Eserys Perca fluviatilis Linnaeus, 1758
|
|
|
Kūnas kresnas, galva masyvi, kaulėta, ziaunadangčių kaulai astriais krastais. Ziotys plačios, jose yra daug smulkių dantukų. Nugara tamsiai zalia, sonai zali, zalsvai gelsvi, jaunų zuvų zalsvai melsvi, su keliomis skersinėmis tamsiomis dėmėmis. Pilvas balksvas. Zvynai dantytu pakrasčiu, giliai įaugę į odą. Akių rainelė geltona, senesnių ar gyvenančių uzpelkėjusiuose ezeruose zuvų - tamsi. Nugaros pirmasis pelekas pilkas, jo gale yra tamsios dėmelės, antrasis zalsvas, krūtinės pelekai geltoni, pilvo ir uodegos - raudoni.
Eseriai paplitę Eurazijos gėluosiuose vandenyse nuo Prancūzijos ir Didziosios Britanijos (isskyrus Skotiją) iki Baltosios jūros, rytuose - iki Kolymos. Jų nėra Norvegijos siaurėje, Italijoje, Kryme, Mazojoje Azijoje. Dazniausiai gyvena stovinčiuose arba lėtai tekančiuose vandenyse, sutinkami apysūriuose vandens baseinuose. Lietuvoje eseriai labai dazni, gyvena net rūgsčiuose aukstapelkių ezerėliuose, retesni srauniose upėse. Gyvena būriais, stambūs - pavieniui.
Eseriai uzauga iki 50 cm ilgio ir iki 3 kg svorio, dazniausiai sugaunami 20-30 cm ir 50-300 g. Nersia balandzio-geguzės mėn., kai vanduo dar saltas (+7-8°C). Dideliuose vandens baseinuose sutinkamos kelios eserių formos: smulkus priekrantinis ir plėsrus giluminis, kuris vėlai subręsta, greitai auga, anksti pradeda mai 737t197h tintis zuvimis.
Mėgėjiska zvejyba neribojama.
Karpis (Sazanas) Cyprinus carpio (Linnaeus, 1758)
|
Spalva nevienoda: nugara rudai zalsva ar tamsiai zalia, sonai rudai sidabriniai, pilvas sviesus. Laukinių karpių - sazanų - kūnas istįsęs, storas, nugaros pelekas labai ilgas, prie ziočių yra viena pora trumpesnių ir viena pora ilgesnių mėsingų ūselių. Zvynai dideli. Nugaros ir pauodegio pelekų pirmieji spinduliai kieti, astriais pjūkliskais krastais.
Sazanai paplitę Vidurzemio, Juodosios, Kaspijos ir Aralo jūrų baseinuose (čia gyvena europinis porūsis) bei Rytų Azijoje nuo Amūro baseino iki Birmos (azijinio sazano porūsiai). Introdukuotas daugelyje Eurazijos gėlųjų vandenų, nors gali gyventi ir apysūriuose vandenyse. Uzauga iki 1,2-1,5 m ilgio ir 30 kg svorio. Lietuvoje sazanai introdukuoti Kursių mariose bei kai keriuose ezeruose. Isvesta daug karpių veislių. Yra dvi karpių grupės - plačianugariai ir aukstanugariai karpiai, tarp jų - zvynuotieji, linijiniai, veidrodiniai, plikieji. Lietuvoje auginami kelių veislių karpiai arba jų misrūnai, pvz., vokiskieji, Ukrainos, Bubių. Nersia geguzės-birzelio mėn., kai vanduo susyla iki +17-20°C, naudojant hipofizės injekcijas, gali nersti ir zemesnėje temperatūroje.
Mėgėjiska zvejyba neribojama.
Pastabos:
Karsis Abramis brama (Linnaeus, 1758)
|
Karsių kūnas smarkiai suplotas is sonų, kuprotas. Nugara tamsiai pilka, zalsva ar ruda, sonai, priklausomai nuo gyvenamosios vietos ir zuvies dydzio, melsvai sidabriniai, balsvi, pilksvi, senesnių zuvų - gelsvi, pilvas baltas. Galva maza, ziotys apatinės, issikisusios, tarsi dumplės, į priekį. Uodegos skiautės nelygios, apatinė ilgesnė. Pelekai tamsiai pilki. Pauodegio pelekas dantytas (plakio lygus) ir zymiai ilgesnis nei plakio (23-28 sakoti spinduliai).
