Paþinimo teorija daþnai reiðkiasi kalbos filosofijos problemø pavidalu. Ðis posûkis á kalbà bûdingas visai dabarties filosofijai. Dabarties filosofija daþniausiai vadinama XX amþiaus filosofija. Ði riba nëra atsitiktinë. A 16416d34q pie 1900 metus Vakarø ðaliø filosofijoje ávyko þymus posûkis.Iðryðkëjo ir ásitvirtino naujos tendencijos.
1) Fenomenologiðkai orientuota pozicija, kuriai pirmiausia priklauso klasikinë fenomenologija,egzistencializmas ir hermeneutinë filosofija.
2) Pozityvisti kai orientuota pozicija, kuriai priklauso neopozityvizmas, kritinis racionalizmas,taip pat daugybë loginiø, empyristiniø ir lingvistiniø krypèiø. Jas aprëpia vadinamoji analitinë filosofija.
Fenomenologinio màstymo pradþia yra susijusi
su dviem austrø màstytojais. F. Brentano (1858 -1917) [9] buvo jo pirmtaku, o
Pavadinimas "fenomenologija" kilo is graikiðko þodþio phainetai (reiðkiasi). Tuo paèiu jau pateikta ir fenomenologijos programa - prie paèiø daiktø! Analizuoti tai, kas reiðkiasi. Filosofija turi pasukti nuo 19 a. pabaigoje vykusiø nevaisingø diskusijø apie paþinimo teorijà á tai, kas reiðkiasi, kas yra fenomenas. Vienas novatoriðkiausiø dabarties filosofijos veikalø yra E.
Husserlio knyga
"Loginiai tyrinëjimai" (1900) [69].Joje
Fenomenas pirmiausia yra visa tai, kà aptinkame patyrime. Fenomenologinës filosofijos uþdavinys yra fenomenus analizuoti taip, kad idealios esmës taptø duotybëmis. Fenomenologijos tikslas yra grynø (formaliø ir materialiø) esmiø sistema, kuri aprëptø visas filosofines disciplinas. Dël to fenomenologinë filosofija vadinama esmës filosofija. E. Husserlis ir ankstyvieji fenomenologai manë, kad fenomenologiniu metodu galima iðskirti ir iðtirti grynøjø, idealiøjø antlaikiniø ir antistoriniø esmiø sritá. Ið pradþiø fenomenologai nebuvo orientuoti nei bûties filosofijà (ontologijà), nei á savimonës trancendentinæ) filosofijà. Jie laikësi dvasios filosofijos nuostatos ir analizavo tai, kas idealu.
Didelës reikðmës fenomenologija turëjo ir praktinei filosofijai. Èia buvo remiamasi tuo, kad esmës fenomenologiná paþinimà praktinëje filosofijoje atitinka vertybës bei santykiø tarp vertybiø pajautos.
Hermeneutika (ið Hermio- dievø pasiuntinio, neðusio þmonëms dievø þinias) kilo ið skelbimo, vertinimo ir aiðkinimo meno. Ðiandien hermeneutikos problemø ratas apima tekstø (taip pat ir ekonomikos), teorijø, ávykiø, dalykø, aplinkybiø ir kt. Interpretavimà, aiðkinimà ir supratimà.Ðiuolaikinis hermeneutikos pavidalas kyla ið egzistencialistø, pirmiausia, M. Heidegerio [70] egzistencialistø teorijos. Egzistencializmas yra ypatingas savimonës filosofijos variantas. Jo pamatines mintis galime paaiðkinti remdamiesi S. Kierkegaardo [9] suformuluotu skyrimu. Tai objektyvios ir subjektyvios refleksijø skyrimas. Þmogus gali reflektuoti kasdiená patyrimà, ið kurio kyla filosofija. Egzistencialistai mano, kad jis is esmës turi dvi galimybes.
1 ) Jis gali savo interesus nukreipti á tai, kas duota objektyviai atsisakydamas savæs, savo asmeninio individualaus subjektyvumo.
