POLITIKA IR POLITOLOGIJA
Apibendrinant skirtingas definicijas galima sakyti, kad politologija yra zinių apie politiką, politinį gyvenimą, politinius interesus, santykius, procesus, politinio gyvenimo organizaciją bei atitinkančias politines sistemas ir politinę sąmonę. Sioje definicijoje keleta kartų figūruoja zodis "politika" ir jo derivatyvai, todėl ji lieka nepilna, jeigu ne visai aisku, kas yra politika. Deja, vienareiksmiskai atsakyti į sį klausimą neįmanoma. Terminas yra kilęs is senosios graikų kalbos zodzio polis - "miestas, valstybė", isvestinis zodis politikos tarp kitų reiksmių turi ir piliečio, dalyvaujančio sprendziant miesto-valstybės reikalus, prasmę (nesidomintieji valstybiniais reikalas buvo vadinami idiotes). Siuolaikiniai politikai ir valdininkai labai mėgsta definiciją, kurią pries simta metų pasiūlė prancūzas E.Littre: politika yra valdymo menas. Tačiau uz sio apibrėzimo ribų lieka nevaldančiųjų grupių siekimas paimti valdzią, be to, vargu ar galima pavadinti menu tokius valdymo metodus, kaip masinės represijos, genocidas, deportacija.
Daznai cituojamas aforizmas, anot kurio politika yra g 323r1715d alimumo menas, realios prasmės neturi, nes tikrovėje politikai labai daznai nedaro tai, kas galima, ir nebando daryti tai, kas galima. Be to, si charakeristika nėra specifinis politikos bruozas: galimumo menu galima pavadinti sportą, ūkinę veiklą, mediciną ir daug kitų zmogaus veiklos sferų. Kita definicija apibrėzia politiką kaip veiklą, "per kurią bendruomenėje ir bendruomenės labui priimami bei įgyvendinami sprendimai" (The Blackwell Encyclopaedia of Political Institutions, 1987, p. 482, cituojama "Valstybės pagrindai", 2 dalis, p. 9). Tačiau kiekvienas pilietis zino, kad ne visi sprendimai liūdija apie rūpestį visumenės gerove, be to, klausimas, ar priimtas sprendimas atitinka gerovės kriterijų, yra labai ginčytinas. Pavyzdziui, "visuomenės labui" gali būti padidinti mokesčiai arba kūro kainos, tačiau piliečiai gali manyti kitaip, ypač jei padidėjusios pajamos bus panaudotos biurokratinio aparato algoms pakelti. Padarius islygą dėl visuomemės labo, sprendimus, kurie liečia tam tikros grupės interesus sios grupės lygyje galima vadinti politiniais. Priklausomai nuo grupės pubūdzio ir dydzio galima kalbėti apie įstaigų ir firmu, miesto, srities, valstybės lygio sprendimus. Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad riba tarp politinių ir nepolitinių sprendimų yra reliatyvi. Grynai ekonomiai didelios firmos arba profesinės sąjungos sprendimai gali betarpiskai paliesti nemazos visyomenės dalies interesus ir įgyja politinį pobūdį. Amerikoje populiarus posakis "Kas gerai General Motors, tas gerai Amerikai", panasiai kalbama apie "Toyotą" Japonijoje ir zvejų laivyną Islandijoje.
Daug politologų akcentuoja konkurencinius politikos aspektus. Zymus teoretikas Harold Laswell savo knygą pavadino "Politika: kas ką gauna, kada, kaip?" (1936). Sią formulę galima taikyti ne tik politinėms, bet ir visoms kitoms visuomeninio gyvenimo pusėms, tačiau ji pabrėzia kad politikoke centrinis klausimas yra valdzios siekimas ir realizavimas. Valdzia yra svarbiausia politikos asis, ir jos reiksmę politikoje zinomas JAV sociologas Talcott Parsons pagrįstai palyginao su pinigų vaidmeniu ekonomikoje. Valdzia politikoje yra ir tikslas ir universali priemonė visiems kitiems tikslams pasiekti.
