Sekant A. Šopenhaueriu [9], kategorijų sistema visuomet privalo būti susieta architektoniškai t.y. taip, kad viena dalis palaikytų kitą, tačiau pati nebūtų jos palaikoma, ir galų gale pamatinis akmuo palaikytų visas dalis, pats jų nepalaikomas, o viršūnė būtų palaikoma, pati nieko nepalaikydama. Tai būtų pakopiška kategorijų sistema.
Į ekonomikos kalbą reikia žiūrėti ne tik kaip į tyrinėjimo priemonę, bet visų pirma kaip į vienintelį tokio tyrinėjimo vertą objektą. Kalba - ekonomikos pasaulio vaizdas: mes ekonomikos pasaulį pažįstame tik todėl, kad ekonomikos kalba savo esminiais bruožais, logine struktūra, logine forma atspindi, pavaizduoja pasaulio struktūrą. Sakinys yra tikrovės vaizdas. Kad sakinys prasmingai atvaizduotų pasaulį, sakinio struktūra turi būti izomorfiška (matematine prasme) elementarių faktų, iš kurių sudarytas pasaulis, struktūrai: sakinio elementai - vardai - žymi, atitinka pasaulio elementus - objektus, taigi sakinys yra loginis tikrovės vaizdas. Bet objektai čia apibrėžiami kaip tam tikrų pasaulio būvių galimybės. Jie egzistuoja tik kaip elementarių faktų sudedamosios dalys.
Logika nėra teorija (ji nepateikia fakto tiesų, kaip empiriniai mokslai), ji yra tautologijų visuma. Norint įsitikinti, ar sakinys turi prasmę, reikėtų jį suskaidyti į elementarias dalis, kurios tiesiogiai atitinka elementarius ekonominio pasaulio faktus ir žymi mūsų kalbos ribas, prasmės slenkstį. Visi prasmingi sakiniai yra elementarių s 20520j922u akinių teisingumo funkcijos; pasirinktų, sumodeliuotų sakinių prasmę sąlygoja juos sudarančių sakinių prasmės: pirmieji yra antrųjų funkcijos matematine šio žodžio prasme. Kai ši tezė prijungiama prie tezės apie atvaizdinę sakinio funkciją paaiškėja, kad pagrindas, kuriuo nustatomos prasmingos ekonominės kalbos ribos, yra empirinio pobūdžio: prasmingos kalbos ribos priklauso nuo to, kokie objektai mums duoti tikrovėje. Tai verifikavimo principas - prasminga tai, kas gali būti patikrinta teisingumo požiūriu. Šitaip nustatomos bendriausios prasmingo kalbėjimo ribos, ieškome griežtų prasmingumo kriterijų. Juk sumodeliavus ekonomikos nuostatas, nepriklausomai padaro tai žmogus ar kompiuteris, pirmiausia kyla klausimas, ar šios nuostatos turi prasmę.
Kalbos ribų kaip pasaulio ribų sampratai būdingi du vienas su kitu susiję aspektai: pirma, ekonominė kalba kaip visa apimanti terpė, universumas, šalia kurio neįmanoma atsistoti, iš kurio neįmanoma ištrūkti, kurio neįmanoma peržengti, į kurį neįmanoma pažiūrėti iš šalies, "neutraliai", nežiūrint iš vidaus, per tuos pačius ekonominės kalbos akinius. Ekonominė kalba gali būti paaiškinta tik ekonominės kalbos priemonėmis, todėl galiausiai ji negali būti paaiškinta. Kita vertus, kiekvienas subjektas turi savo ekonominę kalbą ir savaip supranta ekonomikos pasaulį. Riba, apie kurią čia kalbama yra visuma subjekto patirties objektų.
