Isankstinis moralinių dalykų supratimas

Kasdieninėje kalboje vartojame daugybę zodzių, norėdami isreiksti moralę. Moralinių zodzių poros: geras - blogas, galėti, privalėti, leidziama, kaltė, dorybė, sązinė, pareiga - naudojame sąvokas. Jiems suteikiam tam tikrą moralinį atspalvį. Įvardinam tais zodziais kitų zmonių moralumą ar amoralumą. Mes jų negalėtume įvardinti, jei nezinotume, ką jie reiskia.

Kiekvienas is mūsų turi kazkokį paaiskinimą sau, kas tai yra tie minėti zodziai, bet tie supratimai nėra aiskūs ir priklauso nuo erudicijos, issilavinimo. Bet vis tiek kiekvienas turi isankstinį supratimą. Kokie jo elementai? Tai:

Moralinis vertinimas;

Sązinė;

Savanoriskumas;

Atsakomybė;

Socialinis rysys;

Savęs vertė.

Mes turime apie juos isankstinį supratimą.

1. Moralinis vertinimas Mes, zvelgdami į kitus zmones, jų elgesį, veiksmus vertiname tiems poelgiams, veiksmams suteikiame moralinę vertę. Visi zmonės gali vertinti moraliniu poziūriu. Vertinami trys dalykai:

Zmonių poelgiai (100 lt. skolos negrazinimas);

Konkretūs asmenys (Petras - negrazino, nedoras);

Socialiniai dariniai (organizacijos, vyriausybės veikla, ministrų veikla).

Visais atzvilgiais vertinama zmogaus veikla moraliniu atzvilgiu. (Piktas suo - bet ne nedoras, neteisinga vertinti suns piktumą moraliniu aspektu).

2. Sązinė. Vertindami zmonių poelgius darome keistą prielaidą, kad zmogus skiria: kas yra gera ir kas yra bloga. Zmonės yra naivuoliai (jei paskolinau 100 lt. - būtinai grazins). Vieni labiau daro tą skirtumą, kiti - menkiau, bet vis tiek skiria. Mes manome, kad kiekvienas turi pasielgti gerai - tai iliuzija, isankstinis supratimas zmogui turi būti, kad "gėris nugalės" nors aplink daug blogio. Kasdieninėje kalboje tas isankstinis zinojimas, kas yra gera ir bloga vadinamas sązine.

3. Savanoriskumas. Darome prielaidą, kad zmogus elgiasi vienaip ar kitaip, ir uz tą poelgį yra atsakingas, jis apsisprendzia savanoriskai. Per prievartą negalima padaryti zmogaus geru, didvyrisku. Moraliniai veiksmai grindziami savanorisku apsisprendimu. (jei istrauksiu uz pinigus skęstantį - tai ne didvyriskumas) Mes apeliuojame į zmogaus protą. Psichinis ligonis neveiksnus, jis neturi teisės daryti gėrio, nes gali padaryti blogą. Bet kartais zmogus apsimeta psichiniu ligoniu, kad būtų nepakaltinamas.

4. Atsakomybė sietina su atsakymu. Atsakyti uz ką, uz poelgį, veiksmą. Si atsakomybė gali būti morali jeigu:

zmogus gerai supranta, ką jis daro;

jeigu sugeba argumentuoti savo gerą ar blogą poelgį.

5. Socialinis rysys. Zmonių tarpusavio santykiai, poelgiai vertinami jų neatsiejant nuo moralinio konteksto. Zmonių poelgiai vertinami tik visuomenės kontekste (zmogus gyvendamas visuomenėje yra geras, blogas). Kaip įvertinti sąziningumą zmogaus, gyvenančio negyvenamoj saloj? Daryk taip, kaip nori, kad tau darytų. Yra du būdai:

Visi zmonės gyvenantys pasaulyje yra lygūs. Mes privalome elgtis taip, kaip norėtume, kad su mumis elgtųsi.

Kiekvienas zmogus turi atminti, kad salia mūsų gyvena kiti zmonės su savo tikslais, interesais, kuriuos reikia gerbti.

6.Savęs vertė. Zmogus privalo vertinti ir savo santykį su pačiu savimi. Zmogus privalo mylėti save, gerbti save. Jis turi tam tikrus įsipareigojimus, saugoti savo kūno dalis. (Zmogus gali parduoti akį, bet tai yra prekyba.) Klonavimas - ne tik praktinė, bet ir etinė problema. Yra ekologinė etika, įsipareigojimai gyvajai gamtai (kiek zmogus turi teisę būti medziotoju). Zmogus atsako uz ekoetiką, nes po mūsų gyvens zmonės ir jie vertins mūsų poelgius. Kiekvienas is mūsų zinome, kiek mes verti (savo kainą) - turi orumo supratimą. Savo vertės praradimas - zingsnis į visiską nuvertėjimą, degradaciją. Savo vertės issaugojima 14114v218o s yra labai svarbus, nes kiti zmonės nori mus pazeminti, sumazinti mūsų vertę.

Etika Etos - is gr. k. siejasi su gyvūnais ir nusako ganyklą, teritoriją, kur ganosi galvijų banda (aptvaras). Vėliau si sąvoka buvo perkelta į bendruomenę. Etos - taisyklės, kurių zmonės privalo laikytis norėdami gyventi, nebūti ismesti uz ribų, nes tai reikstų mirtį.

Etika - normų taisyklių visuma, kurių turi laikytis zmonės norėdami gyventi.

Moralės esmė

Moralės ir dvasingumo santykis. Moralės supratimas

Zodis moralė kilęs is gr. k. zodzio "mores" ir reiskia paprotys, įprotis, charakteris. Moralumas - isvestinė moralės forma. Kasdieninėje veikloje moralė suprantama kaip, tam tikrų taisyklių visuma reguliuojanti elgesį (zmonių), santykius, veiksmus. Kuo gi ji ypatinga? Kuo skiriasi nuo kitų sričių?

Moralės specifika glūdi tame, kad:

Moralės reikalavimai (normų) yra universalūs - sitos normos taikomos įvairiose gyvenimo situacijose, kuriuose zmogus veikia - ekonomikos, teisės srityse ir kt.

Moralės normos remiasi visuomenės nuomonės autoritetu ir konkretaus individo moraliniais (įsitikinimais) įsipareigojimais tų normų laikytis.

Moralės normų yra daugybė: Nuo labai paprastų, reikalaujančių mandagaus elgesio tarp zmonių, iki tokio apibendrinančio, abstraktaus (nemeluok, nevok).

Kyla abejonės:

Normos "nevok", "nemeluok" reikalauja tam tikro pateisinimo, argumento.

Konkrečiose gyvenimo situacijose tos normos, kuriomis mes vadovaujamės gali sueiti į konfliktą, kai nezinom kuri norma pranasesnė. Yra "sventas" melas, kada vardan aukstesnių dalykų reikia sumeluoti (ar gydytojai turi teisę sakyti zmogui, kuriam liko gyventi 1 mėn.)

Gyvenimiskos situacijos būna labai priestaringos ir todėl negalima kiekvienai gyvenimiskai situacijai nustatyti, sukurti moralės normą (as). (Musulmonai pagal Koraną turi tam tikrom situacijom sudarytas moralės normas - atima is zmogaus teisę rinktis.

Moralės normas turi apibrėzti auksčiausi orientyrai, vertybės. Kokios yra tos auksčiausios vertybės, į kurias yra orientuotas mūsų gyvenimas?

Yra nurodamos 4 auksčiausios vertybės:

Gyvenimas (visi nori gyventi ir gerai).

Laisvė (kiekvienas nori turėti laisvių ir laisvės ribos turi būti plačios).

Asmens orumas (kiekvienas is mūsų jaučiamės kazkiek tai verti) (zvaigzdės uzsienyje)

Pagarba zmogui (kiekvienas is mūsų norime, kad mus gerbtų)

Sitos keturios vertybės suteikia zmogui gyvenimo prasmę. Zinoti sias vertybes yra viena, o gyventi pagal jas yra kita. Sugebėjimas gyventi pagal sias auksčiausias vertybes laikomas dvasingumu.

Kriksčionybė isskiria kūną, sielą ir dvasią. Kūnas - materialioji zmogaus būsena, kurioje gyvena Siela - dvasinė energija, nukreipianti mus bendrauti su kitais. Dvasia - tai kas valdo sielą ir kūną ir verčia mus pazvelgti is salies.

Zmogui teuztenka vien tiktai būti sioje zemėje su savo kūnu, zmogui reikia suvokti, kad jis yra baigtinis siame laike ir būti pasirengusiam iseiti is būties egzistavimo ribų. (Zmogus turi sugebėti reflektuoti)

Pagrindinės moralės kilmės teorijos

Moralė nėra atsiradusi is karto, kaip baigtinis produktas. Ji formavosi simtmečius, tas kelias nebuvo paprastas. Norint atsakyti į klausimą is kur atsirado moralė reikia atsakyti į klausimą, is kur atsirado zmogus - moralės nesiotojas. Italas N. Abanjano teigia "moralė susijusi su zmogaus atsiradimu".

Nuo pasaulėziūrinių pozicijų - arba materialistiniu (zmogus susiformavo is įvairių mokslo sričių pasiekimų, kurie gali paaiskinti mums is kur mes. Kadangi egzistuoja daugybė poziūrių į zmonių kilmę, todėl egzistuoja ir daugybė moralės kilmės teorijų.

Skiriamos 3 moralės kilmės teorijos:

Religinė;

Natūralistinė;

Socialinė.

Religinė moralės kilmės teorija

Ji savo istakas turi senovės graikų mokymuose. Senovės Graikijoje vyravo poziūris, kad dievai zmonėms davę tam tikras elgesio taisykles, kuriomis zmonės turi vadovautis bendraudami vieni su kitais.

Kriksčioniskieji autoriai taip pat akcentuoja dieviskąją zmogaus kilmę. Dievas zmogui davė moralę. Pagal kriksčioniską mokymą zmogus gauna (moralės):

kaip dieviską zmogaus moralės dėsnį, kurį dievas įdeda zmogui į sirdį ateinant į sį pasaulį - gėrio, blogio supratimą.

Moralę zmogus gauna vykdydamas dekalogo įsakymus (10 Dievo įsakymų)

Toks religinis moralės kilmės supratimas gali būti priimtinas, jeigu mes pripazįstame Dievo būvimą.

Religinė moralės kilmės teorija gali būti ginama labai racionaliais argumentais apie Dievą:

auksčiausi moraliniai principai (10 dievo įstatymai) kalba ne apie tai kas yra, o apie tai kas turėtų būti, todėl sių principų negali skelbti nuodėmingas, mirtingas zmogus, sių principų kūrėju gali būti tik Dievas.

Jeigu zmogus būtų sitos moralės normų kūrėjas, tai ji suderintų tokias normas, kurių jam būtų lengva laikytis.

Religinė moralės kilmės teorija pasizymi keletu privalumų:

Pabrėziamas universalus bendrazmogiskas moralės ..

Religinis poziūris į moralės kilmės kilmę apsaugo nuo supaprastinto utilitarinio supratimo (į zm. moralės kilimą).

Religinė moralės kilmės teorija kupina religinio jausminio elemento, tai nėra sausas teoriskumas, perpintas religiniais pergyvenimais. Zmogus pasidaro stipresnis, kai priima sią religinės moralės kilmės teoriją.

Religinis poziūris į moralinę kilmę labai sumenkina zmogaus vaidmenį. Zmogui is anksto suteikiamas moralinių normų supratimas ir jam privalu gyventi (laikytis) pagal siuos normatyvus. Si nuostata suteikia teisę ateistams ją kritikuoti. Zmogus neturi kelti klausimo apie "produkto" kilmę. Zmogus tarsi neturi teisės klausti apie daiktų esmę. (Pvz. Dieve, kodėl tu mane tokį sukūrei?)

"Ar dievas kuria pagal gėrio įstatymus ar tai kas yra gėris jis pats įvardina?" Todėl tai yra dievo savivalės rezultatas (moralinė norma).

Natūralistinė moralės kilmės teorija

Ne visi autoriai pripazįsta religinės moralės kilmės teoriją. Natūralistinė moralinės kilmės teorija moralės atsiradimą sieja su zmogaus prigimtimi ir jo issivystymu is gyvūnijos pasaulio (zm. evoliucija).