2) Taèiau þmogus gali suvokti save patá ir kaip galimybæ. Ðioje subjektyvioje refleksijoje jis ieðko savojo "Að pats", asmeninës, individualios, subjektyvios bûties, to Að, kuris vadinamas egzistencija. Að esu toks, koká pats save projektuoju egzistuodamas.
Remdamiesi egzistencialø teorija, hermeneutikos problemà galime suformuluoti taip: suvokus kalbà, istoriðkumà, buvimà - drauge kaip egzistencialus, iðkyla visiðkai konkreti supratimo problema.
Tekstø, teorijø aiðkinimas, supratimas ir interpretavimas yra daugiau nei grynas pakartojimas.
Supratimo prielaida visuomet yra iðankstinis supratimas. Iðankstinis supratimas yra ávairiai sàlygotas. Svarbiausia sàlyga yra mûsø buvimo pasaulyje istoriðkumas, kuris kondensuojasi kalboje. Svarbiausia èia yra kalba. Þmogus paþásta pasaulá tarpininkaujant kalbai. Konkreti gyva kalba yra visø, ta kalba kalbanèiø þmoniø bendro iðankstinio supratimo iðraiðka Ji gyvuoja komunikacijoje. Pasaulis visuomet yra patiriamas per komunikacijà ir atviros kalbos dëka.
Dabarties filosofijoje yra ið esmës dvi didþiosios kalbos filosofinio tyrimo stovyklos: analitinë ir neanalitinë.
Analitinë kalbos filosofija þvelgia á kalbà kaip á objektyvø, empiriðkai duotà dalykà, kurá galima analizuoti kaip bet kokià kità empirinæ duotybæ. Galima iðskirti dvi pagrindines analitinës kalbos filosofijos kryptis.
1 ) Loginë kalbos analizë. Ji susijusi su ankstyvuoju L. Vitgenðteinu [217,218,219] ir Vienos rateliu. L. Vitgenðteinas pirmame savo kûrybos laikotarpyje davë stiprø impulsà neopozityvizmui atsirasti (Vienos ratelis). Antruoju, orientuotu á lingvistikà, sukûrë, be kita ko, ir kalbos þaidimø teorijà. Kalbos kritika, loginë kalbos analizë yra jos bûdingi bruoþai. Ji kritikuoja kasdieninæ kalbà, nes ði daþnai bûna negrieþta, netiksli ir daugiaprasmë. Siekiama sukurti tam tikrà naujà, dirbtinæ kalbà, pasiþyminèià didesniu grieþtumu. Tam tikslui puikus árankis yra nepaprastai iðsivysèiusi formalioji logika. Ðiai tendencijai svarbiausia, kad kalba tenkintø mokslø ir, pirmiausia, tiksliøjø mokslø poreikius. Loginës kalbos analizës tikslu daþnai buvo laikomas visø mokslø grieþtos vieningos kalbos sukûrimas.
2) Lingvistinë kalbos analizë. Ji susijusi, pirmiausia, su vëlyvuoju L. Vitgenðteinu. Ðios analizës objektas - áprasta, kasdieninë, empiriðkai duota kalba (kalbiniai þaidimai). Ji taip pat domisi þenklø kombinacijø turiniu, tuo, kaip tie þenklai pasirodo áprastuose kalbiniuose veiksmuose, kur vartojamos kalbiðkai áformintos iðraiðkos. Ji nesiekia sukurti jokios dirbtinës kalbos, o bando empiriðkai tirti kasdieniná kalbos vartojimà áprastose kalbose.
