Mesopotamijos civilizacija

Mesopotamijos civilizacija

Nuodugnesni Mesopotamijos tyrimai pradėti Neapolio pirklio Pjetro de la Valės. Dvylika metų jis buvo susizadėjęs su dailia mergina, turtingo pirklio dukra, tačiau tėvai ją isleido uz kito. Paniekintas ir skaudziai įzeistas, jaunuolis ryzosi ieskoti nusira­minimo kelionėse. Pirmiausia jis nukeliavo į Jeruzalę. Vėliau jau­nasis pirklys aplankė Konstantinopolį, Kairą, isvaiksčiojo skersai ir isilgai Mesopotamiją. 1660-1663 m. buvo isleisti P. de la Va­lės "Kelionių aprasymai", kuriuos sudarė jo laiskai ir pranesimai. Jis pirmasis į Europą 22522d320w parvezė dantirasčio pavyzdzių ir, priesingai daugelio mokslininkų nuomonei, spėjo, kad brūksneliai yra ne ornamentas, bet senovinis rastas.

XIX a. pradzioje mokslininkai jau turėjo pakankamai dan­tirasčio pavyzdzių, todėl buvo galima bandyti issifruoti paslap­tingąjį rastą. Tai, ko nesugebėjo padaryti daugybė mokslininkų, pavyko Vokietijos Getingeno miesto licėjaus antikinių kalbų mo­kytojui Georgui Frydrichui Grotefendui. Zmonės jį laikė keistuo­liu, nes jis mėgo spręsti galvosūkius. 1802 m. į G. F. Grotefendo rankas pakliuvo vienas tekstas is Persepolio, kurį issifruoti sten­gėsi daugelis mokslininkų, tačiau veltui suko galvas. G. F. Grotefendas vieną vakarą aludėje susilazino, jog jis perskaitysiąssiuos paslaptingus zenklus. Remiantis loginiais samprotavimais jam pavyko issifruoti devynis senovės persų dantirasčio zenklus. Tik po kelių desimtmečių, 1836 m. norvegas Kristianas Lasenas ir prancūzas Ezenas Biurnufas surado ekvivalentus visiems danti­rasčio zenklams. Tuo pat metu savarankiskai molines lenteles "prasnekino" ir anglų diplomatas Persijoje Henris Roulinsonas. Praėjo dar keletas desimtmečių, ir 1869 m. prancūzų lingvis­tai pasauliui paskelbė: daugelio Mesopotamijoje atkastų lentelių tekstai parasyti sumerų kalba. Uzmirstasis Sumeras buvo tary­tum naujai atrastas. Vėlesni archeologiniai radiniai įrodė, kad pries tris tūkstančius metų pr. Kr. Sumero civilizacija buvo pa­siekusi gana aukstą lygį.

"Juodagalvių" įsitvirtinimas Mesopotamijoje

Nėra abejonių, kad jau VI tūkstantmetyje pr. Kr. Mesopota­mijoje būta sėslių zmonių gyvenviečių. Yra zinoma, kad IV tūks­tantmečio pirmoje pusėje Pietų Mesopotamijoje apsigyveno sume­rai, tauta, vadinusi save "juodagalviais". Visi ligsioliniai mėgi­nimai rekonstruoti seniausią sumerų istoriją, kultūrą dar nepajė­gia isaiskinti jų kilmės. Spėjama, kad jų protėvynė buvusi Iranas arba jie atsibastę is Vidurinės Azijos. Per keletą simtmečių čia susikūrė imperija, kurią sudarė 12 miestų valstybių, glaudziai susijusių politiniais, prekybiniais, ideologiniais rysiais. Miestų valstybių sudėtingi tarpusavio santykiai ir isugdė "sumerų civi­lizaciją".

Mesopotamijos siaurėje tuo pačiu metu, IV tūkstantmetyje pr. Kr., apsigyveno semitų klajoklių - akadų - gentys. Tarp sumerų ir akadų gyvenamų zonų atsirado platus ruozas, kuria­me gyveno ir vienos, ir kitos genties zmonės.

