EGIPTO CIVILIZACIJA

Pirmieji egiptologai

Pasakojama, kad pirmasis Egipto karalius - zmogus buvęs Me­nas. Jam valdant, visas Egiptas, isskyrus Tėbų nomą, buvęs is­tisa pelke, ir zemiau Meridės ezero nebuvę nei vienos vandens neapsemtos vietos. Pirmasis karalius Menas pastatęs uztvanką, nusausinęs tą vietovę ir ten įkūręs Memfio miestą. Dar pasakoja­ma, kad Meną jo paties sunys įviję į Meridės ezerą. Jis ten būtų ir zuvęs, jei ne krokodilas. Sis valdovą pernesęs į kitą krantą ir taip jį isgelbėjęs. Savo issigelbėjimo garbei Menas pastatęs miestą Memfį ir įsakęs garbinti krokodilus. Tokį tad pasakojimą apie pirmąjį Egipto valdovą pateikia "istorijos tėvas" Herodotas. Jo rastuose yra ir istorinių tiesų, kurias vėles­niais laikais patvirtino rasti rasytiniai saltiniai bei archeologijos paminklai. Svarbiau tai, kad Herodotas dar aptiko Egipto civili­zaciją, nors yrančią, bet gyvą. Ne maziau nuopelnų tenka ir egip­tiečių istorikui zyniui Manetonui (IV - III a. pr. Kr.). Remdamasis senaisiais metrasčiais, jis parasė uzkariautojams graikams savo tėvynės istoriją, nustatė jos periodizaciją. Manetonas taip pat įvedė chronologiją (metų skaičiavimą) pagal dinastijas, kurių nuo Meno iki savo laikų suskaičiavo 30. Jis pasiūlė ir didesnių laikotarpių pavadinimus - Senoji, Vidurinė ir Naujoji Karalys­tė. Anot Manetono, kiekvieną Karalystę valdę po 10 valdovų di­nastijų.

Egipto istorija turi būti dėkinga ir.Napoleonui Bonapartui. 1798 m. geguzės mėn. Napoleonas pradėjo zygį į Egiptą, kėsinamasis į pasaulinės Britų imperijos pagrin 15215e46p dus. Savo karinių pla­nų jis neįgyvendino. Tačiau sio zygio į Egiptą metu prasidėjo sis­temingi moksliniai sio krasto istorijos tyrinėjimai. Su karvedziu vyko gausus būrys mokslininkų ir menininkų. Per ekspediciją prie arabų gyvenvietės Rozetės, netoli Nilo, vienas kareivis iskasė is zemės juodo poliruoto bazalto lentą, ismargintą įrasais. Vėliau mokslininkai įvertino didziulę "Rozetės akmens" reiksmę: rado jame pirmąjį egiptiečių kalbos tekstą kartu su tiksliu vertimu į graikų kalbą. Lygindami abiejų tekstų zodzius ir fonetinius zenk­lus, specialistai mėgino issifruoti senovės Egipto rasto - hierogli­fų - prasmę.

Keletą desimtmečių issifravimo bandymai kėlė vien nusivy­limą, kol pagaliau sio darbo ėmėsi prancūzas Z. F. Sampoljonas. Jau eidamas tryliktus metus Sampoljonas laisvai kalbėjo lotynų, graikų, zydų, arabų, sirijiečių, koptų, kinų ir sanskrito kal­bomis. Mokydamasis rytiečių kalbų, jis stengėsi pazinti Rytų tau­tų psichologiją bei mąstyseną, priartėti prie senovės egiptiečių mąstymo. Sampoljonas tikėjo tik siuo nelengvu būdu rasiąs raktą į jų rastą ir kalbą.1822 m. jis atsidėjo siam darbui ir pirmasis issifravo keletą egiptiečių rasmenų, perskaitydamas Aleksandro Makedoniečio ir kelių Romos imperatorių vardus egiptiečių tekstuose. Senovės Egipto rastija atsivėrė skaitytojams.

Civilizacijos pradzia

Egipto civilizacija atsirado pasikeitus gamtos sąlygoms. Patys egiptiečiai savo tėvynę vadino "Kemet" - "Juodąja". Taip jie skyrė Nilo drėkinamą derlingą zemę, kurioje gyveno, nuo "rau­donos", netinkamos gyventi dykumos. Apie 3000 m. pr. Kr. siaurame Nilo slėnyje jau klestėjo Egipto civilizacija.

