1.Institucionalizacija

Institucionalizacijos istakos

Visą zmogaus veiklą galima habitualizuoti. Kiekvienas daznai karojamas veiksmas tampa sablonu, kurį galima pakartoti sutaupant pastangų ir kurį jo atlikėjas suvokia kaip tą sabloną. Be to habitualizacija reiskia, kad sį veiksmą bus galima atlikti ateityje tokiu pat būdu ir taip pat sutaupant pastangų. tai pasakytina tiek apie socialinę, tiek ir apie nesocialinę veiklą.

Habitualizuoti veiksmai islieka prasmingi individui, nors sių veiksmų prasmės bendrajame jo zinojimo bagaze tampa rutiniskos. Svarbi psichologinė habitualizacijos nauda ta, kad sumazėja galimybių rinktis. Tai islaisvina individą nuo "visų tų sprendimų"nastos ir suteikia jam psichologinį palengvėjimą, kurio pagrindas yra nekryptinga zmogaus instinktų struktūra. Habitualizacija suteikia zmogaus veiklai kryptį ir specializaciją, kurių trūksta biologiniam jo aparatui, tad kartu sumazina susikaupusią įtampą, kurią sukelia nekryptingi stimulai. Habitualizacija islaisvina energiją tais atvejais, kai tai būtina. Kitaip tariant, habitualizuotos veiklos pagrindas atveria galimybę isankstiniam svarstymui ir inovacijai. Galima standartiskai įvertinti net elgesio alternatyvas.

Habitualizacijos procesai yra ankstesni uz bet kokią institucionalizaciją, jie isties gali būti taikomi hipotetiniam vienisam ir su niekuo socialiai nebendraujančiam individui. Empiriskai svarbesnioji zmogaus veiklos habitualizavimo dalis sutampa su sios veiklos suinstitucinimu. Tada klausimas tampa klausimu, kaip atsiranda institucijos. Institucionalizacija vyksta visada, kai įvairaus tipo veikėjai abipusiai tipizuoja habitualizuotus veiksmus. Būtina pabrėzti institucinių tipizacijų abipusiskumą ir tai, kad tipiski yra ne tik veiksmai, bet ir institucijų veikėjai. Institucija nustato, kad X tipo veiksmus turi atlikti X tipo veikėjai. Pavyzdziui, teisės institucija nustato, kad galvą reikia kirsti tam tikrais būdais esant konkrečioms aplinkybėms, o jas kirsti turi tam tikro tipo individai tarkime budeliai ir pan. Be to, institucijos implikuoja istoriskumą ir kontrolę. Institucijos visada turi istoriją ir yra istorijos kūriniai. Svarbu pabrėzti, kad kontroliuojantis institucijų pobūdis kyla is pačios institucional 19519o1422t izacijos esmės, ji atsiranda pirmiau ir nepriklausomai nuo visų sankcijų mechanizmų, kurie sukūriami siekiant palaikyti instituciją. Pirminę socialinę kontrolę lemia pačios institucijos egzistavimas.

Tikrovėje institucijos paprastai atsiranda gausiose bendrijose. Tačiau teoriskai svarbu pabrėzti, kad institucinantis abipusio tipizavimo procesas vyktų net ir tuo atveju, jeigu du individai pradėtų bendrauti. Sakykime, A ir B individai kokiu nors būdu pradėjo bendrauti ir gana greitai bus sukurtos tipizacijos. A stebi, kaip dirba B. Jis mato, kad B veiksmai kartojasi, todėl tipizuoja motyvus kaip besikartojančius. A ir B numano apie tipizacijos abipusiskumą. Jiems bendraujant, sios tipizacijos bus isreikstos konkrečiais elgesio modeliais. A ir B pradės vaidinti vaidmenis. Galimybė prisiimti kito vaidmenį atsiras tuomet, kai abu imsis tų pačių veiksmų: A perims B kartojamus vaidmenis ir pavers juos savo vaidmens atlikimo modeliais. Sie veiksmai bus habitualizuoti kaip vaidmenys, is kurių vieni bus atliekami atskirai, o kiti- bendrai. Tačiau, ką laimi individai is tokios raidos? Svarbiausias laimėjimas tas, kad kiekvienas sugebės numatyti kito veiksmus. Jie sutaupo laiko ir pastangų ne tik spręsdami bet kuriuos isorinius uzdavinius bei taupo save psichologiniu poziūriu. Jie gali atlikti daug veiksmų menkai įtempdami dėmesį. Rutiniskų veiksmų pagrindo konstravimas savo ruostu leidzia jiems pasiskirstyti darbą ir atveria kelią inovacijoms, reikalingoms kur kas daugiau dėmesio. darbo pasidalijimas ir inovacijos sukurs naujas habitualizacijas, kurios toliau plės bendrą individų pagrindą. Tačiau, tam, kad vyktų abipusė tipizacija, būtina trunkanti socialinė situacija, kurioje susikryziuotų dviejų ar daugiau individų habitualizuoti veiksmai. tai būtų veiksmai reiksmingi ir A, ir B bendroje jų situacijoje. O kurios sritys bus reiksmingos lems skirtingos situacijos. Siose įvairiose srityse A ir B situacija yra institucionalizacijos paradigma, pritaikoma didesnėse bendruomenėse.

Siek tiek isplėskime savo paradigmą ir įsivaizduokime, kad A ir B turi vaikų. Tada situacija tampa kokybiskai kitokia. Vaikų atsiradimas keičia tarp A ir B vykstančios socialinės sąveikos pobūdį. Institucinis pasaulis, egzistavęs pradinėje A ir B situacijoje, dabar perduodamas ir kitiems.Vykstant siam procesui tobulėja ir pati institucionalizacija. Habitualizacijos ir tipizacijos, kurios buvo sukurtos A ir B yra dariniai, kurie iki tol buvo dviejų individų koncepcijos, dabar tampa istorinėmis institucijomis. Tapdami istoriski sie dariniai tampa objektyvūs. Tai reiskia, kad issikristalizavusios instiutcijos, suvokiamos kaip nepriklausomos nuo individų, kurie jas "atsitiktinai" įkūnija. Institucinio pasaulio objektyvumas "tirstėja" ir "tvirtėja" ne tik vaikams, bet ir tėvams. Sitaip matomas pasaulis tampa tvirtesnis sąmonėje, jis darosi realesnis.

