LIETUVOS VETERINARIJOS AKADEMIJA
VETERINARIJOS FAKULTETAS
NEUŽKREÈIAMŲJŲ LIGŲ KATEDRA
DAŽNIAUSIAI PASITAIKANÈIOS ARKLIŲ GALŪNIŲ RENTGENO PATOLOGIJOS
1. ĮVADAS
„Arklių galūnių patologijos tokios dažnos yra todėl, kad žmogus arklį dažnai verèia daryti tai, kam jis nėra prisitaikês“ (Black J., 2004).
Įvairios žirgų varžybos - ypaè stiprus, galūnes veikiantis, stresinis faktorius. Dresuojant tokius arklius, jų kūno svorio centras perkeliamas šiek tiek į užpakalinê dalį nei tai įprasta. Atliekant šuolį, svorio centras stipriai pasislenka į kaudalinê pusê, tokiu būdu gyvuliui leidžiantis visas kūno svoris tenka priekinėms galūnėms. Taip pat galūnių patologijų vystym¹si įtakoja staigiai atliekami manevrai, ypaè šoninės krypties.
Praktikoje, pastebėjus gyvulio elgsenos pakitimus, pirmiausia yra atliekamas klinikinis tyrimas. Jo metu gali būti nustatyta tiksli ar įtariama ligos diagnozė. Taèiau vien klinikinio tyrimo duomenimis nustatant diagnozê remiamasi retai. Dažniausiai taip pat atliekamas ir rentgenologinis tyrimas, ypaè įtariant galūnių pažeidimus.
Vaizdinės priemonės diagnostikoje užima vis daugiau vietos. Ortopedijoje šis tyrimas taikomas bene dažniausiai, diagnozuojant galūnių patologijas. Dažniausiai naudojamas paprastasis radiologinis tyrimas, taèiau vis labiau populiarėja kseroradiografinis, skaitmeninis bei kompiuterinis rentgenologinis tyrimai. Jų metu gaunami rezultatai yra aiškesni ir tikslesni, o tai leidžia geriau diagnozuoti bei prognozuoti patologijos progresavim¹.
Atsiradus šlubavimui, pirmiausia yra įtariami galūnių pažeidimai, bet yra atvejų, kai atlikus piln¹ rentgenologinį tyrim¹, pakitimai nėra randami. Tada reikia turėti omenyje, kad šlubavim¹ gali sukelti ir tiesiogiai su galūnėmis nesusijusios patologijos:
w Odos;
w Nervų sistemos;
w Netinkami pakinktai;
w Pats raitelis (King C., 2001).
Tai parodo, jog ligos diagnozavimo procese labai svarbus kompleksinis tyrimas.
Darbo tikslas: nustatyti ir įvertinti dažniausiai pasitaikanèias arklių galūnių patologijas.
Darbo uždaviniai:
w Įvertinti radiologinio tyrimo svarb¹ ligos diagnozavimo procese.
w Nustatyti nestandartinių projekcijų rentgenogramų teikiam¹ naud¹.
w Atlikti osteochondritis dissecans, galūnių kaulų lūžių, kremzlių kaulėjimo bei antkaulio patologijų apžvalg¹, remiantis rentgenogramomis.
2. LITERATŪROS APŽVALGA
2.1 Radiografinis kanopos tyrimas
Šlubavimas – viena iš dažniausių praktikoje pasitaikanèių problemų. Nepriklausomai nuo to, ar galūnė pažeista tiesiogiai ar ne, pasireiškia šis klinikinis požymis, nes tai yra pirmoji arklio organizmo apsauginė reakcija (Redden R.F., 2003).
Pastebėjus pakitusi¹ gyvūno eisen¹, bėgsen¹, galūnės turi būti ištirtos kompleksiškai, t.y. taikant klinikinį ir radiologinį tyrimo metodus. Atliekant klinikinį tyrim¹, įvertinamas galūnės funcionavimas, skausmingumas, skausmo lokalizacija, išorinių audinių pakitimai. Taikant radiologinį tyrimo metod¹, nustatomi plika akimi nematomi kaulų ir minkštųjų audinių pažeidimai.
Taèiau, analizuojant rentgenogramas, dažnai minkštiesiems audiniams, esantiems kanopos kapsulėje, yra skiriama per mažai dėmesio. Tiksliam audinių įvertinimui trukdo juos supanti kanopos kapsulė, kuri sunkiai praleidžia rentgeno spindulius be to minkštųjų audinių yra mažas kontrastingumas.
Pavyzdžiui, treèiasis pirštakaulis yra apsuptas minkštųjų audinių. Jų būklė ir vientisumas yra svarbūs galūnės funcionavimui. Jei šis vientisumas yra pažeidžiamas, neišvengiama galūnės disfunkcija. Nustatyta, jog kiekvieno arklio kanopos kapsulėje esantys minkštieji audiniai yra pažeisti, tik skirtingu laipsniu, todėl jų įvertinimas yra svarbi rentgenologinio tyrimo dalis (Redden R.F., 2003).
2.1.1. Rentgenologiniai matmenys
Dermos ir rago plotis gali būti išmatuotas, panaudojant kanopos ir pado sieneles. Nustatant dorsalinės kanopos sienos išorinį paviršių yra naudojama bario pasta, kuria tepamas kanopos paviršius, pradedant nuo proksimalinio paviršiaus ir leidžiantis žemyn (2 pav.). Apatinį pavir 333h77d šių apriboja pasaga ar pakeliamasis blokas. Padarius rengenogram¹, išmatuojami atstumai (1 pav.).
1 pav. Vaizdas, leidžiantis tiksliai išmatuoti reikalingus rentgenologinius matmenis (Redden R.F., 2003)
2 pav Minkštųjų audinių rentgenogramai atlikti, kanopos pakeliama nuo žemės (Redden R.F., 2003)
Pado gylis paprastai matuojamas treèiojo pirštakaulio distaliniame gale arba jo viršūnėje (1 pav). Sveikos kanopos pado gylis yra mažiausiai 15 mm. Venografiniais tyrimais nustatyta, kad jei pado gylis yra mažesnis, tai iššaukia klinikinius požymius. Normaliam vystymuisi, pado dermos speneliams reikia 10 mm tarpo tarp treèiojo pirštakaulio palmarinio paviršiaus ir raginio sluoksnio, kad ten tilpų kraujagyslės ir, mažiausiai 5 mm tarpo nuo pado rago, kad pado derma būtų apsaugota. Arklių, kurių pado gylis nesiekia 15 mm, venogramose matomi sulinkê, suspausti speneliai arba jų iš viso nėra. Ši deformacija ar suspaudimas slopina pado augim¹, sukelia silpno, plono pado rago formavim¹si (Redden R.F., 2003) .
Dorsalinės rago-lapelių zonos plotis – tai atstumas tarp treèiojo pirštakaulio dorsalinio paviršiaus ir išorinės dorsalinės kanopos sienos (matuojama su liniuote, statmenai treèiojo pirštakaulio dorsaliniam paviršiui) (1 pav). Dorsalinės rago-lapelių zonos plotis gali būti matuojamas bet kurioje treèiojo pirštakaulio dorsalinio paviršiaus vietoje, taèiau dažniausiai matuojama šiek tiek žemiau proc.extensor ir netoli treèiojo pirštakaulio distalinės viršūnės (Redden R.F., 2003).
Suaugusio gyvulio kanopos proksimalinio matmens rodiklis gali būti didesnis nei distalinis.
Šios zonos plotis pas Kvorterių, grynakraujų ir kitų lengvųjų veislių arklius siekia 15-16 mm, pas klasikinių veislių arklius, zonos plotis yra apie 20 mm. Šiltakraujų veislių arklių zonos plotis priklauso nuo kanopos dydžio, taèiau daugeliu atvejų, zonos plotis yra panašus kaip ir lengvųjų arklių veislių (Redden R.F., 2003).
Dorsalinės rago-lapelių zonos plotis svarbus, nes ji veikia derm¹, lemia kanopos sienos storum¹.
Laminitas ir baltosios linijos liga, tai dvi patologinės būklės, kurių metu dorsalinė rago-lapelių zona platėja. Proceso metu viena iš kanopos sienų slenka žemyn - iš proksimalinės į distalinê dalį (t.y., zona platėja ne į proksimalinê, bet į distalinê pusê) (Redden R.F., 2003).
Toks vertinimas, kai naudojamas palmarinio kampo matmens rodiklis (3b pav.), suteikia galimybê nustatyti treèiojo pirštakaulio poslinkį (Redden R.F., 2003).
Kai kurių autorių teigimu, tradicinis metodas, naudojamas nustatant ir vertinant treèiojo pirštakaulio rotacij¹ yra netikslus ir klaidingas. Nes kanopos kapsulė gali būti formuota kalvio, kad būtų sumažinta rotacija. Brėžiant linijas išilgai netaisyklingos kanopos sienos bei netaisyklingu treèiojo pirštakaulio paviršiumi – vertinimas yra labai subjektyvus, nes siena gali būti pakitusi dėl augimo ar ligų poveikio (3 pav.).
Kai dorsalinė rago-lapelių zona yra išplatėjusi, zonų ploèio vertinimas įgauna diagnostinê bei prognostinê reikšmê. Pavyzdžiui, lapelių zona išplatėja laminito atveju (3b pav.), tuo tarpu rago zona platėja, pasireiškus baltosios linijos ligai (3a pav.). Taèiau tiksliam rago zonos ploèio nustatymui būtina, kad išorinis dorsalinis kanopos sienos paviršius būtų aiškiai matomas rentgenogramoje (Redden R.F., 2003).
3 pav. a) Baltosios linijos liga. b) Lėtinis laminitas. (Redden R.F., 2003).
Redden, R.F. Clinical and Radiographic Examination of the Equine Foot. In: (Ed.), 49th Annual Convention of the American Association of Equine Practitioners, 2003 - New Orleans, LA, USA. Ithaca: International Veterinary Information Service (www.ivis.org), 2003; Document No. P0625.1103.(Accessed: 1 Jan 2008).
Atstumas tarp vainikinės ir tiesiamosios ataugų - tai vertikalus atstumas tarp proksimaliausio išorinės kanopos sienos taško (iš kart po vainikiniu raišèiu) ir treèiojo pirštakaulio proc.extensor viršaus (1 pav.).
Esant sveikai kanopai, šis rodiklis svyruoja 0-15 mm ribose. Tai svarbu nustatant treèiojo pirštakaulio poslinkį, siekiant lig¹ diagnozuoti dar neklinikinėje stadijoje ar paèioje jos pradžioje (Redden R.F., 2003).
