ZEMDIRBYSTĖ IR APLINKOS APSAUGA

RACIONALUS ŪKIO TVARKYMAS

Ūkininkauti reikia pradėti nuo gamybos planavimo ir zemės ūkio teritorijos organizavimo. Reikia siekti pastovios, gerai apgalvotos ir ilgalaikės laukų tvarkos. Turi būti sudaromi ūkių planai, kuriuose pazymėtos naudmenos, keliai ir grioviai, ir siais pl 19519h721t anais vertėtų daznai naudotis. Ūkio planuose taip pat nurodomi sėjomainos laukai, sodyba su gamybiniais pastatais, esami ir planuojami apsauginiai zeldiniai. Zeldiniai turi skirti gyvenamąją ir gamybinę sodybos dalis. Jie yra ne tik gamtos, bet ir priesgaisrinės apsaugos elementas (2.1 pav.).

2.1 pav. Ūkio planas su naudmenomis ir sėjomainos laukais: I- antrųjų metų daugiametės zolės; II- ziemkenčiai; III- kaupiamieji; IV- vasarojus; V- vasarojus su įsėliu; VI- pirmųjų metų daugiametės zolės

Svarbu gerai suplanuoti ganyklų ir sienaujamų daugiamečių zolių plotus. Dirbami laukai turi būti pakankamai dideli, kiek galima vienodesnio dydzio ir keturkampės formos, kad būtų lengviau naudoti zemės ūkio techniką.

Kiek leidzia vietos sąlygos, laukų ribos turi būti sutapatinamos su esančiomis natūraliomis ribomis (grioviais, keliais, upeliais). Pageidautina, kad dirbamoje zemėje būtų ir kitų naudmenų: miskų, pievų ir ganyklų, pelkių bei vandens telkinių. Dėl ūkio planų sudarymo ir sėjomainos laukų suprojektavimo rekomenduojama kreiptis į Valstybinį zemėtvarkos institutą arba Lietuvos zemės ūkio konsultavimo tarnybą. Norimų auginti augalų struktūros pasirinkimas - pats pirmasis viso zemėtvarkos darbo etapas. Pasirenkant ūkio kryptį (specializaciją), būtina atsizvelgti į vietos sąlygas - dirvozemį, reljefą, klimatą bei atitinkamiems regionams perspektyvią specializaciją. Vakarų zonoje, Rytų aukstumose ir pietryčių Lietuvoje daugiau dėmesio reikėtų skirti pieno ir mėsos galvijininkystei, o Vidurio zonoje - intensyvesnei prekinei augalininkystei ir jos deriniams su gyvulininkyste. Be to, ūkio gamybos kryptis neturi kelti gamtosaugos problemų.

Svarstant, kokius augalus reikėtų auginti, reikia ziūrėti, ar isaugintą produkciją bus galima realizuoti. Zemės ūkio produkcijos perdirbėjų ir vartotojų poreikių analizė, produkcijos gamybos islaidos ir mastai, transportavimo bei kooperacijos galimybės taip pat yra svarbūs pasirenkant specializacijos kryptis.

Planuojant ūkinę veiklą, reikia turėti tokią informaciją:

Kokia kaina ir kokios galimybės parduoti ūkyje pagamintą prekinę produkciją ar paslaugą.

Kokios numatomos gaminti ir parduoti produkcijos gamybos islaidos.

Dirvozemio, klimatinių infrastruktūros sąlygų atitikimas analogiską produkciją gaminančių ūkių sąlygoms, pranasumų ir trūkumų analizė.

Ūkininko ir kitų gamyboje dalyvaujančių asmenų patyrimas bei zinios apie specializuotosios gamybos kryptį ir galimybės jų įgyti per trumpiausią laiką.

Turimos gamybos priemonės, jų įsigijimo ir kreditavimo galimybės, turimos apyvartinės lėsos, jų įsigijimo ir kreditavimo galimybės.

Galimų padarinių gamtai nustatymas, apsauginių, prevencinių ir kompensacinių priemonių taikymo galimybių techninė-ekonominė analizė.

Pasirenkant augalininkystės produkciją ir auginamus augalus, atsizvelgiama į dirvozemio granuliometrinę sudėtį. Lengvose dirvose didziausią produkcijos dalį paprastai sudaro grūdai, neblogai dera bulvės ir kai kurios zolės. Sunkesniuose dirvozemiuose geriau auga ne tik javai, bet ir linai, cukriniai ir pasariniai runkeliai, daugiametės zolės.

Augalininkystės produktų gamyba nulemia ir gyvulininkystės kryptį, nes galvijams reikia ganyklų, o kiaulienos gamyba plėtojama ten, kur pasėlių struktūroje gali vyrauti javai. Avininkystę tikslinga plėtoti kalvotuose rajonuose, nes juose galima turėti sausų ganyklų.

Pasarams gauti reikalingi pasėlių plotai nustatomi pagal formulę:

P = R/D,

čia P - perspektyvinis pasėlio plotas ha;

R - reikalingas pasarų kiekis pasariniais vienetais;

D - derlingumas pasariniais vienetais is hektaro.

Apskaičiuojant pasėlių plotus, reikia numatyti, is kokių augalų gausime mums reikalingus pasarus. Garantuočiausias zaliųjų pasarų derlius mūsų klimatinėmis sąlygomis gaunamas is daugiamečių zolių plotų. Derlinguose priesmėlio ir lengvo priemolio dirvozemiuose gerai uzdera kukurūzai. Nuėmus kukurūzus vaskinės brandos, gerai susmulkinus ir uzraugus, pagaminamas vertingas pasaras - grūdainis, kuriuo seriant galima sumazinti brangių pasarų - koncentratų kiekį galvijų racione. Siekiant turėti baltymingesnių koncentruotųjų pasarų, ankstiniais arba jų misiniais su varpiniais (vikiai ir avizos, zirniai ir mieziai) reikėtų apsėti apie vieną trečdalį viso pasarui skiriamo vasarojaus ploto.

Sudarant pasėlių struktūrą, reikia apgalvoti, ar visus darbus bus galima atlikti laiku. 2.1 lentelėje pateikiama, kiek reikia darbo valandų 1 ha auginant kai kuriuos augalus.

2.1 lentelė. Darbo sąnaudos auginant kai kuriuos augalus (h/ha)

Svarbu ir augalų produktyvumas, kuris labai priklauso nuo zemės nasumo. Nustatyta, kad ūkiuose, kurių zemės nasumas 21 - 30 balų, vienam balui tenka po 0,08 - 0,09 t grūdų. Vidutinio nasumo zemėse, kurios įvertintos 31 - 40 balų, vienam balui tenka 0,07 - ,09, o gerose zemėse, kurių nasumas didesnis negu 40 balų, - po 0,06 - 0,07 t grūdų. Pavyzdziui, jei ūkio zemės nasumas 47 balai, javų derlingumas apytikriai bus: D = 47 x 0,07 = 3,3 t/ha. Jei ūkininkas pajėgus įsigyti reikiamą kiekį trąsų ir pesticidų, turi pakankamai zemės ūkio technikos ir zinių viską padaryti pagal agrotechnikos reikalavimus, taikydamas sėjomainas, gali planuoti is kiekvieno hektaro gauti ne po 3,3, bet daug daugiau (iki 6-8 t is ha) javų, palyginti su ankstesniais metais gautais derliais. Zinant javų derlingumą ir taikant derlingumo koeficientus (2.1 priedas), galima apskaičiuoti ir kitų augalų derlių.

Didziausią produkciją duoda visi kaupiamieji. Naujos auginimo technologijos ir mechanizacija įgalina auginti siuos augalus taip, kad jų pasėliai sudarytų net iki 30 proc. ariamosios ūkio zemės.

Ankstinių augalų (lubinų, zirnių, vikių, peliuskų, pupų ir ypač dobilų bei liucernos) plotus verta didinti ir ekonominiu, ir ekologiniu poziūriais.

Ypač kruopsčiai turi būti rengiami mechanizacijos priemonių ir technologinių kompleksų įsigijimo, taip pat gamybos, kuriai reikia didelių pradinių investicijų (gyvulininkystė, sodininkystė, siltnamių darzininkystė), planai.

Daugiau dėmesio į gamtosaugą turi būti kreipiama rengiant specializuotosios gamybos kalvotame reljefe, karsto rajone, upių salpose ir paezerėse planus. Laidziuose lengvesnės granuliometrinės sudėties dirvozemiuose, kuriuose greičiau uzsitersia gruntinis vanduo, turi būti plėtojama ekstensyvesnė gamyba.

Durpiniuose dirvozemiuose, zinant jų svarbą aplinkai, rekomenduojama neauginti vienmečių augalų. Pirmenybę reikia teikti pievų ir ganyklų įrengimui, pelkinių uogų auginimui, vandens pauksčių veisimui, medzioklei ir kt. Kad sumazėtų durpių mineralizacija, galima patvenkti vandenį, atkurti natūralias pievas ir pelkes.

