Sekant A. Ðopenhaueriu [9], kategorijø sistema visuomet privalo bûti susieta architektoniðkai t.y. taip, kad viena dalis palaikytø kità, taèiau pati nebûtø jos palaikoma, ir galø gale pamatinis akmuo palaikytø visas dalis, pats jø nepalaikomas, o virðûnë bûtø palaikoma, pati nieko nepalaikydama. Tai bûtø pakopiðka kategorijø sistema.
Á ekonomikos kalbà reikia þiûrëti ne tik kaip á tyrinëjimo priemonæ, bet visø pirma kaip á vienintelá tokio tyrinëjimo vertà objektà. Kalba - ekonomikos pasaulio vaizdas: mes ekonomikos pasaulá paþástame tik todël, kad ekonomikos kalba savo esminiais bruoþais, logine struktûra, logine forma atspindi, pavaizduoja pasaulio struktûrà. Sakinys yra tikrovës vaizdas. Kad sakinys prasmingai atvaizduotø pasaulá, sakinio struktûra turi bûti izomorfiðka (matematine prasme) elementariø faktø, ið kuriø sudarytas pasaulis, struktûrai: sakinio elementai - vardai - þymi, atitinka pasaulio elementus - objektus, taigi sakinys yra loginis tikrovës vaizdas. Bet objektai èia apibrëþiami kaip tam tikrø pasaulio bûviø galimybës. Jie egzistuoja tik kaip elementariø faktø sudedamosios dalys.
Logika nëra teorija (ji nepateikia fakto tiesø, kaip empiriniai mokslai), ji yra tautologijø visuma. Norint ásitikinti, ar sakinys turi prasmæ, reikëtø já suskaidyti á elementarias dalis, kurios tiesiogiai atitinka elementarius ekonominio pasaulio faktus ir þymi mûsø kalbos ribas, prasmës slenkstá. Visi prasmingi sakiniai yra elementariø s 20520j922u akiniø teisingumo funkcijos; pasirinktø, sumodeliuotø sakiniø prasmæ sàlygoja juos sudaranèiø sakiniø prasmës: pirmieji yra antrøjø funkcijos matematine ðio þodþio prasme. Kai ði tezë prijungiama prie tezës apie atvaizdinæ sakinio funkcijà paaiðkëja, kad pagrindas, kuriuo nustatomos prasmingos ekonominës kalbos ribos, yra empirinio pobûdþio: prasmingos kalbos ribos priklauso nuo to, kokie objektai mums duoti tikrovëje. Tai verifikavimo principas - prasminga tai, kas gali bûti patikrinta teisingumo poþiûriu. Ðitaip nustatomos bendriausios prasmingo kalbëjimo ribos, ieðkome grieþtø prasmingumo kriterijø. Juk sumodeliavus ekonomikos nuostatas, nepriklausomai padaro tai þmogus ar kompiuteris, pirmiausia kyla klausimas, ar ðios nuostatos turi prasmæ.
Kalbos ribø kaip pasaulio ribø sampratai bûdingi du vienas su kitu susijæ aspektai: pirma, ekonominë kalba kaip visa apimanti terpë, universumas, ðalia kurio neámanoma atsistoti, ið kurio neámanoma iðtrûkti, kurio neámanoma perþengti, á kurá neámanoma paþiûrëti ið ðalies, "neutraliai", neþiûrint ið vidaus, per tuos paèius ekonominës kalbos akinius. Ekonominë kalba gali bûti paaiðkinta tik ekonominës kalbos priemonëmis, todël galiausiai ji negali bûti paaiðkinta. Kita vertus, kiekvienas subjektas turi savo ekonominæ kalbà ir savaip supranta ekonomikos pasaulá. Riba, apie kurià èia kalbama yra visuma subjekto patirties objektø.
