Ide dievai susiję su dangumi, dangaus kūnais ir reiskiniais (sviesa, saule, zvaigzdėmis, mėnuliu, perkūnu). Tai būdinga gyvulių augintojų kultūrai. Svarbiausi ide dievų vardai kartojasi daugelyje ide kalbų (pvz., indų dyaus, graikų - Zeus, lotynų - Deus, germanų - Tevas).
Svarbiausi dievai - Dievas, Perkūnas, Velinas. Juos atitinka prūsų Patrimpas, Perkūnas, Patulas (Pikuolis).
PATRIMPAS - jaunas, linksmas, ant galvos - rugių varpos, pries jį inde - zaltys. Karo dievas, lemiantis sėkmę ne tik kare. Valdo zemę ir jos augaliją. PERKŪNAS - vidutinio amziaus, piktesnis, ugningos isvaizdos, susiraičiusia juoda barzda, su ugnies karūna, valdo dangų ir atmosferą. PATULAS - senas, ilga, zila barzda, numirėlio spalvos, galva apgaubta balta skara, tarytum turbanu. Tai pozemių, tamsos, pykčio, nelaimių dievas.
Antriniai ide dievai: Mėnulis, Dievo sūneliai, Saulytė, Ausrinė, Ausrinės brolis, Dangaus kalvis (Kalvelis).
Jis vyriausias ide panteone, po kriksto siuo vardu imta vadinti kriksčionių dievą, kai kurios baltų Dievo funkcijos atiteko Sv. Jonui, Jurgiui, Izidoriui.
Vardo reiksmė siejasi su dangumi, dangaus sviesa. Tautosakoje Dievas panasus į karalių, jo drabuziai, zirgas, karieta, pilis spindi auksu ir sidabru. Vadintas Praamziumi (esantis pirmas, neturinis pradzios), Prakarimu (pradzios darėjas, sutverėjas; medaus ėmimas is avilio), Ūkopirmu (pats pirmas), Gyveleidziu ("gyvybė" + "leisti"), Vaisgamčiu ("vaisius" + "gimdyti"), Sutvaru, Labdaru ("labas" + "daryti"), Dievų dievaičiu, Didziuoju dievaičiu...
Mitai sako, kad Dievas turėjęs zmoną pragimdytoją Didziąją Motiną - deivę LADĄ, pagimdziusią pirmu 10210t1912k osius dvynius - dukterį Lelą ir sūnų Lelį. Perkūnas, Patrimpas, Patulas taip pat jo sūnūs. Kriksčionybės laikais Perkūnas supainiotas su Dievu, be pagrindo laikytas auksčiausiu dievu.
Dievas - dangaus sviesos, dienos ir sutarčių globėjas, taikos ir draugystės dvasia. Jaunas, grazus. Augalijos, augimo skatintojas, susijęs su metų laikais, saule (skirtingais metų laikais būdavęs kitokio pavidalo). Kriksčionybės laikais skirtingi Dievo pavidalai pakeisti sventaisiais: pavasario Dievo funkcijas perėmė Sv. Jurgis, vasaros Dievo - Sv. Jonas, rudens - Sv. Izidorius (apie ziemos Dievą duomenų neisliko).
Svarbiausia Senosios Europos deivė Laima, atėjus ide, neprarado savo vaidmens. Kai kuriomis funkcijomis Laima ir Dievas susiliejo (kartu sprendzia zmogaus gyvenimo ir dienos ilgumą), sudarė auksčiausią dievų porą. Is Laimos Dievas perėmė lėmimo funkcijas.
Dievo gyvuliai - elnias, zirgas, jautis, mazi pauksteliai. Ypač svarbus zirgas, jis traukia Dievo ratus per dangų, traukia dienos sviesą ir metų laikus (pats zirgas yra laikas). Sakmės sako, kad Dievas sukūrė visus pauksčius, isskyrus zvirblį, apuoką, pelėdą (Velnio kūriniai).
Dievo augalai - lapuočiai, rugiai. Ypač svarbus berzas - atsinaujinimo jėgos įasmeninimas. Berzas labai reiksmingas Sekminių papročiuose.
Ide Dievas ginkluotas, jo ginklai - durklas, kardas.