DIRVOZEMIO DERLINGUMAS (nasumas)

Dirvozemio derlingumas (nasumas) yra jo pajėgumas aprūpinti augalus maisto medziagomis ir vandeniu. Derlingas dirvozemis yra neutralios ar artimos jai reakcijos, jame daug augalų pasisavinamų maisto medziagų, pakankamai humuso ir nėra kenksmingų medziagų. Naudojant zemę, negalima leisti, kad dirvozemio derlingumas arba jo fizikinės bei agrocheminės savybės blogėtų, t.y. kad dirvozemis degraduotų (2.2 priedas).

Dirvozemio derlingumą nulemia dirvozemio tipas, granuliometrinė sudėtis, silumos, vandens ir maisto medziagų rezimas, organinių medziagų kiekis, mikrobiologinės savybės ir taikomos agrotechnikos priemonės (zemės dirbimas, tręsimas). Ūkinė veikla taip pat gerokai veikia sių veiksnių kitimą - didina derlingumą ar skurdina gamtinę aplinką. Neapdairiai didinant trąsų normas (augalai tiek trąsų negali sunaudoti), be reikalo svaistomi pinigai ir gali padidėti aplinkos tarsa.

Biologiniai dirvozemio derlingumo issaugojimo ir didinimo metodai siuo metu laikomi perspektyviausiais. Is jų rekomenduojami:

a) tinkamos sėjomainos;

b) daugiamečių ankstinių augalų plotų didinimas;

c) mėslo, siaudų ir kitų organinių medziagų panaudojimas humuso kiekiui dirvozemyje didinti;

d) tarpinių augalų auginimas zaliajai trąsai;

e) dirvozemio kalkinimas.

Kad didėtų dirvozemio derlingumas, reikia isnaudoti ir natūralius gamtinius veiksnius - drėgmės pakitimus, gilų įsalą, gilias bei tankias augalų saknis ir naudingą mikroorganizmų veiklą. Mūsų sąlygomis gilesnių dirvozemio sluoksnių struktūrą gerinti mechaninėmis priemonėmis ekonomiskai neapsimoka.

Liucernos, rytiniai oziarūčiai, raudonieji dobilai, varpinės daugiametės zolės su tankia, giliai besiskverbiančia saknų sistema gali būti auginamos dirvos struktūrai pagerinti.

Sekliai nuskustos razienos ir is dalies įterpti susmulkinti siaudai mineralizuodamiesi sujungia nitratus ir padidina humuso kiekį dirvozemyje. Pavirsiuje likusios augalų liekanos apsaugo dirvozemį nuo vėjo erozijos. Neleistina siaudus deginti - esant labai piktzolėtam pasėliui siaudus reikia kompostuoti ir panaudoti augalams tręsti.

Svarbiausi agrocheminiai parametrai, apibūdinantys dirvozemio derlingumą, yra dirvozemio reakcija, organinių medziagų, augalų pasisavinamo fosforo ir kalio kiekiai. Be to, reikalingi duomenys apie kalcio (Ca), magnio (Mg) ir mikroelementų - vario (Cu), cinko (Zn), mangano (Mn), boro (B), molibdeno (Mo), kobalto (Co)-kiekius.

Darzovėms, aliejiniams augalams, bulvėms didelę reiksmę turi kalcio, sieros ir kitų elementų kiekis dirvozemyje. Cheminiai tyrimai yra brangūs, todėl, sprendziant, kokių tyrimų duomenis reikia turėti sudarant tręsimo planus, verta naudotis konsultavimo tarnybų ir mokslininkų patarimais.

Svarbus rodiklis įvertinant dirvozemį yra jo struktūra. Geros dirvozemio struktūros pozymiai:

1. Zemę lengva dirbti.

2. Lietaus vanduo greitai susigeria į dirvozemį.

3. Dirvozemis nesutankėja ir per daug neperdziūsta.

4. Dirvozemis pakankamai atsparus slėgimui (islaiko zemės dirbimo mechanizmų svorį).

Geros ekologinės būklės dirvozemio agrocheminiai pozymiai tokie:

a) neutrali arba jai artima dirvozemio reakcija;

b) nusistovėjęs organinių medziagų (humuso) balansas;

c) didelis dirvozemio biologinis aktyvumas bei nitrifikacinė galia (gerai pasisavinamos maisto medziagos, greitai suyra kenksmingos organinės medziagos);

d) kenksmingų medziagų (sunkiųjų metalų, pesticidų) kiekis ne didesnis arba nedaug didesnis uz foninį sių medziagų kiekį, būdingą tai vietovei.

Rūgsčias dirvas (pH mazesnis kaip 5,5) reikia kalkinti, tačiau ne per daug, ypač sudurpėjusiuose ir daug organinių medziagų turinčiuose dirvozemiuose. Didelis kalcio kiekis sukelia organinių medziagų skaidymosi pagreitėjimą ir kai kurių dirvozemio agrofizikinių savybių pablogėjimą.

Dirvozemio grupės pagal organinių medziagų ir pagrindinių augalams reikalingų maisto medziagų atsargas pateikiamos 2.3 priede.

Tik nesuslėgtose dirvose būna gera dirvozemio struktūra. Mineralinio dirvozemio tankio agronominis įvertinimas pateikiamas 2.2 lentelėje.

2.2 lentelė. Mineralinio dirvozemio tankio agronominis įvertinimas

INTENSYVIOJI, SUBALANSUOToji IR EKOLOGINĖ ZEMDIRBYSTĖ

Iki siol dazniau taikoma intensyvioji, dar vadinama įprastine, zemdirbystės sistema. Brangstant trąsoms ir didėjant produktų kokybės reikalavimams, vis plačiau taikomos subalansuotoji( integruotoji) ir ekologinė, arba organinė, zemdirbystės sistemos.

Zemdirbių agronomijos, aplinkos apsaugos zinios bei patirtis, vietos ekonominės, gamtinės-klimatinės sąlygos, tradicijos ir zemės ūkio technikos lygis daug nulemia vienos ar kitos zemdirbystės sistemos paplitimą. Kol trūko maisto produktų, labiausiai buvo paplitusi intensyvioji zemdirbystės sistema. Siuo metu, kai vis daugiau dėmesio skiriama produkcijos kokybei ir aplinkos apsaugai, perspektyvesnės yra subalansuotoji ir ekologinė zemdirbystės sistemos.

Intensyvioji zemdirbystės sistema

Intensyviajai zemdirbystei būdinga specializacija, koncentracija ir gamybos mastų didinimas, mechanizavimas, cheminių ir biologinių priemonių taikymas, siekiant pagaminti kuo daugiau prekinės produkcijos (2.2 pav.).

2.2 pav. Taikant intensyviąją zemdirbystės sistemą, maisto medziagų perteklius brangina produkciją ir tersia aplinką

Augalininkystės ūkiai, nelaikydami gyvulių, sumazina zalienų plotus, neaugina daugiamečių zolių, kurios yra labai svarbios didinant dirvozemio derlingumą. Nesant gyvulių, laukai netręsiami organinėmis trąsomis, dėl to dirvozemyje mazėja humuso. Supaprastėjus sėjomainoms arba auginant vienus ir tuos pačius augalus, derlingumui palaikyti reikia daugiau mineralinių trąsų ir augalų apsaugos priemonių. Ilgainiui dirvozemis nualinamas, augalai blogiau pasisavina maisto medziagas, produkcija brangsta ir didėja aplinkos tarsa.

Gamybos intensyvinimo ribas nustato zemės ūkio gamybos reguliavimo ir aplinkos

apsaugos įstatymai bei kiti teisiniai dokumentai.

2.3.2. Subalansuotoji zemdirbystės sistema

Subalansuotoji (integruotoji) zemdirbystės sistema ekonominiu bei ekologiniu poziūriais optimizuoja zemės ūkio gamybą augalininkystės ir gyvulininkystės srityse, ypač tolimesnėje ateityje (2.3 pav.).

2.3 pav. Taikant subalansuotąją zemdirbystės sistemą, maisto medziagų, augalų apsaugos priemonių ir kt. naudojama tik tiek, kiek būtina planuotai zemės ūkio produkcijai gauti

Gamtosaugos poziūriu tobulesnė subalansuotoji zemdirbystės sistema. Gamyba salies mastu numatoma tokia (kvotų dydziui nustatyti), kad patenkintų salies vidaus poreikius ir turimus eksporto įsipareigojimus. Zemės ūkio produkcijos poreikį parodo paklausos ir pasiūlos balansas, natūraliai didėjantis ar mazėjantis kiekvienoje salyje. Zemės ūkio produkcijos gamybos mastus, pardavimą ir vartojimą kiekvienoje salyje rodo statistikos duomenys. Kiek konkrečiai gali pagaminti zemės ūkio produkcijos, kiekvienas ūkininkas suzino pagal skirtas supirkimo kvotas. Tai produkcijai, kurios paklausa laikinai daug didesnė negu pasiūla, kvotos nenustatomos. Pavyzdziui, ES salyse siuo metu nėra avienos kvotų. Taikant sią zemdirbystės sistemą, nustačius produkcijos pardavimo kvotas, gamintojas maziau rizikuoja investuodamas į gamybą negu esant visiskai laisvai rinkai.