Civilizacijų pradzią lėmė miestai. Dauguma istorikų pirmųjų civilizacijų susidarymą daznai vadina "miestų revoliucija". Mies­tas - tai turgus, amatininkų būstai, vado (valdovo) rezidencija, svarbiausiojo Dievo Sventykla, kurioje kai kada laikomi ir lo­biai. Prie miesto - gyvenimo centro - sliedavosi gretimos gyvenvietės. Susidarydavo savotiski primityvūs valstybiniai jun­giniai, Egipte vadinti "nomais". Irigacijos būtinybė skatino jų atsiradimą. Tik visų pastangomis buvo galima islaikyti per potvynį neuzlietas pievas bei sulaikyti vandenį ilgesniam laikui. Susijungimas į nomus buvo atsakas į Nilo mestą "issūkį. Daugelio teigiama, kad pagrindinis Egipto valstybės centra­lizacijos veiksnys buvo irigacinė sistema. Bet juk Egipte iki pat mūsų simtmečio antrosios pusės nebuvo tokios irigacinės siste­mos, kuri reguliuotų Nilo vandenį viena uztvanka (kaip Asuano dabar). Visos sistemos buvo vietinės ir nepriklausė viena nuo ki­tos. Be to, nomai, atsiradę paplitus irigacinei zemdirbystei, ir nedidėjo. Taigi nei Nilas su savo potvy­niais nebuvo vienintelė Egipto jungimosi priezastis, nei kiti pro­cesai - biologiniai, sociokultūriniai. IV tūkst. pr. Kr. antroje pusėje susidarė dvi didelės teritori­jos: siaurėje - Zemutinis Egiptas su sostine Butu, Pietuose - Aukstutinis Egiptas su sostine Hierakonpoliu. Pasak Manetono, salį baigė vienyti Aukstutinio Egipto valdovas Menas apie 3000 m. pr. Kr. Galimas dalykas, kad Egiptas buvo suvienytas anksčiau, bet Menas laikomas I dinastijos pradininku. Ant abiejų teritorijų ribos jis įkūrė naują sostinę - Memfį. Taip sį miestą vėliau vadino graikai. Egiptiečiai Memfį svarbiausiojo Dievo Pta garbei vadinę Chikupta ("Pta dvasios tvirtovė"). Is sio vardo (graikiskai "Aigiuptos") atsirado dabartinis pavadinimas - Egiptas.

Politinė Egipto raida

Rasydami Egipto valstybės istoriją, mokslininkai vadovau­jasi dar Manetono pateikta periodizacija. Ji, aisku, papildyta ir patikslinta. Pirmosios dvi dinastijos, valdziusios apytikriai tarp 3000 - 2800 m. pr. Kr., atitinka Seniausiosios Karalystės laiko­tarpį. Manetono įvardytoms Senajai ir Vidurinei Karalystei pri­skiriami 2800 - 2250 ir 2050-1750 m. pr. Kr. Dviejų simtų metų spraga tarp.jų yra vadinamasis Pirmosios Suirutės laikotarpis. Antroji Suirutė, įsiverzus į Egiptą klajoklių hiksų gentims, truko mazdaug tiek, kiek ir pirmoji, - nuo 1750 iki 1580 m. pr. Kr. Bene ilgiausias buvo Naujosios Karalystės laikotarpis (1580 - 1085 m. pr. Kr.). Jis baigėsi kartu su XX dinastija. XXI - XXIV dinastija, valdziusi 1085 - 712 m. pr. Kr. (Libijos - Saiso laikotarpis), ir XXV - XXVI dinastija (Vėlyvoji Karalystė) uzbaigė Egipto savarankiskos valstybės egzistavimo epochą. Po to beveik du simtus metų truko persų viespatavimas, kol 332 m. pr. Kr. Egiptą uzėmė Aleksandras Makedonietis. Egiptas pateko į helenizmo įtaką. 30 m. pr. Kr. kartu su garsiosios Kleopatros valdymu baigėsi savarankiskų Egipto valdovų viespatavimas. Egiptas tapo Ro­mos imperijos provincija.

Civilizacijos subrendimas

Senosios Karalystės metu buvo sukurta tobula tų laikų sąlygomis valdzios sistema. Tai buvo stipri, centralizuota, autoritarinė ir absoliuti valdzia (bene svarbiausias civilizacijos pozymis). Egiptas didelių laimėjimų pasiekė todėl, kad faraonai turėjo visiską valdzią salyje. Disponuodami darbo jėga, jie orga­nizavo viesuosius darbus ir pastatė įzymių paminklų. Kita vertus, valdzia pasizymėjo kontrolės grieztumu. Biurok­ratija pančiojo salį, zlugdė visas naujoves, tačiau buvo reikalinga ir nepakeičiama. Mat Egipto gerovę lėmė ne vien aukso kasyklos, karo grobis, bet ir gerai priziūrima, kontroliuojama darbo jėga bei zemė.

Valdzios sistemos virsuje buvo faraonas. Sis zodis kilo is eu­femizmo "didieji namai". Tie, kurie teigia, kad valstybė visų pirma yra aparatas, ver­čiantis engiamuosius paklusti, ir patį valdovą apibūdina kaip didziausią ir svarbiausią isnaudotoją. Senovės egiptiečiai, aisku, į savo valdovą ziūrėjo kiek kitaip. Jis jiems buvo ne zmogiska būtybė, o Dievas, Amono Ra sūnus. Jis niekada nemirdavęs, o tik susijungdavęs su savo tėvu Amonu. Zemėje jis kitus globojęs, o ne engęs. Istorikas B. Kolis, tyrinėjęs Egipto valdovų titulus, nustatė, kad faraonai siame pasaulyje atlikdavo trylika funkcijų. Viena is jų - religinė. Valdovas buvo tarpininkas tarp tautos ir tų jėgų, kurios valdė zmonių likimus. Kita - kūrėjo funkcija: jis tęsė dievų pradėtą kūrybos aktą zemėje. Jis buvo ir gyvenimo aprūpintojas: stengėsi plėsti pasėlių plotus, pateikdavo maisto produktų. Jis ir atpirkėjas: tapdamas valdovu bei kitais svar­besniais atvejais ispirkdavo is nelaisvės savo tautiečius; taip pat ir gydytojas: rūpinosi sveikatos apsauga; mokytojas: mokė zmo­nes gyvenimo taisyklių; architektas: tik jis zinojo, kokių miestų, sventyklų nori dievai ir pan.

