Kėdainių M.Dauksos vid. m-klos

12 klasės mokinio

Pauliaus Zydelio

astronomijos referatas

Kėdainiai, 2000

Zemė  - trečia pagal nuotolį nuo Saulės planeta. Ji, kartu su

Merkurijumi, Venera, Marsu, priskiriama prie vidinių planetų. Vidinėmis vadinamos todėl, nes jos yra tarp Saulės ir asteroidų ziedo. Planetos, esančios uz sio asteroidų ziedo, vadinamos isorinėmis. Astronomijoje Zemė zymima F arba zenklais. Aplink Saulę skrieja beveik apskrita orbita, 29,8 km/s vidutiniu greičiu; Zemės siderinis periodas (zvaigzdiniai metai) yra 365,26 dienos.

Tarp vidinių planetų Zemė yra didziausia ir masyviausia. Pagal masę (59,74^.10²³kg) ji yra pirma tarp savo grupės (vidinių) ir penkta tarp visų planetų. Savo forma primena kamuolį: Zemės pusiaujinis skersmuo - 12756,28 km, o asigalinis - 12713,51 km.

Mūsų planeta nuo artimiausios zvaigzdės - Saulės - yra nutolusi vidutiniskai 149,6 mln. km. Sis atstumas vadinamas astronominiu vienetu. Arčiausiai Saulės (perihelyje) Zemė būna apie sausio 3 d., toliausiai (afelyje) - apie liepos 3 d.

Kiek Zemei metų?

Mokslininkų teigimu, Zemė susidarė pries 4,5 mlrd. metų, dėl gravitacinės kondensacijos, is dulkių ir dujų, kurios planetų formavimosi pradzioje buvo issisklaidziusios erdvėje aplink Saulę. Zemės geologinė istorija atkuriama, tiriant Zemės plutos uolienas. Nustatyta, kad seniausių Zemės uolienų amzius ~3,5 mlrd. metų.

Atradimų istorija.

Zemės rutuliskumo idėją iskėlė senovės graikai (Pitagoras, VI a. pr. m. e.; Aristotelis, IV a. pr. m. e.); Zemės rutulio apytikslius matmenis apie 240 pr. m. e. nustatė Eratostenas. Skriejimo aplink Saulę idėją III a. pr. m. e. iskėlė Aristarchas Samietis. Įsigalėjus pasaulio geocentrinei sistemai, iki XVI amziaus Zemė laikyta centriniu Visatos kūnu. Kad Zemė yra tik planeta, skriejanti aplink Saulę (Heliocentrinė sistema), 1515 įrodė M. Kopernikas (Lenkija).

Zemės sandara.

Zemė susideda is koncentrinių apvalkalų, dar vadinamų geosferomis: isorinio dujų apvalkalo - atmosferos, vandens apvalkalo - hidrosferos ir trijų vidinių sluoksnių: Zemės plutos, mantijos ir branduolio. Is kitų planetų Zemė issiskiria būtent tuo, kad turi pirmąsias dvi geosferas - atmosferą ir hidrosferą.

Atmosfera ryskios virsutinės ribos neturi: dujų pėdsakų aptinkama didesniame nei 1000 km aukstyje. Joje daugiausia azoto (78,1%) ir deguonies (20,9%), taip pat anglies dioksido, vandens garų, argono bei kitų dujų dalelių. Si geosfera dar skirstoma į kelis sluoksnius: troposferą, stratosferą, jonosferą ir egzosferą. Troposfera - tankiausias atmosferos sluoksnis, kuris sudaro 4/5 visos atmosferos masės ir tęsiasi nuo Zemės pavirsiaus iki 12 - 18 km auksčio. Čia vyksta dauguma meteorologinių reiskinių. Virs troposferos (iki 50 - 55 km auksčio) tęsiasi stratosfera. Mazdaug 20 -25 km aukstyje kaupiasi didziausia ozono koncentracija ("sluoksnis"), kuri saugo Zemę nuo ultravioletinių Saulės spindulių. Auksčiau, iki 500 km, tęsiasi jonosfera. Jonosferoje susidaro pasvaistės, zybsi į atmosferą įlėkę meteorai. Per ją yra perduodamos ilgesnės nei 15 m radijo bangos. Virs jos yra egzosfera. Tai maziausio tankio atmosferos sluoksnis.

Hidrosfera susideda is vandenynų, jūrų, sausumos vidaus ir pozeminių vandenų, ledynų, sniego dangos. Joje aptinkami beveik visi cheminiai elementai. Pasaulinis vandenynas turi didelės įtakos Zemės klimato formavimuisi, medziagų apykaitai, geologiniams procesams.

