Mūsų seima laikėsi sunkmečio įpročių, ir man atrodė, jog mes tam tyčia anksti valgome vakarienę, kad visam gyvenimui įsiminčiau, jog 626h73g tai mano gimtieji namai. Geroji naujiena prie stalo - sesuo Lichija laimėjo loterijoje.
Viskas, jos zodziais tariant, prasidėjo tada, kai mama papasakojo sapnavusi, jog senelis issovęs į orą, gąsdindamas vagį, kurį uzklupo nusikaltimo vietoje, mūsų senuose namuose Arakatakoje.
Mama papasakojo sapną per pusryčius, kaip mūsų seimoje įprasta, ir patarė nusipirkti bilietą su septyniuke, nes sitas skaičius esąs panasus į senelio revolverį.
Deja, nieko neisėjo, nors mama ir nusipirko bilietą skolon, tikėdamasi susimokėti islosusi. Tačiau Lichija, kuri tuo metu buvo vienuolikos, isprasė is tėčio trisdesimt sentavų, nusipirko bilietą, nieko neislosė, o kitą savaitę iskaulijo dar trisdesimt ir uzrasė tą patį keistą numerį: 0207.
Norėdamas isgąsdinti Lichiją, brolis Luisas Enrikė paslėpė bilietą, bet ir pats issigando, kai kitą pirmadienį isgirdo, kaip ji įlėkė į vidų saukdama, jog islosė. Mat isdykaudamas brolis pamirso, kur uzkiso bilietą, tad teko isnarsyti visas spintas ir skrynias, aukstyn kojomis apversti namus nuo svetainės iki tualeto. Siaip ar taip, keisčiausia, kad islosis irgi atrodė kabalistinis: 770 pesų.
Blogoji naujiena - tėvai galiausiai įgyvendino savo svajonę: issiuntė Luisą Enrikę į Medeljiną, Fontiduenjo pataisos namus, įsitikinę, jog tai neklusnių vaikų mokykla, o ne tai, kas yra is tikrųjų - itin pavojingų mazamečių nusikaltėlių kalėjimas.
Tėtis galutinai apsisprendė tą dieną, kai nusiuntė Luisą Enrikę į vaistinę atsiimti skolos, ir jis, uzuot parnesęs namo astuonis gautus pesus, nusipirko puikią gitarą, kuria mokėjo meistriskai skambinti. Tėtis nepasakė nė zodzio, aptikęs gitarą namuose, ir pareikalavo astuonių pesų, bet Luisas Enrikė atsakė, jog vaistininkė neturėjusi pinigų ir negrązinusi skolos. Taip praslinko dar du mėnesiai, ir vieną dieną tėtis isgirdo, kaip, pritardamas gitara, Luisas Enrikė dainuoja improvizuotą dainelę: "Astuonis pesus man kainavo gitara".
Issiųsti vaiką į pataisos namus buvo galima
tik gavus mazamečių nusikaltėlių teisėjo
nutarimą, tačiau tėtis kreipėsi pagalbos į
įtakingus draugus, gavo Medeljino arkivyskupo monsinjoro Garsijos Beniteso
rekomendacinį laiską. Luisas Enrikė, savo ruoztu,
nesipriesino ir
Atostogos be brolio pasikeitė is pagrindų. Įsimiklinęs
brunzginti gitara kaip tikras profesionalas, pritapau prie Filadelfo Veliljos,
nagingo siuvėjo ir pasakisko gitaristo, ir, zinoma, prie maestro Valdeso.
Smagumėlis! Būdavo, iseiname is pobūvio,
pagroję turčiams, ir tamsiame parke patykojusios is visų
pusių mus apspinta gerbėjos, visaip bandydamos sugundyti.
Įsiziūrėjęs į vieną tokią, pasisiūliau
uzeiti pas ją, bet pasirodė, kad apsirikau,
- ji buvo ne is tų gerbėjų būrelio.
