Emocijos ir motyvacija

Emocijos

Dėl sąvokos "emocijos" apibrėzimo, kaip ir dėl daugelio kitų psichologijos terminų, kyla nesutarimų. Paprasčiausiai, emocijos yra apibrėziamos kaip malonumo ar nemalonumo jausmas, pabrėziant asmens emocinės būsenos įsisąmoninimą. Tačiau tai yra tik vienas emocijų aspektas. Yra dar du kiti aspektai apibūdinantys emocijas: pokyčiai nervų sistemoje, atsispindintys fiziologinėje israiskoje, bei elgesio pokyčiai. Kitaip tariant, emocijos apima a) sąmoningą isgyvenimą, b) fiziologinius pokyčius ir c) elgesinius veiksmus.

Emocijų komponentai

Sąmoningas emocijų isgyvenimas. Is visų trijų emocinių komponentų, sąmoningą isgyvenimą yra sunkiausiai įvertinti ir tyrinėti. Fiziologinius pokyčius, susijusius su emocijomis galima ismatuoti įvairių sudėtingų laboratorinių instrumentų pagalba, o elgesio pokyčius galima tiesiogiai stebėti. Tačiau emocinis isgyvenimas negali būti stebimas tiesiogiai ar 24424d311y ismatuotas elektroniniais prietaisais. Todėl jis yra tyrinėjamas per zodinę israiską, t.y., asmuo apibūdina, ką jis patiria isgyvendamas emocijas tiesiogiai (introspekcija) ar po to, kai emocijos nuslūgsta (retrospekcija).

Fiziologiniai pokyčiai. Fiziologinis suzadinimas, kuris lydi emocijas, kyla veikiant autonominės nervų sistemos simpatiniam padaliniui. Sekundzių laikotarpyje si sistema gali sukelti įvairiausius organizmo pokyčius, kurie paruosia asmenį susidoroti su kritiska situacija. Tokiose situacijose autonominė nervų sistema padidina asmens galimybes įveikti sias situacijas. Kraujo spaudimas pakyla, tuo pačiu sirdies susitraukimų daznis greitėja ir tokiu būdu į kūno raumenis priplūsta daugiau kraujo. Kraujo tekėjimas į tam tikras sritis, tokias kaip skrandis, sumazėja ir taip leidziama kraujui tekėti ten, kur jo labiausiai reikia. Kvėpavimas padaznėja, todėl daugiau įkvepiama deguonies. Cukraus kiekis kraujyje didėja ir taip suteikiama daugiau energijos raumenims, o pieno rūgstis, nuovargio elementas, kuris mazina raumenų efektyvumą, sudeginamas zymiai greičiau. Akių vyzdziai issiplečia, kad patektų daugiau sviesos, kas taip pat pagerina periferinį matymą. Cheminė kraujo sudėtis pakinta, todėl suzeidimų atveju kresėjimas yra greitesnis, be to, histamino lygis odoje pakyla, dėl ko skausmas jaučiamas ne taip stipriai. Sie bei daugelis kitų pokyčių įvyksta automatiskai, kaip stiprios emocijos dalis. Siuos pokyčius stimuliuoja ne tik autonominė nervų sistema, bet ir endokrininė sistema, kurios poveikis pasireiskia adrenalino issiskyrimu is adrenalino liaukų. Adrenalino buvimas kraujotakoje padeda kurį laiką palaikyti emocinį suzadinimą. Pagaliau, parasimpatinė nervų sistema atstato pusiausvyrą visoje nervų sistemoje.

Elgesio pokyčiai. Kai emocijos kyla, elgesio pokyčiai paprastai yra jų dalis, nepriklausomai nuo to, ar sie pokyčiai yra israiskos pokyčiai, pvz., veido israiska, gestai, balso tono pokyčiai ar kūno poza, ar tai yra atviro elgesio formos, kaip, pvz., smogimas kam nors, ar durų trankymas. Emocinė israiska yra svarbi bendravimo forma, o tyrimais įrodyta, kad veido israiska jausmų perdavime yra zymiai svarbesnė, nei zodinis turinys ar balso tonas.

