MULTIETNINĖS VISUOMENĖS: INTEGRACIJA AR DEZINTEGRACIJA?
Pasaulyje priskaičiuojama maziau 200 nepriklausomų valstybių, tuo tarpu kai etninių grupių yra apie 3000. Todėl pasaulyje nedaug etniskai homogeniskų, salių: Islandija, Japonija, Korėja, kai kurios arabų salys. Migracijų isdavoje tautinių mazumų atsirado daugelyje salių, kurios anksčiau buvo palyginti homogeniskos: Vokietija (turkai, jugoslavai ir kiti migrantai čia sudaro virs 10 proc. gyventojų), Skandinavijos salys, o Kuveite (pries 1990/91 metų karą) imigrantų buvo net virs 50 proc. visų gyventojų.
Skirtumai tarp grupių labai daznai tampa konfliktų priezastimi, o siais laikais sudaro platformą politinei mobilizacijai: atsiranda lyderiai, judėjimai, partijos, kurių tikslas yra isreiksti ir ginti grupės interesus, ir tokiu būdu gr 757n1318h upė tampa politiniu aktoriumi.
Etninės grupės ir tautos issiskiria tarp kitų socialinių grupių tuo, kad jos yra zymiai labiau pastovios ir jų savimonė, arba identitetas labiau isreiksti tiek grupės, tiek individo lygyje.
Kiekvienam zmogui būdinga savita ir nepakartojama identiteto struktūra, isreiskianti jo narystę įvairiose grupėse. Pav., N. identiteto strktūroje gali būti tokie svarbiausi elementai: studentas, sūnus, VDU studentas, pirmakursis, jaunuolis, kaunietis, krepsininkas, kalbąs angliskai, lietuvis, "Zalgirio" gerbėjas, Aleksoto gyventojas, automobilio savininkas ir t.t. Daugumos identiteto struktūros elementų svarba priklauso nuo situacijos, tiksliau nuo to, kas yra komunikacijų partneris: pagyvenės zmogus, tėvas, kitos auk'stosios mokyklos studentas, kito miesto gyventojas, uzsienietis ir pan. Metams einant, identiteto struktūra keičiasi: buvės studentas tampa tarnautoju arba vadovu, persikelia į kitą miestą, pats tampa tėvu, nebejaunu zmogumi.
Dazniausiai vienintelis pastovus identiteto struktūros elementas yra tautybė (etnine prasme, anglisko nationality pagrindinė reiksmė yra "pilietybė"). Galimybės ją pakeisti (asimiliacija) realiai egzistuoja tik vaikystėje, kol dar vyksta socializacijos procesas, arba jeigu asimiliuojančios visuomenės kultūra yra labai artima (pav., kaip airių ir anglų, rusų ir ukrainiečių kultūros). Dazniausiai asimiliacijos procesas tęsiasi keletą zmonių kartų, ir uzbaigia jį tik anūkai. Tačiau jeigu etniniai skirtumai sutampa su rasiniais, asimiliacija tampa labai problematiska. Vidurio ir Centrinės Europos salyse iki siol neasimiliuotomis grupėmis lieka čigonai, didelė dalis zydų, Vokietijoje gimę ir uzaugė turkai, indėnai Naujojo pasaulio salyse, Sibiro ir Tolimųjų Rytų autochtonai Rusijoje.
Etninio identiteto stabilumas yra ne vienintelė tautinio solidarumo priezastis. Ne maziau svarbu yra tai, kad etninis identitetas turi sudėtingą vidinę struktūrą, kurios elementai yra svarbūs emocinių, kultūriniu, socialiniu poziūriu. Tarp jų reiksmingiausi yra:
kultūriniai simboliai - kalba, liaudies arba etninė kultūra (folk culture, skirtinga nuo siuolaikinės, dauguma atzvilgių internacionalinės kultūros);
istoriniai simboliai - zymių praeities veikėjų asmenybės (valdovai, karvedziai), istoriniai paminklai (senos pilys, reiksmingų istorinių įvykių vietos), mitologizuota istorinių įvykių (nebūtinai savrbių) interpretacija;
tėvynės samprata - sąrysis su tam tikra teritorija, kuri skaitoma protėvių zeme nuo seniausių laikų, gamtiniai simboliai (peizazas, upė, floros ir faunos simboliai);
bendros kilmės samprata;
bendra religija (daugeliu atveju, tačiau ne visada: pav., tarp vokiečių, olandų, latvių yra ir katalikų, ir protestantų, tarp albanų - musulmonų ir krikscionių).