Dievas sukūrė Visatą. Jam turi paklusti visas pasaulis, net dievai. Jo nuosprendziai surasyti akmenyje ir yra nepakeičiami. Yra mitų, teigiančių, kad Visatą sutvėrė pauksčiai is chaoso ar isperėjo is kiausinio, o paties Dievo pirminis pavidalas buvęs karvelis. Vienas mitas sako, kas Dievu buvę nuobodu ir jis sukūrė angelą bei zemės sklypelį. Angelas norėjo nuo to sklypo nustumti Dievą, po to meluodamas teisinosi. Dievas supykęs ir angelą pavertęs Velniu (tad velnias - pirmasis Dievo kūrinys). Zmonės atsiradę is Dievo prakaito lasų ar jam nusispjovus. Anot pasakų, Dievas skyręs gyvom būtybėm gyvenimo ilgumą, bet zmogui 30 metų buvę per maza. Dievas jam pridėjo gyvūnų metus: iki 30 m. zmogus jaunas, grazus, sveikas, po to - 20 arklio metų, 20 suns metų (kitoje versijoje - 10 avies, 5 kalakuto, 20 arklio ir 20 bezdzionės metų).
Dvyniai, Dievo pagalbininkai, jo funkcijų vykdytojai zemėje. Ypač padeda laukų darbuose. Jų arklas, akėčios auksiniai, sidabriniai. Dievo sūneliai plaukioja vario valtimi su deimantinėmis burėmis, zvejoja auksiniais tinklais. Dazniau dvyniai pasirodo kaip Dievo zirgai. Jie traukia saulės vezimą per dangaus kalną, niekad nepavargsta, nesiilsi. Dvyniai nuolat budi prie Saulės dvaro vartų, nes Saulės dukra - dangaus nuotaka pazadėta jiems. Deja, Mėnulis pavilioja Saulytę, pasiima į savo valtį, kur ji taiso bures. Dvyniai iriasi gelbėti Saulytės. Randa ją marių pakrantėje skalbiančią, bet jau per vėlu - Saulytė brenda gilyn, is bangų matyti tik jos karūna.
Saulytė - saulės dukra, dangaus nuotaka. Galėjo būti ir Dievo dukra. Saulė is pradzių, matyt, buvo vyriska dievybė, tik vėliau baltai ją pavertė moteriska. Saulytė dirba įvairius moteriskus darbus: audzia, skalbia, dziovina skaras (debesis). Kaip nuotaka, ji "teka" aukso, vario spinduliais. Įsivaizduota, kad saulė skysta kaip medus, - todėl "teka" (kai saulė leidziasi, is ąsočio issilieja saulės sviesa ir paskęsta mariose). Kaip nuotaka, Saulytė nesioja karūną arba vainikėlį. Nors ji Dievo sūnelių suzadėtinė, pavasarį isteka uz Mėnulio, o per Jonines - uz Dievo (Jono). Tada ji grauziasi, issipuosusi auksu, sidabru, variu.
Mitai mini buvus kelias Saulės dukras, dazniausiai 5: Indra-Indraja, Ausrinė, Vakarinė, Vaivora, Ziezdrė, Salyja (Sielyja, Sėlyja) - galbūt jas atitiktų Merkurijus, Venera, Marsas, Jupiteris, Saturnas. Saulės dukros turi brolį Pazarinį, o Indraja - vyrą Salį (Sielį).
Saulę baltai labai gerbė. Ji - gyvybės tiekėja ir palaikytoja. Gyvulius skersdavo pries patekant Saulei, nes kitaip jie ilgai nesibaigtų. Leidziantis Saulei zadindavo ligonius ir miegančiuosius, kad Saulė nenusinestų jų gyvybės (jei nemirė iki Saulės nusileidimo, sulauks saulėtekio). Saulei sviečiant retai pasirodo blogosios dvasios. Saulei tekant atliekami svarbiausi ar nekasdieniski darbai: bernelis joja pas mergelę, jaunikis vyksta pas nuotaką per vestuves, nuotaka is savo namų vyksta į vyro namus... Kas Saulė nesupyktų, drausta į ją rodyti pirstu (tik galva), kaisioti liezuvį.