Egzistuoja ir kitoks požiūris į ekonominę kalbą, jos vietą. Ne kalbos, o pasaulio supratimas lemia kalbos supratimą, o šis - pasaulio ir savęs, mūsų pačių, supratimą. Kalbos ir pasaulio ryšio prigimties paslaptis labiau atsiskleidžia ne tuomet, kai gretiname "autonomiškas" kalbos ir pasaulio struktūras arba aiškiname begalinę kalbos vartojimo atvejų įvairovę, bet kai patys save suvokiame esą pasaulio dalis ir kalbos dariniai, ne tik priskiriantys pasauliui ir kalbai prasmes, bet ir patys jas reprezentuojantys, jų pagrindu suvokiantys, vertinantys, priimantys ir atmetantys pasaulį ir save.
Mes negalime ištrūkti iš kalbos ir prasmės universumo ne dėl to, kad kalba ir prasmė galiausiai yra neišreiškiamos, bet visų pirma dėl to, kad mes patys - kalbos ir prasmės dariniai - esame neišreiškiami.
Abiejų požiūrių šalininkams labiausiai nesinori tylėti apie tai, apie ką negalima kalbėti.
Ekonomikos nuostatų modeliavimui taikomi įvairūs metodai: analizė, sintezė, indukcija, dedukcija ir pan. Logikos vadovėliuose pateikti apie 50 logikos dėsnių ir yra aptariami metodai.
R. Dekartas [39] išskyrė 4 pagrindines logikos taisykles.
"Pirmoji taisyklė: niekuomet nelaikyti tikru tokio dalyko, kol akivaizdžiai įsitikinsiu, kad jis tikrai toks yra; kitaip sakant, rūpestingai vengti skubotumo bei išankstinio nusistatymo ir į savo sprendimus įjungti tik tai, kas mano protui yra taip aišku ir ryšku, jog nebekelia jokių abejonių."
Antroji taisyklė: kiekvieną mano analizuojamą keblų dalyką skaidyti į tiek dalių, kiek tai įmanoma ir būtina jam geriau įveikti.
Trečioji taisyklė: laikytis tam tikros mąstymo tvarkos, pradėti nuo pačių paprasčiausių ir lengviausiai pažįstamų dalykų ir palaipsniui pereiti prie sudėtingiausio pažinimo, tarti esant tvarką ir ten, kur mąstymo objektai natūraliai neina vienas po kito.
Ir paskutinioji taisyklė: visada daryti tokius išsamius išvardijimus ir tokias nuodugnias apžvalgas, kad būtum tikras, jog niekas nepraleista" [39].
R. Dekartas tvirtino, kad "visi mogaus pažinimui prieinami dalykai vienodai išplaukia vienas iš kito. Todėl saugodamasis priimti už tikrą tai, kas toks nėra, ir visada paisydamas deramos išvadų tvarkos, gali įsitikinti, jog nėra nieko, kas būtų taip toli, kad negalima būtų pasiekti, nei taip slaptinga, kad negalima būtų atrasti. Man nebuvo sunku surasti, nuo ko reikia pradėti, nes jau žinojau - pradėti reikia nuo pačių paprasčiausių ir suprantamiausių dalykų".
Iš tiesų, pakopiška ekonomikos kategorijų sistema susideda iš kategorijų, kiekvienai iš kurių galima nupiešti "geneologinį medį", o sistemos pradžia yra paprasčiausios kategorijos, kurioms apibrėžti nereikia naudoti kitų ekonomikos kategorijų.
B. Paskalis [9] sudarė savo taisykles. "Apibrėžimų taisyklės. 1. Neapibrėžinėti tokių dalykų, kurie yra tokie savaime žinomi, kad nėra aiškesnių terminų jiems paaiškinti. 2. Nevartoti jokių bent kiek neaiškių ar dviprasmių terminų jų neapibrėžus. 3. Apibrėžiant terminus, vartoti tik gerai žinomus arba jau paaiškintus žodžius" [9].
Šių taisyklių buvo laikytasi sudarant pakopišką ekonomikos kategorijų sistemą.
Rašydamas apie aksiomas B. Paskalis siūlė "nepriimti jokių reikalingų principų, nors ir kokie aiškūs ir akivaizdūs jie būtų, neįsitikinus, kad jie pripažįstami. Laikyti aksiomomis tik tai, kas savaime visiškai akivaizdu". Aptariant ekonomikos nuostatų tipus, taip pat ir aksiomas, kaip vieną iš tipų, šitų taisyklių buvo laikomasi.