Karsiai paplitę nuo Pirėnų pusiasalio iki Skandinavijos siaurės, sutinkami Juodosios, Azovo, Kaspijos jūrų baseinuose, nevengia ir apysūrio vandens, jų yra Arale. Lietuvoje karsiai gyvena labai įvairiuose vandens baseinuose, jų nėra tik srauniuose upeliuose, labai sekliuose ezeruose ir uzpelkėjusiuose misko ezerėliuose. Dideliuose ir giliuose mazai maisto turinčiuose ezeruose, pvz., Plateliuose, Dusioje, Akmenoje, Vistytyje karsių populiacijos nėra gausios.
Karsiai uzauga iki 70-75 cm ilgio ir 7 kg svorio, dazniausiai sugaunami 35-45 cm ir 1-3 kg. Nersia geguzės-birzelio mėn., kai vanduo susyla iki +12-16°C. Į nerstavietes pirmieji atplaukia patinai. Jie patamsėja, tampa siurkstūs, pasidenhia balksvais nerstaspuogiais. Karsiai per nerstą labai baikstūs, isbaidyti į nerstavietę gali ir nebegrįzti. Ne veltui, anksčiau, prie tų ezerų, kuriuose gyveno karsiai, per nerstą būdavo draudziama plaukioti valtimis, baznyčiose skambinti varpais.
Pastabos:
Kuoja Rutilus rutilus (Linnaeus, 1758)
|
Kuojos pailgos, jų nugara tamsiai melsva ar zalsva, jaunų zuvų sonai melsvai sidabrinės, didesnių - gelsvos spalvos, pilvas balksvas. Akys gelsvos, rausvos, virsutinėje dalyje yra raudona dėmė. Krūtinės pelekai rausvi ar raudoni, nugaros ir uodegos pilki. Kuojų ziotys nukreiptos į apačią, pritaikytos maitintis dugno organizmais. Nugaros peleko pradzia sudaro statmenį su pilvo peleko pradzia. Per nerstą patinai tampa siurkstūs, pasidengia balksvais nerstaspuogiais. Kuojos panasios į raudes, tačiau turi siauresnį kūną ir tamsesnius pelekus.
Kuojos paplitusios Eurazijos gėluosiuose vandenyse, nors pasitaiko ir apysūriuose. Jų nėra Apeninų pusiasalyje, Skandinavijos siaurės vakaruose, Italijoje, Mazojoje Azijoje, Siauriniuose Rusijos regionuose. Sios zuvys gyvena beveik visuose ezeruose ir upėse, jeigu tik ziemą pakanka deguonies ir vanduo nėra per daug rūgstus. Kuojos uzauga iki 1,5-1,8 kg svorio, 50 cm ilgio. Nersia balandzio-geguzės mėn., kai vandens temperatūra pasiekia +8-9°C.
Mėgėjiska zvejyba neribojama.
Lydeka Esox lucius Linnaeus, 1758
|
Lydekos kūnas istęstas, sonai suploti. Galva didelė, ziotyse daug astrių dantų, issidėsčiusių ne tik ant zandikaulio ir dantikaulio, bet ir ant gomurikaulio, noragikaulio bei ziaunų lankų. Nugaros pelekas netoli nuo uodegos. Nugara tamsiai zalia, didelių zuvų net juoda, sonai, priklausomai nuo gyvenamosios vietos, sviesiai ar tamsiai zali, gelsvi su įvairiomis skirtingų derinių dėmėmis. Dėmėti ir nugaros, pauodegio bei uodegos pelekai. Krūtinės pelekai rausvi. Neturi riebalinio pelekėlio. Pilvas sviesiai gelsvas ar baltas. Zvynai mazi, pailgi.
Lydekos paplitusios labai plačiai: nuo Airijos iki Kolymos, Kaspijos, Aralo, Siaurės, Baltijos, Juodosios ir Azovo jūrų baseinų gėluosiuose vandenyse. Negyvena Pirėnų pusiasalyje, Islandijoje, Kryme, Italijos pietuose, tačiau jų yra Siaurės Amerikoje. Amūro baseine ir Sachaline gyvena Amūro lydeka (E. reicherti Dyb.), o Siaurės Amerikos rytinės dalies vandenyse gyvena kitos lydekų rūsys. Lydekos gali uzaugti iki 1,5 m ir 40 kg, tačiau dazniausiai sugaunamos 40-60 cm ilgio ir 0,5-3 kg svorio. Nersia anksti pavasarį, kovo, balandzio arba geguzės mėn., kai vanduo susyla iki +4-9°C.