Siejama su zm. prigimtimi. Savo istakomis si teorija siejama su pirmyksčiu zmonių gyvenimu, kai gyvūnus laikė savo globėjais. Tuo būdu jie tikėjosi sulaukti is dievo malonės. Kartu priėmė elgtis panasiai toje pačioje bendruomenėje. Sią teoriją pateikė 19 a. Č. Darvinas, H. Spenseris. Č. Darvinas teigė, kad eilė jausmų (atmintis, meilė, smalsumas), kuriais didziuojasi zmogus, būdinga ir gyvūnams. Jo manymu, moralinis progresas tarp gyvūnų pasiekė ir zmones. Rusų filosofas teigė, kad gyvūnams būdingas prieraisumas, gailestis, meilė, tik jie nelabai isvystyti.

Čaringtonas, Makfarentas įrodė, jog evoliucijos procese gyvūnams būdingas altruizmas mazėja. Ryskėja tendencija, jog skirtumas tarp zmonių ir gyvūnų mazėja ( nesneka, bet turi labai daug bendrų bruozų: zmoguje - zvėriskumą, o zvėryse - zmogiskumo pradų). Viskas uzkoduota zmogaus viduje, tačiau nevienodai viską galima isvystyti. Susiduriame su redukcionizmo pasireiskimu. (Reductio - sugrįzimas; kai sudėtingi dalykai aiskinami paprastesniais). Sios teorijos kritikai pateikia 2 argumentus dėl kurių jie priestarauja:

moralė - ne tik paprastas taisyklų rinkinys, bet ir zmogaus siekis geresnių dalykų (meilė, laisvė), o gyvūnų pasaulyje tai sunku aptikti;

zmogaus poziūriu, gyvūno gyvenime daug tokių dalykų, kurie priestarauja moralei (zudyti silpnesnius, kai kurių zuvų rūsių patelės apvaisintos suėda patinėlį). Taigi, tarp gyvūnų egzistuoja aklas instinktas. Si teorija remiasi ideologiniais pagrindais. Sios teorijos gynėjai teigia, jog zmogaus elgesį sąlygoja biologiniai veiksniai.

Jungas, Fromas, Froidas teigia, jog zmoguje yra daugybė instinktų, is kurių vienas - moralės instinktas.

Moralė - instinktyvus veiklos prado reguliatorius, kuris bando sutvarkyti gyvūnų bandos gyvenimą. Jie teigia, kad į visuomenę reikia ziūrėti kaip į moralės palaikytoją.

Socialinė moralės kilmės teorija

Sofistai, Aristotelis manė, kad zmogus - politinis gyvulys, kuris turi laikytis valstybės jam primestų įstatymų.

Engelsas, Vėberis, Marksas manė, jog visuomenė - ta tikroji erdvė, kurios laikas sukuria moralės normas, kurių laikytis privalo zmogus, kitaip jis bus ismestas is visuomenės.

Privalumai:

Sie zmonės stengiasi savo nuomonę paremti isoriniais faktais, įvykiais, o ne spekuliatyviai.

Autoriai atkreipė dėmesį į zmogaus socialinę svarbą, ne atskiriems individams laikytis, tarkim dialogo, o visai visuomenei. Visuomenė prisiima atsakomybę uz sias normas, kurios jai reikalingos. Moralė nieko universalaus neturi - viskas reliatyvu.

Dipėjus (Sofistas) teigė, kad nereikia paisyti priimtų įstatymų, nes juos priima tas pats zmogus. Kam jų laikytis, jeigu vėliau jie keisis?

"Festino len" - neskubėk ir būsi pirmas (Epikūras).

Naciai moralės teoriją kūrė atsizvelgdami į rases. Bolsevikai - į darbininkų sluoksnį (tariamai), o is tikro jų dėmesys buvo nukreiptas į kompartiją. XX a. buvo atskleistas nepastovus, nepaslankus poziūris į moralę. Vieni isskyrė savo nacijos aukstumą (vokiečiai), kiti - iskėlė "lyg" ir zmogų (bolsevikai). Tai lyg ir įrodo, jog moralė - susitarimo reikalas, kintamas, reliatyvus dalykus. Is salies aisku, kad moraliniai elgesio standartai kinta labai lėtai, atsiranda disproporcijos:

Uzdarumas: niekur neskubėti, issaugoti savo kultūrą, papročius; todėl zvelgiant globaliskai gresia tautiskumo isirimas.

Atvirumas greitai priimti visas naujoves, nesimelsti seniems moralės stabams.

Moralinio elgesio pagrindai

Juose isskiriamos trys stadijos:

moralės principai;

moralės normos;

moralės papročiai.

Moralės principai ir normos nuolat kintantys, o ne papročiai labai kinta. Moralės principai siekia senovę. Svarbiausias principas - zmogaus gyvenimo, kaip auksčiausias vertės pripazinimas. Jis siekia dar senovę, kai zmonės atsiskyrė nuo gyvūnų ir paplito nuomonė, jog panasių į save zudyti negalima. Vėliau sis poziūris paplito genties mastu, kad genties zmones negalima zudyti. Vėliau dar manoma, kad ir kitų genčių zudyti negalima, nes jie sąjungininkai. Paskui, tai paplito valstybės mastu. Atsiradus religijai, issiplėtė religinis poziūris - nezudyti tikėjimo brolių. Tie principai reikalavo moralinių normų.

Moralės normos ir yra konkretūs nurodymai, kaip vykdyti principus: būk darbstus, atsakingas. Iki siol dar kuriamos normos. Ypač isaukstinamas darbstumas, nes jis padeda isgyventi.

Moralės papročiai rodo, kad moralės normos atskiruose laikotarpiuose ir kultūrose yra vykdomos (gerbti tėvus). Kaip tai daroma Lietuvoje ir Uzkaukazėje. Jei normos stabilios, tai papročiai - kintantys. Vieni - vyksta, kiti - atsiranda. Zmonės skirtingai reaguoja į situos pasikeitimus (pvz.: uzleisti moterį Lietuvoje - tai normalu, o stai Didziojoj Britanijoj tai gali būti palaikyta įzeidimu).

Moralės struktūra

Norint analizuoti reiskinį reikia isryskinti jo elementus. Dauguma moralės tyrinėtojų skiria 2 pagrindines moralės sferas:

moralės sąmonė;

moralės praktika.

Moralės sąmonė - tai jausmų, įsivaizdavimų apie pagrindines zmogiskojo elgesio su kitais samplaika. Bendravimas atsiskleidzia per tam tikras prizmes. Kas įsivaizduoja to bendravimo? Individai ir visuomenė.

Individo moralinė sąmonė - savotiski zmogaus įsivaizdavimai apie tai, kaip reikia elgtis bendraujant. Individo moralinis suvokimas, siejamas su siela - jis sielojasi. Jau nuo Antikos laikų zmogaus sieloje skiriamos trys dalys:

protingoji;

valdingoji;

jausminė.

Taigi konkretaus individo moralės sąmonę galima suskirstyti į:

Sąvokas apie grozį, blogį, sązinę - tai racionalioji dalis. Platonas ypač pabrėzė proto svarbą -spręsti, ką daryti. Daznai sąvokas protingumas ir moralumas sugretiname, nes jei zmogus pasielgia protingai, vadinasi ir moraliai. Yra situacijų, kai proto sąvoka nepasitvirtina.

Apie moralinius jausmus. Zmonės supranta kaip elgtis ne proto, o jausmų pagalba. Daugelis pastebi, kad moraliniai jausmai padeda geriau atlikti darbą. Intuicija padės geriau priimti sprendimą - taip buvo manoma 17 - 19 a.

Apie moralinę valią. Kad jausmą ir protą nukreipti į reikiamą reiskinį, reikia turėti valią. Koks santykis tarp individo ir visuomenės moralinės sąmonės.

Salia moralės sąmonės moralės struktūroje galima isskirsti ir moralės praktiką. Per moralinius santykius zmonės parodo savo poziūrį į moralinius dalykus. Visuomenėje egzistuoja įvairūs santykiai. Kuo moraliniai santykiai ypatingi? Reikia isskirti trys bruozus, nuostatas, kurios padeda įvardinti moralinių santykių specifiskumą:

Moralinių santykių procese įkūnijamos moralinės vertybės (kiekvienas poelgis tarsi stoja pries moralinį teismą).

Moraliniai santykiai neatsiranda stichiskai, o tikslingai formuojasi (sąmoningai).

Moraliniai santykiai neegzistuoja grynu pavidalu, o yra teisinių, politinių, ekonominių santykių komponentas (geras zmogus - tai ne profesija - sakoma, kad negalima būti geru zmogumi).

Moraliniai santykiai priklauso nuo keleto veiksnių:

Nuo zmonių charakterių ypatumų, nuo zmonių ir visuomenės santykių charakterių ypatumų.

Nuo ekonominio uzimtumo ir ekonominio gyvenimo realijų.

Religijos, kuri issiplėtoja konkrečioje salyje.

Moralės funkcijos

Moralė visuomenėje atlieka sias literatūroje skiriamas funkcijas

Vertinamoji;

Pazintinė;

Pasaulėziūrinė;

Auklėjamoji;

Reguliatyvinė.

1. Vertinamoji moralės funkcija. Si funkcija būdinga ne tik moralei, bet ir kitoms veiklos sritims - menui, literatūrai, religijai, teisei ir t.t. Kur jos specifika? Specifika pasireiskia tokiais aspektais:

Moralinis vertinimas vykdomas per ypatingų moralės sąmonės fenomenų gėris, teisingumas, pareiga, blogio prizmę.

Moraliniai mūsų veiksmų, poelgių vertinimai yra universalūs - moralinių vertinimu vertinama įvairių zmonių veiklos poelgiai, pareiskimai, ko negalima pasakyti apie kitas sritis (teisėje vertinama tik baudziamuoju kodeksu).

Sis moralinis vertinamas remiasi individo moraliniais įsitikinimais ir visuomenės nuomonės autoritetu.

2. Pazintinė funkcija. Ji supazindina mus su kitų zmonių poelgiais, veiksmais ir priverčia reaguoti, įsijausti į kito zmogaus gyvenimą, situaciją.

3. Pasaulėziūrinė funkcija. Moralės negalima suvesti į tam tikrų moralės normų taisyklyną. Reikia turėti supratimą apie pasaulį kaip visumą. Reikia turėti pasaulėziūrą - ziūrėti į pasaulį - po saulę. Suprasti gali padėti gamtos mokslai (fizika ir kt.). Ar uztenka zmogui sio mechaninio supratimo, kad jis galėtų suprasti savo būvimą po saulę. Si paziūra vadinama "Sientie" (mokslas), kuri pateikia pasaulio modelį. Bet zmogus linkęs abejoti - vaizdeliai laikini, ji(e keičiasi (juk zmogus ne robotas). Nuo zmogaus supratimo apie save, kas jis yra - Dievo ar gamtos tvarinys, priklauso is dalies ir tai, ko siam pasaulyje sis zmogus nori. Nuo to priklauso ir laimės supratimas.

4. Auklėjamoji moralės funkcija. Moralė auklėja tautas ir visuomenes, svelnina įpročius ir veiksmus. Kiekviena salis (valstybė) stengiasi auklėti savo piliečius tam tikra moraline dvasia: nuo to priklausys valstybės likimas.

5. Reguliatyvinė funkcija. Ji yra tartum visų 4 buvusių funkcijų kvintesencija (sintezė). Moralės tikslas nukreipti individo poelgius ir veiksmus. Individo veiksmus reguliuoja ne tik moralė. Moralė liečia pačius giliausius asmenybės pagrindus - kalba apie tokias auksčiausias vertybes, kokias kitos sritys nekalba. Verčia mus vertinti kitų zmonių poelgius. Moralė kviečia, ragina siekti gėrio ir teisingumo.

Moralė reguliuoja:

visa zmonių veiklos sritis;

moralė kelia zmogui pačius maksimaliausius reikalavimus (lygiuotis į auksčiausias vertybes);

moralės reguliatyvinė funkcija egzistuoja besiremdama į viesą nuomonę.

Moralė yra sąlygota patirties (empirijos) dalykų.

Mūsų veiksmai gali būti nukreipti į:

malonumų siekimą;

naudos siekimą (ne tik maksimalinės, mokslų ir kt.)