Ekonomikos kategorijų yra daug, o nuostatų, kurias galime sumodeliuoti, skaičius yra be galo didelis.
B. Paskalis rašė jog "visi mokslai savo tyrimų apimtimi yra begaliniai, nes kas gi abejoja, kad, pavyzdžiui, geometrija gali pateikti begalybę teiginių? Jie Jie begaliniai ir savo principų gausumu bei subtilumu, nes kas gi nemato, kad tie, kurie pateikiami kaip paskutiniai, remiasi ne patys savimi, bet kitais, o šie - dar kitais, ir todėl niekad negali būti paskutinių?
Bet su tais, kurie mūsų protui atrodo esą paskutiniai, mes elgiamės kaip su materialiais daiktais-juk juose nedaliu vadiname tašką, už kurio mūsų juslės nieko nebesuvokia, nors savo prigimtimi jis yra be galo dalus"[9].
Be galo mažą suvokti sunku kaip ir be galo didelį. Todėl išsiaiškinti pakopiškos ekonomikos kategorijų sistemos pradžią nėra lengviau, negu matyti hierarchinės sistemos viršūnę.
B. Paskalio nuomone, "esame visokeriopai apriboti: visose mūsų galiose reiškiasi ši vidurio padėtis tarp dviejų kraštutinumų. Mūsų juslės nesuvokia jokių kraštutinumų: per didelis triukšmas mus kurtina, per stipri šviesa akina, per didelis nuotolis ir per didelis artumas trukdo matyti. Pernelyg ilgas ir pernelyg trumpas samprotavimas mums neaiškus. Pirmieji principai mums pernelyg akivaizdūs, per didelis malonumas vargina. Pernelyg jaunas ir pernelyg senas amžius, per didelis ir per mažas išsilavinimas temdo protą.
Štai mūsų tikroji padėtis. Būtent dėl jos nesugebame nei tikrai žinoti, nei visiškai nežinoti. Mes degame troškimu rasti pusiausvyrą ir paskutinį pastovų pagrindą, kad pastatytume ant jo bokštą, siekiantį begalybę, tačiau visas mūsų pamatas subyra ir žemėje atsiveria bedugnė.
Kadangi šis vidurys, atitekęs mūsų daliai, visuomet yra toli nuo kraštutinumų, kokią reikšmę turi tai, kad žmogus supras daiktus šiek tiek geriau, negu jis juos supranta, ar jei jis matys juos kiek iš aukščiau? Ar jis nėra visuomet be galo nutolęs nuo pabaigos?"
Šių begalybių atžvilgiu visos baigtybės yra lygios ir nėra pagrindo remtis verčiau viena, o ne kita.
Logikos tėvas Aristotelis [11] pripažino, kad tikras žinojimas pasiekiamas sąvokomis, protu. Sąvokose yra užfiksuota esmė ir bendrybė. Aristotelis nagrinėjo, kaip suprasti bendrybę,koks jos santykis su daiktais. Gamtoje daiktai egzistuoja kaip vieninga substancija. Tokius juos suvokiame jutimais. Tačiau mintis juose išskiria du komponentus: materiją ir formą. Abu tie komponentai nelygiaverčiai. Materija - tai visų pirma medžiaga, iš kurios formuojasi daiktas, tai daikto substratas. O forma yra daikto pavidalas. Formą Aristotelis siejo su pavadinimu. Vienodos formos daiktai vadinami vienu vardu: arkliais vadiname arklio formos gyvūnus. Vadinasi, forma parodo rūšį, giminę, bendrybę. Per ją pažįstame daiktų bendrąsias ir esmines savybes, kurių visuma pateikiama apibrėžimais. Taigi minties sferoje forma ir yra tai, kas įjungiama apibrėžimą, o materija tai - kas į apibrėžimą neįeina.
