Geodezijoje naudojami orientavimo kampai, jų apibrėžimai

1.Geodezijoje naudojami orientavimo kampai, jų apibrėžimai.

Duotos linijos krypties vietovėje nustatymas pradinės krypties t.y. geografinės šiaurės atžvilgiu vadinamas orientavimu. Linijų atkarpos einančios per pasirinktą tašką gali būti įvairų krypčių. Kampas kuri sudaro duoto taško meridiano šiaurės kryptis OŠ su duotos linijos atkarpos OM kryptimi, atskaitomas pagal laikrodžio rodyklę nuo 0 iki 360 laipsnių ir vadinamas azimutu (A). Pvz su OM atkarpomis. ŠRPV.

Skaičiuojant koordinačių prieaugius nuo azimutų pereinama prie rumbų. Bet kurios per tašką O einančios linijos rumbu vadinamas smailu kampas, esantis tarp šios linijos ir per tašką O einančio meridiano artimiausios krypties (ŠarP). Rumbai atskaitomi į abi puses nuo šiaurinės arba pietinės meridiano krypties nuo 0 iki 90 laipsnių. Prieš rumbo laipsnį visada nurodomas ketvirčio pavadinimas kuriam jis priklauso ŠR, PR, PV, ŠV.

Tarp azimuto ir rumbo yra geometrinis ryšys: žinant vieną galima apskaičiuoti kita.

r₁=A₁;

r₂=180-A₂;

r₃=A₂-180;

r₄=360-A₄.

Pagal nustatymo būdą azimutai ir rumbai būna tikrieji ir magnetiniai. Nustatomi stebint šviesulius arba įmagnetintos rodyklės pagalba. Taip yra dėl to, kad magnetinis ir geografinis žemės poliai nesutampa, magnetiniai ir geog meridianai pasukti kampu vieni kitų atžvilgiu. Kampas tarp duoto žemės taško magnetinio ir geografinio meridianų vadinamas magnetinės rodyklės deklinacija δ. Inklinacija yra vertikalus kampas kurį sudaro magnetinės rodyklės ašis ir horizontali plokštuma. Magnetinės rodyklės deklinacija būna rytų su + ir vakarų su -.Žinant mag rod dekl galima apskaičiuoti tikruosius azimutus: A=A_m+δ, A- tikrasis azimutas, A_m- magnetinis.

Direkcinis kampas – direkciniu kampu vadinamas kampas α kurį sudaro nagrinėjama linija su zonos ašiniu meridianu ar jam lygiagrete linija.

2.Ryšys tarp direkcinių kampų ir rumbų

r= ŠR x+ y+

r=180- PR x-y+

180-270 r=α-180 PV x-y-

270-360 r=360-α ŠV x+y-

3.Kaip apskaičiuojami direkciniai kampai teodolitiniame ėjime

Sudaroma skaičiavimo schema. Iš teodolitinių ejimų schemos surašomi teodolitinių ėjimų taškų numeriai, išmatuotų kampų ir linijų ilgių reikšmės. Įrašoma pradinės krypties direkcinio kampo reikšme. Sumuojami išmatuoti posūkių kampai, skaičiuojamas kampų nesąryšis f_β=Σ_β-180(n-2) ir leistinas kampų nesąryšis f_bl=2m_bsqrn, kur m_b vid kvadratinė kampo matavimo paklaid 454j94e a +-30sek., n-kampųų skaičius, b- išmatuoti kampai. Gautas kampų nesąryšis lyginamas su leistinuoju, reikia kad būtų mažesnis, po to kampų nesąryšis išdėstomas su priešingu ženklu po lygiai visiems kampams. Pataisytų kampų nesąryšis turi būti lygus nuliui – taip gaunami pataisyti išmatuoti kampai β. Direkciniai kampai apskaičiuojami pagal formulę: α_i=α_i-1+180-β_i.Jei kampas gaunamas didesnis už 360 ar mažesnis už 0,tai atimame ar pridedame 360. Esant uždaram ėjimui kontrolei praėjus ratą pakartotinai apskaičiuojame pradinį direkcinį kampą, jis turi sutapti.

4.Ryšys tarp direkcinių ir išmatuotų kampų direkciniame ėjime

α_i=α_i-1+180-β_i

5-6.Planas ir žemėlapis

Planas – tai sumažintas ir panašus vietovės horizontaliosios projekcijos vaizdas plokštumoje. Čia į Žemės kreivumą neatsižvelgiama, todėl dekarto stač. Koord. Sist. Didesni kaip 20 km² ploto vaizdai nevaizduojami. Planai būna kontūriniai ir topografiniai. Kontūriniuose vaizduojama tik vietovės objektų planinė padėtis, topografiniuose - vietovės objektų planinė padėtis ir reljefas. Vaizduojant didelius planus, Dekarto stač. Koord. Sis. Netaikoma, naudojamos įvairios kartografinės projekcijos.

Žemėlapis – tai sumažintas ir apibendrintas žemės paviršiaus ir ant jos esančių objektų vaizdas plokštumoje, gautas atsižvelgiant į žemės sferoidiškumą ir naudojant sutartinius ženklus. Žemėlapiai būna : topografiniai; fiziniai-geografiniai; ekonominiai; politiniai; specialūs (klimatiniai,dirvožemių).