Civilizacijos kūrimąsi paskatino gamtos sąlygos. Senovėje Tigro ir Eufrato zemupys atrodė kitaip, nei dabar. Persų įlanka tesėsi daug toliau į siaurę, o Tigras ir Eufratas nebuvo susilieję į vieną vagą (Sat el Arabą). Upės į lagūną tekėjo atskiromis zio­timis. Tarp jų telksojo pelkynai, ezerai, kerojo svendrių atvasy­nai. Sąnasinė dirva buvo derlinga, tačiau pasėliams nuolat grėsė upių potvyniai arba sausra. Todėl buvo pradėti statyti pirmieji pylimai ir kanalai, kuriais norėta apsaugoti laukus nuo potvynių. Vėliau Mesopotamijos gyventojai suprato, kad pastačius pylimus bei kanalus, galima apsirūpinti vandeniu, nuleidus jį, galima drė­kinti laukus, o sulaikius - apsaugoti pasėlius nuo sausros. Per­ėjimas prie sistemingo drėkinimo ir buvo civilizacijos prielaida.

Seniausias sumerų miestų valstybių, arba nomų, kultūros cent­ras buvo Nipūras. Jame stovėjo "juodagalvių" vyriausiojo dievo Enlilio sventykla. Tačiau ne Nipūras, o Uruko miestas nepapras­tai traukė sumerus. Urukas - pirmasis sumerų politinis centras, pirmoji sostinė. Tai miestas, kuris pusiau legendinių valdovų Enmerkaros, Gilgameso laikais sujungė Pietų Mesopotamijos mies­tus valstybes. Per kelis simtus metų prie jo prisisliejo apie 80 aplinkinių gyvenviečių.. Miesto centre stovėjo sventykla - zikuratas. Vyriausioji Uruko miesto dievybė buvo deivė Inana. Sventykloje seimininka­vo zyniai. Jie buvo specialiai rengiami, laikydavosi specifinių papročių. Zyniai atlikdavo pagrindines kulto ceremonijas - die­vams aukodavo aukas, numaldydavo juos, burdavo, kerėdavo.

Mums Urukas svarbus kitu reiksmingu civilizacijos pozy­miu - rasto atsiradimu. Kultūriniuose Uruko liekanų sluoksniuo­se archeologai rado pirmąsias sumerų piktografiniu rastu ismar­gintas lenteles. Is daugybės sumerų rasto pavyzdzių įsitikinta, kad rastas čia atsirado dėl ūkio poreikių. Zemiski motyvai paskatino sumerus israsti rastą ir istobulinti jį taip, kad jis būtų supranta­mas visiems. Uruke rastos seniausios lentelės buvo israsytos piktogramomis. Piktogramos - tai savotiski "daiktų paveikslėliai". Jie galėjo reiksti zmones, gyvulius, įrankius, bet nelabai tiko perteikti ūkiniams veiksmams. Todėl piktogramos tolydzio ėmė virsti ideografiniais zenklais. Ideogramos reiksmė jau neatitiko piesinio. Pavyzdziui, zenklas, vaizduojąs arklį, gali reiksti ir arklį, ir arimą. Dar vėliau buvo sukurti zenklai, reiskiantys kalbos gar­sus. Rastas virto fonetiniu. Mokslo terminologijoje įsigalėjo dantirasčio pavadinimas. Mat zenklai pagal tam tikrą sistemą buvo sudėlioti is horizontalių ir vertikalių brūksnelių. Juos nusmailinta meldo lazdele įspausdavo slapiose molio lentelėse. Dazniausiai rasydavo ant "standar­tinių" 32x32 cm dydzio ir apie 2,5 cm storio plytelių, kurias vė­liau dziovindavo saulėje arba isdegdavo. Lietuvos Mokslų aka­demijos bibliotekoje galima susipazinti su autentiskais Mesopo­tamijos rasmenų pavyzdziais.

Klestinti civilizacija

Sumerai turėjo rastą ir buvo linkę viską uzrasyti, todėl moks­lininkai juos pavadino "biurokratų" tauta. Apie 95% dantirasčio lentelių teksto sudarė ūkinio pobūdzio dokumentai. Jais remian­tis galima atkurti sumerų kasdienio gyvenimo vaizdus. Ne maziau svarbūs yra kiti 5% lentelių. Tai literatūriniai tekstai. Čia uz­fiksuota seniausia pasaulyje epinė poema.

