Mitologija

Mitologija

Trumpai susipazinsime su pagrindiniais Skandinavų dievais. Kad galėtumėt suprasti siaurės mitologiją, turėtumėt turėti nors siokius tokius pradmenis apie dievus, jų gyvenimą ir reiksmę mitologijoj.

Odinas

Auksčiausiasis senovės skandinavų dievas - Odinas. Dar jis vadinamas Votanu ar Vodanu. Vardo kilmė kyla is islandų zodzio "Od", kuris reiskia "poezija" arba "sėlimas" ir rodo jaudulį, samaniską ekstazę.

Akmenys su Odino - Votano vardu buvo atrasti VI-VIII a. Tik vėliau atsiranda Vodanas kaip ismintingumo, zinių ir magiskų jėgų nesėjas. Senesnėse vokiečių legendose jis paminimas kaip "laukinės medzioklės" globėjas. Odinas - kariuomenės sąjungų ir karių įsventinimų globėjas, t.p. kaip dievas - samanas. Odino vardas simbolizuoja dvasinę j 13113y246n 9;gą ir ismintį. Kiti jo atitikmenys - karinę jėgą ir turto nasumą.

Laikui bėgant pomirtinis gyvenimas buvo suskaidytas į apatinį ir dangaus pasaulį. Paprastų zmonių sielos po mirties keliaudavo į apatinį pasaulį, į dangaus pasaulį keliaudavo tik isrinktieji - narsūs kariai, kritę kare. Vienu is svrabiausiu dangaus dievu tapo Odinas.

Odinas - senovės skandinavų vyriausiasis, galingiausias, ismintingiausias Dievas, dangaus ir zemės kūrėjas, kitų Dievų valdovas, Boro ir Bestlos (milzino Beltorno duktė) sūnus. Odinas - Frigos vyras ir tėvas kitų asų kilmės dievų. Jis turi daug vardų ir pravardzių. Stai keletą is jų: Alferdas, Tėvas, "Didysis" Haras, "Baisusis" Igas, "Besislapstantis po kauke" Grimpyras, "Karvedys" Hroftas, "Ziloji barzda" Habardas, "Vaidų skleidėjas" Hpikaras....

Odinas daznai keičia savo isvaizdą. Jis gyvena dangiskam Asgarde. Jo buveinė padengta grynu sidabru ir jį vadina Valiaskojalvu arba Gliad-scheimu.

Odinui tarnauja varnos - "mąstantysis" Huginas ir "prisimenantysis" Muninas , vilkai - "gobsuolis" Geris ir "nepasotinamasis" Frekis. Odinas daznai vaizduojamas sėdintis ant zirgo su astuoniomis kojomis - "gracingojo" Sleipnyro, ant kurio keliaudavo per abu pasaulius; jis vienaakis, apsisiautęs mėlyna skraiste ir plačia skrybėle, uzsmaukta ant kaktos. Odinas - Karo ir kariaunos dievas, Suteikiantis pergalę ir pralaimėjimą, herojų globėjas, karo vaidų skleidėjas.

Pasiaukodamas, Odinas persismeigia ietimi ir 9 dienas kabo ant Igdrasilo medzio. Po visko is savo senelio Beltorno rankų numalsina troskulį . Ir stai tada jam ateina runų pazinimas. Odinas - burtų ir visų uzkeikimų tėvas; jis - magiskų runų savininkas. Taip pat jis yra poezijos dievas ir globoja skaldus (skaldas - senovės skandinavų (IX-XIII a.) dainius ir riteris, kūrėjas ir rinkėjas dainų apie didvyrius).

Odinas - isminties ir protingumo įsikūnijimas. Bet ne paprasto proto, o susijusio su intuicijom ir magisku menu, su gudrybe ir klasta.

Toras

Jis dar vadinamas Tyru arba Donaru. Jo vardas kilęs is senovės germanų "Purnra", kuris reiskia "griaustinis".

Germanų ir skandinavų mitologijoje Toras - senovės skandinavų audros, griaustinio, gyvybinių jėgų Dievas. Dieviskas galiūnas, apsaugantis zmones ir dievus nuo pabaisų ir milzinų. Is vienos pusės, Torą lygina su slovėnų dievu Perunu - zaibų mėtytoju; is kitos, panasus į finų-ugorskų griaustinio ir dangaus dievą - Uką ir Tarą. Galima pamanyti, kad is pradzių Toras mąstydavo, kaip dangaus dievas.

