ŪKIO SUBJEKTO FINANSINĖS BŪKLĖS ANALIZĖ

4 tema. ŪKIO SUBJEKTO FINANSINĖS BŪKLĖS ANALIZĖ

4.1. MOKUMO IR LIKVIDUMO SĄVOKOS

Pelningumas yra labai svarbus ūkio subjekto veiklos rodiklis. Bet kiekvienai įmonei ne maziau svarbu siekti finansinio stabilumo, kuris suprantamas kaip sugebėjimas grązinti skolas, mokėtinas per vienerius metus ir po vienerių metų. Mokumas ir yra gebėjimas laiku įvykdyti visus finansinius įsipareigojimus. Mokumą reikia priskirti prie svarbiausių ūkio subjekto tikslų, nes nemoki įmonė negali palaikyti normalių santykių su kitais rinkos dalyviais, praranda kreditori&# 12112q1622m 371; ir klientų pasitikėjimą, jai iskyla bankroto grėsmė.

Atliekant finansinę analizę nagrinėjamas tiek trumpalaikis, tiek ilgalaikis įmonės mokumas.

Sprendziant apie trumpalaikį mokumą, trumpalaikis turtas gretinamas su įmonės turimais trumpalaikiais įsipareigojimais. Įmonė, norėdama būti moki, privalo nuolatos turėti pakankamą pinigų kiekį, arba pinigus būti investavusi į likvidų trumpalaikį turtą. Trumpalaikis mokumas ir trumpalaikio turto likvidumas glaudziai tarpusavyje susiję sąvokos. Likvidumu vadinama trumpalaikio turto pavertimo pinigais galimybė, o trumpalaikis mokumas yra įmonės gebėjimas laiku padengti einamuosius piniginius įsipareigojimus tiekėjams, darbuotojams, valstybei ir kitiems kreditoriams. Moki įmonė turi turėti pakankamai likvidaus trumpalaikio turto, kad galėtų padengti trumpalaikius įsipareigojimus.

4.2. TRUMPALIKIO MOKUMO ANALIZĖ

4.2.1. GRYNOJO APYVARTYNIO KAPITALO ANALIZĖ

Trumpalaikio mokumo analizę galima pradėti apskaičiuojant absoliučią grynojo apyvartinio kapitalo rodiklio reiksmę ir greitai susidaryti nuomonę apie įmonės finansinę padėtį. Grynojo apyvartinio kapitalo rodiklį galima apskaičiuoti dviem būdais. Pirmuoju būdu apskaičiuojama taip:

Teigiama grynojo apyvartinio kapitalo suma reiks, kad įmonė pajėgi turimu trumpalaikiu turtu padengti savo trumpalaikius įsipareigojimus ir dar turi finansinių resursų tolesnei veiklai. Jeigu trumpalaikio turto yra tik trumpalaikiams įsipareigojimams padengti arba dar maziau, tai tokia įmonė yra nemoki, jos finansinė būklė bloga, ji neturi apyvartinių lėsų toliau dirbti .

Grynojo apyvartinio kapitalo rodiklio reiksmė apskaičiuojama ataskaitinio laikotarpio pradzioje ir pabaigoje. Sumos mazėjimas galėtų reiksti, kad artimiausiu metu įmonei pritrūks apyvartinių lėsų. Apyvartinio kapitalo sumos augimas daznai teigiamai charakterizuoja įmonės finansinės padėties pasikeitimą. Bet ne visada. Todėl, kad grynasis apyvartinis kapitalas gali didėti tik didėjant verslo mastams (didėja tiek trumpalaikis turtas, tiek trumpalaikiai įsipareigojimai), bet įmonės trumpalaikis mokumas gali net blogėti. Taip atsitinka, kai lėsos įsaldomos atsargose, gautinose sumose ar kitame trumpalaikiame turte. Analizuojant grynojo apyvartinio kapitalo kaitą per ataskaitinį laikotarpį yra naudinga apskaičiuoti kiekvieno trumpalaikio turto ir trumpalaikių įsipareigojimų straipsnio pasikeitimus. Tokiu būdu isaiskinama dėl kokių veiksnių padidėjo arba sumazėjo grynojo apyvartinio kapitalo suma ir galima įvertinti pasikeitimų poveikį įmonės trumpalaikiam mokumui.