Jei mano praktika suteikia malonumą, tai tie veiksmai (praktika) isreiskia hedonizmo etika -.jei naudos utilitirizmo etika

Empirizmo metodologinės nuostatos. Jo poziūris į praktiką. Zymiausi atstovai britai: Tomas Hopsas, Johnas Lockas, Davidas Hiumas, Beikonas. Jie teigia: 1. ką skelbia empir. pazinimo teorijoje; 2. poziūris į zmogų; 3. poziūris į būtį (ontologija). 1. Pazinimo teorijoje jie skelbia, jog jutiminis pazinimas yra vienintelis pazinimo saltinis. Jie nepripazįsta dvasinio pazinimo. Jie aiskina abstrakcijomis. Dievas-pergyveni-mų, pojūčių suma. 2. Empiristinė antropologija. Jie nepripazįsta skirting.savito nuo kitų gyvunų savito pasaulio. Skirtumo principinio tarp zm. ir gyvūno nėra. Skirtumas tik laipsniskas. Pvz., skirtumas tarp zmogaus ir kiskio. 3. Ontologijoje empirizmas krypsta į materializmą. Tai, ką as matau, tai galiu pazinti, o to ko nematau, pvz.,dvasia, negaliu pazinti. Visa kita yra spekuliacijos (jie teigia). Sios nuostatos įsigaliojo 18-19 a. moksluose. Empiristų supratimu: 1. Skirtumo tarp gėrio ir blogio nėra. Moralinis vertinimas lyg ir netenka prasmės. 2. Atsakomybės prasmė. Apie tai kalbėti sudėtinga. Zm. neprisiima atsakomybės. Ispanų etikos mintis: Galutinis apsisprendi-mas priklauso nuo dalyvaujančių interesų ir instinktų. Zmogaus valią determinuoja asmenybės poelgiai. Poelgių niekas negali sustabdyti. Zm. pasmerktas elgtis taip kaip jis elgiasi.

Hedonizmo ir utilitarizmo etika

Hedonizmas (gr.malonumas). pripazįsta tik juslinių pojūčių tenkinimą, kuris suteikia malonumą. Kuo poelgis suteikia daugiau malonumo, tuo sis poelgis yra vertingesnis. Malonumas yra gėrybė. Tos gėrybės siekimas būtų visų zmonių tikslas. Koks proto vaidmuo? Protas tarnauja vien malonumo ir nemalonumo skaičiavimui. Etika virsta gyvenimo menu. Protas turi padėti sukurti taisykles, kurios nurodo, kaip pasiekti malonumą, kaip isvengti nemalonumo. Protas atlieka mechaninę funkciją. Techniniai samprotavimai teikia meistriskumo funkcijas. Protas - instrumentas, patariantis zmogui, kaip pasiekti malonumą, isvengti nemalonumo.

Hedonizmas

Aristipo hedonizmas. Malonumas suvokiamas kaip aktualus, konkretus, pozityvus, teigiamas. Yra vienintelis veikimo tikslas. Zmogus turi stengtis daryti viską, kad isvengtų nemalonumų. Zmogus, siekiantis malonumų - gyvenantis. Gyvenimo uzdavinys - is gyvenimo paimti kuo daugiau malonumų.

Epikuro hedonizmas. 3 a.pr.Kr. malonumas - vienas is svarbių zmogaus veikimo uzdavinių. Gyvenimo menas - nesiekti maksimalaus malonumo, o siekti ilgalaikio, pastovaus malonumo, kad zmogus gyventų pusiausvyroje, be sutrikimų. Malonumą gauti pastoviai. Skiria 2 rūsis: 1) aukstesnio lygmens malonumai. Jie trunka ilgai, jie dvasiniai zemesnio lygmens malonumai - kūniski.jie turi būti abu, kad būtų galima juos palyginti. Reikia turėti saiką ir pasirinkti ilgalaikį malonumą. Visi trumpalaikiai malonumai baigiasi ilgalaikiais nemalonumais; 2) zemesnio lygmens malonumai;

Malonumas - subjektyvus dalykas. Kas malonu vienam, gali būti nemalonu kitam. Malonumą reikia padaryti visuotiniu.

Dovydo Jumo nehedonistinės etikos teorija

"Traktatas apie zmogaus prigimtį"

"Apie moralę"

Jumo atspirties taskas - ką zmonės vadina moraliniu dalyku. Uz ką, zmonės vieni kitus giria ar peikia;

Moraliniu poziūriu zmonės vertinami tada, kai jie palankūs, geranoriski mums. Uz gerus darbus zmones vertiname, kai jie savo veiksmais padeda siekti laimės kitiems.

Kas zmones jungia, kaip jie susikalba, kas bendra juose?

a) Noras pasitarnauti kitiems (padėti vieni kitiems);

b) Neigiama reakcija į socialinį neteisingumą

Simpatija - jausmas, kuris įgalina turėti bendrumą vertinant atskirus reiskinius. Simpatijos jausmas apibūdina Jumo poziūrį į teisingumą.

Kiekvienas zmogus siekia naudos. Naudos siekimas - malonumas. Siekiant naudos svarbu susitarti su aplinkiniais zmonėmis. Simpatija esant zmogui, yra tas, kas įpareigoja protingai siekti naudos. Egzistuoja įstatymai, kurie apibrėzia naudos siekimą. Kokie tie įstatymai? Pritarimo susilaukia tie įstatymai, kurie atsizvelgia į zmogaus aistras, polinkius. Jei įstatymas priestarauja zmogaus prigimčiai - jis neperspektyvus.

Proto vaidmuo Protas atlieka instrumentinę funkciją t.y. konstatuoja faktus. Jis teikia tam tikras meistriskumo taisykles ir isminties pritarimus. Sprendimą daro sirdis. Lemia sirdis charakteris. Pirmiausia reikia zinoti visuomenės nuomonę. Nėra visuotinai priimtinų normų. Kiekvienas interpretuoja kitaip.

Utilitarizmo etika (lot.utile - naudingas). Pradininkai T.Hopsas, Dz.Bentamas 18-19m. Dz.Milas 1863 parasė knygą "Utilitarizmas". Mano veikimas ir jo moralumas yra nauda. 20a. utilitarizmas buvo įvairiai vertinamas. Po karo jis suklestėjo ypač tarp verslo zmonių.

Jofės keturi principai charakterizuoja:

a) Pasekmių; poelgių vertinimas pagrįstas poelgių padariniais. Vertinami poelgio padariniai. Jei padarinių nesukėlė, tai negali būti vertinama. Devtologinė pozicija   - poelgiai yra moralūs ar nemoralūs patys savaime.

b)          Naudingumo; kokiais kriterijais įvertinamos poelgių pasekmės. Kriterijus pasekmių naudingumas realizuojant gėrį. 2 kriterijai: veikimas turi atnesti kuo didesnę naudą, kuo didesniam zmonių ratui.

c)          Hedonizmo principas. Gėrybė apibrėziama hedonistiskai. Gėrybė būtinai turi naudingumą, malonumą. Kas nustato malonumą? Kiekvinas zmogus nustato vertybių skalę bei laimės supratimą. Verslas turi patenkinti laimės siekimą.

"Geriau būti nepatenkintu zmogumi, negu patenkinta kiaule"

d)          Socialinis principas; mūsų poelgiai turi pasitarnauti socialinei naudai. Kritika :

utilitarizmo samprata priestaringa. Sunku suprasti ir įvardinti, kas svarbiausia visiems. Kas yra kurio reikia visiems

jei rastumėm bendrą kriterijų , susidurtumėm su etiniais priestaravimais. Tačiau tai apsunkina efektyvumo siekimą.

neigia individo savaiminį naudingumą.

Kanto etika

isorinio patyrimo objektai AS vidinio patyrimo objektai.

Kanto etika dar vadinama proto etika. Kanto veikalai - "Grynojo proto kritika"; "Dorovės metazifikos pagrindai"; "Praktinio proto kritika".

Kanto filosofija - tanscendentalinė. "Transcendentalus" - perlipimas į kt būseną. Kantas mano, kad visa, ką mes jaučiame yra patyrimo objektas, kuris gyvuoja mumyse. Isorinio patyrimo objektai - daiktai (juntamas fiziskai), vidinio patyrimo objektas - jų vaizdai mumyse (jų atvaizdas). Mūsų patyrimų pasaulį sudaro vidinio ir isorinio patyrimo objektai. Vienintelis būdas perduoti tą informaciją yra kalba. Jos dėka zmogus gali pazinti kt zmogų, atskleisdamas jų vis naujus aspektus. Transendentalus daiktas pvz stalas yra objektyvus dalykas.

Jis turi dvi dimensijas (transendentalumas) ;

jis yra juslus (stalas kazkada buvo paliestas, regėtas)

jis pasizymi tam tikru intelektu (protu) (stalą as paverčiu sąvoka)

Kantui transendentalizmas gali būti poelgių vertinimo kriterijumi. O kas gi įsakė zmogui vienaip ar kitaip elgtis? Jis puikiai suprati, kad zmogaus poelgiai turi dvejopą motyvaciją.

Dvejopa poelgio motyvacija

Kantas sako, kad asmuo tarsi perskeltas į 2 dalis: zmogus tarsi gyvūnas- gamtinė būtybė, kt dalis - protinga būtybė - turi kalbą. Zmogų labiausiai skatina efektai, instinktai. Protinga būtybė turi protą - transendentuoja gamtą. Visuotinio dėmesio idėja - mano protas vertindamas veiksmą turi nustatyti, kad veiksmas pasizymi visuotinumo parametru, laikomasi visuotinių taisyklių. Mano protas, vertindamas kt zmonių veiksmus, turi remtis "Maximos":

Empirinis motyvas polinkis → Malonumas → nemalonumas  

Proto motyvas → visuotinio dėsnio idėja → Maximos

Kantas mano, kad kiekvienas is mūsų kasdieninėje veikloje vadovaujasi tam tikromis taisyklėmis. Vadovaudamiesi naudojamės kazkokiais tai principais. Mes negalim tiksliai maximų suvokti, bet mes orientuojamės į jas. Maximos pvz: paslaugus, mandagus, gyventi sveikai. Moralinis svarstymas pgl Kantą galėtų būti (kategorinis imperatyvas - kaip priimamas poelgis protingo zmogaus):

Poelgiai Maximos visuotinio įstatymo idėja (universalumas).

Elkis taip, kad tavo veiklos maxima (taisyklė, nuostata, principas) visada galėtų būti visuotinio įstatymo idėja arba elkis taip, kad jis būtų kuo auksčiau besilaikant tų normų.

Kiekvienas poelgis turi maksimaliai atitikti standartą.

Moralinio principo konkretizacijos shema (modelis) - elkis taip, kaip norėtum, kad su tavim elgtųsi)

Gyvenimo sritys

Moraliniai bendrieji principai (pasitenkinimas)

Praktinės taisyklės :

Situacijų tipai

Specialieji moraliniai dėsniai

Konkretus paralelinis apsisprendimas

Situacija

Konkrečios situacijos

Konkrečiai taikant, atsiranda būtinybė taikyti veiklos taisykles. Jos padeda zmogui apsispręsti. Tos taisykles kartais yra l.aiskios, kartais sukelia daug abejonių, nes jos orientuotos į tam tikras viltis. Pvz.: yra maxima: "padėk nelaimėje atsidūrusiam". Kyla klausimas, kokioje as atsidūriau situacijoje, kad man reikia padėt? - netekau darbo, narkomanas -padėti gauti dozę. Skėsta upėje zmogus - padėkite. Situacijos, nelaimių rūsys esti l.skirtingos. taigi, padėti reikia konkrečioje situacijoje atsidūrusiam pagal konkrečias taisykles. Kartais padėdamas as galiu pakenkti zmogui. Maximas mes suprantame savaip. Jas reik patikrinti pagal bendrus moralinius principus. Kita vertus t.y. konkrečias gyv.sritis, kuriose mes taikome tuos principus. Praktinės taisyklės - konkrečios veiklos taisyklės, kaip as tą supratimą realizuosiu! Situacijų tipai - skirtingos situac. reikalauja skirtingo pasitarnavimo. Konkretus mano apsisprendimas - konkreti pagalba konkrečiam individui. Sis modelis yra taikomas ir atskiro individo, valstybės, atskirų institucijų poelgiui vertinti. Gali būti vertinama socialinė veikla. Yra social etika - vertinami tam tikri įstatymai. Kanto modelis gali būt taikomas ir siandien, pvz: atitinkamai pritaikytas verslo etikoj.

