POLITINĖ VADOVYBĖ IR POLITINIS ELITAS
Anglų kalboje vadovaujančios asmenybės, o taip pat vadovavimo procesas apibūdinami zodziu leadership, kuris plačiai varojamos politotologiniuose tekstuose. Lietuviskai vartojami skirtingi terminai neretai sukelia keblumų, verčiant is anglų kalbos. Lyderio ir vadovo sąvokos lietuvių kalboje neretai vartojamos kaip sinonimai, tačiau kai kurie politologai skaito jas skirtinomis: vadovas (head) yra isrinktas ar paskirtas funkcionierius (administratorius, pirmininkas, valdininkas, biurokratas), kuris oficialiai vadovauja kolektyvui arba grupei, tuo tarpu kai lyderis issiskiria savo asmeninėmis savybėmis, vaidina svarbiausią vaidmenį kolektyve, nors formaliai gali ir nebūti jo vadovu. Kitas skirtumas yra tai, kad lyderio statusą reikia nuolat patvirtinti. Lyderis gali būti, o gali ir nebūti vadovu, lygiai taip pat vadovas - ne būtinai lyderis. Lyderiai, kaip ir valdzia, būdingi visada ir visoms grupėms. Lyderiai yra mazose grupėse, darbo kolektyvuose, regione, salyje, tarptautinėje arenoje.
Lyderio fenomenas
Kompensacinė teorija, pagal kurią valdzia ir vadovavimas yra priemonė kompensuoti asmeninį psichologinį deficitą: įvykusias dvasines traumas, neįveiktą, is vaikystės uzsilikusią baimę, pavydą, konfliktų pasekmes. Tai patvirtina kai kurių politinių veikėjų biografijos faktai.
Artima kompensacinei yra psichoanalitinė (S.Freudo, 1856-1939) teorija, kuri teigia, kad siekimas dominuoti yra sublimacijos forma, t.y. tokiu psichiniu procesu, kada afektyvūs poreikiai, pirmiausia seksualiniai, yra transformuojami į socialinę veiklą (arba kūrybą);
Lyderio bruozų teorija (Francis Halton, 1822-1911) aiskina vadovavimą ypatingomis lyderių savybėmis;
Struktūrinėje funkcinėje teorijoje (Talcott Parsons, 1902-1979) vadovavimas yra socialinės bendrijos funkcija: lyderis yra zmogus, kurį issirenka jo pasekėjai, siekdami tam tikrų tikslų, kitaip tariant, lyderis yra instrumentas grupės rankose;
Situacinė teorija analogiskai teigia, kad kyderis yra situacijos, aplinkybių funkcija: kiekviena grupė issirenka sau lyderį, kuris esamomis aplinkybėmis geriausiai atitnka grupės poreikiams.
Sintetinė teorija priima paminetų teorijų pagrindinius teiginius, tačiau dėl to tampa eklektiska ir nieko nepaaiskina.
Isskyrus atvejus, kada politinis lyderis faktiskai yra marionetė arba kompromisinė silpna figūra (parinkta maziausios zalos principu), lyderis - tai asmenybė, kuriai valdzia yra arba auksčiausia vertybė (valdzios ieskotojų kategorija), arba universali priemonė pasiekti kitokiems tikslams: politinės sistemos pakeitimo, tautinės nepriklausomybės, socialinių ir ekonominių pokyčių. Lyderiui reikalingos tokios savybės, kaip atsidavimas tikslui, įzvalgumas, sugebėjimas tiksliai įvertinti situaciją ir priimti optimalius sprendimus, mokėjimas įtikinti kitus zmones, organizacinis talentas. Max Weber atzymėjo, kad politiniam lyderiui reikalingas aistringumas ir saltas protas (nes "politika yra daroma galva, o ne kitomis kūno ar sielos dalimis"), valdingumas. Skirtingi lyderiai turi arba vieną, tačiau labai isreikstą is sių savybių, arba dazniau kokią nors jų kombinaciją. Pastaraisiais desimtmečiais, issivysčius elektroninei ziniasklaidai, nemaza reiksmę įgyja lyderio imidzas, kurį sukuria politinės reklamos specialistai.