O kokia buvo visa valdzios struktura be faraono?

Vyriausias faraonų valstybės tarnautojas buvo viziris. Jis atlikdavo visas administracines faraono funkcijas, isskyrus religines. Viziris skirdavo patarėjus. Sie vizituodavo vietinius valdytojus, vadinamus nomarchais. Domėdavosi, kaip renkami mokesčiai, apziūrėdavo zemę, irigacinius įrengimus, inspektuodavo įgulas, tikrindavo, ar vietos valdzia nespaudzia gyventojų. Pas­kui pateikdavo ataskaitas apie provincijų reikalus viziriui.

Nomuose, be vietinio valdytojo administracijos, valdė ir pa­ties faraono paskirti inspektoriai. Per juos buvo kontroliuojami nomarcho skiriami valdininkai.

Visai valstybei bendrą valdzios struktūrą gerai papildė to­kia pat bendra kariuomenės organizacijos sistema. Nuo anksčiausio Egipto istorijos laikotarpio zinoma karinė prievolė. Visi egip­tiečiai vyrai, vadovaujami vietinio kariuomenės virsininko, tam tikrą laiką tarnaudavo kariuomenėje. Nomai savo ginkluotų pa­jėgų neturėjo.

Egipto valdovų galybę, aukstą civi­lizacijos techninį lygį geriausiai apibūdina monumentalioji archi­tektūra. Tai vienas svarbiausių civilizacijos pozymių.

Egipto piramidės - zinomiausi, be to, ir seniausi is visų įzy­miųjų Zemės statinių. Pirmosios piramidės pastatytos mazdaug pries 5 tūkst. metų. Zymiausia jų, be abejo, apie 2720 m. pr. Kr. statyta Cheopso pi­ramidė. Kadaise ji buvo 146,7 metro auksčio, uzėmė 5,4 hektaro plotą. Piramidė sudėta is 2300000 akmens luitų, kurių kiekvie­nas sveria ne maziau kaip dvi tonas. Iki XIX a. pabaigos, iki pa­statant Eifelio bokstą, Cheopso piramidė buvo auksčiausias pa­saulio statinys. Nedaug mazesnės netoliese stovinčios irgi IV di­nastijos valdovų Chefreno ir Mikerino piramidės.

Seniausia Egipto piramidė Sakaroje pastatyta dar III dinas­tijos įkūrėjo faraono Dzoserio laikais. Tai garsioji laiptuotoji pi­ramidė, kuri taip pavadinta todėl, kad yra sudaryta is į virsų vis mazėjančių terasų, sukrautų viena ant kitos. Si piramidė, simbolizuojanti architektūros gimimą, buvo pirmas zmonių bandymas is akmenų pastatyti monumentalųjį statinį. Jį sumanė ir statybai vadovavo vyriausiasis faraono architektas Imchotepas. Vėlesnės egiptiečių kartos jį garbino kaip didį isminčių, filosofą ir magą.

Pirmųjų dviejų dinastijų faraonai palaidoti is plytų ar akme­nų ismūrytuose kapuose. Tų statinių sienos pasvirusios į vidų, todėl jie vėliau buvo pavadinti mastabomis (arabiskai "suolas ) Piramidės - tai faraonų kapai. Visose stovėjo sarkofagai su palaidotų juose faraonų vardų uzrasais. Tiesa, daugeliui moks­lininkų tokia piramidzių funkcija atrodo primityvi. Jie pirami­des sieja su ateiviais is kosmoso, dievais, astronominėmis obser­vatorijomis. Kitas ginčijamas klausimas - kodėl Senosios Kara­lystės valdovai savo antkapiams pasirinko piramidės formą? Dauguma mokslininkų mano, jog si forma issirutuliojo pamazu: pirmiausia mastabą, paskui laiptuotoji piramidė ir, pagaliau, lygioji piramidė. Bet viena teorija aiskina piramidės formos pasi­rinkimą religiniais sumetimais. Prielaida, kad piramidės buvu­sios laiptais faraonams po mirties uzkopti į dangų, gana vilio­janti. O gal piramidė simbolizavo Saulės dievo zenklą, Saulės spindulius?

Svarbus kylančios civilizacijos pozymis buvo rastas. (Pirmieji du - tvirta valdzia ir monumentalioji architektūra.) Rastą są­lygojo egiptiečių praktiskumas. Rastingas zmogus galėjo bend­rauti su kitais per atstumą erdvėje ir laike - tiesiogiai nesusitikdamas. Jau pirmyksčiai zmonės naudojosi piktogramomis - piesinių rastu. Egiptiečiai dar pirmosios dinastijos laikais turėjo gana tobulą hieroglifų rastą. Apskritai, Senovės Egipte būta trijų rasto variantų: hieroglifinio, hieratinio, demotinio. Siuos rasmenis vėliau įvardijo graikai (hieroglyphoi - sventi rastai, hieratikos - zynių, demotikos - liaudies). Jau Z. F. Sampoljonas zinojo, kad Egipto rastas perėjo tris raidos fazes. Seniausiose savo istorijos epochose egiptiečiai vartojo hieroglifus, t. y. zenklus, realistiskai vaizduojančius gyvas būtybes, daiktus, procesus. To­kia rasto sistema gana sudėtinga, ji reikalauja nemazo piesimo talento, todėl po kiek laiko zenklai buvo suprastinti, palikti tik būtiniausi vaizduojamų daiktų kontūrai. Sį - hieratinį - rastą vartojo Egipto zyniai. Pagaliau paskutinioji egiptiečių rasmenų raidos fazė - demotinis rastas - kursyvas, suredukuotas į brūks­nelius, lankelius ir ratukus, lengvai parasomas. Jame sunku at­pazinti pirmyksčius simbolius.