Zvejams mėgėjams vidaus vandenyse leidziama zvejoti ne mazesnes kaip 40 cm ilgio lydekas. Nuo vasario 15 d. iki balandzio 20 d. sias zuvis gaudyti draudziama.
Pastabos:
Meknė Leuciscus idus (Linnaeus, 1758)
|
Jaunos meknės panasios į kuojas, vyresnės - į sapalus, tačiau jų kūnas platesnis, galva zymiai siauresnė, trumpesnė nei sapalo. Kūno spalva tamsesnė ir ryskesnė. Akys gelsvai zalios. Zvynai smulkesni nei sapalo, issidėstę ryskiomis isilginėmis eilėmis. Būdingas meknių bruozas - geltona raumenų spalva. Pasitaiko auksinės arba raudonos spalvos meknių forma - orfa.
Meknės paplitusios Euroazijoje nuo Prancūzijos iki Skandinavijos siaurės, rytuose iki Lenos upės baseino. Jų nėra Italijoje, Mazojoje Azijoje. Lietuvoje gyvena Nemune, Neryje, kitų upių zemupiuose, mėgsta lėtą srovę, todėl jų nėra mazuose upeliuose, upių aukstupiuose. Daznos Kursių mariose, pasitaiko Rytų Lietuvos ezeruose, pvz., Lakajų, Zaraso, Zeimenio, Kriaunelio, Antalieptės vandens talpykloje.
Meknės uzauga iki 80-90 cm ilgio ir 6-8 kg svorio, dazniausiai sugaunamos 2-3 kg. Nersia geguzės mėn., daznai plaukia nersti į upelius.
Mėgėjiska zvejyba neribojama.
Pastabos:
Paprastasis karosas Carassius carassius (Linnaeus, 1758)
|
Kūnas suplotas is sonų, trumpas. Nuo sidabrinio karoso skiriasi apvalesniu kūnu, jo pilvaplėvė sviesi (sidabrinio karoso juoda), turi maziau ziauninių spaigliukų (sidabrinis karosas - 40-50). Nugara rudai zalsva, sonai nuo rudai bronzinės iki gelsvai rusvos spalvos, dazniausiai sviesiau arba tamsiau geltoni. Zvynai dideli, apvalūs. Uodegos pelekas mazai iskirptas. Jauni karosai ant uodegos stiebelio kartais turi tamsią dėmę.
Paprastieji karosai paplitę daugelyje Eurazijos gėlųjų vandenų nuo Didziosios Britanijos iki Lenos. Tai viena is atspariausių nepalankioms gyvenimo sąlygoms zuvų. Gali gyventi ir uzpelkėjusiuose, mazai deguonies turinčiuose ezerėliuose bei tvenkiniuose, gali isgyventi dumble, vandens telkiniui ziemą issalus iki dugno, o vasarą - isdziūvus. Didesniuose vandens baseinuose gyvena priekrantės zonoje, uzzėlusioje vandens augmenija.
Paprastieji karosai uzauga iki 50 cm ir daugiau kaip 3 kg, dazniausiai sugaunami 30-40 cm ir 1 kg. Lietuvos zvejų mėgėjų 1987 m. sugautas rekordinis karosas svėrė 2530 g. Nersti pradeda geguzės mėn., esant +14-17°C vandens temperatūrai.
Mėgėjiska zvejyba neribojama.
Plakis Blicca bjoerkna (Linnaeus, 1758)
|
Panasus į karsį, tačiau pelekai rausvesni, zymiai stambesni zvynai, santykinai didesnės akys, uodegos peleko skiautės beveik lygios, pauodegio pelekas trumpesnis (19-23 sakoti spinduliai), jo pakrastys lygus (karsio dantytas). Ziotys pusiau apatinės, neissikisa kaip karsio.