Politikos moksluose gausu lyderių tipologijų ir klasifikacijų, sukurtų remiantis įvairiais kriterijais. Atitinkamai su valdzios pagrindų tipologija Max Weber skyrė tradicinius, charizmatiskus ir legalius lyderių tipus. Pagal vadovaujamą objektą isskiriami bendranacionaliniai, grupių, partijų, regionų lyderiai. Priklausomai nuo bendravimo ir vadovavimo stilaus skiriami autoritariski lyderiai, siekią absoliutizuoti savo valdzią ir asmeniskai priimti sprendimus, paliekant kitiems tik vykdytojų vaidmenį, ir demokratiski lyderiai, kurie remiasi vadovaujamųjų aktyvumu, palaiko jų iniciatyvą, priimant sprendimus siekia bendro sutarimo. Pagal politinės sąmonės tipą isskiriami reformatoriai (anot Franciso Tucker'io siekia įgyvendinti bazinį bendrijos mitą, idealų egzistuojančios politinės sistemos modelį), revoliucionieriai (atmeta bazinį mitą ir siekia pakeisti politinę sistemą) ir konservatoriai, siekią islaikyti status quo. Veiklos sferos atzvilgiu isskiriami programuotojai (formuluoja tikslus), strategai (planuoja tikslo pasiekimo būdus) ir vykdytojai (realizuoja numatytą veiskmų programą). Kombinuojant skirtingus kriterijus sudaromi apibendrinantys lyderių modeliai-portretai:
lyderis - "įkvėpėjas", arba "vėliavnesys": ryski asmenybė, turinti savitą tikrovės matymą ir įvertinimą bei alternatyvas; sio tipo lyderiai nubrėzia tikslus, sutelkia aplink save daug pasek'ejų ir nurodo jiemsveiklos kryptis ir būdus; prie tokių lyderių priskirtini M.K.Ganhi, Sun Jatsenas, Martin Luther King.
lyderis - "pranasas" linkęs į mistiką, daznai religinio tipo;
lyderis-"tarnas" nepasizymi originalumu, jo pagrindinis privalumas - isreiksti grupės interesus, vadovautis jais ir veikti grupės vardu;
situacinis lyderis atsiranda, kai iskyla reikalaujanti sprendimo nauja problema, neįeinanti į funkcionuojančių institucijų pagrindinių interesų sferą; pavyzdziui, blogėjant ekologinei situacijai, susiformavo "zaliųjų" judėjimas ir kartu atsirado situcinių lyderių vakansijos;
lyderis-"prekiautojas" - siūlo savo planus ir, turėdamas įtikinėjimo gabumų, suranda "pirkėjų", kurie tampa jo salininkais; sio lyderio tipas ypač būdingas, vykstant politinei liberlaizacijai, kad politinėje rinką atsiranda liberalios, socialdemokratinės, nacionalistinės, konservatyvios ir kitokios platformos;
lyderis-"gaisrininkas" pasizymi sugebėjimu greitai ir efektyviai veikti kristiskose situacijoe arba iskilus konfliktams; pavyzdziu gali būti Rusijos generolo Lebedzio, tada ėjusio Saugmo tarybos sekretoriaus pareigas, sutartis su Čečenijos rezistentais dėl karo pabaigos.
"valdzios ieskotojai" - siekia valdzios kaip pagrindinio tikslo; tarp jų galima isskirti keletą subtipų:
agitatoriai - nori kontroliuoti kitus zmones, aktyviai dalyvauja įvairiose komisijose, konferencijose, kalba susirinkimuose ir mitinguose - visur, kur yra proga įtikinėti ir paveikti klausytojus;
administratoriai labiau linkę dirbti grupėje, įsakinėti, organizuoti.
teoretikai skelbia savo poziūrius ir įsitikinimus pareiskimų ir deklaracijų forma, daznai bando kurti atitinkamas teorijas.
Priklausomai nuo konkrečios situacijos atskirose salyse, nuo kultūros ir mentaliteto ypatybių susiklosto aplinkybės, palankios vienokio ar kitokio tipo lyderio iskilimui. Tarpukario laikotarpiu daugelyje Europos salių į valdzią atėjo autoritarinio tipo lyderiai, tačiau to neįvyko stabilesnėse ir turėjusias senesnes demokratines tradicijas Didziojoje Britanijoje, Skandinavijos salyse. Charizmatiniai ir revoliucinio tipo lyderiai atsiranda, keičiantis politinei sistemai, vykstant tautiniam issivadavimo judėjimui. Tačiau pasikeitus situacijai tokio tipo lyderiai labai retai tampa gerais administratoriais (isimtis: Dz. Nehru), ir visuomenei geriau, jeigu jie pasitraukia arba net yra nusalinami. Kaip rodo Lenino, Stalino, Mao Cetungo, Fidelio Castro pavyzdys, revoliucionieriai valdzioje yra labai pavojingi.
Pagrindinės politinio lyderio funkcijos is esmės artimos valdzios funkcijoms, tačiau ryskiau isreikstas naujovės elementas:
- diagnostinė: situacijos įvertinimas, svarbiausiu problemų isskyrimas; lyderis privalo rasti atsakymą į klausimus: "Kas ne taip?", "Ko reikia visuomenei?"