Įvairiose verslo sakose reikalingo grynojo apyvartinio kapitalo optimalus dydis būna skirtingas. Jis priklauso nuo pardavimų masto, atsargų apyvartumo greičio, atsiskaitymų su pirkėjais tvarkos ir kitų veiksnių. Finansų vadybininkams nustačius optimalų grynojo apyvartinio kapitalo dydį jis turėtų islikti pastovus nepriklausomai nuo to, kaip keistųsi verslo mastai.

Antruoju būdu grynasis apyvartinis kapitalas apskaičiuojamas:

Siuo būdu apskaičiuojant grynąjį apyvartinį kapitalą galima nustatyti kuri pastoviojo kapitalo dalis dalyvauja apyvartoje.

Įmonės ilgalaikio turto įsigijimo saltiniai yra savininkų nuosavybė ir ilgalaikiai įsipareigojimai. Trumpalaikis turtas formuojamas savininkų nuosavybės ir trumpalaikių įsipareigojimų sąskaita. Jeigu antruoju būdu apskaičiuotas apyvartinis kapitalas būtų neigiamas, tai reikstų, kad dalis ilgalaikio turto įsigyta naudojant trumpalaikius įsipareigojimus. Tai būtų finansinės drausmės pazeidimas ir pavojinga įmonei.

Antrojo grynojo kapitalo apskaičiavimo būdo privalumas ir tame, kad galima numatyti grynojo apyvartinio kapitalo didinimo (jeigu yra poreikis) kelius. Tai galima daryti didinant savininkų nuosavybę, perleidziant įmonei nereikalingą ilgalaikį turtą, aktyviau naudojantis ilgalaikiu kreditavimu. Daznai apskaičiuojamas ir santykinis apyvartinio kapitalo rodiklis, kuris parodo ar įmonė jo turi pakankamai:

Rekomenduojama, kad sio rodiklio reiksmė turi būti ne < uz 1,2, bet neturi virsyti 2,0.

4.2.2. TRUMPALAIKIO MOKUMO ANALIZĖ

NAUDOJANT SANTYKINIUS RODIKLIUS

Grynojo apyvartinio kapitalo, kaip ūkio subjekto trumpalaikio mokumo rodiklio, informatyvumas yra gana ribotas. Jo negalima naudoti vertinant skirtingo verslo, nevienodų ataskaitinių laikotarpių, įvairaus dydzio įmonių mokumo. Tiksliau įmonės trumpalaikį mokumą apibūdina santykiniai koeficientai. Dazniausiai naudojami du santykiniai rodikliai:

Bendrojo mokumo koeficientas (current ratio);

Kritinio (skubaus) mokumo koeficientas (quick ratio).

Siuo koeficientu isreiskiamas trumpalaikio finansinio stabilumo laipsnis.

Nezinant kas yra būdinga vienai ar kitai veiklos sričiai yra sunku pasakyti ar apskaičiuotas koeficientas yra geras, ar ne. Tose įmonėse kur atsargos juda greitai ir kuriose yra mazai (arba visai nėra) prekybos skolų, koeficientas būna mazesnis, bet įmonei pakanka trumpalaikio turto trumpalaikiams įsipareigojimams padengti. Ten, kur reikia turėti didesnes atsargas, kur ilgas technologinis ciklas ir prekės parduodamos skolon, koeficientas turi būti didesnis. Didesnis bendrojo mokumo koeficientas bus ir tos įmonės, kuri neturi stabilios rinkos, kurios veikla rizikinga ir kuri stengiasi apsirūpinti didesniu trumpalaikiu turtu.

Priimta galvoti, kad patenkinamas bendrojo mokumo lygis svyruoja nuo 1,2 iki 2,0. Jeigu rodiklis nukrenta zemiau 1,2 ir toliau vis mazėja, tai gali būti signalas, kad įmonės galimybės padengti trumpalaikius įsipareigojimus greitai pasidarys mazos. Jeigu koeficiento reiksmė didesnė uz 2,0, tuomet jis rodo, kad trumpalaikiame turte įsaldomos lėsos, t.y. turtas blogai valdomas.

