Pažinimo teorija dažnai reiškiasi kalbos filosofijos problemų pavidalu. Šis posūkis į kalbą būdingas visai dabarties filosofijai. Dabarties filosofija dažniausiai vadinama XX amžiaus filosofija. Ši riba nėra atsitiktinė. A 16416d34q pie 1900 metus Vakarų šalių filosofijoje įvyko žymus posūkis.Išryškėjo ir įsitvirtino naujos tendencijos.
1) Fenomenologiškai orientuota pozicija, kuriai pirmiausia priklauso klasikinė fenomenologija,egzistencializmas ir hermeneutinė filosofija.
2) Pozityvisti kai orientuota pozicija, kuriai priklauso neopozityvizmas, kritinis racionalizmas,taip pat daugybė loginių, empyristinių ir lingvistinių krypčių. Jas aprėpia vadinamoji analitinė filosofija.
Fenomenologinio mąstymo pradžia yra susijusi
su dviem austrų mąstytojais. F. Brentano (1858 -1917) [9] buvo jo pirmtaku, o
Pavadinimas "fenomenologija" kilo is graikiško žodžio phainetai (reiškiasi). Tuo pačiu jau pateikta ir fenomenologijos programa - prie pačių daiktų! Analizuoti tai, kas reiškiasi. Filosofija turi pasukti nuo 19 a. pabaigoje vykusių nevaisingų diskusijų apie pažinimo teoriją į tai, kas reiškiasi, kas yra fenomenas. Vienas novatoriškiausių dabarties filosofijos veikalų yra E.
Husserlio knyga
"Loginiai tyrinėjimai" (1900) [69].Joje
Fenomenas pirmiausia yra visa tai, ką aptinkame patyrime. Fenomenologinės filosofijos uždavinys yra fenomenus analizuoti taip, kad idealios esmės taptų duotybėmis. Fenomenologijos tikslas yra grynų (formalių ir materialių) esmių sistema, kuri aprėptų visas filosofines disciplinas. Dėl to fenomenologinė filosofija vadinama esmės filosofija. E. Husserlis ir ankstyvieji fenomenologai manė, kad fenomenologiniu metodu galima išskirti ir ištirti grynųjų, idealiųjų antlaikinių ir antistorinių esmių sritį. Iš pradžių fenomenologai nebuvo orientuoti nei būties filosofiją (ontologiją), nei į savimonės trancendentinę) filosofiją. Jie laikėsi dvasios filosofijos nuostatos ir analizavo tai, kas idealu.
Didelės reikšmės fenomenologija turėjo ir praktinei filosofijai. Čia buvo remiamasi tuo, kad esmės fenomenologinį pažinimą praktinėje filosofijoje atitinka vertybės bei santykių tarp vertybių pajautos.
Hermeneutika (iš Hermio- dievų pasiuntinio, nešusio žmonėms dievų žinias) kilo iš skelbimo, vertinimo ir aiškinimo meno. Šiandien hermeneutikos problemų ratas apima tekstų (taip pat ir ekonomikos), teorijų, įvykių, dalykų, aplinkybių ir kt. Interpretavimą, aiškinimą ir supratimą.Šiuolaikinis hermeneutikos pavidalas kyla iš egzistencialistų, pirmiausia, M. Heidegerio [70] egzistencialistų teorijos. Egzistencializmas yra ypatingas savimonės filosofijos variantas. Jo pamatines mintis galime paaiškinti remdamiesi S. Kierkegaardo [9] suformuluotu skyrimu. Tai objektyvios ir subjektyvios refleksijų skyrimas. Žmogus gali reflektuoti kasdienį patyrimą, iš kurio kyla filosofija. Egzistencialistai mano, kad jis is esmės turi dvi galimybes.
1 ) Jis gali savo interesus nukreipti į tai, kas duota objektyviai atsisakydamas savęs, savo asmeninio individualaus subjektyvumo.
2) Tačiau žmogus gali suvokti save patį ir kaip galimybę. Šioje subjektyvioje refleksijoje jis ieško savojo "Aš pats", asmeninės, individualios, subjektyvios būties, to Aš, kuris vadinamas egzistencija. Aš esu toks, kokį pats save projektuoju egzistuodamas.
Remdamiesi egzistencialų teorija, hermeneutikos problemą galime suformuluoti taip: suvokus kalbą, istoriškumą, buvimą - drauge kaip egzistencialus, iškyla visiškai konkreti supratimo problema.
Tekstų, teorijų aiškinimas, supratimas ir interpretavimas yra daugiau nei grynas pakartojimas.