Analitinë kalbos filosofija laiko kalbà þenklø sistema. Ji tiria ðiø þenklø tarpusavio santykius, jø reikðmæ ir jø vartojimà kalbiniuose veiksmuose. Kalbinës iðraiðkos yra daugiau, negu paprasti þenklai. Paþymëtinas atvaizduojamasis ir metaforinis kalbos pobûdis. Dël savo lankstumo ji prisiderina prie tautø ir individø. Kalba ið esmës yra tripusë, t. y. ji reiðkiasi kaip subjekto-subjekto - objekto santykis. Að kalbu su Tavimi apie Tai. Nëra nei idealiø reikðmiø vieðpatijos, kuri galetø bûti atskirta nuo konkreèios kalbos, nei bekalbis pasaulis savaime. Transcendentinis ir hermeneutinis aspektai, absoliutumas ir reliatyvumas, besàlygiðkumas ir sàlygotumas - visa tai yra dialektinis dalykas, bûdingas visam þmogiðkajam paþinimui ir kalbëjimui. Viena vertus, visame paþinime ir kalbëjime visuomet jau postuluojama absoliuti, transcendentinë paþintinë ir kalbinë prasmë. Kita vertus, transcendentiðkumas reiðkiasi tik konkreèia kalba istoriniame kontekste.
Þmogiðkas paþinimas nëra tik objektø stebëjimas, bet kartu ir stebinio màstymas. Jokio objekto mes negalime màstyti kitaip, kaip tik kategorijomis; jokio màstymo objekto mes negalime paþinti kitaip, kaip stebiniais, atitinkanèiais tas sàvokas. Kategorijos - tai sintetiniai intelekto aktai, t. y. objektø ávairovæ jos suvienija á vientisà paþinimà. Kategorijomis stebinys màstomas ir suvokiamas kaip vienumas. Intelektas - sugebëjimas naudotis sàvokomis bei pagrindiniais teiginiais. Intelekto sàvokas bei principus aiðkinasi analitika, proto idëjas - dialektika. Taigi objektø stebëjimas ir kartu stebinio màstymas - transcendentinë logika. Teisinga loginë simbolika turi pati rodyti kalbos struktûrà ir pasaulio struktûrà. Ávardinami objektai, ieðkoma ryðiø tarp jø. Ryðiai - tai sakiniai (teiginiai, nuostatos). Skiriami analitiniai teiginiai ir sintetiniai teiginiai. Analitiniai - tai teiginiai, kuriø predikatas glûdi teiginio subjekte; jo predikatà gauname paprasta subjekto analize; analitiniai teiginiai mûsø paþinimo neiðpleèia, o tik já padaro aiðkesná. Sintetiniai - tai teiginiai, kuriø predikatas neglûdi teiginio subjekte; predikatas apie subjektà taria kaþkà naujà, kas mûsø paþinimà iðpleèia.
Analitika parodë kaip stebëjimo ávairovë sintetiniais intelekto aktais (sàvokomis, principais) susiejama á sintetinius patyrimo vienetus. Transcendentinë dialektika parodo, kad patyrimas galimas tik tada, kai ðiuos sintetinius patyrimo vienetus aprëpia proto idëjos. Tik tada tampa paaiðkintas patirtinio pasaulio visiðkas vienumas. Intelektas sintezuoja teiginius. Intelektas gali bûti natûralus ir dirbtinis. Dirbtinis intelektas vadinamas kompiuteriu. Intelektas aprëpia stebinius (juslumà) ir konstatuoja objektus bei objektø sritis (sintetinius patyrimo vienetus), sutvarko juos patyrimo visumos, patyrimo pasaulio apskritai poþiûriu.
Ekonomikos kategorijos iðsidësèiusios pakopomis: nuo pradiniø, paaiðkinamø bendriniais þodþiais, iki aukðto agregavimo laipsnio kategorijø.
Paèios pradinës kategorijos (bendriniai þodþiai) yra sunkiai nusakomos. Pvz., laikas yra pradinë ir neapibrëþta kategorija. Bet kuris mokslas remiasi tokiomis sàvokomis. Geometrijoje neapibrëþtos sàvokos yra taðkas, linija, pertvarkymas... Aibiø teorijoje - elementas, aibë, sutvarkyta elementø pora... Mechanikoje - materialus taðkas, trajektorija, sàveika, laikas...
