POLITINIS REZIMAS
Funkcionalinį politinių sistemų aspektą isreiskia politinis rezimas - politinių santykių tarp visuomenės ir valstybės visuma, valstybinės valdzios formavimo ir funkcionavimo metodų sistema. Politinio rezimo charakteristika duoda atsakymą į klausimą: kam priklauso valstybinė valdzia ir kaip ji naudojama. Kaip raso prancūzų politologas Raimondas Aronas, "rezimai skiriasi vienas nuo kito politinių vadovų rinkimo procedūromis, realios valdzios subjektų paskyrimo būdais, valdzios virsenybės fikcijos transformacija į tikrąją valdzią" (1993: 48).
Dabar dazniausiai priimta skirti du rezimo tipus: demokratinius ir autoritarinius (autokratinius). Totalitarinį (fasistinį, komunistinį) rezimą vieni tyrinėtojai skaito esant krastine autoritarinio rezimo forma, kiti - atskiru tipu. Daznai atskiru tipu skaitomas ir misrus, arba pereinamasis rezimas, kurį be islygų negalima pavadinti nei demokratiniu, nei autoritariniu. Kaip autoritarizmo sinonimas neretai varojamas terminas diktatūra, kurio pagrindine reiksmė yra politinės, ekonominės ir ideologinės valdzios koncentracija vieno vadovo arba siauros grupes rankose. Todėl politinių rezimų tipologija ir klasifikacija yra vienas is kebliausių ir sudėtingiau 14414t1921o sių politikos mokslo klausimų. JAV politologas Robertas Dahl'is siūlo atsisakyti grieztos tipologijos ir vietoj jos naudoti dinamiską schemą, kurioje kampus uzima abstraktūs rezimų modėliai, o konkrečios sistemos yra tik artėjimas prie vieno is krastinių taskų: uzdaros hegemonijos, poliarchijos, konkurencines oligarchijos ir inkliuzyvios hegemonijos. Didziausią lauką sioje schemoje uzima tarpiniai arba misrūs rezimai:
__________ ______ ____ ___________
^ Konkurencinės Poliarchijos
| oligarchijos
| / III
Liberalizacija | I /
(viesa konku- | /
rencija) | Misrūs /
| rezimai /
| /
| /
| /
| /
| Uzdaros / II Inkliuzyvios
| hegemonijos / hegemonijos
|__________ ______ ____ _________>
Inkliūzivumas (dalyvavimas)
(R.Dahl 1971: 7)
Pagal Roberto Dahl'io schemą skirtingi rezimai nėra įspraudziami į grieztai atsiribojusias kategorijas, o uzima tam tikrą vietą erdvėje, priklausomai nuo jų dominuojančių savybių. Anglijos politinei sistemai nuo senų laikų buvo būdinga viesa konkurencija dėl valdzios, tačiau konkuruoti galėjo tik aristokratinės grupes. Pagal schemą jai būdingas I vystymosi kelias - link konkurencines oligarchijos, ir tik zymiai vėliau, nuo XIX amziaus antros pusės, sustiprėjus darbininkų judėjimui ir plečiant rinkiminę teisę, rezimas pradėjo transformuotis į poliarchiją. Kitose salyse paraleliai platinamos ir konkurencijos, ir dalyvavimo galimybes, dar kitur rezimas yra inkliuzyvus (formaliai politikoje gali dalyvauti platūs gyventojų sluoksniai), tačiau realios konkurencijos galimybės yra ribotos.
Roberto Dahl'io schemą galima skaityti bene geriausiu politinių rezimų klasifikacijos problemos sprendimu. Tačiau politiniame diskurse, ziniasklaidoje ir kasdieninėje kalboje nuo senovės Graikijos laikų yra vartojamos sąvokos "demokratija", oligarchija, tironija, o XX a. pabaigoje dazniausiai kalbama apie du rezimų tipus: demokratinį ir autoritarinį (arba autokratinį).
Demokratinis rezimas
XX a. pirmoje puseje priklausomai nuo vartojamo kriterijus isryskėjo trys poziūriai į demokratiją:
1) pagal valdzios saltinio kriterijų demokratija yra liaudies valdzia;
2) pagal valdzios tikslų kriterijų demokratija yra valdzia, veikianti zmonių labui ir jų vardu;
3) pagal vyriausybes formavimo procedūrų kriterijų demokratija yra sistema, uztikrinanti piliečių įtaką, sudarant valdzios organus.
Pakankamai akivaizdu, kad pirmieji du kriterijai yra labai migloti, gali būti traktuojami įvairiai ir palieka daug vietos politinei demagogijai. Be abejo, svarbi rezimo charakteristika yra idealai, morales ir humanitariniai klausimai. Hobbes tokiu idealu skaitė pilietinę taiką, Rousseau - valdzios legitimumo įtvirtinimą, komunistai - beklasinės visuomenės sukūrimą. Vienas ar kitas sių aspektų buvo atskirų mąstytojų (pav. Platono, Aristotelio, Montesquieu) naudotas, sudarant valstybių tipologijas. Jeigu "liaudies valdzia" (demos+kratos) reiskia, kad visi piliečiai betarpiskai dalyvauja valdyme (t.y. priimant sprendimus), tai demokratija yra galima, kaip pagrįstai teigė antikiniai autoriai, tik mazose valstybėse, tokiose kaip senovės Graikijos poliai. Naujaisiais laikais zinoma nemaza pavyzdzių, kada tiesioginiai piliečių sambūrių veiksmai tampa minios valdzia - ochlokratija. Tai gali atsitikti tik epizodiskai ir, svarbiausia, vietiniu, o ne valstybės mastu, todėl ochlokratijos fenomenas paprastai nėra aktualus klausimas. Teorinės ir praktinės problemos iskyla, bandant issiaiskinti liaudies valią.
Viena is demokratijos interpretacijų, vyravusi dar Graikijos poliuose, teigia demokratija pirmiausia yra dalyvavimas valdyme: piliečiai susirenka, svarsto aktualius klausimus, priima ir vykdo sprendimus. Tai yra vadinama dalyvaujamąja arba tiesiogine demokratija. Akivaizdu, kad eilinių piliečių galimybės betarpiskai ir pastoviai dalyvauti valdyme geriausiu atveju apsiriboja vietiniu lygiu, pav., kai susirinkę keliasdesimt piliečių sprendzia kaimo ar mazos gyvenvietės problemas. Bet koks susirinkimas, kuriame dalyvauja didesnis skaičius zmonių, negali sudaryti galimybes kiekvienam aktyviai dalyvauti diskusijoje, o tuo labiau tai neįmanoma salies mastu. Vienintele iseitis yra patikėti sprendimų priemimą isrinktiems atstovams, kitaip tariant deleguoti įgaliojimus. Tada politinės bendrijos dydis gali būti neapribotas, nes atskiros gyventojų grupės, suskirstytos teritoriniu ar kokiu nors kitu principu, isrenka savo atstovus ir įgalioja juos isreiksti ir ginti rinkėjų interesus. Sita demokratijos forma yra vadinama atstovaujamąja demokratija.
