staklės ir t.t. Savo ruoztu sioms masinoms reikėjos vis galingesnių prievadų. Dėl susidariusios situacijos XVIII a. viduryje daug pastangų buvo nukreipiama tobulinti jau israstus variklius, naudojančius garo, vėjo, traukos jėgą, ir Njukomeno garo variklį (priminsime, kad si masina netiko judantiems mechanizmams). Visi sie varikliai buvo tobulinami tiek, kiek leisdavo empiriniai metodai. Intuityvios kvalifikuotų meistrų spelionės negalėjo skatinti technikos vystimosi. Naujas masinų galios padidėjimas reikalavo visų faktorių, įtakojančių galią, lyginamosios analizės. Kitaip sakant, tolesnis progresas priklausdavo nuo mokslinio poziūrio. Tarp tų, kurie tobulino vandens ratą moksliniu pagrindu, buvo ir Dzonas Smitas, vienas zymiausių savo laikmečio inzinierių. 1752-1753 m. jis sukūrė vandens rato laboratorinius modelius, ir, kruopsčiai ismatavęs jo galią keičiant formą ir proporcijas tarp skirtingų detalių, stipriai pakeitė konstrukciją, taip zymiai padidindamas naudingumo koeficientą. Simtmečio pabaigoje paprastas vandens ratas (skirtingai nei turbina), perėjo visą savo vystymosi kelią. Tuo tarpu, daugelis europos mokslininkų, tęsė savo teorinius tyrinėjimus, kurie, nedavę tuo laiku realiųjų rezultatų, paruosė sąlygas vandens turbinos sukūrimui XIX amziuje.

Smitonas, tyrinėjęs vėjo rato veikimo mokslinius pagrindus, zymiai patobulino vėjo malūnų konstrukciją. 1745 m. Edmundas Li sukūrė nedidelį vėjo įrenginį, kuris automatiskai nukreipdavo vėjo ratą į vėją. 1772 m. Endriu Meiklas ir 1789 m. Stivas Chuperis atkakliai dirbo spręsdami menčių, automatiskai prisitaikančių prie vėjo jėgos, problemą ir pasiekė tam tikrų rezultatų. Bet pilnai sią problemą issprendė Viljamas Kubitas 1807 m.

Smitonas mazdaug nuo 1770 m. pradėjo studijuoti Njukomeno variklį. Savo bandymų rezultatus jis pateikė lentelėje, nurodydamas labiasiai tinkamas

cilindro skersmens, stūmoklio eigos, greičio, katilo dydzio, vandens čiurkslės padavimo greičio ir anglies kiekio, reikalingo nurodytam galingumui reiksmes. Tokie duomenys leisdavo jam statyti didelius ir tobulus variklius. Vieną tokį variklį, kurio galia 76,5 arklio jėgos, jis pastatė Čeisutere. Sio variklio cilindro skersmuo buvo 1,8 m, o su beveik 3jų metrų stūmokliu. Galima sakyti, kad Smitonas maksimaliai istobulino Njukomeno variklį todėl tolesnis progresas silumos energetikoje priklausė jau nuo esminių naujovių, kurias padarė Vatas.

Fabrikus, kuriuose vandens ratas buvo naudojamas kaip variklis, reikėjo statyti ant upių krantų. Čia ir buvo vandens variklio trūkumas. Vėjo variklio darbas priklausdavo nuo vėjo. Njukomeno variklis neturėjo tokių trūkumų, bet tikdavo tik siurbliams ir nesisukantiems mechanizmams. Dėl to buvo bandymų pritaikyti Njukomeno variklį besisukantiems mechanizmams. Kadangi Njukomeno variklis pumpuoja vandenį, o vandens ratai priverčia judėti masinas, vadinasi, paprasčiausias būdas butų priversti variklį pumpuoti vandenį ant rato, kuris priverstų suktis masinas. Firmos "Derbi" lydytojai, XVIII a. suvaidino svarbų vaidmenį pastatydami Njukomeno variklį (1742), paduodantį vandenį 10-čiai vandens ratų. Panasūs įrenginiai buvo naudojami dirbtuvėse apie 1750-1760 m.

Antroje amziaus pusėje siuo būdu keldavo is sachtų akmens anglį. Variklis ispumpuodavo is sachtų vandenį, kuris sukdavo ratą, verčiantį judėti akmens anglies kėliklius. 1780 m. Pikarui buvo isduotas patentas Njukomeno variklio įrenginiui, leidziančiam jį naudoti per kryvosypus.

Sis isradimas neatnesė praktinės naudos, bet jo patentas labai trukdė Vato darbui.

Dzeimso vato garo masina

Tokie buvo stimulai, zadinę kurti vis tobulesnius variklius. Tokia buvo situacija, pazadinusi Dzeimsą Vatą uzsiimti

Pav. 22. Siurblinės garinės Vato masinos veikimo schema (darbinė stūmoklio eiga). Kaip matome lyginant su 21 pav. kol kas atmosferinė masina, veikianti tuo pačiu principu, kaip ir Niūkomeno masina, tik tuo skirtumu , kad: a) garinis katilas pastoviai sildo cilindrą ir b) kondensacija realizuojasi atskiruose kondensatoriuose, pastoviai atsaldytu vandeniu ir atpalaiduojančiu nuo kondensuojančio garo siurblio; sioje diagramoje parodytos pagrindinės masinos dalys be Vato israstų detalių. Pvz. kondensatoriaus veikimas buvo isvirksčiamas mechanizmu, nors čia siurbliai neparodyti. Tikrovėje darbinis Vato ciklas buvo daug sudėtingesnis, negu čia iliustruota.

1 - atmosferinis slėgimas; 2 - garinis indas nuolat uzpildytas garais is katilo; 3 - voztuvas A (uzdarytas veikiant stūmokliui į virsų); 4 - voztuvas B (atidarytas veikiant stūmokliui į virsų); 5 - kondensatorius; 6 - įtaisas, kuris atsaldo kondensatorių vandeniu; 7 - rūdynų siurblys.

Niūkomeno garinio variklio į veiksmingai efektyvią masiną perdirbimu. Vato negalima pavadinti <<pramoniniu revoliucijos tėvu>>. Mechanizacijos zygis prasidėjo ne nuo jo masinos. Mechanizacija prasidėjo anksčiau, pirmiausia vandens įvaldymu. Bet greitai prireikė daug stipresnių variklių, negu gaudavome is upių, ir tada zmonės puolė tobulinti garinės masinos eigą. Čia geriausių rezultatų pasiekė Vatas. Jis issprendė galingo variklio sudarymo uzduotį, atverdamas kelius į industrializaciją.*

Viena is svarbesnių neissprestų energetikos problemų buvo vandens issiurbimas is sachtų. Pagrindą siam sprendimui davė Niūkomeno variklis. Todėl natūralu, kad pirmi Vato zingsniai buvo nukreipti siurblinio įrengimo patobulinimui. 1763 metais jį pakvietė suremontuoti Niūkomeno variklio modelį, priklausantį Glazgo universitetui. Vatas atskleidė masinos trūkumus, bet juos pasalinti buvo tiek sudėtinga, kad praėjus tik dviems metams, po ilgalaikio apgalvojimo, konsultacijų su mokslininkais ir po savo mokslinių bandymų, teisingas sprendimas rastas tiktai 1765 metais. Kaip parodė jo stebėjimai, pagrindinė mazo Niūkomeno variklio efektyvumo priezastis buvo garų kondensacija cilindre: cilindrą reikėdavo atsaldyti po kiekvienos stūmoklio eigos, taip kad pagrindinė garų dalis suvartota tusčiai pakartotinam cilindro sildymui. Dėl to Vato pagrindinis tikslas buvo uzdaryti cilindrą į garinį indą, palaikant jį pastoviai įkaitusioje būsenoje, o garų kondensaciją realizuoti savarankiskame kondensatoriuje, palaikant pastoviai saltoje būsenoje (pav. 22). 1765 jis pagamino modelį, bet tiktai 1769 metais ...

*1763 metais rusų silumos technikas I. I. Polzunovas (1729 - 1766m.) paruosė universalaus apysilčio variklio projektą - <<ugnies veikimo masina gamyklos reikalams>>. 1765 metais buvo pagaminta pakeistos konstrukcijos masina, o 1766 metais paleista vario lydymo gamykloje Barnaule. Polzunovo masinoje buvo garo variklis su dviem cilindrais, dirbančiais bendru velenu.

jam pavyko isprasyti patentą masinai ir priversti ją dirbti pilnu ciklu. Bet ir po sito finansiniai ir inzineriniai sunkumai iki vėzlio tempo sulėtino jo tolimesnius darbus. 1774 metais Vatas isvyko is Glazgo į Birmingemą dirbti kartu su Metju Boltonu, labai turtingu ir stambiu pramonininku, galinčiu isduoti kreditą ir aprūpinti kvalifikuotais darbuotojais is savo nuosavo fabriko arba is kaimyninių gamyklų is Black-Country. Po sesių mėnesių masina buvo paleista ir turėjo didelę sėkmę.

Pirmos dvi Vato masinos buvo pagamintos 1776 metais pagal uzsakymą: viena vandens issiurbimui is anglies kasyklų Tiptone (Stafordsyras), o kita oro dumplėms Dzono Vilkinsono ketaus liejimo gamykloje Broslyje (Sropsyras), kuris kartu su firma "Derbi" padarė didelį indelį sunkiųjų masinų ir metalurgijos vystymosi raidai. Būtent sios firmos patobulintos isskleidziančios staklės padarė įmanomu Vato garo masinos cilindrų gaminimą. 1777 metais buvo pateiktas pirmasis uzsakymas gaminti garo masinas siurbyklai Kornuelio alavo kasykloje, po to Kornuelis tapo pačiu patikimiausiu sių garo masinų naudotoju. 1778 metais sioje grafystėje buvo daugiau nei 70 veikiančių Niukomeno variklių, o 1790 metais visi jie, isskyrus vieną, buvo pakeisti Boltono-Vato masinomis.

Tuo laiku, kai prasidėjo nuolatinė garo masinų siurbliams gamyba, atsirado paklausa tobulesniems varikliams tekstilės ir kitų sričių pramonėje. Todėl Vatas, paprasytas savo partnerio Boltono, uzsiėmė garo masinos, skirtos sukimosi masinų vilktui, kūrimu (XII pav.). 1781 metais jis gavo patentą tokiai masinai, o kitais metais sukūrė universalią dvigubo veikimo garo masiną. 1788 metais jis įrengė joje iscentrinį reguliatorių (desinėje nuo cilindro XII pav.), padedantį islaikyti pastovų veleno apsisukimų skaičių, o 1796 metais garo variklį dar patobulino ir indikatoriumi.

GARO JĖGOS PANAUDOJIMAS IR NAUJI PASIEKIMAI GARO MASINŲ SRITYJE

1783 metais viena Vato garo masina buvo pastatyta Vilkinsono gamykloje kaip kalvisko kūjo vilktas, o kita Vedzvudo keramikos fabrike (pirma is kelių, pastatytų siame fabrike). Kėlimo darbams skirta pirmoji masina anglies sachtose buvo pastatyta Niukaslyje 1784 metais. 1800 metais anglies sachtose dirbo 30 Vato garo masinų, o vario kasyklose dar 22. 1785 metais ją naudojo vilktui miltų malimo malūne . Tais pačiais metais garo masiną pirmą kartą panaudojo verpimo pramonėje, o 1800 metais medvilnės fabrikuose jau buvo 84 Vato garo masinos. Vėliau garo jėgos naudojimas pramonėje tapo kasdienybe. 1850 metais medvilnės fabrikuose bendras garo variklių galingumas sudarė 71000 arklio jėgų lyginant su 11000 arklio jėgų hidroįrengimuose. Skaitytojui pazvelgus į pateiktą medvilninių gaminių eksporto lentelę, jis pamatys, kad visuotinas perėjimas prie garo jėgos panaudojimo paskatino dar didesnį pramonės vystymą, negu pirmieji sesiasdesimtųjų ir septyniasdesimtųjų metų atradimai XVII amziuje. Vilnos verpimas buvo gana atsilikusi sritis tekstilės pramonėje, 1800 metais naudojusi tik 9 garo masinas. Didelėmis apimtimis audimo staklės su vilktu pradėtos naudoti XIX amziuje, bet jau 1789 metais Kartraito audimo staklės buvo varomos garu. 1796 metais Vilkinsonas uzsakė dar vieną Vato garo masiną valcavimo staklių vilktui, o simtmečio pabaigoje kalvių ir liejimo cechuose buvo 28 garinės Vato masinos. 1812 metais garo masiną pirmą kartą panaudojo rūdos pervezimui pozeminiais keliais; tam tikslui Dzordzas Stivensonas pritaikė garo masiną nuo siurbyklos. Visi sie pavyzdziai rodo, kokia didelė buvo variklių paklausa ir kaip Vato garo masinos įtakojo tolesnį pramonės vystymą.

Tolimesnė istorija iki siuolaikinės greitaeigės stūmoklinės masinos pakilimo 1870 metais ir sekantis po jų periodas pareikalautų atskiros knygos. Čia mes galime pazymėti tik pradzią dviejų svarbių momentų. Vato masinos pirmiausiai dar buvo zemo slėgio, siek tiek virsijančio atmosferinį slėgį, masinomis. Perėjimas prie siuolaikinio variklio, veikiančio esant aukstam slėgiui, priklausė nuo juodųjų metalų apdirbimo ir lydymo būdų tobulinimų, padarytų XVIII amziaus pabaigoje. Merdokas, dirbęs su Vatu, 1784 metais sukūrė sėkmingą auksto slėgio variklio modelį, tačiau esminiai pasikeitimai sioje srityje prasidėjo nuo anglo Treveko ir amerikiečio Evanso isradimų pirmajame XIX amziaus desimtmetyje. Pirmasis misriojo zadinimo masiną 1781 metais sukūrė Chornblaueris, tačiau jam teko jos atsisakyti, kadangi tai pazeidinėjo Vato patento teises. Pasibaigus jo patento galiojimo laikui 1800 metais, 1803 metais Vulfas vėl sugrįzo prie misriojo zadinimo masinos, tačiau is tikrųjų efektyvi garo masina buvo sukurta Maknotu tik 1845 metais.

Garlaivio sukūrimas

Visuose mūsų tyrinėtose garo variklio naudojimo srityse jo uzvedimo būdas buvo akivaizdus: iki garo variklio isradimo, masinos buvo uzvedamos vienu ar kitu sukamuoju mechanizmu, pavyzdziui vandens ratu, kurį pakaktų pakeisti sukamuoju varikliu. Kitaip klostėsi reikalai naujoje naudojimo srityje, kuri 1815 metais sulaukė didelių pasisekimų. Čia kalbama apie laivininkystę. Laivai judėjo burių, irklų ar sraigto pagalba. Ne vieno is sių būdų negalima buvo panaudoti garo masinos vilktui. Todėl nesistebime daugybiniais bandymais pamėginti įvairias gudrybes. Pavyzdziui, amerikietis Dzonas Fitčas 1785 metais sukonstravo garlaivį, paleidziamą judėti ilgos grandinės, kazkas panasaus į jūrinio viksrinio traktoriaus juostą, o vėliau dar pritvirtino ir irklus, dirbančius kaip irkluotojas kanojoje.

1790 metais jis siūlė netgi panaudoti atatrankos jėga siam tikslui. Analogiski pasiūlymai buvo pateikti ne kartą, o Ramsis 1793 metais netgi isbandė vieną panasų įrenginį, kuris judino valtį Potomak upėje apytiksliai 6 km/h greičiu. Netrukus teko atsisakyti panasių fantastiskų bandymų (tiesa, reaktyviniai varikliai mūsų laikais įrengiami ir laivuose, jau nekalbant apie siuolaikinę aviaciją). Liko tik irklinis ratas ir irklinis sraigtas.

Irkliniu ratu kaip judintuvu retkarčiais naudojosi dar ir iki garo masinos, priverčiant ratą suktis naudojant zmogaus raumenų jėgą . Suprantama, jog laikas nuo laiko buvo mėginimų tam panaudoti Niukomeno arba Vato variklius, tačiau nesėkmingai, kol 1788 metais Mileris ir Saimingtonas nepastatė ratinio garlaivio, kuris per bandymus isvystė 8 km/h greitį. Saimingtonas tęsė darbą ir sukūrė vilkiką "Sarlota Dundas", kuris per 6 valandas nutempė barzas, kiekvienos is kurių vandentalpa yra 70 tonų, daugiau nei 30 kilometrų pries tokį stiprų vėją, kad joks kitas laivas kanale neisdrįstų isplaukti į atvir 727h724h 1; jūrą. Didziausiu isradėju buvo Robertas Fultonas, vienu metu dirbęs Prancūzijoje ir Anglijoje, nors savo isradimą padarė atvykęs į JAV. Jis giliai isnagrinėjo vandens pasipriesinimą laivo judėjimui bei kitus su tuo susijusius klausimus moksliniu aspektu. Jo garlaivis "Klermontas" 1807 metais sukėlė sensaciją, įveikęs 240 kilometrų nuo Niujorko iki Albiono per 32 valandas. Upinė garlaivininkystė JAV pradėjo sparčiai vystytis, ir 1815 metais prasidėjo reguliarūs garlaivių reisai visose stambiose salies upėse. Anglijoje pirmuoju keleiviniu garlaiviu 1812 metais tapo Henrio Belo "Kometa" Klaido upėje. Tačiau čia garlaivininkystė vystėsi lėčiau, apytikriai iki 1830 metų, 1815 metais salyje buvo tik 20 garlaivių. Tarp kitko, pirmasis amerikiečių karinis garlaivis į vandenis buvo nuleistas 1814 metais, o Anglijoje tai įvyko tik 1833 metais.

Anglija isėjo į priekį tik tada, kai garo masinos buvo įrenginėjamos ant laivų. Pirmas garlaivis, kuris 1819m.perplaukė Atlanto vandenyną buvo "SAVANA", bet tai buvo burlaivis, ant kurio garo jėga buvo naudojamą, kaip pagalbinis jėgos saltinis.Tą patį galima pasakyti apie, kai kurios laivus, kurie perplaukė Atlantą. Tuo metu buvo įprastu reiskiniu laikyti tai, kad garlaiviai netinkami tolimiems reisams, nes juose naudojamos anglys stipriai mazina naudingą kėlimo galios koeficientą. Sis teiginys issisklaidė po to kai 1838m. garlaivis "SIRIUSAS" perplaukė Atlanto vandenyną, be variklio isjungimo, maziau negu per 20 parų. Tiesą sakant, sis rekordas issilaikė tik keletą valandų, nes naują rekordą pasiekė garlaivis "GREAT WESTERN", kuris nuplaukė tokį pat atstumą tik per 15 parų. Po sių įvykių garo padėtis dar labiau įsitvirtino. Prasidėjo didelių garlaivinių kompanijų steigimas. Viena is tokių buvo kompanija "KUNARD LINE" (1840).

Visi sie garlaiviai turėjo medinę konstrukciją ir buvo ratiniai. Bet tuo metu atsirado jau metaline konstrukcija, ir su sraigtu. Laivasraigtį karts nuo karto bandė naudoti nuo 1796m. (faktiskai sį idėja buvo pasiūlyta dar anksčiau). Bet visur jis paplito tik apie 19a., bet pasakyti kas is pretendentų į autorius padarė puikiai veikiantį mechanizmą pasakyti sunku*. Taip pat manoma, kad perlauzimo momentu tapo 1838m., kada garlaivis "ARCHIMEDAS" buvo aprūpintas sraigtu. Sį garlaivį surinko D.Eriksonas ir F.P.Smitas. Bet geriausią būtų sį nuopelną skirti tiems, kurie isrado greitaeigius variklius, nes lėtaeigės masinos sumenkindavo laivasraigčio efektyvumą.

Nors 1787m. į vandenį, buvo nuleistas gelezinis kateris 70 tonu vandens talpos.

Gelezininės konstrukcijos labai paplito tik IX a.vid. 1859m. laivus bandė surinkinėti is lakstinio

1826 m. čekiskas inzinerius Joseph Ressel laivasraigtį įrengė ant 5t laivo, kuris judėjo tik nuo zmogaus jėgos, o 1827m. Uzpatentavo savo isradimą.

plieno, bet plieno era laivų statyboje prasidėjo tik, kai į vandenį buvo nuleistas laivas "AIRIS" (1877). Turbinų ir dyzelių naudojimas varikliuose uzbaigė perėjimą prie siuolaikinių laivų, kurie sujungia visą pasaulį į vieną vieningą kompleksą.

ZEMĖS ŪKIS IR KITOS SRITYS

Didziulės permainos vyko ir pramonėje, ir zemės ūkyje. Nuolat augančiam pramoniniam gyventojų lygiui, reikėjo vis daugiau pagalbos is zemės ūkio, todėl buvo reikalingos ir permainos zemės ūkyje. Didziausi laimėjimai buvo pasiekti tose srityse, kur buvo isvestos naujos zemės ūkio kultūros ir t.t, bet didelį vaidmenį turėjo ir zemės ūkio darbų mechanizavimas. Pavyzdziui, nedidelis lengvas plūgas (taip vadinamas Roterdamo plūgu) atveztas į Angliją (1730) is Olandijos patyrė daug konstrukcinių patobulinimų. 1789m. R.Ransonas pradėjo gaminti savo, savaime pasigalandamų noragų. 18-19a. zemės ūkiuose pradėjo naudoti metalinius plūgus, kurie visur paplito apie 1820m.

18a.pradzioje D.Tulis isrado arklinį tarpueilių purintuvą. Eilinė sėjamoji, kuri klojo vagą, palikdama joje sėklas, ir uzversdavo zeme, buvo didelis zingsnis į priekį kuris pakeite senus metodus.16-I7a. bandė taikyti įvairius siejimo įrenginius, bet pati sėkmingiausią buvo Tūlio siejamoji (1701), bet ji buvo mazai panasi į siuolaikiską siejamąją. Labiausiai Siuolaikisko varianto siejamoji buvo Kuko siejamoji, o po 1782m.siejamųjų konstrukcijos vis tobulėjo.

Kūlimas buvo vienintelis darbas zemės ūkyje, kur buvo naudojama, ne tik gyva kinkomųjų jėga, bet ir kiti energijos saltiniai, net ir iki mūsų laikų. 1636m. V.Bergas gavo

patentą kuliamajai masinai, kuri buvo sudaryta is keletos kultuvių. 1732m. M.Henrisas isrado kuliamąja masiną su hidropavara, kuri, pasak jo zodzių, <<suduodavo uz dieną dar daugiau smūgių prilygstančius 40 zmonėms>>. Ji nelabai paplito tarp zmonių, bet pirmąja tokią naudinga masina tapo kuliamoji masina, su besisukančiu būgnu, kuria 1786m. isrado E.Meiklas. Kuliamosios masinos paplito apie 19a., o jau nuo 1802m. jas pradėjo perorientuoti prie garo pavaros (nors dar keletą metų įprastų jėgos saltinių buvo vandens ratas ir arklis). 1794m. James Kukas isrado būgninę siaudapjovę. Taip pat buvo sukurtos masinos sakniavaisiams pjauti ir pasarams paruosti.

Visi sie pasiekimai, be abejo, tapo galimi dėl naujų metalo apdirbimo ir lydymo būdų. Daug isradimų buvo tais laikais, bet buvo mazareiksmiai, pavyzdziui, Bramos vaterklozetas (1789) ir meistriskiausią tų laikų seifo spyna, jo israsta 1784m. Sį spyna buvo tokios sudėtingos konstrukcijos, kad neziūrint į tai, kad uz sios spynos atidarymą buvo duodamas atlygis, vis tiek ją atidarė tik 1851m. (ją atidarė per 41 vai.). Kūrinys panasaus tikslaus ir sudėtingo uzrakto tapo įrodymu pasiekto tikslumo lygio mechaninio metalo apdirbimo būdų.

*Paminėsiu trumpai spausdinimo vystymosi tolimesnius zingsnius. 1846 metais atsirado ir kai kurį laiką buvo naudojama

Be to sis periodas pazymėtas, kaip periodas su didziuliais laimėjimais skirtingose srityse, kurie galutinai uzsibaigė 19-20a. Būtent tada buvo sukurti oreivystės pagrindai ir elektroniniai prietaisai.Tais laikais jau buvo padaryti pirmi zingsniai zemės ūkio darbų mechanizavimui, anglies kirtimui, pasiekti pirmi laimėjimai masiniame gaminime.