Deduktyviniuose moksluose pradiniø fundamentaliø sàvokø pagrindu, kurios naudojamos kaip savaime aiðkios ir - pagal neáformintà susitarimà - kaip vienodai traktuojamos tarp tyrëjø, sudaromos konstrukcijos ir loginis mokslo karkasas.
Ekonomika yra kintanti realybë. Bûtent todël mëginant apèiuopti konkretaus laikmeèio horizontus, gyvenimo audiná, simboliniø reikðmiø sistemà, sàvokø aparatas turëtø bûti formuojamas ypaè atsargiai ir nuosekliai, o apibrëþimai pateikiami paskiausiai, nes jie niekada negali visapusiðkai atskleisti ekonominiø reiðkiniø sudëtingumo, kompleksiðkumo ir dinamiðkumo. Pagrindinës konceptualinës problemos yra susijusios su ekonomikos sàvokø loginio ir metodologinio neapibrëþtumo situacija. Sekant L. Vitgenðteinu, kadangi neámanoma duoti iðsamaus galimø kalbos vartojimø sàraðo, nei ávardijimas, nei prasmë (reikðmë) negali bûti absoliuèiai tikslûs: klausimas kas yra tikslu ir netikslu, prasmingas tik konkreèiø kalbos þaidimø fone, jø atþvilgiu. Tam tikras neapibrëþtumo laipsnis, "netobulumas" daþnai esti naudingas. Mûsø sàvokos, veikianèios kaip sudëtingi organizmai (daþnai "medþio" formos) sudëtingame ekonominiame kontekste neiðvengiamai yra netikslios. Supaprastinti sàvokas reiðkia iðkraipyti jas, atimti ið jø gyvastá.
Sekant B. Raselu[183],kalba visuomet yra daugiau ar maþiau miglota, tad tai, kà teigiame, niekada nëra visiðkai tikslu. Dauguma klausimø ir sakiniø kyla del to, kad mes nesuprantame mûsø kalbos logikos.
L. Vitgenðteinas tvirtino: "tai kas apskritai gali bûti pasakyta, gali bûti pasakyta aiðkiai, o apie kà negalima kalbëti, apie tai reikia tylëti".
Taigi filosofija atsigræþë á kalbà ir ëmë nagrinëti, ar ji yra tinkama kaip pasaulio paþinimo instrumentas. Modernioji filosofija, pradedant R. Dekartu [38,39,40] ëmë kelti pasaulio sandaros paþástanèiojo sàmonëje klausimà. 20-to amþiaus filosofijos atradimas yra tai, kad mes negalime atsitraukti nuo kalbos, nes ir toks bandymas bûtø ámanomas tik mûsø kalbos turimomis priemonëmis. Taip pat nebebandoma màstant iðeiti uþ ðio pasaulio ribø,prieðingai, mëginama ðalinti nesusipratimus, atsirandanèius dël neðvaraus ir nekorektiðko kalbos vartojimo, taigi iðpainioti kalbos pinkles, taip pat ir ekonominës kalbos pinkles.
Tokios nuostatos atsiradimui turëjo átakos ávairûs veiksniai: mokslininkø nesëkmë kuriant metaforines konstrukcijas ir jø pastangos rasti galimybæ teisingai sujungti jutiminius duomenis, kitaip tariant, rasti loginæ schemà, pagal kurià bûtø galima juos interpretuoti.
Kita paskata koncentruotis á kalbà buvo siekimas atskirti beprasmius teiginius nuo prasmingø. To kaip tik siekë Vienos bûrelio grupë, taip pat "anglosaksø filosofija" (B. Russellas [183], E. Moare'as [9].
Prasminguose sakiniuose negali bûti miglotø sàvokø, jie turi bûti logiðkai ir gramatiðkai teisingi, taip pat galimi verifikuoti. Grieþtas prasmës kriterijus netrukus buvo su velnintas, kadangi abstrakèiø nuostatø negalima verifikuoti.