Plakiai paplitę panasiame areale kaip ir karsiai, tik siaurinė paplitimo riba yra piečiau. Jie taip pat pateko ir į Azijos vandens telkinius. Lietuvoje plakiai gyvena daugelyje ezerų ir lėtos tėkmės upėse, Kursių mariose. Atsparesni negu karsiai deguonies trūkumui, todėl gyvena ir kai kuriuose uzpelkėjusiuose ezeruose.
Plakiai uzauga iki 35 cm ilgio ir daugiau nei 1 kg svorio, bet dazniausiai sugaunami 50-100 g. Nersia geguzės-birzelio mėn., kai vanduo susyla iki +16°C.
Plėsrūnės zuvys isgaudo nedaug plakių, todėl kai kuriuose vandens telkiniuose jų gausumą reikia reguliuoti.
Mėgėjiska zvejyba neribojama.
Raudė Scardinius erythrophthalmus (Linnaeus, 1758)
|
Kūnas suplotas is sonų, kresnas, galva maza, ziotys virsutinės. Nugara tamsi, sonai geltoni, pilvas balsvas. Akys oranzinės, su tamsesne dėmele. Nugaros pelekas, skirtingai nei kuojų, prasideda toliau uz statmens, pravesto per pilvinių pelekų uzpakalinius krastus. Zvynai santykinai labai dideli, tarp pilvo ir pauodegio pelekų yra astri briauna. Pelekai raudoni. Raudzių kūnas platesnis nei kuojų, strepečių ar salačių. Nuo sių zuvų dar skiriasi gelsvesne kūno spalva ir į virsų nukreiptomis ziotimis.
Raudės paplitusios nuo Prancūzijos iki Europos siaurės, Uralo ir Aralo. Jų nėra tik Graikijoje, Norvegijoje, Svedijos vidurinėje ir siaurinėje dalyse, Kolos pusiasalyje, Kryme. Lietuvoje raudės gyvena daugelyje ezerų, lėtos tėkmės upėse, Kursių mariose. Jos mėgsta seklias, ramias, uzzėlusias vandens augmenija įlankas.
Raudės uzauga iki 35-40 cm ilgio ir 1,5 kg svorio, tačiau dazniausiai sugaunamos 0,1-0,3 kg. Nersia porcijomis 3-4 kartus nuo geguzės iki liepos mėnesio, kai vandens temperatūra +17-19°C.
Raudzių zuvienos maistinė vertė maza, ji asakota, labai liesa. Ezerų pakrantės zonoje jomis minta lydekos.
Mėgėjiska zvejyba neribojama.
Pastabos:
Salatis Aspius aspius (Linnaeus, 1758)
|
Kūnas stiprus, verpstės formos, nugara tamsiai melsva, sonai sidabrinės spalvos, pilvas baltas. Nugaros ir uodegos pelekai pilki, kiti pamatuose rausvi, jų virsūnės pilkos. Ziotys labai plačios, priekinės savo kampais siekia statmenį, pravestą per akies vyzdzio priekinį krastą; tuo zymiai skiriasi nuo panasių zuvų.
Salačiai paplitę Vidurio ir Rytų Europoje nuo Elbės iki Uralo, jų nėra į pietus nuo Dunojaus, Prancūzijoje, Didziojoje Britanijoje, upėse, įtekančiose į Ledinuotąjį vandenyną. Jie gyvena srauniose upėse, mėgsta rėvas, akmenuotas seklumas. Ziemoja gilesnėse duobėse. Lietuvoje salačiai gyvena Nemune, Neryje, Sventojoje, Zeimenoje, Merkyje ir kitose didesnėse upėse, Kursių ir Kauno mariose, retesni pratakiuose ezeruose, pvz., Sartuose. Gyvena pavieniui, tačiau rudenį susirenka būriais zemiau rėvų ir kartu medzioja. Ypač aktyvūs prieblandoje. Lietuvoje salatis - vienintelė plėsri karpinė zuvis.
Salačiai uzauga iki 1 m ilgio ir 10 kg svorio, dazniausiai sugaunami 40-60 cm ir 1-3 kg. Nersia anksti pavasarį, balandzio mėn., kai vandens temperatūra būna +8-10°C.
Salačius labiausiai vertina sportinės zūklės mėgėjai. Jie gaudomi spiningu, museline meskere. Salačių zuviena sausa, asakota, tačiau pries ziemą sukaupia daug riebalų ir tokiu metu sugauti salačiai būna skanūs, ypač sūdyti arba parūkyti.