Palmarinio kampo dydis gali būti išmatuotas dviem būdais: kanopos kapsulės-žemės ir žemės atžvilgiu. Pirmasis metodas mažiau rodo pasagos sukelt¹ mechaninį poveikį, o daugiau informuoja apie minkštųjų audinių vientisum¹ kulno srityje, ypaè pirštų pagalvėlėje. Antrasis būdas rodo pasagos mechaninį poveikį kanopai.
Daugumos sveikų pėdų su stipriu kulnu ir tvirtomis pirštų pagalvėlėmis, palmarinis kampas yra teigiamas. Tai reiškia, kad treèiojo pirštakaulio sparnai yra aukštesni nei viršūnė (4b pav.).
Kampo dydis taip pat priklauso nuo arklio veislės. Veislių, kurioms būdingos statesnės kanopos, palmarinis kampas yra didesnis. Kaustymas taip pat įtakoja palmarinio kampo dydį, į tai turi būti atkreiptas dėmesys atliekant matavimus (Redden R.F., 2003).
Didelis palmarinis kampas (lyginant su tai veislei būdingu palmarinio kampo dydžiu) gali būti laminito ar kitų patologijų atveju. Neigiamas palmarinis kampas rodo, jog treèiojo pirštakaulio sparnai yra žemiau nei jos viršūnė bei rodo minkštųjų audinių vientisumo pažeidim¹ kulno srityje (Redden R.F., 2003).
4 pav. a) Neigiamas 6º palmarinis kampas. b) Matoma rago-lapelių zona bei teigiamas 6º palmarinis kampas (Redden R.F., 2003)
2.1.2. Kokybinis rentgenogramos įvertinimas
Minkštųjų audinių kokybiškam įvertinimui reikalinga aukštos kokybės rentgenograma, kurioje būtų matomi audinių tankio skirtumai. Pavyzdžiui, sveikoje kanopoje audinių tankumas taip pat skiriasi: laminarinės dermos, dorsalinės kanopos sienos vidinio rago sluoksio ir kt. Tiriant pažeist¹ galūnê yra svarbus minkštųjų audinių zonos, aplink treèi¹jį pirštakaulį, įvertinimas, nes edema, audinių perkrova, uždegiminio eksudato ar dujų kaupimasis keièia audinių tankum¹.
Norint surinkti bei tinkamai išanalizuoti vis¹ rentgenogramoje matom¹ informacij¹, taip pat reikia turėti klinikinio tyrimo rezultatus, atsižvelgti į gyvulio veislê, amžių, laikymo aplink¹ ir jo eksploatacij¹ (Redden R.F., 2003).
2.1.3. Reikalavimai ekspozicijai
Treèiasis pirštakaulis skiriasi nuo kitų kanopos kaulų, nes jį supa tankus raginis kevalas, kurio sustorėjimas ir skysèių kaupimasis, keièia rentgenologinį vaizd¹ tų audinių ir struktūrų, kurios yra po juo. Dar vienas faktas, į kurį turi būti atkreipiamas dėmesys darant rentgenogram¹, tai treèiojo pirštakaulio forma; šio kaulo storumas ir jo tankumas kinta. Žvelgiant iš proksimalinės dalies į distalinê, kaulas ploniausias yra palmarinėje/plantarinėje dalyje. Tai dažna patologijų vieta, ši vieta dažnai būna mažiau rentgenokontrastiška (Redden R.F., 2003).
Varlės kaulo ir gretimų struktūrų vaizdavimas rentgenogramoje taip pat nėra paprastas. Nes minėtus elementus iš trijų pusių supa treèiasis pirštakaulis. Reikia turėti omenyje, jog struktūros taip pat gali dengti viena kit¹. Todėl darant rentgenogram¹, paprastai daromos kelios projekcijos, kad būtų galima įvertinti atskirų galūnės dalių būklê ir pažeidimus (Redden R.F., 2003).
Bet kokiam rentgenologiniam vaizdui optimalus ekspozicijos dydis priklauso nuo rentgeno aparato, ekrano, juostų, procesorių bei kt., taip pat nuo kanopos masės, dominanèios struktūros bei jos savybių.
Paprastai ekspocijos dydis skirstomas į silpn¹, vidutinį ir stiprų. Silpna ekspozicija yra naudojama nekaulinėms struktūroms, pvz., ragas, derma, palmarinis treèiojo pirštakaulio kraštas (5a pav.). Tinkamai pritaikyta silpna ekspozicija gali išryškinti tankumo skirtumus kanopos sienoje, o tai leidžia skirti laminarinės dermos ir keratinizuoto kanopos sienos sluoksnius. Silpna ekspozicija taip pat naudojama, kai pakitimai yra ieškomi treèiojo pirštakaulio palmariniame krašte, projekcijoje darytoje 65o kampu, dorsopalmarine kryptimi (5b pav.) (Redden R.F., 2003).
Vidutinė ar stipri ekspozicijos yra naudojamos kaulinėms struktūroms išryškinti. Šio dydžio ekspozicija naudojama mažesnio tankumo struktūroms tirti: treèiojo pirštakaulio kūnas, s¹nariniai paviršiai; stipri – persidengianèioms struktūroms, kaulams, paè varlės kaului (Redden R.F., 2003).
5 pav. a) rentgenograma, gauta, taikant silpn¹ ekspozicij¹. Aiškiai matomi minkštieji audiniai. Matomas varlės kaulo. b) 65º dorsopalmarinės projekcijos rentgenograma, padaryta taikant labai silpn¹ ekspozicij¹. Išryškinami cistiniai pažeidimai bei suplonėjês kraštas (Redden R.F., 2003).
Redden, R.F. Clinical and Radiographic Examination of the Equine Foot. In: (Ed.), 49th Annual Convention of the American Association of Equine Practitioners, 2003 - New Orleans, LA, USA. Ithaca: International Veterinary Information Service (www.ivis.org), 2003; Document No. P0625.1103.(Accessed: 1 Jan 2008).
2.2. Nestandartinių projekcijų radiogramos
Standartinės radiografinės projekcijos, reikalingos anatominei kaulų topografijai bei patologijoms įvertinti, jau pakankamai detaliai aprašytos. Taèiau kai kuriose situacijose standartinių projekcijų vaizdas yra nepakankamai išsamus, kad būtų nustatyta tiksli diagnozė ar atlikta diferencinė diagnostika (Hogan P.M., 1997).
Todėl Hogan siūlo nestandartines projekcijas, taikomas tiriant galūnes.
Pėda. Standartinė projekcija yra 65o dorsopalmarinė (plantarinė), lateromedialinė. Autorius siūlo 65o laipsnių įžambi¹ dorsopalmarinê projekcij¹. Lateralinė ir medialinė įžambios projekcijos yra taikomos, vertinant paminos kaulo ribas, įstriža palmarinė – s¹narinius paviršius bei bendr¹ pėdos struktūr¹.
Darant toki¹ projekcij¹ spinduliai yra pakeliami 65o ir nukreipiami lateraliai ar medialiai 30-45o laipsnių kampu. Galūnė statoma ant pakylos. Rentgeno aparatas dedamas ant žemės prieš arklį, spinduliai nukreipiami į kanopos vainik¹.
Varlės kaului tirti naudojamos standartinės projekcijos – 45o ir 65o dorsopalmarinė, medialinė, tangentinė. Nestandartinės – 65o įžambios projekcijos. Lateralinės ir medialinės įžambios projekcijos naudojamos, nustatant varlės kaulų sparnų enteziopatij¹.
Šepetėliai. Standartinės projekcijos – dorsopalmarinė, lateromedialinė, sulenkta lateromedialinė, įstrižos projekcijos. Nestandartinės – 125o dorsopalmarinė, sulenkta dorsopalmarinė, 45-60o įstrižos pakeltos, palmarinė tangentinė (sesamoidiniai kaulai), lateromedialinė tangentinė.
Distalinė paminos kaulo (treèiasis pirštakaulis) sritis yra dažna patologijų vieta, taèiau tai nėra dažnai diagnozuojama naudojant vien tik standartinê radiologinê technik¹. 125o dorsopalmarinė ir sulenkta dorsopalmarinė projekcijos suteikia tikslesnį vaizd¹ ir geriau matomi degeneraciniai procesai. Taip pat tai naudinga, nustatant palmarinių paviršių pakitimus, kurie yra dažnai susijê su gumburiniais lūžiais.
125o dorsopalmarinis vaizdas gaunamas galūnê pakeliant ant pakylos ir aparat¹ statant distaliai į šepetėlių s¹narį (6a pav.). Ekspozicija turi būti padidinta, kad būtų galima tiksliai įvertinti esanèius pakitimus palmariniuose paviršiuose. Nes dažnai būna taip, kad sesamoidiniai kaulai uždengia s¹nario ertmê (Hogan P.M., 1997).
Hogan teigimu dar informatyvesnis vaizdas gaunamas iš sulenktos dorsopalmarinės projekcijos (6b pav.). Darant ši¹ projekcij¹, proksimaliniai sesamoidiniai kaulai yra pakeliami virš s¹narinio paviršiaus ir tokiu būdu galima įvertinti gumburų paviršius. Toks vaizdas gaunamas sulenkiant šepetėlių s¹narį ir koj¹ patraukiant į priekį. Spinduliai nukreipiami 125o dorsopalmarine kryptimi (Hogan P.M., 1997).
a) 
b) 
6 pav. a) 125° dorsopalmarinė projekcija palmarinei distalinei pėdos daliai įvertinti. b) Sulenkta dorsopalmarinė projekcija palmarinei distalinei pėdos daliai įvertinti (Hogan P.M., 1997)
Proksimalinių sesamoidinių kaulų basiliariniai ir abaksialiniai lūžiai, osteochondriniai fragmentai palmariniame proksimalinės falangos paviršiuje, gali būti nustatyti naudojant 45-60o įstrižas projekcijas. Kasetė yra dedama kaip ir standartinės radiologinės technikos atveju, spinduliai nukreipiami 20-40o ir atitinkamai pakeliami.
Papildomai yra dvi tangentinės projekcijos, kurios naudingos vertinant proksimalinių sesamoidinių kaulų struktūr¹. Palmaroproksimalinė-palmarodistalinė projekcija yra daroma, vertinant kiekvieno sesamoidinio kaulo abaksialinį paviršių bei nustatant aksialinius lūžius sesamoidinėje srityje (7a pav.) (Hogan P.M., 1997).
Galūnė yra statoma ant kasetės. Spinduliai centruojami tarp sesamoidinių kaulų ir kreipiami statmenai žemei. Jei reikia įvertinti tik abaksialinius paviršius, pvz., nustatant s¹narinį lūžį, kasetė yra dedama lateraliai ar medialiai, aparatas pakeliamas 65o ir spinduliai kreipiami distaline kryptimi (7b pav.).