Isvardinti elementai susieja zmones kur kas stipriau, negu kiti identiteto komponentai (profesija, gyvenamoji vieta, amziaus grupė). Daugumai zmonių tauta ar etninė grupė yra visuomenė - socialinė erdvė, kurioje jis orientuojasi, sugeba efektyviai bendrauti, supranta ir gali interpretuoti gaunamą informaciją. Patekus į kitos tautos zmonių aplinką, net mokant jų kalbą neisvengiamai iskyla komunikacinių problemų. Todėl kai kurie mokslininkai interpretuoja tautą kaip intensyvių komunikacijų (keitimosi informacija) tinklaa. Nubraizius zemėlapyje visų komunikacijų (asmeninio bendravimo, ziniasklaidos priemonių, knygų platininmo ir t.t.) tinklaa, paaiskėtų, kad Lietuvoje sovietiniu laikotarpiu tarp lietuvių jis buvo daugkart intensyvesnis, negu tarpgrupinės komunikacijos tarp lietuviu ir kitų tautinių grupių ar kaimyninių tautų, tuo tarpu kai Lietuvoje gyvenę rusai daugiau buvo susieti su Rusijos rusais: skaitė tuos pačius Maskvoje leidziamus laikrasčius ir zurnalus, ziūrėjo Maskvos TV laidas, bet mazai domėjosi lietuvisko "tinklo" informacija.
Atrodo, etninis identitetas yra natūralus solidarumo ir etninio nacionalizmo pagrindas. Tačiau realiai politikoje bent kiek reiskiasi ir kelia vienokius ar kitokius reikalavimus vos keli simtai grupių. Todėl labai svarbu issiaiskinti du dalykus: pirma, kodėl vienos grup'es yra politiskai mobilizuotos, o kitos (tokių didziulė dauguma) lieka inertiskos, ir antra, kodėl skiriasi mobilizuotų grupių reikalavimai: vieni nori tik lygių politinių ar kultūrinių teisiu, kiti siekia kultūrinės autonomijos (mokytis gimtosios kalbos mokyklose, turėti savo laikrasčius, kultūros centrus), dar kiti - teritorinės autonomijos, kai kurios grupės - nepriklausomybės.
Tai priklauso nuo daugelio faktorių.
1) Ne visoms etninėms grupėms ir tautoms būdingas isvystytas identitetas. Neretai ji uzgozia kitos identiteto formos, ypač religija (tai buvo būdinga viduramziais daugeliui Europos tautų, dabar - Siaurės Indijos, daugeliui kitų Azijos ir Afrikos regionų). Daznai identiteto struktūroje stinga arba yra labai nezymus istorinės atminties komponentas, pav., daugumas baltarusių mano neturį savo istorijos ir nepriima Baltarusijos Liaudies fronto ideologų teiginio, kad Didzioji Lietuvos kunigaikstystė buvo baltarusių tautinė valstybė (1992-1995 m. Vyrtis ir balta-raudona-balta vėliava buvo Baltarusijos valstybiniai simboliai, tačiau 1995 05 referendume 3/4 baltarusių juos atmetė ir buvo sugrazinta sovietinė simbolika). Vykstant modernizacijos procesui daugeliu atvejų etninis identitetas susilpnėja, jei labai mazai isvystyta profesionalioji kultūra: tokiu atveju mobilesnieji sluoksniai perima dominuojančią valstybėje kultūrą ir praktiskai asimiliuojasi (lietuviai bajorai ir miestiečiai Lietuvos-Lenkijos valstybėje, stačiatikiai baltarusiai carinėje Rusijoje ir Sovietų Sąjungoje.
2) Etnodemografinė situacija: teritorinės autonomijos gali reikalauti tik gyvenančios kompaktiskoje teritorijoje grupės.
3) Geopolitiniai faktoriai: siekti nepriklausomybės yra prasmė, jei ta teritorija ribojasi su uzsienio valstybėmis arba jūra ir jokiu būdu nėra etninis anklavas;
4) Etninis heterogeniskumas (įvairovė): kuo daugiau skiriasi etninės grupės (tautos) viena nuo kitos savo kultūro ir gyvenimo būdu, tuo maziau jos susietos tarpusavyje ir sunkiai įsisavina arba tiesiog atmeta idėją, kad jos sudaro politinę bendriją ("Nigerijos tautą", "tarybinę liaudį").