- askriptyvinė ir strateginė: visuomenės vystymosi tikslų nustatymas ir jų pasiekimo kelių formulavimas (programų, konkrečių sprendimų forma)
- organizacinė ir mobilizacinė - mobilizuoti paramą. siekiant uzsibrėztų tikslų, tame tarpe priemonės:
- legislatyvinės,
- mobilizacinės,
- reguliatyvinės,
- koordinuojančios,
- kontroliuojančios.
- komunikatyvinė - įvairių politinių, ekonominių, keltūrinių, regioninių, profesionalinių ir kitokių grupii interesų isreiskimas ir prezentacija; atliekama betarpiskame bendravime, taip pat renkant, apibendrinant ir platinant informaciją;
- taktinė - konkretaus momento situacijos įvertinimas, isskiriant svarbiausias problemas, politinės elgsenos nustatymas.
Politinis ir valdantysis elitas
Politinio proceso pagrindiniai subjektai yra ne tiek individai, lyderiai, kiek grupės, dazniausiai vadinamos elitais (nuo lotynisko eligere - "atrinkti" ir prancūzisko elite - "geriausia, atrinkta"). Nuo XVII a. zodis buvo vartojamas, kalbant apie auksčiausios kokybės prekes, XIX amziuje pradėjo reiksti auksčiausias socialines grupes, o siame simtmetyje plačiai vartojamas sociologijoje ir politikos moksluose. Kaip terminas, elitas interpretuojamas labai įvairiai: jis gali reiksti asmenis, daugiausia pasiekusius savo veiklos srityje, valdantįjį sluoksnį, kūrybinę mazumą (priespastatomą nekūrybinei daugumai), auksčiausio lygio valdininkus, specialistus ir t.t. Nemaza politologų skaito sį terminą nemoksliniu, pabrėzdami, kad jis arba sutampa su klasine struktūra ir tokiu atveju neturi naujo turinio, arba pateikia tik paprasčiausią dichotomija "elitas - masės" ir tuo pačiu pernelyg suprimityvina visuomenės struktūrą. Tačiau neginčytina, kad terminas jau pirmoje amziaus pusėje įsitvirtino Europos (Italijos, Vokietijos, Prancūzijos), o po Antrojo pasaulinio karo taip pat Amerikos politologijoje.
Valdantįjį elitą sudaro individai, kurie uzima dominuojančias, svarbiausias pozicijas įvairose visuomenės gyvenimo sferose. Atitinkamai isskiriamos kelios valdančiųjų elitų kategorijos:
ekonominis elitas - stambaus kapitalo atstovai, didzausiu (salies mastu) firmų bankų ir kitų ekonominių obejektų savininkai;
ideologinis arba informacinis elitas - labiausiai zinomi ziniasklaidos, dalinai aukstojo mokslo ir humanitarinių mokslų atstovai;
karinis elitas - generalitetas, aukstojo rango karininkai; sio elito įtakingumas priklauso nuo visuomeninio gyvenimo militarizacijos laipsnio;
mokslinis elitas;
literatūros ir meno elitas;
kriminalinis elitas: įtakingiausių, kontroliuojančių tam tikras visuomenės gyvenimo sferas, mafiozinių grupių vadovai (cosa nostra, "krikstatėvis" su artimiausiais bendrazygiais), kriminalinio pasaulio "autoritetai";
politinis elitas - nedidelė grupė politikų ir auksčiausio rango valdininkų, betarpiskai kontroliuojančių valstybinę valdzią ir vadovaujančių visuomenei.
Kai kuriais atvejais susidaro kontrelitai - elitarinio pobūdzio grupės, kurių nariai nesistengia įsijungti į egzistuojančius elitus, o priespastato save jiems arba siekia kolektyviai jas isstumti ir uzimti jų vietą. Tai dazniausiai yra įvairūs protesto judėjimai, kultūrinis underground'as, revoliucinės partijos, kai kada taip pat religinės sektos. Kontrelitų egzistavimas neretai lieka beveik nepastebėtas, kol nepąiskėja, kad jie tapo įtakinga jėga. Dar 1917 m. pavasarį bolsevikai Rusijos imperijoje atrodė esą marginaline grupe, o po pusmečio jie jau įvykdė valstybinį perversmą ir tapo valdančiuoju politiniu elitu. Devintojo desimtmečio pabaigoje Rytų ir Vidurio Europos "socialistinėse" salyse antikomunistinis kontrelitas, apie kurio įtaką buvo galima tik spėlioti, lengvai uzėmė komunistinio politinio elito vietą.