Topografinių žemėlapių ir planų nomenklatūra

Patogumo dėliai žemėlapių lapai būna kvadratiniai su 40-50 cm kraštinėmis. Žemėlapių ar planų lapų žymėjimo sis vadinma nomenklatūra. Topografiniai žemėlapiai skaidomi taip, kad smulkiasnio mastelio lape tilptų sveikas stambesnio mastelio lapų skaičius. Juostos žymimos lotyniškom raidėmis, pradedant nuo ekvatoriaus. Kolonos numeruojamos arabiškais skaitmenimis, o pirmoji yra ta kolona, kurios geogrefinis ilgis prasideda 180⁰.

13.Kampo matavimas ruožtu metodu

2l.d.

32 ir 21 atkapos. Teodolitas centruojamas 2 taške, gulsčiuojamas, 1 ir3 taškuose statomos gairės. 1 pusruožtis: vizuojama į dešinįjį tašką – imama atskaita ad, atleidus alidadę vizuojama į kairijį tašką ir limbe atskaitoma nauja atskaita ak. 2 pusruožtis atliekami tokie pat veiksmai, bet prieš tai žiūronas verčiamas per zenitą ir optinis teodolito limbas pasukamas 2-3 laips kampu. Poto ad-ak ir imame jų vidurkį- jų reikšmės negali skirtis daugiau nei 1-2min.

14.Atstumų matavimas juosta

Linijiniams matavimams dažniausiai naudojamos plieninės juostos, rulėtės. Didelio tikslumo nužymėjimo darbams naudojama plieninė arba invarinė viela, invarinė juosta. Pagalbiniams matavimams, kur nereikalingas didelis tikslumas gali būti naudojamos audeklinės juostos. Juostos yra 20m ,24m ilgio, ji yra grūdinto plieno, juostos plotis 30mm, storis 0,5mm. Juostos galai pritakyti tam, kad jos būtų patogu įtvirtinti, ji turi rankena patogesnei eksploatacijai. Metrinės padalos sužimėtos metalinėmis plokštelėmis, kiekvienas metras savo ruožtu padalintas pusiau prikniedytomis apvaliomis plokštelėmis. Kas 100 mm pažymėti apvaliomis skylutėmis. 24m juostos forma sužymėjimas toks pat, skiriasi tik minimalus sužymėjimas 120 mm, tokios juostos naudojamos kontroliniams 20m juostomis išmatuotu atkarpų matavimams. Statybininkams patogiausios yra 50m juostos.

Ruletės yra plieninės, įvairaus ilgio. Atstumas matuojamas nuosekliai atidedant matavimo priemones ant matuojamos atkarpos. Galai fiksuojami sraigteliais arba įbrėžimais. Matuojama atkarpa atidedant matavimo priemonės visą ilgį keletą kartų ir išmatuojama liekana r. Visas ilgis lygus D=nl+r, kur l – prietaiso ilgis, n – kiek kartų visas prietaiso ilgis tilpa linijoje, r – liekana.

Linijos matuojamos 2 kartus priešinga krytimi ir skaičiuojamas vidurkis. Linijos horizontaliai projekcijai rasti matuojami linijos pasviręs ilgis arba posvyrio kampas, arba išmatuojamas aukščių skirtumas.

15. Matavimo juostų komporavimas

Komporavimas – tai priemonės ilgio palyginimas su nominaliuoju ilgiu. Komparavimui yra įrengri specialūs komparatoriai. Pataisa dėl juostos ar ruletės ilgio pakitimo, palyginus su nominaliuoju jos ilgiu vadinama komparavimo paklaida. Jei naudojama juosta yra ilgesnė už nominalinį ilgį, tai tai komparavimo pataisa Δl_k įvedama su ženklu (+) ir atvirkščiai.

16. Niveliavimo sąvoka ir metodai

Niveliavimu vadiname instrumentinių matavimų vietovėje ho­rizontaliu arba pasvirusiu spinduliu ir apskaičiavimų visumą. To­kiu būdu surandamas aukščių skirtumas tarp vietovės taškų.

Vietovėje matuojant betarpiškai nustatomas taškų aukščių skir­tumas. Pagal šiuos aukščių skirtumus ir pagal pradinio taško aukš­tį apskaičiuojami visų niveliuotų taškų aukščiai.

Niveliavimo būdai yra šie: geometrinis, geodezinis arba trigo­nometrinis, fizinis (barometrinis ir hidrostatinis), mechaninis ir stereofotogrametrinis. Niveliuojant geometriniu būdu, betarpiškai išmatuojamas taškų aukščių skirtumas (per aukšte j imas) horizontaliu vizavimo spin­duliu.

Niveliuojant geodeziniu (trigonometriniu) būdu, taškų aukščių skirtumas apskaičiuojamas pagal trigonometrijos formules, atsi­žvelgiant į išmatuotą posvyrio kampą ir horizontalų atstumą tarp

taškų. Niveliuojant barometru, taškų aukščių skirtumas apskaičiuoja­mas pagal barometro parodymus (oro slėgį duotuose taškuose), o niveliuojant hidrostatiniu būdu, nustatomas skysčio lygio aukš­čių skirtumas susisiekiančiuose induose, pastatytuose niveliuoja­muose taškuose. Niveliuojant mechaniniu būdu nivelyru-automatu nubraižomas nueito kelio profilis. Niveliuojant sfereofotogrametriniu būdu, aukščiai nustatomi,

apmatuojant stereomodelį.