Siekdama iðsaugoti loginá pasaulio vaizdà, analitinë kalbos filosofija atsiriboja nuo duotojo "daikto" ir vadina "daiktu" viskà, kà galima isreikðti kalboje esamu þodþiu. Kalbos analizë prasideda nuo paprasèiausiø priskyrimo procedûrø ir sukuria savo terminologijà.
Þodþio priskyrimas daiktui vadinamas predikacija. Predikatoriai gali nurodyti daugiau negu vienà daiktà. Taigi yra dviþenkliø ir daugiaþenkliø predikatoriø. Jie nusako daiktø santykius. Kiekvienas predikatorius gali bûti priskirtas neribotam daiktø kiekiui. Tam tikras priskyrimas vadinamas paþenklinimu. ("Ðis stalas") Jis susideda ið paþymimojo þodþio ir predikatoriaus.
Ir pagaliau yra þodþiø, kurie suprantami tik ryðium su tam tikra situacija (ávardþiai, prieveiksmiai: "að", "tu", "èia", "ðiandien", "ten"). Tai indikatoriai. Jeigu reikia, jie asmenvardþiais paverèiami nuo situacijos nepriklausanèiomis þiniomis ("Mes esame èia", "Jonas ir Marytë spalio 6 d. bus Paryþiuje") ir taip tampa duomenimis.
Tiksliai nurodþius prasminá þodþiø ryðá (norminimas) atsiranda mokslinë terminologija.
Apibrëþimas yra iki ðiol neþinomo termino nusakymas jau þinomø terminø kombinacija.
Terminologija pradedama formuluoti kasdienës kalbos þodþiais. Taip randami vartotini þenklai.
Abstraktesni terminai vadinami sàvokomis. Tai, kà leidþia suprasti predikatorius (reikðmë), yra turinys. Daiktø visuma, kuriems gali bûti priskiriamas turinys vadinama apimtimi.
Prasminis turinys yra tai, kas gali bûti pasakymo atitikmuo. Egzistuojantis prasminis turinys vadinamas faktu. Pasakymas, kuris remiasi egzistuojanèiu prasminiu turiniu, t. y. faktu, vadinamas teisingu (jeigu remiamasi nesamu prasminiu turiniu - klaidingu). Prasminiai turiniai gali bûti egzistuojantys arba neegzistuojantys. Teiginiai gali bûti teisingi arba klaidingi. Taigi teiginiai remiasi prasminiu turiniu ið pradþiø nepriklausomai nuo to, ar jis yra, ar ne. Gali bûti kelios teigimo pakopos. Teiginiai, iðreiðkiantys daiktø prasminá turiná, vadinami "objektø kalba", teiginiai apie teiginius- metakalba. Ne visas metakalbos nuostatas galima iðversti á objektø kalbos teiginius, antraip metakalba bûtø identiðka objektø kalbai, ir jø abiejø skyrimas teoriðkai bûtø bevertis.
1. Austinas (Anglija) [9] nagrinëjo kalbos funkcijà. Kalbos aktas yra pagrindinis komunikacijos vienetas. Kalbos mokëjimas gali bûti praplëstas klausiant, ko buvo siekta kalbos þenklu. Taigi egzistuoja ryðys tarp to, kà mano kalbantysis, ir to, kà reiðkia iðtartas sakinys, tarp to, ko siekia kalbëtojas, bei kà supranta klausytojas, ir taisykliø, kurios sàlygoja kalbos elementus.
Taigi kalbos prasmë yra nustatyti reikðmes, kurios pasiekë klausytojà. Ðis aspektas vadinamas pragmatiniu. Kalba keièia elgesá. Ji gali veikti tik socialinëje sferoje, nuolatos ið naujo organizuodama mûsø socialinæ aplinkà. Þaidimas reikðmëmis (kà nurodo posakiai, frazës) yra semantinis aspektas; kalbos taisyklës, t. y. þenklø santykiai (pvz., gramatinis veiksnio ir tarinio santykis) tai - sintaksinis aspektas. Visø trijø poþiûriø á þenklø vartojimà bendras nagrinëjimas yra semiotikos (mokslo apie þenklø vartojimà) uþdavinys.
