MOKYMASIS IR ISMOKIMAS

MOKYMASIS IR ISMOKIMAS

Mokymasis nuolatinis organizmo elgsenos kitimas susijęs su patirtimi.

Ismokimas tai per patyrimą atsiradęs daugmaz pastovus elgesio (ar zinių) pokytis.

Klasikinis sąlygojimas

• Klasikinis sąlygojimas - tai ismokimo forma, kai ismokstama tarpusavyje susieti tokius stimulus (įvykius), tarp kurių nėra jokio būtino rysio. Pirmasis klasikinio sąlygojimo tyrimus pradėjo I. Pavlov'as. Jo tyrimai parodė, kad galima ismokinti gyvą būtybę besąlygiskai reaguoti į neutralų stimulą.

Klasikinio sąlygojimo terminai

• Besąlyginis stimulas (BS) - biologiniu reiksmingumu pasizymintis stimulas.
• Besąlyginė reakcija (BR) - besąlyginio stimulo sukelta reakcija.
• Sąlyginis stimulas (SS) - neutralus stimulas, neturintis biologinio reiksmingumo.
• Sąlyginė reakcija (SR) - neutralaus stimulo sukelta besąlyginė reakcija.

Klasikinio sąlygojimo schema:

Pries sąlygojimą

Sąlygojimo metu

Po sąlygojimo

Veiksniai, būtini klasikiniam sąlygojimui įvykti

Sąlyginis stimulas turi būti pakankamai stiprus ir ryskus, kad organizmas jį suvoktų.

Besąlyginis stimulas turi būti pateikiamas tuojau po sąlyginio stimulo pateikimo.

Efektyviausias laiko tarpas tarp sąlyginio ir besąlyginio stimulų pateikimo yra 1-2 sekundės.

Būtinas pakartotinis sąlyginio ir besąlyginio stimulų pateikimas drauge.

Laiko tarpas tarp bandymų turi būti ne per trumpas ir ne per ilgas.

Klasikinio sąlygojimo ypatumai

Blėsimas - besąlyginio stimulo nepateikimas po sąlyginio stimulo sukelia sąlyginės reakcijos nykimą.

Savaiminis atsinaujinimas - isblėsusios sąlyginės reakcijos atsinaujinimas po ramybės periodo, pateikus sąlyginį stimulą.

Stimulo apibendrinimas - tai polinkis sąlygiskai reaguoti į stimulus, kurie yra panasūs į sąlyginį stimulą.

Stimulo atskyrimas - tau gebėjimas nereaguoti į neutralų stimulą, kuris yra pakankamai skirtingas nuo sąlyginio stimulo.

Operantinis (instrumentinis) sąlygojimas

n      Operantinis sąlygojimas - ismokimo forma, kai ismokstama susieti savo veiksmus su savo būsena/patirtimi. Ismokstama elgesio, kuris yra nukreiptas gauti kazką norimo ar malonaus arba isvengti kazko nemalonaus. Operantinio sąlygojimo tyrimus pirmieji vykdė E. Thorndike'as ir B. Skinner'is.

n      E. Thorndike'as vykdė eksperimetus, norėdamas issiaiskinti, kaip katės ismoksta įvairaus elgesio. Jis nustatė, kad operantinis sąlygojimas yra palaipsnis procesas: norimos reakcijos stiprumas po kiekvieno pastiprinimo didėja ir prireikia vis maziau laiko reakcijai įvykti. Natūraliomis sąlygomis sudėtingesnių reakcijų ismokyti yra sunku, todėl dazniausiai taikomas dalinių reakcijų pastiprinimas - elgesio formavimas. Thorndike suformulavo efekto dėsnį - reakcijos į tą pačią situaciją, kurios bus susiję su pasitenkinimu, pasireiks dazniau, o reakcijos, susijusios su diskomfortu - rečiau.

Efekto dėsnis

Reakcijos, po kurių seka pasitenkinimas, bus labiau susijusios su stimulo situacija.

Tikėtina, kad sekantį kartą reakcija greičiau įvyks, nes ji tapo susieta su galvosūkio dėze.

Thorndike nemanė, kad katės protauja ar sprendzia problemas, jis tikėjo, kad palaipsniui susiformuoja "asociacijos" tarp stimulo, esančio dėzėje" ir teisingos reakcijos. Jis tai pavadino instrumentiniu sąlygojimu. Tai buvo pirmos pastangos tyrinėti gyvūnų ismokimą (kitokį nei klasikinis sąlygojimas) laboratorinėmis sąlygomis.