Tiksliausias niveliavimo būdas, taikomas statybinėje praktiko­je, yra geometrinis niveliavimas, o ne toks tikslus ir taikomas rečiau, trigonometrinis niveliavimas. Barometrinis niveliavimas statybinėje praktikoje nenaudojamas. Hidrostatinį niveliavimą ga­lima labai plačiai taikyti ir, panaudojus atitinkamus prietaisus, rezultatai gaunami tikslesni, negu niveliuojant geometriškai.

Geometriškai niveliuojama nivelyru ir matuoklėmis, kurios vertikaliai pastatomos ant taškų, tarp kurių reikia nustatyti aukš­čių skirtumus. Niveliavimas skirstomas į keturias klases, atsižvel­giant tikslumą.

Pagal nivelyro padėtį niveliuojamų taškų atžvilgiu yra du geo­metrinio niveliavimo būdai: niveliavimas pirmyn ir niveliavimas iš vidurio.

17.Geometrinis niveliavimas iš vidurio

Niveliuojant iš vidurio nivelyras statomas tarp užpakalinio taško A, kurio aukštis Ha žinomas ir priekinio taško B, kurio aukštį Hb reikia nustatyti. Po to atskaičiuojama atskaita a užpakalinėje matuoklėje ir b priekinėje, gauname h=a-b, o Hb=Ha+h t.y. niveliuojant iš vidurio, pradinio ir galutinio taškų skirtumas yra lygus atskaitai atgal minus atskaita pirmyn. Jei priekinis taškas yra aukščiau už užpakalinį tai aukščių skirtumas bus teigiamas ir atvirkščiai. Sudėtinio niveliavimo atveju aukščių skirtumas lygus kiekvieno matavimo skirtumu sumai.

18.Niveliuojant pirmyn nivelyras statomas virš taško A, kurio aukštis H_A žinomas. Ant taško B, kurio aukštį reikia nustatyti pastatoma matuoklė. Po to išmatuojamas instrumento aukštis ir pagal horizontalų spindulį atskaičiuojama atskaita b matuoklėje. Matyti kad h=i-b, H_B=H_A+h, įstačius h reikšmę turime H_B=H_A+i-b. H_A+i – tai vizavimo aukštis virš jūros lygio ir vadinamas instrumento horizontu, jis žymimas H_i , tai gi H_B=H_i-b

20.Nivelygai. Jų geometrinė schema.

Nivelyras – tai geodezinis prietaisas, kuriuo gaunama horizontalinė vizavimo linija. Pagrindinės nivelyro dalys: žiūronas, cilindrinis gulsčiukas, kelmelis.

Cilindriniu gulsčiuku žiūrono vizavimo ašis pastatoma į horizontalią padėtį. Pagal žiūrono ir cilindrinio gulsčiuko tvirtinimo būdą ir jų tarpusavio išdėstymą, nivelyrai gali būti: 1)aklinasis, kur žiūronas ir gulsčiukas yra aklinai sujungti. 2)nivelyras su perdedamu žiūronu. Jame žiūroną ir gulsčiuką galime sukti apie žiūrono geometrinę ašį ir perdėti atramose.

Pagrindinė sąlyga kuri turi tenkinti nivelyrą, yra, kad žiūrono vizavimo ašis v-v ir cilindrinio gulsčiuko ašis u-u būtų lygiagrečios tarpusavyje ir statmenos instrumento sukimosi ašiai 2-2.

Statybose naudojami lazeriniai nivelyrai.

21.Nivelyrų tikrinimas ir niveliavimas

Geometrinės tikrinimo sąlygos yra šios:

1) sferinio gulsčiuko ašis turi būti lygiagreti instrumento sukimosi ašiai.

2) siūlelių tinklelis turi būti pastatytas teisingai

3) nivelyrams su cilindriniu gulsčiuku, kad vizavimo ašis būtų lygiagr cilindrinio gulsčiuko ašiai, arba statmena instrumento sukimosi ašiai.

22.Pastato nužymėjimo geodezinis planinis pagrindas

Gyvenamųjų rajonų ir pramoninių objektų statybos generaliniai planai ruošiami pagal vietovės topografinius planus kurių mastelis nuo 1:5000 iki 1:500. Planinių pagrindu geodezinių nuotraukų, pagal kurių rezultatus sudaromi topografiniai planai, yra trianguliacijos, poligonometrijos ir trilateracijos tinklų taškai. Priklausomai nuo statybos aikštelės dydžio, jos paviršiaus pobūdžio,o taip pat nuo statybinių objektų paskirties planiniu geodeziniu pagrindu gali būti: statybinis koordinatinis tinklas, poligonometrijos tinklo,kuris sutankinamas teodolitiniais ėjimais taškai, kvartalų raudonujų linijų kampiniai taškai, sutankinami ašiniais vizavimo ženklais, išskirto žemės sklypo ribų linijos ir taškai.

