Determinizmas ir indeterminizmas; iuolaikinis determinizmas ir mokslas.
Determinizmas - tai poziūris, kad visi pasaulio rei kiniai paklūsta ai kiai tvarkai, yra dėsningi (lot. determinate - apibrėzti, nuspręsti). Mechanikos laimėjimai privertė Volfą sutikti su tuo, kad pasaulis yra ma ina. Tačiau, jo nuomone, tos ma inos tobulumas gali būti paai kintas tik Dievo galia ir gerumu. Nors gamta ir gali būti ai kinama mechani kai, bet koks paai kinimas bus nepilnas, turime apeliuoti į Dievą, kaip pasaulio Kūrėją ir galutinį tikslą. Anot Volfo pasaulio ma inos veikla yra tikslinga. Laplaso poziūris skiriasi. Jis manė zinąs ne tik kaip juda Saulės sistemos planetos, bet ir kaip natūraliai i kosminių dulkių jos atsirado. Gamtos sistemą Laplasas ai kina grynai kauzalisti kai, remdamasis vien natūraliomis priezastimis, o ne uz jos ribų esančiu tikslu. Jo sistemoje hipotezė apie Dievą i vis buvo nereikalinga. Deterministai buvo įsitikinę, kad pasaulyje viskas paklūsta grieztai tvarkai. Tokiu būdu stebuklai būtų neįmanomi, o jais daug kas tikėjo. Tačiau deterministų prie ininkų, indeterministų, pagrindinis argumentas buvo zmogaus valios laisvė. Deterministai manė, kad zmogus jokios laisvės neturi, nes jeigu viskas pasaulyje yra būtina, tai būtini yra ir kiekvieno zmogaus poelgiai ir sprendimai. Kontas ir Fichtė pripazino, kad gamtoje i tikro vyrauja būtinumas. Tačiau jie pabrėzia, kad zmogus yra ne vien gamtinė, bet ir dorovinė būtybė. Zmogus kaip gamtinė būtybė nėra laisvas, o kaip dorvinė nepaklūsta jokiems gamtos dėsniams. Niutono mechanikos dėsniai buvo svarbiausia deterministų atrama. Su Niutono dėsniais galima apibrėzti kiekvieno kūno padėtį bet kuriuo laiko momentu. Tačiau mikro dalelių judėjimas apra omas tik tikimybi kai. Todėl 19 a. pripazinus, kad pasaulis nėra mechaninė sistema ir, kad visų gamtos procesų neįmanoma nei apra yti mechanikos terminais, nei paai kinti dėsniais. Laplaso determinizmas prarado mokslinį pagrindą. Kadangi tikimybė, kaip mūsų įsitikinimo matas, turi subjektyvų, o ne objektyvų pobūdį, tai ir tikimybinis įvykių apra ymas tėra tikro t.y. objektyvaus ir tikslaus, mokslinio gamtos apra ymo surogatas. I to kas pasakyta nereikia daryti i vados, kad reikia atsisakyti bendrojo kauzalizmo determinizmo principo. "Visi įvykiai turi savo priezastis". į principą galima i saugoti, bet nebūtina jo vienareik mi kai taikyti.
10. Determinizmas socialiniame pazinime.
Determinizmas ir zmogaus laisvės bei moralinės atsakomybės problema: fatalizmas ir voliuntarizmas.
Determinizmas socialiniame pazinime. Pačia plačiausia prasme determinizmas - tai poziūris, kad visi pasaulio rei kiniai paklūsta ai kiai tvarkai, yra dėsningi. Čia reikia pabrėzti, kad gana daznai determinizmo koncepcija suprantama siauriau, tapatinant ją su kauzalizmu. Tačiau, interpretuojant determinizmo sąvoką plačiau, ji apima ir kauzalizmą, ir finalizmą: tiek priezastys, tiek tikslai gali lemti, sąlygoti, t.y. determinuoti rei kiius.