TECHNINIO PROGRESO PADARINIAI.

Socialiniai progreso padariniai pramonėje, skaitytojui, regis, zinomi geriau negu visi socialiniai padariniai uz visus praeitus metus. Labiausiai akivaizdūs is jų turėjo lemtingą charakterį. Naudingo veikimo koeficiento padidinimas masinose atimdavo is zmonių darbą. Kai zmonės ieskant darbo ateidavo į fabrikas, kur jų uzdarbis vis mazėjo ir mazėjo, tai reikėjo dirbti ne tik suaugusiems seimos nariams, bet ir vaikams. Medvilnės gaminimo fabrikuose vaikams reikėjo dirbti visą pamainą blogomis darbo sąlygomis. Pamaina buvo 12-16 valandų per parą.Darbininkai, kurie dirbo namuose verpė tiek pat, kaip ir gamyklose, bet namuose jie dirbo skirdami laiką poilsiui, taip pat čia nereikėjo laikytis grieztos gamyklinės disciplinos. Gyvenimo sąlygos buvo ne ką geresnės negu darbo. Nuosavi namai miestuose buvo ne blogesni negu namai kaimuose, bet sanitarinės sąlygos, kurios buvo pakenčiamos kaime

, mieste buvo visai nepakenčiamos. Patį didziausią nedarbą patyrė amatininkai, nes greitam fabrikų plėtimuisi amatininkai buvo nereikalingi. Toks nedarbas buvo laikinas, bet jo padariniai buvo lemtingi daugeliui amatininkų, kurie liko be darbo. Masinos pagimdė nedarbą. Masinos dirbdavo tokį darbą, kuriam anksčiau reikėdavo daug zmonių. Ar reikėtų stebėtis tuo, kad retkarčiais amatininkai maistaudavo pries masinas? 1663m. ir 1767m. jie sunaikino medzio pjovimo masinas prie Londono. 1676m. įvyko maistas pries juostų audimo masinas, o 1710m. pries kojinių gaminimo masinas. D.Kėjo namas buvo sugriautas 1753m., o jis pats isvaziavo is gimto krasto. 1768m. Blakberno verpėjai sunaikino Hargrivso verpimo masinas. Nuo 1776m. sistematiskai buvo vedama kova pries Arkraito masinas. Kromptonui ne sykį reikėjo slapstytis nuo maistininkų. Bet čia tik techninio progreso padariniu minusai. Tiesą sakant, tokių įvykių skaičius buvo proporcingai mazas lyginant su masinų skaičiumi, kurias įrengdavo gamyklose. Gamyklose vis daugėjo ir daugėjo masinų ir zmonės buvo bejėgiai, ką nors padaryti pries juos. Reikia pridurti, kad daugelyje atvejų maistininkai kovojo ne pries masinas, o pries nepatinkanti seimininką, kuris mazindavo atlyginimą ir apsunkindavo darbo sąlygas.

Kaip pavyzdį galima pateikti Notingemo kojininkų-ludistų kovą pries seimininką, o ne pries masinas. Ludizmas nebuvo profsąjunginis judėjimas, tai buvo tik taktika kovojant ypatingose sąlygose18 a.pab.-19a.pr. neatsizvelgiant į visuotinį skurdą, masinos ir fabrikinė gamybos sistema davė didelę naudą. Vis daugiau zmonių naudojosi isleista produkcija. Dirbantys zmonės turėjo ismokti, kaip apginti savo produkcijos dalį ir jiems tai pavyko, jie gaudavo dalį savo produkcijos. Gyvenimo lygis, lyginant su pirmojo desimtmečio 19a. "juoduoju laikotarpiu", augo.

Geriausiu įrodymu buvo gyventoju augimas. Anglijoje ir Velse gyventojų skaičius isaugo nuo 6,5 mln. zmonių 1750m. iki 10 mln. zmonių 1811m. Gyventojų prieaugis buvo teigiamas dėl gero gimstamumo ir mirtingumo sumazėjimo. Jeigu sumazėjo mirtingumas reiskia padidėjo gyventojų sveikatos apsauga. Londone nuo 1749 iki 1758 per metus is 42 hospitalizuotų gimdyvių tik viena mirdavo, o is naujagimių mirdavo kas penkioliktas. 1799-1800m. mirtingumas krito jau iki santykio 1:914 gimdyvėms ir 1:115 naujagimiams. Tai reiskė, kad moterys atvykdavusios į ligonines buvo sveikesnės. Tai buvo medicininio mokslo ir aptarnavimo lygio augimas. Tuo tarpu tai sąlygojo tą, kad issiplėtusi gamyba pramonėje ir zemės ūkyje leido zmonėms atitrūkti nuo reikalingiausių daiktu gamybos ir paskirti visą savo dėmesį medicinos isstudijavimui ir gydymo praktikai.

Taigi, permainos pramonėje 17-18a. buvo didelis zingsnis zmonijos istorijoje, zingsnis prie to techninio lygio, kur mes dabar esam, su perspektyva likviduoti skurdą visiems laikams ir aprūpinti visus zmones materialinėmis gerovėmis, ant kurių pamatų statomas pilnavertis ir laimingas gyvenimas.

7 skyrius

Pramones revoliucija

(1815-1918m)

Beveik neginčytinas Anglijos pirmavimas gamybos pramonėje, negalėjo tęstis iki begalybės. Iki XVIIIa. pabaigos prie jos prisijungė ir kitos salys. 1789m. įvykusi Prancūzijos revoliucija nusinesė visas technologinio progreso problemas, kurios tęsė valstybės absoliutų feodalizmą zymiai greičiau, negu Anglijos revoliucija 1640-siais. Amerikiečių kolonijos issikovojo nepriklausomybę 1783m. Kitame simtmetyje jų pavyzdziu sekė ir kitos valstijos.

Plėtimasis pramones revoliucijos

Si sritis greitai pradėjo plėstis ir kitose salyse, panasiai kaip tai kadaise įvyko Anglijoje. Kaip mes jau pastebėjom, zmonės didelį dėmesį skyrė mokslui. Taigi praėjus keletui metų po iskovotos nepriklausomybės, JAV jau seimininkavo vandenynų platybėse. Sio periodo pradzioje, Prancūzija, JAV ir Anglija buvo vienodai įtakingos, o sio periodo pabaigoje prie sių valstybių prisijungė ir Vokietija. Simtmečio pradzioje, Prancūzijoje, pramonės revoliucija padidino sprendimo formas ir paaukstino industrializacijos lygį. Pradėtos kurti naujos mokymo įstaigos tam

, kad būtų kur apmokyti zmones naujomis mokymo ir technikos ziniomis. Napoleonas, suzinojęs apie Roberto Fultono kuriamą laivo planą, 1804m. birzelio mėn. savo vidaus reikalų ministrui rasė: "Ką tik susipazinau su Roberto projektu, kurio issiuntimą jūs labai uzlaikėte. Galvoju, kad jis gali perdaryti viso pasaulio vaizdą. Bet vis dėl to, paprasysiu jūsų, kad lieptumėt savo komisijai is akademijos, turinčiai autoritetą tarp mokslo įzymybių Europoje, nedelsiant imtis sio reikalo. Čia as įziūriu didziausią fizikos teisybę. Tegul jūsų vyrai analizuoja sį klausymą ir pranesa man apie jo praktinę naudą. Pasistenkit atsakymą duoti per savaitę, o kol kas, nekantrauju suzinoti dabartinius rezultatus. Draugija, nacionalinę pramonę kūrėjams pateikdavo teismu, įteikdavo premijas uz svarbius isradimus, kritiskai įvertindavo juos is techniskos tobulumo, ekonominės ir socialinės pusės. JAV politiniai lyderiai buvo susidomėję technikos plėtra. Tomas Dzefersonas uzsiiminėjo masinų gamyba pasinaudodamas matematiniais skaičiavimais. Bendzeminas Franklinas tapo pirmasis pripazintas Amerikos mokslininkas ir vienas is jos didziųjų diplomatų. Dzordzas Vasingtonas eksperimentus sėjimo darbams darė pats. Anglijoje isradėjai turėjo verstis patys, nes tokios geranoriskos organizacijos, kaip Karaliskoji bendrija, humanitariniu ir matematiniu mokslo atzvilgiu, jiems suteikdavo per mazą pagalbą. Bet XIXa. pradzioje Anglija zengė į prieki taip toli, kad beveik iki

sio amziaus pabaigos jos dominavimas buvo neginčytinas. 1815-1918 metų periodas buvo zinomas kuriamais varikliais, gelezinkelio tinklų bei energetikos plėtra, automobilio, sraigtasparnio, telefono, telegrafo, radijo atsiradimu, didele anglies gavyba bei pasiekimais zemės ūkyje, nekalbant jau apie daugelį kitų isradimų. Tai buvo toks produktyvus periodas, kad dabartinėje knygoje mes galim tik trumpai susipazinti su juo, nes visa mechaninių isradimų istorija reikalautų daugelio tomų.

Gelezinkelio plėtimas

Kaip ir kiti nauji įvedimai, keleivinis gelezinkelio garų transportas nedavė gerų rezultatų. XVa. pabaigoje Vokietijoje, gelezinkelio bėgiai buvo naudojami kalnų darbams. Tokie pat bėginiai keliai XVIIa. pirmame desimtmetyje buvo naudojami ir Anglijoje - Notingeme, Broslyje. Kasyklų transportas tapo pigesnis ir efektyvesnis nei gabenimas vezimais blogame kelyje. Augant pramonei plėtėsi ir bėgių tinklas. Pirmus medinius bėgius pradėta dengti gelezinėmis juostomis, tik vėliau jos buvo pakeistos į tvirtus metalinius bėgius. XVIIIa. pabaigoje tokius bėgius jau turėjo visos kasyklos ir Anglijos metalo gamyklos. Metalo gamykla "Derbi" Kolbrukdeilske gelezinkelio bėgius nutiesė virs 30km. Toks transportas buvo grindziamas arklio trauka. Kita didelė naujovė - perėjimas prie garo traukos. Patys pirmieji lokomotyvai buvo skirti

skirti karietoms, o ne vaziavimui ant bėgių. Panasiai buvo dar XVIIa. pabaigoje, todėl pirmas furgonas su garo trauka, buvo įkurtas tik 1769m. Jo konstrukcija buvo racionali, tačiau turėjo neigiamų savybių, dėl kurių jis vaziavo tik 4km/h greičiu ir sustodavo kas 10m, kad pakiltų garo spaudimas.

1784m. Merdokas sukūrė panasaus furgono modelį, tačiau tikru garo traukos įkūrėju tapo Ričardas Trevitikas. Darbą pradėjęs 1797m. jis sukūrė įvairių dilizanų, kol nekilo mintis pereiti prie garo traukos. Jis omeny turėjo ne keleivinį gelezinkelio transportą, o sachtinius ir gamyklinius pervezimus. 1802m. buvo pagamintas pirmasis lokomotyvas Kolbrukdeilsko gamykloje, o 1804m. - Penidaranskio metalo gamykloje. Sis lokomotyvas galėjo vezti 10 tonų gelezies rūdos arba 70 zmonių, 8km/h greičiu. Pirmieji lokomotyvai buvo prastos konstrukcijos, todėl zmonės nusprendė, jog reikia pereiti prie zymiai efektyvesnio transporto. Tačiau tik po kelerių metų pradėta spręsti sį klausimą. Geriausią rezultatą pavyko pasiekti Dzordzui Stefensonui, kuriam priklauso gelezinkelio sistemos sukūrimo didziausias nuopelnas. 1814m. jis sukūrė savo pirmąjį lokomotyvą anglies sachtoms, kuris galėjo 30 tonų krovinį pervezti 6.5 km/h greičiu. Laikui bėgant sios veiklos naudingumo koeficientas kilo.

Tuo tarpu zmonės, bandė nustatyti bei suderinti gelezinkelio ypatumus ir keleivių

eismą, nors buvo manoma, kad pervezimai gali vykti tik nuosavais vagonais ir uzmokėjus uz naudojimąsi gelezinkeliu. Tokia arklio traukos sistema, skirta prekių pervezimui, buvo atidaryta 1805m., kai apie garų trauką dar niekas nezinojo, o bėgiai - tik didindavo efektyvumą naudojant arklio jėgą. Vykstant industrializacijai iskilo transporto problema, nes keliai buvo blogi, pervezimai brangūs, o pigesni pervezimai vandeniu, buvo labai nepatogūs dėl perkrovos. Dėl to, anglų parlamentas pateikė įstatymo projektą, kuris numatė gelezinkelio statymą tarp Stoktomo ir Darlingtono. 1821 metais buvo numatytas jo eksploatavimas "zmonių jėga, arkliu arba kitokiu būdu." Visi manė, kad su siuo darbu įmanoma susitvarkyti, be to, Stefensonas įrodė, kad sį darbą gali atlikti ir garo masina. Taigi 1825m. sis kelias buvo atidarytas su garveziais ir jo konstrukcijomis. Jau 1830m. juo vaziavo traukiniai, priklausantys gelezinkelio kompanijai, nors tuo metu buvo galimi ir privatūs pervezimai arklio traukimu. Mančesterio tekstilės fabrikų savininkai buvo vis labiau įsitikinę tuo, kad tarp Liverpulio ir Mančesterio esančiame kanale negali vykti milziniska isorinė prekyba. Todėl parlamento sprendimu, 1825 metais buvo sudarytas įstatymo projektas dėl gelezinkelio, esančio tarp tų miestų. Tačiau stambūs zemdirbiai sutiko jį organizuoti patys. Jie buvo pries gelezinkelį, nes jų manymu, gelezinkelis daro labai didelę ząlą zemei. Ieskodami tik naudos, jie tuo metu kalbėjo apie interesų nepaisymą, seimininkų kanalą, pasto kelią, apie ząlą, kurią atnestų mokesčiai uz kelius. Lendlordai organizavo kompaniją, kuri apsmeizė sį įstatymo projektą per spaudą ir specialius leidinius, kuriuose buvo minima, kad pravaziuojančių traukinių issigandusios

karvės sumazins pieno kiekį, kad nuo traukinio dūmų nudvės pauksčiai, nuo kibirksties prasidės gaisrai, nuo katilų sprogimo zus zmonės. Panasiais issigalvojimais stambūs zemdirbiai pasiekė sio projekto zlugimą, per parlamento komisijoje vykusį balsavimą. 1826m. gelezinkelio kompanijos isskyrė 27000 svarų sterlingų, pasiekdamos antro įstatymo projekto patvirtinimą, kuriame buvo minimas gelezinkelio atidarymas tarp Stoktono ir Darlingtono.

1829m. įvyko konkursas dėl geresnio lokomotyvo, skirto siam keliui. Konkurso reikalavimus patenkino tik Stefensono "Raketa". Antrąją dieną bandomas lokomotyvas su 30 keleivių, isvystė 48km/h greitį. To dėka, 1830m. buvo atidarytas naujas kelias. Nuo to laiko, garo traukos gelezinkeliai beveik simtmetį isliko pagrindiniu sausumos transportu. Vis dėlto gelezinkeliai Anglijoje susilaukė didelių priestaravimų, todėl 1838m. sioje valstybėje buvo pratęsta tik 800km gelezinkelio bėgių. Tačiau prasidėjusių darbų dėka, visa gelezinkelio tinklo linija 1843m. tapo 3000km ilgio, o 1848m. - 8000km.

Tokia susisiekimo galimybe pradėjo naudotis labai daug gyventojų. Dar didesnę reiksmę gelezinkeliai turėjo tolimesnėje industrializacijoje, tapdami svarbia pramonės sritimi. Pramonės tendencijos reikalavo tolesnės gamybos koncentracijos stambiose gamyklose. Taigi industrializacija priklausė nuo kelių susisiekimo, per kurį zaliava ir pagaminta produkcija buvo tiekiama į reikiamą vietą. Gelezinkeliai sausumoje ir garlaiviai vandenynuose privalėjo pervezti tokią produkciją.

Vandens turbina

Vandens turbinos sukūrimas pareikalavo zymiai didesnių pastangų, negu dauguma kitų sukūrimų. Jos protėviu buvo primityvus horizontalus ratas. Nuo pirmųjų siuolaikinės mechanizacijos zingsnių, toks rato įrengimas palaipsniui buvo tobulinamas, stengiantis priartinanti jį prie turbinos konstrukcijos. Pirmoji vandens rato tobulinimo atmaina buvo pasiūlyta Leonardo Da Vinčio. XVII-XVIII amziaus tobulinimai buvo plačiai panaudojami praktikoje.

Nors vandens turbinos, kurioje vanduo buvo veikiamas tankioje kameroje, naudingumo koeficientas ir buvo aukstesnis negu primityvaus vandens rato, jos sukūrimas reikalavo didelių pastangų. Nezinant tikslios formos, kurią reikia pateikti kamerai, negalima buvo isnaudoti visų vandens turbinos galimybių. Galutinis rezultatas priklausė nuo teorinių bandymų, įskaitant mokslo pasiekimus hidrodinamikoje, kuriuos XVIIIa. pabaigoje nagrinėjo daugelis mokslininkų. Sie pasiekimai, palaipsniui vedė prie vandens turbinos veiklos supratimo. Eilerio teoriniai bandymai leido sukurti primityvią vandens turbiną, kuri laikui bėgant tobulėjo, nors iki tikrosios paskirties jai buvo dar toli.

Egzistavo dar viena didelė inzinerinės tvarkos problema. Norint aprūpinti turbinos darbo vykdymą, reikėjo tiksliai pritaikyti greitai judančias dalis. XVIIIa. įvykęs inzinerinis bandymas, kūrėjams suteikė pakankamai zinių, todėl daugelio pastangų dėka, o ypač prancūzų, turbinų kūrimas tapo įgyvendinamas. 1823m. nacionalinės pramonės bendrijos įteiktas apdovanojimas uz vandens turbinos tobulinimą,

labai padidino kūrėjų pastangas. 1827m. dalis apdovanojimo buvo įteikta Burdenui, tačiau didziausias nuopelnas uz hidraulinės turbinos konstrukcijos tobulinimą, priklauso Furneironui, kuris 1827m. sukūrė pirmąją turbiną, kuri buvo 6 arklio jėgų galingumo. 1832m. jis sukūrė dar vieną turbiną, uz kurią gavo 6000 frankų. Vandens turbinų gabaritai sparčiai didėjo, o 1855m. jų galingumas siekė net 800 arklio jėgų. Vėliau hidraulinės turbinos buvo naudojamos elektros energijos gamybai.

Elektros energija:

Telegrafas ir telefonas

Elektros panaudojimas įvairiose srityse tapo vienu didziausių XIXa. pasiekimų. Tai rodo, jog daugelio zmonių pastangų dėka, nueitas ilgas ir sudėtingas plėtimosi kelias. 1800m. buvo atrastas galvaninis elementas, kuris teikė pastovią srovę, leisdamas mokslininkams suzinoti elektros srovės savybes ir jos panaudojimą zmonijos labui. Nuo tada, elektros apsvietimas sparčiai tobulėjo. 1808m. Devi pademonstravo lankinės lempos veikimo principą. 1821m. Faradėjus sukūrė teorinį elektros variklio veikimo principą, o 1831m. - dinamomasiną. Tais metais buvo atrastas teorijos pagrindas, kurio dėka prasidėjo telefono ir telegrafo plėtra. Elektra buvo panaudojama ir kitose srityse. Tačiau įvaldyti techniką buvo nelengva: praėjo desimtmečiai

pavyko pasiekti is tikrųjų vertingų praktinių rezultatų Pirmąja svarbia elektros pritaikymo sritimi tapo telegrafas, is dalies todėl, kad čia praktiniai sunkumai buvo paprastesni negu, tarkim, elektros apsvietimo srityje, ir is dalies dėl to, kad telegrafo paklausa buvo akivaizdesnė. Plėtojantis prekybai greito rysio priemonės tapo vis reikalingesnės, o vystantis gelezinkeliui tapo būtina vienokiu ar kitokiu būdu signalizuoti apie artėjantį traukinį. Iki telegrafo buvo bandomos kitokios greitojo rysio priemonės - balandzių pastas ir vaizdinis signalizavimas per tarpinius punktus. Aisku, kad nei vienas is jų neatitiko reikalavimų.

Nuo pat XIX amziaus pradzios daugelis zmonių dirbo kuriant telegrafą, bet tiktai 1837 metais jį isrado vienu metu ir visiskai nepriklausomai amerikietis Samuel Morzė ir anglai Kuk ir Vitson. Po metų angliskasis telegrafas buvo įrengtas gelezinkelio kelyje tarp Pedingtono ir Vest Dreitono, kuris tęsėsi 20 kilometrų, o Morzė 1844 m. uzbaigė liniją, jungiančią Vasingtoną su Baltimore (64km). JAV po 4 metų telegrafo rysys buvo įrengtas visose valstijose (isskyrus vieną) į vakarus nuo Misisipės. Anglijoje 1868 m. telegrafų linijos driekėsi daugiau kaip 25000 km. Povandeninis kabelis tarp Duvro ir Kale buvo nutiestas 1851 m. Atsiradus tarpatlantiniam susisiekimui 1866 metais telegrafas tapo tarptautine rysio priemone.

Kadangi zmonėms pavyko elektros pagalba perduoti signalus dideliais atstumais, tai natūralu, kad jie pradėjo ieskoti patogių būdų perduoti zodinę kalbą. Filipui Reisui pirmajam 1861 m. pavyko pasiekti kai kurių rezultatų sioje srityje, bet jo aparatas, dirbęs su trukdziais, taip ir liko paprastu zaisliuku. Tiktai 1876 m. Aleksandrui Belui, kuris is Skotijos persikraustė į JAV, pavyko israsti telefoną, kuris buvo panaudotas praktiskai.

Reikia pazymėti, kad pirmas pasaulyje elektromagnetinis telegrafas buvo įrengtas 1832 m. Peterburge. Jį įrengė P.L. Silingas

Po kelerių metų jo telefonas jau buvo naudojamas visose civilizuotose pasaulio salyse. Vieną telefoninio rysio patobulinimą pakeitė kitas. 1876 m. Belas jau galėjo perduoti pokalbį 30 km atstumu; iki 1880 m. sis atstumas buvo pailgintas iki 72 km, o iki 1892 m. buvo įrengtas telefoninis rysys tarp Niujorko ir Čikagos, t.y. apie 1440 km atstumu. Tais laikais toks atstumas buvo rentabilumo riba. Apie 1900 m. įvedus indukcinės įkrovos sistemą, o po to ir elektroninių lempų stiprintuvus, praktiskai visiskai pasalino atstumo problemą ir iki 1913 m. leido sukurti virs 4000 km. telefoninio rysio liniją sujungusią Niujorką su Solt-Leik-Sičiu.

Elektra: apsvietimas ir energetika

Jeigu telegrafas ir telefonas pakeitė pasaulį, sukūrę galimybę betarpiskam rysiui su bet kokiu zemės tasku, tai galimybė perduoti energiją elektros srove yra nemaziau svarbi. Tai leido patiekti energiją maziems įrenginiams, pavyzdziui, namų apyvokos prietaisams arba tiesiogiai gamyklinėm masinoms, atsikračius nepatogių, nenasių ir labai triuksmingų transmisijų ir leido isvengti būtinybės statyti stakles aplink garo variklį. Elektra suteikė galimybę statyti fabrikus uz perpildyto miesto ribų, nepaisant atstumo nuo anglies gavybos rajonų, prie kurių anksčiau jos buvo priristos, ir kaimo vietovėse, kuriose darbo sąlygos darbininkams buvo palankesnės. Jeigu dėl kazkokių priezasčių fabrikus tekdavo sutelkti vienoje vietoje, tai kurą buvo galima deginti toli nuo jų, netesiant aplinkos dūmais ir smalkėmis, ir paduodant čionai elektros energiją is toli. Tokios galimybės dar nebuvo pilnai naudojamos, bet pradzia buvo jau padaryta, o pabaigti darbą iki galo teko ateities kartoms.

Is tikrųjų, elektros energijos perdavimo srove pradininkai visiskai negalvojo apie minėtąsias galimybes.