8.Topografinių žemėlapių sutartiniai ženklai

Susideda iš: Kraštovaizdžio elementų ( krantų linijos, hidrografiniai tinklai, keliai, gyvenvietės, reljefas, augalinė danga), matematinio pagrindo elementai (mastelis, koordinačių tinklas), geodezinio pagrindo taškai. Vaizduojant vietovės elementus topografiniuose planuose ir žemėlapiuose naudojami sutartiniai ženklai. Šie ženklai skirstomi į keturias grupes: konturiniai arba masteliniai-objektai yra panašus į originalą, pagal jos galima nustatyti objekto formą, dydį ir vietą.

Linijiniai- šiais ženklais vaizduojami keliai, geležinkeliai, elektros bei telefono linijos ir kiti ištestos formos objektai. Pagal linijinius ženklus galima nustatyti objekto ilgį, jo vietą, bet nevisada galima spręsti apie jo plotį.

Nemasteliniai ženklai- jais žymimi tokie objektai kurių pasirinktų ženklų sumažinus negalima atvaizduoti (šuliniai, medžiai ir pan) jie rodo vietą bet ne dydį.

Masteliniai ir nemastelinai ženklai papildomi aiškinamaisiais ženklais – jie rodo objekto pavadinią, rūšį bei kitas charakteristikas. Prie jų priskiriami užrašai rodantys įvairių objektų pavadinimus

9.Situacijos ir reljefo vaizdavimas topografiniuose žemėlapiuose ir planuose

Objektai taipogi žemėlapiuose vaizduojami sutartiniais topografiniais ženklais. Vaizduojamus objektus galime suskirstyti į dvi grupes:1) kontūriniai - objektus (arimus, pievas,miškus) galima pavaizduoti žemėlapyje masteliu; 2) nemasteliniai - objektus (kelio plotis, upės, tiltai,šuliniai) negalima sutalpinti duotu masteliu plane. Ženklai papildomi užrašais ir skaičiais. Reljefas – tai žemės paviršiaus formų visuma. Pagrindinės reljefo formos yra: kalnai, lygumos, žemumos, plokščiakalniai, kalvos, griovos, dambos. Reljefą plokštumoje vaizduojame horizontalėmis – tai linija jungianti vienodo aukščio taškus. Horizontalių laiptas – tai aukčių skirtumas tarp nubrėžtų horizontalių. Jis gali būti: 0,25; 0,5; 1; 10m.

10.Teodolitas ir jo sandara

Tai yra kampų matavimo instrumentas, kuriuo vietovėje matuojami arba atidedami horizontaliniai bei vertikaliniai kampai ir tolimačiu pagal matuoklę su padalomis nustatomi atstumai.

Pagal tikslumą klasifikuojami:didelio tikslumo, tikslus, techniniai.Skirstomi priklausomai nuo vidutinės kvadratinės paklaidos didumo. Markėje yra T raidė. Šiuolaikiniai būna skaitmeniniai.

Svarbiausios teodolito dalys:

Vertikalinė-pagrindinė ašis OZ ir horizontalus skritulys LL, horizontali ašis EE –tai žiurono sukimosi ašis su vertikaliu skrituliu, žiūronas ir nuimamas trikojis T. Geometrinėje konstrukcinėje teodolito schemoje horizontalaus skritulio limbo plokštuma LL yra statmena vertikaliai teodolito sukimosi ašiai OZ. Nustatymui naudojami trys kėlimo sraigtai.

11.Atskaičiavimas teodalitu limbuose – tai kampų matavimo instrumentas. Juo vietovėje matuojami ar atidedami horiz ir vertik kampai, ir pagal matuoklę nustatomi atstumai. Jame yra metalinis arba stiklinis limbas 1, kuris sudalintas padalomis nuo 0⁰ iki 360⁰. Libo centras pastatomas vertikalioje linijoje einančioje per kampo viršūnę. Matuojan kampus limbas turi būti horizontalus ir nejudėti. Virš limbo įtaisyta besisokiojanti apie vrtikalią ašį z-z dalis, kurią sudaro alidadė 2 ir žiūronas 3. Sukant žiūroną apie horizontaliai nustatytą ašį H-H gaunama vertikali plokštuma. Limbo ir alidadės ašys sutampa. Alidadėje yra indeksas pagal kurį nusakome jo padėtį virš limbo. Vertikali ašis z-z nustatoma į vertikalią padėtį, o horizonto plokšt – į horizontalę padėtį, pagal cilindrinį gulsčiuką 4 lyginamuoju sraigtu 5. Žiūronas gali būti apsukamas apie horizontaląią ašį H-H 180⁰ kampu, ir tai sakoma kad žiūronas verčiamas per zenitą. Ant žiūrono sukimosi ašies įtaisytas vertikalus skritulys 6. Jo veikimo principas panašus į horiz skritulio. Juo matuojami vertikalūs kampai, jis gali būti arba kairėje arba dešinėje žiūrono pusėje.

12.Teodolito tikrinimas ir reguliavimas

1 sąlyga: Horizontaliojo skritulio gulsčiuko ašis turi būti statmena teodolito sukimosi ašiai (HHstVV). Teodolitas apytikriai gulsčiuojamas. Gulsčiukas nustatomas lygegrečiai dviejų kėlimo sraigtų krypčiai, burbulėlis išplukdomas tiksliai į vidurį ir horizontaliame limbe atskaitoma atskaita A1. Alidadė sukama 180 laipsnių ir stebim burbulėlį, jei nukrypo daugiau nei per vieną padalą, pusę nuokrypos su kėlimo sraigtų ,pusė su pataisiniu sraigtu.