Salatis yra saugoma pagal Berno konvenciją rūsis. Leidziama gaudyti ne mazesnius kaip 52 cm salačius.
Pastabos:
Sidabrinis karosas Carassius auratus gibelio (Bloch, 1783)
|
Kūno forma panasus į paprastajį karosą. Nuo jo skiriasi ilgesniu kūno ir uodegos stiebeliu. Uodegos peleko iskirpimas gilesnis. Ant pirmo ziauninio lanko zymiai daugiau spaigliukų (39-52, o paprastojo karoso - 23-33). Sidabrinio karoso zarnynas ilgesnis, pilvo ertmės plėvė juoda, o paprastojo - sviesi. Nugara tamsiai pilka, sonai ir pilvas sidabriski. Zvynai stambūs, pelekai pilki.
Sidabrinis karosas kilęs is Amūro ir Ramiojo vandenyno baseinų gėlųjų vandenų, o artimiausia kita jo forma aptinkama Kinijoje. Paplitęs Eurazijos gėluosiuose vandenyse iki Kolymos. Įveistas Siaurės Amerikoje, Indijoje ir kt. Salyse. Lietuvoje aklimatizuotas 1952 m. Gyvena uzdumblėjusiuose ezeruose, lėtos tėkmės upėse, tvenkiniuose. Daznas, nereiklus deguonies kiekiui ir vandens temperatūrai. Gyvena priedugnyje, sėslus, toli nemigruoja, dazniausiai laikosi pamėgtų vietų. Ziemą telkiasi į gilesnes vietas.
Uzauga ilgesni nei 50 cm ir sveria 3 kg, bet dazniausiai sugaunami 30-40 cm ilgio ir 1 kg svorio. Nersia geguzės-liepos mėn. ant augalų, kai vandens temperatūra virsija +14°C.
Mėgėjiska zvejyba neribojama.
Starkis Stizostedion lucioperca (Linnaeus, 1758)
|
Kūnas verpstės formos, galva maza, smaili, ziotys neplačios, jose yra daug smulkių dantukų ir dvi poros didelių, panasių į iltis dantų. Nugara zalsvai pilka, sonai pilksvi, gelsvi su metaliniu atspalviu, neryskiai dryzuoti, pilvas balsvas. Akys matinės, issprogusios. Zvynai panasūs į eserio, tik odoje laikosi silpniau.
Starkiai paplitę Vidurio ir Rytų Europos upėse bei ezeruose nuo Elbės, Vyslos, siauriau Dunojaus iki Aralo, siaurėje iki 64° siaurės platumos Suomijoje, taip pat jie gyvena Onegos, Ladogos ezeruose, Baltijos jūros apysūriose įlankose. Pietuose starkių yra Uzkaukazėje, jie nevengia sūraus vandens, gyvena Kaspijos, Juodosios ir Azovo jūrose. Lietuvoje starkiai natūraliai buvo paplitę tik Kursių mariose, dar pries Antrąjį pasaulinį karą suleisti į Dysnų ezerą. Vėliau starkiai buvo perkelti į daugelį vandens telkinių, kur sėkmingai aklimatizavosi. Siuo metu didelės starkių populiacijos gyvena Kursių, Kauno, Antalieptės mariose, Sartų, Dysnų, Dviragio ezeruose, Nemune. Ezeruose, kuriuose starkiai nesiveisia, yra įrengiamos dirbtinės nerstavietės. Tinkamiausi įzuvinimui yra pratekami, negilūs, neskaidrūs ezerai. Starkiai minta menkavertėmis zuvimis - aukslėmis, pūgzliais, kurių nedaug suryja kitos plėsrūnės, todėl jais įzuvinti vandenis naudinga. Tvenkiniuose ar nepratekamuose ezeruose auginami starkiai daznai suserga parazitinių kirmėlių sukeliama akių liga - katarakta.
Starkiai yra mėgstamas zūklės objektas, jie gaudomi dugnine meskere, spiningu. Sugauti leidziama ne mazesnio kaip 46 cm ilgio zuvis.