Saulė laikyta Mėnulio zmona (kartais - seserimi), o visas zvaigzdes - jų vaikais. Viena sakmė sako, kas Saulė ir Mėnulis susilaukė dukters Zemės. Norėjo skirtis, bet negalėjo pasidalinti dukters. Dievas nusprendė, kad dieną Zemę priziūrės Saulė, vakare - Mėnulis.
Ausrinę ir Vakarinę laikė atskiromis zvaigzdėmis. Abi patarnavo Saulei ir Mėnuliui. Ausrinė kūrė ugnį, nesė vandenį, virė sriubą, Vakarinė klojo Saulei patalą. Ausrinę dar vadino Rytmetėle, Vakarinę - Zvėrine (jai sviečiant, zvėrys eina į medzioklę). Abiem melsdavosi, giedodavo giesmes. Tikėdavo, kad 3 kartus sukalbėjus maldelę, nesudegs, nepaskęs, nemirs staigia mirtimi. Pagal rytinę ir vakarinę zvaigzdę ūkininkai pradėdavo ir baigdavo darbus.
Ausrinė - antroji Saulė, meilės deivė, nusileidziančios ir virs horizonto pakylančios saulės spindulių deivė. Ji pirmoji apsviečia dangų, issklaido tamsą. Pirmą kartą besibučiuojančius suzadėtinius turėjo matyti Ausrinė. Kriksčionybės laikais ji susiliejo su Sv. Marija.
Galbūt senovėje sventas Ausrinės gyvulys buvo karvė ("Balta karvė subliovė - visos tvoros suskėlė" - diena, ausra). Pries 4-5 tūkst. metų Ausrinei aukotos karvės. Pati Ausrinė pasakose pasirodo kaip marių kumelė.
Ausrinė ir Saulė varzosi, kuri grazesnė (Saulė pripazįsta, kad Ausrinė grazesnė, tyresnė). Abi myli Mėnulis. Mėnulis, uzsiziūrėjęs į Ausrinę, nepasirodo dvi paras. Ausrinė ir Mėnulis rengiasi vestuvėms, bet Perkūnas atjoja raitas, perkerta ązuolą, apslaksto jo krauju nuotakos drabuzius ir vestuvės neįvyksta. Vėlesni mitai sako, kad Mėnulis, norėjo vesti savo seserį Ausrinę, uz tai Perkūnas ar Saulė jį perkirsdino pusiau. Mitai mini ir Ausrinės brolį ar tarną, pasirodantį erzilo buliaus pavidalu ir saugantį marių paslaptis, globojantį seserų karves.
Vardas kilęs is zodzio "mainytis". Kaip keitėsi poziūris į mėnulį, atspindi mįslės. Archainėse mįslėse jis lyginamas su maisto gaminiais (blynas, paplotėlis, duona, sūris), bet dar anksčiau lygintas su gyvūnais (elniu, arkliu, kumeliuku, jaučiu). Matyt, is pradzių suvoktas kaip moteriska dievybė. Vėliau įsivaizduotas kaip jaunikaitis, vilkįs kario drabuziais, su zvaigzdzių apsiaustu. Veda Saulytę, bet jai neistikimas, įsimyli Ausrinę, uz tai Perkūnas jį perkerta pusiau. Kiti mitai sako, kad Mėnulis vedė neturtingą mergaitė ar Perkūno zmoną laumę (todėl Perkūnas jį baudzia, o laumės vis vaiksto mėnesienoje). Laikytas Saulės vyru ir broliu. Saulė duoda zemei gyvybės uzuomazgas, o Mėnulis ją apvaisina.
Mėnulis - Nakties sviesos dievas, karių globėjas, augalijos augimo skatintojas (nuo mėnulio fazių priklauso, ką ir kada sodinti). Sveikatos, grozio, laimės, turto teikėjas (perėmė Dalios funkcijas). Vėlesnėje mitologijoje laikytas mirusiųjų globėju, o zvaigzdės - vėlėmis.
Ypač gerbtas jaunas mėnulis (nesa sviesą, sveikata, laimę). Per jaunatį gimęs zmogus visą gyvenimą bus jaunatviskos isvaizdos, per pilnatį gimęs - turtingas. Daugelį svenčių senovėje pradėdavo svęsti jaunaties ar pilnaties sestadienį.