Elektros apsvietimas - stai

kas juos pirmiausia domino. Greičiausiai tai paaiskinama tuo, kad is dalies apsvietimo problema buvo paprastesnė ir is dalies todėl, kad visi dar prisiminė istoriją su dujiniu apsvietimu (pavyzdziui: Londono firma "Gass light and cooker" buvo sukurta 1812 m.). Pirmieji Edisono skaitikliai faktiskai registravo srovės sunaudojimą kubinėmis naudojamų dujų pėdomis (foot).

Kurdami dinamo masiną, kurios veikimo principas buvo atrastas Faradėjaus dar 1831 m., kitą 50-metį dirbo dar daug isradėjų. Lankinė Devilempa atkakliu kelių zmonių darbu buvo paversta į naudingą prietaisą 40-50tais praėjusio simtmečio metais. Lankinis apsvietimas buvo panaudojamas ir specialioms reikmėms. Jį isbandė "Sauth-Forland" svyturyje 1858 m., o "Dangesk" svyturyje - 1862 m. atsiradęs Ziedinis Gramo generatorius (didziausias savarankiskas atradimas kuriant generatorius) sumazino gaunamos elektros srovės islaidas tiek, kad lankinis apsvietimas tapo pelningas daugelyje sričių. Kitą desimtmetį jį pradėjo naudoti visur : gelezinkelio stotyse, uostuose ir teatruose, metalo apdirbimo gamyklose, turguose ir netgi gatvėse .

Bet būtent sitais triuksmingos lankinio apsvietimo sėkmės metais ir, neabejotinai dėka jo, buvo sukurta efektyvesnė ir patogesnė apsvietimo elektros kaitinimo lempomis sistema. Panasiai kaip daugelis atradimų elektros srityje, sių lempų kūrimo pradzia buvo 19 a. pirmoji pusė. Dė le Rui sukūrė savo platininę kaitimo lempą mazdaug 1820 m. Bet tik dėka anglo Swan'o ir amerikiečio Edisson'o pabaigtų darbų, pabaigtų mazdaug apie 1880 m., buvo sukurta kaitinimo lempa su anglies siūlu .

Edisson'o indėlis nesibaigia lempos isradimu. Jis tiek istobulino generatoriaus konstrukciją, kad 1882 m. naudojami generatoriai skyrėsi nuo siuolaikinių tiktai anglies sepetėliu, pradėtu naudoti 1883 m., ir kitokia apvija, jeigu, suprantama, nepasyti stipraus gabaritų padidėjimo. Tuo pačiu Edisson'as sukūrė toli grazu ne akivaizdzią elektros energijos perdavimo kabeliais ir laidais sistemą. Jo darbai padėjo industrializacijos progresui turbūt daugiau negu bet kurio kito zmogaus pastangos.

Pirma techninė apsvietimo elektrinė buvo įrengta garlaivyje 1880 m., o sausumoje tai buvo atlikta 1881 m. (privati elektrinė). Tais pačiais metais buvo atidaryta pirma 1 arklio jėgos galingumo miesto apsvietimo elektrinė Appletonn'e (Viskonsinas). Anglijoje pirma elektrinė buvo atidaryta Godalming'e (Surėjaus grafystė), kad tiektų elektros energiją trims gatvės apsvietimo lempoms. Vėliau 1882 m. Edisson'o kompanija pastatė elektrines Londone, Milane, Sanber'yje (Pensilvanija) ir, svarbiausia įzymią elektrinę Pirlstreet'e, Niujorke, nuo kurios pastatymo galutinai nusistovėjo elektros tiekimo rajono vartotojams metodas. Anglijoje metų pabaigai buvo pastatyta beveik 80 elektrinių, nors tam laikui eksploatuoti buvo pradėtos tik kai kurios is jų. Hidroelektrines pradėjo statyti nuo pat sio periodo pradzios, tame tarpe Appletonn'e ir Godalming'e. Jų pavyzdziu pasekė ir kiti. Bet visa hidroelektrinių vertė buvo galutinai patvirtinta, kai buvo pastatyta Niagaros elektrinė, kuri jau 1896 m. tiekė energiją Bufal'o, kuris buvo nutolęs nuo elektrinės per 40 km. Greitu laiku pagrindinė hidraulinė turbinos paskirtis tapo elektros energijos gamyba. Pirmi rimti bandymai realizuoti energijos perdavimo elektros srove privalumus buvo ismėginti su transportu.

1879 m. Berlyno parodoje vokiečių firma "Siemens und Galske" pademonstravo elektrinio gelezinkelio tinklų modelį, o 1881 m. pastatė keleivinę elektrifikuotą liniją Lichterfelde . 1883 m. į eksploataciją buvo isnuomotas nedidelis elektrifikuotas gelezinkelis Braitonsko paplūdimyje. Po kelių savaičių buvo atidarytas 8 km. ilgio Portas-Busmils gelezinkelis į Airiją , kuriam pirmą kartą istorijoje elektra buvo tiekiama is hidroelektrinės. Pagrindinių magistralių elektrifikavimas prasidėjo 1895 m. nuo Baltimorės tunelio, kurio ilgis buvo virs 6 km. Londono pozeminių gelezinkelių elektrifikavimas prasidėjo 1890 metais Metropoliteno atidarymu, kuris jungė miesto centrą ir pietinę Londono kelio stotį.

Elektrinis tramvajus, kuriam ilgainiui buvo skirta tapti pagrindiniu miesto transportu, pirmą kartą pasirodė 1884 m. Glazge ir Frankfurte prie Maino, bei autobusai benzininiais varikliais pakeitė miestų isvaizdą. Pamazu nebeliko būtinybės statyti namų salia pramoninių įmonių. Miestų centruose pradėjo nykti zmonėmis perpildyti namai (kurie, deja, taip ir neisnyko iki siol). Miestuose sparčiai plito priemiesčiai, kurie turėjo ir pliusų ir minusų. Panasiu būdu, pozeminiai ir priemiestiniai gelezinkeliai vertė dideles sostines į milziniskus miestus.

Transportas - specifinis elektros vartotojas, todėl pirmuose elektrifikuotuose gelezinkeliuose dazniausiai buvo atskiros elektrinės, kurios funkcionavo nepriklausomai nuo komunalinio elektros tiekimo.

Elektros energijos tiekimas įmonėms bei pasiskirstymas buities reikmėms is miesto tinklų iki 1890 m. beveik nebuvo praktikuojamas.

Perėjimas prie daugiafazės sistemos (kurią nuo 1887 m. kūrė Tesla ir kuri pirmąsyk buvo įdiegta Niagaros hidroelektrinėje 1897 - 1897 metais) suteikė galimybių tiekti elektroenergiją sunkiosios pramonės sakoms. Nedidelės reikmės buvo tenkinamos pastovios srovės varikliu, zymiai patobulintu dar iki 1900 metų, tuo tarpu kai nepastovios srovės kolektorinio variklio kūrimą paskatino daugybė esminių isradimų, padarytų 1891 metais.

Pazangiose įmonėse iki 1900 metų elektrinius variklius keitė nerangios, triuksmingos ir pavojingos transmisijos su dirzų pavara. Is pradzių variklius paprasčiausiai pritaikydavo prie esamų masinų, bet vėliau buvo gaminamos staklės su individualiais varikliais.

1889 metais mazo Teslo ventiliatoriaus, veikiančio variklio dėka, kurio galingumas 1/6 arklio galių, buvo turbūt pirmas pozymis vaidmens, kurį buvo lemta suvaidinti elektroenergijai zmonių buityje. Ir nors austant paskutiniam simtmečiui buvo israsta nemazai elektros siurblių, skalbimo masinų ir saldytuvų (kurie pasirodė netgi ir prekyboj) iki 1918 metų elektros energija beveik nepakeitė namų buities gyvenimo.

Pirmosios elektrocentralės, veikiančios dėl pastovios mazos įtampos srovės, tiekė energiją tik kelių simtų metrų spindulyje. Tokia stotis turėjo būti aptarnaujamo miesto centre. Siekiant pasinaudoti visais elektros energijos privalumais, reikėjo ją gaminti ten, kur buvo kuro ar vandens energijos saltinių, ir is kur ji būtų tiekiama vartojimo zonoms. Tam buvo būtina aukstos įtampos kintamoji srovė. Sitoje kryptyje 1889 metais dominavo Ferranti su savo 10000 W generatoriais Deptforde, is kur energija buvo perduodama London City. Tačiau dar kelis desimtmečius elektros energiją gamino nedidelėse vietinėse stotyse.

Buvo reikalauta valdzios įsiterpimo, kuri įstatymu tvarka 1926 m. patvirtino elektros tinklą, garantuojantį visuotinį Anglijai Ferranti principų pervedimą, tuo metu, kai kitose salyse sia kryptimi nieko nebuvo daroma. Didziausią naudingumą garantuoja galimybė perduoti elektros energiją dideliais keliais, besitęsiančių simtais kilometrų. Marsel Diupre anksti pradėjo eksperimentuoti su elektros energijos perdavimu dideliais atstumais. Dar 1882 m. jis padengė virs 60 km atstumą Tokia perdavimo sistema buvo įtaisyta ant Niagaros hidroelektrinės, tačiau daugialypį perdavimą dideliais atstumais įgavo tik laikotarpyje tarp pasaulinių karų.

Garo turbina

Garo turbina viena is pagrindinių elektros gavimo techninių priemonių Uztenka prisiminti tai, kad pirmos dvi pasiūlytos (Gerono ir Brankos) garo variklio schemos buvo turbininės, nesuteikė jokios praktinės naudos. Tačiau vėliau, stūmoklinės masinos sėkmė susilpnino dėmesį turbinai. Be to, mokytiems inzinieriams tapo vis sunkiau pagaminti darbingą garo masiną Turbinai reikalingas greitis buvo virs tų laikų inzinierių galimybių ribos, o dalių pagreitinimo tikslumas liko neisspręsta problema iki pat XIX a. Pabaigos. Dzeims Uatt aiskiai apibūdino sią situaciją, kada boultonas pranesė jam apie savo nuogąstavimus, kad garo turbina gali padaryti įvairių nuostolių jų darbui. Padaręs nedidelius skaičiavimus, Uatt atsakė bendradarbiui: "apie kokį nuostolį gali eiti kalba, jeigu dar be Dievo pagalbos negalima priversti darbo galių judėti 1000(apie 333

Vis dėl to garo turbina, jeigu būtų įmanoma ją pagaminti, zadėjo labai didelį pelną, nes ji turėjo aukstą naudingumo koeficientą, padidintą galingumą ir atsikratymą jėgos, kai garsas yra paverčiamas į sukamąjį judėjimą pavarų mechanizmo metodu. Todėl XIX a.antroje pusėje buvo be galo daug bandymų sukurti darbui tinkamą turbiną, tačiau is pradzių visi tokie bandymai buvo nesėkmingi (jeigu neskaityti specialios paskirties turbinų). 1884 m. Čarlzas Parsonas uzpatentavo savo reaktyvinę garo turbiną. Jis patobulino savo turbiną elektros generatoriams (bet kaip rodo patentas, jis neuzmirso ir kitų paskirčių). Pirmoji Parsono turbina (pav. XIII a.) parodė visai neblogus rezultatus, nes ji padarė taip, kad nedidelis elektros generatorius pradėtų judėti. Prasidėjo masinė turbogeneratorių paklausa nedidelėse elektrinėse, garlaiviuose ir t.t. 1891 m. pagal naudingumo koeficientą patobulinta garo turbina tapo lygiaverte stūmokliniam varikliui. Netrukus garo turbina įterpiama daugelyje elektrocentralių ir savo naudingumo koeficientu greitai aplenkė pačias stambiausias stūmoklines masinas . Apie 1912 m. atsirado turbogeneratoriai25000 kilovatų (apie 33000 arklio jėgų) galingumo, kai maksimalus stūmoklinių masinų galingumas niekada nebuvo didesnis nei 20000 arklio jėgų. Tokio galingumo taisai buvo reikalingi tik elektromagnetikoje ir laivininkystėje. Savo dėmesį Parsonas kreipė į garo jėgainių įtaisus. Jis pastatė nedidelį katerį "Turbina", kuris padarė sensaciją karo jūrinių laivų parodoje 1897 m. jo kateris vystė 34 mazgų greitį, kai tuomet maksimalus greitis buvo 27 mazgai.

Paskutiniais metais garo turbinos buvo isbandomos įvairių klasių kariniuose jūrų laivuose. Sių bandymų rezultatai pranoko visus lūkesčius. 1905 m. admiralitetas priėmė sprendimą dėl visų, be isimčių, karinių laivų perdarymą į garoturbinius. To pasekoje dar 1901 m. buvo pastatytas pirmasis prekinis laivas su garo turbina, Netrukus garo turbinos buvo pripazintos geriausiais varikliais visiems greitaeigiams laivams. 1906 m. į vandenį buvo nuleisti laineriai "Luizitanija" ir "Mauritanija", turintys po keturias garo turbinas, kurių bendras galingumas buvo apie 70000 arklio galių. 1909 m. Parsonas pradėjo kurti reduktorių laivo varančiajam sraigtui, kurio dėka garo turbinas galima buvo panaudoti lėtaeigiuose krovininiuose laivuose.

Vidaus degimo variklis ir automobilis

Kuro sudeginimo idėja pačiame cilindre yra daug paprastesnė uz sudėtingą siluminį ciklą, susidedantį is kuro padavimo, katilo ir cilindro. Būtent todėl patys pirmieji bandymai sukurti vidaus degimo variklį davė pradzią darbinių garo masinų kūrime. Apie Heigenco bandymus, nukreiptus į garo variklių sukūrimą mazdaug 1680 m.jau uzsiminėme 6-jame skyriuje. Bet jeigu vidaus degimo variklis yra paprastesnis uz garo masiną, tai inzinieriniu poziūriu pagaminti jį yra gerokai sunkiau, todėl sukūrus veikiančia garo turbiną laikinai buvo sustabdyti vidaus degimo variklio kūrimo darbai. Tačiau isradėjus ir toliau zavėjo kai kurie vidaus degimo variklio privalumai: veikimo paprastumas, mazas svoris ir nedideli gabaritai, kurie tapo galimi panaikinus katilą. Perspektyva (kurią realizuoti nebuvo taip paprasta) - naudingumo koeficiento padidinimas, panaikinant nuostolius dūmų ismetimo sistemoje, katile ir garų tiekimo sistemoje. Kūrėjus traukė galimybė gaminti nedidelius variklius, tinkamus mazoms gamykloms ir dirbtuvėms, nes garo variklių naudingumas yra nerentabilus.

Dėl visų sių priezasčių, pradedant XVIII a. 9-uoju desimtmečiu atsinaujino bandymai kurti įvairių tipų vidaus degimo variklius. Zvakinių dujų isradimas davė galimybę jas panaudot kaip kurą tokio tipo varikliuose. Dėka to antrajame uzpraeito amziaus desimtmetyje, varikliai su dujiniu kuru gana daznai sutinkami. Pradedant nuo 1860 m. jis tampa pramoniniu varikliu ir pagrindiniais bruozais uzbaigia savo vystymąsi 1876 m. Ottui sukūrus vadinamąjį begarsį dujų variklį. Dujų variklio naudojimo tinkamumas nedidelėse įmonėse pagerino energetines smulkių pramonės sakų galimybes, panasų vaidmenį dar pries 100 metų stambioje pramonėje buvo suvaidinusi garo masina. Tačiau amzių sandūroje didėjanti gamybos elektrifikacija zymiai sumazino dujų variklių naudojimą sioje svarbioje srityje. Prasidėjo didziųjų elektrinių statyba naudojant namų dujas, kai kuriais atvejais su aukstesniu naudingumo koeficientu nei naudojantis garo varikliu. Bet svarbiausia dujinis variklis turėjo didelę įtaką kuriant benzininius ir naftos variklius. Pagal savo veikimo principą benzininiai ir naftiniai varikliai buvo labai panasūs i dujų, to dėka jie vystėsi labai greitai. 1859 m. Pensilvanijoje buvo atrasti dideli naftos telkiniai. Nuo 1873 m. prasidėjo variklių, veikiančių įvairių perdirbtos naftos produktų (benzinas, zibalas ir mazutas) dėka, gamyba. Kaip ir dujiniai, vidaus degimo varikliai pradzioje isvystydavo labai mazas apsukas. Gatlibui Daimleriui pirmajam pavyko panaudojus variklio pajėgumą padidinti jo apsisukimų skaičių. 1885 m. jis sukūrė benzininį variklį, kuris yra dabartinių lengvuoju kuru varomų variklių prototipas. Tais pačiais metais Karlo Benzo sukurtas mazų apsisukimų variklis buvo aprūpintas uzdegimo sistema elektrine kibirkstimi, kuri vėliau įgavo platų pritaikymą. 1893 m. Vilhelmas Maybachas papildė sį variklį karbiuratoriumi su plūdine kamera. XIX a. Pabaigoje lengvo kuro varikliai jau

įgavo visus sios klasės dabartinių variklių charakteringus bruozus.

Mazdaug tame pačiame laikotarpyje buvo sukurti ir varikliai, dirbantys sunkiuoju kuru. Pirmasis į prekybą pateko Dento ir Pristmano konstrukcijos variklis, kurį jie uzpatentavo 1886 m. Varikliai dirbo su pakankamai sunkiai perdirbamos naftos produktais. Apytiksliai 1890 m. sėkmingai praėjo Akroido-Stiuarto variklio, varomo sunkesnėmis frakcijomis, bandymai. Bet visi jie siuo atzvilgiu daug kuo nusileido dyzeliniam varikliui, kuriame sprogimas vykdavo nuo suspaudimo (kaip ir kai kuriuose pries jį egzistavusiuose varikliuose). Jo konstrukcija buvo sukurta remiantis issamesniais mokslo tyrimais ir todėl jis galėjo būti varomas net mazutu ir praktiskai beveik bet kokiu skystu arba purskiamu kuru. Pirminis patentas siam varikliui buvo isduotas Dyzeliui 1892 m., nors jam prireikė dar daug metų sukurti veikiantį variklį. Dyzeliniuose varikliuose inzinierių svajonė pagaliau issipildė svajonė apie naftos variklį, kurio naudingumo koeficientą virsija garo variklių naudingumo koeficientą. Greitai sio variklio gabaritai priartėjo prie tokių dydzių, kad jis galėjo konkuruoti su garo varikliais, kuriuos naudojo elektros energijos gamybai ir laivyboje (neįskaitant pačių didziausių jėgos įrenginių). Jau 1930 m. naujuose jūrų laivuose dyzeliniai įrenginiai buvo statomi daug dazniau nei garo turbinos.

Is pradzių zemės, o po to ir oro transporto srityje lengvu kuru varomas variklis sukėlė revoliuciją, kadangi jo mazas svoris, siuo atveju, turėjo didelį pranasumą. Tačiau kelio transporto pradzią nutiesė ne lengvu kuru varomas variklis. Garo variklio ekipazai, apie kuriuos mes pries tai uzsiminėme, tapo rentabilūs beveik vienu metu su gelezinkelių transportu. Jau 1831 m. keleivinės linijos Londone ir jo priemiesčiuose buvo aptarnaujamos dvidesimčia tokių ekipazų, kurie vazinėjo nuo 8 iki 50 kilometrų per valandą greičiu. Kita vertus sukuriant gelezinkelio tinklą, sio transporto rūsis tapo neekonomiska, ir kada, apytiksliai simtmečio viduryje, gelezinkelių ir karietos kompanijų savininkų

pastangomis, panasūs, bet patobulinti ekipazai tapo konkurentabilūs sus kitomis susiekimo rūsimis, Anglijoje buvo priimti apribojantys įstatymai, kurie praktiskai atkirto kelio transporto su garo varikliais vystymąsi. 1861 m. įstatymas numatė, kad kiekviename tokiame ekipaze būtų ne maziau dviejų vairuotojų iri ribojo jų judėjimo greitį kaimo vietovėse - 16 kilometrų per valandą, mieste - 8 kilometrai per valandą. O "raudonos vėliavėlės" įstatymas, isleistas 1864m. su pataisymais, priimtas 1878 m., siuos apribojimus dar labiau sugrieztino kaimo vietovėse - 6,4 kilometrai per valandą ir mieste - 3,2 kilometrai per valandą. Be to įstatymas dar reikalavo, kad priesais ekipazą 20 metrų atstumu eitų zmogus su raudona vėliavėle arba raudonu zibintu. Sis priimtas įstatymas saugojo gelezinkelio kompanijų interesus. Ar galima po to stebės, kad pagrindiniai isradimai automobilių gamybos istorijoje priklauso kitoms salims. Iki "raudonosios vėliavėlės" įstatymo panaikinimo 1896 m. Anglija neturėjo galimybių konkuruoti sioje srityje su kitomis salimis.

Bandymai sukurti transportą su zibaliniu varikliu savo saknimis siekia 1864 m. Pirmuosius svarbius zingsnius siame kelyje padarė Karlas Bencas 1885 m. Bet siuolaikinio automobilio pradininkas tapo dviratis prie kurio 1886m. Daimleris pritvirtino savo lengvą didelių apsisukimų variklį. Tais pačiais metais sitą variklį pritaikė prie keturračio vezimėlio. 1889 m gimė pirma Daimlerio automobilis. Greitai pasirodė ir kitų isradėjų automobiliai, o 1904 m. gatvėse pradėjo vazinėti autobusai ir krovininiai automobiliai su lengvuoju kuru varomais varikliais. Tolimesnis automobilių vystymasis ėjo ne tiek isradingumo keliu, kiek noru sukurti pigų mainės gamybos automobilį. Prie sio klausimo dar sugrįsime astuntame skyriuje.

Zmogus pakyla į dangų

Kaip rodo daugelio mūsų aptartų isradimų istorija, jie gimsta tuo ar kitu apibrėztu laiko epizodu, dazniausiai tada,

kada bendrosios socialinės sąlygos juos staiga pavertė neisvengiamais. Daugelis isradėjų atsiliepė į laikmečio sauksmą, bet tik nedaugeliui pasisekdavo. Zmogaus skrydzio istorija turi visai kitokį pobūdį.Visais laikais zmogaus troskimas skristi buvo toks didelis, todėl pavėluoto sitos svajonės issipildymo priezasčių reikėtų ieskoti ne noro nebuvime, o zinių ir techninių galimybių trūkume. Techninės skrydzio problemos buvo labai sudėtingos, todėl jų sprendimas buvo neįmanomas be tinkamų inzinerinių įgūdzių sukaupimo ir itin ilgos mokslinės analizės.

Is pradzių zmonija apie skraidymą svajojo kaip apie stebuklą.Bet viduramzių bei ankstyvos moderniosios epochos sandūroje vykstantis perėjimas nuo tikėjimo burtais prie tikėjimo masina, pasikeitė ir poziūris į sito troskimo įgyvendinimą. Dabar zmonės stengėsi sukurti jiems reikalingas masinas. Jie zengė proto keliu, bet dėl zinių trūkumo jų pastangos buvo bergzdzios. Sitaip XI a. Eilmeris¹ Malmsberietis bandė skristi sparnų, pritvirtintais prie rankų ir kojų, pagalba. Renesanso epochoje Leonardas da Vinčis atidziai ir įsigilindamas stebėjo pauksčių skrydį ir remdamasis savo stebėjimais mėgino sukonstruoti skraidymo aparatą. Visgi besivystant mokslams zmonės suprato (pirmasis apie tai 1680 metais parasė Borelis), kad zmogaus jėgos neuztenka pakilti sunkesniais uz orą aparatais ir reikia palaukti, kol bus israstas galingesnis variklis.

Skraidymas lengvesniais uz orą aparatais buvo realizuotas zymiai anksčiau. Po daugelio įvykusių jau XVII a. bandymų, 1783metais Prancūzijoje broliai Mongolfjė pakilo nuo zemės karstu oru pripildytu balionu. Tais pačiais metais buvo sėkmingai atliktas skrydis vandeniliu pripildytu aerostatu.

¹ Dėl įsivėlusios klaidos XIVa. perrasant manuskriptą jis dar neseniai buvo vadintas Olivjė.