Emocijų ypatybės

Emocijos nėra nei akivaizdus elgesys nei mintys, tai yra patyrimas;

Emocijoms būdingas poliariskumas - jos yra arba teigiamos arba neigiamos;

Emocijos susijusios su kognityviniu įvertinimu;

Emociniams isgyvenimams būdingas kontinuumas - intensyvumo kaita nuo minimalaus iki maksimalaus isgyvenimo

Emocijų klasifikacija. Emocijų klasifikavimo sistemų pradzia yra labai sena. J Watson'as (1929) baimę, pyktį ir meilę priskyrė įgimtoms emocijoms; jo klasifikavimo sistema pabrėzė elgesio pokyčius. Izard'o (1977) modernesnė teorija teigia, kad yra desimt bazinių emocijų (dziaugsmas, susijaudinimas, nuostaba, liūdesys, pyktis, pasibjaurėjimas, neapykanta, baimė, gėda ir kaltė); dauguma jų būdingos jau kūdikiams, o kitos emocijos yra sių pagrindinių emocijų deriniai. Viena is klasifikacijos sistemų pateikia tokį emocinių isgyvenimų skirstymą:

Nuotaika - ilgalaikė, gana pastovi psichinė būsena, pasireiskianti kaip ilgalaikis teigiamas ar neigiamas emocinis fonas;

Frustracija - psichinė būsena, sukelta objektyviai ar subjektyviai neįveikiamų sunkumų ar kliūčių, atsirandančių siekiant tikslo ir sprendziant problemas;

Stresas- ilgai trunkanti stipraus nerimo ir įtampos būsena;

Aistra - stiprus emocinis isgyvenimas, kuris yra pakankamai pastovu, visaapimantis, dominuojantis kitų jausmų atzvilgiu ir darantis poveikį zmogaus veiklai ir gyvenimo krypčiai;

Afektas - staiga kylančios, labai intensyvios, audringai pasireiskiančios ir trumpai trunkančios emocinės būsenos.

Emocijų teorijos

Jau nagrinėjome, kad emocijos kyla sąveikaujant fiziologiniam suzadinimui, elgesio pokyčiams bei sąmoningam isgyvenimui. Tačiau yra priestaringų nuomonių apie sią tarpusavio sąveiką. Ginčijamasi koks yra rysys tarp to, ką mes mąstome, ir to, kaip mes jaučiame.

Darwin'o evoliucijos teorija Darwin'as mazai domėjosi emocijų fiziologija ar subjektyviu isgyvenimu. Daugiausia dėmesio jis skyrė emocijų israiskai. Pagal jo evoliucijos teoriją, emocijos turi adaptacinę reiksmę tiek zmonėms, tiek ir gyvūnams. Emocinės israiskos, tokios kaip veido israiska bei įvairios kūno pozos, tarnauja kaip svarbi bendravimo forma, padedanti suprasti ne tik tai, kas vyksta, bet ir tai, kas gali įvykti. Tokiu būdu, sios israiskos padeda nuspėti elgesį, o tai padeda isgyventi. Darwin'as neneigė, kad kai kurios emocinės israiskos yra ismokstamos, tačiau jie teigė, kad dauguma emocinių israiskų yra įgimtos. Be to, jis teigė, kad sių israiskų atpazinimas pasizymi specifiskumu, t.y. vilkas gali atpazinti vilko israiską, bet ne zmogaus. Taip pat ir zmogus gali interpretuoti kito zmogaus emocinę israiską, bet negali suprasti kitų gyvūnų israiskų. Visgi Darwin'as pastebėjo ir panasumų tarp zmogaus ir kitų gyvūnų kai kurių emocijų israiskos atzvilgiu, ir tai jam buvo kaip patvirtinimas to, kad zmogus yra issivystęs is primityvesnių gyvūnų rūsių.

James-Lange teorija W. James 1884 metais ir C. Lange 1885 metais nepriklausomai vienas nuo kito pasiūlė panasią emocijų teoriją, dėl ko ir buvo sugretintos jų pavardės. Jie abu teigė, kad kūno pokyčiai, kyla dėl situacijos suvokimo, o kūno pokyčių atpazinimas sukelia subjektyvius jausmus. Esant tradiciniam poziūriui, zmogus pamato meską, issigąsta ir bėga. Kūno pokyčiai atsiranda kaip isgąsčio pamačius meską rezultatas. Pagal James-Lange teoriją, zmogus pamato meską, bėga ir patiria baimę, atpazindamas kylančius kūno pokyčius. Taigi, pagal autorius, emocijos yra kūno pokyčių jautimas ir jos kyla tik tada, kai sie pokyčiai suvokiami.