Ankstyvuoju socializacijos tarpsniu vaikas visai nesugeba skirti gamtos reiskinių objektyvumo nuo socialinių darinių objektyvumo. Daiktas yra tai, kuo jis vadinamas, ir jo negalima vadinti niekaip kitaip. Tokios atrodo ir visos institucijos: jos yra duotos, nekeičiamos ir savaime akivaizdzios. Institucinis pasaulis, kurį perduoda dauguma tėvų, zinoma, praktiskai jau yra istorinės ir objektyvios tikrovės pobūdzio. Vadinasi, institucinis pasaulis yra suvokiamas kaip objektyvi tikrovė. Jis turi savo istoriją, kuri truko iki individo gimimo ir kurios jis asmeniskai negali prsiminti.

Svarbu prisiminti, jog institucinio pasaulio objektyvumas, kad ir koks įtikimas jis atrodytų individui, yra zmogaus sukurtas, sukonstruotas objektyvumas. Institucinis pasaulis- tai objektyvuota zmogaus veikla. Kol kas svarbu pabrėzti, kad tarp zmogaus, kūrėjo, ir socialinio pasaulio, jo kūrinio, islieka dialektinis rysys. Tai yra zmogaus ir jo socialinis pasaulis sąveikauja vienas su kitu. Visuomenė yra zmogaus kūrinys. Visuomenė yra objektyvi tikrovė. Zmogus yra visuomenės kūrinys.

Instituciniam pasauliui reikia legitimacijos, t.y. būdų, kuriais jį galima "paaiskinti" ir pateisinti. Vaikai susipazinę su institucijų istorija is "gandų" Jų atmintyje nėra pirminės institucijų prasmės. Todėl jiems būtina aiskinti jiems sią prasmę pasitelkus įvairias legitimacijos formules. Taip sakant, visiems vaikams turi būti pasakojama ta pati istorija.

Kadangi institucijos ilgainiui tampa istoriniu ir objektyviu reiskiniu, iskyla būtinybė plėtoti specialius socialinės kontrolės mechanizmus. Nes labiau tikėtina, kad individas nukryps nuo tų programų, kurias jam primetė kiti, negu nuo tų programų, kurias jis pats padėjo įdiegti. Iskyla naujos kartos paklusnumo problema, o norint, kad ji įsitrauktų į institucinę tvarką, reikia sukurti sankcijas. Būtina vaikus "mokyti elgtis", o kartą ismokius- juos "priziūrėti". Zinoma, taip būtina elgtis ir su suaugusiais.

Is principo institucionalizacija gali vykti bet kurioje bendruomenei reismingo elgesio srityje. Is tikrųjų įvairūs institucionalizacijos procesai vyksta vienu metu. Nėra pagrindo manyti, kad sie procesai būtinai bus "susikibę" funkciskai. Pavyzdziui, trys habitualizacijos arba pradinės institucionalizacijos procesai gali vykti, nors ir nėra funkciskai arba logiskai integruoti kaip socialiniai reiskiniai.

Vis dėlto tai, kad institucijos linkusios būti "sukibusios", yra empirinis faktas. Galima teigti, kad kai kurie reiksmingi dalykai bus bendri visiems kolektyvo nariams. Kita vertus, daugelis elgiasio sričių bus reiksmingos tik tam tikro tipo zmonėms. Gali būti tokie skirtumai kaip lytis, arba skirtumai, kurie atsiranda dėl socialinės sąveikos, tarkime skirtumai dėl darbo pasidalijimo. Taigi, kalbant apie institucijų logiką, tai ji glūdi ne institucijose ir ne jų isorinio funkcionalumo apraiskose, bet jų apmąstymo būde. Kitaip sakant, reflektuojanti sąmonė suteikia logikos institucinei tvarkai.

Institucijos yra integruotos, bet jų integravimas nėra funkcinis imperatyvas juos sukuriantiems socialiniams procesams. Institucijų integravimas veikiau yra isvestinio pobūdzio. Individai atlieka atskirus suinstitucintus veiksmus savo biografijos kontekste. Institucinės integracijos poreikis mums kyla tik todėl, kad socialiai bendri prasmės pasauliai mus pasiekia siuo aplinkiniu keliu.

Rafinuotos teorinės legitimacijos atsiranda konkrečiais institucijų istorijos momentais. Pirminis zinojimas apie institucinę tvarką yra ikiteorinis zinojimas. Jis yra viso "to, ką kiekvienas zino" apie socialinį pasaulį , suma. Tačiau ikiteoriniame lygmenyje kiekviena institucija turi savo perduodamą is kartos į kartą zinojimą, kuris nurodo instituciskai tinkamas elgesio taisykles. Toks zinojimas yra suinstitucintą elgesį motyvuojanti jėga. Zinojimas, kuris visuomenėje laikomas savaime suprantamu, koegzistuoja su tuo,kas pazinu ar bent jau nubrėzia ribas to, kas gali tapti zinoma ateityje. Zinojimas objektyvuoja pasaulį per kalbą ir per ja grindziamą kognityvinį aparatą- būtent jis paverčia sį pasaulį objektais, suvokiamais kaip tikrovė. O vykstant socializacijai, sis zinojimas vėl internalizuojamas kaip objektyviai pagrįsta tiesa. Pavyzdziui, randantis darbo pasidalijimui plėtojamos tos zinojimo sritys, kurios susijusios su konkrečiomis veiklos rūsimis. Sis zinojimas objektyvuoja istisą socialinio pasaulio segmentą. Pavyzdziui, gali atsirasti objektyvus medzioklės "mokslas", atitinkantis objektyvią medzioklės kaip ekonominės veiklos tikrovę. Be to, ta pati zinojimo visuma perduodama kitai kartai. nauja karta socializuodamasi perima ją kaip objektyvią tiesą ir sitaip internalizuoja ją kaip subjektyvią tikrovę. Savo ruoztu si tikrovė turi galią formuoti individą.