Riešo s¹nario standartinis vaizdas – dorsopalmarinė, lateromedialinė, sulenkta lateromedialinė, tangentinė, įstrižos projekcijos. Nestandartinės – tangentinė (distalinė stipinkaulio dalis). Tangentiniai riešo s¹nario vaizdai gali būti naudingi nustatant, kuriame osteochondrialiniame tarpe yra pažeidimas.
a) 
b) 
7 pav. a) Tangentinė kulkšnies projekcija vertinant proksimalinius sesamoidinius kaulus. b) Lateromedialinė tangentinė projekcijavertinant proksimalinių sesamoidinių kaulų abaksialinius paviršius (Hogan P.M., 1997)
Horizontalus distalinės stipinkaulio dalies vaizdas gali būti gaunamas galūnê sulenkus ir šiek tiek patraukus atgal taip, kad stipinkaulis ir plaštaka išliktų statmeni žemei (8a pav.). Spinduliai yra nukreipiami distaliai, 65o kampu. Kad gauti proksimalinės srities vaizd¹, riešas yra visiškai sulenkiamas, plaštaka turi būti lygiagreti žemei. Spinduliai nukreipiami horizontaliai, 45o kampu. (8b pav.).
a) 
b) 
8 pav. a) Riešo s¹nario padėtis (tangentinei projekcijai), vertinant distalinê stipinkaulio dalį. b) Riešo s¹nario padėtis (tangentinei projekcijai), vertinant proksimalinius riešo kaulus (Hogan P.M., 1997)
Kulno sanario vertinimo standartinės projekcijos yra: dorsoplantarinė, lateromedialinė, įstrižos projekcijos. Nestandartinės – sulenkta lateromedialinė, plantarinė tangentinė (kulnakaulis). Sulenkta lateromedialinė projekcija naudinga vertinant pažeidimus, susijusius su šokikaulio plantariniu paviršiumi ir kulnakaulio dorsaliniu paviršiumi. Kasetė yra dedama medialiai, laisva ranka sulenkiama galūnė, spaudžiant kanop¹. Spinduliai kreipiami lygiagreèiai padui, reikia išvengti galūnės judėjimo, t.y., atitraukimo ar pritraukimo (Hogan P.M., 1997).
Plantarinis tangentinis vaizdas leidžia pilnai įvertinti kulnakaulio medialinio ir lateralinio gumburų būklê (9a pav.). Galūnė yra visiškai sulenkiama kartu su padu, lygiagreèiai žemei. Kasetė dedama priešais kulnakaulį, spinduliai nukreipiami vertikaliai ir kranialiai. Vaizdas naudingas, esant kulnakaulio bukai traumai (Hogan P.M., 1997).
Kelio s¹nario standartas yra – kaudokranialinis, lateromedialinis, įstrižas lateromedialinis vaizdai. Nestandartiniai – sulenktas lateromedialinis, tangentinis (kelio girnelė). Sulenkta lateromedialinė projekcija retai suteikia daugiau informacijos nei standartinė įstriža lateromedialinė, bet tai gali būti naudinga osteochondrozės atveju, nes ji paveikia medialinį šlaunikaulio gumbur¹. Tokia projekcija leidžia matyti vis¹ gumbur¹. Tokiai projekcijai išgauti reikalingas papildomas asistentas, kuris sulenktų galūnê. Kasetė yra dedama medialiai ir spinduliai nukreipiami lygiagreèiai šlaunikauliui.
Kelio girnelės pažeidimams vertinti naudojamas tangentinis vaizdas. Tai informatyvu, vertinant šlaunikaulio s¹narinius paviršius ir distalinius skridinio kraštus (9b pav.). Galūnė sulenkiama pilnai, kasetė dedama priešais blauzdikaulį ir atitraukiama kranialiai tiek, kad vaizdas apimtų kelio girnelê, spinduliai nukreipiami vertikaliai ir šiek tiek kaudaliai (Hogan P.M., 1997).
a) 
b) 
9 pav. a) Kulnakaulio tangentinė projekcija. b) Kelio girnelės tangentinė projekcija.
2.3. Osteochondritis dissecans
Liga, būdinga visų veislių arkliams. Ji pasireiškia pakitusios kremzlės fragmento atitrūkimu, kuris sukelia uždegim¹ ir vėliau – s¹nario ištinim¹, skausmingum¹, artrit¹ (Byron C.R., 2005).
Procesas paveikia s¹nario kremzlê bei pokremzlinį kaul¹ (10 pav.). Dažniausiai pažeidžiami keli s¹nariai ir tik retais atvejais osteochondritis dissecans (OCD) pažeidžia tik vien¹ s¹narį (McIlwraith C.W., 2003).
Retai yra pažeidžiami kulkšnies ir kelio-girnelės arba peties ir kelio s¹nariai tuo paèiu metu ir pas vien¹ gyvulį (McIlwraith C.W., 2003).
Ligos priežastys yra kelios:
w greitas augimas;
w mityba - ypaè jei racione yra labai daug energijos ir nesubalansuotas mineralinių medžiagų kiekis;
w paveldimumas;
w hormonų balanso sutrikimas vystymosi metu;
w kai kurios mechaninės traumos (Byron C.R., 2005).
Ligos metu s¹narys ištinsta, ypaè jauniems, treniruojamiems arkliams. Šlubavimo laipsnis būna gana įvairus. Dažniausiai pažeidžiami kulkšnies, kelio-girnelės, šepetukų s¹nariai, reèiau peties. OCD dažniausiai pasireiškia simetriškai. Vyresnio amžiaus arkliams liga gali būti besimptomė. Tokiu atveju liga nustatoma darant rentgenogram¹ dėl kitų priežasèių.
Diagnozuojant lig¹, būtinas rūpestingas s¹nario ištyrimas, šlubavimo tipo nustatymas, rentgenogramos išanalizavimas. Jos yra daromos keliomis kryptimis, kad būtų pastebėti net mažiausi pakitê ar atitrūkê kremzlės fragmentai. Paprastai daromos abiejų galūnių rentgenogramos (Byron C.R., 2005).
a) 
b)
c) 
10 pav. a) S¹nario vaizdas iš priekio; b) S¹nario vaizdas iš užpakalio c) Rentgenograma (Byron C.R., 2005).
Kelio-girnelės s¹narį OCD pažeidžia gana dažnai, ypaè grynakraujams arkliams - beveik 60% atvejų liga nustatoma iki vienerių metų amžiaus. Kuo jaunesniam gyvuliui atsiranda ligos klinikiniai požymiai, tuo labiau būna pažeisti s¹nariai. Ligos pradžia būna staigi, s¹narys patinsta, gyvulys pradeda šlubuoti. Sunkiau sergantiems gali atsirasti „triušio šuolis“. Ligos pasireiškimui įtakos turi ir arklių veislė (12 pav.).
Šio s¹nario pažeidimo atveju dažnai anamnezėje būna faktas, kad neseniai buvo padidintas fizinis krūvis.
Atsargiai palpuojant tokį s¹narį, galima apèiuopti
atitrūkusius fragmentus arba s¹narinio paviršiaus nelygumus (11 pav.).
Ligos simetriškumas šiuo atveju siekia 50% (McIlwraith C.W., 2003).
11 pav. Ligos pasireiškimo dažnumas kelio-girnelės s¹naryje amžiaus atžvilgiu (McIlwraith C.W., 2003).
12 pav. Ligos pasireiškimo dažnumas kelio-girnelės s¹naryje veislės atžvilgiu (McIlwraith C.W., 2003).
Rentgenograma lateromedialine projekcija suteikia daugiausia informacijos apie atskilusių fragmentų dydį, lokalizacij¹, kitus, atsiradusius pažeidimus. Dažniausiai atskilê fragmentai randami šlaunikaulio lateralinio skridinio krašte. Defekto vietoje gali būti randami laisvieji kūneliai (visiškai atskilê fragmentai) ar dalinė kalcifikacija. Pažeista šlaunikaulio dalis pradeda liestis su kelio girnele ir j¹ traumuoja. OCD atveju kelio girnelės pažeidimas retai kada būna pirminis. Kelio-girnelės s¹nario OCD atveju, visiškai pasveiksta apie 64%. Daugiau pasveiksta arkliai, kurių s¹narių pažeidimai buvo mažesni ir, kurie buvo vyresnio amžiaus (McIlwraith C.W., 2003).
Kulkšnies s¹nario OCD, pasitaiko taip pat dažnai. Stipriausiai pažeidžiamos proksimalinė bei kranialinė s¹nario dalys, ypaè blauzdikaulio vidurinė dalis. Pažeidimai gali vystytis išilgai skridinio (lateralinis pažeidžiamas labiau nei medialinis) ir medialiniame blauzdikaulio plaktukėlyje. Liga dažna tarp klasikinių veislių arklių, taèiau pasitaiko.
Ligos atveju šlubavimas nėra specifinis požymis. S¹narys patinsta, ypaè medialinėje s¹nario dalyje. Liga lenktyniniams žirgams pasireiškia dvejų metų amžiaus, nelenktyniaujantiems – vienerių, prieš pradedant juos treniruoti.
Rentgenogramoje didžiausias dėmesys kreipiamas į intermedialinê blauzdikaulio dalį bei medialinį blauzdikaulio plaktukėlį. Pažeidimai nustatomi pakitusiam fragmentui esant dar vietoje ar - paviršiaus nelygumai skridinyje bei plaktukėlyje. Šiuo atveju rentgenograma nėra pakankamas metodas diagnozei nustatyti. Tyrimai rodo, jog įtariant OCD ir darant operacij¹, rasti pakitimai nebuvo matomi rengenogramoje (McIlwraith C.W., 2003).
1 lentelė. Atlikus tyrim¹ su 318 arklių, kuriems diagnozuotas kulkšnies s¹nario OCD, nustatytos dažniausiai ligos pažeidžiamos vietos (McIlwraith C.W., 2003):
|
Atvejų skaièius |
Pažeidimų lokalizacija |
|
Distalinė blauzdikaulio vidurinė dalis |
|
|
Kulnakaulio lateralinis skridinys |
|
|
Blauzdikaulio medialinis plaktukėlis |
|
|
Blauzdikaulio vidurinė dalis + kulnakaulio lateralinis skridinys |
|
|
Blauzdikaulio vidurinė dalis + plaktukėliai |
|
|
Kulnakaulio vidurinė dalis + medialinis skridinys |
|
|
Kulnakaulio medialinis skridinys |
|
|
Kulnakaulio lateralinis skridinys + blauzdikaulio medialinis plaktukėlis |
|
|
Kulnakaulio medialinis ir lateralinis skridiniai |
Šepetėlių s¹nario OCD pasireiškia trimis formomis:
fragmentacija ir paviršiaus nelygumai, atsirandantys plaštakos ar pėdos dorsalinėje pusėje sagitalinėje plokštumoje ir gumburuose;
proksimalinės pirmojo pirštakaulio ar èiurnikaulio palmarinės-plantarinės dalies fragmentacija;
plaštakos kaulų gumburų palmarinės dalies OCD, atsirandantis lenktyniniams žirgams traumos atveju (McIlwraith C.W., 2003).
