Ekonomikos nuostatų modeliavimo rezultatas yra formaliais metodais gautas ekonomikos tekstas. Ar formalizavimas turi ribas?
Pakopiška ekonomikos kategorijų sistema yra struktūra. Kaip ji susijusi su struktūralizmu, semiotika, generatyvine gramatika?
Ar ekonomikos nuostatų modeliavimas yra dirbtinės ekonomikos kalbos kūrimas? Ar šiam tikslui naudotini tarptautiniai terminai? Kaip ekonomikos nuostatų modeliavimui gali pasitarnauti matematinė lingvistika, kompiuterinė lingvistika? Kaip formalizuoti tekstų supratimą? Kaip ekonomikos nuostatas modeliuoja kiti autoriai?
Pabandykime atsakyti į šiuos klausimus.
Formalizavimo ribos. Formalizavimo sąvoka pirmiausia susiformavo matematikoje, čia ji ir yra plačiausiai taikoma. Formalizavimas yra metodas, kurį taikant kuriami nauji modeliai. Formalizavimas yra struktūralizmo dalis. Struktūralizmas - tai pirmiausia visuma specialių mokslinių tyrimų įvairiose socialinio ir humanitarinio pažinimo srityse, kurių pagrindu čia keliamos ir gvildenamos atitinkamos bendros problemos. Struktūrą struktūralistai supranta kaip santykių tarp jos elementų visumą, kai tie santykiai ne tik nepriklauso nuo elementų kokybinių apibūdinimų, bet patys nulemia pastarųjų savybes. Taip išskirta struktūra laikoma formalizacijai pasiduodančių transformacijų sistema, išsaugant struktūros transformacijoms invariantinį jos branduolį. Pažinimo 16216u2020q formalizavimo bei matematizavimo nuostata iš esmės yra pažangi ir neišvengiama šiuolaikiniame mokslo išsivystymo etape. Iš tiesų, neabejotina formalizavimo reikšmė struktūrinei lingvistikai, kur, nežiūrint jos priešininkų kritinių prognozių, formalus metodas yra sėkmingai taikomas net ir turininiams tyrimams.
Matematinės struktūros gali būti tikslus ir patogus 'karkasas'ar analizės įrankis humanitarinių mokslų srityse. Tačiau matematinių struktūrų jokiu būdu negalima mechaniškai perkelti į humanitarines disciplinas, pvzd., į ekonomiką, norint gauti teisingus, moksliškai pagrįstus rezultatus, prieš tai reikia matematinės redukcijos metodu peržiūrėti tų disciplinų tyrimo objektus bei jų charakteristikas.
Net matematikos mokslo pilnas formalizavimas pasirodė neįmanomas. N.Bourbaki [68] savo struktūrų teorijoje atkreipė dėmesį į esminį formalizavimo metodo ribotumą, kuris remiasi žinoma K. Godel'io teorema, parodančia, kad kiekviena pakankamai išvystyta neprieštaringa formali teorija yra nepilna. Vadinasi, pati matematika įrodo,kad visiškas bet kokių mokslinių teorijų bei metodų formalizavimas iš principo nėra galimas.
Empirinių, neformalių mokslų (gamtos, humanitarinių) matematinio formalizavimo programoje, kuri tapo metodologine nuostata, ypač svarbi problema yra formalizavimo galimybių ir ribų nustatymas. Šis klausimas siejasi ir su struktūrinės bei sisteminės analizių santykiu.
Matematiniu požiūriu yra ne tik leistina, bet ir būtina priimti prielaidą, kad pirminės matematinės sąvokos pažymi neapibrėžtos prigimties objektus - svarbus tik santykių išreikštų aksiomomis patenkinimas. Tačiau mokslininkas, dirbantis empirinių mokslų srityje analizuoja konkrečios prigimties sistemas ir santykius. Jis gali abstrahuotis nuo tyrimo objektų bei santykių konkretumo, išskirti abstrakčias struktūras, sudaryti tokius matematinius modelius, kurie tam tikrose ribose atitiktų empirinę realybę. Šioje mokslinės analizės pakopoje realūs tyrimo objektai dažnai pakeičiami konceptualiais, konkrečios sistemos - abstrakčiomis struktūromis. Tačiau bet kuris empirinis mokslas, kokio abstraktaus teorinio ir formalizavimo lygmens bepasiektų, turi įvertinti tiriamų sistemų konkrečią prigimtį. Tuo būdu eksperimentas, suprastas pačia plačiausia prasme, tampa ne tik formalizavimo pradiniu tašku, bet ir galutiniu teorinių išvadų teisingumo patikrinimo būdu.
Galima teigti, kad formalizavimo ribų suvokimas paskatino padaryti išvadą, kad universalios teorijos visiems mokslams sukūrimas yra neįmanomas todėl, kad neįmanoma įvertinti konkrečios specifikos. Ekonomikos nuostatas modeliuoti gali tik ekonomikos specialistas. Čia taip pat svarbus yra eksperimentas, nuostatų verifikacija. Tik praktikoje patikrintas nuostatas galima pripažinti galiojančiomis. Nuostatoms modeliuoti turi būti naudojamos standartinės ekonomikos kategorijos. Formalizavimo ribos pasireiškia tuo, kad vien kompiuteris, be žmogaus negali modeliuoti visų ekonomikos nuostatų.
Struktūrinė lingvistika.