Sedimentacija ir tradicija

Sąmonėje islaikoma tik maza dalis zmogaus patirties. Islaikoma patirtis sedimentuojasi, t.y. sustingsta atmintyje kaip atpazįstami ir neuzmirstami dariniai. Būna ir intersubjektyvi sedimentacija, kai keli individai turi bendrą biografiją, o jų patiritis įtraukiama į bendrą zinojimo bagazą. Ją galima vadinti socialia, kai ji objektyvuota vienos ar kitos rūsies zenklų sistema, būtent kai atsiranda galimybė pakartotinai objektyvuoti bendrą patirtį. Tik tada tikėtina, kad sią patirtį viena karta perduos kitai ir viena bendrija- kitai. Pavyzdziui patirtis lengvai perduodama kalbos zenklų sistema. Kalba objektyvuoja bendrą patirtį ir padaro ją suprantamą visiems tos kalbinės bendruomenės nariams. Kalba duoda priemonių naujai patirčiai objektyvuoti, nes leidzia ją įtraukti į jau esamą zinojimo bagazą, ir ji yra svarbiausia priemonė, padedanti konkrečios bendrijos tradicijai perduoti objektyvuotas ir sudaiktintas sedimentacijas.

Kalba tampa didziulės kolektyvinių sedimentacijų sankaupos saugykla. Sias sedimentacijas galima perimti monotetiskai, t.y. kaip rislias visumas, nerekonstruojant pirminio jų formavimosi proceso. Institucijos prasmės perdavimas grindziamas socialiniu pripazinimu, kad tam tikra institucija "nuolatos" sprendzia "nuolatinę" tam tikros bendrijos problemą. Objektyvuotos institucinės veiklos prasmės suvokiamos ir perduodamos kaip "zinojimas". Visam perdavimui reikia tam tikro socialinio mechanizmo. Būtent vieni zmonių tipai laikomi tradicinio "zinojimo" perdavėjais, kiti- jo perėmėjais. Taip pat turi būti ir tipizuotos procedūros, kuriomis zinovai perduoda tradiciją neismanėliams.

Priklausomai nuo to, ar didelę socialinę reiksmę turi tam tikro tipo "zinojimas", ar jis sudėtingas ir ar svarbus konkrečiai bendrijai, gali reikėti is naujo patvirtinti "zinojimą" simboliniais objektais (pvz., fetisais ir kariniais zenklais) arba simboliniais veiksmais (pvz., religiniais ar kariniais ritualais). Bet koks institucinių prasmių perdavimas numato kontrolės ir legitimacijos procedūras. Čia reikėtu vėl pabrėzti, kad negalima daryti prielaidos, jog įvairios institucijos ir joms būdingos zinojimo perdavimo formos yra susietos nuosekliu ar juo labiau funkciniu rysiu

Vaidmenys

Individas dalyvauja socialiniame pasaulyje vaidindamas vaidmenis. Bendrasis zinojimo bagazas aprėpia vaidmens atlikimo standartus, kuriais gali naudotis visi visuomenės nariai ar bent jau potencialūs konkrečių vaidmenų atlikėjai. Kiekvieną menamą vaidmens atlikėją galima pripazinti esant atsakingą uz tai, kiek jis laikosi standartų, kuriuos galima traktuoti kaip institucinės tradicijos dalį. Standartai tampa kontrolės priemone.

Vaidmenys atsiranda kai tik pradeda formuotis bendras zinojimo bagazas, apimantis abipusias elgesio tipizacijas. Vaidmenys reprezentuoja institucinę tvarką. Ji vyksta dviem lygiais. Pirma, vaidmens atlikimas atstovauja jam pačiam, pavyzdziui pradėti teisti reiskia atstovauti teisėjo vaidmeniui. Antra, vaidmuo atstovauja visam institucinio elgesio tinklui. Teisėjo vaidmuo susijęs su kitais vaidmenimis, o jų visuma sudaro teisės instituciją. Tačiau institucijoms gali simboliskiai atstovauti ir fiziniai objektai- tiek natūralūs, tiek dirbtiniai. Vaidmenys turi didziulią strateginę svarbą visuomenėje, nes jie atstovauja visų institucijų integracijai į prasmingą pasaulį. Kai kurie vaidmenys neturi jokios kitos funkcijos, isskyrus vieną: simboliskai atstovauti institucinei tvarkai kaip integruotai visumai. Tačiau, norint ismokti vaidmenį nepakanka rutiniskų įgūdzių, taip pat turi būti supazindintas su įvairiais kognityviniais ir net afektiniais zinojimo visumos klodais.

Institucionalizacijos mastas ir būdai

Institucionalizacijos mastas priklauso nuo to, kiek yra bendros reiksmingos struktūros. Jeigu daugumą reiksmingų struktūrų pripazįsta visa visuomenė, tai institucionalizacijos mastas bus platus. Jeigu pripazįstamos visuotinai tik keletas reiksmingų struktūrų, tai institucionalizacijos mastas bus siauras.