Šiuo atveju s¹nario lenkimo testai dažniausiai yra teigiami. Šlubavimas gali būti arba ne. Pažeistas s¹narys patinsta. Rengenogramoje vaizdas gali būti labai įvairus:
I tipo OCD – s¹narys sagitalinėje plokštumoje atrodo suplotas;
II tipo OCD – suplojimo vietoje matosi pakitê fragmentai;
III tipo OCD – suplojimo vietoje yra/nėra pakitusių fragmentų, taèiau matomi laivi kūneliai.
Peties s¹nario OCD – liga, labiausiai išsekinanti gyvulį. Pažeidžiami dideli s¹nario plotai, didelė antrinių ligų rizika. Liga nustatoma vienerių metų amžiaus arkliams ar jaunesniems. Pasireiškia šlubavimas visomis keturiomis galūnėmis, jo laipsnis gana įvairus. Tai trunka ilg¹ laik¹, galima pastebėti atrofavusius raumenis. Pakinta gyvulio eisena, galūnės tampa tiesios, atrodo šleivos.
Rengenogramoje matomi petikaulio galvutės įlinkimai, dantytumas. Dažnai nustatomi cistiniai pažeidimai glenoidalinėje mentės ertmėje (McIlwraith C.W., 2003).
Kulno s¹nario OCD (13 pav.) pasireiškia keliose skirtingose s¹nario vietose: blauzdikaulio intermedialinėje keteroje, kulno distaliniame lateraliniame skridinyje, reèiau – blauzdikaulio plaktukėliuose ir kulno medialiniame skridinyje (Ross M.W., Dyson S.J., 2003, Bramlage L.R., 2006).
Liga dažniau pasireiškia patinams nei patelėms (2:1).
Diagnozuojant lig¹, daromos 4 standartinės kulno s¹nario rentgenogramos. Tai: dorsoplantarinė, lateromedialinė ir 2 įstrižos projekcijos. Iš jų dorsolateralinė ar dorsoplantarinė mediolateralinė įstrižos projekcijos suteikia daugiausiai informacijos (Ross M.W., Dyson S., 2003, Bramlage L.R., 2006).
a) 
b) 
13 pav. a) Medialinė įstriža kulnakaulio projekcija. b) Lateralinė kulnakaulio projekcija (cal.vet.upenn.edu ).
Sergant OCD, atskilê pakitusios kremzlės fragmentai pėdos pirštų s¹naryje gali būti keturių tipų:
I. atsiranda, fragmentui atitrūkus nuo proksimalinės falangos pakilumos;
II. atsiranda, atitrūkus pakitusiam kremzlės fragmentui nuo proksimalinės falangos medialinio ar lateralinio sparno;
III. atsiranda, atitrūkus pakitusios kremzlės fragmentui nuo proksimalinio sesamoidinio kaulo pamato
IV. tai yra kauliniai kūneliai, netelpantys s¹nario ertmėje (Ross M.W., Dyson S.J., 2003).
Diagnozavus OCD rekomenduojama nustatyti atitrūkusių kremzlės fragmentų tip¹, kad galima būtų įvertinti ligos eig¹, sunkum¹, taikyti tinkam¹ gydym¹ (Ross M.W., Dyson S.J., 2003).
Pirmojo tipo atitrūkê fragmentai paprastai ramybės ar nedidelio krūvio metu klinikinių ligos požymių nesukelia, jie išryškėja didelio krūvio metu, pakintant gyvulio bėgsenai. Suleidus anestetikų į pažeist¹ s¹narį, klinikiniai požymiai išnyksta. Šio tipo atskilê fragmentai nežaloja s¹narinių paviršių.
Ross teigimu, klinikiniai požymiai pasireiškia, kulkšniai esant maksimaliai sulenktai. Sulenkus s¹narį, fragmentas atsiduria tarp proksimalinio sesamoidinio kaulo ir proksimalinio pirštakaulio. Tokia padėtis gyvuliui sukelia diskomfort¹ ir skausm¹. Pirmojo tipo atskilê fragmentai paprastai yra dideli, retai sukelia ryškų šlubavim¹, taèiau dažnai sukelia estetinê užpakalinė galūnės pirštų s¹narių deformacij¹.
Visų keturių tipų fragmentai matomi rentgenogramoje, atliktoje standartine lateraline ar medialine projekcija. Aiškų ertmės, esanèios tarp proksimalinio sesamoidinio kaulo ir proksimalinio pirštakaulio vaizd¹ sukuria speciali lateromedialinė įstrižinė projekcija, kai spindulių pluoštas nukreipiamas žemyn 15 laipsnių (Ross M.W., Dyson S.J., 2003).
2.4. Kaulų lūžiai
Kaulo lūžis, tai kaulo vientisumo praradimas, kuris matomas rentgenogramoje kaip viena ar kelios šviesesnės linijos.
Geriausia, kai lūžio linijos nustatomos ne vienos krypties rentgenogramoje, tai padeda išsamiau įvertinti esam¹ situacij¹. Taèiau tai nevisada pavyksta, ypaè esant nepilniems ir nedislokuotiems lūžiams. Siekiant maksimalaus aiškumo, rentgeno spinduliai turėtų eiti statmenai lūžio linijai.
Įskilimo atveju gali prireikti daugelio projekcijų, kurios skiriasi tik 5 laipsniais. Esant pilnam lūžiui to paties gali reikti, norint tiksliai įvertinti lūžio form¹.
Kai kurių lūžių standartinėmis projekcijomis diagnozuoti nepavyksta, paprastai tada rentgenogramos daromos įstrižomis projekcijomis.
2.4.1. Alkūninės ataugos lūžiai
Dažniausia lūžio priežastis būna spyris ar kritimas, sukeliantis staigi¹ patologinio proceso pradži¹ ir sunkų šlubavim¹. Dauguma lūžių būna daugybiniai, krepitacija nėra būdinga.
Atliekant rentgenologinį tyrim¹, daromos mediolateralinės, kraniokaudalinės projekcijų rentgenogramos. Tokiu atveju išvengiama lūžio deformacijos bei taip galima įvertinti kitus kaulo pažeidimus (Ross M.W., Dyson S.J., 2003)
Alkūninės ataugos lūžiai gali būti suskirstyti į penkias grupes:
nesubrendusių arklių lūžiai, apimantys augimo zon¹ ir metafizê. Šiai grupei taip pat priklauso nes¹nariniai lūžiai, apimantys tik augimo zon¹ bei Salter-Harris tipo s¹nariniai lūžiai, apimantys alkūninê ataug¹ ir skridinio vag¹;
paprasti s¹nariniai lūžiai, apimantys skridinio vidurinê vag¹;
nes¹nariniai lūžiai, apimantys proksimalinê metafizės dalį;
daugybiniai s¹nariniai lūžiai;
lūžiai, apimantys distalinê alkūnkaulio kūno dalį, besitêsiantys proksimaline kryptimi ir įeinantys į distalinê nes¹narinê skridinio vagos dalį (Ross M.W., Dyson S.J., 2003)
2.4.2. Petikaulio ir mentės lūžiai
Petikaulio stresiniai lūžiai dažnai nustatomi jauniems, treniruojamiems grynaveisliams žirgams. Dažniausia lūžio lokalizacija yra proksimokaudalinė dalis ir distalinė kranialinė bei kaudalinė petikaulio dalys. Vienpusis šlubavimas paprastai pradžioje yra ryškesnis ir sunkesnis.
Šiuo atveju radiologinis tyrimas nėra toks jautrus kaip kitų lūžių atvejais. Kai kuriems arkliams naujo kaulo formavimasis gali būti nustatomas proksimalinės epifizės kaudalinėje dalyje, kartais su padidėjusia pokremzlinio ar naujo kaulo tamsuma distalinės metafizės kranialinėje dalyje (Ross M.W., Dyson S.J., 2003)
Mentės ants¹narinio gumburėlio lūžis yra dažnas pažeidimas, esant susidūrimui ar kritimui. Lūžiai gali būti paprastieji, daugybiniai, apimantys tik ants¹narinį gumburėlį, be s¹nario komponentų. Pažeidimo atveju šlubavimas pasireiškia staiga, sunkumo laipsnis įvairuoja nuo vidutinio iki sunkaus. Savaitės bėgyje gyvulys gali atrodyti sveikstantis, taèiau šlubavimas išlieka (Ross M.W., Dyson S.J., 2003)
Diagnozei patvirtinti atliekamas rentgenologinis tyrimas. Lūžio fragmentai dažnai būna dislokuoti kraniodistaline kryptimi, t¹ s¹lygoja raumens biceps brachii traukimo jėga. Tyrimo metu turi būti atidžiai įvertintas lūžis, nes jei į jį įtraukti s¹nariniai elementai, tai blogina pasveikimo prognozê (Ross M.W., Dyson S.J., 2003)
Mentės kaulo kūno lūžių dažna priežastis - kritimas šokant per užtvar¹. Pilni lūžiai sukelia stiprų šlubavim¹, stiprų minkštųjų audinių patinim¹. Diagnozės nustatymas pagrįsta klinikinio ir rentgenologinio tyrimo rezultatais. Radiologinis tyrimas ypaè reikalingas esant nepilniems lūžiams (Ross M.W., Dyson S.J., 2003)
2.4.3. Kelio girnelės lūžiai
Išorinė trauma yra dažniausia kelio girnelės lūžio priežastis. Kai kurių plėštinių lūžių priežastimi gali būti keturgalvio raumens dalių kontrakcija. Dauguma atvejų, lūžis įvyksta tiesioginės traumos pasekoje. Tai gali būti spyris, smūgis į užtvar¹ sulenktu kelio-girnelės s¹nariu šokant. Jei traumuojamas sulenktas s¹narys, kelio girnelė yra fiksuojama prieš šlaunikaulio skridinį, tokioje padėtyje esanti kelio girnelė labai lengvai lūžta (Ross M.W., Dyson S.J., 2003)
Kelio girnelės medialinės dalies sagitalinis lūžis yra dažniausiai pasitaikantis. Paprastai tai būna s¹narinis lūžis ir jo fragmentai pažeidžia didelê aplinkinê sritį, į kuri¹ įeina ir medialinis kelio girnelės raištis bei parapateliarinė kremzlė. Kartu su lūžiu gali pasireikšti ir kelio girnelės pamato fragmentacija.
