Documente online.
Zona de administrare documente. Fisierele tale
Am uitat parola x Creaza cont nou
 HomeExploreaza
upload
Upload




Geodezijoje naudojami orientavimo kampai, jų apibrėžimai

Lituaniana


1.Geodezijoje naudojami orientavimo kampai, jų apibrėžimai.

Duotos linijos krypties vietovėje nustatymas pradinės krypties t.y. geografinės šiaurės atžvilgiu vadinamas orientavimu. Linijų atkarpos einanèios per pasirinkt¹ tašk¹ gali būti įvairų krypèių. Kampas kuri sudaro duoto taško meridiano šiaurės kryptis OŠ su duotos linijos atkarpos OM kryptimi, atskaitomas pagal laikrodžio rodyklê nuo 0 iki 360 laipsnių ir vadinamas azimutu (A). Pvz su OM atkarpomis. ŠRPV.



Skaièiuojant koordinaèių prieaugius nuo azimutų pereinama prie rumbų. Bet kurios per tašk¹ O einanèios linijos rumbu vadinamas smailu kampas, esantis tarp šios linijos ir per tašk¹ O einanèio meridiano artimiausios krypties (ŠarP). Rumbai atskaitomi į abi puses nuo šiaurinės arba pietinės meridiano krypties nuo 0 iki 90 laipsnių. Prieš rumbo laipsnį visada nurodomas ketvirèio pavadinimas kuriam jis priklauso ŠR, PR, PV, ŠV.

Tarp azimuto ir rumbo yra geometrinis ryšys: žinant vien¹ galima apskaièiuoti kita.

r1=A1;

r2=180-A2;

r3=A2-180;

r4=360-A4.

Pagal nustatymo būd¹ azimutai ir rumbai būna tikrieji ir magnetiniai. Nustatomi stebint šviesulius arba įmagnetintos rodyklės pagalba. Taip yra dėl to, kad magnetinis ir geografinis žemės poliai nesutampa, magnetiniai ir geog meridianai pasukti kampu vieni kitų atžvilgiu. Kampas tarp duoto žemės taško magnetinio ir geografinio meridianų vadinamas magnetinės rodyklės deklinacija δ. Inklinacija yra vertikalus kampas kurį sudaro magnetinės rodyklės ašis ir horizontali plokštuma. Magnetinės rodyklės deklinacija būna rytų su + ir vakarų su -.Žinant mag rod dekl galima apskaièiuoti tikruosius azimutus: A=Am+δ, A- tikrasis azimutas, Am- magnetinis.

Direkcinis kampas – direkciniu kampu vadinamas kampas α kurį sudaro nagrinėjama linija su zonos ašiniu meridianu ar jam lygiagrete linija.

2.Ryšys tarp direkcinių kampų ir rumbų

r= ŠR x+ y+

r=180- PR x-y+

180-270 r=α-180 PV x-y-

270-360 r=360-α ŠV x+y-

3.Kaip apskaièiuojami direkciniai kampai teodolitiniame ėjime

Sudaroma skaièiavimo schema. Iš teodolitinių ejimų schemos surašomi teodolitinių ėjimų taškų numeriai, išmatuotų kampų ir linijų ilgių reikšmės. Įrašoma pradinės krypties direkcinio kampo reikšme. Sumuojami išmatuoti posūkių kampai, skaièiuojamas kampų nes¹ryšis fββ-180(n-2) ir leistinas kampų nes¹ryšis fbl=2mbsqrn, kur mb vid kvadratinė kampo matavimo paklaid 454j94e a +-30sek., n-kampųų skaièius, b- išmatuoti kampai. Gautas kampų nes¹ryšis lyginamas su leistinuoju, reikia kad būtų mažesnis, po to kampų nes¹ryšis išdėstomas su priešingu ženklu po lygiai visiems kampams. Pataisytų kampų nes¹ryšis turi būti lygus nuliui – taip gaunami pataisyti išmatuoti kampai β. Direkciniai kampai apskaièiuojami pagal formulê: αii-1+180-βi.Jei kampas gaunamas didesnis už 360 ar mažesnis už 0,tai atimame ar pridedame 360. Esant uždaram ėjimui kontrolei praėjus rat¹ pakartotinai apskaièiuojame pradinį direkcinį kamp¹, jis turi sutapti.

4.Ryšys tarp direkcinių ir išmatuotų kampų direkciniame ėjime

αii-1+180-βi

5-6.Planas ir žemėlapis

Planas – tai sumažintas ir panašus vietovės horizontaliosios projekcijos vaizdas plokštumoje. Èia į Žemės kreivum¹ neatsižvelgiama, todėl dekarto staè. Koord. Sist. Didesni kaip 20 km2 ploto vaizdai nevaizduojami. Planai būna kontūriniai ir topografiniai. Kontūriniuose vaizduojama tik vietovės objektų planinė padėtis, topografiniuose - vietovės objektų planinė padėtis ir reljefas. Vaizduojant didelius planus, Dekarto staè. Koord. Sis. Netaikoma, naudojamos įvairios kartografinės projekcijos.

Žemėlapis – tai sumažintas ir apibendrintas žemės paviršiaus ir ant jos esanèių objektų vaizdas plokštumoje, gautas atsižvelgiant į žemės sferoidiškum¹ ir naudojant sutartinius ženklus. Žemėlapiai būna : topografiniai; fiziniai-geografiniai; ekonominiai; politiniai; specialūs (klimatiniai,dirvožemių).