Šiuolaikinė struktūrinė lingvistika - tai abstrakti teorinė mokslo šaka, apimanti moderniąją fonologiją ir vadinamąją generatyvinių gramatikų teoriją, kurios pagrindinis atstovas yra amerikiečių kalbininkas N.Chomsky[68]. Esminė generatyvinės gramatikos naujovė - tai dinaminio aspekto išskyrimas anksčiau statiškai suprantamoje kalbos struktūroje. Generatyvinė gramatika tiria, kaip iš elementaraus imanentinio branduolio pagal tam tikras taisykles generuojami (kuriami) konkretūs variantai, pvzd., iš žodžio - išvestiniai žodžiai, iš elementarios frazės - išplėstiniai ir sudėtiniai sakiniai. Manoma, kad tokius generavimo procesus neįsisąmonintai atlieka žmogaus protas. Generatyvinių gramatikų teorija dedukcinių metodų pagalba ir bando aiškinti tuos procesus.
Struktūralistinė kryptis pirmiausia susiformavo lingvistikoje. Kalbos reikšmę iškėlė visi prancūzų mąstytojai, pradedant R.Descartes'u, baigiant K.Bergson'u. Nors kalba yra vieno mokslo, būtent lingvistikos tyrimo objektas, ji prasiskverbia į visas kitas socialines ir humanitarines mokslo šakas, nes socialiniai reiškiniai negali egzistuoti be kalbos, ekonomika negali egzistuoti be kalbos.
Kalba kaip universali ženklinė sistema su ryškiai išreikšta struktūra, sąlygojo struktūralistinio metodo susiformavimą pirmiausia lingvistikoje. Kaip pabrėžė C.Levi - Strauss, iš visų socialinių ir humanitarinių mokslų tik lingvistika gali būti laikoma to paties mokslinio lygio su gamtos mokslais dėl šių priežasčių: pirma, lingvistikos tyrimo objektas yra universalus, antra, jos metodas yra vienarūšis, t.y. pasilieka tas pats bet kokiai specifinei kalbai, kuriai jis yra taikomas, trečia, tas metodas yra pagrįstas keletu vieningai pripažintų pagrindinių principų. Taigi lingvistika buvo pirmoji humanitarinė disciplina, savo objekto analizei pritaikiusi struktūrinį metodą. Kalbos vidinei struktūrai tirti buvo panaudoti griežti dedukciniai metodai, iki tol taikomi tik gamtos moksluose.
Struktūrinės lingvistikos metodologinių principų formavimąsi pirmiausia sąlygojo ikistruktūrinė kalbotyros raida, kurioje galima atskleisti kai kurių struktūrinės lingvistikos idėjų užuomazgą bei gimimą.
18a. pabaigoje, tiriant bendrosios gramatikos sudarymo principus ar atskiras gramatikas, buvo pastebėta, kad kalba keičiasi kaip savaime besivystanti sistema. Susiformavo istorinė gramatika, kurios objektu tapo gramatinės sistemos raida.
Istorinė gramatika 19a. pradžioje sąlygojo lyginamosios kalbotyros atsiradimą, kuri vietoje kalbos kitimo proceso tyrė atskiras jos būsenas. Buvo išvystytas lyginamasis metodas, panašumų ir skirtingumų nustatymas gramatinėse konstrukcijose ir tiriama kalbų tarpusavio sąveika nepriklausomai nuo laiko skirtumų tarp jų. Lyginamosios kalbotyros įvesta 'kalbos būklės' samprata pagrįstai laikoma struktūrinės lingvistikos esminės kategorijos 'sinchronija' pirmtake.
19a. pabaigoje viešpataujančia kryptimi lingvistikoje tapo vadinamieji jaunagramatikiai, kurių nuomone, kalbos vystymasis vyksta kintant jos būklei. Pagrindinis jų dėmesys buvo nukreiptas į gyvųjų kalbų faktų studijavimą, jų žodinės formos analizę, svarbiausia mitologine nuostata laikant istorizmą. Jaunagramatikiai propagavo empirizmą, atomizmą, pasireiškiantį atskirų lingvistinių faktų analize.
Maskvos lingvistinės mokyklos vadovas F.Fortunatov[68], nepasitenkindamas konkrečių kalbos faktų analize, siekė nustatyti jų
dėsningumus. Kalbą jis suprato kaip tam tikrą ženklų visumą, sistemą, kurios tyrimą reikia pradėti nuo formalaus jos aspekto.
Vadinamosios Kazanės mokyklos vadovas J. Baudouin de Courtenay [68] pirmąkart suformulavo daugelį reikšmingų struktūrinės lingvistikos idėjų. Jis teigė, kad reikia skirti kolektyvo kalbą nuo individo kalbos, evoliucinį kalbos faktų aiškinimą nuo jų aiškinimo tam tikru laiko momentu. J. Baudouin de Courtenay vienas pirmųjų ragino tirti dabartinę kalbos būklę, atkreipė dėmesį į funkcionalųjį kalbos aspektą, įvedė fonemos, skirtingos nuo garso, sąvoką, suformuluodamas ypač svarbią struktūrinės lingvistikos kūrimesi fonemos koncepciją.
Struktūrinės lingvistikos erą 20 amžiaus pradžioje atvėrė žinomas šveicarų kalbininkas F. de Saussure [134]. Jis visuotinai pripažįstamas pirmuoju kalbininku, iki galo suvokusiu sistemos reikšmę kalbai. Žinoma, ikistruktūrinė lingvistika taip pat suprato kalbą kaip tam tikrą sistemą. Tačiau visi bandymai realizuoti kalbos sistemiškumo idėją, išskirti sisteminius ryšius joje buvo nesėkmingi: nepavyko nei, remiantis logikos principais, sukurti vieningos abstrakčios gramatikos visoms pasaulio kalboms, nei redukuoti kalbos dėsningumų į bendresnius kitų mokslų - biologijos, psichologijos ir kt. dėsnius.