Nes¹nariniai lūžiai dažniau nustatomi esant silpnai kranialinių fragmentų dislokacijai. Pilni horizontalūs lūžiai – sunkus pažeidimas, nes yra stipriai įtempiami tiesiamieji raumenys ir susikuria stipri atitraukiamoji jėga. Pilni sagitaliniai lūžiai mažiau pavojingi, nes atitraukiamoji jėga yra silpnesnė (Ross M.W., Dyson S.J., 2003)
Diagnozės patvirtinimui ir lūžio įvertinimui atliekama kranioproksimalinė-kraniodistalinė projekcijos, nes šiuo atveju lateralinė projekcija reikalingos informacijos nesuteikia. Sunkiai sužeisti gyvuliai yra sunkiai nulaikomi reikalingoje pozoje, todėl gali reikti taikyti analgezij¹. Kartais gali reikti taikyti ir bendr¹j¹ narkozê (Ross M.W., Dyson S.J., 2003)
2.4.4. Kanopos varlės kaulo lūžiai
Dažniausiai pasitaiko šiek tiek įstrižas sagitalinis lūžis bei medialinis ar lateralinis per vidurio linij¹. Y formos ir kitokie lūžiai yra retesni. Varlės kaulas dažniau lūžta priekinėse galūnėse nei užpakalinėse. Lūžio priežastimi daugiausiai būna trauma, pasitaiko atvejų kai tikslios lūžio priežasties nustatyti nepavyksta. Užpakalinių galūnių varlės kaulai dažnai lūžta, arkliui spardant sien¹.
Šlubavimas paprastai būna stiprus pažeidimo pradžioje. Taèiau kartais šlubavimas gali būti mažiau ryškus, o tiriant tokį gyvulį, gali būti randamas senas varlės kaulo lūžis.
Arklys gali nenoriai stovėti visu svoriu ant pažeistos galūnės. Pakinta pirštų pulso amplitudė - ji padidėja. Varlės kaulo srities perkusija būna skausminga. Šlubavimas būna stipresnis tik atsiradus lūžiui ir pasireiškia gyvuliui darant posūkį (Ross M.W., Dyson S.J., 2003).
Lūžio diagnozei patvirtinti yra atliekamas radiologinis galūnės tyrimas. Daugum¹ lūžių galima nustatyti atlikus dorsoproksimalinê-palmarodistalinê įstriž¹ rentgenogram¹.
Jei kyla abejonių, atliekama rentgenografija dorsopalmarine ir palmaroproksimaline-palmarodistaline įstriža projekcija (14 pav.). Palmaroproksimalinė-palmarodistalinė įstriža projekcija naudinga įtariant daugybinius ar dislokuotus lūžius (Ross M.W., Dyson S.J., 2003).
|
|
|
|
14 pav. Dažniausiai pasitaikantys varlės kaulo lūžiai (Turner T.A, 1999).
2.4.5. Proksimalinių pirštakaulių lūžiai
Šių kaulų lūžiai svarbūs šlubavimo etiologijoje. Į šiuos lūžius polinkį turi lenktyniniai žirgai.
Žirgams, kuriems yra pilnas kaulo lūžis, pasireiškia ryškus šlubavimas ir galūnės patinimas bei deformacija. Esant nepilnam lūžiui, šlubavimas gali būti vos pastebimas. Tokiu atveju reikalingas išsamus klinikinis bei radiologinis tyrimas. Jei lūžis yra trumpas ir nepilnas, paprastai reikia kelių rentgenogramų, kad būtų nustatytas tankio pakitimas ir kaluso formavimasis (Ross M.W., Dyson S.J., 2003, Zert Z.et all., 2007)
Proksimalinių pirštakaulių lūžiai gali būti:
w Trumpi ir ilgi nepilni;
w Paprasti pilni;
w Daugybiniai;
w Dorsaliniai frontaliniai;
w Proksimaliniai palmariniai/plantariniai plėštiniai, susijê su kolateraliniais raišèiais (Ross M.W., Dyson S.J., 2003)
Nepilni proksimalinių pirštakaulių lūžiai dažniausiai pasitaiko lenktyniniams žirgams. Šepetėlio s¹nario patinimas ir srities skausmingumas yra dažniausi klinikiniai lūžio požymiai. Dauguma lūžių yra lengvai diagnozuojami radiologinio tyrimo metu, bet kai kuriais atvejais turi būti atliekamos dorsopalmarinės/plantarinės projekcijos rentgenogramos. Papildomose rentgenogramose po 7-10 dienų po lūžio paprastai išryškėja net ir neryškios lūžio ribos, dėl osteoklastinės rezorbcijos (Ross M.W., Dyson S.J., 2003)
Sagitaliniai proksimalinių pirštakaulių lūžių atveju dažniausiai atsiranda sagitaliniai įtrūkimai, platėjantys nuo sagitalinio griovelio. Arkliams, kuriems yra ilgas ar dislokuotas sagitalinis bei daugybinis lūžiai, patinimo ir skausmo požymiai išreikšti neryškiai. Šlubavimo laipsnis, esant trumpiems, nepilniems sagitaliniams lūžiams bei klinikiniai požymiai labai įvairūs: kai kurie arkliai nesugeba pernešti savo svorio, kiti šlubuoja labai nežymiai.
Proksimalinių pirštakaulių sagitaliniai lūžiai aiškiai matomi rentgenogramose, jei yra kelių centimetrų atstumu nuo s¹narinio paviršiaus, taèiau trumpi, nepilni lūžiai labai dažnai nėra diagnozuojami, ypaè jei radiologinė technika nėra pakankamai aukštos kokybės (Ross M.W., Dyson S.J., 2003, Zert Z.et all., 2007)
Jei po lūžio atsiradimo praėjusios 10 dienų, lateralinėje projekcijoje yra matomi aiškūs antkaulio pakitimai distalinėje kaulo dalyje. Pradžioje šie struktūriniai skirtumai nėra ryškūs, taèiau kelių savaièių bėgyje jie vis ryškėja ir aiškiai matomas naujo kaulinio audinio formavimasis (Ross M.W., Dyson S.J., 2003)
Lūžiai dažniau nustatomi klasikinių veislių arkliams nei grynakraujams ir dažnai keliose galūnėse. Net esant trumpiems ir nežymiems lūžiams, gali pasireikšti netikėtai stiprus šlubavimas (Ross M.W., Dyson S.J., 2003)
2.4.6. Proksimalinių sesamoidinių kaulų lūžiai
Proksimaliniai sesamoidiniai kaulai yra svarbūs prilaikomojo aparato elemetai, jie prilaiko šepetėlių s¹narius. Jų lūžiai sukelia karšèiavim¹, patinim¹ ir skausmingum¹, lenkiant ar tiesiogiai spaudžiant patologinio proceso apimt¹ sritį, pasireiškia ryškus šlubavimas pernešant kūno svorį.
Šių kaulų lūžiai sudaro apie 22% visų kitų lūžių ir dažniausiai baigiasi gyvulio eutanazija. Dažna lūžių priežastis ya labai įtemptos treniruotės (Siakalis K., Diakakis N., Desiris A., 2004).
Lūžiai gali būti:
w apikaliniai – sudaro apie 30% visų lūžių, pasitaikanèių lenktyniniams žirgams, taèiau pasitaiko visų veislių atstovams. Kaulų pažeidimus sukelia skirtingų jėgų veikimas į t¹ patį kaul¹. Jauniems klasikinių veislių žirgams šio tipo lūžiai dešinėje užpakalinėje galūnėje nustatomi dažniau.
w abaksialiniai – tai plėštiniai pažeidimai apimantys pakabinam¹jį raištį, esantį abaksialiniame paviršiuje.
w pamatiniai – pasitaiko visiems sportiniams žirgams (15, 16 pav.).
metafiziniai – gali pasitaikyti visiems arkliams, taèiau dažnesni lenktyniniams žirgams. Tyrimais nustatyta, jog grynakraujų veislių žirgams dažniau pažeidžiami priekinės galūnės medialiniai kaulai, klasikinių veislių atstovams – užpakalinės galūnės lateraliniai kaulai (Ross M.W., Dyson S.J., 2003)
w Aksialiniai – paprastai jie nustatomi kartu su dislokuotais treèiojo plaštakos/pėdos kaulo lateralinių krumplio lūžiais. Radiografiškai jie randami tik dorsopalmarine projekcija, taèiau tokiais atvejais sunku įvertinti lūžio gylį. Kai kurie lūžiai apima gilius, pusapvalios formos s¹narinio paviršiaus plotus, ir daugiausiai būna plėštiniai.
w Jaunų kumeliukų kaulų lūžiai – jie gali būti apikaliniai, abaksialiniai, metafizės ir pamatiniai. Dažniausiai kaulų lūžiai įvyksta ganyklose, taèiau dėl labai neryškių klinikinių požymių (retai pasitaiko neryškus šlubavimas), lieka nediagnozuoti. To priežastis yra ta, jog paprastai pažeidžiamas tik vienas iš kaulų ir pakabinamasis aparatas funkcionuoja pilnavertiškai. Dažniausiai lūžiai nustatomi dviejų mėnesių amžiaus kumeliukams (Ross M.W., Dyson S.J., 2003)
Esant kvalifikuotam radiologui, rentgenoramose galima nustatyti mažiau mineralizuotas vietas buvusio lūžio vietose. Lūžio vietoje formuojasi kaulinė jungtis ir jei buvo kaulų dislokacija, ilgainiui gali padidėti proksimalinis sesamoidinis kaulas. Padidėjê sesamoidiniai kaulai paprastai nustatomi dvejų metų amžiaus žirgams, atliekant rentgenogramas prieš pardavim¹ ar pirkim¹ (Ross M.W., Dyson S.J., 2003)
Diagnozuojant proksimalinių sesamoidinių kaulų lūžius, reikalinga aukštos kokybės rentgenologinė įranga ir kvalifikuoti specialistai.
Paprastai rentgenogamoje galima nustatyti padidėjusį pažeistų kaulų tankum¹, kuris yra susijês su įtemptų treniruoèių krūviu ir kalcio bei fosforo apykaitos sustiprėjimu (Siakalis K., Diakakis N., Desiris A., 2004).