Topografinių žemėlapių ir planų nomenklatūra

Patogumo dėliai žemėlapių lapai būna kvadratiniai su 40-50 cm kraštinėmis. Žemėlapių ar planų lapų žymėjimo sis vadinma nomenklatūra. Topografiniai žemėlapiai skaidomi taip, kad smulkiasnio mastelio lape tilptų sveikas stambesnio mastelio lapų skaièius. Juostos žymimos lotyniškom raidėmis, pradedant nuo ekvatoriaus. Kolonos numeruojamos arabiškais skaitmenimis, o pirmoji yra ta kolona, kurios geogrefinis ilgis prasideda 1800.

13.Kampo matavimas ruožtu metodu

2l.d.

32 ir 21 atkapos. Teodolitas centruojamas 2 taške, gulsèiuojamas, 1 ir3 taškuose statomos gairės. 1 pusruožtis: vizuojama į dešinįjį tašk¹ – imama atskaita ad, atleidus alidadê vizuojama į kairijį tašk¹ ir limbe atskaitoma nauja atskaita ak. 2 pusruožtis atliekami tokie pat veiksmai, bet prieš tai žiūronas verèiamas per zenit¹ ir optinis teodolito limbas pasukamas 2-3 laips kampu. Poto ad-ak ir imame jų vidurkį- jų reikšmės negali skirtis daugiau nei 1-2min.

14.Atstumų matavimas juosta

Linijiniams matavimams dažniausiai naudojamos plieninės juostos, rulėtės. Didelio tikslumo nužymėjimo darbams naudojama plieninė arba invarinė viela, invarinė juosta. Pagalbiniams matavimams, kur nereikalingas didelis tikslumas gali būti naudojamos audeklinės juostos. Juostos yra 20m ,24m ilgio, ji yra grūdinto plieno, juostos plotis 30mm, storis 0,5mm. Juostos galai pritakyti tam, kad jos būtų patogu įtvirtinti, ji turi rankena patogesnei eksploatacijai. Metrinės padalos sužimėtos metalinėmis plokštelėmis, kiekvienas metras savo ruožtu padalintas pusiau prikniedytomis apvaliomis plokštelėmis. Kas 100 mm pažymėti apvaliomis skylutėmis. 24m juostos forma sužymėjimas toks pat, skiriasi tik minimalus sužymėjimas 120 mm, tokios juostos naudojamos kontroliniams 20m juostomis išmatuotu atkarpų matavimams. Statybininkams patogiausios yra 50m juostos.

Ruletės yra plieninės, įvairaus ilgio. Atstumas matuojamas nuosekliai atidedant matavimo priemones ant matuojamos atkarpos. Galai fiksuojami sraigteliais arba įbrėžimais. Matuojama atkarpa atidedant matavimo priemonės vis¹ ilgį kelet¹ kartų ir išmatuojama liekana r. Visas ilgis lygus D=nl+r, kur l – prietaiso ilgis, n – kiek kartų visas prietaiso ilgis tilpa linijoje, r – liekana.

Linijos matuojamos 2 kartus priešinga krytimi ir skaièiuojamas vidurkis. Linijos horizontaliai projekcijai rasti matuojami linijos pasvirês ilgis arba posvyrio kampas, arba išmatuojamas aukšèių skirtumas.

15. Matavimo juostų komporavimas

Komporavimas – tai priemonės ilgio palyginimas su nominaliuoju ilgiu. Komparavimui yra įrengri specialūs komparatoriai. Pataisa dėl juostos ar ruletės ilgio pakitimo, palyginus su nominaliuoju jos ilgiu vadinama komparavimo paklaida. Jei naudojama juosta yra ilgesnė už nominalinį ilgį, tai tai komparavimo pataisa Δlk įvedama su ženklu (+) ir atvirkšèiai.

16. Niveliavimo s¹voka ir metodai

Niveliavimu vadiname instrumentinių matavimų vietovėje ho­rizontaliu arba pasvirusiu spinduliu ir apskaièiavimų visum¹. To­kiu būdu surandamas aukšèių skirtumas tarp vietovės taškų.

Vietovėje matuojant betarpiškai nustatomas taškų aukšèių skir­tumas. Pagal šiuos aukšèių skirtumus ir pagal pradinio taško aukš­tį apskaièiuojami visų niveliuotų taškų aukšèiai.

Niveliavimo būdai yra šie: geometrinis, geodezinis arba trigo­nometrinis, fizinis (barometrinis ir hidrostatinis), mechaninis ir stereofotogrametrinis. Niveliuojant geometriniu būdu, betarpiškai išmatuojamas taškų aukšèių skirtumas (per aukšte j imas) horizontaliu vizavimo spin­duliu.

Niveliuojant geodeziniu (trigonometriniu) būdu, taškų aukšèių skirtumas apskaièiuojamas pagal trigonometrijos formules, atsi­žvelgiant į išmatuot¹ posvyrio kamp¹ ir horizontalų atstum¹ tarp

taškų. Niveliuojant barometru, taškų aukšèių skirtumas apskaièiuoja­mas pagal barometro parodymus (oro slėgį duotuose taškuose), o niveliuojant hidrostatiniu būdu, nustatomas skysèio lygio aukš­èių skirtumas susisiekianèiuose induose, pastatytuose niveliuoja­muose taškuose. Niveliuojant mechaniniu būdu nivelyru-automatu nubraižomas nueito kelio profilis. Niveliuojant sfereofotogrametriniu būdu, aukšèiai nustatomi,

apmatuojant stereomodelį.