1886 m. Londono Britų muziejaus asistento Dzordzo Smito dė­mesį patraukė muziejaus rūsiuose laikomos dėzės su simtais danti­rasčio lentelių. Mokslininkas nuvalė, sudėliojo jas ir pradėjo skai­tyti įrasus. Pries akis jam kaip gyvas iskilo seniausio pasaulyje liaudies epo herojus - galingasis ir taurusis Gilgamesas. Skai­tydamas apie jo nuotykius bei zygdarbius, kuriuos jis atliko tėvy­nės labui, apie kovą ir draugystę su dievų pasiųstu pusiau zmo­gumi, pusiau zvėrimi Enkidu, apie nemirtingumo ieskojimą. Dz. Smitui priklauso ir kitas atradimas. Skaitydamas Gilgameso epą, mokslininkas rado uzuominų apie pasaulio tvaną. Tris kartus Dz. Smitas vyko į Mesopotamiją, kad surastų trūkstamas lenteles, kuriose Gilgamesas pasakojo apie sią nelaimę. Taip buvo paskelbta seniausia versija pasaulio tvano legendos: Dievas siunčiąs zmonėms tvaną, kaip bausmę uz blogą elgesį. Kiekvienoje tautoje esą zmonių "teisuolių", dazniausiai tai vyras ir zmona, kurie is anksto informuojami apie uzgriūsiančią nelaimę. Jie imasi priemonių issigelbėti - stato plaustą ar lai­vą arba lipa į aukstą kalną. Su savimi jie pasiima gyvulių, pauks­čių, sėklų ir kitų būtiniausių dalykų, kuriuos nurodęs Dievas. Liūtis po nustatyto laiko baigiasi, vanduo ima slūgti, ieskoti sau­sumos isleidziamas paukstis. Radus sausumą, čia pradedamas naujas gyvenimas. Panasią istoriją apie Sumero Nojų - savo protėvį Utnapistį pasakoja ir Gilgamesas. Sumerų pasaulio tva­no legenda turėjo realų pagrindą. Archeologai didelėje Mesopotamijos dalyje rado gryno smėlio sluoksnį, netikėtai kertantį kul­tūrinį sluoksnį. O tuo metu sumerai jau buvo susipazinę su jūrei­vyste. Pasistatyti laivą, kuriuo galėtų pasitraukti is uztvindytų sričių, jiems nebuvo sunku. Galėjo atsirasti veiklus bendruomenės vadovas - zynys, kunigaikstis ar siaip jau drąsus jūrininkas, kuris isplaukė su savo artimaisiais per sėlstančius vandenis. O paskui is lūpų į lūpas ėjo padavimas apie didelę katastrofą ir nar­sų jūreivį. Zmonių vaizduotė gausino smulkmenas, faktus papildė nepaprastais nuotykiais.

Be pasaulio tvano aprasymo Sumero literatūroje pasakojami ir kiti visuotiniai mitai, kuriuose vaizduojamas pasaulio ir zmogaus sukūrimas, zmogaus kova su dievais bei stichijomis. Yra uzrasyta legendų apie įvairius isradimus. Sumero rastijos paminklams bū­dingi bendri viso pasaulio literatūroms motyvai. Ir čia pasaulis sukuriamas is chaoso, zmogus - is molio, dangus ir zemė vaiz­duojami kaip visos būties tėvas ir motina, metų laikų kaita - kova tarp dievų ir pan.

Sumero civilizacijos klestėjimo laikotarpiu buvo sukurta rasytinė teisė. Seniausi Zemėje įstatymai, islikę iki mūsų dienų, yra is Mesopotamijos. Tai buvo savotiska dantirastinės literatūros rūsis. Jai pradzią davė vadinamieji valdovų įrasai jau ankstyvuoju Sumero civilizacijos laikotarpiu. Įrasuose mi­nimi "teisingumo atkūrimo įsakai", kuriais valdovai siekė susilp­ninti socialinius priestaravimus: neleisti bendruomenės nariams nusigyventi, prarasti zemę. Zinomiausias Lagaso valdovo Urukaginos "Reformų" tekstas. Neaisku, kaip Urukagina tapo valdovu. Vieni mokslininkai teigia, kad jis įvykdęs perversmą, kiti - kad pries tai valdziusį karalių diduomenės taryba nusalinusi ir kara­liumi paskyrusi jo giminaitį Urukaginą. Tačiau abi sios versijos is dalies paaiskina Urukaginos (2318-2312 m. pr. Kr.) reformų tikslą: valdovas siekė, socialiai sulyginti visuomenę. Pavyzdziui, viena "Reformų" teksto taisyklių alegoriskai skelbė: "Auksčiau­sias zynys negali įeiti į neturtingos moters sodą ir paimti is ten medį ar jo vaisius kaip mokestį". Kitais paragrafais zyniams buvo uzdrausta tarpusavyje dalytis dievo turtą, įsakyta penkis kartus sumazinti laidojimo islaidas ir t. t.