Supratimo prielaida visuomet yra išankstinis supratimas. Išankstinis supratimas yra įvairiai sąlygotas. Svarbiausia sąlyga yra mūsų buvimo pasaulyje istoriškumas, kuris kondensuojasi kalboje. Svarbiausia čia yra kalba. Žmogus pažįsta pasaulį tarpininkaujant kalbai. Konkreti gyva kalba yra visų, ta kalba kalbančių žmonių bendro išankstinio supratimo išraiška Ji gyvuoja komunikacijoje. Pasaulis visuomet yra patiriamas per komunikaciją ir atviros kalbos dėka.
Dabarties filosofijoje yra iš esmės dvi didžiosios kalbos filosofinio tyrimo stovyklos: analitinė ir neanalitinė.
Analitinė kalbos filosofija žvelgia į kalbą kaip į objektyvų, empiriškai duotą dalyką, kurį galima analizuoti kaip bet kokią kitą empirinę duotybę. Galima išskirti dvi pagrindines analitinės kalbos filosofijos kryptis.
1 ) Loginė kalbos analizė. Ji susijusi su ankstyvuoju L. Vitgenšteinu [217,218,219] ir Vienos rateliu. L. Vitgenšteinas pirmame savo kūrybos laikotarpyje davė stiprų impulsą neopozityvizmui atsirasti (Vienos ratelis). Antruoju, orientuotu į lingvistiką, sukūrė, be kita ko, ir kalbos žaidimų teoriją. Kalbos kritika, loginė kalbos analizė yra jos būdingi bruožai. Ji kritikuoja kasdieninę kalbą, nes ši dažnai būna negriežta, netiksli ir daugiaprasmė. Siekiama sukurti tam tikrą naują, dirbtinę kalbą, pasižyminčią didesniu griežtumu. Tam tikslui puikus įrankis yra nepaprastai išsivysčiusi formalioji logika. Šiai tendencijai svarbiausia, kad kalba tenkintų mokslų ir, pirmiausia, tiksliųjų mokslų poreikius. Loginės kalbos analizės tikslu dažnai buvo laikomas visų mokslų griežtos vieningos kalbos sukūrimas.
2) Lingvistinė kalbos analizė. Ji susijusi, pirmiausia, su vėlyvuoju L. Vitgenšteinu. Šios analizės objektas - įprasta, kasdieninė, empiriškai duota kalba (kalbiniai žaidimai). Ji taip pat domisi ženklų kombinacijų turiniu, tuo, kaip tie ženklai pasirodo įprastuose kalbiniuose veiksmuose, kur vartojamos kalbiškai įformintos išraiškos. Ji nesiekia sukurti jokios dirbtinės kalbos, o bando empiriškai tirti kasdieninį kalbos vartojimą įprastose kalbose.
Analitinė kalbos filosofija laiko kalbą ženklų sistema. Ji tiria šių ženklų tarpusavio santykius, jų reikšmę ir jų vartojimą kalbiniuose veiksmuose. Kalbinės išraiškos yra daugiau, negu paprasti ženklai. Pažymėtinas atvaizduojamasis ir metaforinis kalbos pobūdis. Dėl savo lankstumo ji prisiderina prie tautų ir individų. Kalba iš esmės yra tripusė, t. y. ji reiškiasi kaip subjekto-subjekto - objekto santykis. Aš kalbu su Tavimi apie Tai. Nėra nei idealių reikšmių viešpatijos, kuri galetų būti atskirta nuo konkrečios kalbos, nei bekalbis pasaulis savaime. Transcendentinis ir hermeneutinis aspektai, absoliutumas ir reliatyvumas, besąlygiškumas ir sąlygotumas - visa tai yra dialektinis dalykas, būdingas visam žmogiškajam pažinimui ir kalbėjimui. Viena vertus, visame pažinime ir kalbėjime visuomet jau postuluojama absoliuti, transcendentinė pažintinė ir kalbinė prasmė. Kita vertus, transcendentiškumas reiškiasi tik konkrečia kalba istoriniame kontekste.