Vis dėlto kauzalinio determinizmo principo taikymas socialinėje sferoje turi savo ribas. Reikalas tas, kad zmonių elgesį veikia ne vien biologiniai instinktai, materialiniai interesai ar gyvenimo sąlygos, t.y. tai, ką pagrįstai galima vadinti jų elgesio priezastimis, bet taip pat ir jų įsitikinimai, vertybės, idealai, siekiai - tai, ką, nors ir su tam tikromis i lygomis, galima priskirti prie jų tikslų. Zinoma, elgsenos priezasčių ir tikslų skyrimas yra gan sąlygi kas. Neretai sakoma, kad zmogaus įsitikinimai yra vienokio ar kitokio jo poelgio priezastis, bet teori kai gvildendami klausimus, liečiančius kauzalizmo ir finalizmo ginčą, priezastis ir tikslus turėtume skirti. Priezastimis derėtų laikyti materialius - fizinius, biologinius, ekonominius - veiksnius, darančius įtaką nagrinėjamiems rei kiniams. Tikslai gi ir su jais susiję įsitikinimai, moralės normos, idealai, vertybės, skirtingai nuo priezasčių, yra ne materialūs, o idealūs: jie egzistuoja sąmonėje, turi ne fizinę, o dvasinę prigimtį. Zmogaus tikslai gali tiesiogiai priklausyti nuo materialių veiksnių, pavyzdziui, nuo jo ekonominės padėties, bet neretai zmonės siekia tokių tikslų, kurie su jų ekonomine padėtimi neturi nieko bendro.
Dėl ios priezasties kauzalinio determinizmo principo negalima taip paprastai taikyti visuomenei, kaip jis taikomas gamtai. Jeigu jau visuomenės gyvenime galima aptikti dėsningą tvarką (tiesa, kai kurie mąstytojai, neabejoję gamtos dėsningumu, neigė, kad socialinis gyvenimas yra dėsningas), tai, atrodo, jos altinis ir pagrindas gali būti tik tas tikslas, kurio siekia, nors galbūt ai kiai to nesuvokdama, visuomenė.
Zmonių tikslams ir idėjoms materialinės jų gyvenimo sąlygos neabejotinai daro įtakos, bet vien tos sąlygos nelemia jų idėjų, o kita vertus, tos idėjos pačios daro poveikį - per techniką, politiką, teisę, vietimą - minėtoms materialioms sąlygoms.
Determinizmas ir zmogaus laisvės bei moralinės atsakomybės problema. Indeterminizmo alininkai teigė atmeta determinizmo principą todėl, jog jis esą nesuderinamas su laisvos zmogaus valios principu. Mūsų poziūriu, nuosaikaus determinizmo principas neprie tarauja laisvos valios idėjai. Matyt, tikslinga, ai kinant zmogaus santykį su visuomene ir istorija, palyginti jį su zmogaus santykiu su gamta. Gamtos dėsniai i esmės nevarzo zmogaus daiktinės veiklos galimybių. Tai, kad zmogus gali pritaikyti gamtos dėsnius savo tikslams ir kad tų dėsnių egzistavimas toli grazu nepaverčia zmogaus bevaliu gamtos vergu, daugeliui pakankamai ai ku. Ai ku ir tai, kad kuo geriau mes pazįstame gamtą, tuo labiau i siplečia mūsų laisvos veiklos galimybės: techninės priemonės, sukurtos remiantis pazintais gamtos dėsniais, daugybę kartų sustiprino zmogaus rankas, davė jam geresnes akis ir ausis, eiklesnes kojas ir a tresnį intelektą ir dabar zmogus yra daug daugiau nepriklausomas nuo gamtos negu anksčiau. Gamtos pazinimas yra svarbi jo laisvėjimo sąlyga. Laisvę būtų galima apibrėzti kaip galimybę pasirinkti, remiantis savo interesais, polinkiais ir ziniomis.
Fatalizmas. Tačiau daugelis zmogaus vaidmenį istorijoje traktuoja i esmės fatalisti kai (lot. fatum - likimas, lemtis, būtinybė), t.y. kaip i anksto nulemtą, nepriklausomą nuo jo valios, sprendimų ir veiksmų. Bet juk lygiai taip pat, kaip gamtos dėsnių egzistavimas nepaverčia zmogaus gamtos vergu, taip ir socialinių dėsnių (kokie jie bebūtų) egzistavimas nepaverčia zmogaus bejėge ir bereik me būtybe. Jei zmogus tuos dėsnius ignoruoja, jo veikla bus neefektyvi, bet kuo geriau jis juos pazįsta ir panaudoja, tuo jo veiklos efektyvumas auga. Tikrasis istorijos subjektas, veikiantis ir pertvarkantis visuomenę, yra zmogus.