Sie du poziūriai į politiką - kaip į sprendimų priėmimo procesą ir valdzios siekimo bei naudojimosi problemą - atspindi du jos apektus ir du galimus poziūrius į politinio gyvenimo faktus. Vieną ir tą patį įvykį galima analizuoti abiem poziūriais. Jei vyriausybė nusprendė pakelti mokesčius, sį zingsnį galima vertinti kaip vieną is galimų socialinių ir ekonominių sprendimų (kitas klausimas, laikyti tą sprendimą geru ar blogu) variantų. Kitu poziūriu čia galima įzvelgti taktinį ar strateginį zingsnį kovoje uz valdzios islaikymą arba sandėrio tarp įvairių politinių jėgų (frakcijų, partijų, interesų grupių) rezultatą.
Analizuojant politinę veiklą ir procesus, galima aiskiau suvokti, kas, kodėl ir kaip siekia valdzios ir kaip ja naudojasi, t.y. kaip veikia sprendimų priėmimo mechanizmas. Gilinantis į sias problemas, prireikia issiaiskinti, kaip atsirado ir kokias funkcijas atlieka įvairios politinės struktūros ir institucijos: politinės partijos ir organizacijos, judėjimai, valstybė, spaudimo grupės, parlamentai, ideologijos, tarptautinė bendrija ir taip toliau.
Logiskai is pirmo zvilgsnio viskas atrodo lyg ir aisku, tačiau politinė realybė yra zymiai sudėtingesnė. Pirmiausia, valdzia pasireiskia ne tik (ir ne tiek) atvira forma (viesi nurodymai, įsakai, nutarimai, kurič autoriai yra zinomi), labai daznai ji yra nematoma, implicitinė. Daug reikalavimu, sprendimų net nesvarstoma todėl, kad jų suinteresuoti veikejai puikiai zino, kad tai būtų bergzdzios pastangos. Tiriant realios valdzios pasiskirstymą mieste, srityje, ar valstybėje daugumoje atvejų labai sunku nusakyti, kokios grupės turi realią valdzią ir realiai priima sprendimus. Daugelis tyrinėjimų aiskiai rodo, kad renkamos institucijos, pavyzdziui, miestų savivaldybės, yra priklausomos ne tik (o daznai ir ne tiek) nuo aukstesnių valdzios instancijų, bet ir nuo įtakingų grupių, kurios finansiskai palaiko rinkimines kampanijas, o po rinkimų naudojasi savo įtaka valdzios institucijoms ir neretai visiskai kontroliuoja jas. Italijoje mafijos įtaka valdzios struktūroms yra beveik nuolatinė ziniasklaidos ir kinofilmų tema.
Visuomenės gyvenime galima isskirti daug sferų. Politologija pirmiausia tiria politinę sferą, kuri egzistuoja salia kitų sferų: socialinės, kultūrinės, ekonominės, dvasinės. Kiekviena is sių sferų yra tam tikra sistema, turi savo struktūros tipą, valdymo sistemą ir, savaime suprantama, zmones, kurie toje sferoje atlieka vienokias ar kitokias funkcijas. Kiekvieną sferą tiria speciali mokslo saka, kurios tikslas yra geriau suvokti tos sferos funcionavimą, jos vystimosi dėsningumus, galimus tobulinimo būdus. Politinė sfera apjungia visas politines institucijas ir mechanizmus, apie kuriuos eis kalba politologijos įvadiniame, arba bendrame kurse. Pirmiausia tai visuomenės politinė sistema (political system), valstybė kaip jos svarbiausias elementas, politinė valdzia ir politikos subjektai (politiniai aktoriai), politiniai rezimai, politinės partijos ir judėjimai, rinkiminis procesas (electoral process) ir rinkiminės sistemos, politinis vystimasis (tame tarpe revoliucija ir evoliucija), politinė kultūra, ideologija, tarptautiniai santykiai ir tarptautinė sistema bei jos vystymasis.
Kadangi politinė sfera kertasi su visomis kitomis sferomis, yra isskiriamos įvairios politikos kryptys: socialinė, nacionalinė, ekonominė, agrarinė, finansinė, svietimo ir mokslo, kultūrinė, karinė, demografinė politika ir t.t. Anglų kalboje tie du politikos lygiai nusakomi skirtingais terminais: politics (politika kaip kova uz valdzią) ir policies (social, cultural, economic, etc.).