Egiptiečių rasto plėtotę skatino specialios rasomosios medzia­gos - papiruso - isradimas. Sią medziagą jie gamino is papi­rusų - meldų, augančių Nilo pakrantėse. Nuo augalo stiebo nu­lupę luobelę, supjaustydavo jį ilgomis juostelėmis. Juosteles su­dėliodavo lygiagrečiai, ant jų skersai dėdavo kitas. Paskui tokį dvisluoksnį lakstą pakisdavo po presu. Taip buvo galima pada­ryti bet kokio ilgio papiruso "knygą" ar ritinį. Yra islikę ilges­nių kaip 100 pėdų rankrasčių.

Norėdami paskaityti papiruso įrasų, nebūtinai turime keliau­ti į Egiptą ar garsiuosius Vakarų Europos muziejus. Ir Lietuvos muziejuose, visų pirma M. K. Čiurlionio galerijoje, yra ant papi­ruso parasytų hieroglifų, hieratikos, demotikos tekstų fragmen­tų. Uz juos turime būti dėkingi pirmajai profesionaliai Lietuvos egiptologei Marijai Rudzinskaitei- Arcimavičienei (1885 - 1941).

Atsiradusi civilizacija is aplinkos tuoj pat issiskyrė ir moks­lu. Egiptiečiai buvo praktiski zmonės. Vien utilitariniai tikslai lėmė didziulius jų matematikos, astronomijos, medicinos laimė­jimus. Herodotas rasė:

"Girdėjau, kad tas karalius (Sesostris) egiptiečiams padalijęs visą Egipto zemę: kiekvienam jis davęs po vienodo dydzio keturkampi sklypą. Is tų sklypų jis gaudavęs ir pajamų, nes buvo įsakęs kasmet duoti jam duoklę".

Zinoma, kad jau Senosios Karalystės epochoje darbingiems gyventojams buvo nustatytos reguliarios, grieztai kontroliuoja­mos prievolės ne tik faraonui, bet ir sventykloms, valdininkams islaikyti. Dėl to kartkarčiais, paprastai kas dvejus metus, buvo surasinėjami gyventojai bei gyvuliai. Surasinėtojams reikėjo bent minimalių aritmetikos zinių, t. y. mokėti visus keturis arit­metinius veiksmus. Toliau Herodotas teigia:

"Jeigu issiliejusi upė atplėsdavo dalį kurio nors sklypo, tai jo valdytojas, nuėjęs pas karalių, pranesdavęs, kas atsitiko, tada karalius nusiųsdavęs savo zmones apziūrėti ir ismatuoti, kiek sumazėjo sklypas, kad mokestis būtų atitin­kamai sumazintas. As manau, kad is to atsirado zemės matavimo menas, kurį vėliau perėmė Helenai".

Senosios Karalystės epochoje aukstą geometrijos mokslo lygį rodo ir piramidzių statymo menas. Is jo matyti, kad toli pazen­gusi buvo ir astronomija. Iki siol stebina Didziosios piramidės tobulas orientavimas pasaulio salių atzvilgiu. Keturi jos sonai atsukti tiesiai į siaurę, pietus, rytus ir vakarus, be to, taip tiksliai, kad pagal juos galima tikrinti kompasą. Didziausia orientavimo klaida - kiek daugiau kaip dvyliktoji laipsnio dalis, maziausia - trisdesimtoji laipsnio dalis. O juk egiptiečiai magnetinio kompaso neturėjo! Du veiksniai - ūkinis ir religinis - turėjo įtakos astro­nomijos raidai Egipte. Egiptiečiai buvo priversti stebėti gamtą ir reguliariai pasikartojančius jos reiskinius. Tik taip jie galėjo ap­sisaugoti nuo Nilo potvynių baisių padarinių, pasėlių isnaikinimo. Kita vertus, reguliariai pasikartojančių gamtos reiskinių regis­travimas siejant juos su dangaus kūnų pokyčiais padėjo prog­nozuoti, nusakyti ateitį. Egipte sugebėjimas nuspėti ateities įvy­kius buvo didziai vertinamas. Labai viliojamai atrodė perspektyva paskelbti pranasyste, kuri ateity pasitvirtintų. Visi spėjimai, ku­riais didziavosi zyniai, rėmėsi sistemingu gamtos reiskinių stebė­jimu, jų registravimu, rysių tarp jų nustatymu.

