Mėnulis skrieja ta pačia kryptimi, kuria ir Temė sukasi aplink savo ašį, tik daug lėčiau

Mėnulis skrieja ta pačia kryptimi, kuria ir Žemė sukasi aplink savo ašį, tik daug lėčiau. Todėl mums atrodo, kad žvaigždėtu dangumi Mėnulis pamažu slenka iš vakarų į rytus (priešingai dangaus sferos sukimuisi ) apsukdamas aplink Žemę vieną ratą maždaug per mėnesį. Kiekvieną parą mėnulis pasislenka į rytus žvaigždžių atžvilgiu apie 13° ir po 27,3 paros sugrįžta į tą pačią padėtį tarp žvaigždžių. Laiko tarpas, per kurį Mėnulis apskrieja Žemę žvaigždžių a 424w2215e tžvilgiu, vadinamas žvaigždiniu, arba sideriniu, mėnesiu (27,3 paros ). Tai tikrasis Mėnulio apskriejimo aplink Žemę periodas.

Keičiasi slenkančio žvaidždėtu dangumi Mėnulio išvaizda, fazės. Taip yra todėl, kad judėdamas Mėnulis atsiduria skirtingose padėtyse Žemės ir jį apšviečiančios saulės atžvilgiu .

Kai Mėnulis yra tarp Žemės ir saulės, kelias dienas jo nematome, nes Saulė apšviečia priešingą Žemei pusę, o į mus atgręžta pusė skendi tamsoje. Be to, jį trukdo matyti ir Saulės apšviestas dangus. Perėjęs tarp žemės ir Saulės, maždaug po trijų parų pasirodo jaunas Mėnulis.  Tada jis matomas netoli nusileidusios Saulės kaip plonas pjautuvas. Įdomu tai, kad giedru oru matomas visas Mėnulio skritulys, tik didesnioji jo dalis švyti silpna pelenine šviesa. švytėjimą sukelia nuo Žemės paviršiaus atsispindėjusi Saulės šviesa. Po to Mėnulis vis tolsta nuo Saulės ir pilnėja, kol pasiekia priešpilnio fazę, kai Saulė apšviečia pusę matomo Mėnulio disko. Tuo laiku Saulė, Žemė ir Mėnulis sudaro maždaug 90° kampą. Po savaitės prasideda Mėnulio pilnaties fazė - Saulė apšviečia visą jo diską. Tuomet Saulė, Žemė ir Mėnulis būna beveik vienoje tiesėje ( t.y. žvaigždėtame danguje Saulė ir Mėnulis yra priešingose Žemės pusėse ). Mėnulis teka Saulei leidžiantis ir matomas visą naktį. Po pilnaties fazės Mėnulis pradeda „dilti“ ir praėjus savaitei lieka tik kairioji pusė, atsigręžusi į rytus. Nuo tada prasideda delčios fazė. Mėnulio pjautuvas plonėja, jis matomas vis vėliau ir vėliau prieš Saulei tekant. Pagaliau visiškai išnyksta rytmečio Saulės spinduliuose.

Laiko tarpas tarp vienodų Mėnulio fazių ( pvz.: nuo pilnaties iki pilnaties ) vadinamas sinodiniu mėnesiu, kuris lygus 29,5 paros. Kodėl šis mėnesis yra maždaug 2 parom ilgesnis už žvaigždinį? Po kiekvieno žvaigždinio mėnesio Mėnulis grįžta į tą pačią padėtį žvaigždžių atžvilgiu. Tačiau Saulės atžvilgiu jo padėtis pasikeičia, nes Saulė pasislenka Zodiako žvaigždynais į rytus 27°. Šiam lankui įveikti Mėnuliui prireiktų papildomai 2 parų; tik po to Saulės atžvilgiu jis atsidurtų tokioje pačioje padėtyje, t.y. būtų toje pačioje fazėje.

Mėnulio apsisukimo apie ašį ir apskriejimo aplink Žemę periodai yra lygūs, todėl jo para sutampa su sinodiniu mėnesiu. Taigi diena ir naktis Mėnulyje trunka po dvi savaites.