Egzistuoja ir kitoks poþiûris á ekonominæ kalbà, jos vietà. Ne kalbos, o pasaulio supratimas lemia kalbos supratimà, o ðis - pasaulio ir savæs, mûsø paèiø, supratimà. Kalbos ir pasaulio ryðio prigimties paslaptis labiau atsiskleidþia ne tuomet, kai gretiname "autonomiðkas" kalbos ir pasaulio struktûras arba aiðkiname begalinæ kalbos vartojimo atvejø ávairovæ, bet kai patys save suvokiame esà pasaulio dalis ir kalbos dariniai, ne tik priskiriantys pasauliui ir kalbai prasmes, bet ir patys jas reprezentuojantys, jø pagrindu suvokiantys, vertinantys, priimantys ir atmetantys pasaulá ir save.
Mes negalime iðtrûkti ið kalbos ir prasmës universumo ne dël to, kad kalba ir prasmë galiausiai yra neiðreiðkiamos, bet visø pirma dël to, kad mes patys - kalbos ir prasmës dariniai - esame neiðreiðkiami.
Abiejø poþiûriø ðalininkams labiausiai nesinori tylëti apie tai, apie kà negalima kalbëti.
Ekonomikos nuostatø modeliavimui taikomi ávairûs metodai: analizë, sintezë, indukcija, dedukcija ir pan. Logikos vadovëliuose pateikti apie 50 logikos dësniø ir yra aptariami metodai.
R. Dekartas [39] iðskyrë 4 pagrindines logikos taisykles.
"Pirmoji taisyklë: niekuomet nelaikyti tikru tokio dalyko, kol akivaizdþiai ásitikinsiu, kad jis tikrai toks yra; kitaip sakant, rûpestingai vengti skubotumo bei iðankstinio nusistatymo ir á savo sprendimus ájungti tik tai, kas mano protui yra taip aiðku ir ryðku, jog nebekelia jokiø abejoniø."
Antroji taisyklë: kiekvienà mano analizuojamà keblø dalykà skaidyti á tiek daliø, kiek tai ámanoma ir bûtina jam geriau áveikti.
Treèioji taisyklë: laikytis tam tikros màstymo tvarkos, pradëti nuo paèiø paprasèiausiø ir lengviausiai paþástamø dalykø ir palaipsniui pereiti prie sudëtingiausio paþinimo, tarti esant tvarkà ir ten, kur màstymo objektai natûraliai neina vienas po kito.
Ir paskutinioji taisyklë: visada daryti tokius iðsamius iðvardijimus ir tokias nuodugnias apþvalgas, kad bûtum tikras, jog niekas nepraleista" [39].
R. Dekartas tvirtino, kad "visi mogaus paþinimui prieinami dalykai vienodai iðplaukia vienas ið kito. Todël saugodamasis priimti uþ tikrà tai, kas toks nëra, ir visada paisydamas deramos iðvadø tvarkos, gali ásitikinti, jog nëra nieko, kas bûtø taip toli, kad negalima bûtø pasiekti, nei taip slaptinga, kad negalima bûtø atrasti. Man nebuvo sunku surasti, nuo ko reikia pradëti, nes jau þinojau - pradëti reikia nuo paèiø paprasèiausiø ir suprantamiausiø dalykø".
Ið tiesø, pakopiðka ekonomikos kategorijø sistema susideda ið kategorijø, kiekvienai ið kuriø galima nupieðti "geneologiná medá", o sistemos pradþia yra paprasèiausios kategorijos, kurioms apibrëþti nereikia naudoti kitø ekonomikos kategorijø.
B. Paskalis [9] sudarë savo taisykles. "Apibrëþimø taisyklës. 1. Neapibrëþinëti tokiø dalykø, kurie yra tokie savaime þinomi, kad nëra aiðkesniø terminø jiems paaiðkinti. 2. Nevartoti jokiø bent kiek neaiðkiø ar dviprasmiø terminø jø neapibrëþus. 3. Apibrëþiant terminus, vartoti tik gerai þinomus arba jau paaiðkintus þodþius" [9].
Ðiø taisykliø buvo laikytasi sudarant pakopiðkà ekonomikos kategorijø sistemà.
Raðydamas apie aksiomas B. Paskalis siûlë "nepriimti jokiø reikalingø principø, nors ir kokie aiðkûs ir akivaizdûs jie bûtø, neásitikinus, kad jie pripaþástami. Laikyti aksiomomis tik tai, kas savaime visiðkai akivaizdu". Aptariant ekonomikos nuostatø tipus, taip pat ir aksiomas, kaip vienà ið tipø, ðitø taisykliø buvo laikomasi.