Sapalas Leuciscus cephalus (Linnaeus, 1758)
|
Kūnas verpstės formos, tvirtas, galva plati stora. Ziotys priekinės. Nugara apvali, tamsiai zalia, sonai gelsvi, pilvas balsvas. Zvynų krasteliai juosvi. Akys geltonos. Nugaros ir uodegos pelekai pilki, pilvo pelekas balsvas, pauodegio ir krūtinės - raudoni. Nuo meknės ir strepečio skiriasi labai masyvia, plačia galva.
Europoje sapalai paplitę daugelyje upių ir upelių nuo Ispanijos iki Skandinavijos, isskyrus Norvegiją, Svedijos ir Suomijos siaurę, rytuose - iki Uralo upės, Kaspijos baseino. Kalnų upėse gyvena iki 1,5 km auksčio. Lietuvoje sapalai dazni Nemune, Neryje, Zeimenoje, Merkyje, Sventojoje ir daugelyje kitų mazesnių upių. Negyvena mazuose saltavandeniuose upeliuose. Reti upėtakinio tipo upeliuose. Sapalai mėgsta sraunumas, rėvas, smėlingus ir zvirgzdėtus gruntus. Gyvena ir Kursių mariose, retesni pratekančiuose ezeruose, pvz., Ligajų, Rasų.
Sapalai uzauga iki 30-40 cm, retai - iki 60 cm ilgio ir 6-7 kg svorio, dazniausiai sugaunami iki 1 kg. Nersia upių seklumose, mazesniuose upeliuose, uzaugę iki 20-25 cm ilgio ir būdami 4m. amziaus, balandzio-geguzės, kartais birzelio mėn. Nersto metu patinai pasidengia nerstaspuogiais.
Zuviena labai asakota, liesa. Sapalai labai svarbūs mėgėjiskai zūklei, nes tai stipri, atsargi zuvis, gaudoma museline, plūdine ar dugnine meskere, spiningu.
Mėgėjiska zvejyba neribojama.
Pastabos:
Samas Silurus glanis (Linnaeus, 1758)
|
Kūnas pleisto formos, į uodegos pusę plonėjantis, galva didelė, plati. Nugara tamsiai zalia, didelių individų - beveik juoda, sonai pilki zali, su marmurinėmis dėmėmis. Pilvas pilksvas, margas. Nugaros pelekas mazas. Ziotys plačios, jose daug smulkių dantų. Ant virsutinės lūpos yra pora ilgų, ant apatinės - dvi poros trumpų ūsų. Akys mazos, gelsvos. Kūnas pilkas, gleivėtas.
Samai paplitę Europos didziosiose upėse (Dniepre, Dunojuje, Done, Volgoje, Kuroje) bei ezeruose į rytus nuo Reino, gyvena Baltijos, Juodosios, Kaspijos, Aralo jūrų baseinuose, aptinkami ir apysūriuose vandenyse, o taip pat ir Uzkaukazėje. Samų nėra į Arkties vandenyną įtekančių upių baseinuose, Skandinavijoje gyvena tik mazoje Pietų Svedijos dalyje. Lietuvoje samų daugiausia Nemune, ypač deltoje, taip pat nuo Druskininkų iki Alytaus, Kauno mariose. Ezeruose samai reti, kiek daugiau jų pasitaiko dideliuose, pratakiuose, tačiau nebūtinai giliuose ezeruose, pvz., Sartuose, Samave.
Samai gali uzaugti iki kelių metrų ilgio ir 300 kg svorio. Tokių milzinų pasitaiko Dunojuje ir kitose didelėse Europos upėse. Lietuvoje samai gali uzaugti iki 100 kg, tačiau dazniausiai pagaunami keliolikos ar keliasdesimties kilogramų svorio. Nersia vasarą, kai vanduo susyla iki +18°C ir daugiau, dazniausiai birzelio-liepos mėn. Tuo metu jie isplaukia į seklesnes vietas, nersia naktį, labai triuksmingai.
Zvejai mėgėjai samą suzvejoja retai, dazniau Nemune ties Druskininkais. Gaudomi dugninėmis, palaidinėmis, masalui naudojant varles, zuvis, kartais net pauksčių zarnas. Pastaraisiais metais samų labai sumazėjo, juos reikia pradėti veisti dirbtinai.
Samas yra Berno konvencijos saugoma rūsis. Zvejams mėgėjams per dieną leidziama sugauti vieną ne mazesnį kaip 75 cm ilgio samą.