Institucionalizacija nėra negrįztamas procesas, nors ir kartą susiformavusios institucijos turi tendenciją islikti. Kai kuriose socialinio gyvenimo srityse gali vykti deinstitucionalizacija. Jau buvo nurodytos dvi pirmosios modifikacijos: tai institucinės tvarkos segmentacija, kai tik tam tikro tipo individai atlieka tam tikrus veiksmus ir kai su specifiniu vaidmeniu siejamas zinojimas priskiriamas tam tikro tipo individams. Vykstant siems pokyčiams, prasmės lygmenyje pasirodo nauja konfigūracija. Dabar prasmių integravimo visoje visuomenėje problema tampa objektyvi. Vienas is institucinės segmentacijos padarinių- tai galimybė rastis socialiai atskirtiems prasmės subpasauliams. Jis atsiranda tada, kai vaidmens specializacija pasiekia tokį mastą, kad su konkrečiu vaidmeniu susijęs zinojimas tampa visiskai ezoteriskas. Prasmės subpasaulius galima socialiai struktūrinti pagal įvairius kriterijus: pagal lytį., amzių, profesiją, religinius polinkius ir t.t. Tikimybė, kad kursis tokie subpasauliai, nuolatos didėja augant darbo pasidalijimui ir ekonominiam pertekliui. Subpasauliai kaip ir visi kiti socialiniai prasmės statiniai, privalo turėti grupę, kuri nuolatos kuria konkrečias prasmes ir kuriai sios prasmės yra objektyviai realios. Tokios grupės gali konfliktuoti arba konkuruoti.

Atsiradus prasmės subpasauliams, kartu atsiranda daugybė perspektyvų matyti visą visuomenę. Visais atvejais į visuomenę zvelgiama kurio nors subpasaulio poziūriu. Pavyzdziui poetas zvelgia kitaip negu verslininkas, zydas- kitaip negu pagonis ir pan. Dėl didėjančios subpasaulių autonomijos iskyla ypatingos legitimacijos problemos isrinktiesiems, kai jie susiduria tiek su pasaliečiais, tiek su savaisiais. Ypatingas problemas kelia tai, kad institucijos ir subpasauliai keičiasi netolygiai. Dėl to pasunkėja tiek visuotinės institucinės tvarkos legitimavimas, tiek ir specifiniai konkrečių institucijų arba subpasaulių legitimavimai.

Kadangi istorinės insitutcionalizacijos formos įvairios, kyla socialinės tikrovės sudaiktinimo klausimas. Sudaiktinimas- zmogiskų reiskinių suvokimas kaip daiktų, t.y. jų suvokimas nezmogisku ar gal būt antzmogisku poziūriu. Sudaiktinimas reiskia, kad zmogus sugeba uzmisti, jog jis yra zmogisko pasaulio autorius, be to, jis reiskia, kad sąmonė pamirsta zmogaus, kūrėjo ir jo kūrinių dialektą. Pagal apibrėzimą sudaiktintas pasaulis yra dehumanizuotas pasaulis.

Sudaiktinti gali tiek ikiteorinė, tiek ir teorinė sąmonė. Sudaiktinti gali eilinio zmogaus sąmonė, o tai istikrųjų labai reiksminga praktiniu atzvilgiu. Taip pat būtų klaida manyti, kad sudaiktinimas yra pirminio, nesudaiktinto socialinio pasaulio suvokimo iskreipimas. Priesingai, duomenys rodo, kad ir filogenetiskai, ir ontogenetiskai pirminis socialinio pasaulio suvokimas yra sudaiktintas. Tiek visą institucinę tvarką, tiek jos segmentus galima suprasti kaip sudaiktintus. Pavyzdziui, visą visuomenės tvarką galima suprasti kaip mikrokosmosą, atspindintį visą dievų sukurtą pasaulį. Visa, kas vyksta "apačioje", tėra blyskus to, kas vyksta "virsuje", atspindys. Dėl sudaiktinimo institucijų pasaulis tarsi susilieja su gamtos pasauliu. Jis tampa būtinumu ir likimu, ir čia galima gyventi laimingai arba nelaimingai.

Vaidmenys gali būti sudaiktinami tokiu pat būdu kaip ir institucijos. Paradigminė sitokio pobūdzio sudaiktinimo formuluotė yra teiginys: " neturiu galimybės rinktis, as turiu sitaip elgtis, nes tokia mano padėtis". Turiu elgtis kaip vyras, tėvas, generolas, vadybos pirmininkas ar budelis. Tai reiskia, kad vaidmenų sudaiktinimas mazina subjektyvų atstumą, kurį individas gali nustatyti tarp savęs ir savo atliekamo veiksmo. Galima sudaiktinti patį tapatumą- tiek savo paties, tiek ir kitų zmonių. Tada individas visiskai susitapatina su socialiai jam priskiriamu tipu. Jis suvokiamas tik kaip toks tipas.

1. Socialinių organizacijų kurso objektas. Klasikinių ir siuolaikinių teorijų poziūris.

Sociologija susiformavo kaip bandymas suprasti pokyčius, kurios patyrė visuomenė per 2-3 amzius. Vyko ne tik visuomenių, bet ir individų gyvenimo kaita.

Sociologijos klasikai:

Karlas Marksas - konfliktų teorijos pradininkas. Jis sukūrė istorinio materializmo teoriją. Anot jo, visos visuomenės pereina tam tikrus raidos etapus (azijinį, vergovinį, feodalinį, socialistinį). Raidos etapą galima nustatyti is to, kam priklauso turtas, kokios klasės konfliktuoja dėl resursų.

Bazės ir antstato teorija - teorija, kuri teigia, kad ekonomika lemia socialinę tvarką. Yra abipusiai rysiai tarp ekonomikos ir kitų sričių.

Emilis Durkheimas - struktūrinio funkcionalizmo atstovas. Didziausias dėmesys kreipiamas į vertybes ir jų palaikymą. Kuo sutarimas didesnis dėl vertybių, tuo geresnė visuomenė.

Mechaninis solidarumas - menkai isvystytas darbo pasidalijimas. Visuomenę laiko jėga.

Organinis solidarumas - isvystytas darbo pasidalijimas. Tvarką palaiko vertybės.

Maksas Vėberis - simbolinio interakcionizmo pradininkas. Tai visuomenės socialinės sąveikos. Tos sąveikos yra nenutrūkstamos. Individai bando stebi vienas kitą, bando suvokti jų ketinimus ir reaguoti į juos.