Toras vaizduojamas su kūju rankose, nors mitologinėj literatūroj paminima kaip su zmogus, apsiginklavęs kirviu, kuris visada sugrįzta pas savo seimininką. Pietų Skandinavijoj Toras dar vaizduojamas su vezimu ir oziu, kuris parodo, kad jis turėjo poveikį ir derlingumui.

Toras turi kelis vardų atitikmenis - Veoras, Vingniras, Hloridis. Jis - Asų giminės, antras po Odino pagal reiksmingumą. Jis turi dukrą Trudę; gyvena dangiskoje buveinėje - Trudheime. Vaizduojamas su ilga ruda barzda, apsiginklavęs kūju Melnyru, vaziuojantis vezimu, pakinkytu oziais. Kūjis - amzinas Griaustinio ginklas. Ozių vardai - Tangniostras ir Tangrispiras - simbolizuoja didelį triuksmą, dzerskėjimą ir simbolizuoja griausmą.

Skandinavų epuose Toras - pirmiausia kultinis herojus ir galiūnas, ginantis Midgardą (zmonių pasaulį) ir Asgardą (dievų pasaulį) nuo milzinų - Etunų. Jis - didziosios gyvatės Ermungandos priesininkas.

Kartais tarp Toro bendrazygių paminimas Lokis (Lokis - asų, svarbiausiųjų Dievų, priesas, kuris stengiasi suardyti tvarką pasaulyje, priversti asus nupulti). Jis padeda galiūnui, o kartais ir piktybiskai jam kenkia.

Friga, Frėja

Friga - "mylinti" Odino zmona. Ji - santuokos, meilės, seimos zidinio ir vaikų gimimo deivė; Baldaro motina. "Vyresniame Ede" pasakojama, kaip Lokis prikaisiojo Frigai dėl santykių su savo vyro broliais - Viliu ir Ve.

Pazodziui Frėja reiskia "ponia". Skandinavų mitologijoje Frėja - derlingumo, meilės ir grozio deivė. Ji buvo Njerdo duktė ir Freiro tikroji sesuo.

Asų seimoje ji yra Odo zmona (gali būti, kad čia minimas vienas is Odino vardų). Kai Odas isvyksta tolimon salin, Frėja verkia auksinėmis asaromis. Frėja - Chnoso (brangakmenis) ir Gersimės (lobis) motina.

Vienas is jos atributų - vėrinys (kaip ir pas Frigą), jos pagrindinis atributas - Brisingamenas (stebuklinga juosta). Frėja atvaziuoja į Baldaro laidotuves karieta, pakinkyta katėmis. Ji, kaip ir daugelis skandinavų panteono dievai, didelė magijos zinovė. Pas ją keliauja zuvę mūsyje kariai, o kiti - pas Odiną. T.y. vykdė valkirijų funkcijas (valkirijos - senovės skandinavų mitologijoje: karo, mirties ir likimo deivės, Odino dukterys ir pasiuntinės, lemdavusios pergalę ar pralaimėjimą). Ir tai parodo, kad Friga ir Frėja - vienas ir tas pats asmuo. Frėja - pastovus milzinų Etunų geismo objektas.

Baldras

Zodis verčiamas kaip "ponas". Skandinavų mitologijoje - jaunas dievas is Asų giminės. Odino ir Frigos sūnus, Hermodo brolis, Kanos vyras, Forsetės tėvas.

Gyvena Asgarde Breidabliko rūmuose, kur neleidziami kvaili poelgiai. Baldras ismintingas ir narsus, bet yra pasyvus ir besisielojanti dievybė.

Pagal mitą, jaunam Baldrui pradėjo sapnuotis kosmarai, rodantys jo mirtį. Tai suzinoję, susirenka visi Dievai pasitarimui, sprendzia kaip isgelbėti. Odinas nukeliauja į mirusiųjų pasaulį - Helį, kur is pranaso suzino, kad Baldrą nuzudys aklasis dievas Hedas. Odinas apie viską papasakojo savo zmonai Frigai, kuri issireikalavo is visų gyvųjų ir negyvųjų pazado, kad niekas nepakenktų Baldrui. Pamirso tik paprasyti pazado is mazo amalo daigelio. Ir tai buvo lemtinga klaida.