2 sąlyga: vertikalusis siūlelių sankryžos siūlelis turi būti statmenas žiūrono sukimosi ašiai.

T kruopščiai gulsčiuojamas. Vizuojama į tolima rišku tašką taip, kad horizontalusis siūlelis dengtų jį viename žiūrono matymo lauko krašte.Sukant alidades mikrometrinį sraigtą stebima taško padėtis.Jei siūlelis pastoviai dengia tašką-sąlyga įvykdyta. Reguliuojama siūlelių tinklelio diafragmą.

3 sąlyga: žiūrono vizavimo ašis turi būti statmena žiūrono vizavimo ašiai. CCstEE

Kampas, kurį sudaro vizavimo ašis ir statmuo žiūrono sukimosi ašiai, vadinamas kolimacine klaida. T gulsčiuojamas ir vizuojama į tolimą ryškų tašką – imama atskaita a1, žiūronas verčiamas per zenitą ir atleidus alidadę vėl imama atskaita a2. Atleidus limbo sraigtą teodolitas sukamas 180 laipsniu ir vėl imamos naujos dvi atskaitos. Apskaičiuojama kolimacinė klaida ir palyginama su atskaitymo dvigubo tikslumo reikšme.

4 sąlyga: žiūrono sukimosi ašis turi būti statmena teodolito sukimosi ašiai.EEstVV

Vizuojama į aukštai esantį tašką N, poto jis nuleidžiamas į horizontalią padėtį ir atžymima siūlelių sankryžos vietą n1, žiūronas verčiamas per zenitą ir operacija pakartojama, jei n1n2/nN>1/3000 teodolitas reguliuojamas dirbtuvėse.

23.Statybinis tinklas

Geodezinių taškų tinklas su apskaičiuotais taškų aukščiais ir koordinatėmis vadianmas statybiniu koordinačių tinklu.

Jis yra sudaromas stačiakampių arba kvadratų pavydalo, šio tinklo kraštinės projektuojamos taip, kad jos kiek galima arčiau būtų prie nužymimų statinių. Statybinio tinklo sudarymo etapai: 1nuo turimo geodezinio pagrindo punktų yra apytikriai nužymimi statybinio tinklo punktai,2atliekami tikslus tinklo matavimai (matuojami ir kampai ir linijos), 3 tinklas yra išlyginamas ir pagal tiksliai apskaičiuotas tų punktų koordinates tiksliai nužymimi statybinio tinklo punktai.

24.Pastatų nužymėjimo aukščių pagrindas

Užstatomoje teritorijoje geodezinių aukščių pagrindu yra II, III ir IV klasių niveliacijos tinklų taškai. Visų klasių niveliacijos taškai sudaro pakankamai tankų tinklą aukščių taškų, kurie vienas nuo kito nutolę 150-250m. Todėl galima bet kurioje užstatomos teritorijos dalyje vykdyti aukštuminį statinių nužymėjimą. Aukščių pagrindo taškų svarbiausia savybė- jų pastovumas. Šių taškų pastovumui žymią įtaka turi gruntinių sąlyųgų pakitimas, gruntinio vandens režimo pakitimas, netoli vykdomi žemės darbai požeminiams statiniams ir pastatų dalims.Dėl tokių priežasčių pakinta niveliavimo ženklų ypač gruntinių aukštis. Praktika rodo, kad kai kuriais atvejais niveliavimo ženklų aukštis gali pasikeisti gana žymiai – iki 50 cm. Išdėstant reperius statybos aikštelėje reikia laikytys tokių sąlygų: reperius reikia išdėstyti tolygiai, gruntinius reperius reikia statyti ne arčiau kaip per 5 m nuo kasimo ribos – turi būti garantuotas jų pastovumas. Sieniniai ženklai reikia įtvirtinti į ilgaamžius pastatus, kai jau praėjęs jų sėdimo laikotarpis. Reperiai turi būti patogūs naudojimui.

25. Taškų nužymėjimas kampine sankirta

Kampiniu užkirčiu nužymimas, atidedant vienu ar dviem teodolitais kampus α ir β (1 pav.) kiekvienoje nustatytoje kryptyje įkalami du kuoleliai su vinimis C1. C2, C3 ir C4. Juos sujungus viela, pažymimas ieškomas taškas P. Tiksliau kryptys nužymimos menzūlos lentoje, nuo kurios rastas taškas šakute arba teodolitu projektuojamas žemyn. Kontroliuojant darbą užkertama iš trijų taškų. Tada gaunamas klaidų trikampis. Jei klaidų trikampis yra mažas, tai tikroji taško padėtis būna klaidų trikampio pusiaukampinių susikirtimo taške.

Kampinių užkirčių nužymėto taško vidutinė kvadratinė klaida yra:

Čia a ir b – užkirčio linijų ilgiai,

α ir β – užkirčio kampai.

Tiksliausiai nužymima, jei kampas prie taško P yra apie 90-110^o.