Sumero civilizacijos irimas

Pirmasis, kuriam pavyko sukurti imperiją, apimančią visą Mesopotamiją, buvo Sargonas. Istorinėje literatūroje Sargono įsigalėjimas vertinamas kaip semitų pergalė pries sumerus. Mat Sargonas buvo semitas. (Kaip jau minėta, Mesopotamijos siau­rėje buvo apsigyvenusi semitų klajoklių akadų gentis.) Pats apie save jis liepęs rasyti taip:

"Motina mano buvo nekilminga, o tėvo as is viso neatsimenu. Motina, pa­gimdziusi mane, įdėjo į nendrine kraitelę ir paleido pasroviui upe. Isgriebė mane vandennesys, ismokė sodininko amato. As buvau sodininku, kai deivė Istar pamilo mane ir įteikė man karalyste".

Zodis "Sargonas" (Sarumkenas) isvertus į lietuvių kalbą reis­kia "tikrasis karalius". Be abejo, jis taip pasivadino tik tapęs valdovu.

Du simtmečius valdomi akadų dinas­tijos (2350-2150 m. pr. Kr.), sumerai be paliovos kovojo su uz­kariautojais, kraste vilnijo sukilimo bangos. Sumerai ne tik sten­gėsi nusimesti politinį jungą. Nesitaikstė jie ir su religinių tradi­cijų lauzymu. Akadų ir sumerų priestaravimų draskoma Sargono palikuonių imperija buvo skanus kąsnelis gutams - pirmai klajoklių (manoma, kaukazietiskos kilmės) bangai, uzplūdusiai Mesopotamiją. Grobis buvo nesunkiai pasiekiamas, nes kai kurie Sumero ku­nigaiksčiai, norėdami atsikratyti akadų, buvo pasirengę derėtis su bet kuo, net su "kalnų slibinais" - taip jie vadino gutus.

Apie 2070 m. pr. Kr. įvyko paskutinis Sumero civilizacijos pakilimas. Į valdzią atėjo vadinamoji trečioji Ūro dinastija, kuri buvo sumerų kilmės. Reiksmingiausia buvo trečioji Ūro dinastija. Jai valdant (XXI a. pr. Kr.) Ūras tapo "Sumero ir Akado" karalystės sostine. Jos pradinin­kas - Urnamu. Urnamu bei jo įpėdiniai sukūrė biurokratinę sistemą, neturėjusią lygių Mesopotamijos istorijo­je. Ji galėjo normaliai funkcionuoti tol, kol salyje gyvenimas tekėjo įprasta vaga. Tačiau simtmečių sausra, kurią sukėlė Saulės aktyvumo pokyčiai, galutinai nualino sumerų civilizaciją. O kai salį vienu metu uzplūdo elamitų ir vakarinių semitų gentys, dau­gelis provincijų savo noru pasidavė atėjūnų valdziai. Kraste, ar bent kai kuriose jo dalyse, kilo badas. Mesopotamija vėl virto mazų ir vidutinių valstybių konglomeratu. Kiekviena jų rungėsi dėl hegemonijos, dėl "Sumero ir Akado Karaliaus" titulo. Kovoje vis didesnį vaidmenį įgydavo atėjūnai.