Visos kitos demokratinės procedūros yra susietos su atstovavimo principo realizavimu ir balanso tarp daugumos ir mazumos paieska. Dazniausiai demokratija yra sutapatinama su daugumos (50% + 1 balsas) valia, tačiau ir tai nesupaprastina problemos: pirma, reikalinga taisykle, apibrėzianti politines bendrijos ribas, naudojant tam tikrus amziaus cenzo, teritorinius ir kitus kriterijus; antra, priimant sprendimus praktiskai niekada nedalyvauja 100% turinčių balso teisę piliečių, todėl labai daznai, ypač jei persvara yra nezymi, priimtas sprendimas isreiskia faktiskai mazumos nuomonę; trečia, daugumos valios prioritetas gali lengvai tapti daugumos tironija mazumos (arba mazumų atzvilgiu); ketvirta, visos isvardintos problemos tampa ypač aktualios, realizuojant neisvengiamą didėliose bendrijose atstovavimo principą.
Dėl visų sių priezasčių siuo metu populiariausias yra poziūris, kad demokratija yra tam tikras valdzios formavimo būdas. Trumpiausia demokratijos definicija skelbia: "Demokratijos - tai politines sistemos, kuriose balsų dauguma (plurality) nustato vyriausybes sudėtį" (Zeigler 1993: 74). Prie to galima prideti ir mechanizmus, įgalinančius rinkejus kontroliuoti valdzią. Kitaip tariant, demokratija turi (1) kiek galima sumazinti tikimybę, kad valdzia gali atitekti nekompetetingiems politikams arba demokratijos priesams ir (2) kaip galima daugiau apriboti piktnaudziavimą valdzia ir valdančiųjų galimybes pridaryti zalos.
Demokratijos prielaidos
Perzvelgus zmonijos istoriją nuo seniausių laikų iki dabarties, yra visiskai aisku, kad demokratiniai rezimai įsitvirtino ir plačiau paplito tik nuo XX amziaus pradzios. Ir dabar Afrikoje, daugumoje Azijos, daugelyje Lotynų Amerikos salių, o taip pat kai kuriose Europos valstybese (Baltarusija) politines sistemas negalima pavadinti demokratiskomis. Is to galima daryti isvadą, kad demokratijos įsigalėjimui yra reikalingos tam tikros prielaidos arba sąlygos, kurios yra anaiptol ne kiekvienoje visuomeneje.
Jau minėta politinio vystymosi koncepcija (political development theory) demokratiją siejo su bendru issivystymo lygiu: pajamomis vienam gyventojui, urbanizacija, rastingumo įsigalejimu. Daugumoje demokratinių salių sie rodikliai is tiesų yra auksti, tačiau ir isimčių pernelyg daug: JAV iki pat XIX a. vidurio buvo agrarinė visuomenė, Indija iki siol yra neturtinga salis, daugumas jos gyventojų mazarasčiai. Is kitos puses aukstas issivystymo lygis neuztikrino demokratijos Vokietijoje po 1933 m., iki pastarųjų metų taip pat Pietų Korėjoje, Taivane. Zlugus Sovietų Sąjungai, Baltijos valstybių ir kaimyninės Baltarusijos issivystymo lygis praktiskai buvo identiskas, tačiau pastarojoje salyje demokratinis rezimas neįsigalėjo.
Svarbi sąlyga yra pilietinė visuomenė. Sis terminas interpretuojamas įvairiai. Vieni politologai skaito, kad pilietinė visuomenė - tai nepolitiniai santykiai tarp įvairių, valstybės nekontroliuojamų asociacijų ir susivienijimų (religinių, profesionalinių, interesų grupių, kooperatyvų, klubų ir t.t.). Kitų nuomone politinės visuomenės esmę isreiskia būtent ta aplinkybė, kad sie susivienijimai (prie jų pridedant ir politines partijas) yra tarpinė grandis tarp zmogaus ir valstybės ir tuo pačiu apsaugo individą nuo visisko pajungimo valstybei. Bet kokiu atveju pilietinei visuomenei būdinga, kad valstybė betarpiskai nekontroliuoja daug svarbių visuomenes ir individualių piliečių gyvenimo sferų. Svarbus pilietinės visuomenės bruozas yra būtent platus nevyriausybinių organizacijų (NGOs - non-government organizations) tinklas.
Esminis pilietinės visuomenės bruozas pliuralizmas - poziūris, kad neegzistuoja bendra visos visuomenės valia, o yra tik individai ir grupės, siekiančios apginti savo interesus. Sias idėjas isreiskė Hobbes, Locke, Madison. XIX amziaus viduryje John C.Calhoun rasė apie bendrą, valstybinę gerovę, kad ji "paprastai yra niekas kitas, kaip stipriausio intereso balsas arba interesų kombinacija; ir neretai maza, bet energinga ir aktyvi visuomenės dalis" (cit. Zeigler, 89). Taigi, pliuralizmas yra politiskai konkuruojančių elitų, grupių teorija. Pagrindiniai jos postulatai:
1. Visuomenėje veikia daug vadovaujančių grupių. Tos, kurios turi galią priimant vienus sprendimus, nebūtinai ją turi, priimant kitus. Nėra tokios frakcijos, kuri dominuotų priimant visų valstybines politikos sričių sprendimus.
2. Politika ne visada atspindi daugumos prioritetus, bet dazniau interesų grupių sąveikos pusiausvyrą; t.y. konkuruojančių interesų grupių įtakos linkusios issibalansuoti, todėl tokia politika yra tikslingas artėjimas prie visų zmonių preferencijų suderinimo.
3. Piliečiai tiesiogiai nedalyvauja priimant sprendimus: juos derybose, susitarimais ir kompromisais priima jų atstovai.
4. Nors individai tiesiogiai nedalyvauja priimant sprendimus, jie gali daryti įtaką dalyvaudami organizuotose grupėse, atspindinčiose jų interesus.
5. Tokios grupės yra atviros; gali formuotis naujos grupės ir prieiti prie politinės sistemos įtakos centrų.
6. Individai gali įtakoti valstybinę politiką netiesiogiai, pasirinkdami konkuruojantį elitą rinkimuose. Rinkimai ir politinės partijos įgalina individus pareikalauti is vadovų atsakyti uz savo veiksmus.
7. Nors politinė įtaka netolygiai paskirstoma, valdzia yra plačiai isskaidyta. Dalyvavimas priimant sprendimus daznai apsprendziamas zmonių susidomėjimu tam tikru sprendimu; ir kadangi vadovavimas yra nepastovus ir mobilus, valdzia priklauso nuo kiekvieno poziūrio į valstybinius reikalus, vadovavimo profesionalumo, informacijos apie problemas, demokratinių procedūrų zinojimo, organizacinių sugebėjimų ir visuomeninių santykių.
Politinių grupių vaidmens atzvilgiu demokratines sistemos zymiai skiriasi tarpusavyje. Nors demokratijos sąlygomis valdziai visada parankiau turėti reikalą su grupėmis, o ne atomizuota individų mase ir todėl demokratiniai rezimai skatina grupių politinį dalyvavimą, vienur yra labai daug tarpusavyje konkuruojančių grupių, o kitur jų skaičius ir narystė yra pastovūs, funkcijos ir teisės yra gana aiskiai apibrėztos. Pavyzdziui, Sveiacarijos politiniame ir visuomeniniame gyvenime ypač svarbų vaidmenį vaidina kalbinės (germano-, franko- ir italosveicarai), konfesinės (katalikai ir protestantai), ideologinės (liberalai ir socialistai) grupės, visuose valdzios lygiuose postai paskirstomi pagal nustatytas kvotas, prisilaikant proporcingumo principo. Sveicarijoje yra įprastos situacijos, kad pretendentas, pavyzdziui į pasto tarnybos arba generolo postą gali būti tik asmuo, kuris kartu yra frankofonas, katalikas ir socialistas.