Tiksliausias niveliavimo būdas, taikomas statybinėje praktiko­je, yra geometrinis niveliavimas, o ne toks tikslus ir taikomas reèiau, trigonometrinis niveliavimas. Barometrinis niveliavimas statybinėje praktikoje nenaudojamas. Hidrostatinį niveliavim¹ ga­lima labai plaèiai taikyti ir, panaudojus atitinkamus prietaisus, rezultatai gaunami tikslesni, negu niveliuojant geometriškai.

Geometriškai niveliuojama nivelyru ir matuoklėmis, kurios vertikaliai pastatomos ant taškų, tarp kurių reikia nustatyti aukš­èių skirtumus. Niveliavimas skirstomas į keturias klases, atsižvel­giant tikslum¹.



Pagal nivelyro padėtį niveliuojamų taškų atžvilgiu yra du geo­metrinio niveliavimo būdai: niveliavimas pirmyn ir niveliavimas iš vidurio.

17.Geometrinis niveliavimas iš vidurio

Niveliuojant iš vidurio nivelyras statomas tarp užpakalinio taško A, kurio aukštis Ha žinomas ir priekinio taško B, kurio aukštį Hb reikia nustatyti. Po to atskaièiuojama atskaita a užpakalinėje matuoklėje ir b priekinėje, gauname h=a-b, o Hb=Ha+h t.y. niveliuojant iš vidurio, pradinio ir galutinio taškų skirtumas yra lygus atskaitai atgal minus atskaita pirmyn. Jei priekinis taškas yra aukšèiau už užpakalinį tai aukšèių skirtumas bus teigiamas ir atvirkšèiai. Sudėtinio niveliavimo atveju aukšèių skirtumas lygus kiekvieno matavimo skirtumu sumai.

18.Niveliuojant pirmyn nivelyras statomas virš taško A, kurio aukštis HA žinomas. Ant taško B, kurio aukštį reikia nustatyti pastatoma matuoklė. Po to išmatuojamas instrumento aukštis ir pagal horizontalų spindulį atskaièiuojama atskaita b matuoklėje. Matyti kad h=i-b, HB=HA+h, įstaèius h reikšmê turime HB=HA+i-b. HA+i – tai vizavimo aukštis virš jūros lygio ir vadinamas instrumento horizontu, jis žymimas Hi , tai gi HB=Hi-b

20.Nivelygai. Jų geometrinė schema.

Nivelyras – tai geodezinis prietaisas, kuriuo gaunama horizontalinė vizavimo linija. Pagrindinės nivelyro dalys: žiūronas, cilindrinis gulsèiukas, kelmelis.

Cilindriniu gulsèiuku žiūrono vizavimo ašis pastatoma į horizontali¹ padėtį. Pagal žiūrono ir cilindrinio gulsèiuko tvirtinimo būd¹ ir jų tarpusavio išdėstym¹, nivelyrai gali būti: 1)aklinasis, kur žiūronas ir gulsèiukas yra aklinai sujungti. 2)nivelyras su perdedamu žiūronu. Jame žiūron¹ ir gulsèiuk¹ galime sukti apie žiūrono geometrinê ašį ir perdėti atramose.

Pagrindinė s¹lyga kuri turi tenkinti nivelyr¹, yra, kad žiūrono vizavimo ašis v-v ir cilindrinio gulsèiuko ašis u-u būtų lygiagreèios tarpusavyje ir statmenos instrumento sukimosi ašiai 2-2.

Statybose naudojami lazeriniai nivelyrai.

21.Nivelyrų tikrinimas ir niveliavimas

Geometrinės tikrinimo s¹lygos yra šios:

1) sferinio gulsèiuko ašis turi būti lygiagreti instrumento sukimosi ašiai.

2) siūlelių tinklelis turi būti pastatytas teisingai

3) nivelyrams su cilindriniu gulsèiuku, kad vizavimo ašis būtų lygiagr cilindrinio gulsèiuko ašiai, arba statmena instrumento sukimosi ašiai.

22.Pastato nužymėjimo geodezinis planinis pagrindas

Gyvenamųjų rajonų ir pramoninių objektų statybos generaliniai planai ruošiami pagal vietovės topografinius planus kurių mastelis nuo 1:5000 iki 1:500. Planinių pagrindu geodezinių nuotraukų, pagal kurių rezultatus sudaromi topografiniai planai, yra trianguliacijos, poligonometrijos ir trilateracijos tinklų taškai. Priklausomai nuo statybos aikštelės dydžio, jos paviršiaus pobūdžio,o taip pat nuo statybinių objektų paskirties planiniu geodeziniu pagrindu gali būti: statybinis koordinatinis tinklas, poligonometrijos tinklo,kuris sutankinamas teodolitiniais ėjimais taškai, kvartalų raudonujų linijų kampiniai taškai, sutankinami ašiniais vizavimo ženklais, išskirto žemės sklypo ribų linijos ir taškai.

8.Topografinių žemėlapių sutartiniai ženklai

Susideda iš: Kraštovaizdžio elementų ( krantų linijos, hidrografiniai tinklai, keliai, gyvenvietės, reljefas, augalinė danga), matematinio pagrindo elementai (mastelis, koordinaèių tinklas), geodezinio pagrindo taškai. Vaizduojant vietovės elementus topografiniuose planuose ir žemėlapiuose naudojami sutartiniai ženklai. Šie ženklai skirstomi į keturias grupes: konturiniai arba masteliniai-objektai yra panašus į original¹, pagal jos galima nustatyti objekto form¹, dydį ir viet¹.

