INDO CIVILIZACIJA
Indija - isimtinė Rytų salis, kuri ne tik sukūrė nepakartojamą senąją kultūrą, ne tik perdavė ją aplinkiniams krastams, bet ir islaikė ją, pati islikdama, ligsiol. O kitos senosios kultūros, civilizacijos uzleido vietą naujoms. Indijos istoriją is esmės ir tegalima nagrinėti kaip Indo civilizacijos istoriją, nes nuo seniausių laikų Indijos plote gyveno daugybė tautų, kurias vienijo labiausiai paplitę kultūros reiskiniai.
Vedos (is sanskrito k. veda - zinojimas) - tai isminties giesmių rinkiniai. Senovės indai tikėjo, kad zmogaus gyvenimui daug įtakos turi dangaus sviesuliai, kosminė energija, dievų valdomos gamtos jėgos. Dievų malonė pelnoma tik aukomis, kurias palydi tam tikros giesmės - himnai. Tie himnai, taip pat maldos ir religinio ritualo formulės tūkstančius metų buvo zynių (brahmanų) perduodamos is lūpų į lūpas, o vėliau pateko į rinkinius - vedas. Vedų yra keturios: Rigveda, Jadzurveda, Samaveda, Atarvaveda
Seniausia ir svarbiausia yra Rigveda. Jos 1028 giesmės skirtos seniesiems indo - ariskiesiems dievams, ypač Indrai ir Agnini, garbinti.
Jadzurveda - giesmių rinkinys su religinių apeigų reiksmės paaiskinimais, kurie parasyti proza.
Aukojimo ritualui skirti himnai yra Samavedos rinkinyje.
Paskutinioji dalis, Atarvaveda, skirta eiliniams tikintiesiems. Ją sudaro giesmės, kerėjimo formulės, padedančios apsiginti nuo piktųjų dvasių, ligų ir kitų blogybių.
Vedos - senovės Indijos literatūros paminklai. Mazesnę literatūrinę vertę turi zyniams skirti religinių apeigų vadovai - Brahmanai. Tačiau jie komentuoja vedas, todėl yra tikras zinių apie tuometinę kalbą, papročius ir istoriją lobynas. Kitas vedų priedas - Aranjakai, patarimai atsiskyrėliams, gyvenantiems miskuose ir siekiantiems moralinio tobulumo. Upanisadose vedos aiskinamos ir filosofiskai pagrindziamos. Zodis "upanisada" reiskia "paslapčių mokslas". Upanisadose, kurias kūrė ne tik zyniai, bet ir pasauliečiai - filosofai, valdovai, daugiausia kalbama apie zmogaus bei dievybės prigimtį, Visatos sukūrimą.
Senieji indų isminčiai labai įdomiai aiskino Visatos gimimą, jos raidą. Pasak jų, pasaulio likimas priklausąs nuo visagalio Brahmos dienų ir naktų. Dieną jis kuriąs gyvybę, ją tobulinąs. Uzėjus Brahmos nakčiai, Visata zūvanti. Kitą dieną visagalis Kūrėjas vėl imąsis kurti gyvybę, tik jau aukstesnės formos. Brahmos diena nesutampanti su mūsų paros dalimi, nes ją sudarąs 1000 didziųjų jugų, kurių kiekvienas dar esąs skirstomas į paprastus jugus. Visatos kūrimo pradzioje buvęs pirmasis jugas, satjajugas - aukso, gėrio amzius. Po jo ėjęs tretajugas - sidabro amzius, kuriame atsiradęs blogis. Dvaparajuge - vario amziuje - tarp gėrio ir blogio prasidėjusi kova. Pagaliau atėjęs laikas - kalijugas, arba tamsos amzius (kurį pasaulis isgyvenąs dabar), kai Zemėje tvirtai įsigalėjęs blogis, o zmonės pasidavė aistroms.
Brahmanizmas (induizmas) ir kastų sistema
Vedose isdėstyti ir esminiai seniausios, bet dar gyvos brahmanizmo religijos pradai. Tai labai painios ir priestaringos mitologijos sistema. Plačiai zinomos dvi auksčiausios trejybės: senesnioji ir vėlesnioji. Laikotarpiu iki Kristaus gimimo auksčiausiais dievais laikyti: Agnus - Zemės ir ugnies dievas, Indra - oro ir audros dievas, Varuna - Dangaus ir sviesos dievas. Vėliau juos isstūmė Brahma (kūrėjas), Visnus (statytojas) ir Syva (griovėjas). Be to, yra zinoma dar simtai didesnių ar mazesnių dievybių.