Tokia sistema, kurioje atskiros socialinės ir/arba sociokultūrines grupės įgauna organizacijų, o tiksliau korporacijų bruozų, yra vadinama korporatyvizmu. Korporatyvizmas gali būti ir demokratinis, kada tokiu būdų siekiama įgyvendinti lygybės principą tarp įvairių socialinių, kultūrinių, religinių grupių, ir siuo atveju jis vadinamas socialiniu korporatyvizmu. Aukstas korporatyvizmo lygis būdingas Sveicarijai, Norvegijai, Svedijai, Japonijai, zymiai maziau jis isreikstas Australijoje, Suomijoje, Nyderlanduose, Vokietijoje, Izraelyje ir yra zemas Siaures Amerikoje, Prancūzijoje, Italijoje, Didziojoje Britanijoje.
Kita jo forma yra valstybinis korporatyvizmas, kada valstybė (dazniausiai tai vienpartinė sistema) pati nustato, kokias grupes ji pripazįsta ir apibrėzia jų Teisės bei pareigas. Valstybinis, autoritarinio tipo korporatyvizmas iki pastarųjų metų buvo būdingas Nepalui (kur oficialiai buvo pripazintos taip vadinamos "klasinės organizacijos": darbininkų, moterų, atsargos kariskių ir kt.), Pietų Korėjai, Taivanui, daug jo elementų būta Sovietų Sąjungoje ir kitose komunistinėse salyse. Abiem korporatyvizmo formoms būdinga tai, kad jos suteikia valstybinį ar pusiau valstybinį, daznai monopolistinį statusą sustambintoms interesų grupems, faktiskai įjungia jas į valdzios mechanizmą ir apriboja (nedemokratinėse sistemose - eliminuoja) jų konkurenciją. Oficialiai pripazintos organizacijos betarpiskai sąveikoja su biurokratija, apeinant legislatyvą ir kitus reprezentacinius valdzios organus. Is vienos pusės tai sumazina parlamentų ir ideologizuotos kovos reiksmę, tačiau is kitos pusės gali padėti efektyviau spręsti problemas, nes biurokratija paprastai yra geriau informuota, turi daugiau patirties ir kompetencijos, negu profesionalūs politikai.
Demokratinė politinė kultūra
Galiausiai, būtina demokratijos sąlyga yra, kad dauguma gyventojų, tiek politinis elitas, tiek eiliniai piliečiai pripazintų demokratines vertybes, principus ir normas, t.y. įsisavintų tam tikro tipo politinę kultūrą. Tai yra paprastai ilgo istorinio vystymosi rezultatas, susijęs su socialiniais pakitimais, bendru kultūros lygiu, santykiais su kaimyninėmis valstybėmis. Anaiptol neatsitiktinai demokratinės vertybės ir normos pirmiausia įsitvirtino tose salyse, kurioms maziausiai grėse isorinis pavojus: Islandijoje, Anglijoje, Skandinavijos krastuose, JAV.
Svarbią reiksmę demokratijos stabilumui turi istorinės tradicijos ir nusistovėjusios politinės normos. Apie tai Friedrich von Hayek (1998: 146-147) raso: "Individai, nesutariantys dėl bendrų verybių, kartais gali sutarti dėl tam tikrų konkrečių tikslų ir efektyviai veikti remdamiesi tokiu susitarimu. Tačiau tokio sutarimo dėl konkečių tikslų niekada nepakaks, kad susiklostytų toji stabili tvarka, vadinama visuomene". Skandinavijos salyse, Didziojoje Britanijoje, Olandijoje, Belgijoje, Sveicarijoje demokratinis rezimas yra labai stabilus, politinės krizės - retas reiskinys. Bent is dalies tai nulemia senos, siekiančios viduramzių periodą, demokratinės tradicijos, būdingos sių salių visuomenėms. Tuo tarpu salyse, kur per pastaruosius keletą simtmečių ne kartą vyko revoliucijos ir buvo keičiamos konstitucijos (Prancūzijoje, Italijoje) pilietinės santarves, pagarbos konstitucijai, politines tolerancijos yra pastebimai maziau, o politines krizės vyksta dazniau. Tuo labiau tai būdinga pokolonijinėms ir pokomunistinėms visuomenems, ilgą laiką gyvenusios autoritarinių rezimų sąlygomis.
Viena is būtinų demokratijos prielaidų yra kompromisinių sprendimų norma, kurios turi prisilaikyti tiek valdančiosios, tiek opozicinės grupės, o taip pat skirtingos valdzios sakos. Demokratija negali funkcionuoti, jei jos siekia ne bendradarbiauti, o daugiau linkusios konfrontuoti. Vykdomosios ir legislatyvinės valdzios konfrontacija ir bekompromisinė opozicijos nuostata ne tik sumazina valstybinės valdzios efektyvumą, bet ir gali ją visai paralyzuoti. Skirtingose salyse savitarpio susipratimas tarp valdzios sakų, o taip pat tarp valdančiosios partijos ir opozicijos uztikrinamas įvairiais būdais. Parlamentinėse respublikose ir konstitucinėse monarchijose vyriausybę formuoja partija arba koalicija, nugalejusi rinkimuose, ir tokiu būdu partinė drausmė uztikrina vyriausybei parlamento paramą. Pavyzdziui, Didziosios Britanijose parlamente svarbiais klausimais deputatai negali balsuoti savo nuoziūra, o turi paklusti partijos parlamentinio organizatoriaus, taip vadinamojo "botago" (angl. whip) nurodymams. Prezidentinese respublikose, tarp jų ir JAV, tokios partinės drausmės nesilaikoma, ir todėl prezidentas - demokratas ir jo administracija gali funkcionuoti, net jeigu kongrese (arba parlamente) daugumą sudaro kitos (respublikonų) partijos atstovai: vyriausybes veiksmus palaiko dauguma (nebūtinai visi) prezidento partijos nariai ir tam tikra dalis respublikonų.
Demokratinės konstitucinės normos gali būti igyvendintos tik teisinėje valstybėje (vok. Rechtsstaat), kuriai būdinga:
a) įstatymo virsenybė - valstybė, visi jos organai, bet kokie piliečių susivienijimai turi paklusti įstatymui, visi piliečiai, nepriklausomai nuo jų kilmės, rasės, religijos yra lygūs pries įstatymą;
b) turi funkcionuoti efektyvi sistema, kontroliuojanti įstatymų vykdymą (nepriklausomi teismai, viesoji nuomonė, ziniasklaida);
c) daugumos politologų nuomone turi būti realizuotas legislatyvines, vykdomosios ir teisminės valdzios pasiskirstymo principas.