Kanto poziūris į asmenį

Kantas mano, kad zmogus, priimdamas kazkokį sprendimą, kitame zmoguje turi matyti tikslą, o ne priemonę. Asmuo turi būti tikslas. Kodėl turi gerai elgtis kito atzvilgiu? (tikslas gali būti daiktas) Visi zmonės is prigimties yra lygūs, tad is prigimties reikalauja į kt zmogų ziūrėti kaip į tikslą. Zmogaus negalima isnaudoti ir paversti gyvuliu. Mūsų laikais Kanto idėja aiskinama savaip - turimas tikslas yra ne tik kurti gamybą, pelną, bet ir ziūrėti darbuotojų - t.y.s avotiskai priimam Kantą siandien. Kantas pastebi, kad zmogus neturi kainos, o visi daiktai ją turi. Elkis taip, kad savo veikla visada būtum dėsnius kuriančiu nariu (savarankiskai apsisprendziančiu).

Kanto tikslų samprata

1.Pagrindinė formulė → 2.Gamtos dėsnio formulė → 3.Savitikslio formulė → 4.Autonomijos formulė

Maksimų pasitikrinimas jas univensalizuojant.: Elkis taip, kad tavo valios maxima galėtų būti kartu ir visuotinio įstatymų leidimo prinipas.

Visuotinio gamtos dėsnio analogija.: Elkis taip, tarytum tavo valios maxima per tavo valią galėtų tapti visuotiniu gamtos dėsniu.

Absoliuti asmens, kaip savaiminio tikslo vertė.: Elkis taip, kad nei savo nei kitų asmenyje napanaudotum kt zmogaus vien kaip priemonės, o visada kaip tikslą.

Autonomiskas įstatymų leidimas.:Elkis taip, kad savo veikla visada būtum dėsnius kuriančiu nariu (savarankiskai apsisprendziančiu)

Kantas mano, kad kiekvienas asmuo kaip tikslas yra autonomiskas. Mes sugebame kiekvienas sau kelti tikslus ir jų siekti. Kantas mano, kad visi zmonės gali tuos tikslus kelti ir tie tikslai turi turėti bendrą supratimo vardiklį.

Kiekvienas iskeltas tikslas turi atitikti bendrąją formulę (elkis taip, kad tavo valios maxima galėtų būti kartu ir visuotinio įstatymų leidimo prinipas).

Toliau zmogaus iskeltas tikslas pasitikrinamas kiek jis gali būti priimtas gamtos pasaulyje (gamtos dėsnio formulė). Negalima kelti tikslų, kurie l.smarkiai priestarauja zmogaus prigimčiai.

Iskeltas tikslas pasitikrinamas, kad jis ir jo siekimas neturi būti iskeltas pries asmenį kaip priemonę, o visad kaip tikslą. Jis neturi priestarauti kt zmonių autonomijai (savitikslio formulė).

Iskeltas tikslas turi nepriestarauti kitų viespatijai, nesukelti kt zmonėms skausmo ir kt zmonės mano iskeltą tikslą ir jo siekimą galėtų laikyti tarsi pvz. jokie zmonės negali uz mane jo įgyvendinti, jie gali man tik padėti jo siekti.

Gėris ir blogis Kanto poziūriu. Laisvės supratimas

Kantas bando apibrėzti gėrio ir blogio kokybes. Moraliniu poziūriu geras poelgis yra tik tada, kai to poelgio motyvas (paskata) yra grynoji moralės principo forma (moralės dėsnis). Tikrasis gero poelgio motyvas yra proto motyvas. Moraliniu poziūriu blogas poelgis yra tik tada, kai sį poelgį sąlygojantis pagrindas yra ne proto, o polinkio motyvas (jausmai, aistros - tie dalykai, kurie priestarauja protui) t.y. sąmoningai vedami polinkio, o ne proto. Kantas kelia klausimą: o kas motyvuoja veikiančiojo valią ir kas yra ta valia. Kas ta gera valia? Gera valia - tai lyg zmogaus pasirengimas be isankstinio nustatymo atlikti gerą darbą. (Kas atitinka mano sązinę, nepriestarauja sązinės balsui, tas yra moraliai priimtinas, geras). Kantas mano, kad zmogus turi laisvą valią savo pasirinkimui. Kiekvienas zmogus turi laisvę rinktis ir, suprantama, skirtingai. Kantas skiria 3 laisvės rūsis.

Veikimo laisvė

Apsisprendimo laisvė

Transcendentalinė laisvė, kuri Kanto suprantama kaip zmogaus sapiens nepriklausomybė nuo gamtinio pasaulio ir pasireiskianti moralės autonomija (as kaip zmogus galiu pasirinkti, nustatyti elgesio normas ir jų laikytis).

Dviguba laisvės motyvacija

Asmuo

2. Gamtinė būtybė. Jusliskumas.

Pareiga  Polinkis

Valią įtakoja: Pareiga, gamtiskumas.

Gėris ← Jei priestarauja → Blogis

Veikimo laisvė - tai ta tikslų realizavimo aplinkybė. Tai apręsta isorinių aplinkybių erdvė, kuri įtakoja mūsų pasirinkimą. Apsisprendimu Kantas vadino vidinę psichinę laisvę. Viduje (mintyse) zmogus yra laisvas. Apsisprendimo laisvė priklauso nuo mūsų tam tikrų sugebėjimų, charakterio bruozų, issilavinimo. Kantas ypatingai akcentuoja zmogaus laisvę ir galimybę kelti sau tikslus. Transcendentalinė laisvė - tai zmogaus suvokimas, zmogaus laisvė suvokti, suprasti, kad jis yra pakankamai atsiskyręs nuo gamtos ir pats sau gali būti seimininku.

Kantas sako, kad zmogus turi dvigubą laisvę, motyvaciją. Zmogus yra gamtinė būtybė, kuriai būdingas jusliskumas. Zmogus yra būtybė, turinti siuos bruozus:

A.          Protinga

B. Autonomiskas subjektas

C. Turinti laisvą valią

Zmogus susijęs su pareiga. Jis turi elgtis, vadovaudamasis proto argumentais. Jei pasirinkimas yra daugiau įtakotas polinkių motyvacija, zmogus eina į blogį.

Ką apie Kanto etiką mano kritikai?

I. Kanto kategorinis imperatyvas yra formalus, nes jame konkretaus, apibrėzto turinio nėra, jis tik nusako bendrus bruozus.

II. Kritikai pastebi, kad moralinis įsipareigojimas turi būti įvykdytas tik todėl, kad yra toks principas, o ne todėl, kad įvykdytum principą tu tapsi laimingesnis. Tai lyg is pareigos. Zmogus nori uz tai kazką gauti; gauti atlygį uz tai, kad elgiasi gerai. Todėl kategoriskas imperatyvas yra "saltas": vykdyk ir tiek. Daugelis kritikų tai laiko per daug griezta.

III. Kritikai sako, kad Kanto etika veda į subjektyvizmą, nes pasiekiama laisvė individui, kokie veiksmai yra priimtini ir kokie ne. Nėra garantijų, kad pasirinkimas bus teisingas. Atsiranda tam tikras utilitarizmas. Nereikia suabsoliutinti moralės normų, kaip visuotinai reiksmingų. Totaliai visuotiniai dalykai nėra smerktini, į juos reikia ziūrėti tolerantiskai.

IV. Kantas pernelyg sureiksmina zmogaus galią priimti tam tikrus įstatymus t.y.kurti etines normas - Dievo vietą uzima autonomiska asmenybė (zmogus). As esu kaip Dievas - kuriu sau! Ar galima zmogui leisti pačiam kurti normas? Ar jis gali be jokių ribų laisvai kurti normas? Ar reikia tas zmogaus susikurtas normas siek tiek priziūrėti? Pgl Kantą nereikėtų reguliuoti tų zmogaus normų.

V. Gerai sako kritikai; as nevykdau kategorinio įsipareigojimo "elkis taip, kaip norėtum kad su tavim elgtųsi". Kanto pasiūlymas laikytis normų yra tik pasiūlymas be jokio įsipareigojimo - as uz nesilaikymą; nepatirsiu nei naudos, nei zalos (nei gėrio, nei blogio). Is esmės lyg ir dingsta prasmė. Religinės pasaulėziūros etikai sako, kad zmogus turi gauti kokį tai atpildą uz tai, kad jis laikosi ar nesilaiko to kategorinio imperatyvo.

Pries pat mirtį Kantas suprato sias savo klaidas ir sutiko, kad nereikia pasitikėti vien tik zmogaus autonomiskumu. Ar tas autonomiskumas gali būti pagrindas zmogui sudarant savo normas.

Sązinė

Sązinės samprata ir jos lygiai.

Pagal Kantą, sązinė protas.

Zinojimo sązinėje schema:

Pirmieji  Synderesis Prigimtinis

Moraliniai (zinojimas) habitas

principai  (bendras)

Pasaulėziūros Sapientia Įgytas

orientacija  (ismintis) habitas

(kintamas)

Situacijos są- Scientia Įgytas

lygotas faktų (mokslas) habitas

zinojimas  (kintamas)

Habitus - turėti sugebėjimus;

Akviniečio aiskinime nėra vieno zodzio, paaiskinančio, kas yra sązinė. Sązinę aiskina kaip reiskinį, susidedantį is 3 sluoksnių:

Synderesis - zinojimas apie bendrus moralinius principus. Zmogus tai turi is prigimties: skiria gėrį nuo blogio.

Sapientia - ismintis. Mūsų pasaulėziūrinė orientacija į kintamą.

Scientia - mokslas. Zinojimas įgyjamas zmogaus pastangomis. Nuo to priklauso sązinės raiska, pasirengimas atlikti gerą ar blogą veiksmą.

Sązinė turi prigimtinius bendruosius supratimus apie moralę. Mūsų supratimams turi įtakos mūsų pasaulėziūrinė orientacija ir mokslas. Sis ratas isreiskia mūsų apsisprendimus.

Kyla klausimas: zmogus daro sprendimus dvejopu būdu ir pasekmės dvejopos. Darome sprendimą pries atliekant veiksmą. Po veiksmo vėl susiduriame su sązine, su sązinės grauzatimi.

Sązinė vidinis mūsų teisėjas, baisesnis uz bet kurį viesąjį teisėją.

Sązinė ir prigimtinis įstatymas.

Moralės ir teisės priklausomybė nuo amzino ir prigimtinio įstatymo:

Lex aterna  Lex naturalis

a) Bendras  b) atskiras

dalyvavimas  dalyvavimas

(natūrali tvarka) (proto tvarka)

Protinga

būtybė

Kūrinijos visuma

Skiriamos 2 kūrinijos (visa tai, kas yra) dalyvavimo pasaulyje būdai:

Lex aterna - amzinasis įstatymas. Jis reiskiasi gamtoje ir visuomenėje. Mes paklūstame tam tikriems dėsniams, atliekam tam tikras funkcijas, paskirtį. Funkcija mums yra duota, mes patys pasirinkti negalim. Tai gamtos dėsnis.

Lex naturalis - prigimtinis įstatymas. Zmogus, protinga būtybė, gali dalyvauti atskirai nuo kitų, kurti įstatymus. Zmogus gali sąmoningai apsispręsti, kaip jam elgtis tam tikroje situacijoje. Zmogus reflektuoja aplinką, jis turi protą. Protas, galintis svarstyti, kas yra gera ir bloga, vadinamas sązine.

Lex naturalis struktūra:

Protas. Pirmųjų moralinių

principų habite

Randa ir tvarko

Gėrybės

(zmogaus būties)

Jų dėka sukuriamos

Moralės normos

Atsizvelgiant į

Galutinius tikslus

Asmens dorybė

Teisinga visuotinė gerovė

Amzinas gyvenimas

4 etapai:

I. Protas. Siame lygmenyje zmogus zvalgosi į pasaulį, gėrybes, būties vertybes. Reikia daryti tai, kas gera, siekti to, kas gera, vengti to, kas bloga.

II. Gėrybės - prigimtinių zmogaus polinkių objektai.Zmogus turi 3 rūsių vertybines orientacijas:

Savisauga - issaugoti gyvybę;

Rūsies issaugojimas - pratęsti giminę;

Socialinės gerovės siekis - visi nori gerai gyventi.

III. Kad siuos poreikius uztikrinti, sukuriamos moralės normos, padedančios zmogui siekti savo tikslų Normų paisymo dėka pasiekiami tikslai (gėrybės).