Manoma, kad arijams susiliejus su vietiniais gyventojais dravidais, atsirado indų gyvenimui reiksmingos varnos (sanskrito k. - "spalva (varsa)"). Vėliau jos buvo pavadintos kastomis (portugalų k. "casta" - svarus). Vedų, tekstai rodo buvus keturias kastas:
brahmanų - zynių bei isminčių,
ksatrijų - karių,
vaisijų - pirklių, amatininkų ir zemdirbių,
sudrų - paprastų darbininkų.
Jų skirtingą padėtį visuomenėje nustatęs Brahma, kuris kastas kildinęs is skirtingų pirmojo zmogaus kūno dalių. Skirtingoms kastoms priklausantys zmonės grieztai atsiribojo vieni nuo kitų ir vengė bet kokio bendravimo. Įvairėjant gyvenimo sąlygoms, ilgainiui atsirado tarpinių kastų. Siais laikais jų daugiau nei 2000.
Brahmanizmo idėjų dvasia dvelkia zymiausios indų epinės poemos "Ramajana" ("Ramos nuotykiai") ir "Machabharata" ("Bharatos seimos istorija"). Jos parasytos klasikine sanskrito kalba, tačiau manoma, kad kaip zodinės poezijos kūriniai atsirado gerokai anksčiau, nei (VII-V a. pr. Kr.) buvo sunormintas sanskritas. Daugelis jose aprasytų įvykių istoriskai pagrįsti.
"Ramajanos", vaizduojančios karzygio Ramos gyvenimą, autoriumi laikomas Valmikis, kurio gyvenimo ir kūrybos laikotarpis nėra tiksliai zinomas. Toks pat legendinis ir vienos ilgiausių pasaulio poemų - "Machabharatos" autorius Vjasa. "Bharatos seimos istorija" susideda is 220000 eilučių ir apraso dviejų giminingų seimų - Pandavų ir Kauravų - kovą dėl sosto. Lemiamas mūsis tarp jų įvykęs 3102 m. pr. Kr. vasario 18-ąją; beje, si diena laikoma kalijugo pradzia. Abiejose poemose daug vietos skiriama religijos, teisės ir etikos klausimams. Jų poveikį dvasiniam indų gyvenimui rodo tai, kad dar ir mūsų laikais induizmo ispazintojui uz jų skaitymą atleidziamos kai kurios nuodėmės. Poemos laikomos sventomis.
Seniausia pasaulio religija - budizmas - atsirado VI - V a. pr. Kr. Siaurės Indijoje. Budizmo pradininku laikomas Sidarta (Gautama) - pusiau legendinis indų princas, nusivylęs gyvenimu ir laisva valia issizadėjęs karaliskųjų rūmų prabangos bei malonumų. Jis gyvenęs Gango upės slėnyje ir gavęs "apsviestojo", arba Budos, vardą.
Keista ir paradoksalu, bet budizmui nezinoma Dievo sąvoka. Tuo jis ryskiai skyrėsi nuo brahmanų politeizmo. Budizmas nepripazino uzdaros kastų sistemos bei aukojimų. Si religija moko, kad zmogus pats kuria savo likimą. Stai Gautama, suvokęs kančių priezastį ir radęs būdą is jų issivaduoti, ryzosi paskelbti savo atradimą zmonėms. Jis atėjo į Benaresą ir ten pasakė pirmąjį savo pamokslą, kuriame glaustai suformulavo pagrindinius naujosios religijos teiginius. Vienas po kito sį tikėjimą priėmė tie, kurie klausėsi jo pamokslų. Jie pritapo prie klajojančios su Gautama vienuolių grupės.
Pagrindinės budizmo nuostatos isdėstytos Tripitakoje - Pali kanone (pali - sanskritui gimininga kalba). Pagal Pali kanoną, isganymas pasiekiamas paties zmogaus, jo valios pastangomis. Zmonių įgimtas troskimas gyventi, turėti turtų ir malonumų yra visų nelaimių ir kentėjimų priezastis. Skausmas praeina, kai tas nelemtasis troskimas nugalimas, kai pasiekiama nirvana - nekintama ramybė, amzina palaima.