Prisimenu jos vardą ir pavardę, bet man smagiau ją vadinti kaip kitados: Nekromante. Per Kalėdas jai turėjo sueiti dvidesimt, is profilio ji panėsėjo į abisinę, o kūnas buvo kakavos spalvos. Mėgdavo dūkti lovoje, skausmingai gardziuotis trūksmingais orgazmais ir turėjo tokį polinkį mylėtis, koks pritiktų ne moteriai, bet veikiau sėlstančiai upei. Vos įvirtę į lovą, mudu stačiai pasiusdavome. Jos vyras - kaip Chuanas Breva - ūgiu buvo milzinas, o kalbėjo svelniu vaikisku balsu. Kadaise tarnavo policininku salies pietuose ir liūdnai pagarsėjo tuo, jog saudė liberalus stačiai miklindamas ranką. Jiedu gyveno kartonine pertvara perskirtame kambarėlyje, vienos durys vėrėsi į gatvę, kitos - į kapines. Kaimynai skųsdavosi, jog ji trikdo mirusiųjų ramybę stūgaudama kaip rujojanti kalė, bet kuo garsiau ji staugdavo, tuo labiau dziaugdavosi mirusieji, kad ji drumsčia jiems atilsį.
Pirmąją savaitę man teko nesti kudasių ketvirtą valandą ryto, nes mudu neapsiziūrėjome, kad jau seniai metas skirtis, kiekvieną akimirką galėjo pasirodyti vyras. Soviau pro duris į kapines ir nukūriau pro zaltvyksles, stūgaujant nekrofilams sunims. Is tolo pamačiau ateinant didelį pavidalą. Pazinau tik tada, kai susidūrėme akis į akį: tai buvo pats serzantas. Jei būčiau dar uzgaisęs penkias minutes, jis būtų mane uzklupęs lovoje.
- Sveikas, bičiuli, - draugiskai tarė jis.
- Padėk Dieve, serzante, - atsakiau neryztingai.
Stabtelėjęs jis paprasė ugnies. Atsistojau greta, kad rytmečio vėjelis neuzpūstų degtuko. Prisidegęs jis atslijo ir gerasirdiskai tarė: "Velnioniskai dvoki kekse".
Baimė isgaravo greičiau, nei tikėjausi, nes kitą trečiadienį vėl įmigau ir atsimerkiau pajutęs įdėmų zvilgsnį: kojūgalyje, netardamas nė zodzio, stovėjo įzeistas varzovas. Taip issigandau, jog vos galėjau atgauti zadą. Ji pasoko nuoga ir puolė tarp mudviejų, bet jis revolveriu nustūmė ją į salį.
- Nesikisk, - tarė. - Lovos reikalai sprendziami svinu.
Padėjo revolverį ant stalo, atkimso butelį romo, pastatė salia revolverio, ir mudu tylėdami atsisėdome vienas priesais kitą. Galva nenesė, ką jis ketina daryti, bet pagalvojau, kad jeigu būtų norėjęs mane nusauti, būtų nupylęs be jokių ceremonijų. Netrukus pasirodė Nekromantė, apsisiautusi paklode, ir jis vėl nukreipė į ją revolverį.
- Čia vyrų reikalas, - tarė.
Ji atsoko ir dingo uz pertvaros.
Kai buvome bebaigią pirmąjį butelį, pliūptelėjo liūtis. Jis atkimso antrą, įrėmė revolverį sau į smilkinį ir įsmeigė į mane ledinį zvilgsnį. Tuomet paspaudė gaiduką, bet jis tik trakstelėjo, ir tiek. Drebančia ranka jis padavė man revolverį.
- Dabar tavo eilė, - tarė.
Pirmą kartą rankoje laikiau revolverį. Nustebau, kad jis toks sunkus ir siltas. Nezinojau, ką daryti. Kūnu sruvo ledinis prakaitas, viduriai degte degė. Buvau beprasiziojąs kazką sakyti, bet negalėjau isdauzti nė zodzio. Nė neketinau sauti, tad grązinau revolverį, suvokdamas, jog neturiu kitos iseities.
- Kelnes prileidai, ką? - niekinamai paklausė dziūgaudamas. - Reikėjo galvoti pries ateinant čionai.
Galėjau pasakyti, kad ir tikri vyrai kartais prileidzia kelnes, bet suvokiau, jog man trūksta drąsos taip pragaistingai juokauti. Tuomet jis atplėsė revolverio būgnelį, istraukė vienintelį sovinį ir numetė ant stalo: buvo tusčias. Pajutau anaiptol ne palengvėjimą, bet baisią gėdą.
Liūtis apstojo apie ketvirtą ryto. Sėdėjome abu įsitempę, neprisimenu, kada jis man liepė apsirengti, ir tik vėl atsisėdęs prie stalo susivokiau, kad jis verkia. Verkė kruvinomis asaromis, nėmaz nesigėdydamas ir beveik mėgaudamasis. Galop atgalia ranka nusisluostė akis, nusisnypstė pirstais suspaudęs nosį ir atsistojo.