Tiksliai apibrėzti kiekvieno elito ribas neįmanoma nei teoriskai, nei praktiskai, mazdaug aisku tik, kas yra "didieji bosai", sudarą kiekvieno elito branduolį. Daznai yra naudojami formalūs kriterijai: politiniu elitu skaitomi ministrai, parlamento frakcijų ir komisijų vadovai, moksliniam elitui priskiriami tiriamųjų institutų direktoriai, universitetų rektoriai, mokslinių sąjungų vadovai. Tačiau formalūs kriterijai neduoda pilno vaizdo, nes įtakingas politikas ar zymus mokslininkas, nekalbant jau apie meno zmones ir rasytojus, gali ir neuzimti jokio vadovaujančio posto. Kitos problemos, iskylančios analizuojant elitus, yra susijusi su tuo, kad elitų (kaip ir valdzios) vidinė struktūra yra sudėtinga. Ekonominis elitas apjungia virsutinę dalį atskirų ūkio, mokslinis - mokslinių sakų elitų, panasiai nacionalinį elitą sudaro stambiausiųjų miestų ir regionų elitų virsūnė, tačiau į jį patenka ne visi profesionalinių elitų nariai. Elitų formalizavimo principą plačiai panaudojo sovietinis rezimas: patikrinti, priimtini rezimui įvairių sričių ir lygių veikėjai būdavo įtraukiami į nomenklatūros sąrasus ir tik tie zmonės galėjo uzimti vadovaujantį postą įvairiose sferose. Centrinių ministerijų ir zinybų, respublikų, sričių ir didelių miestų bei jų partinių organizacijų vadovai, generalitetas buvo komunistų partijos centro komiteto nomenklatūra, rajoninio lygio vadovai - respublikinių partinių organizacijų nomenklatūra ir t.t.
Elitų formavimosi būdai:
- paveldėjimas buvo ypač būdingas luominėms visuomenėms, kur zmogaus padėtis socialinėje ir, maziau, politinėje hierarchijoje priklausė nuo tėvų statuso. Siais laikais elitinio statuso paveldėjimas būdingas Rytų salims: kai kur yra islikusios absoliutinės monarchijos (Jordanija, SAE), neretai paveldimumo mechanizmas funkcionuoja salia konkurencinių principų: Indijoje Nehru seimai priklausė trys premjerministrai: Dz. Nehru, Indira Gandhi, Radzivas Gandhi, Sri Lankoje premjerministro Solomono Bandaranaike duktė vėliau uzemė tą patį postą, Pakistane buvusi premjere Benazir Bhutto yra Zulfikaro Ali Bhutto duktė, buvusi Filipinų prezidentė Quorazon Aquino - opozicijos lyderio Aquino zmona. Paveldėjimo mechanizmas veikia ir Japonijoje. "Kauno dienos" korespondentė rasė: "Japonijoje vyrauja vadinamoji antrosios kartos politikų karta, politikų gildija primena seimų dinastijas. Ir buvusio, ir dabartinio premjero tėvai buvo nuo valdzios vairos nesitraukiančios Liberalų demokratų partijos lyderiai. Antrosios ar net trečiosios politikų kartos atstovams patekti į valdzią daug lengviau - is jų nereikalaujama nei ypatingo issilavinimo, nei specifinių įgūdzių, kaip kad is pirmosios kartos, turėjusios savo gebėjimais issikovoti postus" (Kauno diena 1998 09 26).
- giminystės ir vedybiniai rysiai
- is valdančiųjų sluoksnių (ypač būdingas autoritariniams rezimams);
- is visos visuomenės (demokratinėse valstybėse, ypač visuomenėse, kurioms būdingas aukstas socialinis mobilumas);
- atviras arba uzdaras atrankos būdas;
-konkurencinis arba nekonkurencinis atrankos būdas;
Politiniai elitai yra valdzios subjektai, todėl jų funkcijos yra beveik identiskos valstybinės valdzios funkcijoms:
- strateginė - perspektyvinių visuomenės vystymosi planų ir politinių programų sudarymas; tai reikalauja auksto profesionalizmo, ryztingumo;
- komunikatyvinė - įvairių politinių, ekonominių, kultūrinių, regioninių, profesinių grupių interesų ir poreikių formulavimas ir realizavimas; vykdoma betarpiskais kontaktais, o taip pat renkant ir apdorojant informaciją;
- organizacinė - piliečių arba jų atskirų grupiu mobilizavimas, siekiant konkrečių tikslų; organizacinėje veikloje isskirtinos specializuotos funkcijos: legislatyvinės, mobilizacinės, reguliatyvinės, koordinacinės, kontrolinės.