5) Politinių kultūrų suderinamumas: bendra politinė kultūra yra būtina politinės sistemos stabilumo prielaida.
6) kolektyvinė istorinė atmintis:
a) tradiciniai santykiai su kaimyninėmis grupėmis (teigiami ir neigiami etniniai stereotipai).
b) inkorporacijos būdas:
- uzkariavimas (Rusijos ekspansija į rytus, prie Baltijos jūros, link Kaukazo);
- aneksija, t.y. prievartinis prijungimas, pasinaudojant kariniu
pranasumi arba sutartimis su kitomis stipresnėmis valstybėmis (Lenkijos pasidalijimai);
- dinastinė sąjunga (Ispanija, Lietuvos-Lenkijos valstybė);
- suvienijimas isorinio uzkariavimo isdavoje (daugumas
buvusių Europos valstybių kolonijų Afrikoje ir Azijoje)
- taikus prisijungimas (daugumas dabartinės Sveicarijos kantonų);
c) bendro gyvenimo patirtis: kokie susiklostė santykiai su kaimyninėmis tautomis ir ypač su dominuojančia tauta (pav.,
lietuvių santykiai su rusais);
d) santykių sa valstybe patirtis: kokia buvo valstyb'es politika
konkrečios tautos atzvilgiu: vyko ar nevyko forsuota asimiliacija,
ar buvo diskriminacija, kiek buvo skaitomasi su tautos interesais,
kiek jos politinis elitas turėjo įtakos visos valstybės politikoje,
ar nebuvo represijų, deportacijos ir t.t.;
7) etninių grupių isorinė orientacija:
a) poziūris į integruojantį branduolį, t.y. teigiamas ar neigiamas
poziūris į dominuojančios tautos kultūrą, siekimas ją perimti arba
atvirksčiai - atsiriboti;
b) poziuris į kitas toje valstybėje gyvenančias tautas;
c) "branduoliai" uz salies ribų: ar yra uz valstybės ribū tautos,
kurių kultūra labiau vertinama, mentalitetas skaitomas artimesniu;
8) rezimo politika mazumų atzvilgiu (integracijos būdai): kultūrinio
pliuralizmo pripazinimas ar bandymai asimiliuoti, lygiateisis ar zemesnis statusas, autonomijos ribos ir t.t
9) etninė stratifikacija -
a) socialinė - realiai egzistuojanti socialinė nelygybė sutampa su
tautybe;
b) politinė - dominuojantis ir pajungtas politinis statusas;
c) kultūrinė - tautinės kultūros vieta visos salies kultūroje, normaty-
vinė kultūra salies mastu, etnoregione;
10) isoriniai faktoriai: ar yra grupės (pav., emigracija) arba salys, palaikančios
tautos siekimą issaugoti savo kultūrą, pasiekti autonomiją arba nepriklau-
somybę (realiai tarptautinė bendrija ir ypač didziosios valstybės nepalaiko tautinių mazumų siekimo sukurti/atkurti savo nepriklausomą
valstybę).
Vieni is sių faktorių gali skatinti tautinius judėjimus, kiti - būti nepalankūs arba jū įtaka gali būti dvireiksmė. Jeigu dauguma jū stimuliuoja tautinį judėjimą, susidarius palankioms aplinkybėms (rezimo liberalizacija arba destabilizacija, karas su kita valstybe), labai greitai įvyksta politinė mobilizacija nacionalizmo pagrindu, t.y. "tautinis atgimimas" ir isauga judėjimas uz nepriklausomybe. Kai kada tam pakanka ir vienos priezasties (asimiliacijos baimė, nepasitenkinimas savo statusu, tradiciniai priesiski santykiai su dominuojančia tauta), tačiau paprastai tokiais atvejais būdingesni yra siauri, neturį plačios paramos intelektualų judėjimai arba ekstremistinių grupių veikla. Jei daugumas faktorių nėra palankūs tautinei mobilizacijai, jokie tautiniai reikalavimai nekeliami, ir todėl keli tūkstančiai tautinių mazumų, neretai ir didelės tautos (pav., Indijoje, Indonezijoje) jokių politinių reikalavimų nekelia.
|