Apikaliniai, metafizės, pamatiniai kaulų lūžiai diagnozuojami taikant stadartines radiologines projekcijas. Abaksialiniai lūžiai dažnai lieka nediagnozuoti, jie geriausiai yra matomi lateralinėje proksimalinėje-medialinėje distalinėje ar medialinėje proksimalinėje distalinėje įstrižoje projekcijose. Aksialiniai lūžiai dažnai yra susijê su dislokuotais treèiojo plaštakos/pėdos kaulo krumplio lūžiais. Diagnostikai reikalingas ryškus dorsopalmarinis vaizdas. Metafizės lūžiai dažnai yra pleišto formos, turi daugybinio lūžio fragmentų abaksialiniame krašte (Ross M.W., Dyson S.J., 2003)
15 pav. Sulenkta lateromedialinė rentgenograma plaštakos pirštų s¹narys. Dislokuotas pamatinis lūžis. (Ross M.W., Dyson S.J., 2003)
 |
16 pav. Lateromedialinis plaštakos pirštų s¹nario vaizdas. Pamatinis lūžis (Ross M.W., Dyson S.J., 2003)
2.4.7. Treèiojo plaštakos kaulo lūžiai
Krumpliniai lūžiai yra svarbiausias šepetėlio s¹nario lūžiai, apimantys ir plaštakos treèiojo kaulo krumplius. Šios rūšies lūžiai išskirtinai pasitaiko tik lenktyniniams žirgams ir dažniausiai tiems, kurie bėga greièio varžybose. Lūžio atveju šlubavimo sunkumo laipsnis paprastai nekoreliuoja su kaulo dislokacijos laipsniu. Daugelis arklių, kuriems yra nepilnas lūžis, šlubuoja ryškiau, nei esant pilnam dislokuotam lūžiui.
Paprastai tokie lūžiai nesunkiai diagnozuojami radiologinio tyrimo pagalba. Dorsopalmarinė projekcija turi būti sucentruota virš krumplio ir spindulių pluoštas nukreipiamas 15-20 laipsnių žemyn. Jei spinduliai yra per daug horizontalūs, distalinis plaštakos treèiojo kaulo s¹narinis paviršius, tampa neaiškus.
Pažeidimai taip pat gali būti nediagnozuojami esant nepakankamai ekspozicijai. Dažniausiai lūžiai apima lateralinį krumplį ir aiškiai platėja į lateralinê pusê. Kai kurie iš jų têsiasi vos 1-2 cm proksimaline kryptimi nuo s¹nario paviršiaus, o tai gana sunku nustatyti iš rentgenogramos. Lateralinio krumplio lūžiai retai būna spiraliniai ar têsiasi į diafizės vidurį. Medialinio krumplio lūžiai, paprastai têsiasi į diafizê, būna spiraliniai ar turi Y form¹ diafizės viduryje (Ross M.W., Dyson S.J., 2003)
Nepilnų, išilginių nuovargio lūžių atvejais dažniausiai pažeidžiama medialinė kaulo dalis, taip pat metafizė, proksimalinė diafizė, kartais į lūžį įtraukiamas riešo-plaštakos s¹narys.
Lūžiai pasitaiko jauniems arkliams, taèiau gali būti ir subrendusiems. Predisponuojanèiu faktoriumi laikomas padidintas fizinis krūvis ar darbo intesyvumas.
Proksimalinės plaštakos dalies dorsopalmarinė projekcija, gali parodyti treèiojo plaštakos kaulo medialinės dalies sklerozê. Kitos projekcijos pažeidimų neparodo. Kai kuriais atvejais net ir esant lūžiui rentgenogramose pakitimai nėra matomi (Ross M.W., Dyson S.J., 2003)
Distalinės metafizės dalies skersiniai stresiniai lūžiai nėra dažni. Jie vadinami stresiniais, nes rentgenogramose matomi endostiniai ir periostiniai kalusai. Esat lūžiui, šlubavimas pasireiškia iškart po darbo, gali būti unilateralinis ar bilateralinis (Ross M.W., Dyson S.J., 2003)
Diagnozuojant šios rūšies lūžius daromos dorsopalmarinė, dorsolateralinė-palmaromedialinė įstriža, dorsomedialinė-palmarolateralinė įstriža ir lateromedialinė šepetėlių s¹narių projekcijos. Sulenkta lateromedialinė projekcija taip pat rekomenduojama, nes tai pakelia proksimalinį sesamoidinį kaul¹ virš treèiojo plaštakos kaulo, o tai leidžia geriau įvertinti esanèius pažeidimus (Ross M.W., Dyson S.J., 2003)
Dorsomedialiniai s¹nariniai lūžiai dažniau nustatomi 2-4 metų amžiaus ristūnams. Pradžioje šlubavimas ryškus, pažeista sritis skausminga. Diagnozė yra paremta rentgenologinio tyrimo rezultatais. Lūžiai geriausiai matomi dorsolateraline-palmaromedialine įstriža projekcija. Paprastai lūžis yra nedislokuotas, nepilnas (Ross M.W., Dyson S.J., 2003)
Plėštiniai lūžiai dažniausiai pasitaiko jauniems lenktyniniams žirgams ir yra susijê su pakabinamojo raišèio pažeidimu. Pradžioje šlubavimas būna ryškus ir vidutinio ar sunkaus laipsnio, dažniau lūžiai yra vienpusiai.
Plėštiniai lūžiai geriausiai diagnozuojami rentgenologinio tyrimo pagrindu, atliekant dorsopalmarinê ar šiek tiek įstriž¹ dorsopalmarinê projekcij¹ ir lateromedialinê ar sulenkt¹ lateromedialinê projekcij¹ (Ross M.W., Dyson S.J., 2003)
2.4.8. Antrojo ir ketvirtojo plaštakos kaulų lūžiai
Juos gali sukelti tiesioginė išorinė trauma ar vidinės jėgos. Jei lūžį sukėlė vidinė trauma, pasireiškia vidutinio stiprumo šlubavimas, patinsta minkštieji audiniai. Pažeistos gali būti viena ar abi galūnės. Rentgenologinio tyrimo metu turi būti ištirti plaštakos kaulai ir proksimalinis sesamoidinis kaulas, nes pažeidimai gali būti abiejose vietose. Vertinant lūžį, reikia nustatyti jo dislokacijos laipsnį, pobūdį, kaluso buvim¹. Tai svarbūs faktoriai, kurių pagrindu yra suformuojama prognozė (Ross M.W., Dyson S.J., 2003)
Jei lūžio priežastis yra išorinė trauma, jie gali būti paprastieji, daugybiniai, uždari bei atviri.
Patologinio proceso pradžioje šlubavimas yra ryškus, susijês su minkštųjų audinių patinimu, pažeistos srities temperatūros pakilimu, skausmingumu.
Atliekant rentgenologinį tyrim¹ labai svarbu nustatyti lūžio tip¹, tiksli¹ pozicij¹. Jei lūžis lėtinis ar susijês su atvira žaizda, turi būti įvertinta infekcinio osteito rizika (Ross M.W., Dyson S.J., 2003)
2.4.9. Distalinių kulno kaulų lūžiai
Dažniausiai lūžta centrinis ir treèiasis kulno kaulai, šie lūžiai daugiausiai nustatomi klasikinių veislių arkliams, grynakraujams, taèiau gali pasitaikyti ir kitų veislių atstovams. Pažeidimo atveju šlubavimas silpnėja 1-2 poilsio savaièių bėgyje, bet gr¹žinus gyvulį prie įprasto fizinio krūvio, šlubavimas atsinaujina.
Diagnozuojama rentgenogramų pagalba. Taèiau kai kuriais atvejais lūžio gali nesimatyti, jis išryškėja tik po 10 dienų, kai įvyksta lūžio linijos demineralizacija. Daugelį lūžių galima diagnozuoti iš lateromedialinės rentgenogramos, bet jei standartinių projekcijų rentgenogrmose pažeidimų nenustatoma, naudojamos įstrižos projekcijos, įskaitant ir 25 laipsnių lateralinê-dorsomedialinê įstriž¹ projekcij¹ (Ross M.W., Dyson S.J., 2003)
Todėl, esant įtarimui, jog gali būti centrinio ar treèiojo kulno kaulų lūžiai, paprastai daromos įstrižos projekcijos rentgenogramos (17 pav.). Daugybiniai lūžiai yra dažniausiai pasitaikantys, bet gana sunkiai diagnozuojami rentgenologiškai (Ross M.W., Dyson S.J., 2003)
17 pav. Plantarinis 25 laipsnių lateralinis-dorsomedialinis
įstrižas vaizdas. Pilnas sagitalinis centrinio kulno kaulo lūžis (Ross M.W., Dyson S.J., 2003)
2.5. Treèiojo pirštakaulio kremzlių kaulėjimas
Dažnai pasitaiko darbiniams arkliams, reèiau poniams ir grynakraujams arkliams. Kaulėjimas gali prasidėti bet kuriame amžiuje. Sunkiųjų veislių arkliams, tai prasideda apie septintus gyvenimo metus, kremzlės visiškai sukaulėja apie 12-15 metus. Kaulėjimas yra paveldimas (Verschooten F., Waerebeek B., Verbeek J., 2006, www.merckvetmanual.com).
Pats kaulėjimo procesas nėra skausmingas ir šlubavimo nesukelia, jis paprastai atsiranda prasidėjus kaulėjanèios kremzlės uždegimui. Atlikus tyrimus, kremzlių kaulėjimas nustatytas 75% tirtų arklių ir tik 10-14% iš jų pasireiškė šlubavimas.
Didelė masė ir sunkus darbas predisponuoja kremzlių kaulėjim¹. Proceso metu yra pažeidžiamas kanopos mechanizmas, iššaukiantis šlubavimo pradži¹. Visiškai sukaulėjus kremzlėms, šlubavimas išnyksta.
Kremzlių trauma, netinkamas kaustymas, kanopos vystymosi sutrikimai, didina smūgio jėg¹ į galūnê ir tai gali sukelti kaulėjimo pradži¹ (18, 19 pav.) (Ross M.W., Dyson S.J., 2003, Verschooten F., Waerebeek B., Verbeek J., 2006).
Kaulėjimas dažniausiai pasireiškia bilateraliai. Paprastai vienoje galūnėje kaulėja viena kremzlė, reèiau – abi (4 lentelė). Lateralinės kremzlės kaulėjimas pasireiškia 3,3 karto dažniau, nei lateralinės (Verschooten F., Waerebeek B., Verbeek J., 2006).
Atlikus tyrimus, jauniausias arklys, kuriam buvo nustatytas kremzlių kaulėjimas, buvo devynių mėnesių amžiaus (Verschooten F., Waerebeek B., Verbeek J., 2006).