Visi sie principai turi būti aiskiai apibrezti konstitucijoje - pagrindininiame ir auksčiausiame salies įstatyme. Todėl demokratinis rezimas neretai sutapatinamas su konstitucionalizmu - doktrina, anot kurios valstybinė valdzia turi grieztai laikytis konstitucijoje uzfiksuotų principų, o pati konstitucija turi būti teisinga, nesuteikdama privilegijų ar ypatingų teisių nė vienai grupei. Konstitucionalizmas ypač būdingas anglosaksų salims: Didziajai Britanijai, JAV, Kanadai, Australijai, Naujajai Zelandijai. JAV Auksčiausias Teismas turi teisę pripazinti negaliojančiu bet kokį įstatymą, kuris jo nuomone neatitinka konstitucijos. Kitose minėtose salyse auksčiausiojo teismo nėra, tačiau yra labai stipri asmens apsaugos tradicija nuo bet kokių neteisėtų valdzios veiksmų.
Angliskojo konstitucionalizmo paradoksalus bruozas yra tai, kad Didzioji Britanija neturi konstitucijos. Ją anglams pakeičia parlamento ir teismų sprendimai, o taip pat nerasytos normos ir tradicijos. Ankstyviausias konstitucinės reiksmės dokumentas yra 1215 m. karaliaus Johno pasirasyta Magna Charta, kuri kartu su kitais dokumentais (pav., 1911 ir 1949 m. parlamento aktais, nustatančiais abiejų parlamanto rūmų galias) sudaro statutą. Monarcho ir piliečių teisės yra apibrėztos teismų sprendimuose. Įdomiausia, kad kai kurie itin svarbūs principai apskritai nėra uzfiksuoti jokiame juridiniame dokumente. Pati įtakingiausia institucija Didziojoje Britanijoje yra ministrų kabinetas, kuris yra sudarytas is valdančiosios partijos lyderių ir todėl faktiskai kontroliuoja parlamentą. Tačiau joks statutas ar teismų sprendimas apie sią instituciją net neuzsimena, isskyrus 1937 metų įstatymą, nustatantį kabineto narių algas. Kabineto kompetencija, veiklos taisyklės, santykiai su parlamentu yra tik priimta norma, tapusi tradicija. Lygiai taip pat niekur nenurodyta, kad karalius (arba karalienė) privalo pasirasyti parlamento priimtus įstatymus, nors be monarcho paraso įstatymai neįsigalioja.
Konstitucionalizmas net anglosaksų salyse nėra ir, matyt, negali būti absoliutus. Kritiskose situacijose net demokratiskiausiose salyse neretai tenka laikinai atsisakyti svarbių demokratinių normų. Didziojoje Britanijoje Antrojo pasaulinio karo metu nebuvo surengti rinkimai į parlamentą ir Winstonas Churchillis net priekaistavo amerikiečiams, kad tie 1944 m. neatsisakė prezidentinių rinkimų. Amerikoje, neatsizvelgiant į piliętinių teisių normas, karo metu buvo internuoti japonų kilmės piliečiai, nes buvo dvejonių dėl jų lojalumo.
Konstitucionalizmo tradicijos yra pastebimai silpnesnės kitose salyse. Prancūzija XIX amziuje turėjo net keturias konstitucijas, o rinkimų sistema iki siol keitėsi 9 kartus - dazniausiai valdančiosios partijos naudai. Be to, valstybinė valdzia neretai manipuliuodavo ziniasklaida, ne visada idealiai vykdavo rinkimai, o kariskiai buvo du kartus paėmę valdzią į savo rankas. Tačiau palyginus su dauguma pasaulio salių Prancūzija gali beveik būti teisinės valstybės pavyzdziu. Diktatūros, kariniai rezimai, kurie nesilaiko jokių konstitucinių normų, iki siol yra įprastas reiskinys Afrikoje, ilgą laiką taip pat daugelyje Azijos ir Lotynų Amerikos salių. Elementariausios piliečių Teisės neturėjo jokios vertės komunistinese salyse, ypač Sovietų Sąjungoje ir Kinijoje.
Demokratinėse salyse įstatymas apriboja valstybinę valdzią, bet ir piliečiai privalo paklusti valdzios sprendimams, priimtiems jos kompetencijos rėmuose. Tai įmanoma su sąlyga, kad valdzia yra laikoma legistimiska, turi autoritetą ir jai nereikia remtis jėga. Visuomenė, ypač politinės jėgos, tarp jų ir opozicija privalo pripazinti ne tik rezimo (ir konkrečios vyriausybės) legitimumą, bet ir jo privalumus, nesiekti jėga nuversti esančios vyriausybes. Kaip raso prancūzų politologas Raimonas Aronas, "rezimas sekmingai funkcionuoja su sąlyga, kad piliečiai jį priima... Amzina valdymo būdo kritika yra faktorius, zymia dalimi susilpninantis valdymą". Būdingo kai kurioms postkomunistinems visuomenėms neigiamo poziūri į rezimą ir valdzią rezultatas yra teisinis nihilizmas, pilietinių pareigų nesilaikymas, augantis nusikalstamumas. Kaip rodo viesosios nuomonės apklausos, ir Lietuvoje maziau ketvirčio piliečių pasitiki vyriausybe, teismais, seimu, t.y. visomis trimis valdzios sakomis, ir tik aukstas prezidento autoritetas (virs 3/4 pasitikinčiųjų) suteikia demokratiniam rezimui legitimumo (Lietuvos rytas 1998 09 19).
Sistematizuotą galimybių ir institucinių garantijų, uztikrinančių demokratijos funkcionavimą, sąrasą sudarė Robert Dahl (1971; 1994):
Galimybė Reikalingos institucinės garantijos
I. Formuluoti 1. Teisė kurti organizacijas ir dalyvauti jose;
preferencijas 2. Teisė isreiksti interesus;
3. Teisė balsuoti;
4. Politinių lyderių teisė varzytis dėl rinkėjų paramos;
5. Alternatyvi informacija.
II. Isreiksti 1. Teisė kurti organizacijas ir dalyvauti jose;
preferencijas 2. Teisė isreiksti interesus;
3. Teisė balsuoti;
4. Viesus postus uzimančių pareigūnų renkamumas;
5. Politinių lyderių teisė varzytis dėl rinkėjų paramos;
6. Alternatyviniai informacijos saltiniai;
7. Laisvi ir dori rinkimai.
III. Lygūs preferen- 1. Teisė kurti organizacijas ir dalyvauti jose;
cijų įskaitymas 2. Teisė isreiksti interesus;
3. Teisė balsuoti;
4. Viesų pareigų renkamumas;
5. Politinių lyderių teisė varzytis dėl rinkėjų paramos;
5a. Politinių lyderių teisė varzytis dėl rinkėjų paramos;
6. Alternatyviniai informacijos saltiniai;
7. Laisvi ir dori rinkimai;
8. Institucijos, uztikrinančios vyriausybės politikos priklauso-
mybę nuo rinkėjų balsų ir kitų preferencijos apraiskų.
Trumpiau galima pasąkyti, kad demokratinis rezimas turi uztikrinti galimybes formuluoti ir isreiksti interesus ir uztikrinti, kad visi interesai, arba preferencijos būtų vertinamos tolygiai.