Pali kanonas yra visų seniausias, bet ne patikimiausias budizmo istorinis dokumentas. Neginčytino tikrumo yra karaliaus Asokos ediktai. Asokos epochoje budizmas tapo valstybine religija. Jo nurodymu ediktai su budizmo tiesomis buvo iskalti ant uolų ir granito stulpų. Jie isliko iki sių dienų. Tiesa, siuose tekstuose neminima nirvana, nėra gyvenimo neigimo. Atvirksčiai, visa jų ideologija remiasi didziausiu gyvenimo garbinimu ir noru jį keisti, tobulinti, teikiant dziaugsmą ne tik zmonėms, bet ir kitiems gyviams. Tie tekstai ir buvusi Asokos rezimo programa.
Asokos ediktai įprasmino ketvirtąją tauriąją tiesą. Budistai ispazino Budos paskelbtas "Keturias tauriąsias tiesas".
Pirmoji teigia, kad bet koks gyvenimas - kančia.
Antroji skelbia, kad kančios priezastis - paties zmogaus zūtbūtinis prisirisimas prie gyvenimo.
Trečioji nurodo, kad galimas issivadavimas is kančių.
Pagaliau, ketvirtoji, suformuluota Asokos ediktuose, nubrėzia "taurųjį astuonlypį kelią", kuris veda į kančios nugalėjimą. Tas kelias - tai teisingas tikėjimas, teisingas sumanymas, teisingas veikimas, teisinga kalba, teisingas gyvenimo būdas, teisingos pastangos, teisingas galvojimas, teisingas susikaupimas.
"Keturių tauriųjų tiesų" pripazinimas ir gyvenimas vadovaujantis astuonlypio kelio reikalavimais pradiniame budizmo mokyme garantavo issigelbėjimą bet kuriam zmogui. Tačiau dar pries Kristaus erą pradėjo reikstis kitos tendencijos, rastis naujų sektų. Pavyzdziui, vienas is mokymų teigė, kad issigelbėjimą gali atnesti ne tik paties zmogaus pastangos, bet ir ypatingos asmenybės. Visų pirma pats Buda ir kiti buvę bei būsimi "apsviestieji" arba net zemesnio rango asmenys - bodhisatvos. Bodhisatvos - tai zmonės, pasiekę nirvaną, bet ryzęsi pasilikti Zemėje ir gelbėti kitus. Kas nori jų pagalbos, privalo juos gerbti. Si doktrina, pavadinta "Mahajana" ("Plačiuoju issigelbėjimo keliu"), atsirado Siaurės Indijoje ir paplito kitose Azijos srityse (pavyzdziui, Kinijoje).
Vadovavęsis budizmo idėjomis Asoka paliko rūmus, persikėlė gyventi į kalnus, į budistų vienuolyną. Ten jis ir mirė. Jo skleistas budizmas irgi neįsitvirtino Indijoje. Kodėl?
Budizmas zeidė Indo civilizacijos religines bei kultūrines tradicijas, neigė įprastinius indų dievus, susiformavusią kastų sistemą. Gal dėl to brahmanų pastangomis jis VII a. buvo galutinai isstumtas is Indijos. Siandien vienos is trijų pagrindinių religijų tėvynėje budistai sudaro maziau nei 1% gyventojų.
Sio tikėjimo nesilaikė Asokos įpėdiniai - sūnus Kunabas ir anūkas Sampadis, kurie pasidalijo valstybę. Sampadis ispazino dzainizmą. Dzainai įrodinėjo, kad budizmas esąs iskraipytas dzainizmas, o Buda buvęs jų paskutinio sventojo mokinys. Religija pavadinta pusiau legendinio pranaso Dzinos vardu. Jis irgi atsirado kaip priespriesa brahmanizmui, vedų sventumui, indų tradiciniams dievams. Pasak dzainų mokymo, zmogus esąs dvilypė asmenybė, atsakanti uz visa, ką gera ir bloga padaro, jis gyvuojąs ir kaip dvasia, ir kaip materija, esąs netobulas, bet galįs ir turįs siekti tobulumo; jis privaląs nuolat ziūrėti, kad kūniskasis pradas nebūtų auksčiau uz dvasią. Kai zmogui pavykstą issivaduoti is materialaus gyvenimo rūpesčių, tada jis tampąs sventu, tobulu, įgyjąs antgamtinių jėgų.
Dzainizmas turėjo daug bendrų bruozų su budizmu, jo ispazinėjai irgi trosko pakeisti nusistovėjusią tradiciją. Panasūs ir sių religijų likimai. Dzainizmas virto nezymia, lokaline Indijos religija ir net plačiau nepaplito kituose regionuose, kaip kad budizmas.
|