.Anatomiją jie ismanė idealiai, nes paprotys bal­zamuoti ir mumifikuoti lavonus buvo labai paplitęs. Herodotas ap­rasė tris jų naudojamus balzamavimo būdus. Ne visi Egipto medikų įsitikinimai buvo teisingi. Pavyzdziui, sirdį jie laikė proto ir jausmų centru ir daug mazesnę reiksme skyrė galvos smegenims. Kai kurių ligų priezastis aiskindavo piktų demonų valia ir į pagalbą kviesdavosi magiją. Kita vertus, daugelį ligų Senosios Karalystės daktarai gydydavo zemiskomis priemonėmis - pavyzdziui, galvos sutrenkimus, stuburo suzaloji­mus. Rasta nemaza kaukolių su trepanavimo zymėmis. Geliant dantis senovės egiptiečiai kreipdavosi į kvalifikuotus dantų gy­dytojus. Būta, to meto Egipte ir okulistų, ir terapeutų.

Civilizacijos irimo pradzia

Anot A. Toinbio, tai laikotarpis tarp 2400 - 2060 m. pr. Kr. Kas gi atsitiko tuo metu? Apie 2200 m. pr. Kr. Saulės dėmių kie­kis pasiekė maksimumą ir jau nedidėjo. Labai sausą klimatą pa­keitė lietingas.

Egipte apie 2250 m. pr. Kr. baigėsi ilgametis (teigiama, kad 94 metų) paskutinio VI dinastijos valdovo Piopio II valdymas. Prasidėjo Pirmosios Suirutės laikotarpis. Pasikeitė valstybės val­dymo sistema, buvo apleisti drėkinimo įrengimai, sustojo staty­bos, nusmuko amatai ir menas. Nomarchai jautėsi esą nepriklauso­mi savo zemių valdovai.

Vieną kitą uzuominą apie krizę galima rasti Herodoto "Isto­rijoje".

"Paskui valdė Cheopsas, kuris pradėjo kaip įmanydamas savavaliauti. Pir­miausia jis uzdarė visas sventyklas ir uzdraudė aukoti aukas, paskui įsakė vi­siems egiptiečiams dirbti tik jo labui. 10 metų truko, kol buvo nutiestas kelias, kuriuo vilko akmenis piramidės statybai. Piramidei pastatyti prireikė 20 me­tų. Visą tą laiką dirbo 100000 zmonių, keisdamiesi kas trys mėnesiai. Pa­galiau Cheopsas pasidarė toks nieksas, kad, stokodamas pinigų, atidavė dukterį į viesuosius namus ir įsakė uzdirbti pinigų".

Gal sias zinias galima suprasti kaip valdovo atsisakymą rū­pintis visų interesais, norą ziūrėti tik savo naudos? Beje, ir vėlesni Senosios Karalystės valdovai buvo linkę demonstruoti savo galybę piramidzių statybomis. O gal savanaudiska ir nekūrybinga tapo didzioji "kūrybinės mazumos" dalis - ne tik valdovas, bet ir nomarchai. Vardan garbės, slovės ir materialinės naudos jie ėmė vaidytis tarpusavyje, nebeklausyti centrinės valdzios.

Prasidėjęs Egipto civilizacijos nuosmukis anaiptol nereiskė, kad susilpnėjo valstybės ekonominės bei politinės galios. Atvirks­čiai, Egipto karinė slovė dar buvo priekyje. Tačiau neliko harmo­nijos tarp valdančios (nebe kūrybinės) mazumos ir valdomos daugumos. Jau stokojo vienybės ir pačios valdančiųjų virsūnės. To­lesnė Egipto raida buvo susijusi su centralizacijos ir decentra­lizacijos tendencijų kova. Dauguma nomarchų ir aukstų valdi­ninkų pradėjo laikyti save "isrinktaisiais", galinčiais valdyti salį. Jau Vidurinės Karalystės laikais provincijų valdytojams buvo leidziama turėti savo kariuomenę. Tai rodė centrinės val­dzios silpnėjimą ir suteikė daugiau drąsos, ambicijų nomarchams. Egipte. Nomarchai ėmė ziūrėti į sostinės nomo valdovus kaip į sau lygius, neturinčius dieviskos kilmės saknų. Todėl faraonams teko skubiai kurti profesionalią kariuomenę, pertvarkyti administracinę sistemą. Senosios Karalystės laikais faraonai rėmėsi tik siauru sos­tinės diduomenės sluoksniu; o Vidurinės Karalystės valdovai jau buvo priversti ieskoti platesnės atramos. Jie įtraukė į valstybės valdymą vidutinius sluoksnius. Egiptas demokratizavosi. Sis reiskinys turėjo ir neigiamą aspektą: sumazėjo valdininkų kompe­tencija, tarp jų vis daugėjo savanaudzių nekūrybingų zmonių. Todėl nesunkiai galima paaiskinti gana stiprius sukrėtimus, kurie sudrebino Vidurinę Karalystę. Apie juos suzinome is vadinamųjų "Ipusero posakių" - savotiskų pranasysčių. Jose nieko konkre­taus nepasakyta apie pačius įvykius. Drąsiai tvirtinti, jog tai bu­vęs liaudies sukilimas, negalime. Aiskūs tik rezultatai - salis vėl suskilo. Jos dalis vienu metu valdė XIII ir XIV dinastija. Tuo pat metu, apie XVIII amziaus pr. Kr. vidurį, is Rytų į Egiptą at­slinko karingos hiksų gentys (hiksais - "kalnuotos salies valdo­vais" jas pavadino patys egiptiečiai). Dviejų krizių - vidinės ir iso­rinės - derinys privedė Egiptą prie Antrosios Suirutės (1750 - 1580 m. pr. Kr.).