Kremzlių kaulėjimas gali prasidėti dėl kontakto su paminos kaulu ir iš tos vietos progresuoti proksimaliai. Taèiau daug dažniau susidaro atskiri kaulėjimo židiniai, kurie ilgainiui didėja proksimaline ar distaline kryptimis. Beveik niekada nesukaulėja proksimaliausia ir kaudaliausia kremzlės dalis pas šiltakraujus ir darbinius arklius (Verschooten F., Waerebeek B., Verbeek J., 2006).
Amžiaus atžvilgiu (2, 3 lentelės), vėliau kaulėjimas prasideda pas šiltakraujus arklius (Verschooten F., Waerebeek B., Verbeek J., 2006). Tyrimais nustatyta,kad dažniau kremzlė kaulėja pas kumeles (Ross M.W., Dyson S.J., 2003).
2 lentelė. Kremzlių kaulėjimo pasireiškimas amžiaus atžvilgiu, tiriant šiltakraujus arklius (Verschooten F., Waerebeek B., Verbeek J., 2006).
|
Amžius |
Patinai |
Kastratai |
Patelės |
Procentinė išraiška |
|
>15 |
3 lentelė. Kremzlių kaulėjimo pasireiškimas amžiaus atžvilgiu, tiriant darbinius arklius (Verschooten F., Waerebeek B., Verbeek J., 2006).
|
Amžius |
Patinai |
Kastratai |
Patelės |
Procentinė išraiška |
|
>15 |
4 lentelė. Kaulėjimo dažnumas atskirose kremzlėse procentine išraiška (Verschooten F., Waerebeek B., Verbeek J., 2006).
|
Bilateralinis |
Unilateralinis |
Lateralinė kremzlė |
Medialinė kremzlė |
|
|
Šiltakraujai arkliai | ||||
|
Darbiniai arkliai |
a) 
b) 
18 pav. a) Įstrižos projekcijos rentgenograma, vaizduojanti žymų kolateralinės kremzlės sukaulėjim¹. b) Priekinės-užpakalinės projekcijos rentgenograma vaizduojanti kaulo „pentinus“ išilgai varlės kaulo sparnų (cal.vet.upenn.edu).
a)
b) 
19 pav a)Vidutino laipsnio kolateralinės kremzlės sukaulėjimas. b) Priekinės-užpakalinės projekcijos rentgenograma vaizduojanti žymų kolateralinės kremzlės sukaulėjim¹ bei pasireiškusius degeneracinius pokyèius, kurie apėmê proksimalų pirštų s¹narį. (cal.vet.upenn.edu).
2.6. Antkaulio ligos
2.6.1. Antkaulio patinimas
Tai yra periostito forma. Pažeidimai dažniausiai yra bilateraliniai ir vystosi dorsaliniame treèiojo pirštakaulio distalinės epifizės antkaulio paviršiuje. Procesas apima ir šepetėlio s¹nario kapsulê, taip pat gali būti įtraukta pirmojo pirštakaulio proksimalinė dalis.
Priežastys – pasikartojanti trauma, sunkiai treniruojant jaunus arklius, ypaè grynakraujus. Esant pažeidimui, gyvulio eisena tampa trumpa ir banguota. Šepetėlio s¹nario palpacija ir lenkimas sukelia skausm¹.
Pirmose ligos stadijose tiriant rentgenologiškai pakitimų (naujo kaulo formavimosi židiniai) gali ir nesimatyti, paprastai tokia būsena vadinama „žaliasis patinimas“ vėliau, nustatoma šepetėlio s¹nario enteziopatija. Besiformuojantis kaulas ar pentinas gali atitrūkti ir tapti „s¹nario pele“ (www.merckvetmanual.com).
2.6.2. Èiurnos s¹nario osteoartritas
Tai pirštakaulių periostitas, kuris veda prie egzostozių formavimosi. Ydinga kanopos forma, netaisyklingas kaustymas ar pasikartojantis galūnės sukrėtimas sunkaus darbo ant kieto grindinio metu, taip pat traumos atveju pasireiškusi infekcija yra pagrindinės ligos priežastys.
Lengvųjų veislių arkliams ligos pagrindinė priežastis būna raišèių ištempimas ir sausgyslių įsiterpimas į èiurnos sritį.
Jauniems, greitai augantiems arkliams, tai gali būti osteochondrozės sindromo dalimi.
Ligos eigoje, pasireiškia charakteringas požymis – varpo formos iškilimas èiurnos srityje. Dėl periostito šlubavimas pasireiškia iš karto po pažeidimo. Prasidėjus kaulo proliferacijai ir jei nėra pažeisti s¹nariniai paviršiai, šlubavimas gali išnykti. Taèiau, jei s¹nariniai paviršiai yra pažeisti, šlubavimas persistuoja ir ilgainiui gali išsivystyti ankilozė (www.merckvetmanual.com).
Ligos eigoje atsiradê pakitimai yra skirstomi į aukštuosius (21 pav.) (èiurnos s¹nario sritis) ir žemuosius (treèiojo pirštakaulio s¹nario sritis). Jie gali abūti s¹nariniai ar pries¹nariniai (20b pav.). Šioms rūšims diferencijuoti reikalingas radiologinis tyrimas. Liga gali pažeisti visas galūnes, bet dažniau – priekines ir bet kokio amžiaus arkliams (www.ponyclubvic.org).
Kvorteriams ligos atsiradim¹ predisponuoja rotacinės jėgos, veikianèios apatinê galūnių dalį, arkliui staigiai stabdant ar darant posūkį.
Diagnozuojant lig¹, atliekamos įstrižų projekcijų rentgenogramos, nes tik taip matomas geriausias ir aiškiausias s¹nario vaizdas (Eastman T.G., 2006).
a) 
b) 
20 pav. a) Dešiniosios pusės pažeidimas (www.merckvetmanual.com); b) Pries¹nariniis pažeidimas www.ponyclubvic.org
21 pav. Èiurnos s¹nario pažeidimas (Briggs K., 2003)
S¹narinių pažeidimų atveju rentgenogramoje matomi aiškūs degeneraciniai procesai s¹naryje: dalinis ar pilnas s¹nario ertmės susiaurėjimas, naujo kaulo formavimasis (osteofitai), padidėjês pokremzlinio kaulo rentgenologinis tankumas (sklerozė) ar pokremzlinio kaulo erozijos (lizė) (Habegger S., 2000).
Esant pries¹nariniams pažeidimams, rentgenogramoje matomas naujo kaulo formavimasis ne s¹nario ribose, ant pažeistų struktūrų (Habegger S., 2000).
Dažniausiai yra pažeidžiamos priekinės galūnės ir abi vienu metu (Habegger S., 2000).
2.6.3. Plaštakos/pėdos kaulų periostitas
Dažniausiai nustatomas grynaveisliams, 2-3 metų arkliams priekinėse galūnėse (22 pav.). Tokie gyvuliai paprastai treniruojami lenktynėms, liga žymiai reèiau pasireiškia klasikinėms veislėms ir Kvorteriams.
Patologijos atsiradimas siejamas su intensyviomis treniruotėmis, ypaè jauniems arkliams. Tyrimais nustatyta, jog pirmus 8 mėnesius gyvulius treniruojant ant kieto grindinio, pažeidimai atsiranda 66% arklių (Katayama Y. et all., 2001).
Pažeidimas sukuria stipri¹ tempimo jėg¹, ypaè pratimų metu, kur reikalingas didelis greitis. Patologinio proceso metu atsiranda mikrolūžiai (stresiniai lūžiai). Tokia būklė gali progresuoti net iki išilginių nepilnų lūžių atsiradimo.
Lengvais ligos atvejais,
formuojasi poantkaulinė hematoma. Pažeista sritis būna skausminga,
patinus, pakilusi vietinė temperatūra, ypaè pažeisto kaulo
kranialinis paviršius.
Paprastai gyvulys iš karto apšlumba, žingsnis tampa trumpas, atliekant pratimus šlubavimas stiprėja (www.merckvetmanual.com).
Tiriant rentgenologiškai, dažniausiai pažeidimai būna nustatomi vienoje pusėje. Taip pat matosi antkaulio proliferacijos požymiai. Šios ligos atveju, ypaè naudingas yra mikroradiologinis tyrimas (Katayama Y. et all., 2001).
22 pav. Plaštakos kaulų periostitas (www.merckvetmanual.com).
3. MEDŽIAGOS IR METODAI
Tyrimas atliktas 2006-2007 metais. Tyrimui buvo pasirinkti arkliai, kuriuos buvo ruošiamasi pirkti ar parduoti ir tuo tikslu buvo daromos kontrolinės galūnių rentgenogramos. Tiriam¹j¹ grupê sudarė penkiašdešimt arklių.
Paprastai, vienam arkliui, daroma 10 galūnių rentgenogramų: 2 iš priekio, 2 priekinių galūnių pirštakaulių lateralinės, 2 užpakalinių galūnių pirštakaulių lateralinės bei 4 kulno s¹nario (2 projekcijos 70o ir dvi – 130o kampu).
Iškilus neaiškumams ar įtariant specifinius pažeidimus, gali būti atliekamos papildomų projekcijų rentgenogramos, priklausomai nuo pažeidimo lokalizacijos. Tokiu atveju yra įtraukiamos ir įstrižosios projekcijos, o tai leidžia skirtingais kampais, kurių dydis skiriasi tik keliais laipsniais, tiksliai įvertinti OCD lokalizacij¹, fragmento dydį, form¹, padaryt¹ žal¹ audiniams.
Visos analizuojamos rentgenogramos buvo suskirstytos į keturias grupes pagal s¹nario vaizdavim¹ jose, tai:
kanopos s¹nario;
apynagės sanario;
èiurnos s¹nario;
kulno s¹nario.
Analizuojant turimas rentgenogramas taip pat buvo naudojami specialūs ekranai, skirti rentgeno nuotraukų įvertinimui. Vertinant nuotraukas, ypaè esant nepakankamam apšvietimui, didėja tikimybė, kad bus nepastebėti s¹naryje atsiradê pakitimai, kurie pradinėse stadijose ar esant netipiškai ligos formai, yra sunkiai atskiriami, ir matomi kaip įvairaus dydžio, formos šešėliai.
Tiriant nuotraukas, didžiausias dėmesys buvo kreipiamas į osteochondrinių nuolaužų buvim¹, jų lokalizacij¹. Radus buvo įvertintas ligos sunkumo laipsnis. Taip pat ligos pasireiškimas atskiruose s¹nariuose.