Politikos mokslo funkcijos:
1) normatyvinė - organizacijų ir asmenų politinės veiklos normų ir politinių procedūru (rinkimu tvarkos, organizacijų kūrimo ir t.t.) nustatymas;
2) politinių veiksmų ir procesų planavimas (policy planning);
3) prognozinė - politinio vystymosi prognozių sudarymas, t.y. bandymai atsakyti į klausimą, kas ir kada įvyks politinėje sferoje, kokios gali būti vienokių ar kitokių sprendimų ir veiksmų politinės pasekmės;
4) organizacinė: rekomendacijų ruosimas, kuriant politines institucijas, partijas, ruosiantis deryboms;
5) ideologinė ir auklėjamoji: politinės sąmonės ugdymas, idealų ir politinių vertybių kūrimas; dazniausiai tarp pagrindinių tikslų yra patriotizmo, lojalumo valstybei ugdymas, postkomunistinėse visuomenėse aktualu teisinės valstybės kūrimas, demokratijos konsolidacija.
Pagrindinės pazintinės funkcijos:
1) metodologinė: politinių reiskinių ir procesų analizės būdų ir metodų, politinės teorijos sudarymo taisyklių kūrimas ir vystymas; sita plati funkcija apima daug metodologinių klausimų - nuo duomenų rinkimo ir analizės būdų iki matematinių ir sisteminių metodų panaudojimo, modeliavimo principų, ateities scenarijų kūrimo, zaidimų teorijos taikymo ir kitų klausimų;
2) teorinė: svarbiausias uzdavinys yra politinės teorijos, t.y. visa apimančio ir sistemingai vystomo politinės sferos zinojimo; tai pasiekiama, sukuriant politinio mokslo sąvokas ir kategorijas, atskleidziant politinio proceso dėsningumus. Generalizuota, apibendrinta forma teorinė funkcija sintezuoja visas kitas politikos mokslo funkcijas;
3) deskriptyvinė (descriptive), arba aprasomoji: politinio gyvenimo faktų kaupimas, aprasymas ir analizė, politinių tendencijų isaiskinimas; tikslas yra pazinti konkrečią politinę tikrovę, aprasant ir nagrinėjant, pavyzdziui, prezidentinius ar parlamentinius rinkimus kokioje nors salyje, konstituciją, parlamento veiklą, politines partijas (tame tarpe jų programas, struktūrą, veiklą, vietą politinėje salies arenoje), politinio lyderio karjerą arba reiksmingą epizodą is politinio gyvenimo (politinę krizę, politinį skandalą ir pan.);
4) aiskinamoji - glaudziai susieta su aprasomąja funkcija, turi atsakyti į klausimą, kodėl vyksta būtent tokie, o ne kitokie ivykiai.
Analizės metodai:
Institucionalizmas: politinių institucijų tyrimas: valstybės, jos organų, politinių partijų, organizacijų. Institucionalizmas buvo ypač populiarus iki XX amziaus pradzios, kada politikos mokslai buvo sutapatinami su valstybės studijomis (ypač Vokietijoje).
Palyginamųjų (komparatyvinių) studijų (comparative politics) metodas yra įvairių salių politinių sistemų arba jų elementų (subsistemų) palyginimas: parlamentų, partinių ir rinkiminių sistemų, politinių rezimų ir t.t. Politologinė komparativistika tapo ypač populiari po Antrojo pasaulinio karo. Ypač produktyvi, siekiant issiaiskinti politinių sistemų stabilumo (ar nestabilumo) prielaidas, imperijų ir multietninių valstybių dezintegracijos priezastis.
Sociologinis metodas (politinė sociologija) plačiai naudojamas, analizuojant visuomenės politinę sistemą, ypač aiskinantis politinio vystymosi sąrysį su socialine struktūra, ekonominiais santykiais, politine kultūra.
Istorinis metodas, arba evoliucionizmas, analizuoja politinius reiskinius jų istorinėje dinamikoje.
Normatyvinio vertybinio metodo tikslas yra nustatyti, kokią reiksmę visuomenei, jos gerbūvio kėlimui, laisvės ir teisingumo įtvirtinimui turi tie ar kiti politiniai procesai ir įvykiai. Kaip optimalaus visuonenės modelio kriterijus dazniausiai naudajama JAV demokratija, o į kitų sistemų vystimąsi ziūrima kaip į judėjimą sio idealaus modelio kryptimi. Normatyvinis metodas daznai virsta nemoksline propaganda ir indoktrinacija.