Materija - tai tik pasyvi būties būklė. Apibrėžimą jai suteikia forma, per kurią daiktas yra pažįstamas ir atskiriamas nuo kitų.
Santykis tarp materijos ir formos nėra absoliutus, nes kiekviena materija yra apiforminta. Marmuro skulptūros materija turėtų būti marmuro luitas, iš kurio padaryta skulptūra. Bet jis taip pat turi formą. Tik ji, Aristotelio požiūriu,yra žemesnė skulptūros atžvilgiu. Taigi visoje esamybėje Aristotelis i˛iūri formų grandinę, pakopiškumą, kurioje kiekviena žemesnė forma yra materija aukštesnei formai. Leisdamiesi formų laipteliais žemyn, turėtume prieiti prie pirminės materijos - visos esamybės substrato. Aristotelis čia seka ankstesniais graikų materialistais ir galvoja, kad pirminį materijos apibrėžtumą atskleidžia keturi pagrindiniai elementai: žemė, vanduo, oras, ugnis. Jie sudaro materialiųjų daiktų pradžią.
Forma, pasak Aristotelio - nesunaikinama aktyvi jėga. Pagaliau ją mąstytojas sutapatina su priežastimi ir vystymosi tikslu. Materija formos atžvilgiu tik galimybė; ji įsikūnija, tapdama apiformintu daiktu. Pirmojoje materijoje potencialiai slypi visa pasaulio įvairovė. Toliau forma pamažu darosi sudėtingesnė ir galimybių sfera siaurėja. Kiekviena forma realizuojasi ne bet kur, o tik tokioje materijoje, kurioje yra galimybé jai realizuotis. Žmogų gimdo tik žmogus. Tas kas neturi išsilavinimo turi galimybę jį įsigyti. Tuo tarpu is pieno statula nedaroma. Tendencija pabrėžti potencialų būties sugebėjimą pereiti iš vieno būvio į kitą, pabrėžti galimybę kiekvienam tapti kitu - labai verta dėmesio. Aristotelis neatskiria galimybės nuo tikrosios būties. Jį domina ne vien tik esamybė, bet ir tai, ką ji potencialiai savyje slepia ir kas iš jos gali išplaukti.
Objekto realizavimąsi ir to proceso pažinimą Aristotelis siejo su keturiais dalykais: materija, forma, priežastimi ir tikslu. Tačiau tų kategorijų analizė parodo, kad svarbiausi jam yra forma ir jos priešybė - materija. Priežastį ir tikslą jis sutapatina su forma. Forma traktuojama kaip veikianti jėga, kaip energija, kuri isjudina materiją. Judėjimas, vystymasis - tai formos, veiklos pasekmė. Materija tame procese taip pat dalyvauja, tačiau kaip stabdys. Išsilavinusiu žmogus tampa tik nugalėdamas kliūtis. Gamta nieko nedaro veltui. Joje visa, kas vyksta, pajungta tikslui.
Kiekvienos atskirybės tikslas - visiškai įgyvendinti savyje turimas galimybes, pasiekti tobulą formą. O tobuliausia forma, aukščiausias tikslas materijos jau nebeturi. Taigi Aristotelio filosofijoje dominuoja materija ir forma. Mano filosofijoje dominuoja ekonominiai reiškiniai ir procesai, kurie įvardijami kategorijomis ir metodai, kurių pagalba ieškoma ryšio tarp kategorijų. Ryšiai yra tipiniai: principai, dėsniai, savybės ir pan.
Panagrinėkime I. Kanto [109] pažiūras pažinimo teorijos klausimais. Pažinimo problemų laikymas pagrindiniais filosofijos klausimais yra būdingas anglų filosofijos (Dž. Lokas, Dž. Berklis, D.Hiumas [9]) reiškinys. I. Kantas kelia klausimą, kaip sąvokų ir vaizdinių pagrindu galima pažinti daiktus. Žmogus turi tik sąvokas ir vaizdinius, o pagal juos sprendžia apie daiktus. Kaip galima pereiti nuo sąvokų ir vaizdinių prie daiktų, nuo subjekto prie objekto? Šios problemos tyrimus I.Kantas vadino trancendentaliniais (lot. k. - pereiti, peržengti). Jie turėjo paaiškinti, kas yra tie sprendiniai, kuriuos žmogus formuluoja, tačiau kurie išeina už žmogaus ribų, nes žmogus juos taiko daiktams.