Socialinis veiksmas - socialinę tvarką kuria abipusiais subjektyviais lūkesčiais pagrįsta individų elgsena.

2. Socialinė sistema. Socialinių institutų formavimasis ir kaita. Institutai.

Socialinė sistema - tai individų ar grupių tarpusavio sąveikų modeliai.

Socialinė tvarka - socialinis teisingumas, uztikrinantis lygybę.

Institutas - socialinis darinys, veikiantis zmogų.

Socialinės tvarkos atsiradimo ir jos tęstinumo modelį sudaro:

1. Eksternalizacija - zmogaus poreikis nuolatos savo mintis projektuoti į aplinką. Zmogus negali egzistuoti uzsisklendęs savyje. Jis nuolat savo mintis projektuoja į aplinką. Tai daryti skatina poreikiai, kad būtų uztikrinta saugi ir stabili aplinka.

2. Habitualizacija - zmogaus sugebėjimas apmąstyti savo veiksmus ir jų daliai suteikti sablono pavidalą. Tai reiskia, kad daznai kartojamas veiksmas tampa sablonu. Sabloniski veiksmai būdingi kiekvienai zmogaus veiklai. Sablonai sumazina galimybių pasirinkimą ir suteikia subjektyvų saugumą. Jie leidzia zmogui veikti maziau laiko eikvojant apmąstymams.

3. Institucionalizacija - zmonių būdingas interesas dalį sabloniskų veiksmų paversti institucijomis. Ji vyksta tik tada, kai zmonės perima vieni kitų sablonus (paverčia konkrečiai elgesio modeliais). Institucijos mazina grėsmes egzistencijai.

4. Legitimacija - zmonių bendruomenės interesas įteisinti institucijas. Ji įteisina ir uztikrina tolimesnį egzistavimą institucijų. Dabar legitimacijų yra daug, anksčiau tai buvo tėvai ir baznyčia.

5. Internalizacija - zmogaus gebėjimas perimti kitų zmonių vertybes ir elgesio modelius. Individas gimsta su polinkiu į socialumą. Ji prasideda nuo vertybių , poziūrių, nuomonių perėmimo. Perpratęs kitus ir pasaulį, individas tampa visuomenės nariu. Sis reiskinys vadinamas socializacija. Pirminė socializacija - vaikystėje, antrinė - tokia, kuri padeda įsitraukti į naują veiklą. Pirmoji sukuria pamatus antrajai.

3. Socialinė struktūra. Socialinis statusas ir jo veiksniai. Klasės ir stratifikacija. Skurdas, gerovė, socialinė atskirtis. Modernus socialinis konfliktas.

Socialinė struktūra - tai individų ar grupių tarpusavio sąveikų modeliai. Socialinis gyvenimas vyksta organizuotai ir nuolat pasikartoja. Tai neleidzia subyrėti socialinei sistemai.

Socialinis statusas - tai asmenybės, atliekančios tam tikrą socialinį vaidmenį, prestizas ir padėtis visuomenėje. Statusą lemia pajamos, issimokslinimas, profesijos prestizas, socialinė galia. Vakarų valstybėse statusą lemiantys veiksniai labiau susiję nei Rytų valstybėse.

Socialinė galia - jėga, galimybė keisti ir formuoti institutus.

Socialiniai agentai - asmenys, turintys socialinės galios, formuojantys naujus institutus.

Socialinė stratifikacija - visuomenės grupių nelygybė, susijusi su galimybėmis gauti materialų arba simbolinį atlygį. Visos visuomenės turi tam tikras stratifikacijos formas, bet sukūrus valstybę isryskėja esminiai turtų ir galios skirtumai. Modernios visuomenės issiskiria klasių stratifikacijos forma, paremta turto, nuosavybės, galimybių nelygybe.

Stratifikacijos tipai: vergija, kastos, luomai, klasės. Pirmosios trys paremtos teisės ir religijos nelygybe, o ketvirtoji kyla is ekonominių veiksnių.

Socialinė klasė - zmonių grupė, kurių statusas panasus. Statusas gaunamas gimstant arba dirbant tam tikrą darbą. Priklausymą tam tikrai grupei lemia socialiniai, ekonominiai veiksniai, paremti turtu, statusu, pajamomis.

Klasių tipai

1. Aukstuomenės klasė - turtuolių grupė. Didelių turtų ir galios individai. Jų yra labai mazai, bet si grupė po truputį kinta.

2. Vidurinė klasė - tai issimokslinę ir issilavinę individai. Ji yra labai svarbi, nes neleidzia konfliktuoti visuomenei. Ji turi visuomeninę paklausą, uztikrina gamybą ir ekonomiką, nes perka daug ir tipiskai. Ji palaiko tradicines vertybes ir tvarką.

3. Darbininkų klasė - individai, dirbantys nekvalifikuotus darbus. Jie menkai issilavinę, nėra socialiai mobilūs. Jie pasiturintys, bet neturintys gero statuso.

4. Vargingųjų klasė - tai individai, esantys pačiame dugne (vargsai, benamiai, kaliniai).

Socialinis mobilumas - tai judėjimas stratifikacijos hierarchija is vienos klasės į kitą. Vertikalus - judėjimas hierarchijoje, horizontalus - persikėlimas į kitą regioną.

Absoliutus skurdas - negalėjimas patenkinti esminių poreikių.

Santykinis skurdas - standartas, susijęs su konkrečioje visuomenėje esančiomis gyvenimo sąlygomis.

Skurdo riba - matas, pagal kurį matuojamas skurdo lygis. Skurdziai - tai zmonės, gyvenantys zemiau pajamų ribos.

Socialinė atskirtis - procesas, kai individams uzkertamas kelias į visuomenę. Socialiai atskirtiems zmonėms nesudaromi sansai tobulėti ir taip jie atskiriami nuo visuomenės.