Ūsorius Barbus barbus (Linnaeus, 1758)
|
Kūnas labai stiprus, kresnas, verpstės formos, skerspjūvyje - apvalus. Pauodegio, pilvo ir krūtinės pelekai rausvi, nugaros ir uodegos pilki. Ketvirtas nugaros peleko spindulys ilgas, kietas, dantytas. Ziotys apatinės, lūpos persmaugtos, is 2 arba 3 dalių. Ant virsutinės lūpos ir ziočių kampuose yra po du mėsingus ūselius. Nugara ir sonai tamsiai zali, pilvas sviesus. Zvynai mazi, pailgi.
Ūsoriai paplitę nuo Prancūzijos iki Latvijos. Taip pat gyvena Didziojoje Britanijoje, Temzės upėje, tačiau jų nėra Skotijoje, Danijoje, Skandinavijoje, Ispanijoje. Lietuvoje ūsoriai paplitę Nemune, Neryje ir į sias upes įtekančių didesnių upių (Merkio, Zeimenos, Sventosios, Minijos) zemupiuose. Uzauga iki 70-80 cm ir 6 kg, kartais iki 90 cm ir iki 10 kg, dazniausiai sugaunami 40-60 cm ilgio ir 1-3 kg svorio.
Nersia vėlai pavasarį, kai vanduo susyla iki +15°C ir daugiau. Lietuvos upėse ūsoriai nėra dazni. Gausumui įtakos turi ir upių uzterstumas, brakonieriavimas. Jie gali sirgti gumbeline ūsorių liga, kurią sukelia parazitiniai pirmuonys - sporagyviai. Uzfiksuotas ir masinis ūsorių zuvimas dėl kol kas nezinomų priezasčių. Ūsorių mėgėjiska zūklė labai įdomi, sportiska, nes tai stipri ir atsargi zuvis. Sių zuvų mazėja ir kitose salyse, pvz., Baltarusijoje jie įrasyti į Raudonąją knygą.
Pastabos:
Vėgėlė Lota lota (Linnaeus, 1758)
|
Kūnas minkstas, pailgas, pleisto formos, uodeginė dalis is sonų suplota. Zvyneliai labai smulkūs, įsitvirtinę giliai odoje. Oda labai gleivėta. Galva ploksčia, didelė, ziotyse yra smulkių dantukų. Nugara tamsiai zalia, ruda, sonai tamsiai zalios, rudos ar gelsvos marmurinės spalvos, margi, pilvas pilksvas. Jaunos vėgėlės tamsios, beveik juodos. Pazandėje yra vienas ilgas, salia snervių - du trumpi ūseliai.
Vėgėlės - vienintelės gėlavandenės menkės. Kaip ir jūrinės menkės, tai siaurinių vandenų zuvys. Jos paplitusios beveik visoje Eurazijoje siauriau Balkanų ir Pirėnų pusiasalių, Didziojoje Britanijoje - tik rytinėje dalyje, Italijoje - tik Po upės baseine, jų nėra Kryme, Siaurės Kaukaze. Lietuvoje vėgėlės gyvena tiek ezeruose, tiek upėse, bet visur negausios. Daugiau jų susirenka Nemuno zemupyje, prasidėjus migracijai pries nerstą. Anksčiau buvo labai gausios visuose saltavandeniuose upeliuose, giliuose ezeruose.
Vėgėlės gali uzaugti iki 60-80 cm ilgio ir net iki 10-12 kg svorio, bet dazniausiai sugaunamos 0,2-2 kg. Literatūroje rasoma, kad pasitaiko vėgėlių, sveriančių daugiau nei 20 kg, tačiau Lietuvoje jos zymiai smulkesnės, svoris nevirsija 5-6 kg. Vėgėlės - vėlai rudenį ar net ziemą nersiančios zuvys, jų nerstas prasideda, kai vanduo atsąla iki +1-1,5°C, kartais nersia po ledu. Didziuosiuose mūsų ezeruose gali nersti net vasario mėn. Jaunos vėgėlės yra bentofagai, minta zoobentosu, kitų zuvų ikrais, mailiumi, suaugusios plėsrūnės ėda ir negyvą maistą. Nepaprastai rajos, yra pasitaikę atvejų, kai ant kabliuko uzkibusi vėgėlė būdavo prarijusi dar tris kitus masalo gabalėlius su kabliukais. Vasarą ezeruose pasitraukia arba į giliausias vietas, arba į upes. Pastaraisiais metais vėgėlių labai sumazėjo. Manoma, kad tam įtakos turėjo didelis jų apsikrėtimas parazitais, kuriuos platina pauksčiai, ypač pastaraisiais dasimtmečiais pagausėję kirai. Baltuosiuose Lakajuose visų vėgėlių kepenys pazeistos kaspinuočio Triaenophorus lervomis, daugelyje Trakų ezerų vėgėlės aklos dėl parazitinės akių kataraktos.