Linijiniai- šiais ženklais vaizduojami keliai, geležinkeliai, elektros bei telefono linijos ir kiti ištestos formos objektai. Pagal linijinius ženklus galima nustatyti objekto ilgį, jo viet¹, bet nevisada galima sprêsti apie jo plotį.

Nemasteliniai ženklai- jais žymimi tokie objektai kurių pasirinktų ženklų sumažinus negalima atvaizduoti (šuliniai, medžiai ir pan) jie rodo viet¹ bet ne dydį.

Masteliniai ir nemastelinai ženklai papildomi aiškinamaisiais ženklais – jie rodo objekto pavadini¹, rūšį bei kitas charakteristikas. Prie jų priskiriami užrašai rodantys įvairių objektų pavadinimus

9.Situacijos ir reljefo vaizdavimas topografiniuose žemėlapiuose ir planuose

Objektai taipogi žemėlapiuose vaizduojami sutartiniais topografiniais ženklais. Vaizduojamus objektus galime suskirstyti į dvi grupes:1) kontūriniai - objektus (arimus, pievas,miškus) galima pavaizduoti žemėlapyje masteliu; 2) nemasteliniai - objektus (kelio plotis, upės, tiltai,šuliniai) negalima sutalpinti duotu masteliu plane. Ženklai papildomi užrašais ir skaièiais. Reljefas – tai žemės paviršiaus formų visuma. Pagrindinės reljefo formos yra: kalnai, lygumos, žemumos, plokšèiakalniai, kalvos, griovos, dambos. Reljef¹ plokštumoje vaizduojame horizontalėmis – tai linija jungianti vienodo aukšèio taškus. Horizontalių laiptas – tai aukèių skirtumas tarp nubrėžtų horizontalių. Jis gali būti: 0,25; 0,5; 1; 10m.

10.Teodolitas ir jo sandara

Tai yra kampų matavimo instrumentas, kuriuo vietovėje matuojami arba atidedami horizontaliniai bei vertikaliniai kampai ir tolimaèiu pagal matuoklê su padalomis nustatomi atstumai.

Pagal tikslum¹ klasifikuojami:didelio tikslumo, tikslus, techniniai.Skirstomi priklausomai nuo vidutinės kvadratinės paklaidos didumo. Markėje yra T raidė. Šiuolaikiniai būna skaitmeniniai.

Svarbiausios teodolito dalys:

Vertikalinė-pagrindinė ašis OZ ir horizontalus skritulys LL, horizontali ašis EE –tai žiurono sukimosi ašis su vertikaliu skrituliu, žiūronas ir nuimamas trikojis T. Geometrinėje konstrukcinėje teodolito schemoje horizontalaus skritulio limbo plokštuma LL yra statmena vertikaliai teodolito sukimosi ašiai OZ. Nustatymui naudojami trys kėlimo sraigtai.

11.Atskaièiavimas teodalitu limbuose – tai kampų matavimo instrumentas. Juo vietovėje matuojami ar atidedami horiz ir vertik kampai, ir pagal matuoklê nustatomi atstumai. Jame yra metalinis arba stiklinis limbas 1, kuris sudalintas padalomis nuo 00 iki 3600. Libo centras pastatomas vertikalioje linijoje einanèioje per kampo viršūnê. Matuojan kampus limbas turi būti horizontalus ir nejudėti. Virš limbo įtaisyta besisokiojanti apie vrtikali¹ ašį z-z dalis, kuri¹ sudaro alidadė 2 ir žiūronas 3. Sukant žiūron¹ apie horizontaliai nustatyt¹ ašį H-H gaunama vertikali plokštuma. Limbo ir alidadės ašys sutampa. Alidadėje yra indeksas pagal kurį nusakome jo padėtį virš limbo. Vertikali ašis z-z nustatoma į vertikali¹ padėtį, o horizonto plokšt – į horizontalê padėtį, pagal cilindrinį gulsèiuk¹ 4 lyginamuoju sraigtu 5. Žiūronas gali būti apsukamas apie horizontal¹i¹ ašį H-H 1800 kampu, ir tai sakoma kad žiūronas verèiamas per zenit¹. Ant žiūrono sukimosi ašies įtaisytas vertikalus skritulys 6. Jo veikimo principas panašus į horiz skritulio. Juo matuojami vertikalūs kampai, jis gali būti arba kairėje arba dešinėje žiūrono pusėje.

12.Teodolito tikrinimas ir reguliavimas

1 s¹lyga: Horizontaliojo skritulio gulsèiuko ašis turi būti statmena teodolito sukimosi ašiai (HHstVV). Teodolitas apytikriai gulsèiuojamas. Gulsèiukas nustatomas lygegreèiai dviejų kėlimo sraigtų krypèiai, burbulėlis išplukdomas tiksliai į vidurį ir horizontaliame limbe atskaitoma atskaita A1. Alidadė sukama 180 laipsnių ir stebim burbulėlį, jei nukrypo daugiau nei per vien¹ padal¹, pusê nuokrypos su kėlimo sraigtų ,pusė su pataisiniu sraigtu.

2 s¹lyga: vertikalusis siūlelių sankryžos siūlelis turi būti statmenas žiūrono sukimosi ašiai.