F. de Saussure kalbos kaip sistemos idėją išreiškė jos ženklinio aspekto pagalba. Pasak jo, yra ženklinė sistema, paklūstanti savo pačios vidaus tvarkai, kurią atskleidžiant reikia atsiriboti nuo visų, betarpiškai su kalba nesusijusių veiksnių.
Sosiūriškas kalbos kaip uždaros sistemos supratimas remiasi tokiais priešpastatymais kaip vidinės ir išorinės lingvistikos, kalbos ir šnekos, sinchronijos ir diachronijos, formos ir substancijos skyrimas.
Pagrindinės F. de Saussure idėjos, įgalinančios tirti kalbą kaip tam tikrą ženklų sistemą, ne tik sąlygojo struktūrinės lingvistikos atsiradimą, bet buvo pradėtos taikyti ir kitose socialinėse bei humanitarinėse srityse. Iškėlęs universalaus mokslo apie ženklines sistemas idėją, jis pagrįstai laikomas vienu iš semiotikos pradininkų.
F. de Saussure mokymą galutinai suformavo jo mokiniai, sukurdami vadinamąją Ženevos mokyklą. Be jos struktūrinei lingvistikai atstovauja trys klasikinės kryptys: Prahos ir Kopenhagos mokyklos bei amerikiečių deskriptyvinė lingvistika.
Prahos mokykla atstovavo struktūrinei - funkcinei lingvistikos krypčiai ir toliau vystė F. de Saussure ir Baudouin'o Courtenai [68] funkcionalizmą. Ypač didelį poveikį struktūralizmui susiformuoti turėjo N. Trubetzkoy ir R. Jakobson'o mokslinė veikla [134].
N. Trubetzkoy toliau plėtojo F. de Saussure metodologinį priešpastatymą kalba-šneka, išskirdamas moksle apie kalbos garsus dvi atskiras šakas: fonetiką ir fonologiją. Fonetiką jis apibrėžia kaip mokslą apie šnekos garsus, t.y. apie realiai tariamus, empirinius, nesudarančius sistemos garsus, tuo tarpu fonologija suprantama kaip mokslas apie kalbos garsus - fonemas, sudarančias tam tikrą sistemą. Fonemos - tai lyg ir garsų esmės, išskirtos grynu pavidalu jų atliekamos prasminės skiriamosios funkcijos požiūriu.
N. Trubbetzkoy fonologinės koncepcijos branduolį sudaro mokymas apie esmės išskyrimą. Pagrindinės šiame mokyme yra fonemos ir fonologinės opozicijos sąvokos. Fonema - elementariausias kalbos prasminis skiriamasis vienetas, atskleidžiamas tikslių ir objektyvių metodologinių priemonių pagalba.
R. Jakobson - žymus distinktyvių požymių teoretikas, apibrėžęs fonemą kaip tų požymių visumą. Jo fonologinės teorijos pagrindą sudaro vadinamasis binarizmas. Tai - ypatingos reikšmės suteikimas binariškumo principui (kalbos vienetų paskirstymas po du narius, tarp kurių egzistuoja kokio nors būdingo požymio buvimo ir nebuvimo opozicija), nustatant distinktyvias opozicijas. Šis metodas sėkmingai taikomas bendradarbiaujant lingvistikai ir informacijos teorijai, taip pat kitoms žmonijos kultūros sistemoms (pvz., folklorui, žaidimo menui) tirti.
Išskirtinę vietą struktūrinėje lingvistikoje užima Kopenhagos mokykla, ypač jos vadovo L. Hjemslev'o sukurtoji abstrakti kalbos teorija, vadinamoji glosematika. L.Hjemslev'as laikomas pirmuoju kalbininku, kuris dirbo matematikos ir ypač matematinės logikos srityse, siekdamas pritaikyti tiksliųjų mokslų metodus lingvistikai. Pagrindiniu uždaviniu jis laikė imanentinės kalbos algebros, leidžiančios neprieštaringai, išsamiai ir paprastai aprašyti kalbą sukūrimą.
20 a. amerikiečių kalbotyroje pastebimi kai kurie būdingi bruožai, lyginant ją su Europos lingvistika. Amerikos mokslinės ir filosofinės minties tradicijos, pasižyminčios utilitariniu ir taikomuoju kryptingumu, atsispindi ir Amerikos lingvistikoje.
Deskriptyvinės lingvistikos pradininkas buvo specifinės Amerikos kalbotyros pradininkas F. Boas[134], tyrinėjęs indėnų kalbas. Jis iškėlė mintį, kad kalbos turi savo vidinę logiką, kuri neleidžia taikyti joms kurio nors vieno universalaus metodologinio principo, o primeta atitinkamą analizės metodą. F.Boas pirmasis iš Amerikos kalbininkų iškėlė sinchronišką kalbos aprašymą, kuris tapo deskriptyvinės lingvististikos tyrimo objektu.
F. Boas'o mokymą toliau vystė deskriptyvinės lingvistikos pradininkai E. Sapir ir L. Bloomfield [68]. Nepriklausomai nuo F. Saussure šie amerikiečių kalbininkai iškėlė vaisingas idėjas apie kalbą kaip organizuotą sistemą, pagrindiniu deskriptyvinės lingvistikos uždaviniu laikydami kalbinių struktūrų tyrimą.
Reikėtų išnagrinėti generatyvinės gramatikos taikymo ekonomikos nuostatoms modeliuoti galimybes. Ekonomikos nuostatų modeliavime išskirtiniu laikomas binariškumo principas.