Skinner'is tikėjo, kad operantinis sąlygojimas gali paaiskinti net sudėtingiausią zmogaus elgesį. Jis tęsė Thorndike'o pradėtus tyrinėjimus apie gyvūnų ismokimą ir sukūrė specialią eksperimentinę dėzę ziurkėms ir balandziams, kuri buvo pavadinta Skinner'io dėze. Sis įrenginys leisdavo parinkti norimą reakciją, formuoti rysį tarp reakcijos ir jos pasekmių ir analizuoti, kaip sios pasekmės paveikia elgesį.

Skinner'is pasiūlė terminą operantinis ar operantinė reakcija, kad atskirti reakcijas operantiniame sąlygojime nuo esnačių klasikiniame sąlygojime. Jis pastebėjo, kad pagrindiniai klasikinio sąlygojimo fenomenai - stimulo apibendrinimas, stimulo atskyrimas, blėsimas ir savaiminis atsinaujinimas - pasireiskia ir operantinio sąlygojimo metu. Vis gi pagrindiniai operantinio sąlygojimo komponentai yra pastiprinimas, operantinė reakcija ir stimulo atskyrimas.

Operantinė reakcija - tai reakcija, kuri turi tam tikrą poveikį aplinkai. Pastiprinimas padidina tikimybę, kad operantinė reakcija įvyks pakartotinai.

Skiriami du pagrindiniai pastiprinimo tipai:

Teigiamas pastiprinimas - stimulas, kurio pateikimas po reakcijos ją sustiprina (is esmės tai yra paskatinimai; maistas, pinigai, sypsena ir kt.);

Neigiamas pastiprinimas - nemalonūs stimulai, tokie kaip skausmas ar nuobodulys, kurių pasalinimas po reakcijos ją sustiprina.

Kai organizmas ismoksta atitinkamai reaguoti į tam tikrą stimulą, bet ne kitą - įvyksta stimulų atskyrimas. Stimulo apibendrinimas - organizmas daznai reaguoja tam tikru būdu esant panasiam stimului, po kurio buvo gautas pastiprinimas.

Formuojant elgesį labai svarbios yra kelios pastiprinimo charakteristikos (delsimo laikas ir pastiprinimo dydis):

Kuo pastiprinimas įvyksta greičiau po  reakcijos, tuo labiau tikėtinas reakcijos pasikartojimas;

Operantinis sąlygojimas įvyksta greičiau, kai pastiprinimas yra didesnis.

Pastiprinimai dar skirstomi į pirminius ir antrinius:

Pirminis pastiprinimas - tai stimulai, kurie patys savaime yra pastiprinantys (maistas, vanduo, skausmo sumazinimas ir pan.)

Antrinis pastiprinimas - tai buvę neutralūs stimulai, kurie po poravimo su pirminiu pastiprinimu, įgyja pastiprinimo vertę (pinigai, socialinis pastiprinimas ir kt.)

Pastiprinimo programos

Kai pastiprinimas vyksta kiekvieną, kartą, kai pasirodo norima reakcija - tai vadinama nuolatinio pastiprinimo programa.

Dazniausiai pastiprinimas vyksta tik tam tikrais momentais - tai vadinama dalinio pastiprinimo programa.

Dauguma dailinio pastiprinimo programų yra klasifikuojamos atsizvelgiant į 1) santykį tarp būtinų reakcijų skaičiaus ir pastiprinimo ir 2) intervalų tarp reakcijos ir pastiprinimo kitimą.

Dalinio pastiprinimo programos

• Pastovaus santykio programos - elgesys pastiprinamas po tam tikro reakcijų skaičiaus.
• Kintamo santykio programos - taip pat elgesys pastiprinamas po tam tikro reakcijų skaičiaus, tačiau sis skaičius nuolat kinta.
• Pastovių intervalų programos - būdingi vienodi laiko intervalai tarp pastiprinimų, nepriklausomai nuo reakcijų skaičiaus.
• Kintamų intervalų programos - intervalai tarp pastiprinimų nuolat kinta.
• Skirtingos pastiprinimo programos sukuria skirtingus reagavimo modelius.

Bausmės

Tiek teigiamas, tiek neigiamas pastiprinimas padidina reakcijos daznumą, tuo tarpu bausmės yra negatyvus stimulas ar malonaus stimulo panaikinimas, kuris sumazina pries tai einančios reakcijos daznumą.