Cannon'o teorija B. Cannon'as tyrinėjo kai kuriuo James-Lange teorijos principus. Betyrinėdamas jis atmetė sią teoriją ir pasiūlė gumburo teoriją. Eilėje tyrimų, kurių metu jis pasalindavo įvedimus į smegenis is visceralinių organų, tokių kaip skrandis, bluznis ar kepenys, bei is simpatinės nervų sistemos, Cannon'as pastebėjo, kad gyvūnai galėjo isreiksti tokias emocijas, kaip baimė ar malonumas, net ir nesant fiziologiniam grįztamajam rysiui į smegenis. James-Lange teorijos poziūriu esant tokioms operacijoms, jokių emocijų isgyvenimas būtų neįmanomas. Kita James teorijos kritika buvo paremta atradimu, kad esant skirtingoms emocijoms, kūno pokyčiai yra labai panasūs. Tuo tarpu James teorija teigė, kad kiekviena emocija turi jai būdingus kūno pokyčius. Sie atradimai privertė Cannon'ą pasiūlyti emocijos teoriją, kur centrinį vaidmenį atlieka gumburas. Anot Cannon'o, gumburas tuo pačiu metu siunčia impulsus į smegenų zievę, visceralinius organus ir į raumenis. Tokiu būdu, subjektyvus emocijų suvokimas ir kūno pokyčiai vyksta tuo pačiu metu.

Kognityvinės teorijos. Vienas is sios srities lyderių S. Schachter'is pasiūlė kognityvinę-fiziologinę teoriją. Anot Schachter'io, prie emocijų isgyvenimo prisideda trys informacijos saltiniai. Pirmasis saltinis yra kūno pokyčiai; smegenys gauna signalus is raumenų ir visceralinių organų apie įvairias suzadinimo būsenas. Siuos signalus būtų sunku interpretuoti be antro ir trečiojo saltinių: dirgiklių, ateinančiu is aplinkos bet kuriuo momentu, ir informacijos, ateinančios is praeities patyrimo, ankstesnių panasių situacijų pavidalu. Zmogus, kad patirtų subjektyvius emocinius isgyvenimus, perdirba visus tris informacijos saltinius (fiziologinius pokyčius, esamus dirgiklius ir prisiminimus). Kitaip tariant, priskyrimas etiketės, tokios kaip baimė ar liūdesys, patyrimui yra kognityvinis įvertinimas, kuris fiziologiniams pokyčiams suteikia prasmę.

Motyvacija

Motyvacija - tam tikros įtakos/jėgos, kurios sukelia ir nukreipia elgesį bei apsprendzia jo intensyvumą ir pastovumą

Plačiąja prasme motyvacija siejasi su tuo, kodėl vyksta tam tikras elgesys. Kiekvieną kartą, kai mes kazką darome, paprastai uz to slypi tikslas (motyvas). Psichologai sutaria dėl dviejų pačių svarbiausių faktorių, susijusių su motyvacija - ji suteikia energijos ir nukreipia. Motyvacija leidzia susikaupti ties tam tikru elgesiu, tokiu būdu pasiekiami atitinkami tikslai. Kai zmogus alkanas, jis iesko maisto, kai istroskęs - vandens ir t.t.

Motyvacijos saltiniai

Biologiniai veiksniai (alkis, saltis, skausmas, lytinis potraukis ir pan.)

Kognityviniai veiksniai (mąstymas)

Emociniai veiksniai (meilė, pyktis, baimė, panika ir kt. emocinės būsenos)

Socialiniai veiksniai (socialinės normos, vertybės, nuostatos, socialinės interakcijos ir pan.)

Nors psichologai sutaria dėl to, kaip motyvacija veikia, tačiau nesutinka dėl to, kas motyvacija yra, t.y. skiriasi nuomonės dėl to, kas slypi uz elgesio priezasčių. Todėl yra nemazai motyvacijos teorinių poziūrių, kurie pabrėzia skirtingas motyvacijos sąvokas.

Motyvacijos teorijos

Motyvacijos teorijos apima tris pagrindinius poziūrius, kodėl atsiranda tam tikras elgesys. Pirma, teigiama, kad elgesys yra instinktyvus arba automatiskas. Antra, pateikiamas homeostatinis modelis, kuris teigia, kad motyvacija reikalinga fiziologiniam arba psichologiniam balansui palaikyti. Ir trečia, pateikiamas motyvų hierarchinis modelis.

Instinktai. Vienas is seniausių poziūrių psichologijoje teigia, kad elgesį sukelia biologinės, įgimtos, mechaninės jėgos. Instinktas paprastai yra uzprogramuotas, adaptyvus elgesys, kuris padeda islikti tiek atskiram individui, tiek ir visai rūsiai. Nors instinktai pradeda veikti isorinių dirgiklių poveikyje, tačiau manoma, kad jie patys turi savo energijos saltinį. Taigi, instinktai duoda pradzią ir nukreipia elgesį. Jeigu instinktyvų elgesį isoriniai dirgikliai tik atpalaiduoja, tai tokiam elgesiui atsiradus, jis turi būti uzbaigtas su ar be dirginančio stimulo. Kitas svarbus instinktyvaus veiksmo pozymis yra tas, kad jį gali paskatinti tik vienas kuris nors dirgiklio aspektas. Tokiu būdu, instinktu galima pavadinti elgesį, kuris yra pastovus, vienodas ir nėra ismoktas.