Ekonomikos kategorijø yra daug, o nuostatø, kurias galime sumodeliuoti, skaièius yra be galo didelis.
B. Paskalis raðë jog "visi mokslai savo tyrimø apimtimi yra begaliniai, nes kas gi abejoja, kad, pavyzdþiui, geometrija gali pateikti begalybæ teiginiø? Jie Jie begaliniai ir savo principø gausumu bei subtilumu, nes kas gi nemato, kad tie, kurie pateikiami kaip paskutiniai, remiasi ne patys savimi, bet kitais, o ðie - dar kitais, ir todël niekad negali bûti paskutiniø?
Bet su tais, kurie mûsø protui atrodo esà paskutiniai, mes elgiamës kaip su materialiais daiktais-juk juose nedaliu vadiname taðkà, uþ kurio mûsø juslës nieko nebesuvokia, nors savo prigimtimi jis yra be galo dalus"[9].
Be galo maþà suvokti sunku kaip ir be galo didelá. Todël iðsiaiðkinti pakopiðkos ekonomikos kategorijø sistemos pradþià nëra lengviau, negu matyti hierarchinës sistemos virðûnæ.
B. Paskalio nuomone, "esame visokeriopai apriboti: visose mûsø galiose reiðkiasi ði vidurio padëtis tarp dviejø kraðtutinumø. Mûsø juslës nesuvokia jokiø kraðtutinumø: per didelis triukðmas mus kurtina, per stipri ðviesa akina, per didelis nuotolis ir per didelis artumas trukdo matyti. Pernelyg ilgas ir pernelyg trumpas samprotavimas mums neaiðkus. Pirmieji principai mums pernelyg akivaizdûs, per didelis malonumas vargina. Pernelyg jaunas ir pernelyg senas amþius, per didelis ir per maþas iðsilavinimas temdo protà.
Ðtai mûsø tikroji padëtis. Bûtent dël jos nesugebame nei tikrai þinoti, nei visiðkai neþinoti. Mes degame troðkimu rasti pusiausvyrà ir paskutiná pastovø pagrindà, kad pastatytume ant jo bokðtà, siekiantá begalybæ, taèiau visas mûsø pamatas subyra ir þemëje atsiveria bedugnë.
Kadangi ðis vidurys, atitekæs mûsø daliai, visuomet yra toli nuo kraðtutinumø, kokià reikðmæ turi tai, kad þmogus supras daiktus ðiek tiek geriau, negu jis juos supranta, ar jei jis matys juos kiek ið aukðèiau? Ar jis nëra visuomet be galo nutolæs nuo pabaigos?"
Ðiø begalybiø atþvilgiu visos baigtybës yra lygios ir nëra pagrindo remtis verèiau viena, o ne kita.
Logikos tëvas Aristotelis [11] pripaþino, kad tikras þinojimas pasiekiamas sàvokomis, protu. Sàvokose yra uþfiksuota esmë ir bendrybë. Aristotelis nagrinëjo, kaip suprasti bendrybæ,koks jos santykis su daiktais. Gamtoje daiktai egzistuoja kaip vieninga substancija. Tokius juos suvokiame jutimais. Taèiau mintis juose iðskiria du komponentus: materijà ir formà. Abu tie komponentai nelygiaverèiai. Materija - tai visø pirma medþiaga, ið kurios formuojasi daiktas, tai daikto substratas. O forma yra daikto pavidalas. Formà Aristotelis siejo su pavadinimu. Vienodos formos daiktai vadinami vienu vardu: arkliais vadiname arklio formos gyvûnus. Vadinasi, forma parodo rûðá, giminæ, bendrybæ. Per jà paþástame daiktø bendràsias ir esmines savybes, kuriø visuma pateikiama apibrëþimais. Taigi minties sferoje forma ir yra tai, kas ájungiama apibrëþimà, o materija tai - kas á apibrëþimà neáeina.