I. Kantas norėjo išspręsti racionalizmo ir empyrizmo ginčą. Racionalistai teigė, kad tikrovės pažinimas kyla iš grynųjų sąvokų, o empirikai - kad jis kyla is patyrimo. Nei pirmųjų, nei antrųjų argumentavimas I. Kanto nepatenkino: racionalistai labai sumenkino juslinio patyrimo vaidmenį,
empirikai nepajėgė įrodyti mokslo tiesų būtinumo ir visuotinumo, o kai kurie iš jų (D. Hiumas (9]) priėjo skepticizmą - objektyvaus, nepriklausomo nuo subjekto išorinio pasaulio egzistavimo esą neįmanoma įrodyti. Su šia teze I. Kantas nesutiko, jis norėjo išsiaiskinti ar galimas ir kiek galimas bei kaip galimas daiktų pažinimas turintis visuotinę reikšmę, operuojantis aukšto abstrakcijos laipsnio kategorijomis. Kad toks pažinimas tikrai galimas, tai, I. Kanto nuomone, liudija visuotinai pripažintas grynasis (teorinis) gamtos mokslas ir matematika. Kas kita filosofija: joje nėra visuotinai pripažintų teisingų teiginių - vienos mokyklos aiskina vienaip, kitos - kitaip. Filosofijos, kaip mokslo, galimybės klausimas ir yra tikroji I. Kanto problema. Norint ją išspręsti, reikia surasti pažinimo pradus, t. y. atsakyti į klausimą, kaip galimas pažinimas grynuoju protu. Į jį atsakius, bus galima išspręsti tris problemas: kaip galima grynoji matematika, kaip galimas grynasis (teorinis) gamtos mokslas, kaip galima filosofija.
Pridurčiau čia ir ketvirtąjį klausimą: kaip galima teorinė ekonomika. Kad tiriamµ problemų pobūdis būtų aiškus ir dalykiškas I. Kantas visus sprendinius skirsto į: 1) empirinius arba aposteriorinius; jie kilę iš patyrimo, jų požymiai - atsitiktinumas ir dalinumas; 2) apriorinius-nepriklausomus nuo patyrimo, jų šaltinis - tik protas, jų požymiai - būtinumas ir visuotinumas. Taigi būtiną ir visuotinę reikšmę turintys mokslo (taip pat ir ekonomikos) teiginiai - aksiomos, postulatai, dėsniai, principai - esą nepriklausomi nuo patyrimo.
Kitu atžvilgiu I. Kantas sprendinius skirsto į analitinius ir sintetinius. Analitiniai yra tokie sprendiniai, kurių predikatas jau slypi subjekto sąvokoje, jį tik atskleisdamas, analizuodamas. Antai sprendiniu (nuostata) "Visi kūnai tįsūs" nė kiek neišplečiama kūno sąvoka, nes, tįsumas šioje sąvokoje glūdi jau iki sprendinio; taigi šis sprendinys analitinis. Tuo tarpu nuostatoje "Visi kūnai turi svorį" predikatas yra kažkas visai kita negu tai, kas mąstoma pačia kūno apskritai sąvoka. Pasak I. Kanto, tokio predikato prijungimas teikia sintetinį sprendinį (nuostatą).
Yra trys nuostatų rūšys: 1 ) apriorinės analitinės nuostatos - visos analitinės nuostatos yra apriorinės; 2) aposteriorinės sintetinės nuostatos - jose subjekto ir predikato ryšys nustatomas patyrimu; 3) apriorinės sintetinės nuostatos - jose subjekto ir predikato rysys nepriklauso nuo patyrimo, jis aukštesnis už patyrimą. I. Kantas teigia, kad pažinimo branduolį sudaro apriorinės sintetinés nuostatos, nes jos išreiškia būtinumą ir visuotinumą.