Hiksai uzėmė didziąją salies dalį. Is jų kilo XV ir XVI dinas­tija. Hiksų valdymo metu Egipto istorijoje nebuvo jokių katakliz­mų. XVIII dinastijos pradininkui Jachmui juos isvijus, nereikėjo atstatyti irigacinės sistemos, pertvarkyti ekonominių rysių, kaip po Pirmosios Suirutės.

Kariauti labiausiai sekėsi Tutmoziui III. Jis net 17 kartų zy­giavo į Aziją ir pasiekė Karchemysą prie Eufrato. Valdant jo proanūkiui Amenchotepui III, Egipto galybė pasiekė apogėjų. Gretimų salių valdovai į Tėbus siųsdavo meilikaujamus laiskus, nusizeminę girdavo faraoną ir kaulydavo ismaldos. Tačiau isorinė gerovė buvo apgaulinga. Civilizacijai teko patirti dar vieną likimo siųstą smūgį - Echnatono religinę reformą.

Echnatono religinė reforma

Religija kasdieniame egiptiečių gyvenime vaidino kur kas di­desni vaidmenį, negu siandien galime įsivaizduoti. Jos būta gana sudėtingos: senovės egiptiečių dievų panteone mokslininkai suskaičiavo du tūkstančius įvairių dievų.

Senosios Karalystės epochoje vyriausiu tapdavo dievas to miesto, provincijos, is kurio buvo kilusi valdovo seima. Is Memfio miesto kilusių valdovų valstybės dievu buvo Saulės dievas Ra. Kai ėmė valdyti Tėbų dinastija, jų dievas Amonas is dalies isstū­mė Ra. Dvi dievybės susiliejo į vieną, vadinamą Amonu Ra. Bet tai nereiskė, kad simtai vietinių dievybių buvo panaikinta. Jos ir toliau viespatavo egiptiečių kasdieniame gyvenime, uzimdamos prideramą vietą zynių sukurtoje sudėtingoje teologijos sis­temoje.

Vidurinės Karalystės epochoje svarbiausiu religiniu įvykiu tapo Ozyrio kultas. Bet Naujosios Karalystės pradzioje vėl įsi­galėjo Amono kulto zyniai. Faraonai po pergalingų zygių juos gausiai apdovanodavo. Simtai vergų ir sventyklose kraunami lo­biai kulto tarnams garantuodavo lemiamą politinę įtaką.

Ją vyk­dyti ėmėsi Amenchotepas IV (XV a. pr. Kr. pabaiga) Pirmus ketverius bendro valdymo metus jauna­sis faraonas gyveno Tėbuose. Paskui ėmė statyti naują sostinę vi­siskai tusčioje vietoje - 450 km į siaurę nuo Tėbų. Sestaisiais vaidymo metais isvyko is Tėbų ir įsikūrė naujame, Achetatonu pavadintame mieste (Achetatonas - "Atono horizontas"). Taip pat pasikeitė vardą ir ėmė vadintis Echnatonu, t. y. "Nuolankiu Atonui". Echnatonas įsakė visuose salies kapuose, sventyklose ir kitur istrinti Amono vardą. Neaplenkė sis įsakymas net ir tėvopaminklų. Atonas buvo paskelbtas vieninteliu dievu, o visų kitų dievų kultai - uzdrausti. Energingiausia Echnatono salininkė buvo jo zmona, puikioji Nefertitė. Si valdovė, apie kurios grozį visas pasaulis suzinojo is skulptūros, rastos Tel al Amarnoje, buvo Amenchotepo III duktė, vadinasi, tikra Echnatono sesuo. Kai kas net mano, kad ji buvusi reformos iniciatorė. Kitaip sunku paaiskinti, kodėl vėliau ji pateko į Echnatono nemalonę. Mat keturioliktais valdymo metais Echnatonas nusileido seniesiems Amono zyniams, o Nefertitė liko istikima naujam kultui. Mirus Echnatonui, ji dar iskėlė į sostą mazametį Tutanchatoną, deja, sis mirė jau kaip Tutanchamonas. Reforma zlugo. Visur buvo nutrintas, isdauzytas faraono eretiko vardas, Achetatonas istustėjo, Atono sventyklos sugriuvo, Echnatono mumija dingo be pėdsakų.

Kodėl reforma nepavyko? Echnatonas pakėlė ranką pries svenčiausią Egipto civilizacijos pagrindą - tradiciją. Per ilgus amzius egiptiečiai įprato prie savų dievų, ir jokie įsakai negalėjo jų priverst atsisakyti protėvių tikėjimo. Egipto visuomenė dar sugebėjo atsispirti į pragaistį vedančiam paziūrų vienodinimui, kitaminčių persekiojimui, fanatizmui. Tačiau reforma atliko savo "juodą" darbą. Civilizacija priartėjo prie visiskos dezintegracijos.