Sisteminis metodas susiformavo palyginti neseniai, sestame-septintame desimtmetyje. Politinė sistema traktuojama kaip vientisa, save reguliuojanti sistema, kurios branduolys yra politinė valdzia. Politinė sistema yra multifunkcionalinė ir randasi nuolatinėje sąveikoje su visomis kitomis sistemomis (socialine, kultūrine, isorine ir t.t.).
Funkcionalinis metodas analizuoja konkrečius mechanizmus, kurie leidzia sistemai islikti ir adaptuotis besikeičiančioje visuomeninėje aplinkoje. Akcentuojami sąrysiai su socialiniais ekonominiais procesais ir pabrėziama, kad kiekvienas politinės sistemos elementas (valstybė, partijos, ideologija, politinė kultūra) savo ribose atlieka visuomenės politinio gyvenimo stabilizavimo funkciją.
Artima siam metodui yra funkcinė struktūrinė analizė, akcentuojanti politinės sistemos organiska vienybę ir balansuojančias kiekvieno elemento funkcijas.
Biheiviorizmas (nuo angl. behavior - elgesys) pasirodymas laikomas revoliucija politikos moksluose. Biheiviorizmas XX amziaus pirmoje pusėje buvo viespataujančia metodologija JAV psichologijoje, o penktame desimtmetyje jis pradėtas plačiai taikyti socialiniuose ir politiniuose moksluose. Politologijoje biheiviorizmas atidavė pirmenybę empiriniams individų politinės elgsenos tyrimams ir kategoriskai atsiribojo nuo sociologinio metodo ir plačių teorinių apibendrinimų. Kaip rasė Harold Lasswell, "tvirtinimas, kad būsimieji įvykiai yra neisvengiami, - tai propaganda, nesuderinama su mokslo teiginiais". Septintame ir astuntame desimtmetyje nemaza politologų atmetė biheviorizmą. "Postbiheiviorinėje revoliucijoje" ypač aktyviai reiskėsi "naujieji kairiejį" (New Left), gynę filosofines vertybines pozicijas. Tačiau bent Amerikos politologijoje biheviorizmas iki siol lieka dominuojančia kryptimi.
Antropologinis metodas vertina politinius reiskinius per zmogaus prigimties prizmę, atkreipia dėmesii į biologinius, instinktyvius, kultūrinius ir kitus zmogaus elgesio motyvus. Pastaraisiais desimtmečiais jau issiskyrė speciali disciplina - politinė antropologija.
Empiriniai (nuo graikų empeiria - patirtis) metodai naudojasi betarpiska patirtimi ir konkrečiais faktais.
Nuo ketvirtojo desimtmečio plačiai paplito anketavimas, pradėti viesosios nuomonės tyrimai (public opinion polls). !935 m. George Gallup įkūrė American Institute of Public Opinion. Naudojamos dvi anketavimo formos: apklausa (opinion poll) ir interviu (interview). Ypač plačiai jos naudojamos rinkiminių kampanijų metu, sprendziant tiek praktinius (pav., siekiant issiaiskinant, kokie gyventojų sluoksniai ir teritorinės grupės maziau palaiko kandidatus), tiek mokslinius (sąrysis tarp sociologinių charakteristikų ir elektoralinių preferencijų) uzdavinius. Tačiau absoliučiai patikimų rezultatų apklausa neduoda, nes ji vyksta dirbtinoje situacijoje (rinkėjas dar nebalsuoja), be to, rinkėjų preferencijas paveikia kiti faktoriai: įvykiai betarpiskai pries rinkimus, oras it t.t.
Stebėjimas, ypač jeigu jis atliekamas ilgą laiką, duoda labai daug informacijos apie politinės sistemos gyvenimą ir jos vystymąsi. Ypač tai pasakytina, jei stebėjimas atliekamas is vidaus. Sis metodas plačiai naudoajamas Amerikos politinio gyvenimo studijose. Mokslinio stebėjimo rezultatus svarbu nepainioti su dalyvių memuarais ir autobiografijomis.
Politinių dokumentų analizė: partijų programų, parlamentų ir vyriausybių posedzių stenogramų, ataskaitų, memuarų, politinių veikėjų laiskų, videomedziagos. Tai yra svarbus informacijos saltinis tiek politologams, tiek istorikams.
"Zaidimų teorija" ir situacijos modeliavimas naudojami eksperimentui, atkuriant tam tikra procesą (derybas, parlamento posėdį). Modeliavimas ypač rezultatyvus, panaudojant kompiuterius.
|