Vieną kartą, kai dievai ilsėjosi, surengė saudymo is lankų varzybas. Taikiniu pasirinko Baldrą (nes po pazado jis tapo visiskai nepazeidziamas). Bet piktasis pokstininkas Lokis savo gudrumu suzinojo apie amalą. Ir sugalvojo vietoj strėlės Hedui pakisti amalo vytelę, kuris pats to nenorėdamas nuzudo Baldrą.

Kartu su Baldru mirsta ir zmona Nana ir jo istikimas arklys, kurie negalėjo istverti didelės netekties. Juos visus kartu sudegina. Odinas dievas metą į lauzą savo ziedą - Draupnyrą.

Valis, Odino sūnus nuo kitos deivės, pagal skandinavų papročius, kersija savo brolio tariamui zudikui Hedui. Hermodas, Balrdo kraujo brolis, sėda ant savo zirgo Sleipnyro ir lekia į Helį - mirusiųjų karalystę. Ten stengiasi susitarti su Helio seimininke, kad paleistų Baldro sielą.

Seimininkė būtų isleidusi su viena sąlyga: jei Baldrą apverks visi - gyvieji ir negyvieji. Pasaulis mylėjo Baldrą, todėl graudziai apverkė jo netekimą. Neverkė tiktai milzinė Teka, po jos kauke slėpėsi tas pats garsusis Lokis. Kadangi nebuvo įvykdyta si sąlyga, todėl neisleido Baldro is savo pasaulio. Uz tokį issisokimą Lokis buvo ziauriai nubaustas, bet jaunam Baldrui lengviau nuo to nebuvo.

Skandinavų mitologijoj Baldras simbolizuoja derlingumą. Kitose religijose galima pastebėti panasių mirstančių dievų, analogiskų Baldrui. Tai rodo gamtos dėsningumą, jos mirimą rudenį ir prisikėlimą pavasarį.

Nornos

Tai trys likimo deivės - moteriskos dievybės, galinčios nustatyti zmogaus likimą dar jam gimstant. Kartu su valkirijomis jos sudaro moteriskas dievybes - Disos.

Pirmoji norna Urd vadovauja likimui. Antroji - Verdandi - reguliuoja formavimąsi; trečioji - Skuld - pareigoms ir įsipareigojimams. Nornos gyvena Urdo saltinyje, medzio Igdrasilio saknyse. Kiekvieną dieną sventojo medzio saknis palaisto vandeniu is saltinio.

Nornos lemia zmonių likimus, israizydamos runas. Kita versija, iskart po zmogaus gimimo jos pradeda verpti jo gyvenimo likimo siūlą. Kai ateina laikas, jos perkerpa siūlą - zmogus numirsta. Kartais siūlas nutrūksta pats. Nornos kilusios is dievų, alvų arba cviergų.

Lokis

Skandinavijoje sis dievas kilimo is Asų. Daznai konfliktuoja su kitais dievais. Lokis - gudrus ir protingas. Būdamas nuo pat mazens juokdarys, tyčiojasi is dievų, tokiu būdu parodydamas savo piktdziugiską charakterį, neeilinį gudrumą ir nuovokumą. Labai klastingas ir ziaurus.

Kiti jo vardai: Loftas ir Loduras. Jo tėvas buvo milzinas Farbauti, mama - Lauvėja arba Nalė, zmona - Sigiuna. Turėjo du sūnus: Narį ir Narvį. Be savo zmonos Lokis dar turėjo meiluzę milzinę Angrbodą, kuri pagimdė keletą pabaisų. Viena is jų - Helė - mirusiojo pasaulio Seimininkė; antrasis vaikas - vilkas Fenriras; paskutinis, pats baisiausias monstras - gyvatė Ermunganda.

Lokis mėgo "kietai" pasityčioti. Vieną kartą jis pasikeitė lytį ir apsimetė kumele. Būdamas kumele jis pagimdė arklį su astuoniomis kojomis - Sleipnyrą, ant kurio jodinėdavo Odinas.

Sie trumpi skandinavų dievų apibūdinimai duos peno pamąstymui ir suprasti runas.