Egipto civilizacijos dezintegracija

Echnatono pertvarkymų sukelti vaidai susilpnino Egipto ga­lią. Į jo Azijos valdas įsiverzė chabirių gentys, siaurėje ėmė pulti hetitai. Salies viduje vėl atgijo intrigos, sąmokslai bei mėgini­mai uzurpuoti valdzią.

XIV a. pr. Kr. pradzioje, Amono zynių padedamas, sostą uz­grobė karo vadas Choremchebas. Jis sūnaus neturėjo, todėl po joi mirties valdzią perėmė kitas karo vadas - Ramzis. Prasidėjo Ramzių epocha Egipto istorijoje. Vienas po kito, su nedidelėmis pertraukomis, valdė dvylika Ramzių. Ypač pasizymėjo Ramzis II, kuris pirmasis susilpnino galingą Hetitų imperiją. 1296 m. pr. Kr. prie Kadeso susirėmė dviejų didzių to meto valstybių - Egipto ir Hetitų - kariuomenės. Nesantaikos priezastis buvo Sirija. Nė viena is kariaujančių salių negalėjo pasigirti nugalėjusi. Todėl praėjus sesiolikai metų, teko griebtis naujos taktikos: Sirija pasi­dalyta taikiai. Taip į pasaulinę diplomatijos praktiką įėjo trečių­jų valstybių dalijimasis įtakos sferomis.

Ramzių valdymo pabaigoje vėl sustiprėjo zyniai. Sustiprėjo tiek, kad paskutinįjį Ramzį zynys Herichoras nusalino nuo val­dzios ir pats tapo faraonu.

Jau nuo XXI dinastijos pradzios (apie 1085 m. pr. Kr.) Egip­tas vis dazniau tampa savo kaimynų ekspansijos objektu. 525 m. pr. Kr. persų valdovas Kambizas mūsyje prie Pelusijaus sutriuskino Psamticho III ka­riuomenę. Egiptas tapo Persijos satrapija.

Gana priestaringas buvo du simtmečius trukęs persų viespa­tavimo laikotarpis. Viena vertus, susidarė palankios sąlygos eko­nominiams rysiams su visais Artimaisiais Rytais, kita vertus - egiptiečiai taip ir nesusitaikė su nepriklausomybės praradimu. Zinoma daugybė sukilimų pries persus V - IV a. pr. Kr. Priesis­kumo persams dvasia padėjo Egiptą gana lengvai uzimti naujam uzkariautojui Aleksandrui Makedoniečiui. Egiptas pateko į nau­jos - heleninės - civilizacijos orbitą.

Civilizacijos dvasia ir tradicijos

Religija. Įprasta, kad kiekviena religija turi savo "sventąją" knygą, kurioje isdėstyti jos mokymo pagrindai. To negalima pa­sakyti apie egiptiečių religiją. Ji skelbė keletą doktrinų, kurios net neigė viena kitą. Stai viename himne kalbama, kad dievas Ra pagimdė pats save, o kartu ir visus dievus, visą pasaulį. Kitas himnas jau slovina Ra kaip deivės Nut sūnų. Svarbiausi religinės minties centrai Memfyje, Heliopolyje, Tėbuose pateikė skirtingus pasaulio ir zmogaus kūrimo aiskinimus, iskeldami savo vyriausiuosius dievus. Egiptiečiams jie neatrodė priestaringi. Sumaistį sukėlė tik Echnatonas.

Etika. Senovės egiptiečiai vartojo zodį "Maat". Mokslininkai linkę manyti, kad sis zodis reiskė pirmapradę tvarką. Nėra tiks­laus jo vertimo. Rusų egiptologas M. Korostovcevas teigia: "Maat - visais atzvilgiais simbolizuoja dievo įstatymą, gyvenimo nuostatų ir dorovės principų teisingumą". Senovės egiptiečiai "Maat" koncepcijos pagrindu sudarė istisą etikos sistemą. Ją perteikė ne tiek religinėje literatūroje, kiek vadinamuosiuose posa­kiuose, pamokymuose. Pagrindinė "pamokymų" mintis yra ta, kad zmogus turi siekti harmonijos su kartą visam laikui nustatyta tvarka Zemėje, o tin­kamo gyvenimo galima ismokti. "Pamokymuose" pateikiami pa­tarimai, kaip įsilieti į visuomenę ir gamtą. Sėkmės laidu laikomi sąziningumas ir teisingumas bet kokiomis sąlygomis. Labai pro­paguojama kantrybė, "sirdies audrų" slopinimas. Is islikusių didaktinės ir grozinės literatūros pavyzdzių ga­lima daryti ir kitą isvadą. Issilavinusioji senovės egiptiečių dalis manė, kad dievai nesikisa į zmonių gyvenimą. Todėl sukūrė am­zinos, darnios tvarkos sistemą - "Maat", o zmonės savo valia tu­rėjo jos laikytis.

Menas. Zemiskos tvarkos amzinumas bei nekintamumas at­sispindėjo ir senovės Egipto mene. Viskas buvo statoma amzinam naudojimui. Sventyklos, piramidės, statulos, bareljefai turėjo, be abejo, religinę prasmę. Kartu jie atspindėjo salies ir tautos didybę, talentą. Tiksliau pasakius, sias sąvokas egiptiečiai suliejo į vieną.