Aerostatai tapo masinio susizavėjimo objektu. Buvo atlikta daugybė nutrūktgalviskų skrydzių. 1785 metais aerostatu buvo perskristas Lamansas. 1794 metais aerostatais, kaip stebėjimo punktais, naudojosi prancūzų kariskiai. Jau po met7 kai buvo atliktas pirmas sėkmingas skrydis aerostatu , buvo pasiūlyta sukurti valdomą aerostatą- dirizablį.Tačiau pirmą kartą dirizablis į orą pakilo tik 1852 metais. 3 a.g. galingumo variklio varomas aerostatas, pilotuojamas Anri Zeraro, nuskrido 28 kilometrų distanciją 6-8 kilometrų per valandą greičiu. Tačiau jokios praktinės naudos toks orlaivis negalėjo duoti , nes dėl mazo galingumo negalėjo skristi pries vėją. Praktiniais sumetimais dirizabliai pradėti naudoti tik nuo 1884 metų. 1898 metais Zepelinas pradėjo statyti savo modelio dirizablį ir pirmą kartą juo skrido 1900m. Isradimą lydėjo sėkmė. Ketvirtasis Zepelino sukurtas dirizablis perskrido Alpes. 1910-1914 metais cepelinais skrido 35 tūkstančiai keleivių, be rimtesnių atsitikimų buvo nuskrista daugiau nei 270 tūkstančių kilometrų. Pirmojo pasaulinio karo metais (1914-1918m.) sitie orlaiviai buvo plačiai naudojami kariniais tikslais. Bet veliau įvyko virtinė skaudzių avarijų, kurios ypač ryskėjo bestatomų civilinių lėktuvų.Tai buvo pagrindinė dirizablio gamybos sustabdymo priezastis, neįskaitant kai kurių atskirų atvejų¹.

Lūzis aeroplano sukūrime įvyko po 1809-1810 metų, sero Dzordzo Keilio isleistų publikacijų, kuriuose buvo paskelbti jo 13 metų darbo rezultatai. Jis tiksliai suformulavo skrydzio sunkesniais uz orą aparatais principus ir nustatė, kad didziausia problema yra galingesnio variklio sukūrimas, nes garo variklio jėgos skraidymui neuztenka. Bet garo variklis arba laikrodinė svyruoklė puikiai tiko modelaims. Mazdaug nuo 1840 metų prasidėjo bandymau su varikliniais aeroplanų modeliais vienas is kurių

¹ Susidomėjimas dirizabliais atgimė kai 60-aisiais tapo prieinamos helio dujos.

1867 metais sėkmingai pakilo į orą ir nusileido.

Tolimesni zingsniai priklausė nuo issamios mokslinės analizės, kurios pagrindą sudarė, planavimo teorija ir praktika. . Keilis tęsė, beveik iki pat mirties 1857metais, vis sėkmingiau ismokti ir statyti sklandytuvus, bet jo paskutiniai dabar buvo zmonijos uzmirsti. Savo indėlį studijuojant sklandytuvus įnesė ir kiti tyrinėtojai, bet patį pagrindą sitoje srityje padarė Otto Liliental Vokietijoje, 1891m. po beveik 25 metų tyrimų pastatęs savo pirmąjį zmogaus valdomą sklandytuvą. Po to 90-tais metais atsinaujino bandymai sukurti aparatus su racionaliai veikiančiais varikliais. Daugelis is jų buvo ganėtinai sėkmingi: kai kurios masinos kilo į nedidelį aukstį virs zemės, o kitos skrisdavo netgi keletą simtų metrų, bet nesant pilnam valdymui sulūzdavo.

1900 metais broliai Raitai pradėjo stropiai atlikinėti skrydzių bandymus, kurių pagrindą sudarė su skrydziu susijusių mokslinių ir matematinių uzdavinių skrupulingas studijavimas. Jie nepriklausomos sparnų pasukimo sistemos pagalba sukūrė horizontalaus valdymo sistemą. Ko pasėkoje panasi eleroninė sistema davė raktą sėkmingam skrydziui. P to visos jėgos buvo sukoncentruotos ties lėktuvo varikliu. Paskutinės konstrukcijos automobilio variklis galėjo būti pagrindu sukuriant aviacinį variklį, bet broliai norėjo jį sukonstruoti specialiai. Ne maziau darbo buvo įdėta kuriant oro sraigtą. Jų pastangos buvo apdovanotos 1903 metų gruodzio 7 dieną, kai jų pagamintas lėktuvas issilaikė ore 12 sekundzių ir nuskrido apie 40 metrų. Ir pries tai oro sklandytuvai skraidė ir tolimesnius atstumus, bet brolių Raitų masina buvo visiskai valdoma.

Tarp pirmų bandymų sukonstruoti lėktuvą reikėtų pazymėti A.F.Mokajskio darbus Rusijoje. Jis 1880 metais įteikė paraiską lėktuvui su garais varomu varikliu.1882-1884 metais Raudonosios Gyvenvietės prie Sankt Peterburgo vykusio bandymo metų Mokajskio sukonstruotas lėktuvas pakilęs į orą nuskrido nedidelį atstumą.

Nuo to laiko reikalai greitai ėjo pirmyn. Ketvirtas brolių Raitų skrydis tęsėsi 59 sekundes; 1904 metais jie issilaikė ore 5 minutes 4 sekundes; 1905 metais skrydzio nuotolis isaugo iki 32 kilometrų, kuriuos jie nuskrido per 33 minutes 17 sekundzių; 1908 metais, kada sėkmingus skrydzius pradėjo atlikti ir kiti lakūnai, rekordinis skrydzių nuotolis sudarė daugiau kaip 3 valandas; per tą laiką broliai Raitai nuskrido 190-ties kilometrų atstumą, isvystydami maksimalų 80 kilometrų per valandą greitį. 1909 metais Blerio perskrido Lamansą.

Visgi iki 1914 metų skrydziai liko nedaugiau, kaip rizikingas sportas. Prasidėjus karui atsirado technikai, gamyklos ir valstybinės lėsos. Ir oro sklandytuvas tapo patikima masina. 1914-1918 metų laikotarpyje maksimalus greitis isaugo nuo 110-130 iki 225-250 kilometrų per valandą; oru ausinamų variklių svorį pasisekė sumazinti nuo 1,8kg iki 0,86 kg vienai arklio galiai, tuo tarpu vandeniu ausinamiems varikliams sitie skaičiai sudarė 1,8kg ir 1 kg vienai arklio galiai. Auksčio riba isaugo nuo 2,1 iki 9,1 kilometro. Skrydis per Atlanta, kurį 1919 metais atliko Elkokas ir Brainas parodė kokia patikima ir naudinga masina, per karo metus,tapo lėktuvas. Greitai prasidėjo reguliarūs oro reisai.Jau 1920 metais civiliniai lėktuvai nuskrido beveik 5mln. kilometrų

RADIJAS

Bevielis rysys,irgi tapęs realybe simtmečių sandūroje, atsirado is dviejų pagrindimų saltinių.Visuomenės greito tarpusavio susisiekimo poreikis , savo laikų paskatinęs telefono ir telegrafo sukūrimą, tapo sios problemos sprendimo impulsu. Tuo pačiu radijas suteikė tiesioginio rysio galimybę su jūros laivais, kurios nei telefonas nei telegrafas negalėjo uztikrint.sios uzduoties sprendimo pagrindu tapo 1864 metais isspausdinti Klerko Maksvelo moksliniai darbai bei nuo 1886 metų atliekami eksperimentiniai Herco tyrimai.

Hercas praktikoje įrodė elektromagnetinių bangų, radijo veikimo pagrindo, egzistavimą. 90-taisiais metais si problema domino daugelį isradėjų, ypač Popovą Rusijoje, Ruterfordą ir Lodzą Anglijoje.Juos lydėjo sėkmė, kai jie galų gale įrodė radijo rysio galimybę . Bet pati sėkmingiausia pasirodė Markonio sistema, kuris 1896 metais atvykęs is Italijos į Angliją pademonstravo galimybę** issiųsti ir priimti radijo signalus 5 kilometrų atstumu. Tais pačiais metais jis gavo patentą savo isradimui. Po sito įvykiai pradėjo vystytis labai dideliu greitai. 1899 metais Anglijos karinis laivynas savo manevrų metu jau naudojosi radiotelegrafu, skirtu perduoti pranesimus daugiau nei 120 kilometrų atstumu, o 1901 metais Markonis įrengė radijo rysį per Atlanto vandenyną. Po sito prireikė tik 7 metų,kad pastovaus transatlantinio radiotelegrafinio rysio įrengimui.

Beveik iskart po telegrafo sukūrimo buvo pradėti bandymai su radiotelefonu. Iki 1900 metų

amerikietis Fessendenas pasiekė siokių tokių pasiekimų. Pasak jo, 1906m. jam pavyko perduoti pokalbį per Atlanto vandenyną, o 1909 metais kitas amerikietis, de Forestas, transliavo Karuzo ,,radijo pasirodymą" is ,,Metropoliteno opera" teatro.

* Autorius nėra tiksliai zinomas. Reikia pabrėzti, kad 1895 metais radijas kaip susisiekimo priemonė buvo sukurtas A.S.Popovu. 1895 metų geguzės7 dieną Rusijos fizikos-chemijos bendruomenės susirinkimo metų Popovas pademonstravo, signalizuojančios per radiją, perdavimo-priėmimo aparatūrą. Iki 1897 metų vasaros, Baltijos jūros laivu pagalba, Popovas atliko istisą seriją radijo-telegrafinių bandymų ir pasiekė 5 kilometrų susisiekimo atstumą.Savo vykdomų tyrimų metų jis ne vieną kartą,rusiskos mokslo bendruomenės bei specialistų-elektronikų susirinkimuose, skaitė pranesimus apie atliktus bandymus ir demonstravo savo isradimų galimybes.Iki 1896 metų Popovas įvairiose Rusijos moksliniuose zurnaluose pateikė penkias publikacijas, su savo prietaisų aprasymais.

** Apie G.Markonio darbus 1896 metais buvo suzinota spaudos pagalba, bei 1897 metų birzely is V.Pario pristatyto mokslinio pranesimo. Patentas "elektrinių impulsų ir signalų perdavimo pagerinimas tam skirtoje aparatūroje" (Anglijoje) G.Markoniui buvo isduotas tik 1897 metų birzelio 4 dieną (Nr. 12039. Pareiskimo data- 1896 metų birzelio 2 diena). B.Pario publikuojamas G.Markonio darbas, isskyrus kai kurias dalis ,kartojo iki tol jau ne kartą,A.S.Popovo publikuotą imtuvo schemą. Nepaisant to reikia pazymėti zymų G.Markonio indėlį į tolimesnius radijoaparatų tobulinimo ir radijotechnikos vystymo srityje.

Visgi reikalai su radiotelefonu vystėsi labai lėtai, todėl kad kalba turėjo būti perduodama nenutrūkstančiomis bangomis, o tuometiniai įrenginiai tam netiko. Galutinis pasiekimas radiotelefonijoje buvo susijęs su elektroninės lempos sukurimu. Paprastas diodas, atlikdavęs tik detektoriaus vaidmenį, buvo israstas dar 1904 metais anglų fiziko Flemingo. Triodą- tikrą raktą

siuolaikiniam radijui - 1906 metais isrado de Forestas. Nors iki 1913 metų radiolempa ir radioschemos nebuvo paruostos visuomeniniam platinimui.

Kaip ir aviacįjoje, 1914-1918 metų karas paspartino pagrindimų radiotechnikos problemų sprendimą ir suteikė reikiamas galimybes. Radiotelefonija tapo plačiai naudojama. Elektroninių lempų dėka, rysys sparčiai vystėsi, ypač aviacijoje, kur jis buvo naudojamas tiek signalų priėmimui, tiek jų siuntimui. Radijo prietaisai, svėrę apie 4,5 kilogramo, leido palaikyti glaudų rysį su zvalgybiniais lėktuvais atstumu iki 320 kilometrų. Radiotechnikos vystymosi tempai karo metais buvo tokie dideli, kad taikos metu prireikė vos dviejų metų sisteminių tyrimų, vykdomu visame pasaulyje (su didziausiu pasisekimu tai darė Markonis), 1920 metais keliui į radiotransliavimą nutiesti. Darbas su radionavigacija pradėtas mazdaug 1907 metais. Ir sitoje srityje karo metais buvo pasiekti dideli pasiekimai.

Maisto produktų gamyba ir konservavimas turbūt, iki 1918 metų patys įspūdingiausi ir romantiskiausi amziaus pasiekimai buvo aviacija ir radijo rysys. Bet gyvenimo lygis kur kas labiau priklausė nuo zemės ūkio mechanizavimo. antroje XIXam. pusėje nusimatęs perėjimas nuo rankinio prie mechanizuoto zemės apdirbimo, pirmą kartą zmonijos istorijoje tapo prieinamas visiems. Be to, buities mechanizacija buvo pagrindinė civilizacijos, su labai isvystyta gamyba, augimo bazė.

19 a. pradzioje, pirmaujančiose salyse pereita nuo zagrės prie metalinio plūgo. Tai paskatino spartesnį gamybos augimą. Garo jėga ūkyje buvo pradėta naudoti 1850m., kai Dzonas Fauleris arė plūgu, kurį garo varikliai, pastatyti skirtinguose lauko galuose, tempė virvėmis. Iki 1918m. si sistema buvo pagrindinis mechanizuoto arimo būdas. Vėliau jį palaipsniui pakeitė traktoriai.

Jeigu gyvūnų traukos jėga pradeta naudoti arimui jau bronzos amziaus pradzioje, tai iki 19a. javapjūtė vykdavo tik zmogaus raumenų jėgos pagalba. Istorijoje zinoma vienintelė isimtis: Romos mokslininkas Plinis apraso labai primityvią javapjovę, į kurią įkinkydavo jaučius. Ji buvo naudojama Graikijoje dar Romos imperijos laikais, bet tikriausiai ji taip ir nepaplito. Nuo 1780m. buvo daugybė bandymų sukurti javapjovę. Pirmoąją tobulesnę javapjovę, kuri daug metų gan plačiai buvo naudojama Skotijoje, 1826m. sukūrė Patrikas Belis. Bet jie toliau Skotijos nepaplito. Ten buvo naudojamos tobulesnės amerikietiskos masinos.

Dideli, mazai apgyvendinti zemės plotai Jungtinėse Amerikos Valstijose suteikė idealias sąlygas laukų darbams mechanizuoti. Būtent ten ir buvo sukurtos siuolaikinės javų pjovimo masinos. Trisdesimtaisiais metais buvo israstos kelios javapjovės, kurių viena sėkmingiausia buvo Sairoso Makormiko masina, uzpatentuota 1834m. Ji sumazino darbo sąnaudas viena trečiąja. Nuo 1851m. Makormikas kiekvienais metais pagamindavo tūkstančius javapjovių.

Nuo to laiko pradėjo vis dazniau pasirodyti labiau automatizuotos derliaus nuėmimo masinos. Po 1861-1865 metų Amerikos pilietinio karo labai trūko darbo rankų, tai paskatino mechanizacijos vystymąsį. Apie 1867 m.praėjusi keletą vystymosi etapų pasirodė visiskai automatizuota javapjovė - surisėja. Ji dvigubai sumazino darbo sąnaudas, t.y. dar trečdaliu. Jau 1880 m. 4/5 kviečių derliaus buvo nuimta tokiomis masinomis.

Kitas zingsnis zemės ūkio masinų vystymęsi buvo kombainas, sujungęs pjovimo ir kūlimo procesus. Kombaino sukūrimo idėja pasirodo nuo 1826 metų patentų aprasymuose. Viena tokių masinų buvo sukurta 1836 m., bet iki 1860 m. sia kryptim daugiaunieko nepadaryta. Jau astuoniasdesimtais metais kombainai, kurie turėjo 20-40 arklio jėgų, Kalifornijoje nuimdavo 10-18 derlių per dieną. Devyniasdesimtais metais garinių traktorių nasumas dar padidėjo. Apie 1930 m. kombainas nuimdavo 20 buselių(1 buselis - 0,036m³ )kviečių sunaudodamas 3,3 zmogaus darbo valandos, lyginant su 57,7 zmogaus darbo valandomis, kurių reikėdavo 1830 m. tokiam pačiam kiekiui nuimti derlių pjautuvu ir iskulti spragilu. Iki 1914 m. kombainas taip ir "neiskeliavo" uz Kalifornijos ribų, kol darbo rankų būtinybė neatvėrė kelio nuo uolietųjų kalnų į rytus. Į Angliją kombainas pateko tik 1928 m., bet ir po to naudojamas buvo retai.

Tuo pačiu metu buvo mechanizuojami ir kiti zemės ūkio darbai. 1814 m. israstas sieno vartytuvas, o arkliniai grėbliai pasirodė simtmečio viduryje. Pradedant 1850 m. sios paprastos masinos gana greitai plito. Sienapjovė, nesudėtingai perdaryta javapjovė - surisėja 1856m.paplito JAV sieno pakrovėtuvas, pasirodęs 1876 m., plito labai lėtai. 1896 m. pasirodzius arkliniam sieno vartytuvui, buvo visas sienavimo proceso masinų komplektas. Sieno presą amerikiečiai isrado 1881 m.

Iki simtmečio pabaigos zmonės jau naudojo zagres bulvių sodinimui ir specialias bulvių surinkimo masinas. Jos nupurtydavo ir nukratydavo nuo bulvių zemes, po to bulves rinkdavo rankomis. Dvidesimtojo amziaus pradzioje atsirado bulvių kąsamasios, kurios surinkdavo bulves siauromis eilėmis, tačiau rankų darbas vis dar buvo reikalingas. Beveik tuo pačiu laiku buvo israstos bulvių sodinimo masinos. Tačiau masinos įvairioms kitoms kultūroms, isskyrus grūdines ir zolines, iki 1918 m., nelabai paplito, nes buvo nepatvarios.

Nors jau atsirado grudų maltuvai (zr. 6 skyrių), Faulerio zagrė, garinis traktorius, 90-ųjų metų kombainas ir toliau buvo atliekami tokio pobudzio bandymai. Iki devynioliktojo amziaus pabaigos zemės ūkyje, pagrindinė darbo jėga buvo arklys. Pirmieji bandymai sukurti traktorių su vidaus degimo varikliu buvo atlikti 1890 m. JAV. Po kelerių metų sią veiklą pradėjo D. Britanija. Viksrinis traktorius buvo patobulintas dvidesimtojo amziaus pradzioje, o lengvojo benzininio traktoriaus atsiradimas, apytiksliai 1910 metais,palaipsniui isstūnė arklius. JAV salyse perėjimas nuo arklio prie traktoriaus prasidėjo 1914 metų pradzioje, o D.Britanijoje 1917 metais.

Visa zemės ūkio technika kartu su kitais pasiekimais, zemės ūkio srityje,padėjo sukurti civilizuotos pramonės pagrindus. Norint ismaitinti vieną miesto gyventoją, 1787 metais reikėjo papildomo produkto, gaminamo 19 fermerių (duomenys pagal JAV).Artėjant 1930 metams tų pačių 19 fermerių uztekdavo ismaitinti jau 66 miestiečiams. Pirmuoju atveju buvo neįmanoma nuo dirbamos zemės atitraukti tiek zmonių, kiek reikėjo platesnei pramonei įkurti. Antruoju atveju kiekvienam zemės ūkio darbuotojui atitekdavo po 3,5 zmogaus, kurie dalyvavo pramoninių prekių ir transporto gamyboje ir t.t. Visa tai pagerino gyvenimo sąlygas zmonėms. Ne maziau svarbų vaidmenį, aprūpinant miestiečius zemės ūkio produktais atliko tų produktų saugojimo būdai,

kurie leido aprūpinti visas pasaulio salis arba issaugoti juos tolimesniems pramonės rajonams , kuriems neuztekdavo savos produkcijos.

Bandydamas aprūpinti kariuomenę produktais , revoliucinėje Prancūzijoje, F. Apper 1795 metais isrado produktų konservavimo dideliuose induose būdą, kuriuo namų seimininkės naudojasi iki siol.

1810 m. pasiūlymą konservuoti produktus indeliuose is baltos skardos uzpatentavo anglas P.Diuranas. Dar po dviejų metų tokiais konservais buvo aprūpinamas karinis jūrų laivynas. 1947 metais is Australijos pradėjo įvezti mėsos konservus. Tuo metu mėsos konservavimas plėtėsi, tačiau konservuoti produktai dvokdavo ir daznai gesdavo. Iki simtmečio pabaigos mokslininkai padarė daug mokslinių tyrimų norėdami issiaiskinti visas sąlygas, reikalingas pilnai sterilizacijai ir patikimam konservavimui. Tuo metų Amerikos mėsos konservų pramonė, kurios centras buvo Čikagoje, pasiekė didelių rezultatų gamybos procesų mechanizacijoje.

Refreziaratorių panaudojimas konservavime buvo kitas problemos sprendimas. Taip, 40-ies metų darbo rezultatas buvo 1970-aisiais metais mechaninė saldymo masina. Svarbesnis momentas jos tobulinime buvo ammiatinis refreziaratorius Linde, sukurtas 1873 metais. 1877 m saldytą mėsą pradėjo vezti į Europą is Pietų Amerikos, o is Australijos 1880 metais. Saldymo masinos buvo naudojamos pramonėje ir kitiems tikslams. Pavyzdziui,plačiai naudojamas deguonis, nuo deguonies-acitileninio pjaustymo iki cheminės sintezės. Geriausia jį gauti distiliuojant is oro, gaunamo ji saldant. Linde 1895 metais isrado taupų būdą orui skystinti. Lindės oro skystinimo masinos veikimas buvo pagrįstas dujų saldymo principu. Zinomo kaip Dzoulio-Tomsono efektas. Jau seniai buvo aisku, kad naudingiau priversti orą atlikti darbą.

Pakeliui įgyvendinant sį uzdavinį teko įveikti daugelį techninių problemų. Klodui tai įveikti pasisekė 1902 metais, sukuriant skysto oro masiną, kurioje oras atvėsinamas, kuomet jis įgyvendino stūmoklinės masinos judėjimą. Ilgainiui sį procesą tobulino Heilandtas.

LAIPSNISKAS ANGLIAKASYBOS MECHANIZAVIMAS

Jei zemės ūkis maitina pramonės darbuotoją, tai anglies gavyba maitina pramonės masiną. Per visą 19 amzių ir net gi vėliau akmens anglis buvo svarbiausias energijos saltinis. Akivaizdu, kad didziulis dėmesys buvo skiriamas anglies gavybos mechanizacijai. Didziausių darbo sąnaudų ir smulkių angliakasybos operacijų panaudojimas buvo anglies plasto iskirtimas iki jo sugriovimo sprogdinant ar isgaunant kitu būdu. Todėl visas dėmesys buvo kreipiamas visų pirma sio proceso mechanizavimui. 1761 metais Maiklas Menzis (apie jį jau buvo kalbėta sąrysyje apie malybos mechanizacija) isrado įkirtimo masiną su svytuojančiu krumpliu, kuris priminė kirtėjo judėjimą. Masina judėjo arklio ar zmogaus traukiama. O 1845 metais uzpatentuota atkertanti masina su apvaliu pjūklu, buvo pirmtakas siuolaikinės diskinės atkirtimo masinos. Siuo periodu svarbiausias tyrinėjimų sunkumas sudarė tinkamos pavaros sukūrimas. Garo varikliai buvo per daug masyvūs ir pavojingi darbui po zeme. Zinoma buvo daug pasiūlymų isnaudoti zmogaus ar gyvulio jėgą, o taip pat vandens ir garo masinas, kurie stovėtų pakeliamosiose aikstelėse ir perduotų judesį masinoms kirtavietėje lynų pagalba. Pirmą kartą anglies sachtoje Anglijoje suspaustą orą panaudojo 1849 metais, greitai jis tapo pagrindiniu energijos saltiniu, kuriuo buvo grindziama tolimesnė anglies kasybos mechanizacija. Kirtimo masinos su grandininiais veleniniais grąztais buvo uzpatentuotos atitinkamai 1853 ir 1856 metais. Praktiskai tinkama eksploatacijai diskinė kirtimo masina pasirodė 1863 metais. Bet prireikė dar daug sunkaus darbo ir

iniciatyvos dėl to, kad pasiekti mazdaug 1890 metų lygį, nuo kurių prasidėjo staigus anglies kasybos mechanizavimas(16pies.).