Žmogiškas pažinimas nėra tik objektų stebėjimas, bet kartu ir stebinio mąstymas. Jokio objekto mes negalime mąstyti kitaip, kaip tik kategorijomis; jokio mąstymo objekto mes negalime pažinti kitaip, kaip stebiniais, atitinkančiais tas sąvokas. Kategorijos - tai sintetiniai intelekto aktai, t. y. objektų įvairovę jos suvienija į vientisą pažinimą. Kategorijomis stebinys mąstomas ir suvokiamas kaip vienumas. Intelektas - sugebėjimas naudotis sąvokomis bei pagrindiniais teiginiais. Intelekto sąvokas bei principus aiškinasi analitika, proto idėjas - dialektika. Taigi objektų stebėjimas ir kartu stebinio mąstymas - transcendentinė logika. Teisinga loginė simbolika turi pati rodyti kalbos struktūrą ir pasaulio struktūrą. Įvardinami objektai, ieškoma ryšių tarp jų. Ryšiai - tai sakiniai (teiginiai, nuostatos). Skiriami analitiniai teiginiai ir sintetiniai teiginiai. Analitiniai - tai teiginiai, kurių predikatas glūdi teiginio subjekte; jo predikatą gauname paprasta subjekto analize; analitiniai teiginiai mūsų pažinimo neišplečia, o tik jį padaro aiškesnį. Sintetiniai - tai teiginiai, kurių predikatas neglūdi teiginio subjekte; predikatas apie subjektą taria kažką naują, kas mūsų pažinimą išplečia.
Analitika parodė kaip stebėjimo įvairovė sintetiniais intelekto aktais (sąvokomis, principais) susiejama į sintetinius patyrimo vienetus. Transcendentinė dialektika parodo, kad patyrimas galimas tik tada, kai šiuos sintetinius patyrimo vienetus aprėpia proto idėjos. Tik tada tampa paaiškintas patirtinio pasaulio visiškas vienumas. Intelektas sintezuoja teiginius. Intelektas gali būti natūralus ir dirbtinis. Dirbtinis intelektas vadinamas kompiuteriu. Intelektas aprėpia stebinius (juslumą) ir konstatuoja objektus bei objektų sritis (sintetinius patyrimo vienetus), sutvarko juos patyrimo visumos, patyrimo pasaulio apskritai požiūriu.
Ekonomikos kategorijos išsidėsčiusios pakopomis: nuo pradinių, paaiškinamų bendriniais žodžiais, iki aukšto agregavimo laipsnio kategorijų.
Pačios pradinės kategorijos (bendriniai žodžiai) yra sunkiai nusakomos. Pvz., laikas yra pradinė ir neapibrėžta kategorija. Bet kuris mokslas remiasi tokiomis sąvokomis. Geometrijoje neapibrėžtos sąvokos yra taškas, linija, pertvarkymas... Aibių teorijoje - elementas, aibė, sutvarkyta elementų pora... Mechanikoje - materialus taškas, trajektorija, sąveika, laikas...
Deduktyviniuose moksluose pradinių fundamentalių sąvokų pagrindu, kurios naudojamos kaip savaime aiškios ir - pagal neįformintą susitarimą - kaip vienodai traktuojamos tarp tyrėjų, sudaromos konstrukcijos ir loginis mokslo karkasas.
Ekonomika yra kintanti realybė. Būtent todėl mėginant apčiuopti konkretaus laikmečio horizontus, gyvenimo audinį, simbolinių reikšmių sistemą, sąvokų aparatas turėtų būti formuojamas ypač atsargiai ir nuosekliai, o apibrėžimai pateikiami paskiausiai, nes jie niekada negali visapusiškai atskleisti ekonominių reiškinių sudėtingumo, kompleksiškumo ir dinamiškumo. Pagrindinės konceptualinės problemos yra susijusios su ekonomikos sąvokų loginio ir metodologinio neapibrėžtumo situacija. Sekant L. Vitgenšteinu, kadangi neįmanoma duoti išsamaus galimų kalbos vartojimų sąrašo, nei įvardijimas, nei prasmė (reikšmė) negali būti absoliučiai tikslūs: klausimas kas yra tikslu ir netikslu, prasmingas tik konkrečių kalbos žaidimų fone, jų atžvilgiu. Tam tikras neapibrėžtumo laipsnis, "netobulumas" dažnai esti naudingas. Mūsų sąvokos, veikiančios kaip sudėtingi organizmai (dažnai "medžio" formos) sudėtingame ekonominiame kontekste neišvengiamai yra netikslios. Supaprastinti sąvokas reiškia iškraipyti jas, atimti iš jų gyvastį.
Sekant B. Raselu[183],kalba visuomet yra daugiau ar mažiau miglota, tad tai, ką teigiame, niekada nėra visiškai tikslu. Dauguma klausimų ir sakinių kyla del to, kad mes nesuprantame mūsų kalbos logikos.
L. Vitgenšteinas tvirtino: "tai kas apskritai gali būti pasakyta, gali būti pasakyta aiškiai, o apie ką negalima kalbėti, apie tai reikia tylėti".