Empirikai nepripažino apriorinių sintetinių nuostatų. D. Hiumas (9] manė, kad yra tik dviejų rūšių nuostatos - apie sąvokų santykius ir apie faktus arba apriorinės analitinės ir apriorinės sintetinės nuostatos. Tačiau I. Kantas sako, jog matematika ir gamtos mokslai jį įtikino, kad apriorinės sintetinės nuostatos egzistuoja (pavyzdžiui, "7 + 5 = 12", "Tiesė yra trumpiausia linija tarp dviejų taškų"), kad jų yra visuose moksluose. I. Kantas klausia: kaip, kodėl gali būti apriorinių sintetinių nuostatų matematikoje ir gamtos moksluose? Jo nuomone tai yra filosofinė problema. Taigi I. Kanto filosofinių tyrimų atramos taškas buvo faktas, kad egzistuoja mokslas I.Kantas remiasi faktais, o ne postulatais. Jis ėmėsi uždavinio išaiškinti mokslo nuostatų prigimtį, siekdamas suteikti mokslams filosofinį pagrindą. Jis proto produktų analizės pagrindu tyrė objektyvų faktą - mokslą.
I. Kantas skiria du teorinio pažinimo lygmenis - intelektą ir protą. Intelektas - tai sugebėjimas kurti sąvokas, remiantis patyrimo teikiama medžiaga. Protas - tai vienų nuostatų išvedimas iš kitų, nesiremiant patyrimu, tai samprotavimai grynojo proto srityje. Esminė I. Kanto mintis, kad sąvokos yra patyrimo sąlyga. Apriorinės pažinimo formos - erdvė, laikas, substancija, priežastis, egzistavimas ir pan. - tai savotiškas tinklelis, lyg žmogaus mąstymo programa, pagal kurią sutvarkomi patyrimo duomenys. Iš anksto esančios pažįstančiame subjekte ir lemiančios pažinimą, apriorinės pažinimo formos nuo subjekto nepriklauso - jos vienodos visų žmonių, nesusijusios su individualiais skirtumais, tad šia prasme jos - objektyvios.
R. Dekartas [29] ir G. Leibnicas [9] tvirtino, kad giliausias pažinimas pasiekiamas ne patyrimu, bet intelektine intuicija, protui betarpiškai įžvelgiant tiesą. Apriorizmą priskyręs juslumui I. Kantas kalba apie erdvę ir laiką kaip apie juslinius stebinius arba, kitaip tariant, juslines intuicijas, įžvalgas.
Teorinės gamtos mokslo galimybės klausimas sprendžiamas trancendentinėje analitikoje - fizinių objektų pažinimo loginių pagrindų teorijoje. I. Kantas teigia, kad juslinius duomenis apie fizinius objektus intelektas apdoroja pagal logines kategorijas: kiekybės (vienumas, daugis, visybė), kokybės (realumas, neigimas, apribojimas), santykio (savybingumas, priežastingumas, bendravimas), modalumo (galimybė, egzistavimas, būtinumas). Erdvė ir laikas jungiasi su šiomis kategorijomis, susidaro trancendentinė apriorinė schema, kuri ir sukuria žinias apie patyrimo objektus - jų priežastingumą, dėsningumą, būtinumą, galimybę ir t. t. Gaunamos apriorinės sintetinės nuostatos.
Tokia I. Kanto koncepcija, skirta nuostatų modeliavimui. Mano koncepcijoje yra kategorijų sąrašas, modeliavimo metodų sąrašas ir galimi nuostatų tipai. Tai - paprastesnė, negu I. Kanto schema.
Transcendentinė analitika - pirmoji dalis ranscendentinės logikos, kurią I. Kantas skiria nuo formaliosios, arba bendrosios logikos. Pastarosios principus laikydamas aprioriniais, t. y. turinčiais būtiną ir visuotinę reikšmę, I. Kantas mano, kad formaliosios logikos nepakanka paaiškinti pažinimo kilmės klausimams. Ji abstrahuojasi ir nuo pažinimo turinio, ir nuo jo kilmės. Tuo tarpu transcendentinė logika turinti būti mokslas, kuris apibrėžtų protu pagrįstų žinių, t. y. žinių, dėl kurių objektai mąstomi visiškai a priori, kilmę, apimtį ir objektyvią reikšmę. Tai dialektinės logikos idėja.