Sumero kultūros renesansas

III tūkst. pr. Kr. pabaigoje prasidėjo trumpas, jau paskutinis Sumero laikotarpis, mokslininkų pavadintas "Sumero rene­sansu". Sio renesanso pradininkas Urnamu ėmėsi reformuoti, restau­ruoti ir statyti naujus "dievų namus". Jis grązino sventykloms ankstesnį spindesį ir tuo subūrė krasto gyventojus apie senuo­sius dievus. Vyriausias dievas Anas - dangaus karalius, įasmenino vyriskąjį pradą, jo zmona deivė Ki - zemė - moteriskąjį. Is jų rysio gimęs dievas Enlilis. Anas visada buvo garbinamas ir minimas pirmas. Jis figūravo kaip visagalė būtybė, nesikisanti į kasdienius zmonių reikalus. Visų zmogaus kū­rybinių uzmojų iniciatorius, jo gyvenimo valdovas sumerų mito­logijoje buvo Ano sūnus Enlilis. Sumerai labai garbino sį dievą, laikė jį viso krasto viespačiu. Enlilio sventykla Nipūre buvo svar­biausias religinis civilizacijos centras. Galingi Nipūro zyniai teik­davo valdovams karaliaus titulą, tad nenuostabu, kad Urnamu, jau pradėjęs statyti sventyklas Ūre ir Eride, ėmėsi ir Nipūro sven­tovės atstatymo. Uz tai zyniai jį slovino giesmėse, prasydami Enlilio palaimos gerajam valdovui.

Sumero valdovams tekdavo rūpintis zynių palankumu. Sume­ro dvasinė ir pasaulietinė valdzia nebuvo susiliejusi kaip Egipte. Karalius čia netapdavo vyriausiuoju zyniu. Kita vertus, gyveni­me, kur galiojo dievų įsakymai bei draudimai, zyniai, gerai isma­nę visas taisykles, buvo vieninteliai valdovų patarėjai. Vieni jų rūpinosi aukomis, kiti - atpirkimo apeigomis, dar kiti - blogų ir gerų zenklų tyrimu, sapnų aiskinimu. Jiems nesvetimos buvo ir įvairios mokslo sritys - astrologija, laiko skaičiavimui praverčianti astronomija, matematika. Zyniai buvo įvaldę ir "mielą dievams" muziką, skambėjusią dangiskų jėgų garbei.

Įvairioms deivėms (Inanai, Babai, Ninlilei, Ningal) tarnavo zynės. Nieko nestebino jų "tarnyba dievams kūnu" - sventyk­lų prostitucija. Jos svenčiausia apraiska būdavo kasmetinė "dieviskų sutuoktuvių" apeiga, kurioje pagrindinius vaidmenis atlik­davo valdovas ir viena is auksčiausiųjų zynių.

Urnamu dėka labai ūgtelėjo Sumero teisinė mintis. Jo pa­skelbtas seniausias pasaulyje įstatymų kodeksas (tarp 2065 - 2046 m. pr. Kr.) gerokai pranoko vėlesnių karalių teisines nuosta­tas. Is Urnamu kodekso aiskiai matyti, kad pirmykstis atsilygi­nimo tuo pačiu - taliono - principas sumerams buvo svetimas. Sumerai nesilaikė taisyklės "akis uz akį, dantis uz dantį". Jie taikė kitokias atpildo uz padarytą skriaudą formas. Jų nuosta­tos daug artimesnės mūsų dienų teisingumo principams. Urnamu kodekse ryski tradicija - is ankstesnių kartų paveldėtas tei­singumo principas, vėliau, deja, kitų Mesopotamijos civilizacijų pamirstas.

BABILONO CIVILIZACIJA

Babilono civilizacijos atsiradimą labiau sąlygojo socialinio pobūdzio "issūkis". Mesopotamijos miestų valdovai, suirus Sume­ro civilizacijai, kovojo "visų karą pries visus". Kiekvienas miestas stengėsi uzsitikrinti karingų atėjūnų amoritų paramą. Ilgainiui amoritai taip įsigalėjo, kad pradėjo kurti savas dinastijas.

Viena valdovų dinastija įsitvirtino kukliame provincijos mies­telyje Babilone ("Dievo vartuose").

"Ir sunaikins viespats Babelį, graziausią visų karalysčių, puikiąją chaldėjų didybę, kaip Sodomą ir Gomorą, ir niekas jame negyvens ir niekas neapsistos per amzių amzius. Čionai tūnos tyrų zvėrys, ir namai knibzdės pelėdų; ir stručiai čia gyvens, piktos dvasios sokinės ir laukiniai sunes stūgaus jo rūmuose, ir sakalai, linksmybių menėse, ir tas laikas netruks ateiti, ir tos dienos ilgai negais!"