JAV bituminės anglies kirtimas mechaniniu būdu isaugo mazdaug nuo 4proc. 1890 metais, iki 51proc. 1913 metais. Anglijoje anglies kasybos mechanizacija tobulėjo zenkliai lėčiau, nors būtent ji buvo įvairių naujovių diegėją sioje srityje. 1913 metais masininiai anglies gavybai teko 8proc. nacionalinio anglies isgavimo, o is 3267 tuometinių veikiančių sachtų salyje kirtimo masinos buvo naudojamos tik 676. tuo metu elektra pasiūlyta kaip energijos saltinis 1863 metais, lyginant su 1885 metais pradėta diegti anglies kirtavietėse ir 1918 metams ji įgavo beveik tokį pat paplitimą kirtavietėse, kaip ir suspaustas oras.

Kitų kalnakasybos operacijų mechanizacija diegėsi lėtai. Kirtavietės transporteris pasirodė apie 1902 metus, o 1913 metams buvo sukonstruoti visi jo pagrindiniai tipai. Tačiau jis įdiegiamas dar lėčiau, negu kirtaviečių masinos. 1913m. Anglija turėjo 359 transporterius. Pakrovimai kirtavietėse vyko pakeliant anglį nuo 0,6 iki 1,5 metro ir numesti į soną nuo 1,8 iki 3,6 metrų. Tai gana nelengvas darbas, bet kazkodėl rimti bandymai mechanizuoti sį procesą ilgai uztruko. Pirmoji anglies krovimo masina, kuri atkreipė į save dėmesį, buvo israsta 1903 metais, tačiau praktinio panaudojimo ji taip ir nesulaukė. JAV 1918 metais panaudota daug mechanizuotų įvairių konstrukcijų krautuvų, bet bendras panaudojimas įdiegtas tik po kelių metų .

ĮVAIRIOS PASKIRTIES MASINOS

Iki siol mes domėjomės tik pagrindinia simtmečio mechanizacijos kryptimi kuri atstovavo 1918 metams. Is tiesų masinos per sį periodą prasiskverbė beveik į visas pramonės sakas.

Tam kad aprasyti visus isradimus isradimų kurie buvo padaryti tais laikais reikėtų keleto tomų. Čia gi mes apsiribosime keliais atskirais pavyzdziais. Jei skaitytojas pagalvotų koks būtų gyvenimas be tos arba kitos masinos arba be tų pigių menkniekių, kuriuos gamina masinos, tai jis bent truputį galėtų įsivaizduoti pokyčius kuriuos sukėlė masinų atsiradimas XIX amziuje. Mechanizavimas apėmė daugelį gamybos sričių: plieninių rasymo priemonių gamyba 1828 m., degtukų gamyba 1848 m., Makkerėjaus avalynės masina atsirado 1861 m., o rantinė Gudijro masina - 1871 m. Masina, skirta papirosų gamybai, sukurta 1876 m. Oueno Masina butelių gamybai atsirado 1898 m. Netrukus ji pradėjo gamint 2500 butelių per valandą.

Įprasto bendravimo priemonės dabar jau daugeliui gerai zinomos buvo israstos sio periodo pabaigoje. Prasidėję 1822 m. daugkartiniai bandymai sukurti automatinę surenkamąją masiną pasisekė 1886 m., kai buvo pastatytas pirmas Mergentalerio konvejeris, kuriame pradėjo surinkinėti NewYork laikrastį. Pradedant nuo 1843 m. daugelis isradimų buvo susiję su spausdinimo masinėlės isradimu, bet siuolaikinės masinos prototipu tapo Solso konstrukcija, kuri buvo israsta 1867 m. Firma "Remington" pradėjo gaminti pirmas Solso gamybos spausdinimo masinėles 1874 m. uz 125 $. Edisonas isrado fonografą 1877 m., o per pastaruosius keleta desimtmečių Berlineris paverti jį į gramofoną, tuo pačiupadėjęs pamatus daugkartiniams įrasams. Kinematografas buvo pradėtas naudoti praėjusio simtmečio devintajame dasimtmetyje. Nuo 1642 m. ilgai ir sunkiai kurti arifmometrai tapo patikimais ir naudingais įrengimais. Reguliari jų gamyba prasidėjo paskutiniais simtmečio metais. Kalbant apie įvairios paskirties masinas, pvz.: siūvimo, jos buvo kuriamos nuo 1829 m., bet dabartinio tipo siūvimo masinos buvo pagamintos pagal Eliso Hauvo (1846) ir Isaako Zingerio (1851) modelius. Kurį laiką veikianti spyna buvo israsta 1847 m., o dabar visiem zinoma Jeilio spyna patobulinta 1865 m.,

1854 m. E. Dz. Otis demonstravo savo israstą keleivinį liftą. 1857 m. jo liftas pirmą kartą buvo įrengtas universalinėje parduotuvėje. Elektrinis liftas atsirado simtmečio pabaigoje. 1866 m. buvo israstas garinis volas, naudotas kelių tiesimui. 1895 m. Rentgenas atrado savo spindulius. 1905 m. Speris sukūrė giroskopą kurį siuo metu pakeitė magnetinis kompasas. Nuo 1818 m. buvo atlikta daugybė bandymų, kurių dėka 1885 m. Starlei sukūrė dviratį "Rover". 1888 m. Dunlop pritaikė jam pripučiamas padangas. 1896 m. viso pasaulio keliais jau vazinėjo 4000000 dviratininkų.

PASKUTINIO KAPITALIZMO VYSTIMOSI PERIODO EKONOMIKA

Beveik visuose gamybos srityse įsivyravo masinų technika. Zmonijos materialinė padėtis labai pagerėjo, ypač issivysčiusiose salyse. Materialinės vertybės pasiskirstė tolygiai, bet dėl to darbo masėm teko arsiai pakovoti. Nuo masinų naikinimo taktikos, kurios dėka anksčiau tikėjosi palengvinti savo dalią, jie atsisakė, nors panasūs ispuoliai tesėsi iki praeito simtmečio vidurio. Tokia taktika buvo zingsniu atgal, kadangi masinų dėka kilo materialinė gerovė. Fabrikų darbininkų bėda buvo nevienodas materialinių gėrybių padalijimas, gamyklų, gamybos priemonių ir masinų koncentracija mazos darbdavių saujelės rankose. Tai leido jiems nustatinėti nuomos sąlygas. Pries tokias sąlygas padėjo kovoti tred-junionizmas. XIX a. profsąjungos stiprėjo ir vystė kovą pries darbdavius - savininkus, kas labiau atitiko subrendusio kapitalizmo sąlygas. Pavienis darbininkas buvo bejėgis priesintis sunkėjančioms darbo ir gyvenimo sąlygoms. Bet susijungę į sąjungas, darbininkai galėjo mesti issūkį gamybos magnatams siekiant gauti didesnę masinų kuriamos gerovės dalį. Jie

taip pat mokėsi ginti savo interesus politinėmis kovomis. Pramonės darbuotojams spaudziant, bei labiau pasiturintiems zmonėms palaikant 1802 - 1847 metais buvo priimti fabrikiniai įstatymai, kurie gerino darbo sąlygas. Mes neturime galimybių gilintis į visas smulkmenas, todėl apsiribosime pastaba, jog per tą periodą, kurį nagrinėjome siame skyriuje zmonių gyvenimo lygis ir darbo sąlygos pastebimai pagerėjo. Bet sis pagerėjimas buvo pasiektas sunkios kovos kaina.

Kapitalistinei gamybos sistemai atsiradus prasidėjo milzinisko techninio progreso epocha. Nauji isradimai kasmet gerino zmogaus pastangų atkovoti is gamtos savo egzistavimo priemones rezultatą. Panasūs isradimai buvo naudojami gaminti buities reikmenis vis didesniais kiekiais. XIX amziaus viduryje atrodė, jog toks begalinis judėjimas į priekį niekada nesibaigs. Tačiau XIX amziaus gale prasidėjo neregėtos savo mastu perprodukcijos krizės: gamintojai negalėjo realizuoti savo prekių, nors jų vis dar reikėjo milijonams vartotojų. Verslininkai, negalintys prekiauti savo produkciją, buvo priversti is dalies arba visiskai uzdaryti savo gamyklas. Prasidėjo masinė bedarbystė. Tik po kelių metų ūkio vedimo masina vėl pradėjo dirbti normaliai; nors neilgam, eilinei krizei prasidėjus jos veikimą teko vėl pristabdyti. Po 1918 metų padėtis dar labiau pablogėjo. Bedarbystė ir perprodukcija tapo chroninėmis kapitalistinės ekonomikos savybėmis. Jos pasiekdavo tokių skaičių, jog kai kurie zmonės pradėjo snekėti apie realia "perprodukcija" (nors dauguma gyventojų negalėjo apsirūpinti reikalingiausiais dalykais), kad paaiskinti tautos nelaimių priezastis.

Du nauji kapitalistinės ekonomikos bruozai - monopolijos ir imperializmas - taip pat buvo susiję su siomis problemomis. Monopolijos atsiranda tada, kai viena ar kita firma pradeda kontroliuoti didziąją tam tikros pramonės atmainos dalį. Būna atvejų kai kelios firmos susitaria, kiek prekių bus pagaminta ir kokia kaina jos bus realizuojamos. Monopolijos, ieskodamos iseities is ekonominės krizės, ribojo gaminamų prekių kiekį zemiau leistinos normos ir dirbtinai kėlė

kainas. Pries tai bet kurioje pramonės atmainoje buvo simtai mazų firmų, o laisva konkurencija tarp jų buvo naudinga integruojantiems į savo gamyklas naujausias gamybos technologijas verslininkams. Monopolija ne sunaikino konkurencijos, bet zymiai sumazino jos efektyvumą. Apie tokios praktikos pasekmės bus rasoma zemiau.

Tačiau monopolizacija stiprėjo. Tam buvo daug priezasčių, pagrinde ekonominių, tai yra ne įeinančių į sios knygos problematiką. Bet masinų vystymasis buvo viena is monopolizacijos priezasčių. Iki XIX amziaus pradzios fabriko statyba ir jos įrengimas kainavo tik kelis tūkstančius funtų sterlingų, kiekvienas naujas sio gamybos sektoriaus dalyvis galėjo greitai suzlugdyti bet kokią monopoliją. Bet techninių pasiekimų dėka (apie jos rasoma siame ir sekančiame skyriuje), tam kad pradėti veiklą, galinčią atlaikyti jau esančių firmų konkurenciją, reikėtų investuoti simtus tūkstančius funtų sterlingų. Dėl to apie savo firmos atidarymą negalėjo svajoti net ne eilinių pajamų zmonės. Daugelis pramonės atmainų tapo tam tikrų firmų cechais, ir naujokams ten nebeliko vietos. Bet net tokiose sąlygose naujos įrangos kainų augimas suteikdavo privalumų didziausioms firmoms, kurios arba asimiliuodavo savyje, arba ismesdavo is rinkos savo smulkesnius konkurentus.

IMPERIALIZMAS IR KARAS

Monopolijų įtakos imperialistinėms nesutarimams ir istekančio is čia ritimosi karo link analizė nėra sios knygos tikslas. Bet

praėjusio simtmečio II-osios pusės laikotarpiu karas horizonte darėsi vis ryskesnis. Daugelis valstybių nesuvaldant industrijos galimybių augimo, blaskėsi ieskant naujų prekių realizavimo rinkų. Pasenusios politinės valdymo formos nespėjo zengti koja kojon su pasiekimais transporto priemonių ir rysių srityse, kurios pasaulį pavertė vienalyčiu, vientisu. Kariniai susirėmimai tokiomis sąlygomis buvo neisvengiami. Buvo karai ir kitokio pobūdzio, pilietinis karas Amerikoje, pavyzdziui, kur buvo sprendziamas klausimas apie tai, būti Amerikai kapitalistinės gamybos valstybe, ar pasilikti vergovine zemdirbystės salimi. Bet tokie karai buvo niekis palyginus su XIX a. pab. ir XX a.pradz., kolonijiniais karais, apogėjų pasiekusiais 1914 - 1918 metų pasauliniame kare. Todėl pagrindinį skyrių pilnai uzbaigti galima daugelio karinių isradimų priminimu, kurie buvo reiksmingi siame periode.

Visos pajėgiausios XIX a. mokslo ir technikos jėgos buvo nukreiptos į tai, kad būtų sukurta įvairių rūsių ginkluotė: pabūklas, paprastesniu, prieinamu uztaisymu, kurio anksčiau nebuvo galima pagaminti dėl atitinkamų gamybos technologijų, arba sautuvus, kurie pakeitė lygiavamzdes elementarias muskietas ir buvo zinomi nuo XVIII a. pab., bet buvo tik labai taiklių saulių zinioje.

Karinė ginkluotė pasipildė naujomis ginklų rūsimis: 1833m. Samuelio Kolto revolveriu, 1861 m. Getlingo kulkosvaidziu ir 1866m. Vaithido torpeda (dėl daugelio techninių sunkumų ji buvo panaudota tik rusų - japonų karo 1904 - 1905m. laikotarpiu). Povandeninė valtis kaip ginkluotės dalis, buvo tobulinama dalyvaujant daugeliui isradėjų. Povandeninis laivas, karinio laivyno sprogdinimui, pirmą kartą buvo pastatytas nepriklausomos Amerikos karo metais. 1766 m. jis sėkmingai praplaukė po vandeniu, tačiau pagrindinės savo paskirties nepateisino. Pilietinio karo Amerikoje metu mintys vėl buvo nukreiptos į povandeninę valtį. Daug buvo nesėkmių, bet galiausiai jis sėkmingai susprogdino ir paskandino priesų karinį laivyną. 80 - ųjų ir 90 - ųjų metų laikotarpyje issivysčiusiose salyse buvo kuriamas ir statomas dabartinis povandeninis laivas.

176
1916 m. buvo sukurtas tankas, uzėmęs labai svarbią vietą kare. Tokie atskiri patys Zymiausi karo isradimai. Mes jau pazymėjome, koks stiprus postūmis buvo duotas karinės aviacijos ir radijo vystymuisi, kuris iki tol vystėsi labai lėtais tempais. Pilietinėms, visaliaudinėms reikmėms lėktuvas įgavo reiksmę tik po to, kai jis atliko savo pareigą, karinių reikmių sunaikinimui.

Kitame skyriuje, kur bus apzvelgiamos pagrindinės gamybos sakos, kuriomis remiasi visas techninis vystymasis, mes matysime, kaip tobulėjo kariniai reikmenys vienoje ar kitoje srityje.

MEDZIAGOS, STAKLĖS IR GAMYBOS TECHNOLOGIJA IKI 1939 METŲ

Ankstesniuose dviejuose skyriuose mes beveik nekalbėjom apie svarbius klausimus: apie medziagas,is kurių gaminamos masinos, staklių konstrukcijas ir technologiją, naudojamą gaminant masinas. Siuos svarbius klausimus reikėtų nagrinėti atskirame skyriuje.

Jei skaitytojas grįztų prie 5 skyriaus iliustracijų, tai pastebėtų, kad didelė dalis to laikotarpio masinų buvo gaminama is medienos, kuri beveik iki pat XVIII a. pabaigos liko pagrindinė medziaga pramoninių masinų gamyboje. Metalai buvo naudojami tik masinų detalių gamybai, tiesiogiai priimančioms krūvį, pjaunančioms ir kitoms dalims, kurių neįmanoma pagaminti be metalinių medziagų. XVIII a. didesnę dalį garo variklių teko gaminti is metalo (nors katilai, ankstesniaisiais metais buvo gaminami is medzio, uzdedant ant jų kaip ant statinių ziedus, vietoj spiziaus dazniau buvo naudojamas zalvaris). Spizius buvo brangus, todėl jį naudojo tik tais atvejais, kai tai buvo neisvengiama. tai paaiskinama tuo, kad į spizinio metalo lydymo technologiją nebuvo įdiegta jokių naujų technologijų nuo viduramzių pabaigos ,kai zmogus pirmąkart pradėjo lydyti juoduosius metalus.

PATOBULINIMAS JUODOJOJE METALURGIJOJE

Nuo pat metalurgijos gimimo, spizių islydydavo naudojant medzio anglis, todėl gamybos apimtis priklausė nuo misko resursų. Kai XVI a. metalurgija pradėjo staigiai vystytis, medienos stygius stipriai stabdė metalurginės gamybos plėtojimą ir apribojo masinų gamybos vystymąsi.

Nuo to labiausiai kentėjo Anglija, nes joje beveik nebuvo miskų. Per laikotarpį nuo 1540 iki 1640 metų medienos kainos isaugo trigubai,lyginant su kitomis prekėmis. Vienu metu atrodė, kad Anglijos metalurgija, o kartu su ja ir greit besivystanti masinų gamyba pasmerkta zūti.

Bet anglai greitai rado iseitį: medienos anglį jie pakeitė akmens anglimi. Jau XVI a. dauguma Anglijos pramonės gamyklų metalurgijoje vietoje malkų pradėjo naudoti akmens anglį. Bet tai daryti buvo gana sudėtinga. Patentas metalurgijos gamyklose naudoti akmens anglį buvo isduotas Simonui Sturtevant 1612 m. ir Dodli 1619 m. Sioje srityje dar vyko keletas bandymų , tačiau sią problemą issprendė Abragamas Dorbis is Kolbrukdeilo (Sorpsilo grafystė), kuris isdirbo akmens anglies koksavimo būdą (pries kraunant akmens anglį į aukstakrosnį). Manoma kad, pirmieji sėkmingi naujojo būdo bandymai buvo atlikti 1709 m., nors spiziaus lydymo ant kokso, pramoninis vystymas pareikalavo dar kelerių metų. Beto Anglijos metalurginių gamyklų seimininkai delsė diegti aukstakrosninę gamybą. Iki 1760 metų suskaičiuota vos 17 aukstakrosnių, perdirbančių koksą. Naująjį būdą sunkino butinybė kruopsčiai parinkti rūdą ir anglį, nes islydomas spizius nepasiduodavo perdirbamas į kalamą metalą. Pradedant 1760 metais spiziaus lydymo technologija palaipsniui tobulėjo: atsirado putimo procesas (buvo panaudota Vilkinsono garo masina). Aukstakrosnių, perdirbančių koksą, skaičius Anglijoje isaugo nuo 31 (1775 m.) iki 81 (1780 m.). Nuo to laiko koksas visiskai isstūmė medzio anglį is lyderiaujančių Anglijos metalurginių gamyklų.

Medzio anglies pakeitimas koksu sudarė spiziaus lydymui tam tikrą naudą, nes nuostabus kokso tvirtumas leido padidinti gaminio kokybę.

Isradus metalo lydimo aukstakrosnes, atsirado galimybė gauti daugiau islydyto metalo, o taip pat zymiai pagerinti liejimo darbo sąlygas. Tačiau trapi spiziaus struktūra, dėl didelio kiekio deguonies jame, darė spizių netinkama naudoti. Nuo 1748 metų Abraham Darby II pradėjo lydyti plieną panaudojant koksą, kuris leido isgauti tąsesnę gelezį. Tačiau įdiegti tokį metodą, atėjusį is viduramzių, reikalavo daug sąnaudų ir davė mazai metalo. Stambi kalaus spiziaus gamyba buvo įmanoma tik nuo 1784m., kada Kortas pasinaudodamas savo amzininkų pasiekimais patobulino būdą dirbančioje akmens anglies pagrindu įrengtoje taip kad metalas liečiasi tik su liepsna o ne su anglimi. Dabar Anglijoje metalurgija turėjo viską ko reikėjo jos greitam vystymuisi. Ketaus lydimas smarkiai augo sudarydamas 62000t į metus (1788m.) - 125000t. (1796m.) ir 250000t. (1806m.). Nikolsono perėjimas prie karsto pūtimo metodo sudarė galimybę iki praeito amziaus vidurio pasiekti juodųjų metalų islydimą iki 3 -8 mln. t. amziaus pab. Dabar buvo islydoma pakankamai ketaus kad būtų galima gaminti masinas pilnai is metalo. Beto buvo padėti pagrindai gelezinkelio transporto vystymuisi, lavų metalinių korpusų statybai, ir daugelio masinų kūrime, apie kurias buvo kalbama ir anksčiau.

18a. Pab. Įvyko svarbūs įvykiai masinų įrangos, skirtos kalaus ir tąsaus ketaus kūrime.

Kalvisko kūjo gabaritai su hidro prijungimu zinomo nuo viduramzių laikų greitai didėjo. 1783m. Dzonas Vilkinsonas pastatė savo pirmąjį garinį krentantį kūjį. Kurio krentanti dalis svėrė 7,5t. Galingas ir originalios konstrukcijos garinis kūjis buvo israstas Wasmito 1839m. , kuris buvo įdiegtas į gamyba po trijų metų. 1796m. Bramo israstas hidraulinis presas leido1850 m. Sukurti dar galingesni kalviską kūjį.

Nedidelės Valciuotos sijos, kurių pavirsiai buvo apdirbami kalvisku būdu, buvo gaminamos Vokietijoje.

15a. pradzioje svedas Polhelmas 1745m. Sukonstravo metalines sijas.

Tačiau isradimo nuopelnai valcavimo staklių lakstinei ar profilinei gelezies gamybai, tiesiogiai is liejinio be prieslaikinio apdirbimo priklauso anglui Kortui (1783m.). O pirmasis kuris prie valcavimo staklių padarė garo prijungimą 1976m. buvo tas pats Vilkinsonas.

PIGAUS PLIENO ATSIRADIMAS

Plienas pasizymi ypatingu tvirtumu, dėl jo sudėtyje esančių anglies dioksido kiekio, jis yra tarp ketaus ir kalios gelezies. Tokios masinos, atsiradusios 19a. pab., kaip elektrogeneratorius, garinė turbina, vidaus degimo variklis, autimasina ir panasiai. Kuriose susidaro dideli įtempimai galima pagaminti tik is atsparaus metalo. Toks metalas yra plienas. Viduramzių plieno gamybos metodai buvo susieti su tiek didelėmis islaidomis, kad verta vertinti plieną beveik kaip brangiuosius metalus. Netgi po Hansmano 18a. 40 - taisiais metais israsto tigelinio plieno gamybos proceso*, plieno brangumas nedavė galimybės jo plačiam panaudojimui. Tuomet is plieno buvo gaminami tik peilių gaminiai. Tam kad plieną naudoti kaip statybinę medziagą arba, kad is jo gaminti tokias masinų detales, kurioms reikalingas didelis atsparumas tempiant, tąsumas, jį reikėjo lydyti su mazesnėmis islaidomis ir didesniais kiekiais. Pirmasis tokią galimybę 1856m. atrado Genris Besimetras. Pries du metus jis isrado artilerijos sviedinį tokios formos, kuris veikiamas parako dujų privertė sviedinį suktis, padaręs tam tikslui specialias įpjovas pabūklo vamzdyje nebereikalinga. Tačiau tokių pabūklų gamybai nebuvo pakankamai tvirto metalo. Tačiau isstudijavęs padėtį sioje srityje jis isrado ketaus perdirbimo į plieną būdą, priemaisų isdeginimo būdu oro pūtimo pagalba specialioje krosnyje, kurią pradėjo vadinti besemerio konverteriu.

*Siuo metodu Indijoje plieną lydė amziais. Ne isimtis, kad Hantsmanas savo būdą pasisavino is indusų.

60 praėjusio amziaus metais po Besemerio atsirado Simensas, kuris atrado marteno* metodą plieno gaminimui, sis skyrėsi nuo besemerinio metodo mazesniu nasumu, bet leidziančiu tiksliau kontroliuoti pagaminto plieno sudėtį (ir zimoma kokybę). "Pagrindinis" procesas,leidziantis perdirbinėti labiau pasiekamą gelezies rūdą turinčią didelę fosforo koncentraciją, buvo atrastos Dzilkristo ir Tomaso 1875 metais. Nors sio metodo įdiegimas gamyboje uzsitęsė iki keleto metų, bet jis faktiskai padvigubino pasaulinį gamybos pajėgumą lydant plieną.