- integratyvinė - visuomenės stabilumo, jos politinės ir ekonominės sistemų stiprinimas, konfliktų prevencija, skirtingų grupių interesų harmonizavimas, politinių jėgų lygsvaros palaikymas.
Elitų teorijos
Siuolaikinių elitų teoriju klasikai yra italų mokslininkai Vilfredo Pareto (1849-1923) ir Gaetano Mosca (1858-1941) ir sveicaras Robert Michels (1876-1936).
Mosca, "Politinio mokslo elementai" (1896), kurios angliskas vertimas (The Ruling Class) isėjo tik 1939 m., ir todėl elitų teorijos pirmuoju autoriumi keletą desimtmečių buvo skaitomas Pareto. "Visose visuomenėse - nuo maziausiai issivysčiųsių, vos pasiekusių civilizacijos ausrą iki pačių progressyviausių ir stipriausių - randame dvi klases zmonių - valdančiąją klasę ir pajungtą klasę. Pirmoji is jų, visada maziau skaitlinga, atlieka visas politines funkcijas, monopolizuoja valdzia ir naudojasi pranasumais, kuriuos suteikia valdzia, o antroji, skaitlingesnė klasė yra pajungta ir pirmosios kontroliuojama". Vystydamas sią mintį, Mosca prieina isvados, kad visais laikais ir visose visuomenėse yra galima tik viena valdymo forma - oligarchija. Valdzia pereina nuo vienos mazumos kitai, bet niekada - daugumai. Jo nuomone, kuo didesnė visuomenė, tuo mazesnis valdančiosios mazumos lyginamasis svoris, ir tuo sunkiau daugumai pasipriesinti mazumos viespatavimui. Taip yra todėl, kad pirma, elitas yra labiau organizuotas, ir antra, jis kontroliuoja valstybę. Pastaroji yra tik "konkreti organizacija daugelio elementų, valdančių visuoemenę", kitaip tariant - instrumentas elito rankose. Be to, kiekvienas elitas valdo, remdamasis "politine formule" - ideologija, kuri pateisina elito dominavimą ir yra įdiegiama į visuomenės sąmonę.
Elito bazė ir viespatavimo pagrindas priklauso nuo visuomenės tipo. Pirmykstėje visuomenėje tai buvo karinis saunumas, vėliau svarbiausią reiksmę įgyja mokėjimas manipuliuoti religiniais simboliais. Sekančioje vystymosi pakopoje elitinio statuso pagrindas yra turtas. Galiausiai, labiausiai issivysčiusiose visuomenėse, valdant biuokratijai arba technokratijai, lemiamą reiksmę turi specializiuotos zinios. Tokiu būdu elitai issirikiuoja chronologine tvarka: karinis, religinis, ekonominis, profesionalinis (merit elite) elito tipas. Tai nereiskia, kad įsigalėjus vienam elitui, ankstyvesni dingsta - jie lieka, bet dominuoja vienas tipas. Mosca įveda subelito sąvoką, apimančią vidutinę tarnautojų, menedzerių, molslininkų klase. "Kiekvieno politinio organizmo stabilumas priklauso nuo sio antrojo sluoksnio moralės ir intelekto lygio bei veiklos".
Laikui bėgant elitas netenka sugebėjimų suteikti daugumai laukiamas paslaugas, arba jos netenka savo vertės, atsiradus kitiems poreikiams, interesams ir problemoms. Todėl vieną valdantįjį elitą pakeičia kitas. Mosca atzymi, kad istorijoje veikia dvi tendencijos - aristokratinė ir demokratinė. Tačiau nei pirma, nei antra nenumato masiu valdzios - tai yra neįmanoma. Skirtumas yra tik tas, kad aristokratinis elitas yra uzdaras ir nepasipildo zmonėmis is nęltitinių sluoksnių, tuo tarpu kai demokratiska valdančioji mazuma pasipildo is visu sluoksnių, kooptuojant tuos individus, kurių psichologinės savybės yra naudingos valdymo tikslais. Vienu is svarbiausių elito pasipildymo kanalų Mosca pripazino demokratinius rinkimus. Tačiau jo nuomone rinkimai nėra instrumentas, leidziantis masei kontroliuoti elitą.
Vilfredo Pareto. "Bendrosios sociologijos traktate" (1915-19) - racionalios veiklos ir elitų teorijas. Anot pirmosios, racionalių siekimų pagrindas yra objektyvus neracionalumas ir apskritai neracionalus elgesys būdingas zmogaus prigimčiai.