Pilnam mėnuliui mazėjant (per delčią), sakyta, kad jis sensta, dyla. Sudilęs mėnulis nesirodo 3 paras. Manyta, kad mėnulis sviečia mirusiems. Arba jį pagrobia velnias su ragana, kad nematytų, kaip jis gyvulius vogs.
Dievaitis Kalvelis, Kalvis Kalvaitis vandenų pakrastyje arba danguje kala Saulę ir ją kabina danguje. Dar jis kala Saulei ziedą, karūną, kad po nakties ar ziemos ji vėl galėtų pasirodyti. Garbintas didziulis kirvis ar kūjis, kuriuo Saulė islaisvinama is ziemos jėgų vergijos. Saulės uztemimo metu buvo tikima, kad saulę praryja slibinas ar vilkolakis (gali uzdaryti bokste). Kalvelis kariauja su pabaisa, islaisvina saulę, pakabina ją danguje.
Taip pat Kalvelis kala karūną Ausrinei, sidabro dirzą ir aukso pentinus Dievo sūneliams. Kalvelis galėjo būti Perkūno pagalbininkas, susijęs su vandeniu, ugnimi. Jo pavidalas galėjo būti sakalas.
Teisingumo dievas, tiesus, nekantrus, nepermaldaujamas. Valdė dangų, atmosferą, rūpinosi zemės augalijos vaisingumu, globojo zmogų, jo dorovę, moralę. Griaustinio ir dangaus valdovu imtas laikyti kriksčionybės laikais.
Drausta tarti Perkūno vardą, ypač vaikams. Jį istarti gali tik vyresni zmonės, bet pagarbiai, mazybine forma - Perkūnėlis. Perkūną vadino kitais vardais: Dievaitis, Dundulis, Dundusėlis, Burbulis, Bruzgulis, Burzgulis, Tarskutis, Trenktinis, Drynėlis, Sarkutis, Akmeninis kalvis, Dūdutis, Poskutis, Dūdų senis...
Perkūno jėgą atspindi griaustinis. Perkūno gyvuliai - bulius, ozys, pauksčiai - perkūno ozelis, retai - erelis, medis - ązuolas, kartais - sermuksnis. Dazniausiai Perkūnas įsivaizduotas kaip stiprus, jaunas vyras su vario barzda, su kirviu rankoje. Kartais vaizduotas ir kaip zilas senis, rankose laikantis erzilą, ozį ir kirvį ar lazdelę, kartais vaizduotas baisaus veido, su ragais, siurksčiais plaukais. Per akmeninį kalną (dangų) Perkūnas lekia ugnine dvirate oziu ar zirgais (kartais sparnuotais) pakinkyta karieta. Jo ratai skelia kibirkstis.
Perkūno jėga persiduoda per kirvį ir zaibo nutrenktus daiktus, kurie gydo ligas, saugo nuo piktų dvasių, padeda vaisingumui, gimdymo metu, garantuoja ir saugo derlių. Kirvis - pagrindinis Perkūno ginklas pries blogį, ligas, nevaisingumą, mirtį. Kitas jo ginklas - lankas ir strėlė. Vėlesniais laikais tikėta, kad Perkūnas saudo kulkomis is sautuvo (kulkomis laikyti meteoritai).
Zmonės nesiodavosi Perkūno kulkas ir kirvukus, norėdami apsisaugoti nuo velnio, ligų, uztikrinti zmonių ir gyvulių vaisingumą. Kirvukus dėdavo ant slenksčio, per kurį turėdavo pereiti jaunavedziai, jais trindavo karvių tesmenis, dėdavo į kūdikių lopsius. Laukuose įleisdavo kirvį asmenimis į virsų, kad apsaugotų pasėlius nuo krusos. Kirvukus suskaldydavo, sumaldavo ir sumaisę su vandeniu duodavo atsigerti gimdyvei, kad lengviau būtų gimdyti. Tikėta, kad vanduo perpiltas per skylę kotui įstatyti, turėjęs gydomąją galią. Perkūno kirvukais laikyti akmens amziaus kirviai ar gintariniai kirvio formos papuosalai.