Tokį kraupų likimą Senajame Testamente Babilonui isprana­savo Izaijas.

Politinė Babilonijos raida

Pirmoji, Hamurabio vardu pavadinta, dinastija Babiloną ir jo provincijas valdė tris simtmečius (1894 - 1595 m. pr. Kr.). Visi vienuolika valdovų, isskyrus pirmąjį, priklausė vienai seimai, ir sostą sūnūs paveldėdavo is tėvo. Karaliai nuosekliai plėtė valsty­bės teritoriją ir stiprino savo politinę galybę, kuri pasiekė apogėjų sestojo dinastijos valdovo Hamurabio laikais (1792 - 1750 m. pr. Kr.). Vėliau Babilono įtakos sferos, veikiamos vidaus ir isorinių priezasčių, ėmė silpnėti. Valdant paskutiniesiems Hamurabio di­nastijos atstovams, prasidėjo vadinamasis Tamsusis laikotarpis, apie kurį neisliko argumentuotų daiktinių ir rasytinių duomenų. Zinoma tik tiek, kad apie 1530 m. pr. Kr. į Babiloną buvo įsiverzę hetitai, o jiems pasitraukus, krastą valdė dar anksčiau įsibrovę kasitai.

Tiek vidaus, tiek uzsienio politikoje ypač pasizymėjo antrasis dinastijos valdovas Nabuchodonosaras II. Babilono valdos prasi­plėtė iki Persų įlankos. Miestas klestėjo. Jame buvo du is septynių pasaulio stebuklų. Tai Babelio bokstas, stūksantis miesto centre, ir karaliaus rūmai su "kabančiais sodais". Pats miestas buvo apjuostas dviguba gynybine siena. Tačiau ji 539 m. pr. Kr. neisgel­bėjo paskutiniojo Babilono valdovo Nabonido. Persų valdovas Ki­ras II įzygiavo į Babiloną ir be kovos uzėmė jį. Vėlesnė Babilonijos raida jau nebesiskyrė nuo Egipto likimo. Na­buchodonosaras surengė keliolika karo zygių. Po ilgos apgulties jis uzėmė Jeruzalės miestą (597 ir 586 m. pr. Kr.). Daugumą gyventojų zydų issivarė nelaisvėn į Babiloną. Pakito poziūris į vergus. Nabuchodonosaro laikais kai kurių vergų padėtis page­rėjo. Bet niekas nebeatsiminė Hamurabio laikų tradicijų. Garsu­sis Hamurabio kodeksas skelbė:

"Jeigu vyras, negalėdamas grązinti skolos, uz pinigus pardavė zmoną, sūnų ir dukterį, arba atidavė tarnauti uz skolą, tai jie turi trejus metus dirbti pirkėjo arba seimininko namuose, o ketvirtaisiais turi būti paleisti".

Tų laikų valdovai kartkarčiais isleisdavo "Teisingumo atkūri­mo įsakus" ir skolas panaikindavo. Chaldėjų valdovai tų tradicijų nesilaikė.

Hamurabio laikais karinė tarnyba buvo laikoma sventa visų vyrų pareiga. Kiekvienas turėjo tarnauti kariuomenėje. Valdant Nabuchodonosarui, vyrai is tarnybos galėjo issipirkti pinigais. Todėl samdinių is įvairių tuolaikinių pasaulio krastų kariuomenė jau nesilaikė moralinių "didvyriskų amzių" karybos principų. Jie į kovą ėjo vedami pasipelnymo tikslų.

Ilgainiui tradicijų kitimas atvedė civilizaciją prie zlugimo. Paskutinis jo akordas buvo bandymas pakeisti religines tradicijas.