Demokratija ir elitai
Konstitucinės normos ir politines institucijos, nesant kitų prielaidų, dar negarantuoja demokratijos ir neapsaugo nuo diktatūros arba siauros grupės hegemonijos. Klasikine demokratijos teorija, ypač kaip ją interpretavo Madisonas, teigia, kad kiekvienas individas arba grupė asmenų, nesant isorinių apribojimų, siekia tironijos ir suvarzo kitų zmonių teisės. Tokia buvo ir pagrindinė elitų teoretikų isvada. Vadovų rinkimas taip pat neatmeta tironijos galimybės. Apie tai rasė ne tik Michelsas, bet ir zymiai anksčiau Hamiltonas: "Atiduokite valdzią daugeliui, ir jie pajungs mazumą. Atiduokite valdzią mazumai, ir ji pajungs daugumą". Panasiai samprotavo ir Madisonas: "173 despotai (legisltūros nariai. - A.P.) be abejo bus tokie pat despotiski, kaip ir vienas... Renkamas despotizmas - tai ne ta vyriausybė, dėl kurios mes kovojome". Sovietų Sąjungoje ir kitose komunistinėse valstybėse formaliai egzistavo trijų valdzios sakų pasidalinimas, reguliariai vyko rinkimai, tačiau realiai valdzia priklausė komunistų partijos virsūnei - politiniam biurui arba net vienam asmeniui (1930-1953 metais - generaliniam sekretoriui Josifui Stalinui). Legislatyvinės, vykdomosios ir teisminės valdzios pasidalinimas ne visada uztikrina jų balansą. Vykdomoji valdzia, disponuojanti prievartos aparatu, gali pajungti kitas dvi valdzios sakas. Apie tai akivaizdziai kalba konfrontacija tarp prezidento ir Auksčiausios Tarybos 1993 metais Rusijoje, kada pries maistingą parlamentą buvo panaudoti tankai, ir daugybė pavyzdzių is Azijos, Afrikos ir Lotynų Amerikos moderniosios istorijos. Tai duoda pagrindo isvadai, kad demokratiją uztikrina ne konstitucines normos ir politinės institucijos, o demokratinių konstitucinių normų ir partinės sistemos harmonija, politinių partijų pobūdis, jų programiniai tikslai ir politinės koncepcijos.
Akivaizdu, kad sprendimų priemimą įtakoja lyderiai, kurie isreiskia atskirų grupių interesus. Skirtingai nuo ankstyvesnio periodo, kada visuomenės struktūra buvo palyginti paprasta ir politikoje dominavo kelių sluoksnių (viduramzių Europoe - luomų) elitai, dabar vadovaujančių grupių itin pagausėjo. Politika nustojo būti aristokratinių arba ekonomiskai dominuojančių klasių monopoliu. Viena is svarbiausių industrializacijos, urbanizacijos ir svietimo isdavų yra paraleliai vykstą visuomenės diferenciacijos ir augančiuo grupių skaičiaus politines mobilizacijos procesai. Issivysčiusioje visuomenėje politinis elitas yra labai margas, ir si aplinkybė sudaro plačias konkurencijos galimybes.
Siose sąlygose keičiasi ir elektoralinė elgsena. Didelė visuomenės dalis dabar balsuoja rinkimuose uz partijas ir kandidatus, kurie tiesiogiai nesusieti su ekonomiskai dominuojančiomis grupėmis. Tai tapo galima dėl kelių priezascių. Visuotinės rinkiminės teisės dėka politinė karjera tapo labiau atvira, prieinama vidurinių klasių atstovams, smulkiems tarnautojams ir (kadangi aukstasis issilavinimas tapo prieinamas visiems sluoksniams) darbininkams ir valstiečiams. Issivysčiusiose salyse į politiką ateina vis daugiau issilavinusių, įsisavinusių zodzio meną zmonių: teisininkų, zurnalistų, dėstytojų, profsąjungų ir kitų visuomeninių organizacijų aktyvistų. Ir atvirksčiai, pastoviai mazėja stambiojo kapitalo atstovų. Dalinai tai susieta su tuo, kad politinė karjera uztikrina maziau socialinių gėrybių, ypač materialinių, negu daugelis kitų veiklos sferų. Sėkmingo advokato arba solidzios firmos menedzerio pajamos yra daugkart didesnės, negu JAV prezidento arba Britanijos premjero alga, o galimybės panaudoti savo politinį postą praturtėjimo tikslams issivysčiusiose salyse (skirtingai nuo labiau atsilikusių Afrikos, Azijos, Lotynų Amerikos ir kai kurių postkomunistinių krastų) susietos su nemaza rizika. "Politinė klasė" - tai tik viena, ir toli grazu ne pati saugiausia ir prestizingiausia tarp kitų elitinių grupių. Todėl senose Vakarų demokratijose politinis ir ekonominis elitai nesutampa, kaip nesutampa ekonominė galia ir politinė valdzia. Pliuralistinėje sistemoje "politiniai lyderiai iskyla is įvairių suinteresuotų ir aktyvių piliečių grupių, kai kurie - is oficialių tarnybų ir rečiau rinkimų būdu... Todėl pliuralizmas yra geriausiai suprantamas kaip įsitikinimas, kad issivysčiusios demokratijos, ypač Jungtines Amerikos Valstijos, generuoja gausių, konkuruojančių elitų sistemą (jungiančią ir interesų grupes), kuri per derybas ir kompromisus sprendzia valstybinę politiką" (Zeigler, 91).
Neziūrint konkurencijos, dalis gyventojų ir ypač kairiosios pakraipos politiniai judejimai yra įsitikinę, kad atskiri politiniai lyderiai, partijos ir pati vyriausybė yra tik savotiskos marionetės, paklusniai vykdančios stambiojo kapitalo ir kitų įtakingų grupių nurodymus. Dalinai tokia isvada seka is jau minėtos Josepho Schumpeterio rinkos kapitalizmo koncepcijos. Negalima neigti, kad stambios korporacijos ir įtakingos interesų (arba spaudimo) grupes, stengiasi vienaip ar kitaip paveikti vyriausybę, kai priimami sprendimai liečia jų interesus. Tai daroma is suteikiant paramą politikams bei partijoms rinkimų metu, per lobby (angl. vestibiulis, kuluarai) sistemą, kurios rėmuose profesionalūs lobistai stengiasi įtakoti legislatorius. Tačiau rysiai su korporacijomis ir interesų grupių spaudimas yra tik vienas is faktorių, į kuriuos turi atsizvelgti politikas. Parlamento deputatas ar kongresmenas negali sau leisti visiskai ignoruoti savo rinkėjų ir ziniasklaidos nuomonės, jėgų balanso savo partijoje ir parlamente, santykių su vykdomąja valdzia ir daugybės kitų aplinkybių. Tapti kokios nors grupes marionete, ir tuo labiau būti apkaltintu esant papirktu demokratinėje salyje reikstų politinės karjeros galą. Todėl daugumas legislatorių issivysčiusiose salyse anaiptol ne tiek priklausomi nuo stambiojo verslo ir kitų ekonominių elitų, kaip tai bando pavaizduoti kairieji radikalai ir tolimi nuo politikos zmonės. Būtent todėl, kad politikai gali veikti plačiųjų visuomenės sluoksnių naudai daugelyje Europos salių realizuotos socialinio saugumo programos, sumazinta socialinė nelygybe, priimti antimonopoliniai įstatymai ir daug kitų reformų, kuriu bendras rezultatas yra gerovės valstybė (welfare state).
Antra, realiai visuomenėje egzistuoja įvairausios grupės, kurių interesai kiekvienoje situacijoje gali sudaryti skirtingas kombinacijas: pavyzdziui vienu klausimu grupės A ir B gali uzimti poziciją, priesingą grupių C ir D interesams, o grupės E ir F gali likti neutralios, o kitu klausimu galima kombinacija A ir C E pries D ir F, o B ir E uzimti neutralią poziciją. Kadangi grupių skaičius siuolaikinėje visuomenėje yra labai didėlis, atitinkamai gali būti tiek daug skirtingų kombinacijų, kad kiekvienu klausimu interesų konfigūracija būtu nauja ir nepakartojama. Taip funkcionuoja pliuralistinis demokratijos modėlis.