26. Taškų nužymėjimas linijine sankirta

Linijiniu užkirčiu taškas nužymimas, atidedant vietovėje linijų ilgius a ir b (pav 2.). jie turi būti ne ilgesni už ruletę. Priešingu atveju reikia nužymėti artėjimo būdu. Pirma apytiksliai nužymimas taškas P₁ (pav 3.), išmatuojami ilgiai a₁ ir b₁ ir apskaičiuojamos taško P₁ koordinatės x₁ ir y₁.reikalingi linijų prieaugiams skaičiuoti kampai randami iš formulių:

Kadangi nužymėto taško P koordinatės x ir y žinomos, tai galima rasti skirtumus x-x1 ir y-y1 ir, sprendžiant atvirkštinį geodezinį uždavinį, - atstumą f tarp taškų P bei P1 ir linijos PP1 direkcinį kampą. Iš linijų AP1 ir PP1 direkcinių kampų skirtumo randame kampą λ, o pakui δx=fcos λ ir δy=fsin λ.

Trikampiu atidėję δx δy randame tašką P.

Linijų užkirčių rasto taško vidutinė kvadratinė klaida yra:

Čia m_A ir m_B – geodezinių taškų A ir B klaidos,

μ_A ir μ_B – ruletės dėjimo prie taškų A ir B klaidos,

m_f – taško P fiksavimo klaida,

m_a ir m_b – linijų a ir b matavimo klaidos,

P – užkirčio trikampio AP₁B plotas.

Reikia pažymėti, kad linijų užkirčių tašką galima nužymėti labai tikslei.

27.Projekto taškų nužymėjimas vietovėje.

Taškų nužymėjimo būdus galime suskirstyti į 2 grupes: koordinačių ir ,,,,,,,,,,,,

Nužymint taškus koord būdu, taikomi stačiakampių koordinačių, polinių koordinačių ir poligonometrijos metodai

Stačiakampių koordinačių metodas gali būti pritaikytas tik tuo atveju, kai statybos aikštelėje yra statybinis tinklas. Taško P padėtis surandama atidedant dviejų atkarpų ilgius ir statų kampą. Duomenys imami iš projekto

Polinių koordinačių metodu, taškai atidedami nuo geodezinių taškų ir linijų. Duomenys gaunami iš projekto, skaičiujant a ir β pagal taško B ir pradinių taškų koordinates.

Poligoniniu metodu galima nužėti keletą taškų, kurie sujngti teodolitiniu ėjimu. Jei

tarp taškų A ir B, kurių koordinatės žinomos, reikia įterpti taškus a,b,c, tai pagal jų koordinates ir pradinių taškų koordinates, skaičiuojami atstumai tarp taškų ir šiuos taškus jungiančių linijų didekciniai kampai.

Taškų ženklinimas – nužymėtą tašką reikia paženklinti vietovėje taip, kad jis išlaikytų nepajudėjęs tam tikrą laiką. Taškai ženklinami laikinais ir pastoviais ženklais, kurie būna: guminiai, vieniniai, plokštuminiai.

-35. Geodezinis nužymejimas statant statinius(ašių nužymėjimas)

Nužymint pastatą, pirmiausiai nužymimos jo svarbiausios ir pagrindinės ašys. Nužymėjimo metodas parenkamas atsižvelgiant į reikalujamą tikslumą, vietovės sąlygas, geodezinio pagrindo tankmą. Paprastai pastats nužymimas taip:

Nuo esamų geodezinio pagrindo taškų nužymimas svarbiausių ašių susikirtimas, o jei nužymėjimas kampinis, sankasos metodu atidedami kampai α ir β. Taško O padėtis tikrinama dar kartą, pagal stačiakampias koordinates. Taip gaunamo svarbiausių ašių kryptys.

Kasant daubą dažnai reikia tikrinti jos gylį, tam naudojamas nivelyras arba kryžiokai. Pastovūs kryžiokai tvirtinami prie aptvarų, o kilnojamasisi kryžiokas statomas daubos dugno taškuose

29.Geodeziniai darbai statant požeminę pastato dalį

Žemės kasimo mašinų darbo geodezinė kontrolė. Kasant pama­tų duobę, reikia sistemingai tikrinti, kaip atitinka kasamos duo­bės arba tranšėjų dugno altitudės projektines reikšmes.

Kai duobės negilios (iki 1,5—2,0 m), jų kasimas tikrinamas nivelyru ir 4 arba 5 metrų ilgio matuokle (pastaruoju atveju reika­lingas pristatomasis metras). Tikrinant reikia nustatyti instrumento horizontą ir, žinant jį, apskaičiuoti projektinės matuoklės aukštį. Šiuo atveju atskaitų nuokrypos matuoklėje, kuri sta­toma įvairiose duobės dugno vietose, nuo apskaičiuoto projekti­nės matuoklės aukščio rodo neiškasto grunto sluoksnio storį ati­tinkamuose duobės dugno taškuose.

Tikrinant, kaip kasamos gilios duobės, reikia duobės dugne pastatyti reperį, o po to nustatyti jo absoliutinį aukštį.

Duobės dugno išvalymo iki projektinės altitudės tikrinimas. Kai duobė iš esmės baigta kasti (nebaigus kasti apie 20 cm grun­to), duobės dugnas pradedamas valyti buldozeriu iki projektinio lygio. Prieš valant duobės dugnas niveliuojamas ir įkalami žymi­niai kuolai arba kaišteliai tiksliai sulig projektiniu lygiu.