Pareto tvirtino, kad elitui priskirtini zmonės, kurie turi tam tikras įgimtas savybes. Nepasiekę vadovaujančių postų jie sudaro kontrelitą, arba nevaldantįjį elitą. Valdantieji elitai yra dviejų tipų: vienų viespatavimo pagrindas yra gudrumas ("lapės"), kitų - jėga ("liūtai"). Visi elitai remiasi taip pat derivacijomis, t.y. mitais, arba ideologija. Norint palaikyti socialinį stabilumą, reikia kooptuoti į elitų eiles naujus zmones, turinčius elitines savybes, ir ismesti netekusius sių savybių. Tačiau sitaip nevyksta, nes elitai ne tik siekia islaikyti įgytas privilegijas, bet ir perduoti jas savo palikuonims. Todėl elito kojybė laikui bėgant blogėja ir kartu auga kontrelitas. Galų gale pastarasis mobilizuoja mases arba ir be jų pagalbos nuverčia sena'jį elitą ir tampa valdančiuoju. Procesas prasideda is naujo, ir taip vyksta be galo. "Istorija yra aristokratijų kapinės", reziumuoja Pareto savo koncepciją.
Robert Michels. "Politinės partijos. Oligarchinių tendencijų siuolaikinėje demokratijoje sociologinė studija" - remiasi darbininkų ir socialistinių partijų medziaga, t.y. analizuoja būtent tas politines organizacijas, kurios ypač kalbėjo liaudies, darbo zmonių vardu.
Demokratija neįmanoma be organizacijos, nes nėra kitų būdų suformuluoti ir isreiksti kolektyvinę valią, realizuoti atstovavimo principą. Didelė masė zmonių, minia negali priimti jokių sprendimų, lengvai pasiduoda ir panikai, ir nepagrįstam entuziazmui.Todėl būtina perduoti įgaliojimus delegatams, kuie atstovauja masei ir isreiskia jos valią. Atsiranda pastovūs lyderiai. Nuo čia organizacijoje pradeda pasireiksti oligarchinės tendencijos.
Kuo daugiau organizacijoje narių, kuo sudėtingesnė jos struktūra ir kuo platesnė veikla, tuo didesnė joje pastoviai dirbančių biurokratų vaidmuo, ir atvirksčiai, tuo mazesnės eilinių narių galimybės ją kontroliuoti. Biurokratai greitai tampa "lyderiais". Profesionalių lyderių atsiradimas yra demokratinės organizacijos galo pradzia. Kuo galingesnė orgainzacija, tuo labiau jai reikalingas stiprus lyderis. Kovingos revoliucinės partijos tampa diktatoriskomis (Lasalle pateisino diktatūrą tuo, kad ji yra vienintelis būdas greitai mobilizuoti narius), net perima karinę terminologija. Organizacijai plečiantis, joje įsigali netiesioginių rinkimų sistema: centrinę vadovybe renka ne eiliniai partijos nariai, o o jų isrinkti partijos ar organizacijos suvaziavimo delegatai. Lyderiai, įgydami darbo komitetuose ir parlamente patirtį, tampa paraktiskai nepakeičiami, nes isrinkimas trumpam periodui nepasiteisina. Vokiečių socialistų lyderiai Wilhelmas Liebknechtas ir Augustas Babelis ėjo vadovaujančias pareigas virs 30 metų.
Nemaza dalimi lyderių nepakeičiamumą nulemia tai, kad jie kontroliuoja organizacijos finansus ir spaudą. Didziausias pavojus lyderiams - ne eiliniai organizacijos nariai ar rinkėjai, o tarpusavio kova. Revoliucijose būtent lyderiai sunaikina vienas kitą: Dantoną - Robespierrėas, pastarąjį - islikę dantonistai. Pagrindinėmis nesantaikos tarp lyderių priezastimis Michelsas skaite konfliktą tarp ateinan'cių į judejimą įzmybių ir veikėjų, padariusių karjerą judėjime, socialinę kilmę, amziaus skirtumą, horizontalią stratifikaciją.
Ilgai vadovaujant, neisvengiamai vyksta lyderių metamorfozė. Jie patiki savo didybe, nepakeičiamumu, pamirsta idealius tikslus ir tampa oportunistais, pateisindami naujos taktikos poreikį pakitusiomis aplinkybėmis. Lyderiams būdingas bonapartizmas - individualus viespatavimas liaudies vardu, demokratijos ir autoritarizmo sinteze. Vadas įkūnyja daugumą, todėl priesintis jo valiai nedemokratiska. Negalima jo ir pakeisti, nes jis - liaudies statytinis, o liaudis negali priestarauti sau. Bonapartizmas pretenduoja į tai, kad jis tiesiogiai, be tarpinių grandzių, isreiskia liaudies valią.