Herodotas taip apraso Labirintą - Vidurinės Karalystės val­dovo Sesostrio III laikais statytą didingiausią Egipto sventyklą:

,,.Visos graikų sventyklos yra pigesnės, nei si viena. Labirintas pralenkia Che­opso piramidę. Labirinte yra dvylika dengtų salių. vieni kambariai yra po zeme, kiti virs jų, is viso yra 3000, po 1500 kiekvienoje pusėje".

"Istorijos tėvo" negalėjo nestebinti si milzinisko ploto (75000 m²) sventykla, apsupta kolonų ir turinti daugybę įvai­riausios paskirties salių, maldos kambarių, koridorių, saugyklų.

Naujosios Karalystės gigantas buvo Tėbų sventyklų komplek­sas Karnakas. Jį pradėjo statyti XVIII, o baigė - XX dinastijos, valdovai. Is esmės tai buvo ne viena sventykla, o daugelio sven­tyklų miestas.

Antrasis pagal dydį klasikinio tipo sventyklos sedevras - Liuksoro maldos namai. Juos pastatė Amenchotepas III. Didziau­sią įspūdį darė sventyklos kolonos, kurių buvo 151. Jos vaizdavo papirusų giraite.

Nekintamo pasaulio samprata sąlygojo neturintį pavyzdzio konservatyvųjį oficialiosios skulptūros stilių. Zmogaus figūros vaizdavimas toks pat ir pirmuose islikusiuose reljefuose, ir pa­skutiniuosiuose, darytuose jau valdant romėnams: galva stat­mena pečiams, zvilgsnis tiesus. Pagrindiniai sio stiliaus bruo­zai - statiskumas ir frontalumas. Frontalumo dėsniu pagrįs­tas egiptiečių rimties bei garbingumo supratimas. Jų manymu, dievus ar garbingus mirusiuosius dera vaizduoti tik frontaliai, be to, tik stačius arba sėdinčius. Kūno dalims taip pat buvo nu­statyta tam tikra nekintama padėtis.

Skulptūra atitiko egiptiečių zmogaus idealo sampratą. Die­vai ir zmonės vaizduojami liekni, laiko nepaliesti, amzinai jauni ir zavūs. Kuriant dievų atvaizdus, sį stiliaus reikalavimą buvo nesunku islaikyti. Vaizduojant amzinai jauną zmogų, susidary­davo keblumų dėl antrojo principo, kuris reikalavo, kad statulos būtų panasios į vaizduojamąjį. Tarp gryno idealizmo ir bent minimalaus natūralizmo krastutinumų Egipto skulptūra balansa­vo visais istorijos laikais.

Per amzius viespatavusioje konservatyvioje tradicijoje atsi­rado viena propersa. Ji susijusi su faraono "eretiko" Echnatono vardu. Jis zlugdė ne tik religijos ir politikos tradicijas, bet ir preferavo meninės kūrybos dvasingumą. Susikvietęs viso Egipto dailininkus, ėmė juos globoti. Jaunieji dailininkai, issivadavę is kanono varztų, savo kūriniuose siekė tiesos ir tauraus papras­tumo. Echnatonas rėmė naująją meno kryptį ir leido net save vaizduoti kaip gyvą, kasdienį zmogų, be dieviskos didybės.

Taip atsirado nauja Tel al Amarnos dailė.

Seima. Ziūrint is laiko perspektyvos, seimos santykiais egip­tiečiai nuo pirmykstės bendruomenės gyventojų skyrėsi maziau negu nuo sių laikų zmonių. Konservatyvizmo elementai seimoje buvo labai įsitvirtinę.

Nuosavybę moteriskąja linija paveldėdavo duktė is motinos. Vedęs paveldėtoją vyras valdydavo nuosavybę, kol zmona būda­vo gyva. Po jos mirties turtas atitekdavo dukteriai arba dukters vyrui. Tai buvo grieztai privaloma ir valdovo seimai, todėl dauge­lis faraonų vesdavo seseris (Echnatonas - Nefertitę) ir net duk­teris (tas pats Echnatonas - Anchesenpatonę). Isliko sis papro­tys ir helenizavus Egiptą, antraip sunkiai būtų paaiskinami Kleo­patros VII gyvenimo vingiai. Pirmą kartą ji istekėjo uz savo jaunesniojo brolio. Sis įzengė į sostą. Jam mirus, Kleopatra istekėjouz sūnaus, taip pat tapusio valdovu. Julijus Cezaris, uzkaria­vęs Egiptą ir norėdamas įteisinti savo įzengimą į sostą egiptie­čių akyse, turėjo vesti Kleopatrą. Po jo Markas Antonijus, vedęs Kleopatrą, taip pat gavo teisę į sostą. Oktavianui nebuvo skirta tapti faraonės vyru: ji pasirinko mirtį.

Egipte gyvavo dar vienas pirmykstis paprotys - poligamija. Nors vyras turėjo būti istikimas ir nuolaidus sutuoktinis, tačiau santuoka retai būdavo monogaminė. Vyras galėjo turėti kelias zmonas. Valdovai ir didziūnai laikydavo didelius haremus. Dau­guma jų moterų, matyt, būdavo vergės ir savo padėties nelaikė zeminančia. Jos net manė, kad garbinga "skaityti palankumą savo viespaties akyse". Tokių moterų vaikai buvo auklėjami ha­reme. Vyriausiosios zmonos vaikai augo privilegijuoti.