Materija - tai tik pasyvi bûties bûklë. Apibrëþimà jai suteikia forma, per kurià daiktas yra paþástamas ir atskiriamas nuo kitø.
Santykis tarp materijos ir formos nëra absoliutus, nes kiekviena materija yra apiforminta. Marmuro skulptûros materija turëtø bûti marmuro luitas, ið kurio padaryta skulptûra. Bet jis taip pat turi formà. Tik ji, Aristotelio poþiûriu,yra þemesnë skulptûros atþvilgiu. Taigi visoje esamybëje Aristotelis i˛iûri formø grandinæ, pakopiðkumà, kurioje kiekviena þemesnë forma yra materija aukðtesnei formai. Leisdamiesi formø laipteliais þemyn, turëtume prieiti prie pirminës materijos - visos esamybës substrato. Aristotelis èia seka ankstesniais graikø materialistais ir galvoja, kad pirminá materijos apibrëþtumà atskleidþia keturi pagrindiniai elementai: þemë, vanduo, oras, ugnis. Jie sudaro materialiøjø daiktø pradþià.
Forma, pasak Aristotelio - nesunaikinama aktyvi jëga. Pagaliau jà màstytojas sutapatina su prieþastimi ir vystymosi tikslu. Materija formos atþvilgiu tik galimybë; ji ásikûnija, tapdama apiformintu daiktu. Pirmojoje materijoje potencialiai slypi visa pasaulio ávairovë. Toliau forma pamaþu darosi sudëtingesnë ir galimybiø sfera siaurëja. Kiekviena forma realizuojasi ne bet kur, o tik tokioje materijoje, kurioje yra galimybé jai realizuotis. Þmogø gimdo tik þmogus. Tas kas neturi iðsilavinimo turi galimybæ já ásigyti. Tuo tarpu is pieno statula nedaroma. Tendencija pabrëþti potencialø bûties sugebëjimà pereiti ið vieno bûvio á kità, pabrëþti galimybæ kiekvienam tapti kitu - labai verta dëmesio. Aristotelis neatskiria galimybës nuo tikrosios bûties. Já domina ne vien tik esamybë, bet ir tai, kà ji potencialiai savyje slepia ir kas ið jos gali iðplaukti.
Objekto realizavimàsi ir to proceso paþinimà Aristotelis siejo su keturiais dalykais: materija, forma, prieþastimi ir tikslu. Taèiau tø kategorijø analizë parodo, kad svarbiausi jam yra forma ir jos prieðybë - materija. Prieþastá ir tikslà jis sutapatina su forma. Forma traktuojama kaip veikianti jëga, kaip energija, kuri isjudina materijà. Judëjimas, vystymasis - tai formos, veiklos pasekmë. Materija tame procese taip pat dalyvauja, taèiau kaip stabdys. Iðsilavinusiu þmogus tampa tik nugalëdamas kliûtis. Gamta nieko nedaro veltui. Joje visa, kas vyksta, pajungta tikslui.
Kiekvienos atskirybës tikslas - visiðkai ágyvendinti savyje turimas galimybes, pasiekti tobulà formà. O tobuliausia forma, aukðèiausias tikslas materijos jau nebeturi. Taigi Aristotelio filosofijoje dominuoja materija ir forma. Mano filosofijoje dominuoja ekonominiai reiðkiniai ir procesai, kurie ávardijami kategorijomis ir metodai, kuriø pagalba ieðkoma ryðio tarp kategorijø. Ryðiai yra tipiniai: principai, dësniai, savybës ir pan.
Panagrinëkime I. Kanto [109] paþiûras paþinimo teorijos klausimais. Paþinimo problemø laikymas pagrindiniais filosofijos klausimais yra bûdingas anglø filosofijos (Dþ. Lokas, Dþ. Berklis, D.Hiumas [9]) reiðkinys. I. Kantas kelia klausimà, kaip sàvokø ir vaizdiniø pagrindu galima paþinti daiktus. Þmogus turi tik sàvokas ir vaizdinius, o pagal juos sprendþia apie daiktus. Kaip galima pereiti nuo sàvokø ir vaizdiniø prie daiktø, nuo subjekto prie objekto? Ðios problemos tyrimus I.Kantas vadino trancendentaliniais (lot. k. - pereiti, perþengti). Jie turëjo paaiðkinti, kas yra tie sprendiniai, kuriuos þmogus formuluoja, taèiau kurie iðeina uþ þmogaus ribø, nes þmogus juos taiko daiktams.