Subalansuotajai zemdirbystei būdinga tai, kad paisoma ne tik ekonominio efekto, gaunamo uzbaigus gamybos ciklą ir pardavus produkciją, bet ziūrima ir tolimesnės perspektyvos - gamybos poveikio aplinkai. Pavyzdziui, sudarant planuojamam derliui gauti reikalingų maisto medziagų kiekio balansą, atliekami ir sių medziagų pasklidimo į aplinką (vandenis, atmosferą) skaičiavimai bei stengiamasi sią zalą aplinkai sumazinti, ribojant gamybą arba keičiant augalų auginimo technologijas.

Plėtojant sią zemdirbystę taikomos dirvozemio derlingumą didinančios sėjomainos - didinami zalienų, ankstinių augalų plotai, sėjami tarpiniai augalai, o tai verčia auginti ne vien augalus, bet ir veisti gyvulius. Auginant gyvulius, reikia gerai suderinti organinių ir mineralinių trąsų naudojimą. Trąsų naudojama tiek, kiek gali pasisavinti augalai, todėl kasmet reikia sudaryti tręsimo planus, maisto medziagų balansus ne tik laukams, bet ir visam ūkiui. Reikia vesti ūkinės veiklos apskaitą. Pesticidų normos mazinamos, jie naudojami tik esant derliaus sumazėjimo pavojui. Plačiai reikia taikyti profilaktines ir biologines augalų apsaugos priemones.

2.3.3. Ekologinė zemdirbystės sistema

Ekologinė zemdirbystė tai ūkininkavimo sistema, kuri remiasi sėjomainomis ir jų rotacijomis, ūkyje sukaupiamomis organinėmis trąsomis: augalų liekanomis, gyvulių mėslu, ankstiniais augalais, zaliąja trąsa, kenkėjų, ligų ir piktzolių necheminės kontrolės metodų įvairove. Optimalu, kai sudaromas uzdaras energijos apykaitos ciklas. Ekologinės zemdirbystės sistema labai apriboja sudėtinių sintetinių trąsų, pesticidų, herbicidų, augimo reguliatorių naudojimą ir taip padidina maisto produktų bei pasarų gyvybingumą.

Ekologinė (biologinė, organinė, bioorganinė, biodinaminė) zemdirbystės sistema taikoma siekiant gaminti neuzterstą cheminėmis medziagomis produkciją. Chemijos pramonės gaminamos mineralinės trąsos ir pesticidai pakeičiami natūraliomis, gamtoje esančiomis medziagomis. Isimtiniais atvejais ir labai ribojant, galima naudoti kai kurias mineralines trąsas ir pesticidus (2.4 pav.).

2.4 pav. Taikant ekologinės zemdirbystės sistemas, mineralinės trąsos ir pesticidai naudojami prisilaikant Ekologinio zemės ūkio taisyklių

Ekologinių ūkių produktyvumą lemia sėjomainos, maisto medziagų balansas, pasiekiamas auginant ankstines zoles ir tręsiant organinėmis trąsomis, tarp jų ir sideratais (zalioji trąsa), taip pat kenkėjų, ligų ir piktzolių necheminių kontrolės priemonių įvairovė.

Susipazinti su ekologinio zemės ūkio reikalavimais galima Zemės ūkio rūmų Ekologinės gamybos skyriuje. Zemės ūkio rūmuose galima gauti informaciją apie ekologinio zemės ūkio plėtotę, ekologiskai svarius produktus. Siais klausimais organizuojami seminarai, kursai bei mokymai, konsultuojama, kaip pereiti is chemizuoto į ekologinį ūkį.

Pertvarkos į ekologinį ūkininkavimą kompleksinę programą įgyvendina viesoji įstaiga "Tatulos programa". Si organizacija perdirba ir realizuoja sertifikuotus ekologiskai svarius produktus mugėse, nuosavose parduotuvėse, taip pat plėtoja tai salies ir uzsienio rinkose.

Ekologinių ūkių ūkininkus ir kitus zmones, besidominčius ekologiniu ūkininkavimu, vienija ekologinės zemdirbystės bendrija "Gaja". Ekologinės zemės ūkio produkcijos sertifikavimą atlieka viesoji įstaiga "Ekoagros". Produkciją padeda realizuoti kooperatyvas "Ekoimpulsas".

Ūkininkavimo taikant ekologinės zemdirbystės sistemas ypatumai :

sėjomainose būtina auginti ankstinius augalus;

laukams tręsti naudoti organines trąsas ir gerai pagamintus kompostus;

sudaryti palankias sąlygas daugintis sliekams ir kitiems makro- bei mikroorganizmams.

Kad mazėtų maisto medziagų nuostoliai, reikia:

gerai atlikti zemės dirbimo bei augalų prieziūros darbus;

per daznai nepurenti (taisant blogai atliktą darbą) zemės, saugoti dirvozemį nuo pernelyg didelio susmulkinimo, organinių medziagų mineralizacijos ir struktūros gadinimo bei suslėgimo;

laikytis tinkamų zemės dirbimo ir sėjos terminų;

sėti tarpinius augalus;

gerinti dirvozemio struktūrą;

plėsti daugiamečių augalų plotus.

Kad nesutriktų maisto medziagų balansas, reikia nuolat tikrinti maisto medziagų atsargas dirvozemyje. Trūkstamas maisto medziagas būtina papildyti. Tačiau tręsti reikia laikantis ekologinei zemdirbystei keliamų reikalavimų.

Kadangi piktzolių negalima naikinti herbicidais, o augalams apsaugoti nuo ligų ir kenkėjų galima naudoti tik sertifikuotus insekticidus ir fungicidus, svarbios tokios priemonės:

profilaktika (sėjomainos, veislės, atsparios ligoms ir kenkėjams, didelė biologinė įvairovė, sudarant sąlygas plisti augalų kenkėjus naikinantiems aukstesniesiems gyvūnams ir mikroorganizmams);

mechaninės (racionalus zemės dirbimas, mechaninis piktzolių, kenkėjų bei jų kiausinėlių naikinimas ir pan.);

biologinės (biopreparatų naudojimas);

piktzolių sėklų paplitimo mazinimas.

Ekologiskai svarius produktus, palyginti su įprastais, bus lengviau realizuoti esant jiems geros kokybės, salyje ir uzsienyje turint didesnį ir pastovų produkcijos asortimentą bei kiekį. Todėl plėtojant ekologinę zemdirbystę svarbi valstybės parama, zemdirbystės, perdirbimo ir realizavimo kooperacija ( naudinga plėtoti "Tatulos programos" patirtį, kuri visa  tai gerai perpratusi).

SĖJOMAINOS

Sudarant ir įgyvendinant sėjomainą, vienu metu sprendziami ekonomikos, zemėtvarkos ir agrotechnikos klausimai.

Sėjomaina - tai ariamosios zemės naudojimo būdas, kai ji suskirstoma pastoviais ir lygiais laukais, kuriuose augalai kaitomi is anksto nustatyta tvarka, atsizvelgiant į ūkio gamtines, ekonomines ir organizacines sąlygas

Zemės ūkio augalų kaitaliojimo tvarka vadinama sėjomainos schema, o laikas, per kurį visi schemoje numatyti augalai pereina per vieną sėjomainos lauką, - sėjomainos rotacija.

Siekimas mazinti gamybos islaidas veda prie pigiausiai isauginamų pasėlių isplėtimo tokiu mastu, kad juos tenka atsėliuoti. Kai viename sėjomainos lauke kelerius metus auginami tie patys augalai, tai vadinama atsėliavimu. Ilgai atsėliuojami augalai yra pastovūs atsėliai, arba monokultūros, ir sėjomainoms nepriklauso.

Gali būti atsėliuojami ir nedidelę dalį visų pasėlių uzimantys kai kurie kultūriniai augalai, ypač kukurūzai, jei trūksta jiems augti tinkamų dirvų. Svarbi aplinkybė, nuo kurios priklauso ilgo atsėliavimo sėkmė, - tai plintančių per dirvą kenkėjų ir ligų sukėlėjų nebuvimas. Augalų kaitymas labai atpigina ir kovą su piktzolėmis, geriau isnaudojamas dirvos vanduo ir maisto medziagos, ilgą laiką nemazėja dirvų derlingumas.

Nors ilgas atsėliavimas patraukia ūkininkavimo paprastumu, tačiau siejasi su didele rizika patirti didelių ekonominių nuostolių, pavyzdziui, dėl ligų ir kenkėjų isplitimo ar auginamiems augalams nepalankių meteorologinių sąlygų. Atsėliuojant tenka naudoti daugiau cheminių medziagų augalams apsaugoti bei trąsų dirvos derlingumui sugrązinti, kartu didinant sių medziagų pasklidimo aplinkoje pavojų - zalą gamtai ir zmogui, gyvenančiam toje aplinkoje. Tinkamų sėjomainų taikymas duoda ekonominę ir aplinkosauginę naudą:

a)      efektyviau isnaudojamas natūralus dirvozemio derlingumas, todėl maziau reikia mineralinių trąsų;

b)      maziau reikia pesticidų;

c)      sumazėja dirvozemio erozijos pavojus;

d)      sumazėja maisto medziagų isplovimo ir gruntinio bei pavirsinio vandens uztersimo pavojus.