Asirija Babilono civilizacijos raidoje

Zlugus sumerų civilizacijai, siaurinėje Mesopotamijos dalyje is lėto formavosi semitiska Asirijos valstybė. (Semitai - tautų seima, pavadinta Nojaus sūnaus Semo vardu.) Viena jų dalis sukūrė Babilono civilizaciją. Kitai jų daliai, gyvenančiai siaurėje, buvo lemta sukurti vieną didziausių ir galingiausių senovės im­perijų. Tiesa, mokslininkai retai vartoja terminą "Asirijos civi­lizacija", nes ne visada fizinė, karinė jėga reiskia dvasios jėgą. Asirija visą laiką, nuo pat pirmųjų valstybinių junginių susidarymo, t. y. nuo II tūkst. pr. Kr. pradzios iki zlugimo 612 m. pr. Kr., buvo Babilonijos įtakoje, jos orbitoje, - tarsi sudedamoji Ba­bilonijos civilizacijos dalis. Pirmosios siaurinės Mesopotamijos asiriskos valstybėlės, įskaitant Asuro ir Ninevijos centrus, tiek Hamurabio laikais, tiek XIV a. pr. Kr. pradzioje oficialiai buvo pavaldzios Babilonui. XIV a. pr. Kr. antroje pusėje tarp Babilo­nijos ir Asirijos prasidėjo didesni ginkluoti susirėmimai. Nuola­tinės kovos buvo lygiavertės: nė viena pusė neturėjo aiskaus pranasumo. Tiesa, asirų valdovai Tukulti Ninurta (XIII a. pr. Kr. antra pusė), Tiglatpalasaras (1115 - 1077 m. pr. Kr.) buvo uzėmę Babiloną, bet is to nedaug telaimėjo.

Apie X a. pr. Kr. pabaigą Asirija tapo karine valstybe. Ji mazdaug tris simtus metų prievarta ir smurtu viespatavo Arti­muosiuose Rytupse. Uzkariautą Babiloną, kaip senąjį religinį ir kultūros centrą, asirų valdovai laikė neliečiamu. Jie net zmonų sau ieskojo is vietinės Babilono dinastijos. Pavyzdziui, Salmansaras III is Babilono į savo namus parvedė marčią. Garsioji Semira­midė po vyro mirties keletą metų sėkmingai tvarkė valstybės rei­kalus vietoj mazamečio sūnaus.

Asirų valdovai visaip siekė Babilono palankumo - pripazino babiloniečių dievus, skelbdavosi kartu Asirijos ir Babilonijos karaliais.

Asirijos karaliui Asurbanipalas sujungė valdzią. Jis su kariuomene patraukė į Babiloną, nugalėjo brolį, bet miesto ir jo gyventojų nenuskriaudė. Tai buvo paskutinis asirų zygis į Babiloną. Greitai Babilono valdovas Nabopalasaras su medais uzėmė Asirijos sostinę Nineviją ir sulygino ją su zeme. Asirijos miestai po tragiskų 612 m. pr. Kr. nebeatsigavo ir pamazu buvo uzmirsti.

Asiriją su Babilonu siejo ne tik politinės raidos momentai. Bendri sąlyčio taskai ryskūs ir dvasiniame gyvenime. Asiriją neįnesė didesnio įnaso į senovės kultūros istoriją. Oficialios apei­gos, mitologija, teologija buvo perimti is Babilono civilizacijos. Rusų mokslininkas V. Jakobsonas labai suabejojo ir Asirijos teisinės minties virsūnės - Vidurinės Asirijos įstatymų - sava­rankiskumu. Lyginant juos su Hamurabio įstatymais, randama nemazai panasumų, kurie leidzia kalbėti apie pirmųjų kompiliacinį pobūdį.

Apie 25 tūkst. molio lentelių ir jų nuolauzų rado anglų ar­cheologas O. H. Lėjardas Ninevijos griuvėsiuose. Tai buvo Asirijos valdovo Asurbanipalo biblioteka. Issifravę dantirastį, mokslinin­kai padarė gana pesimistines isvadas. Jie nustatė, kad asirai ne­buvo sukūrę savo literatūros, isskyrus valdovų karo zygių met­rasčius. Tačiau net ir sie kūriniai beveik visi rasyti ne gimtuoju dialektu, o babiloniečių literatūrine kalba. Kiti Asurbanipalo bibliotekos dantirasčių tekstai - beveik be isimties Babilono li­teratūros pavyzdziai arba jų pamėgdziojimai.