Taigi filosofija atsigręžė į kalbą ir ėmė nagrinėti, ar ji yra tinkama kaip pasaulio pažinimo instrumentas. Modernioji filosofija, pradedant R. Dekartu [38,39,40] ėmė kelti pasaulio sandaros pažįstančiojo sąmonėje klausimą. 20-to amžiaus filosofijos atradimas yra tai, kad mes negalime atsitraukti nuo kalbos, nes ir toks bandymas būtų įmanomas tik mūsų kalbos turimomis priemonėmis. Taip pat nebebandoma mąstant išeiti už šio pasaulio ribų,priešingai, mėginama šalinti nesusipratimus, atsirandančius dėl nešvaraus ir nekorektiško kalbos vartojimo, taigi išpainioti kalbos pinkles, taip pat ir ekonominės kalbos pinkles.
Tokios nuostatos atsiradimui turėjo įtakos įvairūs veiksniai: mokslininkų nesėkmė kuriant metaforines konstrukcijas ir jų pastangos rasti galimybę teisingai sujungti jutiminius duomenis, kitaip tariant, rasti loginę schemą, pagal kurią būtų galima juos interpretuoti.
Kita paskata koncentruotis į kalbą buvo siekimas atskirti beprasmius teiginius nuo prasmingų. To kaip tik siekė Vienos būrelio grupė, taip pat "anglosaksų filosofija" (B. Russellas [183], E. Moare'as [9].
Prasminguose sakiniuose negali būti miglotų sąvokų, jie turi būti logiškai ir gramatiškai teisingi, taip pat galimi verifikuoti. Griežtas prasmės kriterijus netrukus buvo su velnintas, kadangi abstrakčių nuostatų negalima verifikuoti.
Siekdama išsaugoti loginį pasaulio vaizdą, analitinė kalbos filosofija atsiriboja nuo duotojo "daikto" ir vadina "daiktu" viską, ką galima isreikšti kalboje esamu žodžiu. Kalbos analizė prasideda nuo paprasčiausių priskyrimo procedūrų ir sukuria savo terminologiją.
Žodžio priskyrimas daiktui vadinamas predikacija. Predikatoriai gali nurodyti daugiau negu vieną daiktą. Taigi yra dviženklių ir daugiaženklių predikatorių. Jie nusako daiktų santykius. Kiekvienas predikatorius gali būti priskirtas neribotam daiktų kiekiui. Tam tikras priskyrimas vadinamas paženklinimu. ("Šis stalas") Jis susideda iš pažymimojo žodžio ir predikatoriaus.
Ir pagaliau yra žodžių, kurie suprantami tik ryšium su tam tikra situacija (įvardžiai, prieveiksmiai: "aš", "tu", "čia", "šiandien", "ten"). Tai indikatoriai. Jeigu reikia, jie asmenvardžiais paverčiami nuo situacijos nepriklausančiomis žiniomis ("Mes esame čia", "Jonas ir Marytė spalio 6 d. bus Paryžiuje") ir taip tampa duomenimis.
Tiksliai nurodžius prasminį žodžių ryšį (norminimas) atsiranda mokslinė terminologija.
Apibrėžimas yra iki šiol nežinomo termino nusakymas jau žinomų terminų kombinacija.
Terminologija pradedama formuluoti kasdienės kalbos žodžiais. Taip randami vartotini ženklai.
Abstraktesni terminai vadinami sąvokomis. Tai, ką leidžia suprasti predikatorius (reikšmė), yra turinys. Daiktų visuma, kuriems gali būti priskiriamas turinys vadinama apimtimi.
Prasminis turinys yra tai, kas gali būti pasakymo atitikmuo. Egzistuojantis prasminis turinys vadinamas faktu. Pasakymas, kuris remiasi egzistuojančiu prasminiu turiniu, t. y. faktu, vadinamas teisingu (jeigu remiamasi nesamu prasminiu turiniu - klaidingu). Prasminiai turiniai gali būti egzistuojantys arba neegzistuojantys. Teiginiai gali būti teisingi arba klaidingi. Taigi teiginiai remiasi prasminiu turiniu iš pradžių nepriklausomai nuo to, ar jis yra, ar ne. Gali būti kelios teigimo pakopos. Teiginiai, išreiškiantys daiktų prasminį turinį, vadinami "objektų kalba", teiginiai apie teiginius- metakalba. Ne visas metakalbos nuostatas galima išversti į objektų kalbos teiginius, antraip metakalba būtų identiška objektų kalbai, ir jų abiejų skyrimas teoriškai būtų bevertis.