Voliuntarizmas. Zmogus pirmiausia yra nepazįstanti, bet norinti būtybė, valia skatina jį pazinti, ir valioje, o ne prote glūdi palaimos altinis.
8. determinizmo problema . . .
determinizmo problemsas
Determinizmo problemą labai glaustai galima suformuluoti taip : ar egzistuoja griezta, nekintama ir visuotinė pasaulio rei kinių tvarka ir jeigu taip, tai koks tos tvarkos pobūdis ? yra protinga ir tikslinga, ar ne? ir t.t. Pradinę pasaulio būseną mitas apibūdina kaip chaosą. Ilgainiui i chaoso atsiranda absoliuti jo prie ybė - kosmosas. Jam būdinga apibrėzta daiktų ir rei kinių tvarka, darna ir grozis. Kalbėdami apie pasaulio tvarką dazniausiai turime gavoje gamtos tvarką, kuri atrodo grieztesnė ir pastovesnė uz socialinę, visuomenės tvarką. Filosofijos istorijoje buvo mąstytojų tikinusių, kad gamtos dėsniai tvirti ir nekintami ir, kad egzistuoja visuomenės dėsniai. Todėl daug kam atrodo, jog gamtos tvarkos idėja yra pamatinė, pirminė, o visuomenės - i vestinė, antrinė. Todėl gamtos ir visuomenės dėsnių negalima sutapatinti, tačiau is skyrimas atsirado tik 20 a. O anksčiau gamtos ir visuomenės tvarkos prie prie os nebūta. Pasaulio tvarkos idėjos pagrindas buvo teisės normomis , įstatymais nustatyta socialinio gyvenimo tvarka, tai natūralu , kad pasaulio tvarka taip pat siejama su teisingumu. Graiki kai zodis kosmos rei kia ne tik sutvarkytą Visatą, bet ir valstybinę santvarką. Graikų filsofai neabejojo, jog pasaulis yra dėsningas, tačiau jiems reikėjo nustatyti tos tvarkos prigimtį, todėl kosminės tvarkos sąvoką reikėjo demitologizuoti. Pasaulio dėsningumo idėją pirmieji vartojo pitagoriečiai ir teigė, jog pasaulis paklūsta matematinei tvarkai. Heraklitas kosmoso tvarkai atskirti pradėjo vartoti zodį logos. Logos - protingas pradas, persmelkiantis visą būtį, visuotinis ir amzinas būties dėsnis, kuriam paklūsta ir gamta, ir zmogus. Kosmoso tvarkos santvarka pakito tik naujaisiais amziais. Ją pradėjo griauti Kopernikas. Zmogus jau nėra visatos centras, vietoj zemės centre atsiduria saulė. Galilėjaus suformuluotas inercijos principas, paai kinantis pirmąjį judintoją, ir niutono atrasti mechanikos dėsniai visi kai sugriovė sutvarkyto, stabilaus ir darnaus kosmoso pobūdį. Po Koperniko, Galilėjaus ir Niutono atrdimų visata virsta begaline, kurioje kūnai juda įvairių jėgų veikiami (pirmiausiai gravitacijos) ir i inercijos. Todėl įsivyrauja poziūris, kad, norint teori kai apra yti ir paai kinti pasaulį, reikia nurodyti ne kūnų naturalią vietą (kaip manyta anksčiau), o jų judėjimo dėsnius. Ank čiau tiek Demokritas, tiek Platonas ir kiti nekreipė dėmesio į pasaulio būvio kitimą (idėjos, atomai - amzini ir nekintantys), kuris i ry kėjo naujuosiuose laikuose. Ai kinant judėjimą buvo visi kai pasitenkinta kauzalizmu, t.y. priezastiniu rei kinių ry io nustatymu. Tačiau buvo ir finalizmo alininkų. C. Volfas manė, kad "pagrindinis pasaulio tikslas yra Dievo didybės aprei kimas". Pasaulis tai Dievo tobulumo pazinimas. Jis teigė, kad pasaulyje nėra nei vengiamo būtinumo, nes visi daiktai yra tarpusavyje susiję laisvu Dievo sprendimu". Kiekvienas tikslas yra priemonė kitam tikslui pasiekti.