Bet kuris arklys turi 20-50 % tikimybê, kad kažkuriuo gyvenimo periodu jam s¹nariuose atsiras osteochondritiniai pakitimai, todėl šis kontrolinis tyrimas prieš keièiantis gyvulio savininkui, svarbus tolesnei arklio sveikatos būklei, eksploatacijai bei kitiems tikslams, kuriems gyvulys bus panaudotas.
4. TYRIMO REZULTATAI
Osteochondritas (OCD) gali atsirasti nuo per didelio krūvio, o dažnai jauniems arkliams net nepradėjus treniruotis, tiesiog lakstant laukuose.
Kaip nurodyta 27 paveiksle, kanopos s¹nario OCD pasireiškė 12 % dažnumu. Buvo tirtos rentgenogramos tiek priekinių, tiek užpakalininių galūnių kanopų.
Priekinių galūnių kanopose OCD nustatytas 5 gyvuliams, tuo tarpu užpakalinėse – vienam. 23 pav. paveiksle pavaizduotas OCD pasireiškimo dažnumas, lyginant užpakalinių bei priekinių galūnių kairê ir dešinê puses.
23 pav. OCD pasireiškimo dažnumas, lyginant skirtingų galūnių kanopas.
24 pav. Kanopos s¹nario rentgenograma.
Apynagės sanario OCD analizuojamose rentgenogramose buvo nustatytas reèiausiai, tik – 6 proc. gyvulių (27 pav.). Ir visi OCD atvejai pasireiškė užpakalinėse galūnėse, kairėje - 50 proc. dažniau nei dešinėje pusėje.
Èiurnos s¹nario rentgenogramose tiek dešinėje, tiek kairėje pusėje OCD pasireiškė tokiu pat dažnumu – po aštuonis atvejus. Osteochondrinių atplaišų dydis s¹nariuose svyravo nuo žirnio iki pupos dydžio.
Dažniausiai pažeidimai buvo lokalizuoti dorsaliai èiurnos s¹nario, plantariniame paviršiuje, reèiau – palmariniame paviršiuje. Dviem atvejais buvo nustatyti įtrūkimai s¹nario sagitalinėje kameroje.
Taip pat dviems arkliams buvo diagnozuotas abiejų èiurnos s¹narių, panašaus sunkumo laipsnio OCD.
25 pav. Kairėje – sveikas èiurnos s¹narys, dešinėje – s¹narys, pažeistas OCD.
Analizuojant OCD pasireiškim¹ kulno s¹naryje, atvejų dažnumas kairėje ir dešinėje pusėse gana ženkliai skyrėsi. Kairės pusės pažeidimai buvo nustatyti 14 atvejų, kai tuo tarpu dešiniosios – 7, t.y., kairės pusės kulno s¹nario osteochondritiniai pažeidimai nustatyti du kartus dažniau.
Tyrimui buvo surinktos rentgenogramos, kuriose atliktos kulno s¹nario projekcijos 45-70o, 110-120o kryptimis. Kulno sanaryje OCD fragmentų dydis svyravo nuo pipiro iki vyšnios dydžio. Tai buvo pastebima tiek 47-70o, tiek 110-120o projekcijose. Osteochondritiniai fragmentai kulno s¹naryje buvo matomi kaip atplaišos nelygiais kontūrais, taip pat buvo rasti nelygūs s¹nariniai paviršiai.
26 pav. Kulno s¹nario rentgenograma
Literatūros duomenimis (Bramlage L.R., 2006), kulno sanario OCD du kartus dažniau serga patinai. Kadangi šio tyrimo metu tiriamų gyvulių lytis nebuvo žinoma, todėl ligos pasireiškimas lyties atžvilgiu nebuvo nustatytas.
Rentgenogramose osteochondritinės atplaišos ne visada buvo matomos aiškiai, septyniose rentgenogramose nustatyti įvairaus dydžio bei formos izoliuoti arba neizoliuoti šešėliai. Tokiais atvejais, OCD galima tik įtarti. Norint tiksliai nustatyti diagnozê yra reikalingos papildomų projekcijų rentgenogramos, kurios šio tyrimo metu nebuvo įtrauktos į analizuojamųjų rentgenogramų tarp¹. Buvo remtasi tik tomis rentgenogramomis, kurios standartinėje procedūroje yra atliekamos, norint pirkti ar parduoti arklį.
Apibendrinus tyrimo rezultatus, nustatyta, jog esant osteochondritiniams pažeidimams s¹nariuose, dažniausiai jie vystosi èiurnos ir kulno s¹nariuose (27 pav.).
OCD pasireiškimas èiurnos ir kanopos s¹nariuose beveik nesiskyrė (skirtumas buvo 2 proc.). Tuo tarpu reèiausiai OCD buvo nustatytas apynagės s¹naryje – 6 proc. Tai galėjo įtakoti netinkamas kaulinio audinio formavimasis, taip pat intensyviai vykstant kaulėjimo procesui, atsiradês mineralinių medžiagų trūkumas, per didelis krūvis ar staigus jo padidinimas.
27 pav. OCD pasireiškimo dažnumas atskiruose s¹nariuose, %.
Toks gana nevienodas OCD pasireiškimas skirtinguose s¹nariuose gali būti įtakotas daugelio faktorių:
w veislės genetinio polinkio;
w individualių gyvulio savybių;
w šėrimo bei laikymo s¹lygų;
w darbo krūvio paskirstymo, arkliui augant bei kt.
Taèiau šiuo atveju OCD pasireiškimo dažnum¹ lemiantys faktoriai nebuvo vertinti, tyrimo pagrind¹ sudarė atsitiktinai parinktos įvairių veislių, amžiaus, lyties individų galūnių rentgenogramos, skirtos galūnių įvertinimui keièiantis savininkui.
Įvertinus visas rentgenogramas, nustatyta, jog dažniausiai diagnozuotas lengvo laipsnio OCD (3 pav). Kadangi gyvulius buvo ruošiamasi pirkti/parduoti, galima teigti, jog gyvuliai kliniškai buvo sveiki arba ligos požymiai buvo labai neryškūs.
4 proc. atvejų nustatytas sunkus OCD laipsnis, kurio pasireiškimo klinikinė išraiška turėjo gana žymiai įtakoti gyvulio elgsen¹.
28 pav. OCD sunkumo laipsnis
Tyrimo metu iš viso buvo išanalizuota 900 rentgenogramų. Skirtingų s¹narių rentgeno nuotraukose OCD skaièius skyrėsi. Kaip rodo 29 pav. pateikti duomenys, kulno s¹nario rentgenogramų (kuriose nustatytas OCD) buvo daugiausiai – 28,8 %, šiek tiek mažiau – 26,8 % buvo èiurnos s¹nario rentgenogramų, kuriose rasti osteochondriniai pažeidimai.
29 pav. Rentgenogramos, kuriose buvo nustatytas OCD
5. APTARIMAS IR IŠVADOS
Vaizdinės priemonės diagnostikoje užima vis daugiau vietos. Arklių ortopedijoje šis tyrimas taikomas bene dažniausiai, diagnozuojant galūnių patologijas.
Rentgenologinio tyrimo metu gaunami rezultatai yra aiškesni ir tikslesni nei atliekant tik klinikinį ar funkcinį tyrimus, o tai leidžia geriau diagnozuoti bei prognozuoti patologijos progresavim¹.
Kad tiksliai įvertinti rentgenogram¹ bei suformuluoti tikslia diagnozê, reikia ne tik nustatyti tiksli¹ lokalizacijos viet¹ audinių atžvilgiu, taèiau taip pat svarbūs yra duomenys apie audinių pažeidimus, proliferacinius procesus bei kitus faktorius, įtakojanèius prognozės sudarym¹ bei gydymo efektyvum¹.
Tam dažniausiai yra nustatomi standartiniai galūnių matmenys, beveik visada taikomi apatinių galūnių dalių pažeidimų atvejais: dermos ir rago plotis, pado gylis, rago-lapelių zonos plotis ir kt. Rentgenogramos kokybė palengvina arba pasunkina tikslios diagnozės nustatym¹.
Sportinių bei darbinių gyvulių tarpe, galūnių patologijų dažnusmas yra skirtingas. Tai įtakoja šėrimo bei laikymo kokybė. Paprastai sportiniams žirgams yra suteikiamos optimalios laikymo bei šėrimo s¹lygos, o tai leidžia tinkamai formuotis kauliniam audiniui. Taèiau sporto varžybose gyvuliams tenka atlikti pratimus, kuriems jie nėra visiškai fiziologiškai prisitaikê, todėl traumų tikimybė yra dažnesnė.
Tuo tarpu darbinių arklių tarpe, dažniausiai galūnių pažeidimai atsiranda, netinkamai subalansavus racion¹, ilgai dirbant be poilsio ir kt.
Taèiau abiem atvejais, didelê reikšmê galūnių patologijų pasireiškimui turi individualios gyvulio savybės bei paveldimumo faktorius.
Rentgenologinis tyrimas padeda ne tik diagnozuoti jau kliniškai pasireikšusias patologijas, bet ir slaptajame jų periodu, kai simptomų dar nėra. Tai gali būti panaudojama veislininkystėje, ypaè jei nustatomas genetinis polinkis tam tikrai ligai.
Dažniausiai pasireiškiantys galūnių pažeidimai yra osteochonditis dissecans, kaulų lūžiai, kolateralinių kremzlių kaulėjimas, antkaulio patologijos. Jų sukeliami pažeidimai, eiga ir prognozė priklauso nuo ligos diagnozavimo efektyvumo, veterinarijos gydytojo skirtų gydymo priemonių, rekomendacijų taikymas.
Išvados
Radiologinis tyrimas, taikomas su kitais tyrimais kompleksiškai, žymiai palengvina ligos diagnozavimo proces¹.
Nestandartinių projekcijų rentgenogramos leidžia tiksliai nustatyti patologijos židinio viet¹, kai to negalima padaryti naudojant standartines projekcijas.
Priklausomai nuo ligos sunkumo laipsnio, progresavimo, patologinio proceso lokalizacijos, rentgenogramos padeda įvertinti tolesnê ligos eig¹, pagal jau pažeistus aplinkinius audinius.
Osteochondritiniams pažeidimams s¹nariuose, dažniausiai jie vystosi èiurnos ir kulno s¹nariuose, atitinkamai 40 ir 42%.
Iš 900 analizuotų rentgenogramų, dažniausiai OCD nustatytas kulno ir èiurnos s¹narių rentgeno nuotraukose, atitinkamai 18,6 ir 18,9 %. Tuo tarpu apynagės ir kanopos s¹narių rentgenogramose OCD rastas reèiau, atitinkamai 10,0 ir 13,8 %.
6. NAUDOTA LITERATŪRA
|