Gerovės valstybė - tai valstybės, kurios mazina socialinę nelygybę. Jų veiklą apima svietimas, sveikatos apsauga, būsto teikimą, pasalpų ir pensijų mokėjimą. Tokios valstybės ėmė kurtis po 2 pasaulinio karo (Norvegija, Danija, Vokietija, Olandija, Prancūzija, Didzioji Britanija). JAV likutinė valstybė - paskirstoma tas, kas lieka.

Martinezo paradoksas - klasių kova dėl ribotų resursų.

Modernus konfliktas - valdzios ir piliečių konfliktas dėl sansų mazinimo.

4. Socialinės sistemos ir struktūros kaita. Socialinių pokyčių tipologijos uzsienyje ir Lietuvoje. Socialiniai pokyčiai Lietuvoje po 1990 metų.

Socialinė kaita - socialinės grupės arba visuomenės esminių struktūrų kaita. Tai nuolatinis socialinio gyvenimo reiskinys. Jis itin sustiprėjo. Ją lemia fizinės aplinkos sąlygos (klimatas, orai, zemės derlingumas), politinės organizacijos (valdzia), kultūros veiksniai (religija, komunikacijos, lyderiai). Pastaraisiais desimtmečiais kaitą įtakoja kapitalizmo plėtra, centralizuotų nacionalinių valstybių formavimasis, karo industrializacija, mokslo iskilimas, racionaliųjų mąstymo būdų atsiradimas.

Socialiniai pokyčiai - socialinių institutų ir statusų kaita.

5. Deviacija. Deviacijos dalys, veiksniai, etapai. Deviacijos reliatyvumas. Deviacijos formos Lietuvoje. Deviacijos tyrimai.

Deviacija - tai elgesys, nukrypstantis nuo visuomenės priimtų normų. Deviacijai paprastai priskiriamos tokios elgesio apraiskos, kurias tam tikros zmonių grupės vertina kaip nepriimtinas, įzeidziamas, atstumiančias. Tam, kad jos būtų nustatytos, reikėtų issiaiskinti konkrečioje kultūrinėje aplinkoje egzistuojančias elgesio normas. Skirtingose bendruomenėse skirtingi poziūriai į normas ir deviaciją. Visose bendruomenėse yra bendrų normų (nevok, nemeluok, nezudyk). Dazniausios deviacijos apraiskos: tai kriminaliniai nusikaltimai (zmogzudystės, kūno suzalojimai, seksualinė prievarta, vagystės, vandalizmas ir kt.), narkomanija, alkoholizmas, savizudybės, pabėgimai, valkatavimas, prostitucija.

Deviacijos dalys

1) Norma (pagal kurią vertinam)

2) Elgesys (pagal, kurį vertinam)

3) Asmenys, pazeidzia normą.

Deviacija lemia daug veiksnių. Pirmiausia deviacija priklauso nuo bendruomenės socialinių-etninių-kultūrinių savybių, kurios lemia socializacijos ypatumus. Bendruomenė kuria normas, kurių zmogus turi laikytis. Taip pat priklauso nuo individo asmeninių ir psichologinių savybių ir bruozų. Jie isryskina vertybių sistemą, stipriąsias ir silpnąsias būdo savybes, zmonių tarpasmeninių santykių pobūdį ir pan.

Deviacijos etapai:

1) Deviacinio elgesio uzfiksavimas

2) Sankcijos

3) Deviacinio elgesio tęsimas sankcijų poveikyje

4) Sankcijų grieztėjimas

5) Devianto tapatumo supratimas (įsijungimas į subkultūrą)

Deviacijos reliatyvumas. Deviacijos atzvilgiu socialinė nuostata susiduria su nusistatymo reliatyvumu ir socialinio sutarimo problema. Svarbiausios deviacijos apibrėziamos moralės normomis ir įstatymais: eismo taisyklės, "sausasis įstatymas", baudziamasis kodeksas. Uz nusizengimą taikomos sankcijos - reakcijos į elgesį.

Deviacijos aiskinimai

1) Biologinis - is isvaizdos

2) Psichologinis - is vaikystės

3) Sociologinis:

a) Isdauzytų langų - nekreipimas dėmesio į nusikaltimus.

b) Kontrolės - nusikaltimų daugiau ten, kur mazesnė kontrolė.

c) Durkheimo-Mertono - socialinių pokyčių rezultatai įtakoja deviaciją. Kai nepatenkinami lūkesčiai, pasirenkami lengvesni keliai, nes tai visuomenės siektini dalykai.

d) Etikečių klijavimo - statuso klijavimas (stigmatizacija).

e) Konfliktų - deviaciją skatina kapitalistinės sistemos nelygybės.

6. Globalizacija. Globalizacijos teorijos. Kultūrinės, ekonominės, politinės globalizacijos dimensijos. Nauji socialinės organizacijos tipai.

Globalizacija - tai bendradarbiavimas, tarpusavio salių priklausomybė, ekonominių rysių plėtra. Tai spartus zmonių, prekių, simbolių judėjimas.

Globalizacija reiskia, kad imame gyventi "viename pasaulyje". Ji veikia zmonių gyvenimus visame pasaulyje. Jos poveikis juntamas asmeniniame gyvenime, savimonėje, sąsajose su kitais zmonėmis. Globalizacija vyksta sparčiai, bet netolygiai. Didėja atstumas tarp turtingiausių ir skurdziausių pasaulio salių. Turtas, pajamos kaupiasi turtingose salyse, o likęs pasaulis kovoja su skurdu, ligomis, skolomis.

Globalizacijos veiksniai: technologijų vystymasis, ekonomikos integravimasis, politiniai pokyčiai (tarptautinės, nevyriausybinės ir politinės organizacijos, SSRS zlugimas), migracija.

Globalizacijos poveikis: individualizmas (zmonės kuria patys savo tapatumą), darbo modelių transformavimasis, galimybė prarasti etniskumą, plinta ligos, didėja tarsa, vyksta globalinis atsilimas, vyksta migracija, sukeldama socialines problemas.