T kruopšèiai gulsèiuojamas. Vizuojama į tolima rišku tašk¹ taip, kad horizontalusis siūlelis dengtų jį viename žiūrono matymo lauko krašte.Sukant alidades mikrometrinį sraigt¹ stebima taško padėtis.Jei siūlelis pastoviai dengia tašk¹-s¹lyga įvykdyta. Reguliuojama siūlelių tinklelio diafragm¹.

3 s¹lyga: žiūrono vizavimo ašis turi būti statmena žiūrono vizavimo ašiai. CCstEE

Kampas, kurį sudaro vizavimo ašis ir statmuo žiūrono sukimosi ašiai, vadinamas kolimacine klaida. T gulsèiuojamas ir vizuojama į tolim¹ ryškų tašk¹ – imama atskaita a1, žiūronas verèiamas per zenit¹ ir atleidus alidadê vėl imama atskaita a2. Atleidus limbo sraigt¹ teodolitas sukamas 180 laipsniu ir vėl imamos naujos dvi atskaitos. Apskaièiuojama kolimacinė klaida ir palyginama su atskaitymo dvigubo tikslumo reikšme.

4 s¹lyga: žiūrono sukimosi ašis turi būti statmena teodolito sukimosi ašiai.EEstVV

Vizuojama į aukštai esantį tašk¹ N, poto jis nuleidžiamas į horizontali¹ padėtį ir atžymima siūlelių sankryžos viet¹ n1, žiūronas verèiamas per zenit¹ ir operacija pakartojama, jei n1n2/nN>1/3000 teodolitas reguliuojamas dirbtuvėse.

23.Statybinis tinklas

Geodezinių taškų tinklas su apskaièiuotais taškų aukšèiais ir koordinatėmis vadianmas statybiniu koordinaèių tinklu.

Jis yra sudaromas staèiakampių arba kvadratų pavydalo, šio tinklo kraštinės projektuojamos taip, kad jos kiek galima arèiau būtų prie nužymimų statinių. Statybinio tinklo sudarymo etapai: 1nuo turimo geodezinio pagrindo punktų yra apytikriai nužymimi statybinio tinklo punktai,2atliekami tikslus tinklo matavimai (matuojami ir kampai ir linijos), 3 tinklas yra išlyginamas ir pagal tiksliai apskaièiuotas tų punktų koordinates tiksliai nužymimi statybinio tinklo punktai.



24.Pastatų nužymėjimo aukšèių pagrindas

Užstatomoje teritorijoje geodezinių aukšèių pagrindu yra II, III ir IV klasių niveliacijos tinklų taškai. Visų klasių niveliacijos taškai sudaro pakankamai tankų tinkl¹ aukšèių taškų, kurie vienas nuo kito nutolê 150-250m. Todėl galima bet kurioje užstatomos teritorijos dalyje vykdyti aukštuminį statinių nužymėjim¹. Aukšèių pagrindo taškų svarbiausia savybė- jų pastovumas. Šių taškų pastovumui žymi¹ įtaka turi gruntinių s¹lyųgų pakitimas, gruntinio vandens režimo pakitimas, netoli vykdomi žemės darbai požeminiams statiniams ir pastatų dalims.Dėl tokių priežasèių pakinta niveliavimo ženklų ypaè gruntinių aukštis. Praktika rodo, kad kai kuriais atvejais niveliavimo ženklų aukštis gali pasikeisti gana žymiai – iki 50 cm. Išdėstant reperius statybos aikštelėje reikia laikytys tokių s¹lygų: reperius reikia išdėstyti tolygiai, gruntinius reperius reikia statyti ne arèiau kaip per 5 m nuo kasimo ribos – turi būti garantuotas jų pastovumas. Sieniniai ženklai reikia įtvirtinti į ilgaamžius pastatus, kai jau praėjês jų sėdimo laikotarpis. Reperiai turi būti patogūs naudojimui.

25. Taškų nužymėjimas kampine sankirta

Kampiniu užkirèiu nužymimas, atidedant vienu ar dviem teodolitais kampus α ir β (1 pav.) kiekvienoje nustatytoje kryptyje įkalami du kuoleliai su vinimis C1. C2, C3 ir C4. Juos sujungus viela, pažymimas ieškomas taškas P. Tiksliau kryptys nužymimos menzūlos lentoje, nuo kurios rastas taškas šakute arba teodolitu projektuojamas žemyn. Kontroliuojant darb¹ užkertama iš trijų taškų. Tada gaunamas klaidų trikampis. Jei klaidų trikampis yra mažas, tai tikroji taško padėtis būna klaidų trikampio pusiaukampinių susikirtimo taške.

Kampinių užkirèių nužymėto taško vidutinė kvadratinė klaida yra:

Èia a ir b – užkirèio linijų ilgiai,

α ir β – užkirèio kampai.

Tiksliausiai nužymima, jei kampas prie taško P yra apie 90-110o.

26. Taškų nužymėjimas linijine sankirta

Linijiniu užkirèiu taškas nužymimas, atidedant vietovėje linijų ilgius a ir b (pav 2.). jie turi būti ne ilgesni už ruletê. Priešingu atveju reikia nužymėti artėjimo būdu. Pirma apytiksliai nužymimas taškas P1 (pav 3.), išmatuojami ilgiai a1 ir b1 ir apskaièiuojamos taško P1 koordinatės x1 ir y1.reikalingi linijų prieaugiams skaièiuoti kampai randami iš formulių:

Kadangi nužymėto taško P koordinatės x ir y žinomos, tai galima rasti skirtumus x-x1 ir y-y1 ir, sprendžiant atvirkštinį geodezinį uždavinį, - atstum¹ f tarp taškų P bei P1 ir linijos PP1 direkcinį kamp¹. Iš linijų AP1 ir PP1 direkcinių kampų skirtumo randame kamp¹ λ, o pakui δx=fcos λ ir δy=fsin λ.