Demokratija yra procesas, ir kaip kiekvienas visuomeninis procesas ji yra priklausoma nuo daugelio faktorių, tiek palankių jai, tiek ir nepalankių. Istorijoje būta daug atveju, kad dėl nepalankių faktorių įtakos demokratiniai rezimai zlugo. Taip įvyko Vokietijoje 1933 m., atėjus į valdzią nacistams, taip įvyko daugelyje salių, atgavusių nepriklausomybe dekolonizacijos eigoje. Bent Didzioji Britanija, pries pripazinant savo kolonijų nepriklausomybę, stengėsi, kad jose susiformuotų demokratinis rezimas. Tačiau įsitvirtino jis tik Indijoje, o desimtyse kitų salių po kelerių ar keliolikos metų demokratiniai rezimai zlugo (tarp stambesnių valstybių čia galima paminėti Pakistaną, Nigeriją, Sudaną). Visur tai įvyko dėl paastrėjusių vidinių konfliktų, savo ruoztu prasidėjusių dėl to, kad nelygybė pasiekė krastutinį laipsnį.
Pavojai demokratijai
Robert Dahl (1973) skaito, kad pagrindiniai nepasitenkinimo saltiniai poliarchijose yra (1) nelygybė ir (2) poliarizacija ir segmentacija. Jokia politinė sistema negali atsizvelgti į visų grupių poreikius, ir kuo jų daugiau, tuo juos sunkiau susumuoti ir priimti sprendimą. Siekdamas isvengti visisko paralizavimo, demokratinis rezimas yra priverstas ignoruoti daugelį interesų. Galimi atvejai, kada dominuojančios grupės gyvena poliarchijos sąlygomis, ir primeta savo hegemoniją kitoms. Vyrų piliečių "demokratija" senovės Atėnuose reiskė hegemoniją vergams, panasi situacija viduramziais buvo Venecijoje, kur dominavo 1500-2000 seimų, o vėliau Amerikoje iki vergijos panaikinimo. Siuos atvejus galima skaityti isimtiniais ir kvalifikuoti kaip dualistines sistemas. Tačiau kiekvienoje poliarchijoje yra akivaizdi resursų nelygybė. Be to, atsovavvimo principas sudaro lygybės uztikrinimo techninę problemą, kurios negali isspręsti nei mazoritarinis, nei proporcionalus atstovavimas. Net mazose salyse įtakos atzvilgiu yra milziniskas skirtumas tarp eilinių piliečių ir valdančiųjų politikų. Jeigu kokios nors grupes interesai yra ignoruojami pastoviai, sioje grupėje nepasitenkinimas gali tapti labai intensyvus.
Atsakymą į klausimą, ar nelygybes sąlygomis poliarchija gali būti stabili, nulemia keli faktoriai:
1) antagonizmo lygis tarp grupių - labai svarbus, tačiau sunkiai ismatuojamas dydis;
2) antagonistų, arba vieno ir to paties konflikto dalyvių skaičius - bipolinė (du dalyviai) arba multipolinė (dalyvių trys ar daugiau) sistema;
3) ar identiskas dalyvių sąstatas įvairiuose konfliktuose: jeigu jis sutampa, tada konfliktai turi komuliatyvinį pobūdį ir stiprina antagomizmą tarp grupių; jeigu nesutampa, antagonizmas yra grynai situacinis;
4) ar ilgas yra laikotarpis, kuriam būdingos isvardintos savybės.
Esant neaukstam antagonizmo lygiui ilgalaikio konflikto sąlygomis formuojasi arba nuosaiki (moderate) bipolinė (jeigu konflikto dalyviais yra dvi grupės), arba multipolinė (jei konflikto dalyvių daugiau) sistema; auksto antagonizmo pasekmė yra atitinkamai poliarizacija arba krastutinė segmentacija, t.y. visuomenė yra susiskaldziusi į daug priesiskų grupių. Visais atvejais konfliktas yra kumuliacinis, ir ypač pavojingas, jei jo isdava yra poliarizacija. Jeigu konfliktai nesutampa (skiriasi jų dalyvių sudetis), zemo antagonizamo atveju formuojasi arba persikertančios grupes, o esant stipriam priesiskumui - moderuota segmentacija, t.y. visuomenei būdingi segmentacijos pozymiai, tačiau visisko susiskaldymo nėra.
Aukstas antagonizmo lygis ir poliarizacija tampa pagrindu politinei mobilizacijai ir sudaro pavojų poliarchijai, nes ji neturi isvystyto slopinimo mechanizmo ir nuostatos jėga uzspausti atvirą nepasitenkinimą, tačiau palieka jam galimybes viesai pasireiksti. Jeigu poliarizacija yra teritorinio pobūdzio, geriausia iseitimi gali būti taikingas issiskyrimas (pav., kaip Norvegijos ir Svedijos 1905 m., Čekijos ir Slovakijos 1991 m.). Tačiau jeigu visuomenėje jau yra susiformavusi tautinė savimonė, secesija tampa nepriimtina. Tokiu atveju neisvengiamas arba pilietinis karas (JAV 1861m., Ispanija 1936 m.), arba hegemonijos įsigalėjimas.
Siuolaikinėms visuomenėms labiau būdinga segmentacija - pasidalijimas į didelį skaičių grupių, negu poliarizacija. Tačiau ir segmentacija gali tapti pavojinga, kada ji susieta religiniais, ethniniais arba rasiniais skirtumais. Jeigu tokios grupės yra sukoncentruotos kompaktiskoje teritorijoje, jos gali siekti ne tik autonomijos, bet ir atsiskyrimo (musulmonai moro Filipinuose, tamilai Sri Lankoje, sikhai Indijoje, frankokanadiečiai Kvebeke, baskai Ispanijoje ir t.t). Taip pat tais atvejais, kada segmentacija nekelia tiesioginio pavojaus salies vienybei, ji visvien zalinga politinei sistemai. Politikai sugaista tiek daug laiko ir jėgų, siekdami sudaryti koalicijas, kurios retai būna ilgalaikės, kad politika tampa (arba atrodo tampančia) vien savanaudiska kova dėl valdzios ir privilegijų. Tokie politikos formos ir stilius didina piliečių nepasitenkinimą demokratija, ūgdo ciniską poziūrį į politinę sistemą. Dar blogiau tai, kad nesant abipusių garantijų, kiekvienas didesnis segmentas turi nuolat baimintis, kad koalicija, kurioje jis nedalyvauja, visai nesiskaitys su jo interesais. Jeigu atskiroms grupėms suteikiama veto teisė, koalicija gali tapti neveiksminga, nes jai sunku ryztingai spręsti bet kokią svarbesnę problemą, aktualią vienai arba kelioms grupėms. Todėl imobilumas, sąstingis yra būdingas segmentuotų visuomenių bruozas, ir todėl jose anksčiau ar veliau pradedama reikalauti naujos, efektyvesnes politinks sistemos įvedimo.