I. Kantas teigia, kad transcendentinė analitika suskaido į sudedamąsias dalis apriorinį intelektinį pažinimą. Sąvokų analitikoje nustatomos visos apriorinės intelekto formos arba kategorijos, o šių sąvokų dedukcijos tikslas - paaiškinti, kaip tos apriorinės intelekto formos taikomos pažinime. Tai - sudėtinga problema. Pagrindinių teiginių analitika toliau sprendžia šią problemą, aiškindama, kaip kategorijos taikomas apdoroti patyrimo duomenims ir sudaryti nuostatoms. Čia I. Kantas rodo sudėtingas šio taikymo schemas ir kartoja, kad šios schemos taikomos tik reiškiniams.
Mano schemoje žmogus (natūralus intelektas) nesunkiai modeliuoja nuostatas. Sunkiau tam reikalui panaudoti kompiuterį. Tačiau žmogaus ir kompiuterio (natūralaus ir dirbtinio intelekto ) sąveika duoda neblogus rezultatus.
Pažinimo kategorijas traktuodamas apriorizmo požiūriu, I. Kantas išsakė labai gerai žinomą mokslo metodologijos principą: moksliniame pažinime visuomet egzistuoja kategorinė mąstymo struktūra, sąlygojanti patį pažinimą, t. y. mokslinį pažinimą sąlygoja ne tik patyrimo duomenys, bet ir pradinės teorijų sąvokos bei principai, kurie suteikia galimybę paaiškinti patyrimo duomenis. Antai logikoje dvireikšmiškumo principas numato dvi teiginių reikšmes: "teisinga" ir "klaidinga". Dvireikšmiškumo principas yra postulatas, išreiškiantis tokį apriorinį požiūrį: bet kurio teiginio teisingumą ir klaidingumą galima atpažinti absoliučia prasme, nepriklausomai nuo pažinimo galimybių. Teorijos pradinės sąvokos ir principai yra ne tik teorijos kūrimo metodologinės prielaidos, bet ir būtini konstruktyvūs pažinimo elementai, išreiškiantys pradinį požiūrį į pasaulį.
Nuo pradinių teorijos principų priklauso pačios teorijos likimas, pradinių teorijos sąvokų apibrėžimai iš dalies lemia patį teorijos turinį.
Nekelia abejonių I. Kanto tirta reali analitiškumo ir sintetiškumo problematika. Ji siejama su pastangomis nustatyti dviejų rūšių tiesas. Vienas is jų dar G. Leibnicas vadino proto, loginėmis tiesomis, o antrąsias - fakto tiesomis. Pirmosios gaunamos perdirbant pačioje žinių sistemoje esančią informaciją, arba, kaip dar sakoma, jų teisingumas nustatomas esamos kalbos sistemos semantinėmis taisyklėmis. Antrosios tiesos atrandamos, įgyjant informaciją, kuri išeina už esamos žinių sistemos ribų.
I.Kantą kritikavo didis kategorijų specialistas G.Hegelis [62].
Reziumuojant aukščiau išdėstytas mintis, būtina pažymėti štai ką. Ekonomikos kalba privalo adekvačiai atspindėti tikrovę. Nuostatos turi būti prasmingos ir teisingos. Tai yra problematiška, bet siekti šito tikslo būtina. Tikslo siekiama naudojantis atitinkamais metodais.
Ekonomika gali pateikti begalybę nuostatų. Problematiška atskirti svarbiausias nuostatas.
Problematiška pasirinkti koncepciją ekonomikos nuostatoms modeliuoti. Juk Aristotelio ir I. Kanto koncepcijos skirtingos. Egzistuoja daug tarpinių variantų.
|