Trikampiu atidėjê δx δy randame tašk¹ P.

Linijų užkirèių rasto taško vidutinė kvadratinė klaida yra:

Èia mA ir mB – geodezinių taškų A ir B klaidos,

μA ir μB – ruletės dėjimo prie taškų A ir B klaidos,

mf – taško P fiksavimo klaida,

ma ir mb – linijų a ir b matavimo klaidos,

P – užkirèio trikampio AP1B plotas.

Reikia pažymėti, kad linijų užkirèių tašk¹ galima nužymėti labai tikslei.

27.Projekto taškų nužymėjimas vietovėje.

Taškų nužymėjimo būdus galime suskirstyti į 2 grupes: koordinaèių ir ,,,,,,,,,,,,

Nužymint taškus koord būdu, taikomi staèiakampių koordinaèių, polinių koordinaèių ir poligonometrijos metodai

Staèiakampių koordinaèių metodas gali būti pritaikytas tik tuo atveju, kai statybos aikštelėje yra statybinis tinklas. Taško P padėtis surandama atidedant dviejų atkarpų ilgius ir statų kamp¹. Duomenys imami iš projekto

Polinių koordinaèių metodu, taškai atidedami nuo geodezinių taškų ir linijų. Duomenys gaunami iš projekto, skaièiujant a ir β pagal taško B ir pradinių taškų koordinates.

Poligoniniu metodu galima nužėti kelet¹ taškų, kurie sujngti teodolitiniu ėjimu. Jei

tarp taškų A ir B, kurių koordinatės žinomos, reikia įterpti taškus a,b,c, tai pagal jų koordinates ir pradinių taškų koordinates, skaièiuojami atstumai tarp taškų ir šiuos taškus jungianèių linijų didekciniai kampai.

Taškų ženklinimas – nužymėt¹ tašk¹ reikia paženklinti vietovėje taip, kad jis išlaikytų nepajudėjês tam tikr¹ laik¹. Taškai ženklinami laikinais ir pastoviais ženklais, kurie būna: guminiai, vieniniai, plokštuminiai.

-35. Geodezinis nužymejimas statant statinius(ašių nužymėjimas)

Nužymint pastat¹, pirmiausiai nužymimos jo svarbiausios ir pagrindinės ašys. Nužymėjimo metodas parenkamas atsižvelgiant į reikalujam¹ tikslum¹, vietovės s¹lygas, geodezinio pagrindo tankm¹. Paprastai pastats nužymimas taip:

Nuo esamų geodezinio pagrindo taškų nužymimas svarbiausių ašių susikirtimas, o jei nužymėjimas kampinis, sankasos metodu atidedami kampai α ir β. Taško O padėtis tikrinama dar kart¹, pagal staèiakampias koordinates. Taip gaunamo svarbiausių ašių kryptys.

Kasant daub¹ dažnai reikia tikrinti jos gylį, tam naudojamas nivelyras arba kryžiokai. Pastovūs kryžiokai tvirtinami prie aptvarų, o kilnojamasisi kryžiokas statomas daubos dugno taškuose

29.Geodeziniai darbai statant požeminê pastato dalį

Žemės kasimo mašinų darbo geodezinė kontrolė. Kasant pama­tų duobê, reikia sistemingai tikrinti, kaip atitinka kasamos duo­bės arba tranšėjų dugno altitudės projektines reikšmes.

Kai duobės negilios (iki 1,5—2,0 m), jų kasimas tikrinamas nivelyru ir 4 arba 5 metrų ilgio matuokle (pastaruoju atveju reika­lingas pristatomasis metras). Tikrinant reikia nustatyti instrumento horizont¹ ir, žinant jį, apskaièiuoti projektinės matuoklės aukštį. Šiuo atveju atskaitų nuokrypos matuoklėje, kuri sta­toma įvairiose duobės dugno vietose, nuo apskaièiuoto projekti­nės matuoklės aukšèio rodo neiškasto grunto sluoksnio storį ati­tinkamuose duobės dugno taškuose.

Tikrinant, kaip kasamos gilios duobės, reikia duobės dugne pastatyti reperį, o po to nustatyti jo absoliutinį aukštį.

Duobės dugno išvalymo iki projektinės altitudės tikrinimas. Kai duobė iš esmės baigta kasti (nebaigus kasti apie 20 cm grun­to), duobės dugnas pradedamas valyti buldozeriu iki projektinio lygio. Prieš valant duobės dugnas niveliuojamas ir įkalami žymi­niai kuolai arba kaišteliai tiksliai sulig projektiniu lygiu.

Kai duobės negilios, nivelyras statomas duobės krante taip, kad būtų galima atskaièiuoti ant reperio pastatytoje matuoklėje, o po to atitinkamuose duobės dugno taškuose. Pastaèius nivelyr¹, nustatomas instrumento horizontas, o žinant pamatų pagrindo pro­jektinį lygį, apskaièiuojamas projektinis matuoklės aukštis. Dar­bininkas nusileidžia į duobės dugn¹ ir pagal prie nivelyro esanèio techniko nurodym¹ stato matuoklê ant žyminių kuolų arba kaištelių. Šie kuolai ir kaišteliai turi būti įkalti į duobutes, ties išilginių ir skersinių ašių sankirtos taškais.