Nėra universalių būdų, padedančių sumazinti antagonizmą demokratinėse valstybėse. Vienas is kelių - sumazinti vyriausybės vaidmenį, siekiant kad ji kuo maziau būtų tiek privilegijų, tiek nepasitenkinimo saltiniu. Tačiau tai gali būti tik laikina priemonė, nes siuolaikiniame pasaulyje, kai tiek daug nulemia tarptautiniai ekonominiai ir politiniai rysiai, vyriausybei nuolat tenka priimti atsakingus sprendimus. Todėl reikalingi kiti įtampos mazinimo keliai. Vienas jų - sudaryti plačią koaliciją, kuri galėtų tapti valdančiąja (kaip Indijos nacionalinis kongresas, Japonijos Liberalioji demokratų partija, Malaizijos Nacionalinės vienybės organizacija). Tačiau daugelio salių patirtis parodė, kad koalicinės fronto pobūdzio partijos yra daugiau isimtys, atsiradusios konkrečiomis aplinkybėmis, ir galinčios funkcionuoti tik mazoritarinės rinkiminės sistemos sąlygomis: esant proporcionaliai rinkimų sistemai, INC geriausiu savo periodu surinkdavęs truputi daugiau, negu 40% balsų, niekada nebūtų tapęs valdančąja partija. Kai kuriose salyse efektyvus instrumentas yra didesniųjų grupių veto teisė (Sveicarija, ilgą laiką taip pat Libanas), tačiau siuo atveju būtina prielaida yra valdymo decentralizacija, o tai be rizikos galima taikyti nedaugelyje salių. Todėl visose poliarchijose salia politizuoto parlamento problemų sprendimas realizuojamas per kitas institucijas - vykdomąją valdzią, biurokratiją, derybų mechanizmus, neformalias struktūras.
Autoritariniai (autokratiniai) rezimai
Autoritarinių (autokratinių) rezimų svarbiausias bruozai yra priesingi demokratijos principams:
- nėra teisinės valstybės ir netaikomos konstitucionalizmo normos;
- apribojamas pliuralizmas (kontroliuojama arba visai uzdraudziama nepriklausomų nuo valstybinės valdzios asociacijų, organizacijų, susivienijimų, partijų veikla), yra būdinga valdzios centralizacija ir koncentracija vieno zmogaus arba vienos institucijos rankose;
- neleidziama viesa konkurencija dėl valdzios;
- neleidziama opozicija: uzdraudziama sudaryti opozicines partijas, bet koks pasipriesinimas valdziai uzgniauziamas, panaudojant represyvinį aparatą (policiją, specialiasias tarnybas, armiją);
- realiai neegzistuoja valdzios pasiskirstymo principas, valstybinę valdzią monopolizuoja vykdomoji valdzia;
- apriboja zmogaus teisės ir akcentuoja piliečių pareigas, tarp kurių svarbiausia yra laikoma lojalumas rezimui, kuris sutapatinamas su valstybe ir tauta; reikalaujama absoliutaus paklusnumo valdziai;
- būdingas komandinis, direktyvinis vadovavimo stilius;
- viena is svarbiausių autoritarinių rezimų atramų tampa armija, vyksta visuomenės gyvenimo militarizacija..
Autoritarizmas egzistavo nuo seniausių laikų: Rytų despotijos, Graikijos tironijos, viduramzių absoliutizmo forma. Mūsų laikais autoritariniai rezimai ypač būdingi susiskaldziusioms visuomenems, neturinčioms isvystytos socialinės ir politinės struktūros, netolimoje praeityje taip pat salims, kurių saugumui nuolat grėse pavojus (Pietų Korėja, Taivanas).
Autoritarinė valdzia paprastai nesiekia reguliuoti tų sferų, kurios betarpiskai nėra susijusios su politika. Todėl palyginti nepriklausomos gali likti (nors ne visada lieka) ekonomika, kultūra, asmeniniai santykiai. Seima, giminė, baznyčia ne tik issaugo savo autonomiją, bet daznai yra palaikomi valstybės, kuri teigiamai ziūri į tradicines vertybes. Tradicija ir konservatizmas yra viena is svarbių autokratinio rezimo paramos saltinių.
Legitimumo tipai:
tradicinis, ypatingai monarchija arba nuo seno dominuojančios grupės; ideologinis arba teologinis: rezimas pateisinamas tuo, kad jis gina visuomenei svarbiausias vertybes, apsaugo nuo isorinio pavojaus (taip vadinamas apsupimo sindromas), arba įgyvendina religines normas;
personalinis: lojalumas charizmatiniam lyderiui.
Daugeliui autokratinių rezimų yra būdinga yra dominuojanti ideologija - ideologinis pliuralizmas yra nesuderinamas su autoritarizmu.
Daugelyje salių autorkratiniai rezimai buvo pereinamoji stadija prie labiau reprezentatyvinės valdymo formos. Turkijoje Kemalio Atatürko (1881-1938), revoliucijos vadovo ir pirmojo respublikos prezidento (1923-1938) rezimas daug nuveikė, formuojant pasaulietiską tautinę valstybę, o po Antrojo pasaulinio karo surengė laisvus rinkimus ir taikingai uzleido valdzią opozicinei Demokratinei partijai. Panasus politinio vystymosi kelias būdingas Pietų Korėjai, Taivanui, Brazilijai, Argentinai.
Visų priimtos autoritrinių rezimų tipologijos nėra. Kai kurie politologai skiria keletą autokratijos subtipų (pagr. pagal Zeigler, 181-200):
I.Konservatyvūs rezimai.
A. Tradicinės monarchijos (Saudų Arabija, Jordanija, Marokas, Kuveitas). Vykdomoji valdzia priklauso monarchui (Maroke - nuo 1664 m.). Svarbus bruozas - klientelizmas, t.y. susitarimai dėl valstybinių pareigų uzemimo; daznai taikomos represijos uz politinius prasizengimus.
B. Asmeninės diktatūros (Malavi: diktatorius Hastings C. Banda valdo iki gyvos galvos, visi piliečiai privalo priklausyti Malawi Kongreso partijai, bet kokia opozicinė veikla draudziama. Kiek liberalesnis buvo generolo Franco rezimas Ispanijoje 1939-1975m: pagal 1966 m. konstituciją formaliai buvo įvestas valdzios padalijimas tarp valstybės vadovo ir parlamento, laisvi 100 deputatų rinkimai į 600 vietų parlamentą, veikė platus liberalios pakraipos katalikų judėjimas "Opus Dei", darbininkų asociacijos).
II. Radikalūs rezimai.
A. Teokratijos (Iranas nuo 1979 m., Islamo republikos partija turi ne tik valdzios monopolį, bet ir kontroliuoja papročius, elgseną, pramogas, etc. Veikia Revoliucijos sargų gvardija, turinti apie ketvirtį milijono narių. Ekonominė doktrina deklaruoja kolektyvizmą ir beklasę visuomenę).
B. Militaristiniai ideologizuoti rezimai (Alzyras: realiai valdzia priklauso technokratiniam elitui - kariniam, partiniam ir administraciniam, deklaruojama islamiskojo socializmo doktrina, kurioje dominuoja nacionalistinis atspalvis. Sukurta palyginti efektyvi socialistinė ekonomika, BVP vienam gyventojui 9-me desimtmetyje isaugo du kartus ir pasiekė 3000 USD).