Finalizmas ir kauzalizmas.
I pirmo zvilgsnio atrodo, jog pasaulyje viskas turi savo tikslą. Diena - darbui, naktis - poilsiui, vanduo tro kuliui ir t.t. - viskas atrodo tikslinga, harmoninga, protinga. Taigi pasaulis tarnauja tam tikram tikslui, nes prie ingu atveju jo tobulumo nepaai kintum. Ypač glaudziai siejasi tikslingumas ir protingumas. Betikslei veiklai protas nereikalingas, o jei protas yra, kaip manė Heraklitas, kosminė jėga, tai, ai ku, kosmosas sutvarkytas tikslingai. Dėl minėtų priezasčių rei kinių ai kinimas nurodant jų tikslus yra visi kai natūralus. Toks ai kinimas vadinamas finalistiniu (lot. finis - tikslas, riba, galas), arba teologiniu (graik. Telos - galas, tikslas), o poziūris, kad visi pasaulio rei kiniai ir jis pats yra tikslingi, - finalizmu, arba teologizmu. Demokritas tuo tarpu suformuluoja prie ingą poziūrį finalizmui - kauzalizmą (lot. causa - priezastis). Kauzalizmo alininkų poziūriu, visi rei kiniai turi savo priezastis; paai kinti pasaulį - tai nurodyti rei kinių priezastis. Demokritas įsitikinęs, kad pasaulyje visi rei kiniai yra būtini, atsirandantys su tam tikra priezatimi. Būtinumą jis supranta mechanisti kai kaip materijos pasiprie inmą, judėjimą ir smūgį. Pripazinęs, kad visų pasaulio rei kinių pagrindas yra dėsningas atomų judėjimas, Demokritas įeina į istoriją kaip mechanicizmo pradininkas. Pagr. Principai :
Pasaulis yra mechaninių dalelių visuma.
Visi pakitimai pasaulyje paai kinami mechaninių dalelių judėjimu.
Dalelės juda dėl tam tikrų priezasčių ir jų judėjimas yra dėsningas ir būtinas.
Toks mechanistinis poziūris į pasaulį i silaikė ir iki naujųjų laikų (XVII ir XVIII). Jei pasaulis ai kinamas mechanisti kai tai ar pats pasaulis yra būtinas. Atsitiktina - visa tai kas netikslinga, vadinasi Demokrito pasaulis yra atsitiktinis ir netarnauja jokiam tikslui. Gamta nesiekdama jokio tikslo yra neprotinga, ji veikia aklai. Tagi nesunku padaryti i vadą, jog egzistuoja glaudus mechanicizmo ir kauzalizmo ry ys. Finalizmas, prie ingai, siejasi su organicizmu, t.y. poziūriu, kad pasaulis pana us į organizmą. Pripazinus, kad organai, organizmai ir visuomenė veikia tikslingai u pasaulis turi tikslą. Antikoje zymiausi funalistai yra Aristotelis ir Platonas. Aristotelis, ai kindamas būties prigimtį i skyrė 4 svarbiausius pradus: 1) materiją - būtį, dar neįgavusią apibrėzto pavidalo; 2) formą - daikto esmę, kurią nusako bendra daikto sąvoka; 3) judėjimo priezastį ; 4) tikslą, kurio siekiant judama. Pvz. statomo namo materija yra akmuo arba medis; forma - namo esmė; judėjimo priezastis - architekto, statybininko veikla, o tikslas - namo paskirtis. Aristotelis kelia klausimą: kuris i pradų svarbiausias? Materija - pasyvi; ji tėra formos realizavimo galimybė daiktuose. Judėjimo priezastis priklauso nuo tikslo, vadinasi tikslas svarbiausias, kurį galima suvesti į formą, jei ją suprasime kaip tikslingai veikiančią jėgą. Arist. manė, jog pasaulis tikslingas : antai augalai ir gyvūnai augdami siekia įgyti tam tikrą formą, tai rū iai būdingas savybes. Tikslingi ir negyvi rei kiniai : sunkesnis krenta zemyn, o lengvesnis kyla auk tyn, tuo siekdami uzimti jiems skirtas vietas. Judėjimui reikalinga jėga, todėl reikalingas primas judintojas. Juo Aristotelis laikė Dievą. Dievas yra galutinis pasaulio tikslas. Finalizmas remiasi pasaulio darnos idėja.