I. Kantas norëjo iðspræsti racionalizmo ir empyrizmo ginèà. Racionalistai teigë, kad tikrovës paþinimas kyla ið grynøjø sàvokø, o empirikai - kad jis kyla is patyrimo. Nei pirmøjø, nei antrøjø argumentavimas I. Kanto nepatenkino: racionalistai labai sumenkino juslinio patyrimo vaidmená,
empirikai nepajëgë árodyti mokslo tiesø bûtinumo ir visuotinumo, o kai kurie ið jø (D. Hiumas (9]) priëjo skepticizmà - objektyvaus, nepriklausomo nuo subjekto iðorinio pasaulio egzistavimo esà neámanoma árodyti. Su ðia teze I. Kantas nesutiko, jis norëjo iðsiaiskinti ar galimas ir kiek galimas bei kaip galimas daiktø paþinimas turintis visuotinæ reikðmæ, operuojantis aukðto abstrakcijos laipsnio kategorijomis. Kad toks paþinimas tikrai galimas, tai, I. Kanto nuomone, liudija visuotinai pripaþintas grynasis (teorinis) gamtos mokslas ir matematika. Kas kita filosofija: joje nëra visuotinai pripaþintø teisingø teiginiø - vienos mokyklos aiskina vienaip, kitos - kitaip. Filosofijos, kaip mokslo, galimybës klausimas ir yra tikroji I. Kanto problema. Norint jà iðspræsti, reikia surasti paþinimo pradus, t. y. atsakyti á klausimà, kaip galimas paþinimas grynuoju protu. Á já atsakius, bus galima iðspræsti tris problemas: kaip galima grynoji matematika, kaip galimas grynasis (teorinis) gamtos mokslas, kaip galima filosofija.
Pridurèiau èia ir ketvirtàjá klausimà: kaip galima teorinë ekonomika. Kad tiriamµ problemø pobûdis bûtø aiðkus ir dalykiðkas I. Kantas visus sprendinius skirsto á: 1) empirinius arba aposteriorinius; jie kilæ ið patyrimo, jø poþymiai - atsitiktinumas ir dalinumas; 2) apriorinius-nepriklausomus nuo patyrimo, jø ðaltinis - tik protas, jø poþymiai - bûtinumas ir visuotinumas. Taigi bûtinà ir visuotinæ reikðmæ turintys mokslo (taip pat ir ekonomikos) teiginiai - aksiomos, postulatai, dësniai, principai - esà nepriklausomi nuo patyrimo.
Kitu atþvilgiu I. Kantas sprendinius skirsto á analitinius ir sintetinius. Analitiniai yra tokie sprendiniai, kuriø predikatas jau slypi subjekto sàvokoje, já tik atskleisdamas, analizuodamas. Antai sprendiniu (nuostata) "Visi kûnai tásûs" në kiek neiðpleèiama kûno sàvoka, nes, tásumas ðioje sàvokoje glûdi jau iki sprendinio; taigi ðis sprendinys analitinis. Tuo tarpu nuostatoje "Visi kûnai turi svorá" predikatas yra kaþkas visai kita negu tai, kas màstoma paèia kûno apskritai sàvoka. Pasak I. Kanto, tokio predikato prijungimas teikia sintetiná sprendiná (nuostatà).
Yra trys nuostatø rûðys: 1 ) apriorinës analitinës nuostatos - visos analitinës nuostatos yra apriorinës; 2) aposteriorinës sintetinës nuostatos - jose subjekto ir predikato ryðys nustatomas patyrimu; 3) apriorinës sintetinës nuostatos - jose subjekto ir predikato rysys nepriklauso nuo patyrimo, jis aukðtesnis uþ patyrimà. I. Kantas teigia, kad paþinimo branduolá sudaro apriorinës sintetinés nuostatos, nes jos iðreiðkia bûtinumà ir visuotinumà.