Skirtingos ūkio kryptys ir ūkininkavimo sąlygos nulemia labai įvairias sėjomainas. Pagal paskirtį ir jose auginamų augalų sudėtį sėjomainos klasifikuojamos į lauko, pasarines ir specialiąsias. Lauko sėjomainoje javai ir prekiniai augalai uzima daugiau kaip 50%, o pasarinėje sėjomainoje daugiau nei 50% sudaro pasariniai augalai. Specialiosios sėjomainos skirtos tam tikrų augimo sąlygų ir specialios agrotechnikos reikalingiems augalams. Jos yra darzo, medelyno, bityno, vaistingųjų augalų, dirvosaugos.

2.4.1. Sėjomainos schema

Augalų kaitaliojimo tvarka sėjomainos laukuose turi apsaugoti augalus nuo ligų ir kenkėjų paplitimo. Tai galima pasiekti sėjant tuos pačius augalus tame pačiame lauke tik po tam tikros pertraukos. Kai kitaip negalima, taikant labai gerą agrotechniką, miezius galimas sėti dvejus trejus, o rugius ir avizas - dvejus metus paeiliui. Kviečius ir cukrinius runkelius pakartotinai sėti rizikinga, o linus nuostolinga. Kukurūzus į tą patį sėjomainos lauką galima atsėliuoti arba sėti po vienerių, rugius ir vasarinius kviečius - po dvejų, avizas, vikius, pupas, lubinus - po trejų, zirnius - po ketverių, dobilus - po ketverių penkerių (keičiant rūsį po dvejų trejų), linus - po seserių, daugelį kitų augalų - po trejų ketverių metų. Atsėliavus miezius turėtų būti daroma vienerių dvejų metų pertrauka.

Kaitomi kultūriniai augalai turi savo priessėlį ir posėlį. Priessėlis - tai anksčiau tame pačiame lauke augę arba augantys augalai, o posėlis - tai augalai, kurie augs nuėmus dabar augančiuosius.

Nustatant rotacijos narių sėjomainos schemoje skaičių, pirmiausia atsizvelgiama į augalus, kuriems reikalingas pats ilgiausias laikotarpis, kad galėtų būti sėjami į tą pačią vietą. Pavyzdziui, jei ūkyje auginami linai, tai rotacija turi būti sudaryta ne maziau kaip is 7 narių. Dobilai sėjomainoje dazniausiai naudojami dvejus metus. Be to, vieneri metai dar praeina nuo jų sėjos iki naudojimo. Vadinasi, dobilai dirvą uzima trejus metus. Kadangi jie reikalauja trejų ketverių metų pertraukos, kad būtų sėjami toje pačioje vietoje, rotaciją reikia sudaryti is 6 -7 narių.

Nustačius, is kiek narių bus sudaryta rotacija, apskaičiuojama, kiek ariamosios zemės teks vienam rotacijos nariui. Patogiausia, kai ta dalis bent apytikriai prilygsta kuriai nors vienai augalų grupei. Nedideli (10-15 proc. vienam rotacijos nariui tenkančio ploto) pasėlių ploto skirtumai yra leistini. Gerai sėjomainos schemai keliami sie reikalavimai:

sėjomaina turi derėti su ūkio gamybos specializacijai tinkama pasėlių struktūra, aptarta 2.1 skyriuje;

sėjomainoje turi būti islaikyta kiekvieno kultūrinio augalo grįzimo į tą pačią vietą bent minimali pertrauka;

kiekvienas sėjomainos narys turi eiti po kiek galima geresnio priessėlio.

Is sėjomainos schemos matyti, kokia dalis viso sėjomainai skirto ploto tenka kiekvienam augalui. Tarkime, kad sėjomaina susideda is 8 sėjomainos narių, is kurių 3 javai; tai sudarytų (100:8 %; 12,5x3=37,5%) 37,5 procento viso sėjomainos ploto. Sitaip lengva patikrinti, ar sėjomainos schema dera su pasėlių struktūra. Prireikus keistina ir pasėlių struktūra, atsizvelgiant į tai, ar galima schemoje parinkti tinkamus numatomiems auginti augalams priessėlius.

Nevienodos priessėlinės vertės augalus galima suskirstyti į dvi grupes: vieni is jų dirvos derlingumą isnaudoja, bet prie jo padidinimo neprisideda, kiti dirvos derlingumą atkuria, palaiko ir didina. Prie pirmųjų priskiriami linai ir varpiniai javai, prie antrųjų - kaupiamieji, ankstiniai javai ir daugiametės zolės. Kad visi zemės ūkio augalai sėjomainos schemoje issidėstytų po gerų priessėlių, reikia, kad dirvos derlingumą mazinantys augalai būtų keičiami dirvos derlingumą didinančiais augalais. Pavyzdys schemos, kurioje 9 laukų rotacijoje dirvos derlingumą didinantys augalai kaitaliojami su derlingumą mazinančiais augalais, pateiktas 2.4 priede.

Atskirų derinių pavyzdziai: bulvės ir mieziai; vikių ir avizų misinys zaliajam pasarui ir zieminiai kviečiai; daugiametės pasarinės zolės ir linai. Laikoma, kad dirvozemio derlingumą dobilų ir varpinių zolių misinys padidina dvejiems trejiems metams, o ankstiniai javai - iki vienerių metų. Kaupiamieji augalai, kai gera agrotechnika, padidina dirvos derlingumą iki vienerių metų, sideratai - dvejiems trejiems metams.

Dazniausiai derlingumą didinantys augalai daro teigiamą poveikį ir gamtinei aplinkai. Maziau azoto trąsų reikės, jei į sėjomainos schemą įtrauksime daugiau ankstinių javų: pupų, zirnių, lubinų. Kaip galima suplanuoti geresnius priessėlius nedaug pakeičiant pasėlių struktūrą, įtraukiant ankstinius javus ir daugiametes zoles, parodyta 2.5 priede.

Intensyvių ūkių sėjomainų schemose iki 30 proc. pasėlių gali sudaryti kaupiamieji augalai: cukriniai ir pasariniai runkeliai, bulvės, pasariniai kopūstai ir kukurūzai. Siauros specializacijos ūkiuose pasėlių struktūrai pagerinti, įtraukiant aukstesnės priessėlinės vertės augalus į sėjomainos schemas, rekomenduojama kooperuotis augalininkystės ir gyvulininkystės ūkiams. Jei vasarinių varpinių javų auginsime ne daugiau kaip 50 proc. viso pasėlių ploto, jų priessėliai bus geri.

Dirvozemio derlingumui didinti ir kaip priessėlį lauko sėjomainoje tinka auginti daugiametes pasarines zoles. Grūdų specializacijos ūkiai jas turėtų auginti vien tik tam, kad nealintų dirvozemio. Tokiu atveju pasarus galima parduoti arba auginti zoles sėklai.

Ziemojantys pasėliai yra:

a)      zieminiai javai (kviečiai, rugiai, mieziai, kvietrugiai);

b)      zieminiai rapsai;

c)      dobilai ir kitos daugiametės zolės (tarp jų ir kultūrinės ganyklos);

d)      daugiametės darzovės.

Rekomendacija, kad ziemojantys augalai sudarytų 50 proc. visų pasėlių ploto, lengvai įvykdoma pieno ir mėsos specializacijos ūkiuose, ypač jei galvijai seriami zoliniais pasarais. Lauko sėjomainoje reikia auginti daugiau ziemkenčių, sėti daugiametes zoles (dobilus, motiejukus, eraičinus) į javus kaip įsėlinius augalus.

2.4.2. Sėjomainos laukai

Sudarius sėjomainos schemą, reikia paskirstyti (padalyti) ūkio ariamąją zemę sėjomainoms (jei jų ūkyje yra ne viena), o toliau pereiti ir prie pačių sėjomainos laukų sudarymo. Vieni augalai (dobilai, zirniai, kviečiai, mieziai, cukriniai runkeliai, daugelis daugiamečių zolių) geriau auga sunkesnės granuliometrinės sudėties dirvozemiuose (lengvo ir vidutinio sunkumo priemoliuose), kiti (rugiai, garzdeniai, perluočiai, bulvės, avizos, lubinai, grikiai, seradėlės) - lengvesnės granuliometrinės sudėties (smėlio ir priesmėlio) dirvozemiuose. Jei ūkyje yra įvairios granuliometrinės sudėties dirvozemių, galima auginti įvairesnius augalus, tačiau labai didelė auginamų augalų įvairovė apsunkina darbų organizavimą.