IV. Moralės normos sudaromos atsizvelgiant į tam tikrus galutinius tikslus.

Sązinės klystamumo problema (ar gali ji klysti).

Isorinis įstatymas negali reiksti pretenzijų. Jei įstatymai man priimtini, nėra sązinės priestaravimų. Sązinė - autonomiskas reiskinys. "Sązinė - Dievo balsas zmogui" (Sokratas).

Zmonės gyvena skirtingose socialinėse struktūrose, jų įvairus issimokslinimas, pasaulėziūra. Tai turi įtakos sązinei. Sązinė gali būti deformuota ir dėl mokslinių zinių tikrumo.

Norma ir dorovė

Dorovės normų būtinumas

Normos- soc. veikimo taisyklės. Teisės normos soc. veiksmingos, nes jų laikymas priverstinis. Dorovės normoms pritaria visuomenės dauguma. Jas pripazįsta individo sązinės laukas. Kiekvienas turi supratimą apie dorovės normas, tikime, kad mūsų poelgiai geri, teisingi, pasitikime savo sązine. Tas pasitikėjimas labai subjektyvus. Kiti mano poelgius vertina priesingai. Mano įsitikinimams kyla grėsmė. As turiu pasirinkti: 1.nekreipti dėmesio į aplinkinius. Rizikuoju būti nesuprastas ir izoliuotas.

2.pabandyti ieskoti būdų panaikinti skirtumą tarp įsitikinimų apie gėrį, blogį, bandyti įsiklausyti į kitų zmonių nuomonę ir formuoti savo sązinę. Kitaip as visuomenėje negaliu gyvuoti.

Sązinės formavimo procesas yra nuolatinis. Zmogus iesko atitikmenų visuomenėje. Hėgelis pastebėjo, kad kiekvienas zmogus yra kaltas uz savo blogį. T.y. kad lieka nesuprastas- jis kaltas pats. Kiekvienas priklauso konkrečiai kultūrai, etosui, visuomenei. Mes gyvenam lietuvių etose. Kiekvienas- mūsų visuomenės sudėtinė dalis. Tačiau sis etosas uzdeda mums elgesio normas, standartus. Egzistuoja sudėtingi rysiai tarp etoso ir individo. Indijoje zmonės skirstomi į kastas. Egzistuoja būtinybė laikytis tam tikrų dorovės normų, norint islaikyti esamą visuomenės tvarką. Vyksta diskusija- kiek visuomenė gali daryti įtaką individui ir kiek individas gali islaikyti tam tikrą autonomiją.

Santykis tarp sązinės individo ir etoso Mūsų įsitikinimai suformuoja pagal esantį etosą. As negaliu paneigti priklausomumo tam tikrai tautai. Sis etosas mane įrėmina. Tačiau ir tautinė bendrija nėra abstrakcija. Etosą sudaro zmonės. Mes irgi darome poveikį bendram tautos etosui. Etosas veikia sązinę, nes ji susiformuoja pagal etosą. Sązinė irgi veikia etosą, nes ji sudaro individų sązinių visuma. Tai priklausomybė skirtingose kultūrose: 1.homogeniskos (vientisos)- Lietuva; 2. Heterogeniskos (įvairios). Jei 2/3 gyventojų prikluso vienai tautai- homogeniska. Normoms taisyklėms pritariama, nes laikomasi tradicijų, papročių. Konflikto tarp mano sązinės ir visuomenės vertinimų nėra. Heterogeniskose (pliuralistinėse) visuomenėje- JAV(400 tautų) -kalbėti apie bendrą etosą yra sunku. Nėra gėrio ir blogio supratimo amerikonisko. Todėl vyrauja teisinis supratimas. Kiekvienas sprendimas vertinamas praktiniame lygmenyje, veiksmuose. Bet čia tie veiksmai suprantami pagal situacijas. Mes veikiame, būdami 4 pozicijose.

Zmogus pats pries save vertina, apsisprendzia. Man niekas nepadės, isskyrus asmeninę sązinę. Be sito kiti lygmenys negalioja. Poelgis vertinamas pagal priimtas normas. Mano veiksmas vertinamas teisės poziūriu, įstatymu. Zmonės, kurie tiki. Poelgiai neturi priestarauti dekalogui. Zmogus moralus, jei savo sązinės akyse mano poelgis geras, pagal etoso normas- dorovingas, pagal teisės įstatymus- teisėtas, o tikinčios sązinės akyse vykdo Dievo valią.

Normų pagrindimas

Įvairiose soc. struktūrose normos kinta, nes priimami nauji elgesio standartai:

· Vakarų salyse buvo suabejota santuokos būtinumu. Seimyninio gyvenimo normos kinta.

· Ekologinė etika pasikeitė: negerai tersti aplinką.

· Siandien vis labiau atsiranda galimybės keisti isvaizdą, lytį ir t.t.

· Tėvas ne visada suzino apie savo kūdikio buvimą.

Tačiau esamos normos grindziamos:

· Autoritetu;

· Diskursu (argumentacija protu)

Normos pagrindimas autoritetu

Gali būti asmenų, tekstų, tradicijų, teisės (įstatymo) ir moralės autoritetas. Asmenys gali būti autoritetais dvejopai: 1.asmenys l.gerbiami, jiems pripazįstama teisė nustatyti normas: Buda, Kristus, Mahometas ir t.t.

2.asmenys, uzimdami tam tikrą padėtį soc. struktūroje (institualizuotas formalus autoritetas)- premjeras, prezidentas. Didelę įtaką turi būtent siais laikais (sektų vadų nurodymas, muzikos zvaigzdzių pasisakymai). Kalbama apie sv. Rastų tekstus(Biblija, koranas, Vedos, Talmudas). Tai norminiai dokumentai, kurie priverčia zmones elgtis vienaip ar kitaip. Sios rastų normos galioja tikinčiame pasaulyje. Religijos įtaka labai didelė. Iskyla rastų aiskinimo problema. Tai priklauso nuo aiskintojo pasaulėziūros, moralės normų, tautybės ir t.t. kyla nesusipratimų. Būdingos dvi ryskios pusės: 1.aiskinimų įvairovė( sektos, judėjimai)- Lietuvoje jų 170; 2.interpretavimu reikalingos institucijos, komisijos. Atsiranda biurokratijos pavojus.

Tradicijos, etoso autoritetas, kuris kinta, priklausomai nuo issivystymo lygio. Statiskose visuomenėse tradicijos ginamos net valstybės. Vakarų salyse tos tradicijos nelabai sureiksminamos.

Teisės autoritetas. Įstatymas įteisina normas soc. gyvenime. Teisė svarbi, nustatant elgesio normas visuomenėje. Įstatymas mus įpareigoja. Vokiečiai yra įpareigoti gyventi pagal konstitucijos normas. Tada jis yra doras ir moralus.

Mokslas priemonė normoms pagrysti. Mokslas suteikia informaciją apie faktus, kurie reikalingi praktiniame gyvenime (ekologinė problema). Zmonės tuos faktus vertina, priklausomai nuo turimų pozicijų. Mokslininkai negali sukurti etikos normų, nes jie tik zmonės. Jų normos nėra tokios aukstos.

Normų pagrindimas diskursu

Jei norint normas pagrįsti autoritetu, pagrindimas per menkas, grindziama diskursu - įtikinama argumentais.

Diskursas - įtikinimas argumentais. Egzistuoja 3 argumentavimo formos:

Utilitarizmas. Pranasumas - pakanka labai silpnų prielaidų, kad būtų galima jai pritarti. Utilitaristai interpretuoja gėrį. Gėris - socialinė naudos suma. Jei nauda pakankamai didelė - ji nekels problemos jokios "Turime veikti taip, kad mūsų veiklos pasekmės būtų optimalios visų suinteresuotojų atzvilgiu" sako utilitaristai. Kritikai sako, kad ne visada yra aisku ir sutarta vienodai ką laikyti nauda. (Ekonomistų poziūriu, sios normos turi uztikrinti ekonominių gėrybių gamybą, politikui - gėrybių, produktų pasiskirstymas - skirtingas poziūris į tą pačią normą).

Teisingumo teorijos. Visos teisingumo teorijos teigia pareigos moralės principą, t.y. pripazįsta, jog visi asmenys turi laisvę, unikalūs, apdovanoti ta pačia laisve, bet dėl skirtingų interesų gali sueiti į konfliktą. Kokios teisingumo normos sprendziant sį konfliktą? Normos gali galioti tik tada, jeigu jos teisingos visiems. Utilitarizme teisinga - naudinga visiems, bet ne kiekvienam asmeniui atskirai. Tai kas vienam naudinga, teisinga, kitam gali būti atvirksčiai. Kaip susitarti?

Kiekviena norma, kurią visuomenė, valstybė, vyriausybė siūlo neturi priestarauti jo prigimtoms teisėms ir si norma įgalintų skirtingą supratimą suderinti. Teisingumas nėra statinis procesas. Visais laikais "kas yra teisinga" normos labai skiriasi. Svarbiausia, kad bazinės teisingumo normos nepriestarautų laisvei, esminėms zmogaus būties sąlygoms. Jei įstatymas yra per daug kategoriskas, tai iseina, kad tie kurie kūrė sį įstatymą, neatsizvelgia į patį zmogų, jo interesus.

Prigimtinė teisė Sis argumentavimo būdas sako, kad zmonės is prigimties yra labai skirtingi ir kartu autonomiski. Kuriant normas reikia atsizvelgti į zmonių prigimtį, polinkius. Jei norma isreiksta įstatymu, neatsizvelgia į zmonių prigimties silpnybes, ji neturi galimybės tapti tikra norma. Si argumentavimo forma sako, kad nedera aklai pasitikėti, keliaklupsčiauti pries normą, kuri yra pagrindziama. Nesi tikras, kad ta norma atsilieps į zmonių polinkius. Reikia nuolat tobulinti tas normas, kad labiau jos padėtų isreiksti mūsų prigimtines savybes, polinkius.

Dorybės samprata

Klasikinės etikos supratimu dorybė - įgyta savybė, kuri įgalina zmogų veikti vertingai. Skiriamos 2 savybės, kurias zmogus turi:

Natūrali savybė (prigimtinis habitas), kuria remdamasis zmogus zino kas gerai ir kas blogai;

Įgyta savybė, kurią įgyjam proto lavinimo, ugdymo dėka.

Santūrumo, drąsos mes negalim padėti "ant stalo", jos atsiskleidzia per zmogaus veiklą, veiksnius. Sių dorybių dėka uztikrinama zmogaus veikla, veiklos kokybė. Galima dorybes artikuliuoti, tačiau tai bus tik tusčias garsas.

Dorybė gali atsiskleisti tik zmogaus praktinėje veikloje.

Svarbus vaidmuo dorybėse tenka polinkiams, malonumams. Dorybė yra įgyjama praktiniu įpročiu - nuolat mokantis, lavinantis. Etinės dorybės atsiranda, kai polinkiai protingai suformuoti. Dorybės atsiranda is prigimties.

Būdo dorybės (santūrumas, teisingumas) sunkiai įmanomos be valios pastangų. Priesingai dorybė, kuri nereikalauja valios pastangų, yra yda. Nereikia lavinti pvz.: ydos tingėjimas. Yda - savybė, susijusi su nekokybiska veikla. Ji nereikalauja jokių pastangų. Ydos klesti mumyse lengvai kaip piktzolės. Is kur ta yda - kaip antroji zmogaus prigimtis? Egzistuoja 2 teorijos: vieni sako, kad pats zmogus ydingas savo prigimtimi ir visą gyvenimą zmogus bando nuo to issivaduoti. Kitos teorijos salininkai sako - zmogaus polinkį į ydas (ydingumą) sąlygoja socialinė aplinka, t.y. visuomenė sukuria ydingą zmogų. Gimsta visi zmonių genčiai ir patekę į visuomenės aplinką virsta tuo kuo esą. Negali zmogus gyvendamas visuomenėje islikti doras.

Platono dorybių teorija

Visais laikais zmonės stengėsi nusakyti svarbiausias dorybes, kuriomis reiktų vadovautis. Mes aptarsime Platono teorijos pagrindines dorybes.