Perkūno vardas susijęs su ide zodziais, reiskiančiais ązuolo, ązuolijos ar kalno virsūnės pavadinimus, griausmą, debesis. Ązuolas - Perkūno buveinė, todėl ązuolynuose statytos sventyklos. Perkūnui skirta diena - ketvirtadienis (kitur - penktadienis). Kai kur ketvirtadienis laikytas velnio diena. Mitai pasakoja apie nesėkmingas Perkūno vedybas su Laume (ar Vaiva), kurią pagrobęs velnias. Vestuvės turėjusios įvykti ketvirtadienį, todėl ir dabar si diena laikoma netinkama vedyboms (ketvirtadienį vedusieji nesutaria, nes tarp jų velnias gyvena).
Liepos 20 d. - Perkūno sventė (kriksčionybės laikais sutapatinta su Sv. Elijo diena). Tą dieną aukoti oziai, jaučiai.
Perkūnas nepakenčia melagių, vagių, pagyrūnų, savimylų. Į juos svaido zaibus, kirvį, grasina griaustiniu (griaustinis - Perkūno kalba, kuria jis vaidiloms pranesa savo valią). Didysis Perkūno priesas - Velnias (Velinas). Kova tarp jų amzina, kartais baisi, kartais juokinga. Velnias slapstosi nuo Perkūno medzių drevėse, is kur islenda kaip katinas ar oziukas. Velnias glaudziasi prie zmonių, nes nekaltų zmonių Perkūnas nemusa. Ypač Perkūnas įsirsta, kai velnias rodo liezuvį ar pasturgalį. Perkūnas velnio vaikosi 7 metus, o kai nutrenkia, sis nesirodo 7 metus (pavirsta dirvos gabalu). Perkūnas negali nutrenkti velnio, pasislėpusio po velėna - čia jis neturi galios. Kriksčionybės laikais Perkūno kovą su velniu pakeitė Sv. Jurgio kova su Slibinu ir Mykolo Archangelo kova su velniu.
Senovėje manyta, kad kazkokia antgamtinė būtybė (slibinas, aitvaras, gyvatė ir t.t.) pagrobia vandenį, prasideda sausra. Perkūnas kovoja su tomis būtybėmis ir islaisvina vandenį. Musdamas piktas dvasias Perkūnas kartais pataiko į zmogų. Perkūno nutrenktas zmogus laikytas isrinktuoju, priimtu į dievų draugiją. Kriviai troksdavo taip mirti. Zmogaus ar gyvūno nutrenkimas laikytas auka Perkūnui. Griaustinio metu zmonės melsdavosi, aukojo aukas. Dar XX a. Pradzioje lietuviai, artinantis audrai, degindavo zidinyje duoną, palėpes kaisė ązuolų sakomis, į pamatus dėjo akmeninius Perkūno kirvukus, degindavo zvakes, skambindavo varpeliais, bėgdami aplink namą, kad velniai isbėgiotų ir Perkūnas netrenktų į namą.
Mitai mini buvus 7 ar 9 Pekūnus (devinta - moteris Perkūnė). Pasakos mini Perkūną turėjus zmoną ir 9 sūnus, nors yra mitų, teigiančių, kad Perkūnas neturi seimos, nevedęs, nes dėl rūstumo nerado zmonos.
Vardas susijęs su mirusiaisiais, vėlėmis, regėjimu, numatymu. Lietuviai turi ~200 vardų siai būtybei pavadinti.
Tai dievas kūrėjas, kartu su Dievu kūręs pasaulį, tik jo kūriniai netobuli. Jis saugo kosminę tvarką, sudaro sutartis, yra nakties, vandenų ir akmenų valdovas, susijęs su vaisingumu, galvijais, turtu, su naktimi ir juoda spalva. Karingas, kerstingas, piktas, ziaurus mirties ir pozemio karalystės dievas. Baudzia mirtimi, ypač korimu. Velino įrankiai - ietis, virvės kilpa. Augalai - alksnis, spygliuočiai.
Vienaakis, bet visa regintis ir numatantis, galintis pasiversti bet kuo. Akį, matyt, prarado atsigėręs stebuklingo vandens is saltinio, tekančio is po kosminio medzio saknų. Velnias gyvena miskuose, pelkėse, raistuose, pakelėse. Nesioja akmenis ir stato tiltus. Gali būti toks sunkus, kad atsistojęs ant akmens įspaudzia pėdas.