Plieno legiravimas papildant nedideliu kiekiu kitų metalų zymiai pagerino ir plieno sąvybes tapo daugialypės (įvairios). Nors jau Faradėjus atliko nuolatinius bandymus dėl pleino legiravimo, jo darbai nebuvo taikomi praktijoje. Legiruoto plieno laikmetis yra skaičiuojamas nuo 1871 metų, kai Mūse atrado įrankinį plieną, legiruotą volframu,vanadziu ir manganu, ko pasekoje buvo galima atlikti mechaninį plieno apdorojimą daug didesniu pjovimo greičiu. Po to atsirado kiti legiruoti plienai, pavyzdziui Chadfildo (1882 m.) manganinis plienas, Sneiderio (1888 m.) nikelinis plienas. Jei nekalbėti apie įrankinį Mūse plieną, tai kiti legiruoti plienai buvo skirti ginklų gamybai ir tik vėliau buvo pritaikyti kituose kūrybingesnėse srityse. Po to 1898 metais Teiloras ir Vaitas atrado greitapjūvį įrankinį plieną, apie kurį kalbėsime vėliau. Nerūdijantį plieną atrado Garis Brirli 1913 metais.

19 amziaus pabaiga buvo zymi įdiegiant gamyboje įvairius lengvuosius lydinius, kurių pagrindinė sudedamoji dalis aliuminis. Apie gamybinį aliumonio naudojimą

1.Besmerį aplenkė amerikietis Viljamas Kelis, 1851 m. isradęs tokį pat metodą. Tačiau Keliui dėl lėsų trūkumo nepavyko pagamint savo isradimo.

Prancūzų metalurgas P.Martenas 1864 m. pagamino regeneratyvinę krosnį, kurioje plienas buvo gaminamas ketaus perdirbimo būdu. Marteno vardu vadinamos siuo metu plačiai naudojamos pleino lydimo krosnys ir plieno gavimo procesas.

182

negalėjo eiti kalba, kol amerikietis Holas ir prancūzas Eru, 1886m, nepriklausomai vienas nuo kito, neisrado sio metalo elektrolitinio gamybos būdo. Nuo to laiko, 1895m., aliuminį naudojo tais atvejais, kai svarbiausias buvo mazas konstrukcijos svoris, pavyzdziui lėktuvų gamybai. 1909m. Atsirado aliuminio ir vario lydinys, vadinamas diuraliuminiu (aliuminio ir vario lydinys), kuris kartu yra ir lengvas ir patvarus. Paskutiniu metu skirtingi aliuminio ir lengvojo magnio lydiniai uzima vis svarbesnę vietą inzinierijoje. Nuo XIX a. Pabaigos prasidėjo plastmasių gamyba, o masinų gamyboje plastmasę pradėjo naudoti laikotarpyje tarp dviejų pasaulio karų.

BŪTINAS TIKSLUMAS

XVIIIa. Sunkiausia pradedantiesiems mechanikams buvo pagaminti masinas su reikalingu tikslumu. Smitono gaminamo vertikalios Niukomeno garo masinos cilindro, kurio ilgis truputi didesnis nei 700mm, paklaida buvo beveik 13mm. Siuos variklius pavyko priversti dirbti tik tuomet, kai sugalvojo prietaisą, leidziantį vandeniui, kaip pakietinimui kauptis virs stūmoklio galvutės. Sis prietaisas netiko Ueto garo masinai pagaminti "nėra nei tokio prietaiso, nei tokių meistrų" - su nusivylimu turėjo pripazinti Smitonas, -"kurie galėtų pagaminti tokią sudėtingą masiną su reikalingu tikslumu". Tikriausiai Ueto garo masina nebūtų pradėjusi veikti, jeigu tuo metu Vilkinsonas nebūtų isradęs gerų horizontaliųjų tekinimo staklių. Teigiama, kad 1830m. kvalifikuotu tekintoju galėjo būti tik tas, kuris detalę galėjo pagaminti 1.6 mm tikslumu.

Nuo viduramzių zinomi prietaisai, kuriais galima buvo pagaminti siurblio cilindrus ir vandentiekio vamzdzius is medzio kamienų. Nuo XVa. Pradzios tokiu pat būdu grezė pabuklų vamzdzius, bet tik tada, kai reikėjo apdirbti tusčiavidurius liejinius. 1740m. sveicaras Maritc sukūrė grezimo

183

Aisku, Niukomeno naujo garinio variklio cilindrus reikėtų tekinti tokiomis staklėmis, bet jų skersmuo buvo zymiai didesnis uz sautuvų vamzdzio skersmenį. Sunki gręzimo galvutė gerai dirbo tik cilindro dugne ir neaprūpindavo reikiamo tikslumo kitame gale. Sį trūkumą bandė panaikinti įvairiais būdais, bet visi jie baigdavosi nesėkme, kol 1774 metais Dzonas Vilkinsonas neisrado savo patobulintu pabūklų vamzdzių gręzimo staklių. Vėliau 1775 metais jis sukonstravo patobulintas stakles cilindrams tekinti. Jis įdėjo gręzimo galvutę ant ilgo kieto strypo, kuris ėjo isilgai viso cilindro ir buvo aprūpintas ramsčiais is abiejų galų. Sios staklės padėjo įveikti sunkumus, kurie pasitaikė gaminant cilindrus pirmajai Watto garo masinai. "Vilkinsonas, - 1776 metais laiske rasė Wattas Smitonui, - taip patobulino cilindrų gręzimo būdą, kad as pazadu tau 72 diuimų ilgio cilindre islaikyti tikslumą iki sesių pensų monetos pločio blogiausiu atveju." Sekantieji isradėjai vis tobulino Vilkinsono stakles, ir apie 1830 metus jos gavo siuolaikinę isvaizdą.

TEKINIMO STAKLIŲ PATOBULINIMAS

Tekinimo staklės - vienos pačių būtiniausių visų staklių. Reikėtų pazymėti, kad didzioji dalis 18 a. isradimų susieta su jų virtimu auksto tikslumo galinga masina. Iki 16 a. vidurio buvo tik paprastos centrinės tekinimo stakles. Gaminys tokiose staklėse sukdavosi tarp centru pritvirtintų virve, kuri buvo apvyniota aplink gaminį ir dazniausiai jungėsi su pedalu apačioje ir laksčiais nasčiais virsuje. Pirmų tokių tekinimo staklių su soviniu brėzinys pasirodė 1568 metais. Tokiose staklėse rankena sukdavo spindelį (sovinį), prie kurio varztais arba spaustuvais buvo pritvirtintas gaminys. Staklės su sraigtiniais soviniais

sriegio įpjovimui atsirado 17a, be to sis įrenginys, kuriame gaminys buvo perkeliamas isilgai pavazų, o instrumentas uzfiksuotas, buvo plačiai naudotas 18 a. siuolaikinėse tekinimo staklėse buvo įtaisytas pjovimo instrumentas, o pats gaminys tik sukosi. Bessonas, kuris mirė 1569 metais, paliko mums primityvių staklių brėzinių, tada kai Leonardas da Vinčis paliko po savęs dar ankstesnės kilmės eskizą, kuriame buvo pavaizduotos staklės panasios konstrukcijos. Abejotina, kad tokios staklės turėjo praktinę reiksme. Tikriausiai, jų net neisėjo pagaminti. Visą 18 a. laikrodzių ir įvairių prietaisų dirbtuvių savininkai naudojosi miniatiūrinėmis sraigtinėmis staklėmis su judančiu instrumentu. Siose masinose buvo įgyvendinti rėziklio suporto elementai, kurie buvo pritaikyti tik lengviems darbams. Iki 17 a. pabaigos tekinimo staklėmis aptekindavo is medzio ir kitų minkstų metalų pagamintas detales, ir tik isskirtiniais atvejais - labai minkstų metalų.18 a. laikrodininkai ir juvelyrai kūrę isskirtinius gaminius, pradėjo plačiai naudoti tekinimo stakles ,skirtas metalų apdorojimui, bet tik vienetiniams gaminiams. Simtmečio pabaigoje atsirado paklausa tekinimo staklėms skirtu didelėms metalo detalėms tekinti . Tekinimo staklių tobulinimo istorija labai paini, mes tik paminėsime, kad viskas pasikeitė po to kai Henris Modslis isrado siuolaikines metalo pjovimo stakles. Norint pagaminti gana sudėtingą spyną, kurią isrado Bramas, reikėjo tokio tikslumo, kuris tuo metu buvo tiesiog neįmanomas. Bramas įdarbino Modslį, kuris kaip tik pradėjo kurti savo stakles.

Modslis tęsė savo darbą po 1797 metų jau nuosavoje dirbtuvėje. Jo 1797 metų staklės, o ypač patobulintas jų variantas (1880 m.) pradėjo naują epochą masinų gamyboje.

Priimta manyti, kad Modslis isrado tik rėziklinį laikiklį, tačiau sis teiginys iskraipo tiesą ir nepakankamai vertina Modslio nuopelnų. To meto laikrodininkai primityvų rėziklinį laikiklį jau naudojo nedidelėse tekinimo staklėse, bet ant didelėse staklėse buvo grubus įrenginys, neleidziantis įrengti rėziklinį laikiklį. Modslis zymiai jį patobulino

ir pritaikė sunkiems darbams. Is tikrųjų jis juk įnesė į tekinimo stakles tris naujoves, kurios is naujo padidino jų tikslumą ir pavertė jas universaliu įrenginiu su rėzikliniu laikikliu kaip pagrindine detalė. Sios naujovės duoda tai: vientisų metalinių konstrukcijų gamyba, tiksli ploksčių pavirsių, skirtų rėziklio rogučių perkėlimui ir tikslios gamybos plačiai vartojamų pakankamo ilgio sraigtų technologijos paruosimų, aprūpinančių reikiamą raizomo instrumento perkėlimą pagal didelių apimčių gamybą. Vientisių metalinių staklių sukūrimas kartu su metalinių darbinių dalių ant medinio pagrindo montavimu is pirmo zvilgsnio gali pasirodyti neturintis didelės reiksmės, tačiau metalinio staklyno standumas uztikrino metalų apdirbimo rėzikliu tikslumo padidėjimą. Rogučių pavirsiaus pavertė sią potencialią galimybę realybe. O atkaklus ir kruopstus Modslio darbas su pakankamo ilgio sraigtų gamybos būdu 18 a. pradzioje radikaliai pakeitė tekinimo darbų praktiką. Jam priklauso pavarų dėzės įdiegimo nuopelnas. Nors Medslio tekinimo staklėse nėra tokios ypatybės, kuri anksčiau būtų visiskai nezinoma, jo staklės pasirodė tokios tobulos, kad visiskai skyrėsi nuo savo pirmtakių. Jas galima buvo naudoti sunkiausiais rėzimais, kiečiausiu metalu apdirbimui, bet kokiu tikslumu.

Tolesnių pasiekimų sriegių raizymo ir tikslumo klasės pakėlimo srityje apie 1833 metus pasiekė Dzozefas Vitvortas, kuris darbo patirties sėmėsi pas Modslį. Nuo 1814 iki 1840 metų keletas anglų darbininkų sukūrė, ankstesnių primityvių masinų pagrindu, obliavimo stakles, kurios suvaidino didelį vaidmenį mechaninio apdirbimo tikslumo pakėlime. Tačiau toks bendras masinų gamybos tikslumo padidėjimas buvo labiausiai susijęs su perėjimu prie masinės gamybos metodų ir dalių pakeitimo galimybės. Apie tai kalbėsime kitame skyriuje.

187

Masinė gamyba ir dalių pakeitimas

Masinė gamyba - tai tas pagrindas, kuris leidzia mūsų dienomis gaminti daugybę masinų (ir didelės paklausos gaminius) didelėmis partijomis ir pardavinėti jas prieinamomis kainomis. Pavyzdz-iui, siuolaikinius lengvuosius seimyninius automobilius. Jeigu isleisti 100000 lengvųjų automobilių to arba kito modelio, tai kiekvienas is jų kainuos porą tūkstančių funtų sterlingų; jeigu pagamint tik vieną automobilį, patenkinantį seimininką tokiais pat reikalavimais dėl saugumo ir patogumo, tai jis kainuos simtus tūkstančių funtų sterlingų, realybėję, automobiliai isleidziami partijomis po porą simtų tūkstančių. Visi automobiliai isleidziami beveik panasūs, neįskaitant smulkmenų. Gamybos procese kiekviena operacija kartojama simtus tūkstančių kartų, todėl rentabilu gaminti isskirtinę masiną dėl efektingo kiekvienos tokios operacijos vygdymo. To dėka, automobilio kaina nevirsija keleto tūkstančių funtų sterlingų. Taip pat ir didelės paklausos prekių gamyboje: tusinukų, dulkių siurblių, skalbimo masinų, radijo imtuvų.

Masinė gamyba nesusidūria su dideliais techniniais sunkumais, jeigu prekė susideda tik is vienos dalies (varztas, mygtukas, plunksna ir t.t.) arba pagaminimo metai nereikalauja didelio inzinerinio tikslumo ( tekstilė). Visai nebūtina, kad du egzemplioriai vieno ar kito gaminio būtų vienodi,jie turi patenkinti vartotojų reikalavimus. Nesunku pagerinti tokių gaminių masinę gamybą, jeigu jie turi didelę paklausą, patenkinančią specialių masinų gamybos islaidas ir atlyginimo islaidas daugiaskaitinei armijai darbuotojų, kiekvienas is jų specializuojasi vienintelės operacijos vygdymui. Faktiskai praktinė realybė nuo senų laikų turi daugybę tokio tipo masinės gamybos pavyzdzių. Pats seniausias pavyzdys - tipografinių metalinių raidzių lydymas

viduramziais. Kitas toks pavyzdys - speciali stampavimo masina su pepalinėmis svirtimis, kurią naudojo nuo 1680m. Niurbergo mieste angliskų ziogelių galvučių sustiprinimui. Pradedant nuo 1700m svedas Kritoforius Polchemas organizavo masinę gamybą nedidelioje gamykloje, kuri isleidinėjo įvairius gaminius. Gamykloje dirbo apie 100 darbuotojų. Visas gamybines operacijas jie stengėsi versti ant hidraulinių prietaisų. Jis turėjo vinių gamybos stakles, zirkles juostinio geleziės pjovimui ir lapinio metalo presus, valcavimo volus ir t.t. Gamyba leido didelėmis partijomis tokias prekes, kaip plūgo verstuves, akėčių dantis, plaktukus ir kitus gaminius.

Tekstilės pramonė - masinės gamybos dalis, kurioje tiklumas yra tik papildomas dalykas.

Jeigu mums dabar reikėtų isspręsti uzdavinį dėl vienos ar kitos masinos susitvarkymo, kuri susideda is daugelio detalių. Kiekvieną detalę galima būtų leisti atskirai deidelėmis partijomis tuo pagrindu, kuris buvo zinomas nuo XVII amz. ir net anksčiau. Bet renkant is tokių dalių pirmą masiną isaiskėtų, kad tiksliai suderinti vieną detalę prie kitos nepasisektų. Tada reikėtų issortiruoti tūkstančių tūkstančius detalių tinkančių renkant komplektus, arba specialiai renkant detales priimti į darbą patyrusius stalius surinkėjus, kurie dilde, plaktuku ir kitais įrankiais padarytų detales iki reikalingų dydzių ir tikslumo. Panasus darbų pabaigimas paskutinioje rinkimo operacijoje aprieptų visą tą ekonomiką, kuri duoda masinę gamybą.

Tokio sunkumo galima isvengti, jie pagerinti atskirų detalių leidybą standartu, nustatytu leidimų ribose. Tada is kokio nors detalių komplekto, aklai paimto, galima būtų surinkti masiną. Faktiskai, detalės turi būti abipuskeičiamos. Dėl sios priezasties panasią patobulintą sistemą masinės gamybos abipusios detalių keičiamumo pradzioje vadinama trumpalaikiu abipuskeičiamuoju gaminiu.

Pirmu masinės gamybos organizavimo pavyzdziu tapo gamykla gaminanti talijas Admiralitetui, kuri pradėjo dirbti Anglijoje mazdaug 1808 m. Sį planą rengė Markas Briunelis ir Samuelis Bentamas. Henris Modslis sukūrę stakles, kurios buvo suskirstytos į specializuotas grupes, pagal vienokią ar kitokią gamybos operaciją. Gamykloje buvo 44 staklės, pačios moderniausios konstrukcijos (pav. XX). Gamykla, veikianti masinės gamybos pagrindu, leido desimčiai nekvalifikuotų darbininkų atlikti darbą, kuriam anksčiau prireikdavo 110 kvalifikuotų meistrų. Sios gamyklos gamybos geba buvo 130000 blokų į metus, kas virsijo ankstesnių sesių didziausiu laivų gamyklų gamybos gebas. Sis planas, reikalavo is Admiraliteto investicijų uz 54000 svarų sterlingų, kas leido kasmet sutaupyti 17000 svarų sterlingų. Nors buvo įrodytas masinės gamybos gamyklų aukstas efektyvumas, kitų bandymų įkūnyti tarpusavy keičiamų detalių principą Anglijoje nebuvo.

Iki XIX amziaus labai mazai buvo tokiu gaminių, kurių gamyba pasiteisintų masinės gamybos gamyklose su tarpusavy keičiamų detalių principu. Vienintelė isimtis buvo ginklai. Pavyzdziui, ginklo spyna, ypač pistoleto ar muskietos buvo labai jautrus mechanizmas, kuris reikalavo labai tikslaus detalių suderinimo. Ginklų gamyba buvo labai kvalifikuotas darbas, o paklausą buvo labai sunku patenkinti. 1811 metais Anglijos sandeliuose susikaupė apie 200000 muskietų vamzdzių, gulėjusių sandeliuose dėl trūkumo kvalifikuotų meistrų, galinčiu taisyti jų spynas. O juk Anglija tuo metu disponavo daug didesniu kvalifikuotų ginklų meistrų skaičiumi, nei bet kuri kita valstybė pasaulyje. Prancūzijoje ginklų gamybos pradzia, su tarpusavy keičiamomis detalėmis, atitinka 1717 ir 1785 metus. Amerikiečių pasiuntinys Prancūzijoje, Tomas Dzefersonas pranesdavo į namus, kad Le Blankas, sitų bandymu autorius, atnesė jam 50 isardytų muskietų spynų. " As pats surinkau keletą sklendzių, - rase Dzefirsonas, -

is pirmų po ranka pasitaikiusių dalių. Jos idealiai tiko viena prie kitos. Ar reikia skalbėti apie tai, kaip tai naudinga, kada uzraktą reikia remontuoti". Pabaigoja prancuzams nepasisekė, bet Dzefersono gimtinėja, kuriai reikalinga buvo kvalifikuota darbo jėga, keičiamų detalių gamyba buvo prikelta gyvenimui.

Staklės keičiamų

detalių gamybai

1800 metais Elis Uitnis organizavo masine muskietų gamybą. Praėjus keletai metų, jo pavyzdziu pasekė kai kurie kitų saunamų ginklų gamyklų seimininkai. Jie plačiai naudojo hidropavara tokiuose darbuose, kaip kalimas, valcavimas, gręzimas, slifavimas ir poliravimas. Vis dėl to tikslus apdirbimas iki reikiamų matmenų darėsi specialiu apdirbimu ir apipjovimu sablonų pagalba. Bet netrukus buvo sukurtos naujos staklės, leidusios atlikti siuos darbus dideliais greičiais ir labai dideliu tikslumu. Kai kuriuose gamyklose jau 1818 metais buvo frezavimo staklės. Tais pačiais metais, Blansaras sukūrė savo staklės, skirtas gaminti ginklų buozes, pirmos staklės, kurios galėjo daryti gaminius netaisiklingų formų. Sis isradimas turėjo didelę vertę. Staklės su revolvėrio galvute pasirodė 40-aisiais metais praeito amziaus. Po to, kai meistras sutvarkė staklės, nekvalifikuotas tekintojas galėjo atlikti iki 8 įvairių operacijų. Semuelis Coltas, statydamas savo revolverių gamyklą 1849-1854 metais, patraukė planavimui Elisas Rutas, puikų mechaniką ir talentingą organizatorių, kuris pats sukūrė daug ivairios įrangos (tame tarpe jis is pagrindų modernizavo krentantį kūjį). Rutas naudojo visas geriausias stakles is tuo metu buvusių sukurtų staklių, ir nenorėdamas privertė tuo pačiu kitus konstruktorius sukurti dar geresnes ir idealiasnes masinas.

Pilietinis karas JAV (1861-1865 metais), pagimdė darbo jėgos stygių , tarpininkavo

įtakojo staklių gaminimo augimą. Universalios frezavimo staklės ( I pies.) pasirodė 1861-1862 metais. Pirmasis cilindrinių slifuo-jamųjų staklių leidimas prasidėjo nuo 1864 metų. Staklės- automatai (kuriais keletą instrumentų prie gami-nio privedami automatiskai paeiliui, o tekintojas tik paduoda virbų gaminius, ХХII, ХХIII pies.), buvo sukurtos Pilietinio karo metais ir po kelerių metų buvo greitai paleistos gamybą.Daugiaspindelinės staklės (kuriomis gaminys automatiskai praeina kelias pozicijas ir kiekvienoje is jų atliekama viena arba keletą apdirbimo operacijų ) pasirodė 1895 metais. Po to pasirodė auksčiausio laipsnio automatizuotos universa-lios tekinimo staklės (ХХIV pies.), pasirodziusios pirmojo pasulinio karo metų isvakarėse, kuriomis ruosi-nys praeina paeiliui sesias- astuonias padėtis, kur kiekvienos tokios padėties metu ruosiniui galima atlikti gręzimo, galandymo, įpjovimo, tekinimo, islyginimo operacijas. Krumpliaročių pjovimo staklės-automatai pasirodė 70-aisiais metais , o sliekiniai frezavimo - 80aisiais metais.

Pramonė, gaminati ginklus, ilgą laiką masinės gamybos technologijjoje pirmavo, bet laikrodzių gamyklų savininkai atsiliko nuo jos nezymiai. Ėlis Terris is Konektikuto paleido masinę medinių laikrodzių gamybą 1809 metais, o apie1814 metus jų kainą sumazino nuo 25 iki 5 dolerių. Masinė zalvarinių laikrodzių gamyba prasidėjo siek tiek vėliau, be to, apie 1855 metus jų metinis leidimas buvo pasiektas iki 400 000 vie-netų, o jų kaina , galutiniame rezultate, sumazinta iki 50 centų uz vienetą. Masinė rankinių laikrodzių gamy-ba prasidėjo 1848 metais ir plačiai paplito jau praeito amziaus 50-aisiais metais.

Apie 1850 metus masinės gamybos metodai tvirtai įsitvirtino pramonėje. Jie buvo sėkmės garantija, lėmusi praeito amziaus 50-aisiais metais pergalę, paleidziant siūvimo masinas, kurios is pradzių buvo gaminamos didziulėmis partijomis. Kiek vėliau jie suteikė galimybę visuotinės zemės ūkio technikos paplitimui. Siuo atveju dalių tarpusavio keitimasis buvo svarbus ne tik gamintojui, bet ir vartotojui, kadangi zemės ūkio

masinų remontas virsyjo kaimo kalvio galimybių ribas, taip kad turint atsargines dalis, buvo galima pakeisti jas vietoje nedalyvaujant specialistui mechanikui. Buvo pritaikytas zemės ūkio technikos paskirstymas- paskutiniu laiku pritaikant sąrysį tarp detalių buvo svarbu netiktai gamintojo, bet ir suprastintų technologijų gamyba. Dėl masinės technologijų gamybos 80-ais metais buvo organizuota rasomųjų masinėlių laida, o 90-ais isleisti dviračiai. Po to buvo isvystyta gamyba iki kelių simtų tūkstančių vienetų per metus.

Panaudojant juostinį konvejerį

Dabar atkreipkime dėmesį į siuolaikinę masinę gamybą, pritaikant nepertraukiamą konvejerinę gamybą, kuri daugeliui zinoma kaip surinkimo linija. Si galimybė pilnai charakterizuoja, kad kiekviena gaminio detalė praeina per eilę pozicijų, kur jai atliekamos viena arba kelio operacijos. Visa gamyba prilygsta gerai organizuotai gamybinei struktūrai, kur zaliava tiekiama į įvairius taskus, o gaminiai įvairiuose gamybos lygiuose slenka keliais srautais, galutinai susiliejant į bendrą srautą, kol galų gale nuo galinių konvejerių nueina gatava produkcija, pvz. automobilis, paruostas isbandymui ir eksploatacijai.