Empirikai nepripaþino aprioriniø sintetiniø nuostatø. D. Hiumas (9] manë, kad yra tik dviejø rûðiø nuostatos - apie sàvokø santykius ir apie faktus arba apriorinës analitinës ir apriorinës sintetinës nuostatos. Taèiau I. Kantas sako, jog matematika ir gamtos mokslai já átikino, kad apriorinës sintetinës nuostatos egzistuoja (pavyzdþiui, "7 + 5 = 12", "Tiesë yra trumpiausia linija tarp dviejø taðkø"), kad jø yra visuose moksluose. I. Kantas klausia: kaip, kodël gali bûti aprioriniø sintetiniø nuostatø matematikoje ir gamtos moksluose? Jo nuomone tai yra filosofinë problema. Taigi I. Kanto filosofiniø tyrimø atramos taðkas buvo faktas, kad egzistuoja mokslas I.Kantas remiasi faktais, o ne postulatais. Jis ëmësi uþdavinio iðaiðkinti mokslo nuostatø prigimtá, siekdamas suteikti mokslams filosofiná pagrindà. Jis proto produktø analizës pagrindu tyrë objektyvø faktà - mokslà.
I. Kantas skiria du teorinio paþinimo lygmenis - intelektà ir protà. Intelektas - tai sugebëjimas kurti sàvokas, remiantis patyrimo teikiama medþiaga. Protas - tai vienø nuostatø iðvedimas ið kitø, nesiremiant patyrimu, tai samprotavimai grynojo proto srityje. Esminë I. Kanto mintis, kad sàvokos yra patyrimo sàlyga. Apriorinës paþinimo formos - erdvë, laikas, substancija, prieþastis, egzistavimas ir pan. - tai savotiðkas tinklelis, lyg þmogaus màstymo programa, pagal kurià sutvarkomi patyrimo duomenys. Ið anksto esanèios paþástanèiame subjekte ir lemianèios paþinimà, apriorinës paþinimo formos nuo subjekto nepriklauso - jos vienodos visø þmoniø, nesusijusios su individualiais skirtumais, tad ðia prasme jos - objektyvios.
R. Dekartas [29] ir G. Leibnicas [9] tvirtino, kad giliausias paþinimas pasiekiamas ne patyrimu, bet intelektine intuicija, protui betarpiðkai áþvelgiant tiesà. Apriorizmà priskyræs juslumui I. Kantas kalba apie erdvæ ir laikà kaip apie juslinius stebinius arba, kitaip tariant, juslines intuicijas, áþvalgas.
Teorinës gamtos mokslo galimybës klausimas sprendþiamas trancendentinëje analitikoje - fiziniø objektø paþinimo loginiø pagrindø teorijoje. I. Kantas teigia, kad juslinius duomenis apie fizinius objektus intelektas apdoroja pagal logines kategorijas: kiekybës (vienumas, daugis, visybë), kokybës (realumas, neigimas, apribojimas), santykio (savybingumas, prieþastingumas, bendravimas), modalumo (galimybë, egzistavimas, bûtinumas). Erdvë ir laikas jungiasi su ðiomis kategorijomis, susidaro trancendentinë apriorinë schema, kuri ir sukuria þinias apie patyrimo objektus - jø prieþastingumà, dësningumà, bûtinumà, galimybæ ir t. t. Gaunamos apriorinës sintetinës nuostatos.
Tokia I. Kanto koncepcija, skirta nuostatø modeliavimui. Mano koncepcijoje yra kategorijø sàraðas, modeliavimo metodø sàraðas ir galimi nuostatø tipai. Tai - paprastesnë, negu I. Kanto schema.
Transcendentinë analitika - pirmoji dalis ranscendentinës logikos, kurià I. Kantas skiria nuo formaliosios, arba bendrosios logikos. Pastarosios principus laikydamas aprioriniais, t. y. turinèiais bûtinà ir visuotinæ reikðmæ, I. Kantas mano, kad formaliosios logikos nepakanka paaiðkinti paþinimo kilmës klausimams. Ji abstrahuojasi ir nuo paþinimo turinio, ir nuo jo kilmës. Tuo tarpu transcendentinë logika turinti bûti mokslas, kuris apibrëþtø protu pagrástø þiniø, t. y. þiniø, dël kuriø objektai màstomi visiðkai a priori, kilmæ, apimtá ir objektyvià reikðmæ. Tai dialektinës logikos idëja.