Kita svarbus faktorius, nulemiantis oligarchines tendencijas, yra biurokratijos augimas. Panasiai kaip ir valstybė, didelė organizacija ar partija tampa stambiu darbdavių, nuo kurios finansiskai tampa priklausomas didelis skaičius tarnautojų: buhalterių, vairuotojų, zurnalistų, spaustuvių ir kitų padalinių darbininkų.
Visur organizacijose susidaro siauras vadovaujantis vidinis ratas. Realiai demokratiją anot Michelso galima pavaizduoti tokia schema:
Komitetas __
Funkcionieriai ______
Aktyvūs dalyviai ______________
Uzregistruoti nariai __________ ______ ____ ______
Rinkėjai __________ ______ ____ __________ ______ ____ _________
Michelsas smulkiai nagrinėja politinių lyderių bruozus. Didelę reiksmę, ypač pradinėje stadijoje, turi oratoriniai sugebėjimai. Beveik visi pirmieji socialistų lyderiai buvo puikūs oratoriai, tuo tarpu kai zymus teoretikas Eduardas Bernsteinas, Marxo zentas Paul Lafargue netapo lyderiais. Grazbilystės dėka minios akyse galima įsigyti beveik neribotą prestizą. Mase ypač imponuoja balso stiprumas ir grozis, laikysena, proto lankstumas, o kalbų turinys turi tik antraeilę reiksmę. Didelį įspūdi miniai daro oratoriaus slovė, klausytojai labai lengvai pasiduoda įzymybių įtakai.
Didėjanti organizacija greitai netenka bet kokio revoliucingumo. Radikalizmas sparčiai sumazeja, kai partija integruojasi į valstybinės valdzios institucijas, tačiau neturi realios galimybės tapti valdančiaja. Ta pačia kryptimi ją stumia poreikis plėsti savo socialinę bazę, pritraukti kaip galima daugiau narių ir rinkėjų. Dėl sių priezacių keičiasi partijos programa, atsisakoma nuo revoliucinių tikslų.
Michelsas teigia, kad isvengti oligarchijos neįmanoma. Net jei būtų likviduota valstybė, kaip tai numatyta Marxo koncepcijoje, socialinių resursų tvarkymui reikalinga isvystyta biurokratija. Administratorius arba valdininkas, kuris tvarkosi turtais, įgyja ne mazesnė įtaką, negu privatus kapitalo savininkas. "Proletariato diktaūra" gali tapti tik oligarchų grupės diktatūra, grup'e, kontroliuojanti valdzia darys viską, kad įgytą valdzia islaikyti savo rankose. "Socialistai gali laimėti pergalę, bet socializmas - niekada, nes jis zūs savo pasekėjų triumfo valandą", - rase Michelsas. "Bet kokia partinė organizacija isreiskia oligarchinę valdzia, paremtą demokratinių pagrindu... Masės niekada realiai nevaldys. Todėl klausimas, kurį reikia svarstyti, yra ne dėl idealios demokratijos galimybės, o apie tai, kiek demokratija yra pageidautina, galima ir realizuojama konkrečiu momentu. Tai yra pagrindinė politinio mokslo problema".
Pokario teoretikai detaliau analizavo elitus, akcentavo ne tiek psichologinius, kiek sociologinius (Harold Laswell) ir ekonominius faktorius, daugiau dėmesio skyre empiriniams tyrimams. Amerikoje buvo atkreiptas dėmesys į tą aplinkybę, kad rinkimų mechanizmo dėka masės tam tikru laipsniu kontroliuoja elitus, o atskirų elitinių grupių kova uz valdzią sukuria tam tikrą jėgų balansą ir apriboja dominavimo galimybes. Politika tokiu būdu tampa sąveika tarp įvairių grupių. Kaip rasė Karl Mannheim (1893-1947), "realus politikos formavimas yra elitų rankose, tačiau tai dar nereiskia, kad visuomenė nedemokratiska", nes piliečiai turi galimybę per rinkimus reguliariai isreiksti savo nuostatas, nusalinti lyderius arba priversti juos priimti sprendimus, reikalingus daugumai.
