Arno Anzenbacheris "Filosofijos įvadas" Vilnius; 1992
A.Plėsnys "filosofijos įvadas" Kaunas 1992
Literatura .......... ..... ...... .......... ..... ...... .2
Turinys .......... ..... ...... .......... ..... ...... ....3
Įzanga .......... ..... ...... .......... ..... ...... ......4
Aristotelio filosofinės idėjos .......... ..... ...... ..4
Jusliskas pazinimas .......... ..... ...... ................5
Aristotelio tikrovė .......... ..... ...... ..................5
Būtis .......... ..... ...... .......... ..... ...... ........6
Kategorijos .......... ..... ...... .............................7
Materija ir forma .......... ..... ...... ....................8
Isvados .......... ..... ...... .......... ..... ...... ....9
Klausimas, kurį sprendzia abu filosofai: kaip galima tikrą zinojimą pasiekti ?Tai lemia mąstymo ir tapatybės struktūrų egzistavimus. Mūsų sprendimai turi atitikti pazįstamus daiktus. Aristotelio filosofijoje nemanoma, kad realybę sudaro idealių daiktų būtis. Mūsų mąstymo teiginiai turi atitikti realiai egzistuojančius daiktus. Aristotelis iskelia klausimą: kad mes gyvename realių daiktų kosmose.
Aristotelis ir jo filosofinės idėjos.
Jo filosofija sugrįzta nuo idealybės prie konkretybių. Aristotelis akcentuoja realiai egzistuojančius daiktus. Aristotelio filosofijoje realybės neapsprendzia daiktų esmės. Idealūs objektai yra pasiekiami pradedant nuo konkrečių daiktų pazinimo. Realybėje neegzistuoja nei taskai nei trikampiai.
Idealybės yra mūsų mąstymo veiklos produktai. Empirinis suvokimas nereiskia, kad Aristotelis būtų grynas empiristas. Aristotelis teigė, kad tikrasis zinojimas prasideda nuo konkrečių individualių daiktų pazinimo. Pazinodami idealius daiktus mes turime juos priskirti individualioms esmėms ar rūsims.
Aristotelio analogija susietya su logika, tai yra su teiginių ir sprendimų analize, todėl Aristotelis savo filosofijoje pabrėzia daiktų tikrovės nepriestaringumą. Nepriestaringumas įgauna principo statusą. Tas pats daiktas tuo pačiu metu negali turėti skirtingų, vienas kitą paneigiančių apibrėzimų. Vienas jų bus visuomet klaidingas.
Aristotelis sukuria filosofijos visumą. Jį galima laikyti senovės Graikijos kulminacija. Aristotelis apmasto ne tik tai, kaip pasiekiamas tobulas zinojimas. Aristotelio būties teorija analizuoja besikeičiančius daiktus. Filosofijoje akcentuojant juslinį suvokimą, isryskėja aprasymų ir klasifikavimų reiksmė. Isryskėja filosofijos siekis paversti argumentuotu dėstymu
Jusliskas pazinimas.
Jusliskasis pazinimas - tai kelias į proto grynąją įzvalgą. Jusliskasis suvokimas akcentuojamas Aristotelio todėl, kad jis neigė Platono teiginį dėl daikto ir idėjos atskirumo. Aristotelio daikto esmė nėra atskira nuo daikto. Daikto esmė egzistuoja, kaip pateis daikto suvokimo forma. Aristotelio filosofijoje matome transformaciją. Tai gauna daikto formos pavidalą. Jeigu daikto esmė glūdi jame, tai reiskia, kad kiekvienas daiktas turi esmę, kaip tam tikrą savo formą.
Tikrovė Aristoteliui yra konkrečių daiktų visuma apibūdinama kategorijomis: vietos, laiko, substancijos ir kt.
Aristotelis pradeda ontologinę analizę, tyrinėdamas substancijų kaitą. Judėjimas erdvėje tėra tik viena tokios kaitos rūsis. Kaip Aristotelis aiskina judėjimą ? Judėjimas yra potencijos aktualizacija, turime peskirti tą pačią potencijos sąvoką:
Aktyvioji potencija yra gebėjimas sukelti aktą.
Pasyvioji potencija yra gebėjimas priimti aktą.
Kitos judėjimo erdvėje rūsys aptinkamos nagrinėjant kiekybę (didėjimas ir mazėjimas), kokybę (susirgimas ir pasveikimas), substancijos sąntykiu su kitomis substancijomis (įsimylėjimas ir susipykimas) ir t.t. Visose siose kaitose kinta substancijos apibrėztys, tuo tarpu pati substancija lieka lygi pati sau. Substancija yra savitoji būtybė, kuri tam tikra prasme "stovi savyje". Substancijos apibrėztys, kurios keičiasi, yra nesavitos būtybės. Tai yra akcidencijos.
Tik pakankamai ilgai stebėdami ir tyrinėdami būtybę, imame suvokti, kas jai esmiskai priklauso.