I. Kantas teigia, kad transcendentinë analitika suskaido á sudedamàsias dalis aprioriná intelektiná paþinimà. Sàvokø analitikoje nustatomos visos apriorinës intelekto formos arba kategorijos, o ðiø sàvokø dedukcijos tikslas - paaiðkinti, kaip tos apriorinës intelekto formos taikomos paþinime. Tai - sudëtinga problema. Pagrindiniø teiginiø analitika toliau sprendþia ðià problemà, aiðkindama, kaip kategorijos taikomas apdoroti patyrimo duomenims ir sudaryti nuostatoms. Èia I. Kantas rodo sudëtingas ðio taikymo schemas ir kartoja, kad ðios schemos taikomos tik reiðkiniams.
Mano schemoje þmogus (natûralus intelektas) nesunkiai modeliuoja nuostatas. Sunkiau tam reikalui panaudoti kompiuterá. Taèiau þmogaus ir kompiuterio (natûralaus ir dirbtinio intelekto ) sàveika duoda neblogus rezultatus.
Paþinimo kategorijas traktuodamas apriorizmo poþiûriu, I. Kantas iðsakë labai gerai þinomà mokslo metodologijos principà: moksliniame paþinime visuomet egzistuoja kategorinë màstymo struktûra, sàlygojanti patá paþinimà, t. y. moksliná paþinimà sàlygoja ne tik patyrimo duomenys, bet ir pradinës teorijø sàvokos bei principai, kurie suteikia galimybæ paaiðkinti patyrimo duomenis. Antai logikoje dvireikðmiðkumo principas numato dvi teiginiø reikðmes: "teisinga" ir "klaidinga". Dvireikðmiðkumo principas yra postulatas, iðreiðkiantis toká aprioriná poþiûrá: bet kurio teiginio teisingumà ir klaidingumà galima atpaþinti absoliuèia prasme, nepriklausomai nuo paþinimo galimybiø. Teorijos pradinës sàvokos ir principai yra ne tik teorijos kûrimo metodologinës prielaidos, bet ir bûtini konstruktyvûs paþinimo elementai, iðreiðkiantys pradiná poþiûrá á pasaulá.
Nuo pradiniø teorijos principø priklauso paèios teorijos likimas, pradiniø teorijos sàvokø apibrëþimai ið dalies lemia patá teorijos turiná.
Nekelia abejoniø I. Kanto tirta reali analitiðkumo ir sintetiðkumo problematika. Ji siejama su pastangomis nustatyti dviejø rûðiø tiesas. Vienas is jø dar G. Leibnicas vadino proto, loginëmis tiesomis, o antràsias - fakto tiesomis. Pirmosios gaunamos perdirbant paèioje þiniø sistemoje esanèià informacijà, arba, kaip dar sakoma, jø teisingumas nustatomas esamos kalbos sistemos semantinëmis taisyklëmis. Antrosios tiesos atrandamos, ágyjant informacijà, kuri iðeina uþ esamos þiniø sistemos ribø.
I.Kantà kritikavo didis kategorijø specialistas G.Hegelis [62].
Reziumuojant aukðèiau iðdëstytas mintis, bûtina paþymëti ðtai kà. Ekonomikos kalba privalo adekvaèiai atspindëti tikrovæ. Nuostatos turi bûti prasmingos ir teisingos. Tai yra problematiðka, bet siekti ðito tikslo bûtina. Tikslo siekiama naudojantis atitinkamais metodais.
Ekonomika gali pateikti begalybæ nuostatø. Problematiðka atskirti svarbiausias nuostatas.
Problematiðka pasirinkti koncepcijà ekonomikos nuostatoms modeliuoti. Juk Aristotelio ir I. Kanto koncepcijos skirtingos. Egzistuoja daug tarpiniø variantø.
|