Ūkyje planuojamų auginti augalų pasėlių plotai yra nevienodi, todėl kiekvienam pasėliui ne visada galima skirti po atskirą sėjomainos lauką. Mazesnį plotą uzimantys augalai gali būti auginami viename sėjomainos lauke su kitais. Tačiau viename lauke galima sėti tik tokius augalus, kurie reikalauja panasaus dirvos paruosimo, tręsimo, vienodos pasėlių prieziūros, o juos nuėmus, lieka vienodų savybių dirva. Be to, viename lauke augantys augalai neturi trukdyti ruosti dirvą kitiems augalams. Dėl to jie turi mazdaug vienu laiku pasiekti ūkinę brandą, kad būtų galima kartu nuimti. Zemės ūkio augalų grupavimo lentelė pateikiama 2.6 priede.

Kai dirvozemio derlingumas skiriasi, reikia derintis prie tokių zemės savybių, kurių zemdirbiui pakeisti neįmanoma. Mazesniuose ūkiuose gali pasitaikyti tik vienas kitas sklypas, kuriame augalų augimo sąlygos labai skiriasi. Tokie laukai neįtraukiami į sėjomainą ir vadinami nesėjomaininiais laukais. Stambesniuose ūkiuose, kai yra didesnių dirbamos zemės plotų, kurių dirvozemis skirtingas, galima praktikuoti kelias sėjomainas.

2.4.3. Sėjomainos įgyvendinimas

Suskirsčius ariamąją zemę sėjomainos laukais ar sklypais, pasibaigia sėjomainos sudarymo darbai. Po to reikia įgyvendinti sėjomainą, t. y. siekti, kad kuo greičiau visus laukus uzimtų sėjomainos schemoje numatyti augalai.

Zemės ūkio gamybą derinant prie rinkos ekonomikos sąlygų, sunku islaikyti ūkyje pastovią pasėlių struktūrą. Keičiantis pasėlių struktūrai, reikia keisti ir sėjomainų schemas. Pasėlių struktūrą vis vien reikia planuoti nors vieneriems dvejiems metams. Esant stabiliai rinkai pasėlių struktūra mazai kinta, tada ūkyje visuose laukuose augalus galima kaitalioti vienoda tvarka; to ir siekiama įgyvendinant sėjomainas. 2.5 paveiksle pavaizduota keturių, o 2.6 - penkių laukų sėjomaina (rotacija trunka atitinkamai ketverius ir penkerius metus).

2.5 pav. Keturlaukė sėjomaina: A- pirmieji rotacijos metai: I - lubinai pasarui, II - rugiai, III - bulvės, IV - avizos; B - antrieji rotacijos metai: I - rugiai, II - bulvės, III - avizos, IV - lubinai pasarui

2.6 pav. Penkialaukės sėjomainos pavyzdys: I - pirmųjų naudojimo metų dobilai; II - antrųjų naudojimo metų dobilai; III - ziemkenčiai; IV - kaupiamieji; V - vasarojus su įsėliu

Kol sudarytuose laukuose auginami augalai ne pagal suprojektuotą sėjomainos schemą, reikia kasmet sudarinėti pereinamąsias sėjomainų schemas bei laikinas rotacijas.

Auginant augalus, kurie tame pačiame lauke gali būti sėjami tik po ilgesnio laiko (dobilai, linai, zirniai, rapsai), pereinamosios rotacijos bus ilgesnės, jų neauginant - trumpesnės. Pereinant prie pastovių sėjomainų, reikėtų, kad ūkininkai turėtų pastovius laukus ir zinotų bent penkerius metus augintų augalų kaitą. Naudojantis priessėlių lentele (2.3 lent.), lengva parinkti priessėlį ir sudaryti pereinamąsias sėjomainų rotacijas.

2.3 lentelė. Priessėlių tinkamumas

+ - labai geras priessėlis, - geras, O - vidutinis, · - blogas, - - labai blogas; tusčias langelis - priessėlis agrotechniskai geras, ūkiskai blogas.

Pereinamasis laikotarpis paprastai trunka dvejus trejus metus. Įgyvendinus sėjomainą prasideda normalus tvarkingas ūkininkavimas. Pereinamajame laikotarpyje ir įgyvendinus sėjomainas, reikia rasyti uzrasus apie kiekviename lauke augintus augalus, derlių, naudotas trąsas, kitas agrotechnikos bei kultūrtechnikos priemones.

2.4.4. Sėjomainos laukai kalvotame reljefe ir karsto zonoje

Skirtingi augalų apsaugos nuo erozijos būdai ir priemonės verčia atskirti lygias zemes nuo banguotų, o sias - nuo kalvotų. Tai galima padaryti pagal vyraujančius slaitų polinkius. Lygioms zemėms būdingi slaitų polinkiai, ne didesni kaip 2-3 , banguotoms - iki 5-6 , kalvotoms - iki 8-10 . Kaip ir lygumose, kalvotame reljefe reikia siekti, kad sėjomainos laukų forma būtų kuo taisyklingesnė - stačiakampio, trapecijos ir pan.

Statesnius slaitus, kalvų virsūnes ir nepatogius dirbti netaisyklingos formos laukelius, israizytus griovų, su labai įvairuojančiu dirvozemiu geriausia uzsėti daugiametėmis zolėmis, o plotus su nuardytu dirvozemiu - uzsodinti misku. Daugiametes zoles kalvotame reljefe taip pat reikia auginti koncentruotų vandens srautų nutekėjimo vietose, palei upelius, melioracijos griovius.

Jei kalvų slaito nuolydis:

iki 5 , daugiametės zolės sėjomainoje turi sudaryti ne maziau kaip 35-40% bendro ploto;

nuo 5 iki 7 , daugiametės zolės sėjomainoje turi sudaryti ne maziau kaip 50% bendro ploto;

nuo 7 iki 10 , daugiamečių zolių plotas sėjomainoje turi sudaryti ne maziau kaip 65-80%.

Visais siais atvejais reikia vengti auginti kaupiamuosius augalus. Ten, kur nuolydis 10 - 15°, turi būti auginamos tik daugiametės zolės. Slaitus, statesnius kaip 15 , geriausia apsodinti misku.

2.7 pav. Vyraujantys Lietuvos zemių polinkio kampai laipsniais

Siaurės Lietuvos karsto zonoje ir apsauginiame rajone Vyriausybė Specialiosiose zemės naudojimo sąlygose nustatė normas, kurių laikantis būtų sumazinta gruntinio vandens tarsa. Dauguma nuorodų reglamentuoja pasėlių struktūrą.

2.8 pav. Lietuvos karsto rajono schema: 1 - karsto rajonas; 2 - intensyvaus karsto zona; 3 - apsaugos zona

2.4.5. Humuso balansas

Įvairūs zemės ūkio augalai palieka dirvoje nevienodą organinių liekanų kiekį, todėl ir humuso susidaro nevienodai. Humuso dazniausiai pagausėja po daugiamečių zolių. Auginant vienmečius augalus, humuso suardoma daugiau, negu susidaro. Daugiausia humuso suyra ten, kur auginami kaupiamieji, nes dėl intensyvios pasėlių prieziūros vyksta sparti humuso mineralizacija (2.7 priedas). Proporcingai sėjomainoje esančių augalų plotams apskaičiuojamas humuso balansas visam ūkiui. Dazniausiai humuso sumazėja daugiau, negu jo susidaro. Norint nenualinti dirvų, reikia tręsti mėslu. Kad susidarytų 1 t humuso, reikia 15-12 t gero mėslo (20-25 proc. sausosios medziagos).

2.4.6. Ilgesnės vegetacijos ir tarpiniai augalai

Antroje vasaros pusėje ir rudens pradzioje, kai temperatūra palyginti didelė ir netrūksta drėgmės, dirvozemyje mineralizuojantis organinėms medziagoms, susikaupia daug mineralinio azoto, kurį produktyviai sunaudoja ilgos vegetacijos arba vėliau pasėti augalai.

Ilgesnės vegetacijos augalai:

cukriniai ir pasariniai runkeliai, pasariniai kopūstai, griezčiai;

vėlyvosios bulvės;

kukurūzai silosui;

vėlyvosios darzovės (burokėliai, vėlyvosios morkos, vėlyvieji kopūstai).

Tarpiniai augalai geriausiai tinka gausiai tręsiamuose lengvesnės granuliometrinės sudėties dirvozemiuose. Sunkiose dirvose, turinčiose stambią struktūrą ir blogesnį kapiliarinio vandens rezimą, ypač sausesniu laikotarpiu, tikslinga auginti lengviau sudygstančius ir geriau augančius įsėlius (gausiaziedes svidres ar raudonuosius dobilus) negu posėlinius augalus.

Tarpinių (įsėlinių ir posėlinių) augalų sąrasas pateikiamas 2.4 lentelėje.

2.4 lentelė. Tarpinių augalų grupės

Auginti tarpinius augalus ypač aktualu specializuotuose grūdų gamybos ūkiuose. Juose, siekiant geresnės grūdų kokybės, javai intensyviai tręsiami vėlesnėse jų vystymosi fazėse, todėl dirvoje lieka neisnaudotų maisto medziagų. Tarpiniai augalai pasisavina maisto medziagas ir neleidzia jų isplauti vasaros pabaigoje ir ankstyvą rudenį. Be to, augalų uzdengtą dirvą maziau veikia lietus, todėl jos būna geresnių hidrofizikinių savybių, normaliai drėgnos ir purios. Tokias dirvas lengva gerai suarti bet kokiu gyliu, todėl ir darbo savikaina būna mazesnė.