Platonas skyrė 3 pagrindines zmogaus praktikai, veiklai svarbias galias - protą, pyktį, ir geismą. Kiekvienai galiai reikia issiugdyti dorybes - pvz.: protui - ismintį, pykčiui - drąsą, geismui - susivaldymą. Platonas auksčiausia dvasine jėga laikė protą. Proto galia galime suvokti gėrį. Protas padeda valdyti psichines sielos dalis - pyktį ir geismą. Tam, kad jis galėtų valdyti juslinį pojūtį, turi issiugdyti isminties dorybę. Isminties dorybė statiskai be veiksmo nepasirodo. Tam reikalinga dorybė - drąsa. Drąsa kaip dorybė reiskiasi geismo lygyje. Kad drąsa nebūtų beribė, jis turi issiugdyti susivaldymo dorybę. Jei visa si sielos dalių tvarka įgyvendinta, tai tokio zmogaus gyvenimas bus teisingas. Teisingumas pagal Platoną - teisingai dirbti savo darbą ir nesikisti į kitų reikalus. Tada zmogus bus savo vietoje ir teisingas.

Visos sios svarbiausios dorybės nukreiptos į asmens kaip individo tobulinimą. Platonas sukūrė valstybės teoriją, kurioje bandė atspindėti zmogaus galių tvarką, kur luomai turi atitikti sielos dalis. Pagrindinis kriterijus norint tapti valdovu yra ismintis. Pyktį atlieka kariūnai, gynėjai, issiugdę drąsą. Trečiasis sluoksnis - valstiečiai, amatininkai. Jie turėjo būti susivaldę, nes turėjo islaikyti tuos kariūnus ir valdovą.

Nuosavybė zmogų varzo, turėdamas nuosavybę isminčius, nesirūpins valstybe, kariūnams taip pat nuosavybė kenkia. Kariūnams buvo draudziama turėti seimas. Seima ir turtas zmogų daro konformistu.

Aristotelio dorybių teorija. Arist skyrė 2 etinių dorybių rūsis: teorines ir etines dor. Teorinės skirstomos į 1.liečiančias pastovius dalykus (protas-principų mąstymas, mokslas-mokėjimas, ismintis; ir visa tai yra siekiai, kurių zmogus turi norėti) ir 2. liečiančias kintamus dalykus (meistriskumas-sugebėjimas, protingumas-kaip veiklos dorybė; -reikia siekti ir sių dor, nes tai yra praktika). Etinės: 1.visuotinės (drąsa, nuoseklumas), 2.pinigų ir turto atzvilgiu (dosnumas, didziadvasiskumas), 3.autoriteto ir garbės atzvilgiu (isdidumas, garbės siekimas), 4.politiniame gyvenime (teisingumas).

Etinės dor orientuotos į zmogaus veiklą visuomenėje (pasak Aristotelio, graikas-visuomenės narys). Zmogui būtinos visuotinės dorybės. Piliečiai turi ginti valstybę, tačiau jie turi būti nuosaikūs. Jis turi laikytis "aukso vidurio". Nuosaikumas-pusiausvyra (pus) tarp geismo (visko norėti) ir nieko nenorėjimo. Pinigų ir turto atz.-pus tarp islaidumo ir sykstumo. Didziadvasiskumas-pus tarp gyrimosi ir smulkmeniskumo.

Autoriteto ir garbės atzvilgiu-kaip zmogus turi jaustis kt zmonių tarpe. Isdidumas-pus tarp pasipūtimo ir visisko savęs sumenkinimo.bendraujant su kt zmonėmis: tiesumas - pus tarp pagyrimiskumo ir ironijos. Mandagumas-pus tarp juokdarystės ir nerangumo. Draugiskumas - pus tarp koketavimo ir barimosi. Politiniame gyv: teisingumas. Vykdydamas valstybės reikalus, zm turi būti teisingas. Tai susivaldymo, drąsos ir isminties triada.

Tomo Akviniečio dorybių teorija. TA plėtojo Platono ir Aristotelio teorijas, tačiau susiejo jas su kriksčioniskąja tradicija. TA sako, kad egzistuoja 2 dorybių lygmenys: 1.dorybės, kurias zm turi issiugdyti pats;2.dor, kurių zm negali issiugdyti (jos yra duotos Dievo-teologinės).

čia yra 4 dorybės: protingumas-svarbiausia praktinio proto dor; teisingumas-svar dor santykiuose su kt zmonėmis; drąsa ir santūrumas - dorybės, priskiriamos juslinių objektų tipui. Zm turi sias dorybes lavinti.

)teologinės: tikėjimas; viltis; meilė. Jas zm gauna per Dievo malonę.Zm yra netobulas, todėl jis negali atlikti tobulai jokio darbo. Tai galima padaryti, jei zm zino, kad rytoj jis padarys geriau negu siandien (viltis). Meilė: visa zm ir visuomenės veikla nukreipta į gėrio kūrimą. Tai meilės rodymas (padėti kitiems). TA taip suteikia prasmę zm egzistavimui.

Zm siekia tobulumo. Tai nuolatinis procesas. Niekas nieko tobulai padaryti negali. Tačiau, siekiant tobulumo, zm turi atsizvelgti į tas sąlygas. Tačiau iskeltas tobulumo tikslas turi būti pasiektas. Tai pasaukimas.

Makvintero etika

Pagr veikalas-1981m "Dorybės praradimas". Naujas poziūris. Zm yra įmetamas į sį pasaulį, ir čia patenka į sluoksnį, kuriame yra 3 taisyklės: 1.socialinių vaidmenų lygis; 2.asmeninių vertybių orientacijų lygis; 3.etnosocialinių vaidmenų lygis.

Soc v l-kiekviena is mūsų atliekame visuomenėje tam tikrą vaidmenį, kuris susijęs su tam tikrom dorybėm, pvz, vairuotojo, verslininko dorybė

asm v l-kiekvienas is mūsų turim vertybinius prioritetus, supratimą, kas yra dora ir kas ne. Vertybių pirmumo tvarka. Sis lygis nukreipia į pasirinktas vertybines orientacijas, kurias zm pasirenka.

Etn v l. mes gyvenam visuomenėje, seimoje, tautoje, religijoje ir esame su tuo susiję.

Induizmo ir budizmo etika

Buda kaip sviesuolio idealas. Buda gim.560m.pr.Kr.Liublino km. Tiki reinkarnacija. Buda isrinko kam, kur, kada gimė (taip sakoma) Sakoma, jog jis gimė per desinį savo motinos Majos soną. Po 7-ių dienų jo motina mirė. Jį augino motinos sesuo. Buvo auklėjamas rūmuose, prabangoje, įgijo gerą issilavinimą. Tėvui buvo pranasystė, jog sūnus taps arba vadovu arba klajūnu ir dėl to jis atribojo sūnų nuo pasaulio. Paskui Budos zmonai gimė sūnus. Būda buvo kelis kartus istrukęs is namų. Jis pamatė silpną senį, invalidą, laidotuves. Jis paklausė, kas tai. Jam atsakė, kad tokia dalia. Paskui 4-ą kartą pamatė vienuolį laimingą. Jis paliko namus, seimą ir nuėjo ieskoti tiesos. Jis bandė jogos pratimų pagalba sukurti savo as. 6 m. gyveno S. Indijoje. Gyveno l.blogai, marino save badu. Jo sveikata taip susilpnėjo, kad jis prarado kai kurias savybes. Jis suprato, kad badas - ne iseitis. Jis pradėjo medituoti. Induizme medis l.garbinamas dalykas.Jis isrado 4-ias tiesas.Buda isvertus is sanskripto reiskia praregėjęs, sviesuolis, nusvitęs.Viena is tiesų yra tai, kad egz. kančia ir kad galima is jos issivaduoti. Kita tiesa, jog yra reinkarnacija: mirtis, gimimas, netekimas zmonių yra kančios. Nuo kančios priezasčių issprendimo prikl. reinkarnacija. Karma - poelgiai prikl.nuo gyvenimo. Karmos būdu galima prisiartinti prie nirvanos. Suvokęs 4-ias tiesas jis tapo Buda, galėjo pasiekti nirvaną. Buda pasiliko zemėje ir pradėjo mokyti zmones. Pas jį grįzo 5 pasekėjai. Kai jis tapo 60-ties, isleidp jiuos mokyti zmones. Moterų neįleido į mokymą, nes jos issklaido. Po to jis 45 m. keliavo po Indiją kaip vienuolis.Kai jam buvo 80 metų, jis isėjo is gyvenimo. Jo skulptūr.,paveiksl.,biografijos atsira-do l.vėlai. Budizme nėra Dievo. Buda buvo pranasas. Nusvytimas susijęs su issivadavimu. Siekiama issivadavimo,tai susiję su dvasinėm jėgom. Tai auksčiau uz intelektą. Budizme kiekv.zm.yra individualy-bė, nėra zmonių masės. Pgl. jį nėra jokių stebuklų. 2-ją Budos nusvytimo naktį, jis pamatė gimimo, isminties periodus. Pasaulis sudarytas is mazų dalelyčių, viskas juda, nieko nėra amzino. Karma - kokybė isryskėjanti individo mintyse, poelgiuose. Budizmas isskiria fizinius elementus:zemę, vandenį, ugnį ir orą. Jų sistemingai suklasifikuoti negalima. Pagr.tezė-visai atsisakoma sielos tęstinumo. Vietoj sielos iseina karma. Sielos nėra. 3-ią meditacijos naktį atsiskleidė 4-ios tiesos: 1.kančios pripazinimas; 2.kančia turi priezastį: aistrą ir nemoksliskumą; 3.kančią įmanoma įveikti; 4.nurodo, kaip įveikti kančią. Įveikimui yra 8 pakopos (kelias). Gyvenimas pgl.tiesas yra gyvenimas viduriuku. Budizme atsisakoma savojo as. Nirvana - salis, kurioje nėra nieko, būtis kur egz.,bet niekas neįtakoja. Pirmasis budizmą į Europą atvezė Sopenhaueris. Kriksčionybėje siela yra svarbiausias dalykas. Visada kenčia siela. Budizme yra karma, nuo kurios kenčia kūnas.(pvz., gali pavirsti slieku, jei bus bloga karma). Karma joga. Jos pagr. tikslas, ką veikti. Tai nulemia 6 principai: 1.susitvardymas;2.veikti,vykdyti savo pareigą; 3.veikti nesuinteresuotai; 4.neprisiristi; 5.veikti laisvam; 6. rūpintis savimi, o ne pasauliu. Zm. turi veikti dėl pačios veiklos, o ne dėl vaisių. Jis neturi prisiristi, nes tai trukdo asmeniui atitrukti nuo savo pasaulio. Zm. turi elgtis laisvai. Jis tarsi apibendrina pirmus principus. Zm.turi rūpintis savo karma. Jis turi nesikysti į artimo zmogaus karmą.

Joga- praktinis kelias į nirvaną.

Rytų pasaulėziūrai yra būdingas sinkretizmas arba neudalizmas. Neudaliska būties (visatos) ir būtybės (zmogaus) struktūra yra ne diskretiska, o tolydi. Is vieno būvio nuo vienos būties pakopos pereinama į kitą palaipsniui -tarsi vienas po kito nusilukstentų mūsų apvalkalai, nuo grubiausių iki subtiliausių, kol nebelieka nieko -uzgęstame, istirpstame, susiliejame su Brahmanu-pasiekiame nirvaną. Tų būties būvių yra 7: 1) regimasis kūnas; 2) eterinis kūn.(neregimoji medz.); 3) astralinis k.- dar subtilesnė medz., nuo kurios priklauso gyvybė; 4) pojūtis psichikos lygmuo, kuriame jau aiski individualiacija, būdinga ir gyvūnams; 5) sąmonės lygmuo,sanskritiskai-manas;sį lygmenį pasiekia zmogus;zmoguje "manas" linkęs tapatinti save su "čita"-asmens intelektu,vadinasi linkęs nukrypti į individualizaciją,į personifikaciją,dėl to einant į nirvaną tenka to nukrypimo atsisakyti, atsiriboti nuo logikai paklūstančios minčių eigos; 6) dvasios sviesos, isminties lygmuo-budhi;sį būvį pasiekia ne kiekvienas zmogus-tik sviesuolis,kaip Buda, kuris jau arti nirvanos;zmogaus intelektas jau nieko nezino ir nieko negali konkretaus pasakyti apie tą būvį; 7) Brahman-auksčiausioji objektyvi realybė,beasmenis absoliutus dvasinis pradas,is jo visa randasi ir su juo visa vėl susilieja.Brahmanas anapus erdvės ir laiko, anapus priezastinių rysių, laisvas nuo savybių ir veiksmų, neapibūdinamas pozityviais terminais ir netelpa į jokios logikos rėmus.Jis apibūdinamas neiginiais. Brahmaną galima patirti tik auksčiausia religine intuicija.