Koeficientas vadinamas "kritinio" mokumo koeficientu, nes yra grieztesnis įmonės trumpalaikio mokumo matas. Jis apskaičiuojamas is trumpalaikio turto atimant mazai likvidų turtą - atsargas. Rodiklio reiksmė turėtų būti apie 1,0.

Bendrojo ir skubaus mokumo koeficientai turi būti analizuojami tarpusavio sąrysyje. Jeigu yra aukstas bendrojo mokumo koeficientas ir zemas skubaus mokumo koeficientas, tai tas rodo, kad trumpalaikis turtas mazai likvidus. Jeigu pastebimas atotrūkio tarp bendrojo ir skubaus mokumo koeficientų didėjimas, tai reiskia, kad įmonėje kaupiasi atsargos.

Be paminėtų, dazniausiai naudojamų, santykinių trumpalaikio mokumo rodiklių, yra apskaičiuojami ir kiti. Tai, pirmiausia, absoliutaus (didziausio) mokumo koeficientas:

Koeficientas parodo kokios yra įmonės galimybės padengti trumpalaikes skolas nedelsiant. Koeficientas turėtų būti nuo 0,25 iki 0,50.

Jeigu didėja skirtumas tarp skubaus ir absoliutaus (didziausio) mokumo koeficientų, vadinasi lėsos įsaldomos gautinose sumose.

Gali būti apskaičiuojamas ir pardavimų aprūpinimo apyvartiniu kapitalu koeficientas:

Jeigu bendrojo, kritinio ir absoliutaus mokumo koeficientai apskaičiuojami naudojantis tik balanso duomenimis ir parodo kokia yra įmonės trumpalaikio mokumo būklė tam tikrai datai (si būklė gali labai greitai pasikeisti), tai pardavimų aprūpinimo apyvartiniu kapitalu rodiklis apskaičiuojamas naudojantis pelno (nuostolio) ataskaita ir balansu. Pardavimai kazkuria prasme atspindi laukiamus pinigų srautus. Todėl sis koeficientas trumpalaikį įmonės mokumą susieja su pinigų srautais. Be to, koeficientas leidzia įzvelgti tendencijas, kurios gali likti nepastebėtos analizuojant pirmuosius mokumo rodiklius. Gali susiklostyti tokia situacija, kada bendrojo ir kritinio mokumo koeficientai issilaiko stabilus, bet mazėja pardavimų padengimo apyvartiniu kapitalu rodiklis. Taip atsitinka sparčiai augant pardavimų mastams, o apyvartiniam kapitalui nekintant (arba didėjant lėčiau). Tokiu atveju įmonei gali neuztekti resursų pasiektiems pardavimų mastams islaikyti. Ir pirmas tokios situacijos simptomas - pastovus grynųjų pinigų trūkumas būtinoms kasdieninėms islaidoms padengti. Tyrimais nustatyta, kad Europos Sąjungos salyse minėtas koeficientas svyruoja nuo 11 iki 43% priklausomai nuo verslo sakos.

Trumpalaikį įmonės mokumą susieti su grynųjų pinigų srautais galima panaudojant ir finansinės būklės pakitimų (pinigų srautų) ataskaitą. Apskaičiuojamas grynųjų pinigų srautų ir trumpalaikių įsipareigojimų santykis:

Gauta rodiklio reiksmė > 1,0 rodo, kad pagrindinė įmonės veikla garantuoja pakankamus pinigų srautus trumpalaikiams įsipareigojimams padengti.

Visais atvejais, vertinant įmonės trumpalaikį mokumą, santykinius rodiklius reikia apskaičiuoti dazniau ir pastoviai sekti jų kitimo tendencijas.