Paskutiniu metu instinktų teorija tapo stipriai kritikuojama. Nors zmogaus elgesiui taip pat būdingi tam tikri įgimti polinkiai, tačiau zmogaus elgesys yra per daug sudėtingas, kad jį galima būtų paaiskinti vien įgimtais instinktais.

Homeostatinės teorijos. Homeostazė yra apibrėziama, kaip polinkis palaikyti sąlyginai stabilią vidinę aplinką. Vidiniai homeostaziniai mechanizmai funkcionuoja taip, kad uztikrintų tinkamas kūno reakcijas. Pvz., kai kūno temperatūra nukrenta per daug, kraujagyslės odos pavirsiuje susitraukia, kad palaikyti silumą ir kūnas refleksyviai pradeda tirtėti; tokiu būdu generuojama daugiau silumos ir pusiausvyra atstatoma. Homeostatiniai principai pasitarnavo kaip kelių skirtingų motyvacijos teorijų pagrindas. Dauguma sių teorijų galima suskirstyti į dvi kategorijas: tos, kurios teigia, kad psichologinis poreikis sukelia paskatas ir tos, kurios teigia, kad elgesys kyla esant psichologiniam disbalansui. Bet kokiu atveju organizmas yra motyvuojamas sumazinti įtampą, kuri kyla sutrikus pusiausvyrai.

Maslow savirealizacijos teorija. Vieni poreikiai yra svarbesni uz kitus. Todėl tam tikri poreikiai, motyvuojantys elgesį, priklauso nuo to, kurie is jų nėra patenkinami ir kurie yra svarbesni. A. Maslow (1970) savirealizacijos teorija pateikia poreikių hierarchinę sistemą.

Piramidės apačioje yra fiziologiniai poreikiai, pvz., maisto, vandens, pastogės. Tik tuomet, kai sie poreikiai patenkinami, kyla saugumo poreikis; vėliau pasireiskia tik zmogui būdingi poreikiai mylėti ir būti mylimam, savigarbos poreikis. Auksčiausias is visų zmogaus poreikių, anot Maslow, - tai visų savo galimybių įgyvendinimas (savirealizacija). Tokia poreikių eilė nėra visuotinai pastovi. Kartais zmonės badauja, keldami politinius reikalavimus. Tačiau mintis, kad kai kurie motyvai, kol jie nepatenkinti, yra stipresni uz kitus, yra svarbi motyvacijos sampratai.

Pasiekimų motyvacija

Biologinių poreikių motyvacija tik is dalies paaiskina tai, kas skatina ir nukreipia mūsų elgesį. Yra motyvų, kurie, priesingai nei alkis ar lytinis potraukis, nėra susiję su biologiniais poreikiais. Milijonieriai gali būti motyvuoti gauti dar pinigų, kino zvaigzdės - dar labiau isgarsėti. Sie motyvai, net ir juos patenkinus, nesusilpnėja. Tad pasiekimų motyvacija yra troskimas atlikti viską labai gerai, tobulinti savo įgūdzius bei mąstymą, valdyti padėtį ir greitai pasiekti aukstą lygį. Zmonės, kuriems būdingi stiprūs laimėjimo poreikiai, būdami atkaklūs ir priimdami realistinį issūkį, pasiekia daugiau. Tai reiskia, kad kuo stipresnė pasiekimų motyvacija, tuo daugiau pasiekiama.

Turinčių panasias galimybes zmonių pasiekimų motyvacija būna skirtinga. Labai motyvuoti vaikai dazniausiai turi tėvus, kurie skatina vaikus nuo mazens savarankiskai veikti bei apdovanoja juos uz jų sėkmę. Manoma, kad sių vaikų stipri laimėjimų motyvacija turi emocinį pagrindą: vaikai ismoksta laimėjimus sieti su teigiamomis emocijomis. Taip pat svarbus gali būti ir pazintinis pagrindas: vaikai ismoksta priskirti savo laimėjimus savo pačių sumanumui ir pastangoms ir taip plėtoti didesnius lūkesčius

Mokantis, dirbant ar sportuojant reiskiasi dvi pasiekimų motyvacijos rūsys. Vidinė motyvacija - tai noras būti veiksmingam ir veikti dėl pačios veiklos. Isorinė motyvacija - tai isorinio atlygio siekis arba noras isvengti baimės.