Struktūralizmas ir semiotika. Struktūralizmas kaip mokslinis metodas taip pat glaudžiai susijęs su ženklinių sistemų tyrimais, kuriuos atlieka semiotika. Semiotika struktūralizmui tarnauja kaip tam tikras metodologinis instrumentas, nes ženklinio aspekto išskyrimas socialinių ir humanitarinių mokslų tyrimo objektuose įgalina atskleisti jų abstrakčias struktūras tokių būdingų ženklinių sistemų savybių dėka, kaip jų elementų invariantiškumas ir diskretiškumas. Semiotinis aspektas yra sutinkamas visose visuomeninio gyvenimo srityse, o ten kur reikalinga tos rūšies ženklinių sistemų struktūrų analizė, gali būti taikomas struktūralistinis metodas. Struktūrinė lingvistika atsirado būtent tuomet, kai F.de Saussure apibrėžė kalbą kaip ženklų sistemą, kartu iškeldamas ir atskiro mokslo apie ženklines sistemas - semiotikos - idėją, turėjusią didžiulę reikšmę šiuolaikiniam mokslui. Taigi struktūralizmas operuoja ne pačiais mokslinio tyrimo objektais, o juos pakeičiančiais ženklais ar ženklinėmis sistemomis, kas atitinka perėjimą nuo objekto stebėjimo ir aprašymo lygmens į aukštesnį modeliavimo lygmenį, įgalinantį giliau pažinti reiškinių esmę, gauti logines išvadas, pateikti įrodymus, iškelti ir patikrinti hipotezes. Kaip žinoma, ženklai yra įvairaus apibendrinimo lygio, pradedant nuo ženklų-kopijų, baigiant abstrakčiais formalios logikos ženklais. Labiausiai išvystyta apibendrinimo forma priklauso kalbiniams ženklams, kadangi kalba yra universali ženklinė sistema su ryškiai išreikšta struktūra. Tai yra viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl struktūralizmas pirmiausia iškilo lingvistikoje. Ekonomikos nuostatos modeliuojamos žodžių kaip ženklų pagrindu. Taigi struktūralizmas taikomas ekonomikos nuostatų modeliavime.
Ypač svarbus yra sosiūriškas ženklo supratimas, iš principo besiskiriantis nuo ženklo kaip simbolio, aiškinimų, kur pagrindinis dėmesys skiriamas santykiui tarp žodžių ir jų referentų, nurodant, kad santykis yra ne savivališkas, o tikslingas, kryptingas. Tuo tarpu F. de Saussure kalbinį ženklą apibrėžė kaip jungiantį ne daiktą ir jo pavadinimą, o sąvoką ir jos akustinį pavidalą ir atskleidė dvi svarbias ženklo savybes: ženklo savivališkumo ir signifikanto tiesiškumo savybes. Kitaip tariant F. de Saussure orientacija yra nuo vieno ženklo prie kito, o ne nuo žodžio prie daikto, kuris yra absorbuotas pačiame ženkle, kaip santykis tarp signifikato ir signifikanto. Ženklo savivališkumo savybė rodo jog vienas iš pagrindinių bruožų, išskiriančių žmogų iš gamtos pasaulio yra ne tiek sugebėjimas kalbėti, kiek sugebėjimas kurti ženklus. Todėl realybėje egzistuoja daugybė ženklinių sistemų, kurių bendras savybes tiria semiotika.
Struktūralizmo originalumas glūdi tame, kad jis pirmiausia atskiria signifikantą, kaip tyrimo objektą nuo signifikato. Tai labai svarbi struktūralizmo prielaida. Svarbią vietą struktūrų analizėje užima signifikantų tarpusavio santykių sutvarkymas - dėl to kyla semiotikos, kaip mokslo šakos problema: ar lingvistika yra platesnio mokslo apie ženklus ir jų sistemas sritis, ar semiotika yra lingvistikos sritis. Turint omenyje tris semiotikos aspektus - sintaktiką, semantiką ir pragmatiką - išplaukiant iš struktūralizmo postuluojamo signifikanto pirmumo signifikato atžvilgiu, akivaizdu, kad struktūrinis metodas kol kas dažniausiai taikomas sintaktikai.
Kaip nusakančią struktūralizmo ir semiotikos santykį, F. Jameson'as[134] nurodo vadinamąją struktūralistinę 'savimonės' teoriją, kurią atitinka metakalbos koncepcija. Metakalba, pasak F. Jameson'o, yra būtent ta forma, kurią 'savimonė' priima kalbos srityje: tai kalba, išreiškianti save ženklų sistema, kurios signifikantas pats yra ženklų sistema. Tuo būdu metakalba esanti tikrasis semiotikos, savęs, kaip proceso, supratimo instrumentas, įvairiais pavidalais pasireiškiantis struktūralizme.
Pakopiška ekonomikos kategorijų sistema sudaro struktūrą. Kategorijos yra savotiški ženklai, todėl pakopiška ekonomikos kategorijų sistema (PEKS) yra ženklinė sistema. Todėl būtina kalbėti apie PEKS semiotiką. Ekonomikos kalba yra universali ženklinė sistema su ryškiai išreikšta struktūra. Todėl semiotikos pasiekimai ir buvo pritaikyti ekonomikos nuostatų modeliavimui.
Dirbtinės kalbos. Tai ženklų sistemos, sukuriamos tose srityse, kur natūralių kalbų panaudojimas yra neįmanomas ar mažiau efektyvus. Dirbtinės kalbos yra skirstomos pagal specializaciją ir paskirtį, o taip pat pagal panašumo su natūraliomis kalbomis laipsnį.