Mesopotamijos laimėjimai

1938 m. Vytauto Didziojo univer­siteto Kaune teisių fakultetas isleido A. Tamosaičio ir J. Kairio parengtą Babilonijos įstatymų sąvadą - "Hamurabio įstaty­mus". Hamurabis tęsė sumerų teisės tradicijas. Jis įsakė savo val­dininkams surinktus ankstesnius įstatymų rinkinius perdirbti ir pritaikyti juos savo epochai. Kodekso tekstas buvo iskaltas pustre­čio metro auksčio juodojo diorito steloje. Jį sudarė apie tris tūks­tančius eilučių. Kolonos virsų puosė bareljefas, vaizduojantis Hamurabį, imantį is sėdinčio Saulės dievo rankų įstatymus. Įstaty­mų kodifikavimo tikslą geriausiai isreiskė kodekso įvadinė dalis:

"As, Hamurabis, dievų pastatytas pirmiausias karalių tarpe, nukariavau Eufrato gyventojus, įdėjau teisybę ir teisingumą į salies lūpas ir darau laimingą gyvenimą zmonėms".

Kodeksas reguliavo daugelį babiloniečių gyvenimo sričų. Jis ilgus simtmečius buvo labai vertinamas - tai patvirtina vėlesni įvairių jo paragrafų nuorasai. Beje, Babilonijos baudziamojoje teisėje vyravo atpildo (taliono) principas - "akis uz akį, dantis uz dantį".

Babiloniečiai, perėmė sumerų rastą, gerokai praplėtė jo varto­jimo sferą. Jį ėmė naudoti penkiems pagrindiniams tikslams: religinių tekstų rasymui (jie parasyti sumerų kalba), administraci­jos nurodymų fiksavimui, įstatymų kodifikacijai, analų (metras­čių) rasymui, mokslo reikalams.

Babilonijos "atradimui" labai pasitarnavo Asurbanipalo bib­lioteka - milziniska molinių dantirasčio lentelių kolekcija. Nors ji priklausė asirų valdovui, tačiau didziuma tekstų buvo tiesiogiai susiję su Babilono laikotarpiu.

Galima tvirtai pasakyti, kad daugelis zinomų Babilono mitų ir epų yra sumerų kilmės. Sumerų literatūros turinys niekada ne­buvo pasenęs, nes jos kūriniuose gvildenamos amzinos zmonijos problemos: gimimas, meilė, mirtis. Daugumoje Babilonijos litera­tūros kūrinių pakeistos tik smulkmenos, unifikuoti įvairūs epizo­dai. Tik siek tiek buvo perdirbtas epas apie Gilgamesą. Babilonie­čiai ir patys Senosios Karalystės laikotarpiu (valdant Hamurabio dinastijai) sukūrė gan zymių mitologinių pasakojimų. Labai po­puliarios buvo pasakėčios, dialogai. Dialoguose kalbėdavosi du personazai, kurie stengdavosi vienas kitą pralenkti gerumu bei darbais.

Kita rastijos rūsis - moksliniai tekstai. Neaptikta nė vieno kūrinio, kuriame būtų nuosekliai pasakojama istorija. Senosios Babilonijos "istorikai" toliau plėtojo perimtus sumerų karalių sąrasus. Jie nurodydavo jau tikslesnes jų valdymo datas. Babi­lono autoriai maziau nei sumerai painiojo legendas su tikrove.

Įvairios gamtos mokslų sritys Babilone pasiekė nevienodą lygį. Babiloniečių astronomai pirmieji iskėlė nemaza idėjų, kurias vėliau perėmė graikų mokslininkai. Kad mes siandien zvaigzdzių grupes jungiame į zvaigzdynus ir vadinam juos tam tikrais vardais, tai is dalies yra senovės Babilono astronomų nuopelnas. Didziuosius Grįzulo Ratus babiloniečiai vadino Vezimu, jie įvardi­jo Varno, Gyvatės, Erelio zvaigzdynus. Regimąjį metinį Saulės centro kelią dangaus sfera (ekliptiką) jie pagal mėnesių skaičių padalijo į 12 dalių. Yra islikę babilonietiski Zodiako zenklų atvaizdai. Dauguma jų vadinti tokiais pat vardais kaip ir siandien: Jautis, Saulys, Oziaragis ir t. t.