Kai duobės negilios, nivelyras statomas duobės krante taip, kad būtų galima atskaičiuoti ant reperio pastatytoje matuoklėje, o po to atitinkamuose duobės dugno taškuose. Pastačius nivelyrą, nustatomas instrumento horizontas, o žinant pamatų pagrindo pro­jektinį lygį, apskaičiuojamas projektinis matuoklės aukštis. Dar­bininkas nusileidžia į duobės dugną ir pagal prie nivelyro esančio techniko nurodymą stato matuoklę ant žyminių kuolų arba kaištelių. Šie kuolai ir kaišteliai turi būti įkalti į duobutes, ties išilginių ir skersinių ašių sankirtos taškais.

Pagal techniko nurodymą darbininkas papildomai įkala žymi­nius kuolus arba kaištelius iki pamato pagrindo projektinio lygio tiek, kad atskaita matuoklėje, pastatytoje ant bet kurio žyminio kuolo, būtų lygi apskaičiuotam projektinės matuoklės aukščiui.

Jeigu duobė gili, tai, iškasus ją mechanizuotai, dugne pasta­tomi l—2 reperiai (medinis stulpas su kryžmėmis), kurie turi būti už būsimų pamatų išorinio kontūro. Į gilios duobės dugną altitudę galima perkelti geometriniu niveliavimu, darant niveliavimo ėjimą pagal į duobę visuomet daromu įvažiavimu (pandusu). Kaip išvalytas duobės dugnas, šiuo atveju tikrinama pagal reperius, kurie pastatyti duobės dugne.

Ašių projektavimas į duobės dugną. Pamatų pagrindo paruo­šimo patikrinimas Kai yra aptvaras, pamatų ašys ant pagrindo (duobės dugno) perkeliamos šitokia tvarka. Ant aptvaro tarp taš­kų l—l, A—A (X—l pav.) ir kitų taškų, kuriais ant lentynėlių l paženklintos pastato išilginės ir skersinės ašys, ištempiama plona viela ir gaunamos vielinės ašys 2. Jų sankirtos taškuose pakabi narni svambalai 3, kuriais pamatų ašys projektuojamos į duobės dugną, ir ašių susikirtimo taškai 4 paženklinami plieniniais kaiš­čiais 5.

Po to nuo kampinių taškų ašinių krypčių tęsiniuose į abi puses atidedama pusė pamatų pado pločio. Gautuose taškuose įkalami plieniniai kaiščiai 6. Tarp šių kaiščių pamato papėdės lygyje iš­tempiama plona virvelė arba viela 7 ir gaunamos pamatų papė­dės briaunų linijos.

Kai kasamos gilios duobės, aptvaras statomas duobės dugne pagal linijas, nutolusias nuo pamatų išorinio kontūro ne mažiau kaip 0,6 m, išlaikant maksimalų aptvaro linijų ir pastato ašių ly­giagretumą.

I šį gylį teodolitu, kuris nuosekliai statomas ties ašiniais vizavimo ženklais, palinkusiu spinduliu perkeliamos pagrindinės ašys. Po to komparuota plienine rulete su milimetrinėmis padalomis kruopščiai išmatuojami atstumai tarp nuprojektuotų pagrindinių ašių brūkšnių. Ruletė (pageidautina 50 m ilgio) guldoma ant aptva­ro horizontaliai prikaltų lentų viršutinės plokštumos.

Pagrindas po pamatais paruošiamas, kruopščiai išlyginant pa­grindo gruntą; dažnai tam tikslui iš smėlio arba betono daromas paruošiamasis sluoksnis.

Paruoštos aikštelės horizontalumą darbų vykdytojas tikrina nivelyru ir matuokle, po kuria niveliuojant padedama plona faneros arba skardos plokštelė. Iškasus duobę ir tranšėjas, reikia jas išniveliuoti ir padaryti įvykdymo nuotrauką ir po to sudaryti įvyk­dymo brėžinį, pagal kurį priimami atlikti darbai ir sustatomas aktas.

31.Horizontalių kampų atidėjimas vietovėje

Turime bazę AB nuo lurios mums reikia atidėti arba pažymėti projektinį kampą beta. Kampas beta yra apskaičiuojamas kaip direkcinių kampų AB ir AC skirtuma. Krypties AB direkcinis kampas dažniausiai yra žinomas o krypties AC apskaičiuojamas pagal atvirkštinį geod uždavinį. Vietovieje kampo nužymėjimui dažnaiusiai naudojamas teodolitas. Jis statomas taške A,gulščiuojamas,centruojmas ir orientuojamas į tašką B, horizontaliame limbe nustatoma atskaita 0,00,00.Limbas fiksuojamas ir atleidus alidade ja sukant C kryptimi, tai ppažymimas taškas C, poto žiūronas verčiamas per zenitą ir viskas pakartuojama, gauname C1.CC1 padalinę pusiau gauname tikslią vietą. Kontrolei atidėtas kampas matuojamas ruožtų ar krypčių būdu.

32-33.Altitudžių perdavimas į gilią iškasą ar į aukščiau esančius horizontus

Kai neįmanoma perduoti altitudės paprastomis preimonėmis, galima panaudoti tokį metodą.