Egzistuoja struktûralizmo kalbos teorija. Bet kokios struktûralistinës veiklos tikslas yra taip rekonstruoti "objektà", kad rekonstruojant paaiðkëtø, pagal kokias taisykles jis funkcionuoja.
Struktûrinis þmogus ima tai, kas duota, suskaido ir vël sudeda atgal. Tarp abiejø objektø arba tarp abiejø struktûralistinës veiklos momentø susiformuoja kaþkas nauja ir ðitai nauja yra ne kas kita kaip tik bendra paþástamybë, tai yra objektà lydintis intelektas, kuris turi tiek antropologinës vertës, kiek jame reiðkiasi þmogus, jo istorija, jo situacija, jo laisvë.
Struktûralizmo veikla jokiu bûdu nëra ideologinë, o yra teorinë.
Kalbos sistemos tyrinëjimas yra semiologijos uþdavinys. Ji turi aiðkinti, kas sudaro þenklus ir kokie dësniai juos valdo.
Jau J. Locke [9] konstatavo, kad þodþiai yra tik þenklai, o ne patys daiktai. Nepasitikëjimas kalba visø pirma labai ryðkus Nietzsche's veikaluose. Kalba yra kodas, kuriuo niekuomet nebuvo suabejota ir kuris remiasi tikëjimu, jog sàvokos yra teisingos. Tuo remiantis kuriama filosofija. Paþinimas tuomet yra ne kas kita, kaip sàvokø interpretavimas.
Kalba uþdedama þmogui kaip korsetas. Pojûèiai ir jausmai tampa pavaldûs kalbos prievartai. Impulsai, instinktai, "sielos nugrimzdimas" - visa tai kalba áspraudþiama á schemà. Kalba yra tik jausmø abstrakcija; ávesdama tam tikrà tvarkà, bendrà kodà, ji niveliuoja tai, kas kada nors buvo ypatinga, individualu, diferencijuota.
Taigi sàvoka sukuriama atsyjant nuo individualiø skirtingumø.
Kalba yra produktas, kurá individas áregistruoja pasyviai, funkcionuojantis kaip universali klasifikacijos sistema. Kalba reikalauja besàlygiðko visø impulsø paklusimo, tuo tapdama didþiausiu ámanomu tvarkos ir saugumo mastu.
Atskiras nerimà keliantis iðgyvenimas ilgainiui iðtirpsta bandos kalboje; neartikuliuotø garsø srauto ir grieþtos kalbos logikos poliarizacija sustiprëja. Taip mano nepasitikëjimo kalba poþiûrio ðalininkai.
Reziumuojant aukðèiau iðsakytas mintis, bûtina akcentuoti ðtai kà. Fenomenologija ir hermeutika kvieèia suprasti, aiðkinti ir interpretuoti tekstus, taip pat ir ekonomikos tekstus. Neopozityvizmas iðvystë loginæ kalbos analizæ, pasisakë uþ grieþtà, tikslià ir vienaprasmæ kalbà, visø mokslø grieþtà ir vieningà kalbà. Analitinë kalbos filosofija remiasi kategorijomis-sintetiniais intelekto aktais. Kategorijos issidësèiusios pakopomis: nuo bendriniø iki aukðto agregavimo laipsnio kategorijø. Skiriama "objektø kalba" ir "metakalba". Ryðiai tarp kategorijø yra analitinës ir sintetinës nuostatos. Ryðiø tvarkà nagrinëja semiotika. Struktûralizmas siekia nuostatø verifikacijos. Grieþta kalba abstrahuojasi nuo jausmø ir emocijø.
|