Nespecializuotomis bendrosios paskirties kalbomis yra tarptautinės dirbtinės kalbos. Jos turi didžiausią panašumą su natūraliomis kalbomis ir yra vadinamos planinėmis, jei jos prigijo visuomenėje. 17-19 a. buvo sukurta apie 1000 projektų tokių kalbų, tačiau tik keletas iš jų buvo realiai naudojamos (esperanto, volapūk ir kt.). Yra skiriamos apriorinės dirbtinės kalbos, t. y. tokios kalbos, kurios nepriklauso nuo natūralių kalbų ir aposteriorinės dirbtinės kalbos - sudarytos natūralių kalbų pagrindu, bei mišrios dirbtinės kalbos. 18-19 a. daugiausia buvo kuriamos apriorinės kalbos, pagrįstos logine sąvokų klasifikacija (taip vadinamos filosofinės kalbos) arba kitu būdu motyvuojančios santykį tarp ženklų ir reikšmių (pvz. Dirbtinių kalbų, pagrįstų garsine simbolika, projektai). Tokių kalbų kūrimo pagrindu buvo tiesioginio ryšio tarp sąvokos ir žodžio, tarp turinio ir reiškinio idėja. Rečiau buvo kuriamos apriorinės dirbtinės kalbos su laisvu ženklų ir reiškinių santykiu. Pvz., buvo kuriami sąvokų numeracijos projektai. Pagal savo išraišką dirbtinės kalbos buvo gana skirtingos ir lygiagrečiai su rašytinėmis- garsinėmis bendrinės kalbos sistemomis (pozilalijomis) buvo kuriami rašymo projektai, neturintys garsinės išraiškos (pozigrafijos), gestų kalbos ir kt. 19 a. pabaigoje dirbtinių kalbų semiotinis diapazonas labai susiaurėja ir priartėja prie natūralių kalbų diapazono [134].
Pirmoji dirbtinė kalba, realizuota bendravime, buvo'volapūk' (M. Šlejeris, 1879m., Vokietija) priklauso mišriam tipui. Natūralių kalbų (anglų, vokiečių, prancūzų, lotynų) žodžiai čia yra pakeičiami ir praranda savo identiškumą (pvz., angl. world>vol, speak>pūk, iš čia 'volapūk' tarptautinė kalba). Aposteriorinės kalbos įgavo platesnį panaudojimą sukūrus esperanto kalbą (1887m., Lenkija), kuri iki šiol yra plačiausiai naudojama dirbtinė kalba. Mažiau populiariomis kalbomis buvo: ido kalba (reformuota esperanto), lotyno-sino-fleksione (sukurta italų matematiko Dž. Peano 1903m.), okcidental (1921-1922m.,E. Valis, Estija), interlingva (sukurta Tarptautinės pagalbinės kalbos asociacijos 1951m. vadovaujant A.Goud,JAV) ir kt. [134].
Specializuotomis dirbtinėmis kalbomis yra įvairios simbolinės mokslinės kalbos (matematikos, logikos, lingvistikos, ekonomikos, chemijos ir kt.) ir žmogaus-kompiuterio bendravimo kalbos (algoritminės arba programavimo kalbos, operacinių sistemų kalbos, duomenų bazių valdymo ir kt.) Bendruoju specializuotų dirbtinių kalbų požymiu yra formalus jų aprašymo būdas, kur yra užduotos jų abėcėlė (žodynas) ir reiškinių (formulių) sudarymo ir pertvarkymo taisyklės. Nežiūrint į šių kalbų formalų aprašymo būdą, jos nėra uždaros sistemos, nes žodžių ir reiškinių sudarymo taisyklės leidžia save papildyti. Todėl, kaip natūralių kalbų atveju, žodynas ir sudaromųjų tekstų skaičius yra potencialiai begaliniai.
Specializuotų kalbų panaudojimo pradžia galima laikyti 16 a. Europoje pirmą kartą panaudotus matematinių operacijų simbolius. 17-18 a. buvo sukurta diferencialinio-integralinio skaičiavimo kalba, o 19-20 a. matematinės logikos kalba. Lingvistikos simbolinių kalbų elementai buvo sukurti 20 a.30-40 metais. Mokslo simbolinės kalbos yra formalios sistemos, skirtos parodyti žinias ir jomis pasinaudoti. Šiose kalbose realizuojamos tokios funkcijos, kurių nėra natūraliose kalbose (pvz., loginio išvedimo priemonės).
'Kompiuteris - žmogus' tipo kalbų vystymasis prasidėjo ketvirtajame dešimtmetyje atsiradus elektroninėms skaičiavimo mašinoms. Pirmiausia buvo sukurtos kalbos, aprašančios skaičiavimo procesus ir duomenis dvejetainėje sistemoje. Penktajame dešimtmetyje buvo sukurtos simbolinio kodavimo sistemos (asembleriai), o 1957 m. programavimo kalba Fortran. 1960 m. grupė Europos mokslininkų pasiūlė kalbą Algol-60. Tokių kalbų programos tekstą paprastai sudaro antraštė, aprašomoji dalis ir procedūrinė dalis. Aprašomojoje dalyje yra aprašomi objektai, su kuriais bus atliekami veiksmai, o procedūrinėje dalyje veiksmai su jais. Veiksmai programavimo kalbose yra užduodami operatorių (sakinių) pavidalu, į kuriuos įeina operandai (kintamieji ir konstantos) ir simboliai. Simboliai šiuo atveju reiškia aritmetines, logines, simbolines ir kt. operacijas. Programavimo kalbose egzistuoja ypatingos gramatinės konstrukcijos loginėms operacijoms, ciklams, operatoriams, funkcijoms, paprogramėms užduoti. Egzistuoja tūkstančiai programavimo kalbų ir jų versijų (dialektų).