PIEVŲ IR GANYKLŲ ĮRENGIMAS

Daugiametės pievos ir ganyklos saugo aplinką nuo uztersimo, o jų zolynai yra pigūs ir vertingi pasarai gyvuliams. Pagrindiniai zolynų įrengimo reikalavimai tokie:

jeigu vietoj senos pievos norite įrengti naują , nepalikite senos suartos pievos ziemai, nes seni zolynai turi sukaupę daug azoto, kuris ziemą isplaunamas, todėl tokiu atveju geriau arti pavasarį;

jeigu laukas labai piktzolėtas, pries ariant būtina isnaikinti piktzoles;

dirva sėjai turi būti gerai, lygiai ir negiliai įdirbta;

reikia atlikti dirvozemio laboratorinį tyrimą;

lengvai augalų pasisavinamas fosforo ir kalio trąsas reikėtų isberti ir įterpti sėjos metu, o azoto trąsas - augalams sudygus;

tiesioginė sėja be antsėlio duoda geriausius rezultatus;

sėjant su įsėliu, reikėtų sumazinti javų sėklų normą ir padidinti fosforo bei kalio trąsų normas;

jeigu sėjama antroje vasaros pusėje, liepos pabaiga turėtų būti galutinis terminas;

kad dygstantys daigeliai nezūtų, dirvoje turi pakakti drėgmės, todėl dirvą pries sėją būtina akėti ir voluoti;

zolyno tankumas sėjos metų pavasarį turėtų būti 5-7 tūkstančiai daigų kvadratiniame metre, todėl sėklas reikia įterpti vaziuojant per lauką dviem kryptimis;

po sėjos daugelį piktzolių, ypač aukstaūgių vienmečių, padeda isnaikinti ganymas, bet galima jas naikinti ir mechaniniu būdu, nupjaunant virsūnes;

zolyną reikia nuganyti iki 5-6 cm auksčio jau ankstyvoje jo įsitvirtinimo stadijoje, darant nedideles pertraukas;

ganymas, o ne pjūtis pirmaisiais naudojimo metais (t.y. ne įsėjimo ) suteikia garantijų, kad zolynas bus tankus.

Zolynų prieziūros ir ganymo pagrindiniai reikalavimai:

suplanuokite sistemą pries ganymo sezoną;

padedami specialistų, sudarykite zolynų tręsimo planą;

pjauti skirtus zolynus tręskite didesnėmis trąsų normomis negu ganyti skirtus, geriausia likus sesioms savaitėms iki pjovimo;

srutomis ar skystuoju mėslu tręskite tik pjauti skirtus zolynus, o rudenį, nuo spalio 1 d., skystuoju mėslu jų nelaistykite;

sudarykite ganymo aptvarų planą, tai padės jums kontroliuoti gyvulius;

anksti pavasarį sulyginkite kurmiarausius lengvomis akėčiomis;

jeigu zolynas labai nelygus, buvo isklampotas, anksti pavasarį privoluokite sunkiaisiais volais;

naudokitės patarimais, koks turi būti zolyno aukstis, kad zolės uztektų norimam gyvulių skaičiui isganyti;

norėdami gauti didziausią efektą, sezono pradzioje derinkite ganomus ir sienui ar silosui pjaunamus plotus;

kad zolynas būtų veslus ir didelės maistinės vertės, gerai jį nuganykite sezono pradzioje;

kad zolės neperaugtų (geriausia sienauti plaukėjančias zoles), jų perteklių vasarą konservuokite;

kad greičiau zeltų ir krūmytųsi atolas, nuganę zolyną, nusienaukite kupstus;

visada stenkitės islaikyti tankų, zemą zolyną;

netręskite azoto trąsomis augimo sezono pabaigoje (rugpjūčio antroje pusėje), nes ziemą jos gali būti isplautos ir uztersti vandens telkinius.

ZEMĖS DIRBIMAS

Dirbant zemę zemės ūkio padargais, sunaikinamos piktzolės, ligų ar kenkėjų pradai, įterpiamos augalinės liekanos, sudaromos palankios fizikinės bei hidrofizinės sąlygos augti kultūriniams augalams. Zemės dirbimas daznai susiejamas su organinių ir mineralinių trąsų įterpimu, kartais su pesticidų naudojimu. Kiekvieno lauko dirbimas priklauso nuo to, kokie augalai auginami, kokie priessėliai, kas numatoma auginti ateityje.

2.6.1. Bendrieji agroekologiniai reikalavimai dirbant zemę

Zemė turi būti dirbama kiekvienam laukui turint bent dvejų trejų metų perspektyvą.

Optimalus zemės dirbimo laikas pavasarį labai priklauso nuo dirvozemio granuliometrinės sudėties ir drėgmės kiekio - dirvozemio brandos. Optimalus dirvos drėgnumas kinta nuo 60 iki 80 proc. lauko drėgmės imlumo. Geriausiai trupa vidutinio drėgnumo dirva. Kuo sunkesnė dirva, tuo trumpesnis tinkamiausias dirbimo laikas. Smėlio dirvos niekada nesupuola, neistęzta, bet jų negalima dirbti tuoj pat po lietaus. Tinkamas laikas zemei dirbti rudenį yra ilgesnis, bet atidėliojant ir vėlinant arimą, gali daug prilyti ir įmirkti zemė, o rudenį drėgmė garuoja labai lėtai. Anksti suarus, dirvoje prasideda organinės medziagos mineralizacija. Susidarę nitratai, atėjus lietingam laikotarpiui, gali būti isplaunami. Todėl dirvas, suartas vos nuėmus pagrindinių augalų derlių, reikia uzsėti tarpiniais augalais.

Nėra kokio nors vieno zemės dirbimo būdo, tinkamo visais atvejais. Kiekvienam sėjomainoje auginamam augalui priklausomai nuo jo biologinių ypatybių reikia atitinkamo zemės dirbimo. Kiekvienai augalų grupei (zieminiams, vasariniams javams, sakniavaisiams, bulvėms) sudaromos zemės dirbimo sistemos.

Kalvotame reljefe didziausi derliai gaunami, kai lengvo ir vidutinio sunkumo priemolio slaitai ariami 20-25 cm gyliu. Giliai ariant, is podirvio isverčiama daugiau molio dalelių, todėl po lietaus dirvos pavirsius apnesamas dumblu, sumazėja vandens laidumas, suintensyvėja dirvos erozija. Kalvoto reljefo eroduojamas piktzolėtas dirvas rekomenduojama giliai arti tik kas treji metai. Arti ir kartu purenti podirvį dazniausiai trukdo akmenys, todėl taip dirbti zemę nerekomenduojama. Vandens eroziją kalvose labiausiai didina labai seklus (10 cm gylio) arimas. Kalvotose dirvose turėtų būti ariama normaliu (20 cm) gyliu.

Pavasarinis dirvų arimas Lietuvos sąlygomis nėra tinkamas dėl kelių priezasčių:

pavasarį, laukiant, kol pradzius 15-17 cm dirvozemio sluoksnis, vėluojama augalų sėja;

suarus dirvą, armuo gali isdziūti; tada pasėtos sėklos ilgai nesudygsta;

pavasariniam arimui reikia zemės dirbimo agregatų, kurie vienu vaziavimu is karto aria, ruosia sėklos guolį ir sėja. Jų dar labai trūksta.

Kalvoto reljefo sąlygomis vietoj rudeninio dirvų arimo verstuviniu plūgu rekomenduojama dirvas purenti sunkiuoju (čizeliniu) kultivatoriumi 20-22 cm gyliu praėjus 2-3 savaitėms po razienų nupurskimo herbicidais.

Arimo pakeitimas kultivavimu sunkiuoju kultivatoriumi (čizeliu) sumazina vandens eroziją 1,6 karto. Sumazėja ir energijos sąnaudos.

Nuskustas dirvas po 2-3 savaičių reikia suarti verstuviniu plūgu 20-22 cm gyliu; sunkusis kultivatorius tokiu atveju netinka. Jei nuėmus derlių razienos buvo purskiamos herbicidais, kalvotų dirvų trejus metus is eilės galima nedirbti rudenį. Nedirbant rudenį, nuo slaito nuplaunama 8,9 karto maziau dirvozemio, palyginti su suarta dirva.

2.6.2. Agronominiai reikalavimai ruosiant dirvas sėjai

Priessėjinis dirvos dirbimas pavasarį labai priklauso nuo augalų biologinių savybių, jų dygimo bei augimo reikalavimų ir rudeninio dirvos dirbimo. Priessėjinis dirvos dirbimas turėtų būti atliekamas optimaliu augalams dygti ir augti gyliu (3-8 cm).