4.2.3. TRUMPALAIKIO TURTO STRUKTŪROS ANALIZĖ

Analizuojant įmonės trumpalaikį mokumą svarbu įvertinti trumpalaikio turto mobilumą (likvidumą). Mobilus turtas yra toks, kurį galima greitai paversti pinigais ir jais padengti trumpalaikius įsipareigojimus. Trumpalaikio turto struktūra apskaičiuojama tam tikroms datoms ir tiriamos struktūros kitimas. Maziausiai likvidus turtas yra atsargos is kurių bus gaminamos pardavimui skirtos prekės. Taip pat nebaigta gamyba, pagaminta produkcija, perparduoti skirtos prekės, nebaigtos vykdyti sutartys. Labiau likvidziu turtu laikomos gautinos sumos. Tačiau, jeigu gautinos sumos sudaro labai didelę trumpalaikio turto dalį, tai tokia situacija rodo, kad įmonė gali turėti problemų atgaudama skolas is pirkėjų (ar kitų debitorių). Likvidziausias trumpalaikis turtas yra pinigai ir vertybiniai popieriai bei terminuoti indėliai. Trumpalaikio turto struktūra ir jos pokyčiai per analizuojamą laikotarpį gali turėti tiek teigiamos, tiek ir neigiamos įtakos įmonės trumpalaikiam mokumui. Aisku, kad didėjant labiau likvidaus trumpalaikio turto lyginamajam svoriui didėja įmonės galimybės padengti terminuotus trumpalaikius įsipareigojimus. Ir atvirksčiai.

4.3. ILGALAIKIO MOKUMO ANALIZĖ

4.3.1. KAPITALO FORMAVIMO SALTINIŲ ANALIZĖ

Vertinant įmonės finansinį stabilumą jos ilgalaikis mokumas yra dar svarbesnis, negu trumpalaikis. Sprendziant apie ilgalaikį mokumą yra analizuojami visi įmonės veiklos finansavimo saltiniai ir skolų vaidmuo finansavimui. Kuo daugiau įmonė turi skolų, tuo didesnė veiklos rizika. Skolindamasi įmonė įsipareigoja nustatytu laiku grązinti skolas ir mokėti palūkanas, kas sąlygoja neigiamus grynųjų pinigų srautus (pinigų "isplaukimą"). Tuo tarpu visai nėra aisku kiek per tą patį laikotarpį pinigų "įplauks". Situacija susidaro pakankamai neapibrėzta ir atsiranda finansinė rizika. Kyla klausimas kodėl įmonės taip rizikuoja ir nuolat naudojasi skolintu kapitalu? Todėl, kad skolinto kapitalo islaidos santykinai mazesnės uz tas, kurios būtų norint padidinti akcinį kapitalą. Didindama balanse skolintą kapitalą įmonė turi aukstesnį nuosavo kapitalo pelningumą, atsiranda galimybės plėsti verslo mastus, auga įmonės akcijų rinkos kaina. Vadinasi, skolos didina ne tik riziką, bet ir duoda didesnį pelną, demonstruoja įmonės lankstumą ir rodo kad verslo pasaulyje ja pasitikima. Svarbiausias įmonės finansų vadybininko uzdavinys - palaikyti reikalingą proporciją tarp nuosavo ir skolinto kapitalo ir nubrėzti protingos rizikos ribas.

Dazniausiai tos įmonės, kurios tvirtai laikosi rinkoje ir dirba pakankamai pelningai, skolinasi daugiau. Įmonės, kurių verslas mazai efektyvus, kur bloga vadyba, o veiklos perspektyvos neaiskios, naudojasi nuosavomis lėsomis. Finansininkai laikosi nuomonės, kad skolintas kapitalas neturėtų virsyti 50% viso kapitalo, nes kitaip finansinė rizika gali pasidaryti per didelė ir įmonei iskyla nemokumo grėsmė. Tačiau isvystytos rinkos salyse (Europos Sąjungos ir Japonijoje) yra nemazai įmonių, kuriose skolintas kapitalas siekia 70 ir daugiau procentų.