1)Demokriti koji
Materialistinis - imanentinis. Būtis daikti ka, kūni ka, turinti pirminę medziagą. Imanenti kas būdingas realybei, būdingas daiktui. Tai Naturfilosofai, Demokritas ir marksizmas. Ji potencialiause gamtos moksluose. Netaikytinas antropologijoje, religijoje, socialogijoje.
|
|
|||||||||||
2.Objektyviai idealistinis arba transcendentalistinis
Turi savas galimybes ir tradicijas. Atstovai : Platonas, Augustinas, Tomas Akvinietis, Hegelis, Vydūnas.
Būtis yra idejos, tobulos daiktų esmės.
Potencialios galimybės religijoje, teologijoje, bendrojoje socialogijoje, netinka gamtotyroje
|
|
3, Subjektyviai idealistinė psichologistinė: Būti rei kia būti juntamam, atstovai Dzordzas Berklis, sofistai, Girnius
Taikytina filosofinėje antropologijoje, etika, estetika, netaikytina gamtos moksluose
Visi itie tipai, negali būti vertinami, kaip teisingi ar neteisingi, visi jie turi savo potencialus ir savus trūkumus.
7. Būties interpretavimo tipai Vakarų filosofijoje,
jų metodologinės galimybės ir ribotumai.
Būties problemos traktuotę dabartinėje, t.y. pohegelinėje, filosofijoje galime aptarti tik labai glaustai. Reikia i kart paminėti, kad daugelis iuolaikinių filosofų į tradicinę metafiziką, kurioje i problema buvo gvildenama, ziūri kriti kai.
Nyčės poziūriu, būtis - tai ne atomai, idėjos ar pasaulinis protas, o stichinis tapsmas, tiek zmogui, tiek visai gyvajai gamtai būdingas siekimas įtvirtinti save, "galios valia", aprėpianti ir instinktą, ir energiją, ir aistrą, ir netramdomą norą valdyti ir vie patauti. Gyvenimo srautas, kurio pagrindas yra "galios valia" (ar "valia vie patauti"), o ne altos ir bejausmės metafizikų abstrakcijos, ir yra tikroji būtis.
Tačiau visai ką kitą galima pasakyti apie kitą pohegelinį filosofą, tolesnei filosofijos raidai padariusį ne mazesnę įtaką negu Nyčė, - Edmund Husserl. Jam labiau rūpi ne zmogų ne anti dinami ka gyvenimo srovė, o mokslo zinių pagrindimo problema. Uzuot kalbėjęs apie būties pradus, Husserlis siekia atskleisti mokslo pradus. Jis mano, kad tokius pradus gali nustatyti tik filosofija, paversta tiksliu mokslu apie sąmonės fenomenus - fenomenologija.
I gyvenimo filosofijos ir fenomenologijos i augo viena ry kiausių filosofijos srovių - egzistencijos filosofija. Egzistencijos filosofija modifikavo tradicinę būties sampratą ir pačią būties problemą. Zmogi koji egzistencija ioje filosofijoje paprastai traktuojama kaip tarpinė grandis, jungianti anapus zmogaus esančią transcendentinę būtį su kasdieniame gyvenime besikepurėjančio nuasmeninto zmogaus pasauliu. Transcendentinę būtį, į kurią turi orientuotis autenti kas, savojo A nepraradęs zmogus, Jaspersas tapatina su Dievu.
"Dievas yra būtis, kuriai visi kai atsiduodamas pradedu autenti kai egzistuoti. Kad ir kam atsiduočiau pasaulyje, netgi aukodamas savo gyvybę, visa padeda man prisilytėti Dievo; nuolat esu pavaldus Dievo valiai, nuolat i bandomas. Atsiduodamas aklai, zmogus nemąstydamas tarnauja jėgai, kuri i kyla vir jo kaip brutalus faktas ir tamsi stichija; nekeldamas klausimų, neregėdamas ir nemąstydamas, jis veikiausiai tarnauja " ėtonui".
|