Savo svarbiausioje knygoje "METAFIZIKA" Aristotelis gvildena būtie problemą kaip vieną svarbiausių filosofijos problemų.
Kalbėdamas apie mokslą Aristotelis teigė, kad egzistuoja mokslas, tyrinėjantis būtybę, kiek ji yra. Filosofija kaip mokslas tiria ne tik būtybes, bet ir jų būtį. Ji atribojama nuo kitų mokslų. Skirtumas tarp filosofijos ir kitų mokslų tas, kad filosofijoje analizuoja būtybių būtį, o atskiri mokslai - atskirus būtybių regionus. Taigi klausimas apie būtį yra būdingas filosofijai. Ką įvardina būtie vardas ? Būtis nusakoma įvairiais aspektais. Būtį galima apibrėzti per neigimą. Būtis yra ne niekas, bet būtis nėra konkreti būtybė. Būtis apibūdinama skirtingai nuo būtybės. Būtybė yra tai, kas yra.
Aristotelis laiko, kad kiekvienoje būtybėje aptinkame du momentus:
Aktualiosios būties momentą, kurio pagrindu būtybė yra tai, kas ji aktualiai yra. Sį momentą vadiname aktu.
Potencialiosios būties momentą, kurio pagrindu būtybė gali būti kazkas kita negu tai, kas ji yra. Sį momentą vadiname potencija.
Taigi ontologinis klausimas apie tikrąją būtį reikalauja skirti aktualiąją ir potencialiąją būtį. Si perspektyva glūdi kiekvienoje tikroje būtybėje. Būtybė yra tai, kas ji is tikro yra. Kiekviena tikroji būtybė yra potencijos - akto perskyros rezultatas. [ A. Anzenbacheris "Filosofijos įvadas" Vilnius 1992; 94 pusl. ]
Egzistuoja optinis kaip konkrečios būtybės aiskinimas, kuris skiriasi nuo ontologinio aiskinimo. Taigi, pasak Aristotelio, kiekvieną būtybę sudaro du momentai: aktualumas, kurio dėka ji pozityviai yra tai, kas yra, ir potencialumas, kurio dėka ji yra to kito galimybė. Aktualiai ji yra ji pati (vienis savyje), o potencialiai - kas kita (daugis). Kiekvienoje būtybėje glūdi vienio ir daugio momentai. Aristotelis svarstymus nukreipia į ankstesnių filosofų svarstymus ir teiginius
Filosofija - mokslas apie pirmąsias priezastis. Bandoma nustatyti būtybių principus ir priezastis. Priezastys interpretuojamos kaip būtybės. Filosofinis tyrimas bando atsakyti, koks mokslas gali kalbėti apie būtį. Kokia prasme būtis gali būti visuotinio mokslo objektu. Aristotelis siekė zengti zingsnį toliau uz Platoną. Aristotelis bando sąmoningai kritikuoti Platoną. Aristotelis supaprastina Platono įzvalgas. Jis sako: " Mokymas apie idėjas veda į beprasmiską begalybę " Kiekviena idėja nurodo į kitą idėją. Svarbiausia yra ne kritika, o pozityvios paziūros.Ar galima būtybių būties principais laikyti būtybių gimines. Platono filosofijoje yra nurodoma kokiai giminei priklauso kiekvienas daiktas. Ar būtis - esmė yra giminė kaip tokia? Ar galima būties esmę ir vienovę susieti su tam tikra gimine?Ar būtis kaip tokia yra bendriausia giminė. Būtis nėra visiems viena giminė. Nei vienis, nei būtis negali būti daiktų rūsimis. Jei būtis yra giminė, tai negali būti atskiro rūsinio pozymio. Yra rūsis ir skirtumai, tačiau būtis nebus giminė. Yra būtis, bet ne giminė. Aristotelis kelia klausimą apie esmines būties apibrėztis. Tokiu būdu Aristotelis kvestionuoja Platono ontologiją. Aristotelis bando suderinti daikto individualumą su jo isaiskinimu, su priskyrimu rūsiai ir giminei. Aristotelis derina ontologines įzvalgas su loginėmis apibrėztimis. Filosofija tiria būtį kaip būtį. Apie būtį kalbama skirtingomis apibrėztimis, bet omenyje turima kazkas vienas. Būtie analogija remiasi tuo, kad egzistuoja būties prasmė. Mokslas tyrinėjantis tą būtį yra vienas. Tačiau būties problema atsiveria ir logikoje. Būties supratimas orientuotas į teiginių logiką, kurioje tai, kas egzistuoja, teikiama būtie kategorijomis.