¤Astronautai Mėnulyje

Kai Mėnulis pakliūva į Žemės pusšešėlį arba šešėlį, įvyksta Mėnulio užtemimas. Tai gali atsitikti tik esant pilnačiai. Mėnulio orbitos nuotolyje Žemės šešėlio skersmuo yra apie 9100 km, taigi jis didesnis už Mėnulio skersmenį maždaug 2,8 karto. Dėl to Mėnulio užtemimai trunka gerokai ilgiau negu Saulės: visiškas Mėnulio užtemimas - iki 1^h 40^min, o dalinis - 2^h ilgiau. Kai užtemimas nėra centrinis, jo trukmė būna mažesnė. Kartais į Žemės šešėlį panira ne visas Mėnulis. Tada jo užtemimas būna tik dalinis. Kai Mėnulis atsiduria Žemės pusšešėlyje, matomas pusšešėlinis užtemimas, kuirio metu Mėnulio spindesys sumažėja nesmarkiai. Netgi viosiško užtemimo metu Mėnulio diskas matomas, tik pasidaro tamsiai raudonas. Tokia rausva šviesa jį apšviečia Žemės atmosferoje lūžę raudonieji Saulės spinduliai. Mėlynuosius ir kitus jiems artimus spindulius išsklaido ir sugeria atmosfera. Mėnulio užtemimai matomi tuo pačiu metu beveik visame Žemės pusrutulyje, atsuktame į Mėnulį.

Jei Mėnulio ir Žemės orbitų plokštumos tiksliai sutaptų, per kiekvieną Mėnulio jaunatį įvyktų Saulės užtemimas, o per kiekvieną pilnatį - Mėnulio užtemimas. Tačiau, kaip buvo minėta, Mėnulio orbitos plokštuma pakrypusi į Žemės orbitos plokštumą ( ekliptiką ) 5° kampu, todėl užtemimas įvyksta tik tada, kai Saulė ir Mėnulis yra ties vienu iš dviejų mazgų, kuriuose Mėnulio takas žvaigždėtame danguje susikerta su ekliptika. Per metus būna nuo 2 iki 5 Saulės užtemimų, ir iki 2 Mėnulio užtemimų.

Kadangi mazgai slenka ekliptika iš rytų į vakarus, tai saulės ir Mėnulio užtemimų laikas ir vieta kinta. Tačiau kai mazgai apeina visą ekliptiką ( tai trunka 18 metų ir 11,3 dienos ), užtemimai vėl pasikartoja. Šis užtemimų pasikartojimų ciklas, vadinamas saro periodu, buvo žinomas babiloniečiams dar 2000 m. pr. Kr. Jis leido apytiksliai numatyti užtemimus. Dabar jų laikas iš anksto nustatomas sekundės tikslumu.

Mėnulio paviršius gana tamsus - atspindi tik 7% krintančios į jį Saulės šviesos. Dėl šios priežasties ir dėl to, kad nėra atmosferos, per pusę mėnesio trunkančią dieną Mėnulio paviršius ties pusiauju įkaista iki 400K ( apie +130°C ), o per naktį atvėsta iki 100 - 110 K ( apie - 160 - -170°C ).

Plika akimi Mėnulyje matomos tamsios dėmės. Tai lygios žemesnės sritys, vadinamos jūromis. Matomoje Mėnulio pusėje didžiausios yra Lietų, Giedros, Ramybės, Derlingumo, Krizių jūros ir Audrų vandenynas, esantis rytinėje Mėnulio disko dalyje. Šviesios sritys yra kalnynai, vadinami žemynais. Šie pavadinimai sąlygiški, nes Mėnulio paviršiuje nėra vandens. Žiūrint pro mažą teleskopą arba žiūroną, Mėnulio paviršiuje matosi daugybė apskritų kraterių. Jų ypač daug kalnuotose srityse. Jūrose pasitaiko pavienių didelių kraterių. Jūrų pakraščiais driekiasi kalnų grandinės, kai kurios iki 6 km aukščio.

Mėnulis yra geriausiai ištirtas dangaus kūnas. 1959 - 1976 m. jį tyrė automatinės stotys, 1968 - 1972 m. - pilotuojami "Apolono " erdvėlaiviai, Mėnulyje buvo nusileidę daugiausiai astronautų. Į Žemę atgabenta apie 400 kg jo paviršiaus uolienų.

*Perigėjus - Mėnulio orbitos taškas, mažiausiai nutolęs nuo Žemės.

Apogėjus - Mėnulio orbitos taškas, labiausiai nutolęs nuo Žemės.

Naudota literatūra:

V. Straižys - "Astronomija", 1993m.

Pažinimo Džiaugsmas - "Mokslas ir visata", 1990m.