Kiek kitokia yra zinomo politologo Josepho Schumpeterio (1883-1950) koncepcija. Jis siejo demokratiją su kapitalistine ekonomine sistema ir analizavo ją rinkos ekonomikos kategorijomis. Kaip ekonomikoje pelno siekimas yra svarbiausias verslininkų tikslas, taip politikoje svarbiausia varomąja jėga yra valdzios siekimas. "Liaudies" vaidmuo demokratinėje visuomenėje yra ne valdymas ir net ne dalyvavimas priimant svarbius sprendimus, o "sudarymas vyriausybės arba tarpinio organo, kuris formuoja vykdomąją valdzią". Anot Schumpeter'io demokratija yra valdzios isrinkimo ir įgaliojimo mechanizmas, o ne visuomenės tipas ar moralinių normų rinkinys. Sitas mechanizmas uztikrina dviejų ar daugiau grupių politikų, kurie patys, susiorganizavę į partijas, iskelia save, konkurenciją uz rinkėjų balsus. Rinkėjai vienai is tų grupių įteikia mandatą valdyti iki sekančių rinkimų. Rinkėjai nesprendzia jokių politinių klausimų ir renka ne atstovus, kurie spręs jiems (rinkėjams) rūpimas problemas, o zmones, kurie priims sprendimus. Schumpeteris net labiau kritiskai, negu Michelsas, ziur'i į liaudies suvereniteto mitą, arba jo klsaikinės demokratijos versiją. "Liaudies valia yra politinio proceso produktas, o ne varomoji jėga... Analizuodami politinius procesus mes turime reikalą pagrindinai ne su tikra, o su pagaminta valia - pagaminta tiksliais komercinės reklamos būdais", - raso Schumpeter'is. Taip yra todėl, kad demokratija yra ne kas kita kaip rinkos mechanizmas. Rinkėjai - tai vartotojai, o politikai - verslininkai, siūlą savo "prekę" - pazadus ir programas. Elektorato nuostatos ir pasirinkimas yra formuojami, panaudojant komercinės reklamos technologiją, todėl "vartotojo suverenitetas" yra tik iliuzija. Politinė rinka reaguoja į paklausą, o paklausa priklauso nuo perkamosios galios, t.y. pinigų. Politikoje perkamoji galia reiskia galimybę palaikyti kandidatą arba partiją rinkiminės kampanijos metu, organizuoti spaudimo grupę parlamente, uzsakyti reklamą ziniasklaidoje. Visuomenėje, kur yra socialinė nelygybė, "vartotojo suverenitetas" didziulei neturtingai daugumai neturi jokios prasmės, juo gali naudotis tik virsutiniai sluoksniai, Visa tai yrai "reiksminga demokratinio proceso dalis". Is čia isvada: "Liaudis nekelia ir nesprendzia jokių klausimų.., greičiau klausimai, nuo kurių priklauso jos likimas, paprastai yra keliami ir sprendziami uz ją".
Ekonomistai pavadino Schumpeter'io teoriją "ekonominiu demokratijos modeliu". Toliau ja vystydamas Anthony Downes atzymėjo, kad skirtingos politinės partijos iesko įvairių kelių, siekdamos uzsitikrinti rinkėjų paramą. Isdavoje susiformuoja daug elitų ir savotiska balansų ir atsvarų sistema, vadinama pliuralistiniu modeliu. Spaudziant partijoms, visuomeninėms organizacijoms, profesinėms dirbančiųjų sąjungoms, valdymas tampa kompromisų, įvairių interesų derinimo reikalu.
Kaip matyti, ekonomistai daugiau ziūri į politiką kaip zaidimą ekonominių bosų, ginančių savo interesus, o politologai daugiau palaikė elitinę demokratijos sampratą. Labai reiksmingą demokratijos interpreteciją pateikė Robert Dahlis (g. 1915). Isleistoje 1971 m. knygoje "Poliarchija. Dalyvavimas ir opozicija" jis palaikė tezę, kad elitų viespatavimas yra neisvengemiamas, o "liaudies valdzia" yra neįmanoma. Demokratija jo nuomone - tai abstrakcija, idealus modelis. Daugiausia, ką gali pasiūlyti Vakarų politinės sistemos - tai elitų konkurencija (tuo pačių ir alternatyva konkretiems elitams) ir funkcionavimą institutų ir mechanizmų, apsaugančių visuomenę nuo sunkių kovos tarp elitų pasekmių. Skirtingai nuo Schumpeter'io, Robertas Dahlis nemano, kad rinkimai neturi principinės reiksmes, atvirksčiai, jie priverčia politinius lyderius bent siek tiek skaitytis su masių lūkesčiais. "Daugumas piliečių turi tam tikrą (moderate) įtaką, nes isrinkti funkcionieriai turi galvoje realias arba įsivaizduojamas rinkėjų preferencijas", spresdami konkrečius klausimus.
Tokią sistemą, kuriai būdinga laisva ir besikeičianti konkurencija tarp įtakingų elitų, Dahlis pavadino poliarchija ("daugelio valdymas"). Jo nuomone, politinėje sistemoje reikia analizuoti veiklą ypač įtakingų, sudarančių poliarchiją ir kontroliuojančių valdzios mechanizmą. Kalbėti apie lygybę galima tik prasme galimybių dalyvauti poliarchijoje, elitinėje visuomenės substruktūroje.
|