Pagal techniko nurodym¹ darbininkas papildomai įkala žymi­nius kuolus arba kaištelius iki pamato pagrindo projektinio lygio tiek, kad atskaita matuoklėje, pastatytoje ant bet kurio žyminio kuolo, būtų lygi apskaièiuotam projektinės matuoklės aukšèiui.

Jeigu duobė gili, tai, iškasus j¹ mechanizuotai, dugne pasta­tomi l—2 reperiai (medinis stulpas su kryžmėmis), kurie turi būti už būsimų pamatų išorinio kontūro. Į gilios duobės dugn¹ altitudê galima perkelti geometriniu niveliavimu, darant niveliavimo ėjim¹ pagal į duobê visuomet daromu įvažiavimu (pandusu). Kaip išvalytas duobės dugnas, šiuo atveju tikrinama pagal reperius, kurie pastatyti duobės dugne.

Ašių projektavimas į duobės dugn¹. Pamatų pagrindo paruo­šimo patikrinimas Kai yra aptvaras, pamatų ašys ant pagrindo (duobės dugno) perkeliamos šitokia tvarka. Ant aptvaro tarp taš­ll, AA (X—l pav.) ir kitų taškų, kuriais ant lentynėlių l paženklintos pastato išilginės ir skersinės ašys, ištempiama plona viela ir gaunamos vielinės ašys 2. Jų sankirtos taškuose pakabi narni svambalai 3, kuriais pamatų ašys projektuojamos į duobės dugn¹, ir ašių susikirtimo taškai 4 paženklinami plieniniais kaiš­èiais 5.



Po to nuo kampinių taškų ašinių krypèių têsiniuose į abi puses atidedama pusė pamatų pado ploèio. Gautuose taškuose įkalami plieniniai kaišèiai 6. Tarp šių kaišèių pamato papėdės lygyje iš­tempiama plona virvelė arba viela 7 ir gaunamos pamatų papė­dės briaunų linijos.

Kai kasamos gilios duobės, aptvaras statomas duobės dugne pagal linijas, nutolusias nuo pamatų išorinio kontūro ne mažiau kaip 0,6 m, išlaikant maksimalų aptvaro linijų ir pastato ašių ly­giagretum¹.

I šį gylį teodolitu, kuris nuosekliai statomas ties ašiniais vizavimo ženklais, palinkusiu spinduliu perkeliamos pagrindinės ašys. Po to komparuota plienine rulete su milimetrinėmis padalomis kruopšèiai išmatuojami atstumai tarp nuprojektuotų pagrindinių ašių brūkšnių. Ruletė (pageidautina 50 m ilgio) guldoma ant aptva­ro horizontaliai prikaltų lentų viršutinės plokštumos.

Pagrindas po pamatais paruošiamas, kruopšèiai išlyginant pa­grindo grunt¹; dažnai tam tikslui iš smėlio arba betono daromas paruošiamasis sluoksnis.

Paruoštos aikštelės horizontalum¹ darbų vykdytojas tikrina nivelyru ir matuokle, po kuria niveliuojant padedama plona faneros arba skardos plokštelė. Iškasus duobê ir tranšėjas, reikia jas išniveliuoti ir padaryti įvykdymo nuotrauk¹ ir po to sudaryti įvyk­dymo brėžinį, pagal kurį priimami atlikti darbai ir sustatomas aktas.

31.Horizontalių kampų atidėjimas vietovėje

Turime bazê AB nuo lurios mums reikia atidėti arba pažymėti projektinį kamp¹ beta. Kampas beta yra apskaièiuojamas kaip direkcinių kampų AB ir AC skirtuma. Krypties AB direkcinis kampas dažniausiai yra žinomas o krypties AC apskaièiuojamas pagal atvirkštinį geod uždavinį. Vietovieje kampo nužymėjimui dažnaiusiai naudojamas teodolitas. Jis statomas taške A,gulšèiuojamas,centruojmas ir orientuojamas į tašk¹ B, horizontaliame limbe nustatoma atskaita 0,00,00.Limbas fiksuojamas ir atleidus alidade ja sukant C kryptimi, tai ppažymimas taškas C, poto žiūronas verèiamas per zenit¹ ir viskas pakartuojama, gauname C1.CC1 padalinê pusiau gauname tiksli¹ viet¹. Kontrolei atidėtas kampas matuojamas ruožtų ar krypèių būdu.

32-33.Altitudžių perdavimas į gili¹ iškas¹ ar į aukšèiau esanèius horizontus

Kai neįmanoma perduoti altitudės paprastomis preimonėmis, galima panaudoti tokį metod¹.

Pradinis taškas perkeliamas nuo statybinės aikštelės pagrin­dinio reperio į laikino tipo reperį. Po to pagal altitudê Hrp apskaièiuojama parinktojo taško x, kuris paženklintas pastato aukštutinėje dalyje, altitudė Hx. Tuo tikslu aukštojoje pastato dalyje pakabinama plieninė komparuota ruletė su milimetrinėmis padalomis taip, kad padalos didėtų iš apaèios į viršų. Ruletė pakabinama prie atramos (viršuje) ir ji turi būti tiesi, o pasvaras prie jos (apaèioje) pakabinamas spe­cialiais gnybtais. Pasvaras, kuris pakabinamas ruletei įtempti, turi būti maždaug 5 kg masės.