Skeptikai mano, kad globalizacijos idėja - pervertinta. Jie teigia, kad dabartinės sąsajos turi atitikmenų praeityje. Jie telkia dėmesį į regionizacijos procesus. Hiperglobalistai tvirtina, kad globalizacija realus reiskinys, galintis panaikinti nacionalinių vyriausybių vaidmenį. Transformacijos salininkai mano, kad globalizacija formuoja daugelį siandienos aspektų modelius. Jie taip pat tvirtina, kad yra islikę ir senieji. Jiems globalizacija priestaringas procesas.

ENCIKLIKA "FIDES ET RATIO" IR FILOSOFIJOS LEGITIMACIJA

Įvadas

Garsaus sociologo Maxo Weberio įvesta legitimacijos sąvoka (paimta is juridinio zargono) vis dazniau vartojama įvairiuose diskursuose, ne tik sociologijoje. Legitimacija - tai įvykio, reiskinio, praktikos pagrindimas, įtvirtinimas ir įteisinimas. Galbūt tai tik seniai zinomo perskyrimo tarp de jure ir de facto modifikacija. Visada egzistavo plysio tarp realių faktų ar santykių ir idealių - juridinių - moralinių reikalavimų problema. Sią problemą Maxas Weberis isvertė į sociologinę kalbą. O jo pasiūlytas terminas kaip metafora prigijo ir kitose mokslo srityse.¹  

Postmodernieji filosofai kalba apie filosofiją, kuri guli mirties patale ir niekaip negali numirti², apie filosofijos ir metafizikos pabaigą. Tai diskursas, kuris siekia, Weberio terminu tariant, delegitimuoti filosofiją kaip mokslą ar net veiklą apskritai, t.y. įtinkinti sociumo narius, jog is ankstesnių laikų iki mūsų atėjusi praktika nebeturi pakankamo pagrindo. Jono Pauliaus II enciklikoje "Fides et ratio" nuolatos atsizvelgiama į sią padėtį siuolaikiniuose humanitariniuose moksluose ir ieskoma kelių į ateitį. Į encikliką "Fides et ratio" siame rasinyje pabandysiu pazvelgti kaip tik siuo poziūriu. Pirmiausiai plačiau aptarsiu įvairius filosofijos legitimavimo problemos aspektus, po to paziūrėsiu, kaip į tai reaguojama enciklikoje.

Socialinė filosofijos legitimacija

Atskaitos tasku imkime konkretų, gyvą zmogų ir jo poreikius. Jei zmogus nori pasistatyti namą, jis iesko statybininkų. Jei jam skauda dantį, iesko gydytojo. Ir kitais panasiais atvejais tam tikrą zmogaus poreikį atitinka tam tikra veikla ir ta veikla uzsiimantys specialistai.  

Kada ir kam zmogui reikia filosofijos? Tik vienas kitas dar drįsta pats statytis namą, dauguma iesko specialistų. Tačiau kiekvienas filosofuoja ir neiesko filosofijos specialistų. Nes laiko save pakankamai kompetetingu filosofavimui kaip veiklai. Kas sakė, kad kam nors būtų namas sugriuvęs dėl blogos filosofijos, ar pilvą skaudėtų dėl blogos filosofijos? Taigi atrodo, kad ir filosofo paslaugų zmogui visai nereikia arba dėl to, kad jam apskritai nereikia filosofijos, arba dėl to, kad jis filosofija nori ir gali pasirūpinti pats.  

Tačiau ne tik individas gali būti klientu. Klientu gali būti ir organizacija. Kiekvienas verslininkas patvirtins, kad organizacijos uzsakymas kur kas daugiau zada ir duoda nei gali vienas individas. Is vieno individualaus pirkėjo neissilaikys joks pardavėjas - jam būtinai reikia daug individualių pirkėjų. Tačiau galima issilaikyti tuomet, kai tas vienas pirkėjas yra pakankamai stipri organizacija. Kiekvienas verslininkas zino, kad siūti batus kariuomenei yra uztikrintas verslas. Atrodo, kad Baznyčios balsas vienas is nedaugelio balsų, kurie ne tik filosofijos nelaidoja ir neatmeta, bet netgi saukiasi ir daug tikisi is filosofijos. Tokia dvasia kaip tik yra persunkta enciklika "Fides et ratio".  

Minėtasis Sloterdijkas ir kiti postmodernistai kritikuoja vadinamąją Ursprungsphilosophie (pagrindo filosofiją), t.y. pačią legitimacijos prasmę. Čia nemazą įtaką daro marksizmas ir kitos įtarinėjančios ir demaskuojančios filosofijos kryptys. Juk Marxas, analizuodamas visuomenę, apverčia aukstyn kojomis įprastus įvaizdzius. Filosofija, kurią įprasta buvo matyti kaip grindziančiąją tarsi medzio kamieną³ randama ne bazės - pagrindų (pagal Marxą - ūkinių santykių) srityje, bet antstato - ideologijos srityje. Pagal marksizmą socialinė filosofijos vieta - ideologija. Įsivaizduodama, kad grindzia, filosofija is tikrųjų "kybo" gana aukstai atitrūkusi nuo zemės ir is tikrųjų ne grindzia, o uzdeda stogą apsaugodama tikrąjį pagrindą. Nesunku pastebėti, kad taip ziūrint filosofija tampa legitimacijos "fabriku", tačiau kas legitimuoja filosofiją? Marxas neatmetė filosofijos, nes laikė ją ideologiniu ginklu kovoje pries burzuaziją, tačiau siuolaikinis neomarksizmas atmeta pačią ideologiją ir dėl to kelia klausimą dėl filosofijos egzistavimo visuomenėje (kartu dėl mokamų is biudzeto pinigų) prasmės apskritai. 