Vėgėles verta veisti dirbtiniu būdu, nes ezeruose jos minta menkavertėmis, daznai negyvomis zuvimis. Vėgėlių kepenyse, taip pat kaip ir menkių, kaupiasi riebalai, todėl jos yra vertinamos kaip delikatesinis produktas.
Zvejams mėgėjams leidziama gaudyti ne mazesnio kaip 49 cm ilgio zuvis.
Ziobris Vimba vimba (Linnaeus, 1758)
|
Kūnas pailgas, suplotas, panasus į kuojos ar skersnukio. Ziotys apatinės, issikisusios kaip dumplės. Pauodegio pelekas ilgas. Tarp pilvo ir pauodegio pelekų tęsiasi ryski bezvynė briauna. Nugara tamsiai melsvai pilka, sonai sidabrinės spalvos, pilvas baltas. Krūtinės, pilvo ir pauodegio pelekai gelsvi, uodegos ir nugaros - pilki. Per nerstą ziobriai patamsėja, jų nugara apjuoduoja, pelekai parausta, patinų kūnas pasidengia nerstaspuogiais.
Ziobriai sudaro keletą porūsių ir formų. Nominalinis porūsis paplitęs Siaurės ir Baltijos jūrų baseinuose (Emsės, Elbės, Veichselio, Vyslos, Nemuno, Dauguvos upėse, Pietų Svedijoje ir Suomijoje, taip pat Ilmenio, Volchovo ir Ladogos ezeruose). Azovo, Juodosios ir Kaspijos jūrų baseinuose gyvena kiti porūsiai. Ziobriai - praeivės zuvys, is jūrų nersti migruoja į upes ir upelius. Lietuvoje dalis ziobrių į Kursių marias atplaukia rudenį, čia ziemoja ir anksti pavasarį migruoja į upes. Kita dalis migruoja is jūros balandzio pabaigoje-geguzės pradzioje ir plaukia nersti į upes (Miniją, Jūrą, Dubysą, Nerį, Sventąją) bei jų intakus. Po nersto grįzta į jūrą. Pastačius Kauno HE uztvanką, Kauno mariose susidarė vietinė ziobrio populiacija, kuri nersti migruoja į Nemuną, o maitintis - į Kauno marias.
Ziobris uzauga iki 40-50 cm ir 1,5 kg, labai retai iki 50 cm ir iki 2 kg, bet dazniausiai sugaunami 30-35 cm ilgio ir 300-700 g svorio. Nersia ant smėlėto, zvirgzdėto grunto upių tėkmėje geguzės-birzelio mėn., kai vanduo susyla iki +13°C ir daugiau.
Ziobris - vertinga, skani zuvis. Anksčiau jų migracijos metu prie Nemuno būdavo svenčiamos "ziobrinės". 1982 m. uzdrausta specializuota ziobrių zvejyba bei mėgėjiska zūklė upėse. Pagausėjus ziobrių istekliams, vėl leidziama mėgėjiska licenzinė zūklė.
Verslinės zūklės įrankiais draudziama gaudyti visuose vidaus vandenyse bei Kursių mariose. Mėgėjiskos zūklės įrankiais leidziama zvejoti tik pagal licenzijas. Sių zuvų migracijos ir nersto metu, nuo balandzio 20 d. iki birzelio 20 d., 26-iose upėse ar jų atkarpose draudziama mėgėjiska zūklė is valčių dugninėmis ir plūdinėmis meskerėmis, tačiau tam tikrose Nemuno, Minijos, Sventosios, Neries ir Nevėzio atkarpose leidziama zvejoti nuo kranto plūdinėmis meskerėmis.
Pastabos:
|