Virsutinė kietoji geosfera vadinama pluta. Jos didziausias storis (po kalnuotomis sritimis) yra ~70 km. Zemės plutoje randama visų cheminių elementų. 95% plutos sudaro magminės, o 5% nuosėdinės ir metamorfinės uolienos. Zemės plutą nuo mantijos skiria Mochorovičiaus pavirsius. Mantijos didziausias gylis - 2900 km. Virsutinė dalis (substratas) ir Zemės pluta sudaro litosferą. Virsutinės mantijos apatinę dalį - astenosferą - nuo apatinės mantijos skiria Golicyno sluoksnis. Mantijos uolienos pagal sudėtį panasios į ultrabazines (peridotitus, dunitus) ir akmens meteoritus; vyrauja deguonis, silicis, magnis, gelezis. Zemės branduolio vidutinis spindulys 3470 km. Manoma, kad branduolį sudaro gelezies (90%) ir nikelio (8%) oksidai. Nuo Zemės pavirsiaus į centrą didėja slėgis, tankis ir temperatūra. 100 km. gylyje slėgis 2,9 mln. kPa, ties mantijos ir branduolio riba 137,8 mln. kPa, centre 343 mln. kPa. Medziagos tankis virsutinėje mantijoje 3,3 g/cm³, riboje su branduoliu 5,7 g/cm³, vidiniame branduolyje 12 - 17 g/cm³. Zemės temperatūra pakyla nuo 600 - 1000 ^oC virsutiniuose poplučio horizontuose iki kelių tūkstančių laipsnių Zemės centrinėje dalyje. Temperatūra gilyn didėja ne visur vienodai; pvz., Europoje pakyla vidutiniskai 1 ^oC kas 32,3 m, Azijoje 27 m, S. Afrikoje 23 m, S. Amerikoje 39,1 m, Australijoje 27,2 m, P. Afrikoje >90 m (Geoterminis gradientas).

Geografinės ypatybės.

Zemės pavirsiaus, lygaus 510,2 mln. km², didziausią plotą (~361 mln. km², arba 71% viso ploto) uzima Pasaulinis vandenynas. Sausumą (~149 mln. km²) sudaro 6 zemynai: Eurazija, Afrika, Siaurės Amerika, Pietų Amerika, Australija ir Antarktida. Siaurės pusrutulyje sausumos plotas 100 mln. km², vandenyno 155 mln. km²; Pietų pusrutulyje atitinkamai 49 ir 206 mln. km².

Sausuma daugiausia iki 1000 m absoliutaus auksčio (72% sausumos ploto), vidutinis aukstis 875 m, didziausias - 8848 m (Dzomolungma). Pasaulinis vandenynas zemynų suskaidytas į Ramųjį, Atlanto, Indijos ir Arkties vandenynus. Vyrauja 3000 - 6000 m gylis (73,8% Pasaulinio vandenyno ploto); vidutinis gylis ~3800 m, didziausias - 11022 m (Marianų lovys, ties Filipinais). Didziausi sausumos reljefo elementai - lygumos ir zemumos (64% sausumos ploto), kalvos ir kalnai (36%).

Vandenyno dugno pagrindiniai elementai: povandeninis zemynų pakrastys, vandenyno guolis ir vandenynų vidurio kalnagūbriai. Zemės pavirsiuje ir palei jį dėl gretimų geosferų sąveikos susidarė kompleksinė geografinė sfera, pagal sandarą ir struktūrą sudėtingiausia zemės sfera; joje dėl egzogeninių ir endogeninių jėgų sąveikos formuojasi gamtiniai geografiniai kompleksai (Gamtinis teritorinis kompleksas).

"Binarinė sistema"

Zemė, kartu su savo palydovu Mėnuliu, is salies gali atrodyti kaip binarinė (dviejų planetų) sistema.

Viena is Mėnulio atsiradimo legendų yra ta, kad kadaise skriejusi kometa ar kitas kosminis kūnas kliudė mūsų planeta ir atplėsė dalį jos materijos, tačiau per stipri traukos jėga neleido siam atitrukti nuo Zemės. Ilgainiui jis tapo Zemės palydovu ir įgavo dabartinę savo formą.

Mėnulis palyginus su kitų planetų palydovais yra labai didelis - beveik ketvirtadalis Zemės skersmens (3476 km). Aplink Zemę apskrieja per 27,3 dienos, jis taip pat sukasi apie savo asį ir visą laiką būna atsukęs į mus tą pačią pusę.

Zemė taip pat turi gausybę dirbtinių palydovų, kurie naudojami naujausiems isradimams (pvz. televizijai, telekomunikacijoms ir t.t.).

Zemė kaip magnetas.

Zemė turi gana stiprų magnetinį lauką, kurio asis į Zemės sukimosi asį pakrypusi 11,5º kampu, tačiau jis pamazu keičiasi. Remiantis mokslininkų turimais duomenimis, sis magnetinis laukas susidaro dėl Zemės gelmėse esančių gelezies junginių.

Literatūra:

Pazinimo dziaugsmas "Mokslas ir visata", V.:1989.

Pazinimo dziaugsmas "Zemė ir jos gėrybės", V.:1994.

"Lietuviskoji Tarybinė Enciklopedija", V.:1984, 12 tomas.

V.Strazys "Astronomija", K.:1993, Bandomoji mokomoji knyga XII klasei.

John Farndon "Moksleivių Enciklopedija".