Kategorijos
Kategorijos - pačios būties apibrėztys, kurios atsiveria racionalioje kalboje. Kategorijos pakeičia gimines ir rūsis. Daiktus reikia skirstyti, priskiriant juos bendrybėms. Kategorijos yra pačios būties kategorijos, į jas galima suskirstyti visa, kas egzistuoja. Kategorijos yra taskas, kuriame susieina tai, kas daiktas yra, ir tai, ką as teigiu apie daiktą.Aristotelis kalba apie desimt pagrindinių būties kategorijų. Visa, ką mes galime teikti apie daiktus, gali priklausyti pirmai kategorijai. Kategorijos yra tokios pagrindinės ontologijos formos, kurioms egzistuoja būtis:
Substancija
Kiekybė
Kokybė
Santykis
Kur
Kada
Padėtis
Turėjimas
Veikimas
Kęsmas
Materija ir forma
Bet koks atsiradimas, tai sudėtingas perėjimas is vienos būtie į kitą. Materija susiejama su potencija, su galimybe. Materija yra tai, is ko atsiranda. Materija glūdi kaip bet kokios apibrėztos būties galimybė. Judėjimas ir kitimas nėra priesingi būčiai. Pagal prigimtį gamtiniame daikte glūdi pirminis aktyvumas. Materija ir forma suteikia daiktams galimybę būti. Buvimas priklauso nuo materijos veiksmiskumo. Aristotelio nepatenkino Platono supriesinimas jusliskumo ir idėjų. Aristotelis idėjas traktuoja kaip formas, o formos, tai ką daiktas atskleidzia individualiai esmisku pavidalu. Tai interpretuojama ENERGĖJOS sampratoje, joje glūdi uzbaigtumas ENTELECHĖJA - ji yra galimybės būti galutinė realizacija. Viskas turi uzsibaigti pilnai. ENERGĖJOJE Aristotelis pabrėzia realizavimo galimybes. Entelechėja - galimybės iseikvojimas iki pat jos panaikinimo, tai yra darbo galo, veikimo pabaiga. Bet kokiam tikslo įgyvendinimui reikalingas veikimas. Tikslas yra veiksmas ir tikrovė yra veiksmas. Tikrovė savo reiksme priartėja prie entelechėjos. Materija - visų vykstančių daiktų pagrindas. Ji islieka visuose virsmuose. Dėl savo materialumo, visa kas gamtiska, gali egzistuoti tiek, kiek tai yra formoje. Aristotelis materijos nesupriesina. Stoka - materijos ir formos pradas. Materija atlieka substrato rolę. Materija kaip pagrindas yra forma ir stoka. Schemiskai atrodytų taip:
MATERIJA
FORMA STOKAMaterija yra dinaminė, siekianti formos. Stoka nėra pagrindas. Stoka ir forma turi turėti bendrą pagrindą, o pagrindas - materija. Materija interpretuojama kaip sugebėjimas siekti savo realizacijos. Antai Plotinas materiją supranta kaip absoliučiai pasyvią. Viduramzių scholastikoje tikroji būtis susieta su aktualija. Pagrindiniu veiksniu tampa Dievas.
Isvados
Filosofijoje, tam kas yra įvardinti, vartojama būties sąvoka. Būtimi vadiname tai, kas kuriuo nors būdu yra. Būties sąvoka is visų sąvokų - pati plačiausia ir bendriausia. Todėl ir būties negalima logiskai apibrėzti, nes nėra uz ją bendresnių sąvokų. Kita vertus būties sąvoką negalima isskaidyti į kitas sąvokas, nes si nėra sudėtinė. Būties klausimai svarstomi filosofijos dalyje, kuri tradiciskai vadinama metafizika. Sitaip buvo pavadintas Aristotelio, zymiausiu antikos filosofo, veikalas, kuriame svarstomi būties klausimai. Tiesa, Aristotelis savo rastuose būties klausimams skirtą mokslą vadina pirmąja filosofija. Juk pirmosios filosofijos objektas kaip tik yra visa būtis, būtis is savęs ir ta būtis stengiamasi suprasti is pačių jos pagrindų. Tačiau suvokimas, kad būtis yra uz to, ką matome, jau yra tam tikras poziūris į būtį. O konkrečią būties sampratą įvardinantis terminas vargu ar tinka bendram filosofijos dalies pavadinimui. Todėl yra dar vienas pavadinimas įvardinantis būtį - ONROLOGIJA Sis graikų kilmės zodis būčiai įvardinti dazniausiai vartojamas mokslui.
Kadangi būties neįmanoma logiskai apibrėzti, gali egzistuoti filosofinės sistemos, kurios remiasi nevienodomis būties sampratomis.
Aristotelis nagrinėjantis būtį, aptaria ją dviem būdais. Pirmiausia tikrovėje būtis yra tai, kas nėra kitame (kaip ypatybė). Teiginiuose sią būtį atitinka sąvoka, isreiskianti tai, apie ką viskas gali būti tariama tai yra daiktas ar individas, nes tik jie remiasi pačiais savimi, nebūdami kitame. Būtis, kuri dar vadinama antrąja būtimi, Aristoteliui yra individo ar daikto esmė, svarbiausia jo savybė, pazyminti, kuo daiktas skiriasi nuo kitų daiktų ir tuo, kokia ypatybe jis priklauso tai o ne kitai rūsiai.
|