Pradinis taškas perkeliamas nuo statybinės aikštelės pagrin­dinio reperio į laikino tipo reperį. Po to pagal altitudę H_rp apskaičiuojama parinktojo taško x, kuris paženklintas pastato aukštutinėje dalyje, altitudė H_x. Tuo tikslu aukštojoje pastato dalyje pakabinama plieninė komparuota ruletė su milimetrinėmis padalomis taip, kad padalos didėtų iš apačios į viršų. Ruletė pakabinama prie atramos (viršuje) ir ji turi būti tiesi, o pasvaras prie jos (apačioje) pakabinamas spe­cialiais gnybtais. Pasvaras, kuris pakabinamas ruletei įtempti, turi būti maždaug 5 kg masės.

Po to pastatomi du nivelyrai {vienas — apačioje, kitas — vir­šuje). Jų pastatymo vietos (stotys) parenkamos taip, kad kiekvienu nivelyru būtų galima atskaičiuoti matuoklėse, kurios pastatytos ant reperio (apačioje) ir ant taško x (viršuje), o taip pat ir paka­bintoje ruletėje.

Vizuotojai, kurie yra prie nivelyrų, atskaičiuoja matuoklėse. Gaunamos atskaitos: atskaita a — apatinėje matuoklėje ir atskai­ta b — viršutinėje matuoklėje. Po to abu stebėtojai nivelyrų žiū­ronais vizuoja į ruletę ir vienu metu (pagal signalą) atskaičiuoja ruletėje. Gaunamos atskaitos c ir d. Užbaigus tokią stebėjimo programą, pakeičiamas ruletės paka­binimo aukštis (arba pakeičiamas dviejų nivelyrų instrumento ho­rizontas) ir vėl pakartojamas stebėjimo ciklas. Taško x altitudė apskaičiuojama du kartus pagal abiejų stebėjimų ciklų rezultatus iš formulės

H_x=H_pr+a+(d-c)-b

Jeigu abiejų matavimų rezultatų skirtumas yra ne didesnis kaip ±5 mm, tai galutiniu rezultatu laikoma vidutinė H_x reikšmė. Perkeliant altitudę į gylį, matavimai atliekami analogiškai, tik ieškomo taško altitudė apskaičiuojama pagal formulę

H_x = H_rp + a-(d-c)-b. 

34. Taškų nužymėjimas polinių koordinačių metodu.

Polinių koordinačių metodu nužymima nuo geodezinio tinklo. Norint nužymėti tašką, reikia žinoti polines taško koordinates a ir β (4 pav.). taškas P randamas teodolitu atidedant kampą β irlinijos ilgį a. polinių koordinačių metodu nužymėto taško vidutinė kvadratinė klaida (m_P) priklauso nuo geodezinių taškų klaidos (m_A ir m_B), kampo ir linijos atidėjimo klaidos (m _β ir m_b) teodolito centravimo (m_e) ir taško fiksavimo klaidos (m_f).

40.Požeminių komunikacijų nuotrauka

Šiuolaikiniuose miestuose yra 20 rūšių požeminių komunikacijų, kurios skirstomo į 3 grupes: 1)vamzdynai; 2)kabeliai 3) ypatingi įrenginiai (tuneliai, metro). Planuoti ir statyti miestuose neįmanome nežinant visų požeminių komunikacijų, todėl statant ar pabaigus statybą atliekama požeminių komunikacijų nuotrauka. Prieš darant nuotrauką reikia susirinkti visą medžiagą apie jau esamas požeminias komunikacijas. Nustatant aukščių padėtį svarbu užfiksuoti kolektorių viršaus ir dugno altitudes, vazdžių viršų, nuolydį, latakų altitudes.

1.Geodezijoje naudojami orientavimo kampai, jų apibrėžimai.

2.Ryšys tarp direkcinių kampų ir rumbų

3.Kaip apskaičiuojami direkciniai kampai teodolitiniame ėjime

4.Ryšys tarp direkcinių ir išmatuotų kampų direkciniame ėjime

5-6.Planas ir žemėlapis

8.Topografinių žemėlapių sutartiniai ženklai

9.Situacijos ir reljefo vaizdavimas topografiniuose žemėlapiuose ir planuose

10.Teodolitas ir jo sandara

11.Atskaičiavimas teodolitu limbuose

12.Teodolito tikrinimas ir reguliavimas

13.Kampo matavimas ruožtu metodu

14.Atstumų matavimas juosta

15. Matavimo juostų komponavimas

16. Niveliavimo sąvoka ir metodai

17.Geometrinis niveliavimas iš vidurio

18.Niveliuojant pirmyn

20.Nivelyrai. Jų geometrinė schema.

21.Nivelyrų tikrinimas ir niveliavimas

22.Pastato nužymėjimo geodezinis planinis pagrindas

23.Statybinis tinklas

24.Pastatų nužymėjimo aukščių pagrindas

25. Taškų nužymėjimas kampine sankirta

26. Taškų nužymėjimas linijine sankirta

27.Projekto taškų nužymėjimas vietovėje.

28-35. Geodezinis nužymėjimas statant statinius(ašių nužymėjimas)

29.Geodeziniai darbai statant požeminę pastato dalį

31.Horizontalių kampų atidėjimas vietovėje

32-33.Altitudžių perdavimas į gilią iškasą ar į aukščiau esančius horizontus

34. Taškų nužymėjimas polinių koordinačių metodu.

40.Požeminių komunikacijų nuotrauka