Velinas nuolat vilioja zmones į mirtį: nepaprasto pauksčio ar oziuko pavidalu įklampina pelkėse; pasivertęs vilku sudrasko; kaip baisi juoda zviegianti kiaulė mirtinai isgąsdina; pasivertęs juodu sunimi kapinėse įkanda ir zaizda negija; jaujose ar pirtyse moterims nulupa odą; kaip zaltys uzsokęs uogautojai ant kaklo pasmaugia ir t.t.
Tautosakoje velnias dazniausiai apibūdinamas kaip senas ar jaunas ponaitis, vokietukas. Dėl baznytinių paveikslų įtakos dazniausiai įsivaizduojamas juodas, nors pasakose, sakmėse vilki raudonai, zaliai. XIX-XX a. įsigali velnio su ragais, uodega, kanopomis vaizdinys. Velnias dazniausiai įgyja arklio, suns, katino pavidalą.
Kriksčionybės laikais manyta, kad velniai - tai puolę angelai, Dievo kūriniai. Yra tikėjimų, kad velniai atsirado is savizudzių, turi ir susilaukia palikuonių.
Matyt, senuosiuose tikėjimuose būta tik vieno Velino, velnius pulkus vaizduoti paskatino kriksčionybė, kurį piktųjų dvasių skaičių įsivaizdavo labai didelį. Kriksčionys velnią "apgyvendino" pragare. Sakmėse velnias dazniausiai pasirodo naktį ar vakare, o dingsta pragydus gaidziui.
Mitai mini buvus deivę VELIONĄ (Velnę, Dievutę, Vilutę) - mirusiųjų valdovę, vėlių globėją. Ji rūpinosi vandeniu, oru, ugnimi, zeme, pozemiu ir jo lobiais. Velnė uzdaro vandenis, prasideda sausra, deivė Perkūnė medzioja Velioną. Is pradzių Veliona, matyt, rūpinosi zmonių sumedziotais zvėrimis, jų vėlėmis. Manoma, kad Veliona galėtų būti senesnė dievybė uz Veliną.
Patriarchalinėje sistemoje vyravo vyrai, tad ir ide dievų panteone dominavo vyriskieji dievai, jei karaliai ir kariai, jojantys zirgais ar vaziuojantys vezimais, o moteriskos dievybės tik dukterys, nuotakos, bet ne valdovės.
Ide pasaulėjautai būdinga dviejų polių sistema: sviesa-tamsa; balta-juoda; vyras-moteris. Du valdantieji dievai (Dievas ir Velinas) atstovauja dviem poliams: gyvenimo ir mirties, dienos sviesos ir nakties tamsos.
Perkūnas ir Dangaus kalvis yra kariai, dominuota į jų fizinę jėgą. Perkūnas kariauja su mirtimi, su slibinu, su velinu. Įdomu tai, kad amzinoji kova tarp gyvenimo ir mirties, gėrio ir blogio vyksta ne tarp dangaus sviesos valdovo Dievo ir mirties bei tamsos dievo Velino, bet tarp griaustinio dievo Perkūno ir Velino. Perkūnas labai ryskus dievas, vaisina zemę, be jo niekas neprasidėtų, nezeltų ir zemė liktų neisvalyta nuo piktų jėgų. Tik dievai vyrai kuria, moterys nieko nepradeda, ji pasyvi.
Pagrindiniai 3 ide kilmės dievai lygiateisiai, kiekvienas turi savo pasireiskimo sferas: Dievas - sviesos, Velinas - tamsos, Perkūnas - gėrio ir ugnies; kiekvienas is jų turi savo gyvulius ir medzius. Savo padėjėjus, sąjungininkus turi tik Dievas. Visi jo padėjėjai priklauso dangaus sviesos sferai (Mėnulis - nakties dangaus sviesa, Dangaus kalvis - saulės kalėjas, Dievo sūneliai - Saulytės suzadėtiniai). Matyt, Dievo padėjėjas buvo ir vyriskos giminės dievas Saulė.
|