Lygumose, kai rudeninis arimas atliktas gerai, sėjai dirvą galima paruosti vidutinio sunkumo akėčiomis (akėjama 4-5 cm gyliu). Kai dirva prasčiau suarta, per ziemą labai supuolusi, reikia gilesnio ir intensyvesnio priessėjinio dirvos dirbimo kultivatoriumi (6-8 cm gyliu), agreguojamu su akėčiomis (4-5 cm gyliu). Sėklos guoliui ruosti labai gerai tinka kombinuotas sėklos guolio ruosimo agregatas (germinatorius).

Kultivuojant rudenį suartus slaitus, kultivatorių tikslinga agreguoti su vidutinio sunkumo akėčiomis ir tuoj pat apsėti kalvų virsūnes bei slaitus, nelaukiant, kol pradzius tarpukalvių lomos. Tarpukalvių lomose esančias dirvas dirbti ir įsėti tada, kai jos pakankamai pradziūsta, arba apsėti jas daugiametėmis zolėmis.

Rudenį neskustas ir suartas bei herbicidais (glifosato grupės) nupurkstas razienines dirvas pavasarį reikia 2-3 kartus kultivuoti kultivatoriumi, agreguojamu su vidutinio sunkumo akėčiomis. Kai rudenį suarta gerai, pavasarį pakanka kultivuoti ir akėti 1-2 kartus. Pavasario sėjai dirvas kalvotame reljefe is rudens ruosti netikslinga, kadangi rudenį suartoje, kultivuotoje ir akėtoje dirvoje 1,6 karto padidėja vandens erozija; be to, tokios įdirbtos dirvos pavasarį ilgiau (2-4 dienomis) dziūsta.

Ziemkenčiai. Laukus, kuriuose bus sėjami zieminiai kviečiai, rugiai, kvietrugiai ir mieziai, būtina gerai islyginti, kad neliktų įdubimų, nes juose rudenį ir ziemą kauptųsi vanduo. Tai atliekama nuskutus razienas, pries gilųjį arimą. Pries sėją dirva negiliai purenama, kad sėkla atsigultų ant kietesnio ir drėgnesnio pado, geriau sudygtų, tvirčiau įsisaknytų ir maziau nukentėtų nuo nepalankių meteorologinių veiksnių. Ziemkenčiams laukai is rudens turi būti gerai islyginti ir pries sėją supurenti optimaliu sėklų guoliui gyliu.

Pries sėją lengvesnės granuliometrinės sudėties ir nesupuolusias dirvas pakanka 2 kartus nuakėti sunkiomis akėčiomis (5-6 cm gyliu). Sunkesnes, supuolusias dirvas reikia kultivuoti (8-10 cm gyliu). Zieminių kviečių sėklą geriausia įterpti 3-5 cm gylyje. Optimalus zieminių rugių sėklos įterpimo gylis - 3-4 cm sunkesnėse ir 4-5 cm - lengvesnėse dirvose; kvietrugių sėklos sunkesnėse dirvose įterpiamos 3-4 cm gyliu, o lengvose - iki 5 cm gylio. Tinkamai sureguliavus sėjamąsias, net giliau pries sėją kultivuotoje dirvoje sėkla įsiterpia tik 0,4-0,5 cm giliau, nei vien akėčiomis paruostoje dirvoje. Po sėjos dirvos pavirsius turi būti lygus, kad dygimo sąlygos būtų vienodos visoms sėkloms .

Vasariniai javai. Vasarinius miezius reikia sėti anksti, kai tik trupa akėjama zemė. Pirmiausia pradedamos ruosti lengvos dirvos (is jų drėgmė greitai garuoja). Kuo sunkesnės dirvos, tuo atidziau parenkamas dirbimo laikas, nes jų tinkamas zemės brandos laikas yra trumpas, nors vėlesnis nei lengvų dirvų. Sunkesnės granuliometrinės sudėties dirvose vasarinių miezių derlių lemia ne priessėjinis zemės dirbimas, bet ankstyva sėja. Priemolio dirvose kiekviena suvėluota miezių sėjos diena sumazina grūdų derlių vidutiniskai 50 kg/ha. Miezių agrotechninė sėjos trukmė yra 6 dienos. Optimali miezių sėjos trukmė, vertinant ekonominiu ir organizaciniu poziūriais, gali būti 9 dienos. Mieziai ir kviečiai turėtų būti pasėti per 6 d., o avizos - tuoj po to, kai galima įeiti dirbti į laukus.

Lengvose dirvose priessėjinio zemės dirbimo būdas, intensyvumas ir gylis, jei nesuvėlinama sėja, vasarinių miezių derliui esminio poveikio nedaro. Lengvose dirvose pavasarį zemę pakanka paruosti sunkiomis akėčiomis, o kultivatorius naudoti tik gausiau daugiametėmis piktzolėmis uzterstose dirvose, kad jų noragėliai istrauktų į dirvos pavirsių sudziūti pavasario kaitroje varpučio ir kitų piktzolių pozemines dalis. Geriausios vasarinių miezių dygimo sąlygos - kai dirva įdirbama ir mieziai pasėjami 4-5 cm gyliu. Daugiamečiai meteorologiniai stebėjimai rodo, kad pavasarį vidutiniskai kas trečią dieną lyja. Rikiuojant sėjos darbus, svarbu į tai atkreipti dėmesį, kad kiekvienas paruostas laukas būtų tuoj pat uzsėtas ir netektų įdirbtos dirvos ruosti dar kartą, vėlinti sėją, laukiant, kol zemė vėl pradzius.

Vasarinius kviečius reikia sėti kartu su kitais anksti sėjamais javais, tačiau sėjos ankstyvumo atzvilgiu jie uzima tarpinę vietą tarp avizų ir miezių. Dirvas vasariniams kviečiams pavasarį reikia gerai supurenti. Blogiau įdirbtoje dirvoje sėklos blogiau dygsta ir pasėlis gerokai isretėja. Priessėjiniam dirvos paruosimui naudojami tie patys zemės dirbimo padargai, kaip ir kitų javų zemei ruosti. Lengvo priemolio dirvoje didziausias vasarinių kviečių derlius gaunamas, kai dirva supurenama pries sėją giliau nei 5 cm. Sunkaus priemolio dirvoje geriausias derlius gaunamas pries vasarinių kviečių sėją purenant dirvą spyruokliniu kultivatoriumi 10 cm gyliu. Jų sėkla įterpiama 3-5 cm gyliu.

Sėjos laikas daro didesnį poveikį avizų derlingumui nei miezių. Jų sėkloms sudygti reikia daug drėgmės (60-100 proc. vandens nuo grūdų masės), todėl jas reikia sėti anksčiausia. Vėlinant zemės dirbimą ir sėją, avizos labiau nukenčia nuo ligų (vainikuotųjų rūdzių) ir mazėja derlius. Kiekviena suvėlinta avizų sėjos diena, palyginti su ankstyvąja sėja, sumazina grūdų derlių 36 kg/ha. Lengvose dirvose pavasarį dirvą kultivuoti su akėčiomis uztenka vieną kartą. Kai tik galima įeiti, dirvą reikia nuakėti ir sėti avizas. Sukultūrintose, nepiktzolėtose dirvose gilus priessėjinis dirvos purenimas (iki 12 cm gylio), palyginti su purenimu 5 cm gyliu, avizų derlingumui teigiamo poveikio nedaro. Sunkesnėse dirvose avizų sėklos įterpiamos 3-4 cm, o lengvesnėse kiek giliau - 4-5 cm.

Ankstiniai. Zirniams, vikiams ir pupoms gerai is rudens suartas dirvas galima paruosti vien sunkiomis akėčiomis. Jei dirva blogiau suarta, reikia kultivuoti kultivatoriumi, agreguojamu su vidutinio sunkumo akėčiomis. Drėgnokos dirvos pirmą kartą kultivuojamos 6-10 cm gyliu, po to - iki 10-12 cm gyliu. Per daug susmulkinti zemę, ypač sunkesniuose dirvozemiuose, nenaudinga, nes dygstantys augalai gauna maziau oro. Vidutinio sunkumo ir sunkesnes dirvas reikia akėti 2-3 kartus. Vidutinio sunkumo dirvoje optimalus zirnių sėklos įterpimo gylis - 4-6, sunkiose - 4-5 cm, lengvesnėse - 9-10 cm. Sunkesnėse priemolio dirvose vikiai sėjami 3-4, lengvesnėse priemolio - 4-5 ir priesmėlio dirvose - 5-6 cm gylyje. Pupų sėklų įterpimo gylis sunkesnėse dirvose 5-8, lengvose - 6-8 cm. Zirniai, vikiai ir pupos turėtų būti sėjamos kiek galima anksčiau - kai tik galima pradėti dirbti laukus.

Rudenį gerai suartas lengvas nesupuolusias dirvas lubinų sėjai pavasarį galima paruosti vien tik akėčiomis. Kultivuotose ir akėtose lengvose dirvose lubinų derlius nebūna didesnis negu vien akėtose. Tik supuolusias dirvas reikia negiliai kultivuoti. Lubinai gerai dygsta, kai jų sėkla įterpiama 3-4 cm gylyje. Giliau įterpus, sėklų daigumas sumazėja 25-50 proc.

