuo, kalnas - koncentruota, dar į virsų neisėjus zemės galia. Augalai yra jos kūdikiai. Zemynos - motinos vaidmuo ryskus rugiapjūtės papročiuose. Paskutinis rugių pėdas būdavo padaromas moters formos, vadintas "rugių boba", "Javine", "motinėle", "bamba". Paskutinis pėdas iskilmingai nesamas seimininkams ir saugomas iki kito derliaus. Ten kur būta paskutinio pėdo, zemėn įkasama duonos ir druskos auka Zemei Motinai.
Su rugių dvasia susijusi vyriska dievybė Javinis (Dirvolika, Nuogalius). Tai paskutinioji nenupjautų rugių sauja, is jos pinamas vainikas, iskilmingai nesamas namo, įteikiamas seimininkui, pristatomas kaip svečias, kuris grįs į laukus. Vainikas pakabinamas klėtyje virs aruodų.
Zemė - Mirusiųjų Motina. Is jos kaip is motinos iseinamas ir į ją sugrįztama. Urvai, kapai Senojoj Europoj suprasti kaip gimdos ar pačios Mirusiųjų Motinos metaforos (perkeltinės reiksmės). Mirties Senosios Europos filosofijoje nėra, gyvenimas - tarsi svytuoklė, judanti nuolatos. Gyvybės energija nezūsta, keičiasi tik jos pavidalai.
Spalio pabaigoje svęstos Ilgės. Jų dalis skirta mirusiųjų kultui. Stalai nukraunami maistu, gėrimu, skirtais mirusiems. Aukota Zemynai, Zemininkui.
ZEMININKAS (Zemėpatis, Pagirnis) - Zemynos brolis ar vyras, jos padėjėjas - sodybos, gyvulių globėjas. Dievą Zemininką turėjo kiekvienas namas. Jis gyveno po girnomis, kampuose pasirodydavo zalčio pavidalu. Jam aukodavo miltus, duoną, ranksluosčius, įvairių gyvulių porą. Iskeptą ar isvirtą mėsą mėtydavo po stalu, į kampus, valgydavo patys.
Rūpinosi zemės vaisiais, is dalies - dievais. Gyveno po seivamedziu. Sis medis sietas su vaisingumu, pozemio viespatija. Puskaitis globojo savo padėjėjus kaukus. Puskaičiui du kartus per metus (pavasarį ir turbūt rudenį) keltos puotos. Klojime dengdavo stalą, atlikdami apeigas, kviesdavo kaukus į vaises, po to duris uzdarydavo, uztrenkdavo. Kitą dieną ziūrėdavo kiek suvalgyta maisto. Jei suvalgyta duonos, dievai pagausins javų, jei mėsos - gyvulių.
Kaukolės didumo ir buozgalvių isvaizdos sutvėrimai. Nesa skalsą, daugina javus ir sieną. Pozemio dvasios. Tai nuzudyti kūdikiai (kriksčionybės laikais - ir nekrikstyti kūdikiai), virtę dvaselėmis. Būta tikėjimų, kad po mirties zmogus (ypač miręs ne savo mirtimi) virsta pauksčiu kauku, kurio tikslas atkersyti uz nuzudymą. Kaukus galėjo gimdyti ir auginti seivamedis ir Puskaitis.
Vardas susijęs su zodziais "kaukti", "kaukolė" (mirusiojo sielos buveinė), "kaukolai, kaukolės, kaukalys" (zemės grumstas), "kiaulė, kuilys".
Kaukai gyveno miske, po zeme. Turbūt būta ir vyriskų, ir moteriskų kaukų. Matomi mėnesienoje ar miglotą dieną, pasirodo molyje, grumstuose. Pasirodo netikėtai, atnesdami skiedrą, sieno, sipulių ir pan. Jei zmogus tai paima, pasirodo pats kaukas ir verkdamas praso jį aprengti. Delčios naktį is ketvirtadienio į penktadienį seimininkė turėjo isminti, nubraukti linus, suverpti, isausti audeklą ir pasiūti marskinius (kaukučius). Jei taip greitai seimininkė nesusitvarkydavo, kaukai verkdami iseidavo. O jei pasiūdavo, kaukai nesdavo skalsą (jų atnestas sapelis vertas sieno kupetos, keli grūdeliai - aruodo). Kaukai nenesa pinigų, nevagia (paima po zeme ar atnesa tai, kas nesurinkta laukuose). Nekenkia zmogui, yra mirtingi (vadinasi, nėra dievai). Kasnakt seimininkai juos maitina augaliniu maistu: duona, pienu, alumi (aitvarams reikia neraugto kepto ar virto maisto).
Linų, kanapių globėjas, jam melsdavosi moterys. XVIII a. pab. Laikytas jaunamarčių ir paleistuvių dievu. Susijęs su kančia, nes gimsta lino pavidalu, lino kančia trunka istisus metus, mirsta ir vėl prisikelia. Bendrąja prasme Vaizgantas - augalijos atsinaujinimo metafora, susijęs su mirusiaisiais.
Pagrindinės Senosios Europos dievybės siekia paleolitą. 25 tūkst. pr. Kr. būta gimimo, likimo ir mirties deivių Paukstės ir Gyvatės. Deivės Mirties pavidalas buvęs pelėda. Seniausios zmogiską pavidalą įgijusios deivės - Laima ir Ragana. Chtoninės dievybės vėlesnės, siekia neolito laikus, kai Europoj isplito zemdirbystė. Nė viena Senosios Europos dievybė neturi rysio su zvaigzdėmis ar dangaus sviesa, jų energija imasi is vandens ir zemės. Jose glūdi paukstiskos, gyvatiskos, rupūziskos, zvėriskos ir zmogiskos ypatybės. Jos kontroliuoja pačią gyvybės energiją, duoda ir atima gyvybę, lemia, numato, zino ateitį. Kiekviena vyriausioji deivė turi būrį padėjėjų. Vyriskosios dievybės yra augmenijos arba vaisingumo jėgos metafora. Vyriskieji dievai tėra globėjai, jie negali kurti.
|