1. Austinas (Anglija) [9] nagrinėjo kalbos funkciją. Kalbos aktas yra pagrindinis komunikacijos vienetas. Kalbos mokėjimas gali būti praplėstas klausiant, ko buvo siekta kalbos ženklu. Taigi egzistuoja ryšys tarp to, ką mano kalbantysis, ir to, ką reiškia ištartas sakinys, tarp to, ko siekia kalbėtojas, bei ką supranta klausytojas, ir taisyklių, kurios sąlygoja kalbos elementus.
Taigi kalbos prasmė yra nustatyti reikšmes, kurios pasiekė klausytoją. Šis aspektas vadinamas pragmatiniu. Kalba keičia elgesį. Ji gali veikti tik socialinėje sferoje, nuolatos iš naujo organizuodama mūsų socialinę aplinką. Žaidimas reikšmėmis (ką nurodo posakiai, frazės) yra semantinis aspektas; kalbos taisyklės, t. y. ženklų santykiai (pvz., gramatinis veiksnio ir tarinio santykis) tai - sintaksinis aspektas. Visų trijų požiūrių į ženklų vartojimą bendras nagrinėjimas yra semiotikos (mokslo apie ženklų vartojimą) uždavinys.
Egzistuoja struktūralizmo kalbos teorija. Bet kokios struktūralistinės veiklos tikslas yra taip rekonstruoti "objektą", kad rekonstruojant paaiškėtų, pagal kokias taisykles jis funkcionuoja.
Struktūrinis žmogus ima tai, kas duota, suskaido ir vėl sudeda atgal. Tarp abiejų objektų arba tarp abiejų struktūralistinės veiklos momentų susiformuoja kažkas nauja ir šitai nauja yra ne kas kita kaip tik bendra pažįstamybė, tai yra objektą lydintis intelektas, kuris turi tiek antropologinės vertės, kiek jame reiškiasi žmogus, jo istorija, jo situacija, jo laisvė.
Struktūralizmo veikla jokiu būdu nėra ideologinė, o yra teorinė.
Kalbos sistemos tyrinėjimas yra semiologijos uždavinys. Ji turi aiškinti, kas sudaro ženklus ir kokie dėsniai juos valdo.
Jau J. Locke [9] konstatavo, kad žodžiai yra tik ženklai, o ne patys daiktai. Nepasitikėjimas kalba visų pirma labai ryškus Nietzsche's veikaluose. Kalba yra kodas, kuriuo niekuomet nebuvo suabejota ir kuris remiasi tikėjimu, jog sąvokos yra teisingos. Tuo remiantis kuriama filosofija. Pažinimas tuomet yra ne kas kita, kaip sąvokų interpretavimas.
Kalba uždedama žmogui kaip korsetas. Pojūčiai ir jausmai tampa pavaldūs kalbos prievartai. Impulsai, instinktai, "sielos nugrimzdimas" - visa tai kalba įspraudžiama į schemą. Kalba yra tik jausmų abstrakcija; įvesdama tam tikrą tvarką, bendrą kodą, ji niveliuoja tai, kas kada nors buvo ypatinga, individualu, diferencijuota.
Taigi sąvoka sukuriama atsyjant nuo individualių skirtingumų.
Kalba yra produktas, kurį individas įregistruoja pasyviai, funkcionuojantis kaip universali klasifikacijos sistema. Kalba reikalauja besąlygiško visų impulsų paklusimo, tuo tapdama didžiausiu įmanomu tvarkos ir saugumo mastu.
Atskiras nerimą keliantis išgyvenimas ilgainiui ištirpsta bandos kalboje; neartikuliuotų garsų srauto ir griežtos kalbos logikos poliarizacija sustiprėja. Taip mano nepasitikėjimo kalba požiūrio šalininkai.
Reziumuojant aukščiau išsakytas mintis, būtina akcentuoti štai ką. Fenomenologija ir hermeutika kviečia suprasti, aiškinti ir interpretuoti tekstus, taip pat ir ekonomikos tekstus. Neopozityvizmas išvystė loginę kalbos analizę, pasisakė už griežtą, tikslią ir vienaprasmę kalbą, visų mokslų griežtą ir vieningą kalbą. Analitinė kalbos filosofija remiasi kategorijomis-sintetiniais intelekto aktais. Kategorijos issidėsčiusios pakopomis: nuo bendrinių iki aukšto agregavimo laipsnio kategorijų. Skiriama "objektų kalba" ir "metakalba". Ryšiai tarp kategorijų yra analitinės ir sintetinės nuostatos. Ryšių tvarką nagrinėja semiotika. Struktūralizmas siekia nuostatų verifikacijos. Griežta kalba abstrahuojasi nuo jausmų ir emocijų.
|