Taigi, finansinės analizės uzdavinys yra nustatyti skolintų ir nuosavų saltinių santykį bendroje visų kapitalo formavimo saltinių sumoje ir santykio kitimą per analizuojamą laikotarpį. Nuosavi ir skolinti lėsų saltiniai detalizuojami naudojantis balanso duomenimis ir apskaičiuojamas kiekvienos sudėtinės dalies lyginamasis svoris. Įmonės finansiniam stabilumui įvertinti svarbu isaiskinti ne tik kaip pasikeitė proporcija tarp nuosavų ir skolintų kapitalo formavimo saltinių, bet ir kokios priezastys nulėmė nuosavo ir skolinto kapitalo sumų ir jų lyginamųjų svorių pasikeitimus. Pavyzdziui, padidėjus skolintų saltinių lyginamajam svoriui labai svarbu zinoti ar didėjo ilgalaikiai, ar trumpalaikiai įmonės įsipareigojimai. Didėjant skoloms ir isaugus tik trumpalaikiams įsipareigojimams įmonės finansinė būklė darosi dar sunkesnė.

4.3.2. ŪKIO SUBJEKTO ĮSIPAREIGOJIMŲ LAIPSNIO ANLIZĖ

Sios grupės santykiniais rodikliais apibūdinamas įmonės įsiskolinimo laipsnis. Jų yra gana daug, tačiau svarbiausi sie:

Auksčiausia sio koeficiento riba (vertinama patenkinamai) yra 0,7. Jeigu rodiklis didėja, tai reiskia, kad vis didesnė turto dalis priklauso skolintojams, kad mazėja turtas garantuojantis įmonės mokumą, o įmonės ir kreditorių rizika auga.

Bendras skolos koeficientas isskirstomas į ilgalaikio ir trumpalaikio įsiskolinimo koeficientus.

Sie koeficientai parodo kokią bendros skolos dalį sudaro ilgalaikės ir trumpalaikės skolos. Jeigu yra aukstas bendro įsiskolinimo laipsnio koeficientas, bet didelę skolų dalį sudaro ilgalaikės skolos, tai rizika mazesnė. Gerai, jeigu trumpalaikio įsiskolinimo laipsnio koeficientas sudaro 20-40% bendrojo skolos koeficiento. Jeigu skolų nedaug, tai bendro įsiskolinimo laipsnio koeficiento galima nedetalizuoti.

Jeigu skolų ir nuosavo kapitalo santykis yra apie 0,5, tai situacija vertinama teigiamai. Jeigu koeficientas yra 1,0 ir didesnis, tai reiskia, kad įsipareigojimai didesni negu nuosavas kapitalas arba, kad įmonė labai įsiskolinusi.

Koeficientas parodo įmonės priklausomybę nuo skolintojų ir atspindi kapitalo formavimo saltinių struktūrą. Normalu, kai jis būna apie 0 .

Kartu su įsipareigojimų koeficientais yra apskaičiuojami ir analizuojami tokie, kurie parodo skolų apdraustumą turtu ir uzdirbtu pelnu.

Ilgalaikis turtas yra ilgalaikių skolų apdraustumo garantas. Kuo didesnė rodiklio reiksmė, tuo didesnės garantijos, kad ilgalaikį turtą pardavus bus padengti visi ilgalaikiai įsipareigojimai.

Koeficientas parodo kiek kartų pelnas padengia metines palūkanų islaidas ir tą ilgalaikės skolos dalį, kurią reikia grązinti per ataskaitinius metus. Rekomenduojama optimali rodiklio reiksmė yra 2 - 3,0 kartai.

Didėjanti sio rodiklio reiksmė rodo gerą įmonės ilgalaikį mokumą, o mazėjanti kalba apie būsimus ilgalaikio mokumo sunkumus.

Įsipareigojimų ir skolų padengimo koeficientai analizuojami įvertinant įsiskolinimo laipsnį ir skolų apdraustumą. Jeigu lyginant kelerių metų koeficientus matosi, kad įsiskolinimo laipsnis didėja, o skolų padengimo koeficientai mazėja, tai rodo, kad pasiskolintos lėsos naudojamos neefektyviai. Tokiu atveju reikia priimti sprendimus, kurie verslą darytų labiau efektyvų arba mazinti finansinius įsipareigojimus. Kitaip, įmonė gali pasidaryti nemoki.