Po to pastatomi du nivelyrai {vienas — apaèioje, kitas — vir­šuje). Jų pastatymo vietos (stotys) parenkamos taip, kad kiekvienu nivelyru būtų galima atskaièiuoti matuoklėse, kurios pastatytos ant reperio (apaèioje) ir ant taško x (viršuje), o taip pat ir paka­bintoje ruletėje.

Vizuotojai, kurie yra prie nivelyrų, atskaièiuoja matuoklėse. Gaunamos atskaitos: atskaita a — apatinėje matuoklėje ir atskai­ta b — viršutinėje matuoklėje. Po to abu stebėtojai nivelyrų žiū­ronais vizuoja į ruletê ir vienu metu (pagal signal¹) atskaièiuoja ruletėje. Gaunamos atskaitos c ir d. Užbaigus toki¹ stebėjimo program¹, pakeièiamas ruletės paka­binimo aukštis (arba pakeièiamas dviejų nivelyrų instrumento ho­rizontas) ir vėl pakartojamas stebėjimo ciklas. Taško x altitudė apskaièiuojama du kartus pagal abiejų stebėjimų ciklų rezultatus iš formulės

Hx=Hpr+a+(d-c)-b

Jeigu abiejų matavimų rezultatų skirtumas yra ne didesnis kaip ±5 mm, tai galutiniu rezultatu laikoma vidutinė Hx reikšmė. Perkeliant altitudê į gylį, matavimai atliekami analogiškai, tik ieškomo taško altitudė apskaièiuojama pagal formulê

Hx = Hrp + a-(d-c)-b. 

34. Taškų nužymėjimas polinių koordinaèių metodu.

Polinių koordinaèių metodu nužymima nuo geodezinio tinklo. Norint nužymėti tašk¹, reikia žinoti polines taško koordinates a ir β (4 pav.). taškas P randamas teodolitu atidedant kamp¹ β irlinijos ilgį a. polinių koordinaèių metodu nužymėto taško vidutinė kvadratinė klaida (mP) priklauso nuo geodezinių taškų klaidos (mA ir mB), kampo ir linijos atidėjimo klaidos (m β ir mb) teodolito centravimo (me) ir taško fiksavimo klaidos (mf).

40.Požeminių komunikacijų nuotrauka

Šiuolaikiniuose miestuose yra 20 rūšių požeminių komunikacijų, kurios skirstomo į 3 grupes: 1)vamzdynai; 2)kabeliai 3) ypatingi įrenginiai (tuneliai, metro). Planuoti ir statyti miestuose neįmanome nežinant visų požeminių komunikacijų, todėl statant ar pabaigus statyb¹ atliekama požeminių komunikacijų nuotrauka. Prieš darant nuotrauk¹ reikia susirinkti vis¹ medžiag¹ apie jau esamas požeminias komunikacijas. Nustatant aukšèių padėtį svarbu užfiksuoti kolektorių viršaus ir dugno altitudes, vazdžių viršų, nuolydį, latakų altitudes.

1.Geodezijoje naudojami orientavimo kampai, jų apibrėžimai.

2.Ryšys tarp direkcinių kampų ir rumbų

3.Kaip apskaièiuojami direkciniai kampai teodolitiniame ėjime

4.Ryšys tarp direkcinių ir išmatuotų kampų direkciniame ėjime

5-6.Planas ir žemėlapis

8.Topografinių žemėlapių sutartiniai ženklai

9.Situacijos ir reljefo vaizdavimas topografiniuose žemėlapiuose ir planuose

10.Teodolitas ir jo sandara

11.Atskaièiavimas teodolitu limbuose

12.Teodolito tikrinimas ir reguliavimas

13.Kampo matavimas ruožtu metodu

14.Atstumų matavimas juosta

15. Matavimo juostų komponavimas

16. Niveliavimo s¹voka ir metodai

17.Geometrinis niveliavimas iš vidurio

18.Niveliuojant pirmyn

20.Nivelyrai. Jų geometrinė schema.

21.Nivelyrų tikrinimas ir niveliavimas

22.Pastato nužymėjimo geodezinis planinis pagrindas

23.Statybinis tinklas

24.Pastatų nužymėjimo aukšèių pagrindas

25. Taškų nužymėjimas kampine sankirta

26. Taškų nužymėjimas linijine sankirta

27.Projekto taškų nužymėjimas vietovėje.

28-35. Geodezinis nužymėjimas statant statinius(ašių nužymėjimas)

29.Geodeziniai darbai statant požeminê pastato dalį

31.Horizontalių kampų atidėjimas vietovėje

32-33.Altitudžių perdavimas į gili¹ iškas¹ ar į aukšèiau esanèius horizontus

34. Taškų nužymėjimas polinių koordinaèių metodu.

40.Požeminių komunikacijų nuotrauka




Document Info


Accesari: 4537
Apreciat: hand-up

Comenteaza documentul:

Nu esti inregistrat
Trebuie sa fii utilizator inregistrat pentru a putea comenta


Creaza cont nou

A fost util?

Daca documentul a fost util si crezi ca merita
sa adaugi un link catre el la tine in site


in pagina web a site-ului tau.




eCoduri.com - coduri postale, contabile, CAEN sau bancare

Politica de confidentialitate | Termenii si conditii de utilizare




Copyright © Contact (SCRIGROUP Int. 2025 )