Dirbtinių kalbų pažinimas leidžia suprasti pagrindinius kalbos sudarymo ir funkcionavimo dėsnius, tokias kalbų funkcijas kaip komunikabilus tinkamumas, stabilumas ir keičiamumas, o taip pat apie sąmoningą žmogaus poveikį kalbai, apie kalbos formalizavimą ir optimizavimą.
Ekonomikos nuostatų modeliavimas yra ekonomikos tekstų kūrimas. Teksto kūrimui naudojamas ekonomikos žodynas, kuriame kategorijos surikiuotos pagal jų abstrakcijos laipsnį. Panaudojant atitinkamus metodus, kategorijos jungiamos į tekstą. Gaunama ekonomikos kalba, artima natūraliai, bendrinei kalbai, jei tekstui modeliuoti panaudotos žemų pakopų kategorijos arba artima dirbtinei kalbai priešingu atveju.
Matematinės struktūros. Struktūralizmas jau pirminėje formavimosi stadijoje buvo susijęs su matematika. Struktūrinės lingvistikos atstovai [68] iškėlė mintį, kad pagrindiniai santykiai tarp kalbos vienetų gali būti išreiškiami matematinių formulių pagalba. Jie lygino lingvistiką su matematika, nesidominčia savo nagrinėjamų objektų fizine prigimtimi, galvodami net apie kalbines teoremas, kurias galima būtų įrodyti.
Struktūralizmas apsiriboja socialiniais (tokiais kaip ekonomika) bei humanitariniais mokslais, o skleisdamas struktūros sampratą, pagrindiniais laiko tarpelementinių santykių pirmumo ir transformacijos idėjas. Struktūralizmas ekonomikos ir kitų mokslų srityse siekia atskleisti loginio- matematinio tipo struktūras, leidžiančias panaudoti griežtus dedukcinius metodus, susijusius su formalizavimu ir matematizavimu. Matematinių struktūrų pagrindinių principų perkėlimas į socialinių (taip pat ir ekonomikos) mokslų sritį nurodo vieną iš visuomenės ir gamtos mokslų suartėjimo galimybių mokslo metodologijos srityje.
Šiuolaikinėje matematikoje viena iš pagrindinių yra aibės sąvoka, kuri laipsniškai susiformavo iš įprastinių vaizdinių apie visumą, klasę šeimą ir pan. Aibė pirmiausia yra pamatinė aibių teorijos kategorija bei viena iš pagrindinių šiuolaikinės matematikos sąvokų apskritai. Pritaikius šią sąvoką įvairioms matematikos šakoms, pirmą kartą pasidarė įmanoma sisteminti visą matematiką vieningu pagrindu. Ekonomikos kategorijų yra žinoma apie 75000, o ryšių tarp jų skaičius sudaro aibę. Taigi sisteminti galima ir būtina ne tik matematiką, bet ir ekonomiką.
Šiuo metu pastebima tendencija sisteminti matematiką ne tik struktūriniu, bet ir 'kategoriniu' pagrindu. Sparčiai besivystančios kategorijų teorijos tyrimo objektai yra ne pačios struktūros, o jų tarpusavio santykiai, funkcijos bei koreliacijos aktai, kurių pagalba ga unamos pagrindinės struktūros.
Kompiuterinė lingvistika. Žmogus sugalvojo elektroninius įrenginius, palengvinančius aritmetinius skaičiavimus. Greitai buvo aptikta, kad šias mašinas lengvai galima pritaikyti kūrybinių uždavinių, susijusių su žmogaus žiniomis, sprendimui. Kaupėsi faktai, buvo kuriamos specialios kompiuterinės programos, sukauptų žinių apdorojimui buvo formuojamos vis naujos dirbtinės kalbos. Šis procesas paskatino naujo mokslo, vadinamo 'dirbtiniu intelektu' atsiradimą. Laikui bėgant daugelis teorinių 'dirbtinio intelekto' tyrimų įgavo praktinį pritaikymą. 'Dirbtinis intelektas' įgyvendina tikslias mechanines operacijas, atpažįsta pavidalus, veda tyrimą sudėtingomis sąlygomis, kuria eilėraščius, analizuoja prozą ir pan. Viena iš pagrindinių 'dirbtinio intelekto' problemų - kaip kompiuteriui suprasti žmogaus kalbą. Ši problema priskiriama kompiuterinės lingvistikos sričiai[7].
Kompiuterinė lingvistika bando rasti tinkamus algoritmus ir pritaikyti kompiuterį žmogui bendraujant su juo žmogaus kalba. Savo ruožtu kompiuteris gali valdyti kitus mašininius įrenginius. Todėl radus sėkmingą kompiuterinės lingvistikos projektų realizaciją, žmogus galės valdyti sudėtingus techninius objektus balso komandų ar tekstų žmogaus kalba pagalba. Palengvės ir paspartės ekonomikos nuostatų modeliavimas. Žmogaus pasaulis, žodžių pasaulis ir technikos pasaulis susilies.