- Ar zinai, kodėl esi gyvas? - paklausė. Ir pats atsakė: - Todėl, kad tavo tėvas man isgydė bjaurią gonorėją, kurios istisus trejus metus niekas negalėjo įveikti.
Vyriskai paplojo man per petį ir isstūmė į gatvę. Lietus pylė kaip pylęs, visas miestelis skendėjo vandenyje, tad as bridau lyg per sraunią upę, negalėdamas atsistebėti, jog vis dar esu gyvas.
Galvoj netelpa, kaip mama suzinojo apie tą dalyką, bet nuo tos dienos stengdavosi vakare zūtbūt neisleisti manęs is namų. Ėmėsi tos pačios taktikos, kokią naudojo sekdama tėtį. Ziūrėdavo, ar nėra kokių nors zymių, kad buvau nusirengęs mieste, uosdavo, ar neatsiduodu svetimu kvapu, gamindavo man sunkiai virskinamus patiekalus, tikėdama senu prietaru, jog nei vyras, nei sūnūs nedrįs mylėtis uzkietėjusiais viduriais. Pagaliau vieną vakarą, nebeismanydama, kaip mane galėtų sulaikyti, atsisėdo priesais ir tarė man: "Sklinda gandai, kad susidėjai su policininko zmona ir kad jis prisiekė tave nusauti".
Vargais negalais įtikinau ją, jog tai netiesa, bet gandai netilo. Nekromantė stengėsi mane prisivilioti sakydama, jog esanti viena, jog vyras isvykęs į komandiruotę, jog jau seniai dingęs. Bandydavau nepakliūti jam į akis, bet, susitikęs gatvėje, jis paskubomis is tolo pasisveikindavo su manim, lyg taikiai, lyg grėsmingai pamodamas ranka. Kitais metais per atostogas mačiau jį paskutinį kartą fandango sventėje - jis pasiūlė man gurkstelėti stipraus romo, ir as nedrįsau atsisakyti.
Nezinau, kas atsitiko, kad penktoje klasėje mokytojai ir mokslo draugai, visada ziūrėję į mane kaip į atsilikėlį, pradėjo mane garbinti kaip "prakeiktą" poetą. Galbūt tik norėdamas pateisinti tą įvaizdį ėmiau rūkyti penkiolikos metų? Nuo pirmos cigaretės ko negavau galo. Beveik visą naktį kankinausi tualete ant aslos vemdamas. Ryto sulaukiau visai issekęs, bet tabakas, uzuot atgrasęs, tolyn labyn kėlė nenumaldomą norą rūkyti. Taip prasidėjo mano, kaip uzkietėjusio rūkoriaus, gyvenimas, kai galiausiai priėjau iki to, jog, neuzsitraukęs dūmo, nebegalėdavau parasyti sakinio. Licėjuje būdavo leidziama rūkyti tik per pertraukas, tačiau as neistverdavau - issiprasydavau du ir net tris kartus per pamoką "į tualetą". Taip prisigyvenau iki trijų pakelių per dieną ir - nelygu naktis - kartais prisidurdavau ketvirtą. Vienu tarpu, jau baigęs koledzą, maniau, kad isprotėsiu - taip persėdavo gerklę ir mausdavo kaulus. Kartais ryzdavausi mesti, bet ilgiau kaip dvi dienas neistverdavau.
Mane pjaudavo visi dėstomi dalykai, isskyrus literatūrą, kurią ismokdavau atmintinai. Kai nusibosdavo mokytis, leisdavausi ant laimės. Instinktyviai nujausdavau kiekvieno dalyko esmę ir beveik įspėdavau, ko pageidauja mokytojai, kad nereikėtų mokytis visko. Tiesą pasakius, nesuvokiau, kodėl privalau aukoti laiką ir protinius sugebėjimus tokiems dalykams, kurie manęs nejaudina ir gyvenime niekad nepravers.
Galiausiai taip suįzūlėjau, jog
įsikaliau į galvą, kad mokytojai mane vertina ne tiek pagal
egzaminų rezultatus, kiek pagal mano ismonę. Gelbėdavausi is keblios padėties isradingais atsakymais,
originaliomis mintimis, protui nesuvokiamais prasimanymais. Siaip ar taip, nuotykingai ir per atsitiktinumą baigęs
penkias gimnazijos klases, suvokiau, kad viskam yra ribos. Brandos atestatą gavau per stebuklą, bet sirdis
man sakė, jog toliau nenuzengsiu nė zingsnio - pries mane
neįveikiama
|