Zmoguje kiekvienas tų būties lygmenų turi savo energetinį centrą-čakrą.Visos čakros issidėsčiusios zmogaus stuburo vertikalėje,pradedant stuburgaliu ir kylant link virsugalvio.

Zmogaus gimimas-laipsniskas įsigaubimas į vis grubesnių būvių apvalkalus,o mirtis -tų apvalkalų nusilukstenimas,trunkantis daug metų ir priklausantis nuo karmos.Keisti savo karmą taigi ir priartinti nirvaną galime tik gyvendami zemėje.Kad nirvana būtų greičiau pasiekta,reikia tikslingai lavintis,o klasikinė tokio lavinimosi praktika yra joga. Joga - sanskritiskas terminas,reiskiantis jungtį,dalyvavimą,tvarką.Tuo terminu vadinama ir viena is sesių ortodoksinių brahmanizmo krypčių. Tai pavadinimas komplekso priemonių ypatingai dvasinei būsenai pasiekti.Jogos sistemų arba kelių į praregėjimą yra: 1) Dzani joga­ - pazinimo,filosofinės isminties kelias(Buda); 2) Bhakti joga - religijos kelias; 3) Karma joga - pasaulietiskos veiklos kelias. Visi sie keliai veda į vieną tikslą; nė vienas kelias nėra geresnis uz kitą.Ir visų jų struktūra ta pati - 8 laipteliai \ 8 kelio atkarpos: 1) jama- susitvardymas, apsiribojimas savotiska askezė. Į ją įeina achimsa- reikalavimas nezudyti jokios gyvybės,net vabzdys yra kieno nors inkarnacija- nuzudė jį pazeisime jo karmą ir pakenksime savajai. 2) nijama - etinė kultūra: yra tam tikros dorovės normos, kurių nesilaikydami nutoltume nuo nirvanos. Budistai taip pat neturi gerti,meluoti,paleistuvauti,tingėti. 3) asana - kūno disciplina ir pusiausvyra, treniruojama priimant tam tikrą padėtį-pozą.Kiekviena poza susijusi su poveikiu į tam tikrą čakrą ir skirta harmonizuoti tam tikrų organų veiklai. 4) pranajama - kvėpavimo sureguliavimas: jogoje kvėpavimas taip pat ir kosminis energetinis rysys. 5) pratjachra -pojūčių,jausmų izoliavimas: reikia taip atsiriboti nuo aplinkos,kad nieko nematytum,negirdėtum,nereaguotum į jokius aplinkos trikdzius. 6) dcharana - dėmesys turi būti taip sutelktas ir sukoncentruotas,kad nebūtų progos jokiai valios įtampai. 7) dchajana - meditacija;zmogisko intelekto nuslopinimas. 8) samadchi - susitalpinimas, susiliejimas su meditacijos objektu,savotiska aiskiaregystės ekstazė,kuri baigiasi visisku issilaisvinimu nuo minčių objekto, visisku abejingumu - nirvana.Tai auksčiausia jogos pratybų pakopa,įgyjama dar zmogui nemirus.

Apskritai joga - tai zmogaus proto prasviesėjimo ir sielos apsivalymo, nuskaidrėjimo pratybų sistema.

Karma jogos etikos pagrindinės nuostatos.

Karma joga-kelias į nirvaną, į "prasviesėjimą" per veiklą,t.y.sis kelias skirtas veikliems zmonėms. Pagrindinis jos principas-"nesvarbu, ką veikti, svarbu-kaip veikti'. Sį "kaip veikti" taigi kaip veikti,kaip elgtis, kaip gyventi, kas yra gera, o kas bloga, nurodo keletas etinių principų. Jų yra 6:

Susitvardyti

Veikti-vykdyti savo pareigą

Veikti nesuinteresuotai

Neprisiristi

Veikti laisvai

Rūpintis savimi, o ne pasauliu

Pirmasis sių principų-susitvardymas yra esminis karma jogos principas, kuris reiskia, jog 1-asis zingsnis į nirvaną gali būti pasiektas tik susitvardzius,t.y." atsisakius natūralių, kūno poreikių",kuomet energija is zemųjų centrų(čakrų)perkeliama į aukstesnius-dvasinius. Tik atitinkamą energiją įgijusi ir zemuosius savo lygmenis įveikusi zm. siela gali istrūkti is amzinojo sansaros gimimo-mirties rato traukos ir pasiekti nirvaną. Kartais sis susitvardymas aiskinamas kaip saikingumas.

Antrasis karma jogos principas skelbia, jog zmogus turi atlikti tai,kas jam skirta gyvenime. Kadangi kiekvienas zm. uzima tam tikrą vietą tiek visuomenėje, tiek tam tikrą soc. Statusą, jis ir turi atitinkamai pagal jį ir veikti(tėvas-tėvo ir pan.) bet kad veikla būtų gera ir netrukdytų. Susikaupti ir tobulintis, būtina įvykdyti trečiąjį principą-veikti nesuinteresuotai. Veikla yra nesuinteresuota, kai ji pati, o ne jos rezultatas yra veiklos tikslas, kai nėra siai veiklai isorinių kitų motyvų. Reikia stengtis gerai atlikti savo pareigą,savo pasaulietiskus darbus, negalvojant net apie jų padarinius. Veikdamas ne sau, jis atsiriboja nuo savojo materialiojo "as" ir artėja prie dievybės. Ketvirtasis principas reikalauja neprisiristi prie daiktų, veiksmo objekto, padarinių, net prie zmonių, kadangi tai-zemiskasis pasaulis, kuris pririsa prie zemės ir neleidzia sielai nuo jo atitrūkti. Penktasis skelbia, jog reikia būti laisvam. "veikti laisvai-vadinasi veikti su meile. Be meilės nėra dvasios laisvės, o dėl nelaisvos dvasios ir veikla negali būti laisva. Is nelaisvos veiklos randasi visos nelaimės. Laisvąją veiklą, kaip ir tikrąją meilę, galima atpazinti is to, kad joje nėra isskaičiavimų, neigiamų emocijų, kančios, -ji negimdo blogio.Kas pavyduliauja-prisirisa, o tikroji meilė yra laisva, nesuinteresuota, ji teikia palaimą, o ne skausmą. Laisva veikla isvaduoja zm. is pančių. Sestasis principas skelbia, jog reikia rūpintis savimi, o ne pasauliu. Tik patys tobulėdami ir prasviesėdami mes padedame sau, o kartu ir kitiems, kadangi gerindami savo karmą,prisidedame prie viso pasaulio gerėjimo. Kartu tai-ir nesikisimo į kitų gyvenimą-pagarbos jų karmai principas.

Kaip galime spręsti is jos principų, karma joga-grynai individualistinis kelias į nirvaną, bet is kitos pusės nirvana-tai visiskas individualumo isnykimas. Visų jogos pratybų svarbiausias principas-pastangos atsiriboti nuo individualių pojūčių, jausmų, valios, net nuo savo minčių. Kai kurie svarbiausi karma j. principai labai panasūs į kriksčioniskuosius(neprisirisimo prie daiktų), bet esti ir is esmės jai priestaraujančių principų-tokių kaip reikalavimas rūpintis tik savo prasviesėjimu, o ne artimo sielos isganymu, kurie gali b. Svetimi kriksčionisko mąstymo zmogui.

Sokrato etika

Apie jį parasyta daug knygų, tačiau jo paties knygų nėra. Jis turėjo daug pasekėjų. Gimė 78 olimpiados metais. Jis buvo 2-as sūnus seimoje. Apie Sokratą buvo sakyta, kad jis bus savo gyvenimo vadovu. Jis tapo Atėnų piliečiu. Jis buvo l.smalsus, bendraujantis. Lankėsi Delfose. "Pazink pats save" posakis paskatino jį tuo domėtis. Jo gyvenimo aistra buvo filosofiniai pokalbiai bet kur ir bet kada. Centre buvo zinojimas, dorybė, tiesa - moraliniai principai. Jis vedė ir turėjo 3 sūnus. Atvirai kritikavo viską, kas prasilenkė su tiesa ir dorybe. Sokrato tiesa neatitiko Atėnų įstatymų. Jis turėjo galimybę bėgti, bet to nepadarė. Jis sėdėjo kalėjime, kur isgėrė taurę nuodų ir dėl to mirė. Po jo mirties buvo jo pasekėjai. Sokratas dazniausiai vaiksčiojo basas. Zm.turi pazinti save. Jo gyv.esmė - pazinti tikrąsias savo savybes ir ismokyti to kitų zmonių. Jis buvo gerasirdis, visada gerai nusiteikęs. Visi manydavo, jog jis yra laimingiausias zm.pasaulyje. Jis teigė, jog zino, kad nieko nezino. Jis vengė tiesioginės politinės veilos. Bet, jei reikėjo, eidavo į liaudies susirinkimus. Jis gyveno skurde, bet nesiekė turto, nes tai gali isvesti is doros kelio. Karo metais jis gynė savo valstybę, o taikos metais gynė tiesą, norėjo issaugoti teisingumą. Savo isvaizda jis siekė parodyti savo individualumą, bet ir savo elgesiu. Jis manė,jog valstybės įstatymai turi zm.soc.prigimtį. Skelbė, jog zm.individualybė, jo nuomonė nenuginčijama. Jis reikalavo, jog tie, kas siekė valdzios, būtų kompetetingi, pazintų zmones ir jų poreikius. Jo pagr.idėjos: 1.dorybės; 2.gėris. Jos yra susijusios. Kiekv.dorybė yra gėris. Jis ieskojo zm.prigimties. Pagr.po-stulatas - zinojimas. Visas blogis kyla is nezinojimo. Zinojimas nėra įgimtas gero ir blogo. To reikia visą gyvenimą mokytis. Dorybes pazinti yra l.naudinga. Zm.zinantis doroves elgiasi teisingai, o tai suteikia laimę, kuri atnesa gerumą. Kuo maziau troksti, tuo esi arčiau dievų, o jei nieko netroksti - tai esi dieviskas. Kinika - zemiskų dalykų niekinimas (cinizmas). Dorybės skirstomos į: 1. teisingumas. T.y.paklusti rasytam ar nerasytam įstatymui (pgl.Sokratą). Zm., kuris laikosi to, nusipelno pagarbos ir t.t. 2. narsumas. Zm., kuris zino kaip jį įveikti. Narsumas yra įgimtas. 3. nuoseklumas. Zm.nesugebantis susivaldyti, nėra laisvas zmogus. Zm.yra blogu, jei nesugeba susivaldyti. Zm.turi grūdinti kūną. Tingėjimas tai nuodinga veikla. Kas nedirba, tam ir dievai negali padėti. Teisingumas - zinojimas, kas pridera. Dievo baimingumas - zinojimas, ko nori Dievas. 2 pagr.metodai skleisdamas savo mokymą: 1.metodologija: 1)negatyvinė pusė, 2) pozityvinė pusė;2.teologija. Jis skaidydavo sudėtingus klausimus į smulkesnius, o dazniausiai pasnekovui reikėjo atsakyti taip arba ne. Jis dar naudojo indukcijos metodą. Sokrato teologija buvo ypatinga, turėjo savo bruozų. Jo Dievas - beasmenis visatos protas. Jo poziūris į mirtį ir į sielą buvo įdomus. Mirtis yra 2-jų būdų. Siela yra dieviska nematoma būtybė atsiskirianti nuo kūno. Dorybių savybės: 1.visuotinumas; 2.pasirin-kimas; 3.instrumentalumas (protas, kurį as renkuos

Sokrato asmenybė, jo dorovinė ir pilietinė pozicija

Sokratas gimė 469m.pr.Kr. Alopekėje (netoli Atėnų) akmenskaldzio Sofronisko ir pribuvėjos Fainaretės seimoje. Jis buvo antras sūnus. Jaunystėje Sokratas gavo gerą pradinį issimokslinimą, o sulaukęs 18 metų tapo Atėnų piliečiu, davęs priesaiką laikytis įstatymų. Kaip ir visi graikų jaunuoliai, Sokratas atliko karinę prievolę. Manoma, kad Sokratas jaunystėje buvo perėmęs tėvo amato paslaptis. Tačiau akmens tasymo ir skulptoriaus instrumentai jo netraukė. Apskritai apie pirmuosius keturis Sokrato gyvenimo desimtmečius nedaug tėra patikimų zinių. Tačiau viena galima tvirtai pasakyti - jo gyvenimo stichija buvo filosofiniai pokalbiai bet kur, bet kada ir su bet kuo. Jo klausytojų ir pasnekovų ratas buvo platus ir įvairus - filosofai sofistai, politikai, karvedziai, poetai, menininkai, amatininkai, pirkliai, net neretos ir vergai. Pokalbių temos taip pat buvo kuo įvairiausios - apie dievus ir zmones, apie valstybę ir įstatymus, apie protą ir kvailumą, apie tiesą ir melą. Tačiau kad ir apie ką ir su kuo Sokratas kalbėdavosi, jo dėmesio centre visada būdavo moraliniai zmogaus pagrindai - zinojimas, tiesa, dorybė. Antroje gyvenimo pusėje Sokratui teko trejetą kartų dalyvauti karo zygiuose. Įkopęs į 5 desimtmetį, Sokratas vedė, susilaukė trejeto sūnų - Lamproklio, Sofronisko ir Menekseno.