Buvo sukurta daug programinių sistemų, kurių pagalba žmogus gali bendrauti su duomenų bazėmis ir ekspertinėmis sistemomis natūralia kalba. Paprastas bendravimas su duomenų bazėmis anglų kalba tapo įmanomas jau 1970-tais metais, sukūrus amerikiečių sistemą LIFER. Vėliau kompiuterinėje rinkoje pasirodė ir kitos, lankstesnės sistemos, aprūpinančios, deja, vis dar ribotą žmogaus kalbos interfeisą (sąsają) su kompiuteriu. Kadangi ekonomikos nuostatų modeliavimui pirmame etape naudojamas ribotas kategorijų skaičius, tai minėtą sistemą būtų galima taikyti modeliavimui. 1980-tais metais JAV buvo įkurtos kompanijos, kurios kūrė ir pardavinėjo žmogaus kalbos interfeisus su duomenų bazėmis, o taip pat ekspertines sistemas. Aktyviai vykdomi darbai, norint sukurti automatinio vertimo sistemą. Sistema SYSTRAN, naudojama JAV karinėse oro pajėgose, per metus išverčia apie 100 000 puslapių teksto. Analogiška sistema kuriama Europoje. Projekto išlaidos siekia 160 milijonų dolerių.
Natūralu, kad dirbtinio intelekto specialistai, puikiai žinantys kompiuterį ir programavimo kalbas, su didžiule energija savo metodais ėmė spręsti kalbos supratimo problemą. Kaip ten bebūtų, kalbos atpažinimo technologija yra labai viliojantis dalykas. Buvo vykdoma žmogaus kalbos algoritmų paieška, sukurtos labai sudėtingos kalbos supratimo programos labai siauram specialių sričių ratui, realizuotas dalinis mašininis vertimas ir daugelis kitų programų.
Šiandien kalbos atpažinimo sistemos veikia automatiniuose telefonų operatoriuose, joms galima diktuoti tekstą, suteikiama tikrai efektyvi pagalba žmonėms su negalia. Sistema naudojama medicinoje, pramonėje. Tačiau kol kas kalbos atpažinimo sistemų galimybės labai ribotos, bent jau kol kas jos nesugeba suprasti, apie ką eina kalba. Jas reikia mokyti, kas užima gana daug laiko. Tikrai negreitai galėsime maketuoti ar apiforminti savo darbus šių sistemų pagalba.
Taigi galutinio sprendimo nagrinėjant kalbos supratimo problemą nebuvo rasta. Kalba ir žmogus taip stipriai susiję, kad mokslininkams prireikė studijuoti žmogaus pasaulio suvokimo klausimą. O tai jau filosofijos sritis. Skirtinguose pasaulio moksliniuose centruose kompiuterių specialistai įniko į mitologiją, Platono, I. Kanto, L. Haidegerio, M.Fuko ir daugelio kitų filosofinės minties klasikų darbus. Poreikis kompiuteriui suprasti žmogaus kalbą atvedė prie amžinos žmogaus fenomeno temos. Kas mes? Iš kur mes? Kur einame?
Pabandykime giliau pažvelgti į žmogaus kalbos ir kompiuterio problemą, įvertindami teksto ypatumus ir dėsningumus.
Iš tikro, kompiuterio mokymas bendrauti žmogaus kalba - tikrai sudėtingas uždavinys, susietas su giliu įsiskverbimu į mąstymo ir kalbos dėsnius. Išmokyti kompiuterį suprasti žmogaus kalbą - tai tas pats, kas išmokyti jį jausti pasaulį. Daugelis mokslininkų mano, kad tai iš principo neįmanoma. Tačiau žmogaus ir jo elektroninio kūrinio suartėjimas jau vyksta, tik niekas negali pasakyti, kuo visa tai baigsis. Bet kokiu atveju, žmogus bandydamas modeliuoti kalbinį bendravimą su kompiuteriu, pradeda save suprasti kur kas giliau.
Tekstų analizė iš algoritminių procesų pozicijų leidžia išaiškinti tendencijas ir dėsningumus. Kuriamos programos, generuojančios tekstą. Galima tikėtis, kad bus sukurti automatiniai tekstų generatoriai[7]. Kol tokių nėra, ekonomikos tekstą modeliuoti gali žmogus, pasitelkęs kompiuterį.
Ekonominių hipertekstų modeliavimas. Jau atsiranda autorių [211], dirbančių su ekonomikos tekstais. Jie savaip supranta ekonomikos nuostatų modeliavimą.
Duomenų kiekis, cirkuliuojantis ekonominėse sistemose auga, o sistemos struktūra ir informacijos apdorojimo technologija vis sudėtingėja. Šie faktoriai didina darbų, padedančių integruoti ekonomiką kaip sudėtingą informacinę sistemą, svarbą ir sąlygoja informacinio modelio kūrimo ir tyrimo metodų forsavimą bei efektyvios programinės įrangos, skirtos kuriamo modelio aptarnavimui, gamybą.
Kompiuterių techninių galimybių augimas bei programavimo kalbų, galinčių dirbti su duomenų bazėmis, atsiradimas įtakoja intelektualinių informacinių technologijų vystymąsi. Viena iš svarbiausių ir dažniausiai naudojamų kompiuterinių technologijų yra tekstų, sudaromų natūralia kalba, apdorojimas.
Hipertekstas (netiesinis tekstas) - naujas informacinių modelių tipas, kurio struktūra pateikiama daugiamatės išsišakojusios (tinklinės) konstrukcijos pavidalu, sudarytos iš specialiu būdu paruoštų duomenų fragmentų, surištų tarpusavyje tam tikrais semantiniais santykiais.