Sios sistemos elementai prilygsta 19 amziui. Juos galima pamatyti pavyzdziui Britanijos admiraliteto fabrike (1833metai) pritaikant jūrinių galetų kepimą. Masinos uzmaisydamos teslą, vykdė aibę kitų operacijų. Bet naujoves siame fabrike sudaro tai kas , kad gaminiai keliauja nuo vieno darbininko prie kito ant padėklų, kurie slenka per besisukančius apvalius guolius. Anglijoje dar buvo pritaikyti atskiri organizaciniai, gamybiniai metodai, pritaikant detalių pakeičiamumą, bet pagrindinių technologijų pritaikymas priklauso Amerikai. Pilnai uzbaigta automatinė linija buvo paleista 60 metais Cincinatyje, bet ne masinų surinkimui, o

kiaulienos apdorojimui ir mėsos konservų gamybai. Kiaulienos skerdiena pakabinamu konvereriu judėjo per eilę darbininkų, kurių kiekvienas darė vieną pjūvį arba atpjaudavo tam tikrą dalį nuo skerdienos. Tame mėsos kombinate buvo įdiegta visa eilė gudrių įrenginių, tame tarpe ir automatinės svarstyklės, kurios sverdavo skerdieną nenuimant nuo konvejerio. 80-aisiais metais skerdienos dorojimo linija buvo dar labiau isvystyta. Joje buvo automatinis įrenginys, kuris gyvą kiaulę uz uzpakalinės kojos įtraukdavo į konvejerį, o is jo į skerdyklą. Visa tai uztrukdavo 30 sekundzių. Toks pats efektyvumas buvo visose linijos dalyse. Sioje linijoje nebuvo atliekų: buvo sunaudojama absoliučiai viskas, ką galėjo duoti kiaulė. Buvo juokaujama, jog čia netgi priesmirtinį kiaulės zviegimą perdirba į gamyklinę sireną.

Diegiant artimas ir automatines linijas, 90-aisiais metais buvo pradėta gelezinkelio prekinių vagonų gamyba.Tačiau visumoje masinų gamyboje. Sis būdas susietas su automobilių gamyba.

Automobiliai ir masinė gamyba

Visi pirmi automobiliai buvo gaminami taip, kaip pirmoji garinė masina. Paskui apie 1902 metus eilė automobilių gamybos firmų perėjo prie dalių tarpusavio keitimo. Oldas isleido apie 2500 savo "mazolitrazkių" 1902 metais, 4000 - 1903m. ir 5000 - 1904m. Iki 1909 metų "Fordas" perzengė 10 tūkst. automobilių ribą per metus. Iki 1913metų Anglijoje buvo priskaičiuojama 200 tūkst., o JAV - 600 tūkst. automobilių.

Automobilių pramonė plačiau nei bet kada anksčiau, naudojo dalių tarpusavio keitimo principą, o tai savo ruoztu davė pradzią naujų masinų ir instrumentų vystimuisi: tikslių dankratinių slifavimo staklių, įvairių stampavimo presų, sasi-vaziuoklė, amortizatorių, kėbulų ir kitų dalių.

Kai kurios is sių masinų egzistavo ir anksčiau, bet masinė automobilių gamyba juos patobulino ir plačiau jais buvo naudojamasi. Stiprėjo automatų įdiegimo tendencija.

Vėliau Henris Fordas įvedė surinkimo liniją. 1913 metais jis eksperimentavo su surinkimo linijos smagračio magnetu. Jis variklių surinkimą isdalino į 84 operacijas tokiu būdu sumazinęs darbininkų skaičių vienu trečdaliu.Vaziuoklę jis pastatė ant bėgių ir tempė ją per eilę darbo vietų, kur ir vyko surinkimas. Iki 1914 metų pabaigos surinkimo linija buvo pertvarkyta iki galo. Mes neturime galimybės stebėti tolesnį jos vystymąsi arba principo plitimą į kitas pramonės sritis, todėl apsiribosime tik pastaba apie tai, jog sis metodas(apimantis ne tik detalių surinkimą, bet ir gamybą) tapo ne tik gamybos pakilimu į aukstesnį lygį, bet ir jos atpiginimo raktu. Mūsų laikais sis metodas palaipsniui isstumiamas automatizacijos.

Kiti gamybos metodų pakitimai

Mūsų nagrinėjamam gamybos technologijos procesui turėjo didelės įtakos dvi naujos medziagos. Pvz.: vienu is jų tapo sintetinis karbarundas, sintetinamas nuo 1893 metų elektros krosnyje. Iki to buvo naudojamas natūralus - korundas. Karborundas buvo tvirtesnis ir jo sudėtis buvo is smulkesnių grūdelių. Sintetiniai karbarundai stipriai praplėtė slifavimo, kaip būdo, apdirbimo pjovimu ir daugeliui atveju visiskai isstūmė betarpiską pjovimą. Slifavimas daug tiksliau apdirba pavirsius nei pjovimas, todėl yra būtina vidinio degimo variklių gamybos operacija. Kita nauja medziaga tapo greitai pjaunantis instrumentinis plienas, kurį jau esame minėję. Si medziaga leido pagreitinti pjovimą 4-5 kartus. Vertinant, greitai pjaunantis plienas, JAV metinę gamybą visose pramonės sakose padidino 8 milijardais dolerių, nors pats plienas kainuoja

ten, is viso sumoje apie 20 milijonų dolerių per metus, aisku, neskaičiuojant naujų staklių vertės, kurių detalės pagamintos is tokio plieno.

Visi sitie pasiekimai, masinų statybos ir technologijos srityje buvo lydimi matavimų technikos pagerėjimu. Mes neturime galimybių visapusiskai sio klausimo analizei. Jau mūsų minėtas Vitvordas turėjo didelę reiksme tikslių matavimų metodu vystymuisi (ir nors Amerika aplenkė Angliją didmenine gamyba, tačiau Anglija vis dar buvo priekyje pagal mazmeninį islaidumą). Gamybos augimas jungtinėse valstijose detalių mainų pagrinde neisvengiamai buvo lydimas kiekviename etape nuosekliu pagerėjimu matavimų technikoje ir vis platesniu panaudojimu visais galimais būdais.

Čia negalima pamirsti apie kitus tokius svarbius procesus kaip elektrinis virinimas (1886m.) ir siluminis suvirinimas (1908m.), kurie vaidino vis didesnę reiksmę masinų gamyboje ir daugelyje atvejų pakeitė tokius neisskiriamo sujungimo nerangius būdus kaip kniedijimas ir suverzimas varztais. Deguoninis pjūklas (deguoninis - acitileninis kaitintuvas ir kiti analoginiai būdai), buvo pradėta naudoti simtmečio pradzioje.

Amerikiečių pramoninkai apskritai buvo didmeninės gamybos ir sau reikalingų staklių srityje buvo pazenge daugiau, nei kitos valstybės. Netgi Anglijoje pramoninkai lėtai perėjo prie naujų gamybos būdų. Tokio perėjimo pradzia buvo 1853m., kai britų saunamūjų ginklų komisija rekomendavo <<amerikiečių sistemos>> igaliojimą. Netgi 1914m. salyje liko nemazai cechų, geriausiai tinkamų frezavimui ir staklių slifavimui, kuriuose buvo vykdomos ilgalaikės ir reikalaujančios daug darbo sanaudų, bei atliekamos rankiniu būdu operacijos. Pirmasis pasaulinis karas su savo beribiu ginklų ir kitos produkcijos paklausa is esmės pakeitė visą sią situaciją. <<Simtai cechų,- raso Kreccu,- kuriuose apie greitai pjaunantį instrumentinį plieną zinojo tik is kalbų, perėjo prie jo reguliaraus panaudojimo. Daugelis staklių-automatų,visų pirma frezavimo ir slifavimo, skverbėsi i nedidelias ir senas masinų

196

gamybos gamyklas ir tapdavo jose nepakeičiama įranga. Artėjant karo grėsmei , milziniskai isaugo prietaisų, galinčių įvairiom formom apdirbti, bei tekinti metalą, naudojimas.

Masinų gamybos vystymasis po 1918 metų

Dviejų pasaulinių karų laikotarpyje atsirado daug medziagų is kurių gaminamos masinos. Atsirado naujų lydinių, visų pirma įvairiausi lengvi lydiniai, kurių pagrindas buvo aliuminis. Labai greitai vystėsi plastikas, kuris buvo geresnis uz metalus kai kuriose masinų gamybos srityse. Betarpiskai gerėjo ir vis plačiau buvo naudojamos įvairiausios staklės, kurios buvo gaminamos praeitame simtmetyje. Tačiau visiskų naujovių sioje srityje buvo mazai. Pastebimai plačiau pradėjo naudoti metalo deguonies pjūkla, kuris leido pjauti plieną tokio storio, koks buvo uz mechaninio apdirbimo ribų. Kartu kaitintuvas leido pakeisti kai kurias stakles tokiose operacijose kaip grezimas ir drozimas. Tikslus metalo apdirbimas deguonies kaitintuvu labai augo , kol jam neprilygo kai kurios krumpliaračio krumplių ispjovimo operacijos. Dujų pjūklus pavyko labai aukstame lygyje automatizuoti. 30-ūjų metų pabaigoje dujų pjūklus pakeitė staklės, kai kurioms suvirinimo operacijoms, tiesa,- ribotam ir grubiam apdirbimui. Bet tai jau turėjo dideles perspektyvas ateityje. Slifavimas kaip frezavimo pakaitalas prie auksto tikslumo pavirsių apdirbimo vis greičiau atsirasdavo vis greičiau atsirasdavo daugelyje masinų gamybos sričių. Iscentruotos slifavimo staklės, kurios atsirado 1916 metais , bei nuo 1920 metų buvo naudojamos vis plačiau.

Mes jau buvome uzsiminę apie perversmą pramonėje, sukeltą greitai integravus metalą pjaustančias stakles.

stakles.

Kai apytiksliai 1926 metais pjaunamojo instrumento gamybai buvo pradeta naudotis karbido volframu , pagal tvirtuma nusiliaidzianciu tik deimantui, jis sukele pramoneje tokia pat revoliucija kuri 1939 metais gavo papildoma postumi del karbidu tantalio ir volframo misiniu isisavinimo. Rezultate pjovimo greiciai isaugo 6-7 kartus, tuo pazymedami didziuli gamybinio potencialo pakylejima. Si vokieciu kilmes medziaga tapo kontroliuojama tarptautiniu standartu, kurie zymiai aprybojo jos gamyba ir panaudojima uz Vokietijos ribu. Kitu saliu zmonems tai reske potencialiuju turtu praradima. Tuo suinteresuotos monopolijos apsuagojo savo interesus ir issaugojo aukstas kainas, tuomet kai Vokietija, efektyviai pjaunamu instrumentu pagalba, gavo galimybe gretai persiginkluoti, tuo paciu igidama tokia padeti, kai taikios tautos lauke karo palyginti nepasiruosusios.

Masinos-automatai

Pats idomiausias progreso ypatingumas periode tarp dvieju pasauliniu karu buvo stiprinant tendencija gerai automatizuotu masinu irangos galimybiu nagrinejimui. Si tendencija buvo pradzia visuotines automatizacijos bangos, kuri musu dianomis uzpludo daugeli saliu. Tekinimo stakles ir kitos masinos skirtos skirtos tiksliems didziams ismatuoti pjovomo budu buvo aprupinamos prietaisais ir irenginiais, kurie pasiekus gaminamo gaminio didzius, automatiskai stabdydavo sias masinas. "A.O. ir K" didesniais mastais automatizavo gamyba 20-u

Placiau apie tai Borkino ir Velso knygoje "Didysis Vokietijos planas" (J. Borkin and C. A. Welsh, Germany's Master Plan) ir oficialiame amerikieciu leidinyje "Ekonominiai ir politiniai aspektu kriterijai"(U. S. Government publication, Economic and Politic Aspects of Cartels by C. D. Edwards, ed., Washington, 1944), kuriuose buvo parodyta kaip pakilo kainos vienam kilogramui karbido volframo: nuo 110 doleriu 1927-1928 metais beveik iki 990 doleriu, paskui ilga laika nevirsijo 440 doleriu, bet po 1942 metu antiteroristinio istatimo prijemimo kainos vel buvo sumazintos iki 60-90 doleriu.

metu pabaigoje pastatytoje ju gamykloje Milvokije, gaminancioje automobiliu remus, kuri isleisdavo paruostus sasi kas 8 sek., t. y. Kasdien beveik po 10000 vienetu. Remai buvo gaminami praktiskai be tiesioginio zmoniu dalyvavimo. Sioje gamykloje dirbo 120 zmoniu, kurie pagrinde buvo kontrolieriai, derintojai ir remontininkai. To deka, vieno remo gamybai darbo sanaudas pavyko sutaupyti beveik iki 16 zmoniu darbo minuciu. Si gamykla patenkino 75% salies remu poreikio. Isimtys buvo Fordo imones, kurios gaudavo remus is savo, tokios pat firmines gamyklos-automato.

Paciu naudingiausiu masinu-automatu skaiciui priskiriama automatine liejimo masina, sukurta liejimo masinu pagrindu, kuriu pasirodymas praeito simtmecio pradzioje buvo suristas su automobiliu pramones pradzia ir vystimusi. Tokiuose liejimo automatuose gaminiai buvo liejami didziuliu greiciu i metalines formas (kokiliai). Tokia masina nepriskiriama siauros specializacijos masinu kategorijai: paprastas kokiliu pakeitimas leido lieti gaminius kitokios formos. Jos veikimo paprastumas leido maksimaliai automatizuoti tokia masina. Tarpukaryje tipinis irenginys kainavo apie 1000 svaru sterlingu ir buvo aptarnaujamas vieno zmogaus. Per minute irenginys nuliedavo 8 gaminius, t. y. daugiau kaip 4 milijonus vienetu per metus, dirbant visa para. Zinoma, irengini rekedavo stabdyti remontui, bet tokios dvi masinos, dirbancios pakaitomis, galietu islieti radiatoriu dangtelius viso pasaulio automobilio pramonei. Tokiu aukstu rodykliu irenginiai vercia susimastyti ar siuolaikine progresyvi technologija gales veikti visu pajegumu tokiose salygose, kai pramoneje konkuruoja kelios firmos. Liejimas i kokili apribojamas tam tikrais metalu misiniais, bet liejimo automatai, skirti automobiliu gamybai, grindziami kitu principu (liejimo formos yra stambesnes ir sudetingesnes) ir padeda islieti beveik bet koki metala. Geriausias pavizdys yra spizinio liejimo automatas Klimovske. Jo gamyba per dvi pamainas per para sudaro 10000 doleriu. Jis sumazino darbo sanaudas iki 60% ir leido

199

Sutrumpinti būtiniausių apdailai gaminių metalo pjovimo staklėms 75%. Visa tai sumazino liejinio savikainą 50%.

Lengviausiai automatizuojasi tos programos, kurios susijusios su vienalyčių medziagų apdirbimu (pvz.: liejinys) todėl masinai nereikia atlikti "mąstymo" funkcijos. Po to eina masinos is kurių reikalaujama "mąstymo" funkcija (pvz.: sprendziant klausimą, ar pakankamas metalo kiekis nuimtas appdirbant jį pjovimu). Tai galima įgyvendinti su judančių dalių kontaktų pagalba pansių į regėjimą. Tačiau zmogaus mąstymas gamyboje vyksta per regėjimą. Tikėtina, kad dėl sios priezasies, pačiu didziausiu pasikeitimu mūsų apzvelgtame periode, įvairių procesų įdiegimas, panaudojant fotoelektrinį elementą, arba "elekrinę akį", kuri perdirbinėjo sviesos intensyvumo pasikeitimus ir panaudojant stiprintuvus ir rėlę keitė į mchaninius veiksmus. Pirmi fotoelementai buvo gaminami rementis 1873m. Padaryto isradimo pagrindu: pasirodo seleno elekrtos pralaidumas tiesiogiai priklauso nuo sviesos kiekio patekusio ant jo. Tačiau siuo principu pagamiti fotoelementai turėjo mazą jautrumą. Siuolaikiniai fotoelementai, esantys įpatingai jautrūs, turintys kai kurių savybių skleisti elektronus, sviesa patenka ant jų. Ir nors isradimai, priklausantys pagrindiniam veikimui panasių fotoelementų buvo israsti dar 80 metais praėjusio amziaus, patys sie elementai buvo israsti pokariniu laikotarpiu.

Iki 1939 m. foto elementai įgavo didelį panaudojimą tokiose operacijose, kaip rūsiavimas ir isbrokavimas ryzių, sojos, isbrokuojant koncervų dėzutes be etikečių, joms iseinant is klijuojančio aparato, sekant darbą graviruojančio automato pagal brėzinį pagaminant spausdintą formą. Pagaliau pagrindinės technologinės operacijas metalurgijoje ir masinų gamyboje fotoelementai keitė judėjimą volų judančių staklių, istraugdavo metalo gaminius is krosnies, kad jie pasiekdavo tinkamą

temperatūrą, vykdė kokybės automatinę kontolę, isleidzimų is staklių automatą. Tai buvo zymiai svarbiau, nes viskas tai buvo technologinės naujovės. Pagal pranesimus is JAV vienas toks automatas - kontrolierius leido 4-iems darbininkams atlikti darbus, kuriems anksčiau reikėjo 18-ika zmonių.

Kaip pvz.: apie 1939m. Anglijoje automatinė masina skirta alkūninių velenų gręzimui, valdomą fotoelementą veikiančių saulės spindulių, kuris praeina pro diską su skylėm. Sis kontroliuojantis mechanizmas pakeitė paprastą mechanizmą. Sekantis pasiekimas sioje srytyje buvo 1940-tų m. Staklės, pagamintos TSRS. Čia fotoelementasvaldė instrumento judėjimą vienose ar keliose staklėse - automatuose pagal brėzinį. Paskutinio karo metu Jungtinėse Valstyjose toks pat įrenginys valdė dujinio pjovimo darbąpagal didelį brėzinį.

Panasūs pavyzdziai panaudojant fotoelementą ir kitus panasius įrengimus reguliatoriui matuojant temoeratūrą, cheminę analizę ir t.t. Įrodo galimybę pilnam islaisvinimui zmogaus nuo tokių įtemtų ir vienodų darbinių operacijų, dėl kurių panaudojamas protas sprendziant klausimą apie tai, priskirti arba nepriskirti gaminį tam arba kitam standartiu. Kenksmingos sąlygos panasaus vienodo darbo, dirbant diena is dienos, parodo vieną pagrindinę problemą masinės gamybos. Tik ką matyti pavyzdziai parodo kelią sios problemos sprendimui. ,, pirmiausia paziūrėjus '' - raso Furkas savo knygoje, - Amerikoje yra nemaziau milijono darbininkų, dirbančių tą patį darbą rūsiuojant, perziūrint ir kontroliuojant. Juos su pasiekimu ir su mazomis islaidomis galima buvo pakeisti įrenginiais, panaudojančiais fotoelementus. Prie sios temos mes grisime 14 dalyje.

9 skyrius

Tarpukario periodas

(1918-1939 metai)

Metai tarp dviejų karų pasizymėjo ne tiek atsirandančiais naujais isradimais, kiek nuostabiais pasiekimais didinant jau sukurtų masinų efektyvumą. Sie pasiekimai buvo daugelio įvairių isradimų ir patobulinimų rezultatas- tai tūkstančių inzinierių, racionalizatorių ir mokslininkų darbo rezultatas. Pavyzdziui,1918 metais, elektros vieneto pagaminimui reikėjo apie 680 tonų anglies, kai tuo tarpu 1939 metais geriausiose elektrinėse tas skaičius buvo sumazintas beveik dvigubai. Laivų konstrukcijų patobolinimai per tuos pačius metus leido sumazinti energijos kiekį, reikalingą pervezti krovinį, mazdaug 15-20 procentų, o vienodo galingumo variklių skyrių kuro sąnaudos sumazėjo 50-60 procentų. Taigi bendras kuro sunaudojimas pačios naujausios konstrukcijos laivuose sumazėjo trečdaliu, palyginus su ankstesniu lygiu. Panasūs pasiekimai visoje pramonėje pakėlė bendrą darbo nasumą, kuris sudarė 39 procentus JAV darbo nasumo 1920-1939 metais.

Bet kartu naujausios technikos galimybės ne visada buvo pilnai isnaudojamos. Taigi, vidutinis anglies kiekis panaudotas elektros vieneto gamybai Anglijoje ir JAV 1918 metais sudarė apie 1,4 kg., o 1939 metais buvo truputį maziau 0,7 kg. Kitaip sakant, vidutinis elektrinių naudingumo koeficientas 1939 metais sudarė tik apie pusę didziausio galimo dydzio ir buvo lygus tik apytiksliai pusei to kas buvo geriausia 1918 metais. Tokiu būdu vidutinis naudingumo koeficientas atsiliko 20 metų. Darbo nasumo padidėjimas 39 procentais nereiskė, kad buvo pasiektas toks pats produkcijos isleidimas ir paslaugų tiekimas.

Faktinis produkcijos gamybos augimas per tą patį periodą sudarė tik 14 procentų, o likusi darbo nasumo padidėjimo dalis buvo nukritusi dėl bedarbystės nemazėjimo. Visiskai taippat, mes tuo įsitikinsime zemiau, skirtingose pramonės sakose esantys geriausi įrengimai daznai buvo toli grazu nepilnai panaudojami.

To pasekoje negalima pamirsti apie tai, kad naujos technikos pakeitimui visose pramonės sakose reikia laiko. Naujas masinas reikia pagaminti įsisavinti. O tai zinoma priklauso nuo esamos darbo jėgos. Jeigu neuztektų darbo jėgos, tai pramonės augimo atsilikimas būtų pilnai pateisinamas. Bet is tikrųjų milijonai zmonių nerado darbo. Dėl to, sių darbininkų nepilnas panaudojimas, kad būtų privesta prie gamybos augimo liudija apie netinkamą ekonomikos organizavimą.

Tarybų sąjunga

Sios isvados neviesinamos Tarybų Sąjungoje. Sioje vienintelėje salyje su bedarbyste buvo visiskai susidorota. Darbo nasumas pramonėje buvo ne pats auksčiausias palyginti su technikos galimybiųpanaudojimu, bet buvo tokio auksto lygio, kokį praktiskai buvo tada galima pasiekti, kadangi visa likusi darbo jėga buvo nukreipta į pramonės vystymo eigą. Tarybų Sąjunga buvo kaip savo vystymesi atsilikusi salis. Ikirevoliucinėje Rusijoje buvo kelios isvystytos pramonės salelės, bet bendrai ji buvo zemės ūkio salis, kartu dar ir visai atsilikusi salis, su beveik viduramziskais įrengimais. 1910 metais Rusijoje buvo 10 mln. medinių zagrių, 18 mln. medinių akėčių ir is viso tik 4,5 mln. gelezinių plūgų, nekalbant jau apie siuolaikiskesnio zemės inventoriaus nebuvimą, kuris kitose salyse gamyboje buvo naudojamas beveik nuo 1800 metų. 1914-1918 metų karas ir niokojanti intervencija

labai pablogino padėtį. Isvystyti gamybą iki karinio lygio pavyko tiktais 1928 metais. Nuo tada tarybinė liaudis pradėjo sistemingą kovą uz techninį liaudies ūkio issivystymą iki pirmaujančių pramoninių valstybių lygio.

Prasidėjo industrializacija, vykdoma taip planingai ir tokiais sparčiais tempais, kokių nezinojo istorija. 1932 metais pramonės gamybos apimtis Tarybų Sąjungoje isaugo sesis su puse karto palyginus su 1913 metais, kai tuo metu likusiuose pasaulio salyse atitinkamas skaičius sudarė 40 - 50 procentų. Per desimties metų laikotarpį nuo 1930 iki 1940 metų tarybinės pramonės metinė gamyba isaugo vidutiniskai 18 procentų, palyginus su JAV - 2,8 procentų, su Anglija - 3,5 procentų ir su Prancūzija - 2,5 procentų. Tarybų Sąjunga pagal elektros energijos gamyba pakilo is penkioliktos vietos pasaulyje, kurią uzėmė 1913 metais, į trečią 1936 metais, pagal anglies gavybą - is sestos į ketvirtą, o pagal zemės ūkio technikos gamybą is penktos į pirmą. Traktorių ir kombainų carinėje Rusijoje negamino. 1936 metais Tarybų Sąjunga pagal traktorių ir kombainų gamybą uzėmė pirmą vietą pasaulyje.