Bausmės turėtų būti taikomos kaip paskutinė elgesio keitimo priemonė, tikslingesnis yra teigiamas pastiprinimas uz pageidaujamą elgesį.

Bausmių naudojimo pavojai

Bausmės neismoko tinkamo elgesio, tik stabdo elgesį nuo pasireiskimo. Be to, daznai elgesys sustabdomas tik baudziančiojo akivaizdoje ir turi tendenciją būti kartojamu is kersto.

Ismokstama nekęsti baudziančiojo.

Bausmės gali turėti neigiamos emocinės įtakos baudziamajam.

Bausmė gali tapti pastiprinimu baudziamajam.

Bausmės daznai turi apibendrinančią įtaką baudziamojo elgesiui.

Bausmių taikymo principai

• Turi būti nurodomas tinkamas elgesys, kuris turi būti teigiamai pastiprinamas.
• Baudziamasis pries atlikdamas netinkamus veiksmus, turi zinoti, kad uz juos bus atitinkamai baudziamas.
• Bausmė turi eiti betarpiskai po netinkamo elgesio.
• Turi eiti po kiekvieno netinkamo elgesio ir neturi uz tą patį elgesį būti teigiamo pastiprinimo.
• Turi būti neisvengiama.

Socialinis ismokimas (ismokimas stebint)

Daugiausiai zmonės mokosi būdami tarp kitų zmonių ir socialinio ismokimo atstovai pabrėzia, kad zmogus gali mokytis is kitų zmonių patirties.

Socialinis ismokimas (ismokimas stebint) tai ismokimo forma, kai ismokimas vyksta stebint, kaip veiksmą atlieka kiti, tuo tarpu naujo veiksmo ismokimui nėra būtinas paties veiksmo atlikimas ar jo paskatinimas.

Pirmasis nuodugniai aprasė sią ismokimo formą A. Bandura.

Socialinio ismokimo teorijos pagrindiniai principai

Zmonės gali ismokti stebėdami kitų zmonių elgesį ir jo pasekmes.

Ismokimas gali įvykto be pokyčių elgesyje.

Ismokimo procese didelį vaidmenį atlieka pazintiniai procesai.

Socialinio ismokimo teorija traktuojama kaip perėjimas nuo elgesio ismokimo prie pazintinio ismokimo teorijos.

Ismokimas stebint vyksta, esant tokioms sąlygoms

Stebintysis turi atkreipti dėmesį į modeliuojančio asmens veiksmus ir jų padarinius;

Matytas elgesys turi būti issaugotas atmintyje;

Stebintysis turi pajėgti pakartoti matytą elgesį;

Stebintysis turi pasizymėti atitinkama motyvacine būsena, būti nusiteikęs tą elgesį atlikti;

Kad matytas elgesys būtų pakartotas, situacijoje turi būti uzuominų, primenančių apie stebėto elgesio pakartojimo galimybę (uzuominą).

Latentinis (paslėptas) ismokimas

Latentinis ismokimas tai ismokimo forma, kai aplinkos tyrinėjimo metu susikaupia zinios, kurios elgesyje neatsispindi iki tol, kol uz tą elgesį negaunamas paskatinimas.

Sią ismokimo formą aprasė E. Tolman'as. Jo eksperimentai, kurių tikslas buvo nustatyti ziurkių gebjimus įveikti labirintą, atskleidė pazintinių veiksnių svarbą ismokimui. Tolman'as teigė, kad ziurkės susiformuoja kognityvinį zemėlapį - erdvinio isdėstymo mintinį vaizdą. Sie zemėlapiai susiformuoja natūraliai per patyrimą be jokio pastiprinimo.

Zmonėms taip pat būdingas latentinis ismokimas.

Ismokimas per įzvalgą

Ismokimas per įzvalgą ismokimo forma, kai tam tikrų veiksmų ismokstama staiga, neturint jokio patyrimo, stebimo modelio ar pastiprinimo. Sią ismokimo formą aprasė gestalt psichologijos atstovas W. Kohler'is, kuris atliko tyrimus su bezdzionėmis ir pauksčiais. Jis priėjo isvados, kad bezdzionės staiga ismoksta naujų rysių, kurių niekada neturėjo praeityje, nes:

Gyvūnų sprendimai buvo staigūs, mazai isorinių bandymų ir klaidų.

Kartą radusi sprendimą bezdzionė be klaidų jį pritaikydavo ir kitą kartą.

Rastą sprendimo modelį panaudodavo kitiems panasiems situaciniams uzdaviniams spręsti.