Ir vis dėlto. Nors bet kuria veikla uzsiimantis veikėjas laiko save uzsiimančiu pakankamai konkrečia veikla, tačiau tarp jų pasitaiko tokių, kurie bando ne tik dirbti konkretų darbą, bet ir daryti bendresnes isvadas, ar rasti savo darbe bendresnes prielaidas. Tada jau jie "kreipiasi" į filosofus, filosofijos istoriją ir filosofiją (kaip veiklą). Kai kurie is tokių apibendrintojų vėliau patys vadinami filosofais, ar net tais, kurie padarė perversmą filosofijoje. 

O gal filosofija kaip konkrečios veiklos teorinis apibedrinimas neturėtų būti nukelta, t.y. neturėtų pasirodyti kaip Minervos pelėda vėlai vakare, anot garsaus Hegelio posakio, kai nurimsta surmulys? Ar filosofijos "specialybė" universitetuose nėra jaunų zmonių klaidinimas? Juk ir Aristotelis sako, kad "matematikuoti", t.y. techniskai manipuliuoti skaičiais ir formulėmis gali ir jaunuolis, tačiau filosofuoti reikia patyrimo, o kaip tik jo jaunuoliui trūksta.⁴ Kita vertus: jei filosofija abstrahuoja kasdieninio gyvenimo konkretybes, tam labiau reikia ne aposteriorinės patirties, bet apriorinio sugebėjimo abstrahuoti. Ne kiekvienas tokį sugebėjimą turi, o tie, kurį jį turi, gali jį arba lavinti ir ugdyti arba nelavinti ir neugdyti. Prisiminkime evangelinį palyginimą apie talentus.  

Visokių yra, bet ar visokių reikia? - kartą pusiau juokais, pusiau rimtai paskaitoje studentų paklausė VDU Filosofijos katedros vedėjas Tomas Sodeika. Ar reikia filosofų, ar reikia ugdyti polinkį filosofuoti, ar reikia ugdyti sugebėjimą abstrahuoti? Abstrahavimas neduoda tiesiogiai apčiuopiamų rezultatų. Todėl sunku apskaičiuoti, kiek abstrakcijos reikia visuomenei, kad santykiai (ir/arba proporcijos) joje būtų optimalūs.

Estetinė filosofijos legitimacija

O gal filosofai atsiranda kaip piktzolės, be jokio pagrindo ir be jokio reikalo? Arba kaip gėlės - kuriomis grozimės, bet jos visai nenaudingos? Filosofija kaip prabanga, ar "isrinktųjų opiumas" sau atramos priversta ieskoti estetikoje. Tokią filosofiją vienas is populiariausių siuo metu JAV filosofų Richardas Rorty vadina poezijos rūsimi.⁵ Taigi filosofija reikalinga tiems patiems "pirkėjams" ir dėl tų pačių priezasčių kaip ir poezija? 

Paprasčiausias, bet vertas dėmesio atsakymas į klausimą, kam filosofuojame - tai yra malonu. Filosofuodamas, ar skaitydamas filosofines knygas patiriu malonumą. O patirtas malonumas sustiprina troskimą dar kartą sugrįzti prie tos pačios veiklos, dar kartą pakartoti tą patį veiksmą. Kol galų gale susiformuoja įprotis filosofuoti ar skaityti filosofinius tekstus. Įpročiui labai sunku atsispirti. Dvasinį malonumą kaip nekaltą malonumą nurodo ir Aristotelis, ir Descartes. Beje, Aristotelis pastebi, kad zodis malonumas (hedonē) čia nelabai pageidautinas, kadangi supainioja kūniskus ir dvasinius malonumus. Sekdamas Aristoteliu, norėčiau atkreipti dėmesį į zodį pasitenkinimas. Taigi - filosofija teikia dvasinį pasitenkinimą.  

Is čia isvada, kad ne kokia nors socialinė racija, o pati prigimtis per malonumą palaiko ir sustiprina veiklą, siuo atveju - polinkį filosofuoti. Siuolaikiniai psichologai pasakytų - motyvuoja; tačiau reikia pastebėti, kad čia kalbame ne tiek apie isjudinimą veiklai - motivus - kiek apie grązinimą prie tos pačios veiklos, taigi motyvas čia yra ne racionalus, bet iracionalus. Dar tiksliau, tai - ne motyvas, tarsi iscentrinė jėga isjudinanti is orbitos, o cirkuliatyvas, tarsi įcentrinė jėga laikanti prie centro - to paties fiksuoto tasko. Racionali motyvacija veiklą siekia pagrįsti ir paaiskinti, nurodydama į ką nors kita. Cirkuliacija veiklą "tik" fiksuoja ir palaiko. Dėl to Peteris Sloterdijkas skiria geläufig (įprastas, paplitęs, vartojamas) ir gültig (galiojantis).⁶ Motyvas yra racionalus įgaliojimas (gültig machen) veikti. Cirkuliatyvas - veiklos racionaliai neįgalioja, bet uzkrečia, nejučiom persmelkia. Cirkuliatyvas plinta ir įsisaknyja kaip infekcija, kaip įprotis. Vokiečių kalboje geläufig kyla is zodzio laufen - bėgioti. Kai kurie dalykai tiesiog pasklinda, tiesiog ima cirkuliuoti, ir tai kelia nuostabą. Pavyzdziui, sv. Augustinas kriksčionybės paplitimą savaime laiko argumentu: juk ne tik Kristaus prisikėlimas yra stebuklas; stebuklas jau tai, kad tokia daugybė zmonių patikėjo Kristaus prisikėlimu. Is čia isvada, kad nepriklausomai nuo to, ar turi kokią nors socialinę raciją, ar yra koks pagrindas filosofuoti, kai kurie zmonės filosofuoja net negalėdami nurodyti rimtos priezasties. Pirmiau yra prigimtinis įprotis filosofuoti, o po to ieskoma kaip tą įprotį racionaliai pagrįsti ar sutvarkyti.