Sie laimėjimai buvo pasiekti sąmoningų problemų sprendimu mechanizacijoje. Uzsibrėztą tikslą - pasiekti pelną visose srityse - buvo galima isspręsti tik padidinus gamybos apimtį pačiais pazangiausiais metodais. Vienas pagrindinių valstybės uzdavinių - pakelti techninį lygį. Isradėjai buvo visaip skatinami, jiems buvo skirti įrengimai, laboratorijos ir taip toliau. Svietimo tikslas buvo kuo greičiau ir daugiau paruosti kvalifikuotų inzinierių, mokslininkų ir isradėjų. Buvo sukurtos visos sąlygos tam, kad darbininkai galėtų panaudoti savo racionalizacinius pasiūlymus. Is paprastų darbininkų gaudavo simtus tūkstančius pasiūlymų. Sąmoninga kovo uz pilną technikos panaudojimą atsispindėjo stachanovietiskame judėjime.

Sie pateikti skaičiai nepilnai charakterizuoja esamą padėtį. Nors 1939 metais Tarybų Sąjunga pavijo pagal bendrą gamybos issivystymo lygį daugelį issivysčiusių salių, tačiau produkcijos gamybą

vienam zmogui vis dar buvo zemame lygyje. 1937 metais Tarybų Sąjungoje vienam zmogui tekdavo (sitą skaičių galima laikyti artimu rodykliu gamybos pajėgume) viso tik 86 kilogramai ketaus, lyginant su JAV - 292 kilogramai, Vokietijoje - 234 kilogramai ir Anglijoje - 183 kilogramai. Nors Tarybų Sąjungoje industrializacija vyko daug spartesniu tempu nei kitose salyse, visgi valstybės veikėjai ir pramonės vadovai Tarybų Sąjungoje 30-ųjų metų pabaigoje manė, kad saliai prireiks dar 15 metų, kad pavyti labiausiai issivysčiusias pasaulio salis. Bet Antrojo Pasaulinio karo padariniai ilgam atidėjo sitą terminą.

Energetikos issivystymas

Mehcanizacija siuo laikotarpiu tapo tokiu visuotiniu reiskiniu, kad ją charakterizuoti galima tik aprasant bendras tendencijas sito periodo ir isrinkus detalesnius pavyzdzius analizei. Galima būtų pradėti nors nuo elektros energijos gamybos, todėl, kad jinai vaidina vis didesnį vaidmenį visose pramonės issivystymo srityse ir todėl, kad pagal jos pavyzdį geriau matyti visos permainos, kurios įvyko Anglijoje.

Salyje elektros energijos gamyba isaugo nuo 125 milijonų vienetų per metus simtmečio pradziai iki 9927 milijonų vienetų 1928 metais ir 26409 milijonų vienetų 1939 metais. Kaip jau buvo pastebėta efektivumas isaugo milzinisku greičiu. Galingos elektrinės, gaminančios aukstos įtampos srovę ir perduodančios energiją aukstos įtampos laidais 400 - 500 km atstumu, isstūmė smulkias vietines elektros stotis, simtmečio pradzioje gaminusęs nuolatinę srovę. Sie laimėjimai buvo nelengvi. "Laikmečio pradzioje techniniai pasiekimai, - 1938 metais civilinės statybos inzinerinio instituto prezidentas C. B. Donkin tvirtino, - nebuvo tinkamai organizuotas energijos tiekimo pagerinimas salies mastu. Besaliskas stebėjimas nesuras jokių pozymių, kad reikalai nacionalinėje energetikoje vyksta

su tolimesniu tikslu ir supratimu tų veiksmų, kuriuos elektra vaidins valstybes gyvenime[1]. Gamyba ir paskirstymas elektros energijos tapo is tikrųjų kone pirmąją nacionalinės ekonomikos saka, kurioje organizacinės formos, vaidinusios didelį vaidmenį pasaulinių resursų elektros įrenginių vystymesi daugiau kaip du amzius, aiskiai nustodavo tenkinti tolimesnį vystymąsi.

Sunkiomis 1914-1918m. karo sąlygomis, pasirodė, kad nacionalinė energetika yra labai silpna. Po kelerių metų tyrimo, vyriausybė nusprendė, kad sios pramonės sakos reorganizacija galima isspręsti tiktai nacionalizavimo sistemos keliu, koordinuojant darbus elektros energijos perdavimo įrenginių ir elektros stočių . Taip buvo padaryta 1926m. nutarimu ,taikant nacionalinės elektros tinklus ir tai buvo vienas is didziausių pasiekimų sio periodo inzinerinis sumanymas. Sito pasėkoje nacionalinė ekonomika stipriai isaugo. Anksčiau kiekvienai atskirai elektros stočiai reikėjo papildomai įrenginėti masinas, kad galėtų dirbti didziausiu krūviu piko metu (nors tokia apkrova buvo vos 1-2 val. paroje), arba istikus avarijai, islaikant didelį pajėgumą. Įkūrus nacionalinius tinklus,vienai ar kitai elektros stočiai esant dideliam krūviui piko metu,į pagalbą galima buvo prijungti kurią nors pasenusią elektros stotį, dirbančia mazu pajėgumu. Tokia tvarka leido eksploatuoti geriausius

įrenginius visą laiką, įjungiant senus generatorius tiktai piko metu. Tai leido mazinti elektros gamybos kainą, o stočių įjungimas į vieningą sistemą sudarė galimybę esant būtinybei naudoti kelių stočių rezervines galias. 1928m. Kai tik prasidėjo nacionalinių tinklų steigimas, generatoriai dirbo vidutiniskai 1127 valandų per metus, o 1939m.sie skaičiai pakilo iki 2701 valandų per metus. Tokiu būdu visi generatoriai daug maziau laiko budavo prastovose, kas leido daug sutaupyti. 1937m.si ekonomija sudarė 27 milijonus svarų sterlingų ir per maziau kaip 10 metų atsipirko visos nacionalinių tinklų islaidos.

Tas pats vyko ir kitose salyse. Jungtinėse Amerikos Valstijose didelė dalis įmonių, gaminančių elektros energiją, priklausė (ir dabar priklauso) asmeniniam kapitalui ir patys geriausi pasiekimai buvo gauti steigiant bendras nacionalines schemas, kaip statymas elektros stočių prie upių (pavyzdziui, prie Tenesio upės stovėjusi hidroelektrinė "padėjo" kazkada labai atsilikusiam rajonui tapti geriausiai issivysčiusiu techniniu atzvilgiu). Elektros energijos panaudojimas per du metus isaugo 146% .

Planavimas-raktas į objektyvų elektros panaudojimą. Tarybų sąjunga atsidūrė labai geroje padėtyje, nors prisiėjo pradėti nuo labai atsilikusios energetikos. Ir nors Tarybų sąjungai teko praeiti ilgą kelią, kad pasivytų pagrindinę pramonės gamybą pagal elektros energijos panaudojimą, bet pasiekimais sioje srityje galima pasidziaugti: pradėjus nuo 500 milijonų kilovatvalandzių 1920m., joje buvo isdirbama 4205 milijonai kilovatvalandzių 1927m., 13540 milijonų 1932m. ir 36400 milijonų kilovatvalandzių 1937m. Visos gamybos planavimas buvo efektingesnis.

įrenginių panaudojimas, negu kokioje nors salyje. Taigi, generatoriai rajoninėse elektrinėse 1935 metais isdirbo 4300 valandų, palyginus su 2300 valandomis, pavyzdziui, Anglijoje.

Techninis progresas elektros energijos gamybos srityje nuo 1918 metais vedė daugiausia prie laipsnisko judėjimo pirmyn, prie naudingumo koeficientų, įtampos perdavimo linijose padidinimo ir t.t. apie ką smulkiai čia kalbėt neverta. Neskaitant kai kurių eksperimentinių pasiekimų link įtampos padidinimo nuolatinės srovės perdavimo linijose, kas leidzia vykdyti energijos perdavimą daug didesniais atstumais, vienintelis issiskiriantis techninis pasiekimas yra silumos ir energijos gamyba. Anksčiau garo turbinų kondensatorių isskiriamą ir niekur nepanaudojama silumos energiją pradėta teikti karsto vandens arba garo pavidalu vamzdynais į fabrikus arba gyvenamuosius kvartalus kaip vietinio sildymo saltinį. Dėl to 30% sumazinamos kuro sąnaudos. Nors JAV bendras elektros gaminimas kartu su vietiniu miestų sildymų nebuvo naujiena, tačiau būtent Tarybų Sąjunga 30 - aisiais metais pradėjo judėjimą pereiti prie bendros silumos ir energijos gamybos sistemos. Paskutiniaisiais metais kas trečia siluminė elektrinė Tarybų Sąjungoje tiekia ir silumos energiją. Sis būdas buvo isbandytas 50 - aisiais metais Pimlike (Londone), bet Anglijoje jis nepaplito.

Zemės ūkio technika

Iki 1918 metus buvo sukurtos zemės ūkio masinos, mechanizavusios grūdinių kultūrų auginimo ir kūlimo laukų darbus, įvairius sieno ruosimo procesus ir kai kurias sakniavaisių sėjos ir nuėmimo operacijas. Traktorius jau pradėjo pakeisti arklį. Paskesniaisiais metais traktorių zymiai patobulino, o apie 1924 metus pasirodė traktoriai su auksta pakaba, leidziančia įdirbti įvairių kultūrų tarpuvagius. Techninis aprūpinimas traktoriais ir kitomis zemės ūkio masinomis įvairiose salyse buvo labai nevienodas.

Jungtinėse Valstijose, smarkiai aplenkusiose kitas salis mechanizuojant zemės ūkio darbus, veikiančių traktorių padidėjo nuo 80 tūkstančių 1918 metais, iki 16 milijonų 1939 metais. Tai reiskia, kad 100 ūkininkų tenka apie 15 traktorių . O Anglijoje 1939 metais buvo tik 55 tūkstančiai traktorių, tai yra apie 8 traktoriai 100 ūkininkų. Rusijoje paveldėjusiai, kaip mums jau zinoma, labai atsilikusią zemdirbystę 1920 metais turėjo tik 700 traktorių. Po to jų skaičius pasiekė 483 tūkstančius 1938 metais ir 523 tūkstančius 1940 metais. Palyginus su zemės ųkyje dirbančių zmonių skaičiumi tai buvo labai mazai: maziau vienas traktorius simtui gyventojų. Kita vertus, kolektyviniai zemės ūkiai leido isnaudoti techniką daug efektyviau nei kur kitur. Jeigu isreiksti vieno traktoriaus darbą suartais akrais , tai 1936 metais vidutinis vieno traktoriaus nasumas Tarybų sąjungoje sudarė 1210 akrų, o Jungtinėse Valstijose tik 225 akrus. Tai reiskia, kad Jungtinėse Valstijose traktorių parkas, kuris buvo keturis kartus didesnis, apdirbdavo tik 350 milijonų akrų, kai Tarybų Sąjungoje 600 milijonų akrų. Ir Anglijoje, pagal įvertinimo duomenis , traktorių parko nasumą buvo galima padidinti trigubai. 1940 metais Tarybų sąjungoje 90 procentų arimo ir sėjos ir 50 procentų derliaus nuėmimo darbų buvo atliekama traktoriais ir kombainais. Toks darbų mechanizacijos lygis Jungtinėse Valstijose buvo pasiektas 1938 metais.

Likusių zemės ūkio darbų mechanizavimas tik prasidėjo. Buvo kuriamos grioviakasės ir kitos masinos sausinimo darbas. Vystėsi darzovių ir sakniavaisių nuėmimo darbų mechanizavimas. Buvo ypatingai patobulintos bulvių kasamosios masinos, apie kurias jau kalbėta, nors net iki 1938 metų jas naudojo tik tinkamoje dirvoje. Buvo bandoma mechanizuoti cukrinių runkelių nuėmimą. Pasiekimus sioje srityje tuo metu įvertino "Zemdirbystės ministerijos zurnalas". "Salyje yra keletas runkelių nuėmimo kombainų, - pazymima siame zurnale. - be to kai kurie is jų verti ypatingo dėmesio". Buvo pasiekta tam tikrų laimėjimų kuriant darzovių daigų sodinimo masinas. Linų nuėmimo masinų kūrimo pasiekimai nebuvo tokie dideli, tačiau Tarybų Sąjungoje buvo pranesama, kad iki 1940 metų sioje salyje buvo sukurtas kombainas, leidziantis per valandą israuti, isvalyti ir suristi į pėdus linus trijų akrų plote. Tarybų Sąjungoje buvo kuriamos eksperimentinės masinos mechanizuoti darbams, kurie anksčiau buvo atliekami tik rankomis, pavyzdziui, arbatos nuėmimo ir presavimo masinos ir arbatos krūmo formavimo masinos.

Sunkiausiai sekėsi mechanizuoti medvilnės nuėmimo darbus. Čia nesisekė kaip niekur kitur. Pirmasis medvilnės rinkimo masinos patentas buvo isduotas Jungtinėse Amerikos Valstijose dar 1850 metais. Iki 1937 metų tokių patentų jau buvo daugiau kaip 900. Ir vis dėlto, beveik visur medvilnę ir toliau rinko rankomis. JAV vyriausybės 1937 metais paskelbtame pranesime "Technikos vystymosi tendencijos" buvo pasakyta apie 1930 metais sukurtą masiną, kuri per 7,5 valandų nuimdavo tiek pat medvilnės, kiek jos spėdavo nuimti per penkias savaites gabus rinkėjas, tai yra, padidino darbo nasumą 75 procentais: "Medvilnės gamintojų baimė dėl mazėjančių medvilnės kainų ir surinkėjo pakeitimu masina stabdo Rast brolių israstos medvilnės nuėmimo masinos paplitimą.

Anglių gavybos mechanizavimas

Kaip mes jau matėme 7 skyriuje, iki 1918 metų anglies gavyboje buvo mechanizuotos dvi svarbios operacijos, būtent anglių gavyba ir jos isvezimas. Ir čia naudinga issiaiskinti, kokie mechanizavimo augimo tempai įvairiose salyse. Jungtinėse Valstijose anglių kasimo masinų dalis isaugo nuo 51 procento 1913 metais iki 79 procentų 1935 metais ir iki 88 procentų 1939 metais. O Anglija, is kitos pusės, pradėjusi nuo 8 procentų 1913 metais, pasiekė Amerikos 1913 metų lygį tik 1935 metais, o 1939 metais sis skaičius salyje sudarė tik 61 procentą. Tokiu pat būdu 1939 metais tik 58 procentai angliskos anglies buvo pristatoma is kasybvietės konvejeriais. Carinėje Rusijoje 1913 metais tik 1,7 procento anglies buvo iskasama masinomis, bet tos pramonės sakos mechanizavimo tempai pasirodė is tiesų puikūs. 1940 metais TSRS beveik 95 procentai visos anglies buvo iskasta masinomis, o anglies gavybos pramonė, kaip buvo tvirtinama, tapo labiausiai mechanizuota pasaulyje (tiesa, atskirose uzsienio sachtose sis skaičius buvo dar didesnis ir Rure buvo daugiau nei 97 procentai).

Rimtas anglies gavybos mechanizavimo atsilikimas Anglijos sachtose reiskė, kad darbo nasumas liko zemas, o anglies kainos buvo aukstos.

Kadangi beveik visos salies pramonės aprūpinimas energetika priklausė nuo anglies, silpnai mechanizuota anglies gavyba labai stipriai stabdė salies pramonės vystymąsi. Antrojo Pasaulinio karo įvykiai neabejotinai patvirtino sį atsilikimą. Pramoniniais anglies gavybos klausimais vyriausybė įsteigė Techninę konsultatyvinę komisiją, kuriai vadovavo K. K. Reida. Ataskaitą ji pateikė 1945 metais. Joje teigiama, kad nevienodos gamtinės sąlygos daro bereiksmiu angliską anglies gavybos pramonę lyginant finansiniu atzvilgiu su amerikietiskaja, bet Anglijoje gamtinės sąlygos panasios kaip Rūre ir Olandijoje, ir to pasekoje negalime paaiskinti mazesnio angliakasio darbo nasumo per pamainą. Sis jo isdirbis 1936metais Anglijoje sudarė 1,2 tonos, daugiau kaip 1,7 tonos Rūre, nors 1913metais pagal sį rodiklį Anglija pirmavo pries Olandiją ir Rūrą. Tai paaiskinama ne tik bloga angliakasybos technika, bet ir blogu bendru sachtų ir pozeminių kelių planavimu, teigė komisija. Bendras sachtų isplanavimo klausimas neįsitenka sios knygos ribose, bet mums reikia konstatuoti tą faktą, kad Anglijos anglies gavybos pramonės atsilikimas paaiskinamas, kaip reidas teigė savo ataskaitoje, blogu sachtų isplanavimu ir pasenusiais anglies kasimo metodais, kitaip negu būtų dirbant su mechanizuotais įrengimais. Sie du faktoriai stabdė kirtamųjų masinų ir nasesnio transportavimo įdiegimą. Sioje ataskaitoje rekomenduota kaip reorganizuoti anglies gavybą is pagrindų. Bet tai bus neįgyvendinta kol nebus pakeista visa pramonės organizacinė pertvarka. Po karo nacionalizavus anglies gavybos pramonę buvo zengtas didelis zingsnis link mechanizuotų įrengimų įdiegimo.

Vėliau si isvada pasitvirtino.

Dabar pereisime prie kalnakasybos įrangos pasiekimų apzvalgos, kurie tais laikais nesulaukė pripazinimo. Kaip mes matėme, kirtavietėse pirmieji krovos darbų zingsniai su konvejeriais buvo pradėti 1918 metais. Bet realiausias sujudimas buvo padarytas konstruktoriaus Dzojaus, kuris 1922 metais sukūrė anglies pakrovėją. Visgi sitie pakrovėjai buvo labai lėtai diegiami. 1937 metais 17% pakrovomo darbų JAV kasyklose buvo mechanizuota, o Anglijoje tokių masinų 1939 metais buvo apie 20 vienetų. Siuolaikiskesnės konstrukcijos pakrovėjai pasirodė tik po karo taip isspręsdami nagrinėjamą problemą.

1937 metais prie Sverdlovsko vienoje sachtoje buvo isbandytas naujas anglies gavybos hidraulinis metodas. Anglis siuo metodu buvo suskaldoma į gabalus ir atmetama į salį po aukstu vandens srovės spaudimu. Vanduo ne tik kasė ir skaldė anglį, bet ir transportavo ją latakais, o smulkią anglį į virsų issiurbdavo su vandeniu. Įvertinus viską tai padidino darbo nasumą apie tris kartus ir sumazino islaidas du kartus 1 . 1940 metais sis metodas buvo įdiegtas dar keletoje sachtų.

Vis dėlto didziausias tarybinis pasiekimas, tai pozeminė anglies dujofikacija. Jos negalima laikyti nei gavybos priemone, nei masina, todėl trumpai tariant ji nebetelpa sios knygos temų ribose.

*Aprasytas hidromechaninis anglies gavybos metodas buvo įdiegtas 1935 metais V. S. Mūčnikovo. Sachtoje "Komsomolec" Kyzelevskovo anglies baseine sis metodas buvo įdiegtas 1936 metais. Vėliau hidrogavyba buvo įdiegta daugelyje sachtų.

Kaip parodė pokarinė praktika siuos pirminius skaičius reikia laikyti siek tiek padidintus. Is tikrųjų gavyba padidėjo 1,5-2 kartus, o savikaina sumazėjo tik 25-30%.

jos svarba energetikoje nusipelnė dėmesio. Nors apsistojant apie ją pozeminė gazifikacija anglies kasybą daro nebereikalingu veiksniu, paverčiant anglies klodą pozeminių dujų gamykla. Oro ir dujų misinys leidziasi gilyn į sachtą prie sudeginamojo anglies klodo, o tuo metu susidariusios reguliuojamos sudėties dujos kyla į virsų. Pirmasis* sią idėją isplėtojo anglų chemikas Uiljamis Ramzėjus, bet pirmąjį bandymą įgyvendino apie 1993 metus tarybiniai inzinieriai. Buvo įveikta nemazai kliūčių ir artėjant 1940 metams Tarybų Sąjungoje buvo paleista pirmoji galinga pramoninė pozeminė gazifikacijos stotis . Tuo pačiu metu buvo statomos dar kelios tokios pat stotys. Sis metodas turi nemazai privalumų pries paprastą anglies kasybos metodą, bent tam tikriems anglies klodams. Jis isvaduoja nuo pozeminių darbų grėsmių. Pozeminė gazifikacija leidzia isgauti 80-90 procentų visų anglies telkinio atsargų. Taikant paprastą anglies kasybos metodą, isgaunama tik 60 procentų. Panaudojant pozeminę gazifikaciją isauga gamybos rentabilumas, net zemos kokybės anglies kasyklose (būtent panasiuose telkiniuose iki siol buvo atliekama pozeminė gazifikacija, jos panaudojimas turtinguose telkiniuose gali būti ne toks efektyvus) Pagamintos dujos naudojamos kaip kuras elektros stotyse, zaliava sintetikos gamybai chemijos pramonėje, buitinės dujos.

Nuo 1949 metų pozeminės gazifikacijos bandymus pradėjo atsargiai atlikinėti Anglija. Pirmųjų rezultatų buvo pasiekta po 10 metų. Tai pasireiskė keleto tūkstančių kilovatų energijos pateikimu į nacionalinį energetikos tinklą. Tuo metu padidėjus paprastos anglies kasybos efektyvumui, bei esant gamybos pertekliaus krizei, buvo sukauptas didelis nereikalingų anglies atsargų.

Dėl gresiančios masinės sachtininkų bedarbystės tolesni bandymai buvo baigti. Pokario laikotarpiu kai kurie bandymai pozeminės

gazifikacijos srityje buvo atliekami ir JAV, tačiau pirma vieta taikant sias gamybines technologijas atitenka Tarybų Sąjungai.

SALDYTUVAI IR SILUMINIAI SIURBLIAI

Dujų, gautų is pozeminės anglies gazifikacijos, kokybę galima pagerinti zemyn vamzdziu paduodant ne orą, bet deguonį (arba orą prisodrintą deguonies). Dideli kiekiai pigesnio deguonies, gaunamo distiliuojant suskystintą orą, reikalingi ne tik sintetinių medziagų gamyboje, bet faktiskai ir kitose chemijos pramonės sakose. Mes jau paminėjome apie Linde ir Klodo bandymus su suspaustu oru. Rysiui su tuo, jei naudojimo laiko koeficientas turbinoje didesnis negu stūmoklinėje masinoje, tai ir suspaudziant orą turbina turi būti efektyvesnė uz Klodo stūmoklinį variklį. Si tiesa zinoma nuo senų laikų, bet sunkumai sukuriant atitinkamus įrenginius stabdė progresą sioje srityje iki 1939 metu. Kol tarybinis mokslininkas Kapica nepagamino ekonomisko saldytuvo, kuriame saldymas vykdomas turbina, besisukančia 4000 aps. per minutę greičiu. Lindė bandymo metu orą reikia suspausti iki 200 atmosferų, o Klodo masinoje - iki 40 atmosferų. Kapicos masinoje oro slėgis turi būti tik 5 atmosferų. Tai leidzia mazesnėmis sąnaudomis ir mazesniais gabaritais pagaminti kompresoriaus įrenginį. Jau pirmosios Kapicos masinos konkuravo ekonomiskumo prasme su įprastesnėmis saldymo masinomis. Vėlesni modeliai davė zymiai geresnį naudingą laiko koeficientą. Taigi Kapicos metodai greitai buvo pritaikyti visuotiniam panaudojimui.

Vienas is vertingų pasiekimų laikotarpyje tarp dviejų pasaulinių karų - mazesnio galingumo saldymo įrenginiai maisto produktų laikymui (tuo principu sukurti buitiniai saldytuvai).