Nors Sokratas vengė politinės veiklos, tačiau paskutinįjį savo gyvenimo desimtmetį burtais jis buvo isrinktas Atėnų tautos susirinkimo nariu. Sokratas pirmiausiai reikalavo, kad tie, kurie siekia valdzios, gerai ismanytų valdymo meną. Todėl jam buvo nepriimtina burtais pagrįsta pareigūnų rinkimo tvarka. Tokiu keliu į valdzią pakliūdavo atsitiktiniai nekompetentingi asmenys. Apskritai Sokratas neteikė didelės reiksmės valdymo formai - svarbiausia jam buvo pareigūnų kompetencija ir įstatymų laikymasis. Tokį Sokrato poziūrį tuometiniai pareigūnai laikė demokratijos pagrindų kritika. Be to, daugeliui nepatiko ir Sokrato sugebėjimas taikliais klausimais priversti pasnekovą atskleisti savo tikruosius sugebėjimus, apnuoginti savąjį menkumą, susimąstyti dėl moralinių savo gyvenimo principų. Tai, kad Sokratas atvirai kritikavo viską, kas tik prasilenkia su tiesa ir dora, jo tiesumas ir princingumas, savitas nepriklausomas jo gyvenimo būdas darė jį visiems neparankiu zmogumi, odiozine asmenybe, todėl buvo ieskoma preteksto jo atsikratyti. 399m.pr.Kr. nevykėlis poetas Meletas sukurpė oficialų skundą, kuriame Sokratas kaltinamas 1)bedievyste, 2)naujų dievybių pripazinimu bei 3)jaunimo tvirkinimu ir reikalaujama jam mirties bausmės. Sokrato tiesa neatitiko Atėnų įstatymų, ir jis pasirinko mirtį. Nieko nepadėjo ir draugų įkalbinėjimai gelbėtis, bėgti is kalėjimo. Sokratas stoiskai sutiko mirties nuosprendį ir isgėrė cikutos nuodų taurę.

Sokrato asmenybė įkūnija tauriausias zmogaus dvasines ir moralines savybes. Tai buvo zmogus, kuris gyveno taip, kaip pats mokė gyventi kitus. Jis buvo nepaprastai teisingas, kuklus, istikimas savo draugams, savaip dievobaimingas ir itin nuosaikus fizinių poreikių atzvilgiu. Sokrato asmeninis poziūris į valstybės praktinių reikalų tvarkymą buvo aiskus ir kryptingas: jis vengė tiesioginės politinės veiklos, tačiau esant reikalui ir būtinybei joje dalyvavo. Lankydavo liaudies susirinkimą, buvo prisiekusiųjų teismo narys, atlikdavo religines ir pilietines priedermes. Kaip savo valstybės pilietis, jis istikimai tarnavo savo tėvynei, karo metais narsiai ją gynė, taikos metu taip pat rodė istikimybės pareigai pavyzdį, drąsiai gindamas tiesą ir nuo įsiaudrinusios minios, ir nuo pareigūnų piktnaudziavimo įstatymais. Kontrastas Sokrato moraliniam ir dvasiniam groziui buvo jo isvaizda. Jis buvo tiesiog bjaurus, tačiau pasizymėjo didziuliu vidiniu patrauklumu: būdavo gerai nusiteikęs, romus, svelnus, gerasirdis, mėgdavo juokauti, tad visiems atrodydavo, kad jis pats laimingiausias zmogus. O labiausiai visus traukė jo ismintis. Kaip tik tuo Sokratas issiskyrė is kitų atėniečių. Jis lauzė tradicinę, miestelėnų "gero", normalaus elgesio normą. Siuo poziūriu jis drąsiai ir nieko nepaisydamas demonstruoja savo individualumą. Tačiau svarbiausia - Sokratas kitaip mąsto ir vertina valstybės bei zmonių kasdienę elgseną. Taigi dorovinę ir pilietinę Sokrato pozicija galima taip apibūdinti. Jis laikosi visų pagrindinių polio įstatymų, atlieka religinius ritualus, bet nebesilaiko bendruomeninio, kolektyvinio vienmintiskumo principo. Jo asmenybiskas protas ima priesintis kolektyvo, daugumos nuomonei ir valiai. Sokratas savo elgsena patvirtina visuotinę reiksmę turinčių vertybių - teisingumo, tiesos, gėrio, doros - esamybę ir dvasinę galią. Neatsitiktinai Sokr. vis primena, kad teisingumą valstybėje uztikrina ne valdzios galia, fizinė jėga, daugumos nuomonė, o zinojimas ir ismanymas, kas yra gėris ir blogis, teisinga ir neteisinga, dora ir nedora.

Sokrato teismas. Ir jo etinė reiksmė

Sokrato teismo procesas nebuvo isimtis, naujas dalykas Atėnų visuomenėje. Mirties nuosprendzių dėl ,,bedievystės" buvo ir anksčiau, tik jie nebuvo įvykdyti. Sokratas tapo pirmuoju filosofu, kuris buvo nuteistas mirties bausme uz bedievystę ir jaunuomenės dorovinį ,,tvirkinimą", o teismo nuosprendį įvykdė pats ,,kaltinamasis", isgerdamas nuodų taurę. Kaltinimo procesas pries Sokratą prasidėjo 399 m. iki Kr. pavasarį. Teismas galėjo ir neprasidėti, nes Sokratas buvo įspėtas apie jam gręsiantį pavojų. Jis turėjo praktinę iseitį - savanoriskai pasitraukti is Atėnų į kitą Graikų miestą-valstybę ir teismo būtų isvengta. Sokratas nebėgo is Atėnų ir niekieno neverčiamas atvyko į teismą. Kaltintojų kalbų tekstai neisliko, apie kaltinimų turinį suzinome is Sokrato atsakomųjų kalbų teisme. Jis atremia jam adresuojamus abstrakčius, jokiais faktais ar konkrečiais įrodymais neparemtus kaltinimus neva jis zemina tėvų autoritetą, ragina negerbti tradicijų, gimtojo miesto ir valstybės įstatymų, nedalyvauti politinėje veikloje ir pan. Sokratas teisme nesiteisina, kalba ne kaip kaltinamasis ar nusikaltęs. Jo pozicija pasukta aiskinimų, įtikinėjimų linkme.Sokratas suvokia teismo proceso ir kaltinimų tendenciją - tarytum jis kaltinamas dėl jo savarankisko mąstymo ir kritinės, dorovinės pozicijos visuomenės gyvenime. Teismas pripazino Sokratą kaltu ir antru balsavimu skyrė jam mirties bausmę. Jo mirties nuosprendis vėliau buvo paskelbtas ,,klaida", o jo iniciatoriai grieztai nubausti mirties bausme ar isvyti is valstybės. Mirties bausmė demokratinėje Atėnų valstybėje buvo gana populiari ir paplitusi tvarkos palaikymo priemonė. Kol Sokratas laukė nuosprendzio įvykdymo, buvo rengiamas jo pabėgimo is kalėjimo ir pasitraukimo is Atėnų planas.Sokratas tokį planą atmetė. Kokie buvo jo motyvai? Nors kaltu savęs nelaikė, jis mano, kad po teismo jo sprendimai įgijo įstatymo ir teisingumo, taigi ir dorovinę vertę. Pabėgdamas jis pasielgtų kaip įstatymo lauzytojas, ir nustotų garbės, sąmoningai darytų blogį. Sokrato teismo etinė prasmė yra įvairiapusė ir gili. Mąstytojas savo pokalbiais ir gyvenimiska elgsena isreiskė ir liko istikimas tam, kas besąlygiska, kas ,jo supratimu, turi auksčiausios vertybės reiksmę. Sokratas ėjo savo keliu nesvyruodamas,netrikdomas neapykantos ir pasipiktinimo; jis nedarė jokių nuolaidų, nebandė issisukinėti ir numirė linksmas, pasikliaudamas savo tikėjimu.

Kanto etika

Kanto gėrio samprata

Kanto teigimu, auksčiausias gėris ir galutinis praktikos tikslas apima ir pirmąjį (moralinis tobulumas), ir tobulą siam proporcinga laimė) gėrį. Pagal sį apibrėzimą auksčiausias gėris yra moralinės praktikos objektas.Pirmuoju gėriu mūsų valia bent is principo gali disponuoti, nes jis priklauso nuo mūsų moraliskai reiksmingos laisvės. O tobulu gėriu mes galime disponuoti tik is dalies, nes jis priklauso nuo gyvenimiskų santykių, isorinių aplinkybių ir įvairiausių atsitiktinumų, kurie daznai sunaikina mūsų praktines galimybes. Tačiau čia iskyla naujas filosofiskai apibrėzto auksčiausio gėrio aporetikos poziūris: moralinis dėsnis reikalauja siekti auksčiausio gėrio pasaulyje. Tačiau dėl to, kad negalima disponuoti tobulu gėriu, sis auksčiausias gėris daugeliu atzvilgių pasireiskia kaip nepasiekiamas, kaip negalimas prasminis tikslas.

Kanto etikos ir religijos santykis

Kanto poziūris, kad idėjų pasaulis (vadinamoji grynojo proto sritis) neprieinamas racionaliam tyrinėtojui, gerokai pakirto tradicinės teologijos pozicijas. Teologija kūrė racionalius Dievo buvimo įrodymus, bandė analizuoti Dievo prigimtį. Kantas neneigė Dievo buvimo,- jis tik sakė, jog zmogus negali samprotauti apie tokius dalykus, kurie pranoksta zmogiskojo suvokimo galimybes. Dievo neįmanoma įrodyti grynuoju protu, tačiau galima jį paprasčiausiai tikėti. Taigi kriksčioniams iskilo naujas uzdavinys- patiems atrasti Dievą, susikurti individualią religinę pasaulėziūrą, vadovaujantis asmenisku pasirinkimu ir praktiniu protavimu. Didziausiu tikėjimo autoritetu dabar tapo paties tikinčiojo vidinė nuostata, o ne Biblija ir net ne apsireiskimas.

Vadinasi paties zmogaus sprendimai apie tikėjimo dalykus ir yra visų svarbiausi. Kantas visus kvietė ne paklusti Biblijai, bet savarankiskai ją tyrinėti ir vertinti. Kantas tikėjo, kad Biblijos autoritetas priklauso nuo mūsų pačių. Zmonija is tikrųjų subrendo.

Kanto įsitikinimu, filosofija pranasesnė uz teologiją. Jis atkakliai tvirtino, kad religija neturi perzengti proto ribų, o kriksčionybės doktrinos gali būti interpretuojamos tik vadovaujantis protu. Samprotaudamas apie Dievo buvimą, Kantas pabrėzė, jog svarbu sukurti tokią filosofiją, kuri apimtų ir zmonių jausmus ir tikėjimą. Kantas nemanė, kad galimi kokie nors racionalūs Dievo buvimo įrodymai, kadangi tai būtų tik prielaidos. Dievas negali būti mąstomas erdvės ir laiko kategorijomis, vadinasi, neįmanoma jo buvimo remiantis zmogiskąja patirtimi. Teiginį, kad Dievo buvimo įrodymai yra neįmanomi, dar neisplaukia, kad jis is tikrųjų yra; zmogaus protas apsiriboja tik regimuoju pasauliu; negalima tikėjimo aiskinti visuotiniu priezastingumo principu.