Naudodamiesi Bekuso kalba aprašykime hiperteksto struktūrą. Hipertekstą bendrame pavidale pateiksime taip:
Hipertekstas=(Hiperteksto tezauras)(Tekstine informacija)(Pagrindiniu temu sarašas)(Abecelinis ˛odynas)
Hipertekstai, sukurti be kompiuterio pagalbos, naudojami jau seniai, tačiau hipertekstinė technologija gali būti plačiai taikoma tik sukūrus programinę įrangą, užtikrinančią darbą su hipertekstų duomenų masyvais.
Automatizuotos hipertekstų kūrimo ir apdorojimo sistemos skirtos ekonominių sistemų informaciniam modeliavimui bei įvairių tipų analitinių žinynų komplekso sukūrimui.
Hipertekstas savo galimybėmis ir struktūra yra artimas intelektualioms sistemoms, dirbančioms su žinių bazėmis. Be to, hipertekstas turi gerai išvystytą vartotojišką interfeisą, o taip pat ir galimybę papildyti ar modifikuoti žinių bazę. Hipertekstas yra kaip protinės abonento veiklos stiprintuvas ar katalizatorius.
Tyrimo ekonominį pagrindą sudaro ekonomikos tobulinimo užduočių klasė. Užduotys gali būti išspręstos naudojant hiperteksto modelį.
Hiperteksto informacinio modeliavimo metodologijos ypatybė yra ta, kad naudojama daugiasluoksnė dekompozicija ir semantika socialinių-ekonominių sistemų analizei. Dekompozicinių sluoksnių skaičius priklauso nuo nagrinėjamo objekto sudėtingumo bei mokslinių tikslų ar praktinių poreikių. Tokiu būdu pasiektas ekonominių sistemų vaizdavimo daugiamatiškumas yra efektyvi priemonė kiekviename dekompoziciniame lygyje sukuriamų modelių pažingsniniam vertinimui ir tikslinimui.
Taigi, informacinis modelis, realizuotas hipertekstinės žinių bazės pavidalu yra loginių-lingvistinių modelių atmaina, o hipertekstinė technologija yra įvairių ekonominių sistemų tyrimo automatizuota įranga, pagrįsta naujausiais informatikos pasiekimais.
Aukščiau pristatyta metodika [211] turi panašumų su šios monografijos autoriaus metodika: naudoja sinonimus, abstrakcijos (dekompozicijos) laipsnį, modeliavimo metodus. Sutampa požiūriai, kad kompiuteris yra žmogaus pagalbininkas modeliuojant tekstus.
Reziumuojant 'Ekonomikos nuostatų modeliavimo lingvistinius aspektus' būtina akcentuoti štai ką.
Ekonomikos nuostatų modeliavimo rezultatas yra formaliais metodais gautas ekonomikos tekstas. Tačiau formalizavimas turi savo ribas. Todėl modeliuoti ekonomikos nuostatas privalo žmogus padedant kompiuteriui.
Ekonomikos nuostatų modeliavimas, pakopiškos ekonomikos kategorijų sistemos sudarymas remiasi struktūralizmo, semiotikos pasiekimais. Reikia nagrinėti generatyvinės gramatikos taikymo ekonomikos nuostatų modeliavimui galimybes.
Ekonomikos nuostatų modeliavimas yra dirbtinės specialios ekonomikos kalbos kūrimas, kai naudojamos aukštos pakopos kategorijos ir atvirkščiai, kalbos, artimos bendrinei kalbai kūrimas, kai naudojamos žemų pakopų kategorijos.
Ekonomikos nuostatų modeliavimui naudotini matematinės ir kompiuterinės lingvistikos pasiekimai.
Kompiuteris jau pradeda suprasti žmogaus kalbą. Tai išplečia ekonomikos nuostatų modeliavimo galimybes.
Sveikintina, kad atsiranda daugiau autorių, modeliuojančių ekonomikos tekstus ir hipertekstus.
Reziumuojant 'Ekonomikos nuostatų modeliavimo ištakas', būtina pažymėti, kad ekonomikos nuostatų modeliavimas remiasi į tvirtą filosofinį ir lingvistinį pagrindą.
Fenomenologija ir hermeneutika kviečia nagrinėti ekonomikos tekstus.
Neopozityvizmas išvystė loginę kalbos analizę, pasisakė už griežtą, tikslią ir vienaprasmę kalbą. Analitinė kalbos filosofija remiasi kategorijomis, kurios išsidėsčiusios pakopomis.
Ekonomikos nuostatų modeliavimas susiduria ir su problemomis. Tai prasmės, begalybės problemos. Problematiška pasirinkti koncepciją ekonomikos nuostatoms modeliuoti.
Kibernetika padeda spręsti iškilusias problemas. Dirbtinio ir natūralaus intelekto sąjunga įgalina modeliuoti ekonomikos nuostatas.
Ekonomikos nuostatų modeliavimas, pakopiškos ekonomikos kategorijų sistemos sudarymas remiasi struktūralizmo, semiotikos pasiekimais. Reikėtų nagrinėti generatyvinės gramatikos taikymo ekonomikos nuostatų modeliavimui galimybes.Ekonomikos nuostatų modeliavimas yra dirbtinės specialios ekonomikos kalbos kūrimas, kai naudojamos aukštos pakopos kategorijos ir atvirkščiai, kalbos, artimos bendrinei kalbai kūrimas, kai naudojamos žemų pakopų kategorijos.
Ekonomikos nuostatų modeliavimui naudotini matematinės ir kompiuterinės lingvistikos pasiekimai.
Kompiuteris jau pradeda suprasti žmogaus kalbą. Tai išplečia ekonomikos nuostatų modeliavimo galimybes.
Sveikintina, kad atsiranda daugiau autorių, modeliuojančių ekonomikos tekstus ir hipertekstus.
|