Grikiai sėjami vėliausiai is visų vasarinių javų, nes yra labai jautrūs salnoms, todėl is rudens suarta dirva iki sėjos kultivuojama ir akėjama keletą kartų. Pirmą kartą kultivuojama ir akėjama, kai tik dirva pakankamai pradziūsta, o iki sėjos piktzolės naikinamos, jei reikia. Taip dirbant sunaikinamos pagrindinės dirvos pavirsiuje esančios piktzolės. Lengvose dirvose grikių sėkla gali būti įterpiama iki 7 cm gylio, sunkesnėse - 4-5 cm gylyje.

Bulvės. Bulvės mėgsta purią dirvą. Lengvo priesmėlio dirvose gilesnis rudeninis dirvų arimas bulvėms didesnės naudos neduoda. Sodinant bulves po javų, svarbu is rudens nuskusti razienas, o vėliau rudenį suarti per visą armens sluoksnį. Nustatyta, kad nuskutus razienas piktzolių sumazėja 4 kartus. Bulvės turėtų būti sodinamos į nepiktzolėtą, gerai supurentą dirvą, susilusią ne maziau kaip iki 5^oC.

Sodinant bulves po ankstinių ar kitų vėlai nuimamų augalų, skusti razienas nėra laiko, todėl laukas is karto giliai suariamas. Rudenį suartą dirvą pavasarį pirmiausia reikia suakėti, tada dirva greičiau įsyla, anksčiau isdygsta piktzolės, kurios vėliau sunaikinamos kultivuojant ir akėjant. Jei bulvės auginamos nenaudojant herbicidų, racionaliausia tarpueilius įdirbti penkis kartus - tris kartus kauptuvu kartu su tinklinėmis akėčiomis iki sudygimo ir du kartus apkaupti sudygus. Labai piktzolėtose dirvose piktzoles galima naikinti ir herbicidais. Geriausia herbicidus derinti su bulvių kaupimu. Nors herbicidai tinka piktzolėms naikinti bulvėse, tačiau reikia stengtis bulves, ypač sėklines ir valgomąsias, uzauginti nenaudojant herbicidų.

Linai. Daugiametėmis piktzolėmis uzterstoje lengvo priemolio dirvoje didziausias stiebelių bei sėmenų derlius ir maziausia piktzolių pasėlyje būna nuskustoje ir vėlai rudenį suartoje dirvoje. Maziausias derlius ir daugiausia piktzolių (ypač daugiamečių) būna anksti rudenį suartoje dirvoje. Pavasarį ruosiant dirvą linų sėjai, siekiama sunaikinti piktzoles, issaugoti kuo daugiau drėgmės ir sudaryti purų dirvozemio pavirsių. Pries sėjant linus dirvą tikslinga negiliai sukultivuoti ir suakėti. Didziausias pluosto ir sėmenų derlius gaunamas pasėjus linus 7,5 cm tarpueiliais, sėklą įterpiant ne giliau kaip 1,5-2 cm gyliu. Apsėtą lauką naudinga suvoluoti.

Cukriniai runkeliai. Cukriniai runkeliai geriausiai auga lengvo priemolio dirvose. Dirvos rudenį skutamos ir ariamos arba skutamos, lyginamos ir ariamos. Suartos dirvos nepatartina lyginti, nes pavasarį ji ilgiau dziūsta ir pradėti dirbti tenka 2-4 dienomis vėliau. Nenaudinga dirvas lyginti ir pavasarį, nes sumazėja derlius. Pavasarį, kai tik galima įeiti, dirva suakėjama. Puri dirva įdirbama akėčiomis, supuolusi negiliai (6-8 cm gyliu) kultivuojama ir akėjama, o pries sėją suvoluojama. Sėklas reikia įterpti sunkiose dirvose 2-3, o lengvose priesmėlio dirvose - 3-4 cm gylyje.

Zieminiai rapsai. Zieminiams rapsams, nuėmus priessėlius, dirva ruosiama taip pat kaip ir kitiems zieminiams javams. Sėjant po ankstyvųjų misinių, nuimtų zaliajam pasarui, ir pirmosios pjūties daugiamečių zolių, svarbu nuskusti razienas ir giliai suarti. Sėjant juos po javų, priessėlis nuimamas vėlai ir nelieka laiko razienų skutimui. Tokiu atveju dirvos is karto giliai suariamos. Bet kuriais atvejais dirva turi būti giliai suariama ne vėliau kaip dvi savaitės iki sėjos, kad gerai susigulėtų. Dirvai nesusigulėjus, lauką tikslinga suvoluoti. Kai laukas tinkamai suartas, pries sėją lengvas dirvas galima paruosti akėčiomis. Kai dirva ruosiama kultivatoriumi, svarbu ją supurenti negiliai. Pries rapsų sėją visas dirvas būtina suvoluoti ziediniu volu. Geri derliai gaunami, kai sėjama 12,5 cm tarpueiliais 1-2 cm gylyje. Jei sėjos metu dirva sausa, reikia sėti 2-3 cm gylyje. Pasėjus laukas suvoluojamas.

Vasariniai rapsai. Vasariniams rapsams rudenį zemė dirbama taip, kaip ir vasariniams javams, bet pries sėją būtina suvoluoti. Vasariniai rapsai sėjami anksti pavasarį kartu su ankstyvaisiais javais. Sėklos įterpiamos sunkesnėse dirvose 1-2 cm gylyje, lengvesnėse - 2-3 cm gylyje. Pasėjus lauką reikia dar kartą suvoluoti, tada rapsai greičiau ir vienodziau sudygsta.

Dobilai. Kadangi dobilai įsėjami į javus ar misinius pasarui, dirva dirbama atsizvelgiant į antsėlinių augalų poreikius. Svarbu, kad dirva būtų nepiktzolėta, nes piktzolės, ypač varputis, labai kenkia dobilams. Į vasarinius javus dobilai įsėjami pavasarį sėjant ar pasėjus vasarojų, o į zieminius rugius - kai tik galima įeiti į dirvą. Vidutinio sunkumo dirvose dobilų sėklą geriausia įterpti 1 cm, o lengvose dirvose - 2 cm gylyje. Kad sėklos būtų tinkamai įterptos, pries sėją lauką reikia suvoluoti. Pasėjus dobilus, laukas voluojamas dar kartą.

2.6.3. Manevravimas zemės ūkio masinomis ir dirvos suslėgimas

Sutankėjusio dirvozemio derlingumas visada mazesnis. Zemės ūkio masinoms judėti geriausiai tinka daugiametėmis zolėmis apsėtos pagrązos, kurios gali būti įrengiamos zemę naudojant ekstensyviai.

Zemės suslėgimo pavojus gali būti sumazintas geriau parenkant zemės dirbimo laiką bei derinant zemės ūkio technikos galingumą ir padargus su galingumu, reikalingu zemei dirbti .

Didziausias judėjimas turėtų vykti gerai įrengtais lauko keliais, kurių skaičius turi būti kuo mazesnis. Bendri nuostoliai intensyviai vazinėjant keliais ruozais yra mazesni negu transportui judant neplaningai. Zemės pavirsiaus suslėgimas mazesnis, jei traktoriaus ar padargų slėgis pasiskirsto didesniame plote, pavyzdziui, naudojant platesnes padangas arba sudvejinus ratus. Struktūros ardymas mazėja neleidziant slysti ratams. Kad nebūtų tankinami gilesni dirvozemio sluoksniai, reikia, kad gerai veiktų drenazas.

Zemės ūkio masinos lauku (tręsiant, purskiant, kultivuojant) turi vaziuoti tomis pačiomis vėzėmis. Tokiu atveju:

tolygiau paskirstomos trąsos ir pesticidai, dėl to būna vienodesnės visų augalų augimo sąlygos;

fiksuotos vėzės augant augalams apsaugo greta esančius plotus nuo suslėgimo ir pasėlių mindziojimo.

Fiksuotas vėzes geriausia padaryti sėjant. Sėjamosios plotis turi atitikti kitų, vėliau naudojamų, padargų uzgriebio plotį, arba sie pločiai turi būti suderinti (pavyzdziui, trys sėjamosios vaziavimai turi atitikti vieną cheminių medziagų purkstuvo uzgriebį).

Nuolatines zemės dirbimo ir pasėlių prieziūros vėzes galima padaryti:

pirmojo purskimo arba tręsimo metu pazymint vėzių vietas gairėmis ir vėlesnių darbų metu vaziuojant tomis pačiomis vėzėmis;

pirmojo purskimo arba tręsimo metu su specialiu zymekliu iskertami augalai vėzių vietose;

vėzės suformuojamos sėjos metu uzdarius sėjamuosius aparatus vėzių vietose;

2.9 pav. Fiksuotų vėzių isdėstymas suderinant įvairių padargų uzgriebio pločius: 1 - sėja; 2 - purskimas; 3 - tręsimas