III. Autoritarinis parlamentarizmas (Pietų Korėja iki 1987 m. rinkimų, uzbaigusių 1972-1987 karinės padėties periodą ir represijas; Taivanas - iki 1986 m. nebuvo legalios opozicijos; Singapūre dominuoja Liaudies veikimo partija PAP, opozicija sunkiai toleruojama, nors keli jos kandidatai isrinkti; sandinistinė Nikaragua)
IV. Militaristiniai rezimai.
A. Tiesioginis karinis valdymas. Kariniai rezimai susiformuoja po karinių perversmų. Ypač jie būdingi besivystančioms Azijos, Afrikos, iki pastarųjų desimtmečių taip pat Lotynų Amerikos salims, 1967-1974 m. kariskiai valdė Graikijoje. Paskaičiuota, kad XX amziuje buvo virs 80 bandymų įvykdyti karinį perversmą. Karinio rezimo įsigalėjimas dazniausiai sietinas su ekonominiu nestabilumu, isorine grėsme (Pakistanas, Pietų Korėja, Taivanas, Tailandas), etniniais konfliktais (Sudanas, Turkija), civilinės valdzios korupcija. Beveik visose salyse, kur ilgąu įsiviespatauja kariskiai, vidutinės klasės yra silpnos ir neskaitlingos. Kai kada kariniai rezimai įgyja taip vadinamo "naujojo autoritarizmo" formą ir pagrindinių savo tikslu skaito ekonominio vystymosi paspartinimą (Pinocheto rezimas Čilėje).
Nigerija: 250 etninių grupių, 100 kalbų; labiausiai pazengę pietiečiai ibo, kuriems 1960 ir atiteko valdzia. Dėl nuolatinių skerdynių ibo bandė atsisikirti, 1967 m. sukūrę nepriklausomą Biafros respubliką, tačiau ji negavo tarpttautinio pripazinimo ir po kelerius metus vykusio karo buvo likviduota. Po to karinis rezimas sukūrė federaciją - 19 neetninių provincijų. Civilinis valdymas atstatytas 1979 m., tačiau sustiprėjo etnopolitinė poliarizacija: ibo - Nigerijos liaudies partija, joruba - Vienybės partija, laimėjo siaurės musulmonai -Nacionalinė partija. Jų bandymai primesti musulmonų kultūrą pietiečiams vėl sukėlė nesantaiką ir baigėsi 1984 m. puču, kurio isdavoje vėl karinis rezimas).
B. Civiliniai-kariniai rezimai (Čilė, Egiptas). Paprastai neturi vieningos ideologijos, elitai siekia tik praturtėti. Čilėje 1973 m. su JAV pagalba nuversta socialistinė Allende's vyriausybė, vyko denacionalizacija ir masinės represijos. 1978 m. plebiscitas formaliai patvirtino Pinocheto diktatūros teisėtumą. 1981 m. priimta konstitucija, o po 1988 m. referendumo, kada is 90% balsavusių 55% atmetė Pinocheto pretenzijas likti prezidentu iki 1997 m., diktatorius 1989 m. pastitraukė. Ekonomika pradėjo augti tik nuo 1985 m., todėl juo jau buvo nusivylę ir gyventojai ir didelė kariskių dalis. Svarbus postūmis buvo ir Jono Pauliaus II vizitas 1987 m.)
V. Kleptokratijos - "vagių valdymas": Duvalier laikų Haiti, Marcoso Filipinai, Zairas. Marcos pervedė sau apie 20 mlrd USD ir buvo turtingiausias pasaulio diktatorius, Mobutu - apie 10 mlrd, jo turto tvarkymo administracijoje dirbo 25 000 tarnautojų; tačiau tai yra auksčiausias plėsimo lygis pasaulyje).
Kai kurie politologai tarp autokratinių rezimų atskiru tipu skaito etnokratiją, kurios būdingu bruozu jie skaito vienos etninės grupės dominavimą multietninėje visuomenėje. Siuo poziūriu etnokratiniai rezimai egzistuoja Latvijoje, Estijoje, postsovietinėse Centrinės Azijos valstybėse (isskyrus Kyrgyzstaną). Tačiau etnokratijos samprata visai netinka homogeninėms visuomenėms (Japonija, abi Korėjos, Islandija), o svarbiausia, kovoje dėl valdzios etninis faktorius neturi esminės reiksmės: konkuruojančios politinės jėgos yra diferencijuotos ne etniniu, o kitu pagrindu (ideologiniu, socialiniu, teritoriniu ir t.t.). Etninės mazumos gali būti diskriminuojamos, arba valdzia mazai paiso jų interesų, tačiau rezimas gali atrodyti "etnokratiniu" tik siauru etninės mazumos (ar mazumų poziūriu).
Vienareiksmiskai sunku įvertinti autoritarinių rezimų efektyvumą. Bene didziausia jų problema yra valdzios perdavimo mechanizmo nebuvimas. Po diktatoriaus mirties tokie rezimai arba zlunga (Ispanija, Portugalija), arba seka chroniskas nestabilumo periodas. Ekonomikos sferoje įspūdingi Pietų Korėjos, Taivano pasiekimai, Ispanijoje per septintąjį desimtmetį pramonės gamyba isaugo trigubai, , pajamos vienam gyventojui 1957-1987 m. padidėjo nuo 300 iki 7000 dolerių, sparčiai vystėsi ir Graikijos ekonomika, valdant kariskiams.
Totalitarinis rezimas
Pavadinimas kilęs is lotynisko totalitas - visuma ir pirmą kartą pasirodė Italijoje XX a. trečiojo desimtmečio viduryje: Mussolini savo rezimą daznai vadino lo statto totalitario - "totalitarinė valstybė". Totalitarinės valstybės salia Italijos buvo nacistinė Vokietija, Sovietų Sąjunga, kitos "socialistinės" salys, dabar - Siaurės Korėja, Kuba, kiek svelnesne forma - Vietnamas, Kinija, Irakas.
Totalitarinis rezimas visiskai atmeta visuomenės autonomiją, nepripazįsta pilietinės visuomenės ir siekia be islygų kontroliuoti visas visuomeninio gyvenimo sferas, panaikindamas ribas tarp privataus ir visuomeninio gyvenimo. Tuo jis skiriasi nuo autokratinio rezimo. Vienintelė partija naudojasi valdzios monopoliu ir kontroliuoja armiją, ziniasklaidą, ekonomiką, pateisindama savo viespatavimą tuo, kad tik ji isreiskia tikrus visos liaudies interesus. SSRS patys populiariausi sūkiai buvo "Partija ir liaudis vieningi", "Partijos valios - liaudies valia". Vadovaujantis sia logika, bet kokia opozicija valdziai yra antiliaudiska ir geriausiu atveju gali isreiksti tik egoistinius kokių nors siaurų grupių interesus. Partija totalitarinėje sistemoje susilieja su valstybe, o pastaroji sutapatinama su visuomene. Neisvengiamai įvyksta visiska valdzios centralizacija, visuomeninės organizacijos, profesinės sąjungos faktiskai tampa valstybinėmis institucijomis, pajungtos partijos ir rezimo interesams. Sovietų Sąjungoje valstybinė propaganda apibūdindavo profesinės sąjungas kaip "komunizmo mokyklą". Bet kokios demokratinės laisvės ir zmogaus teisės yra nepripazįstamos. Tiesa, sovietinės konstitucijos skelbė zodzio ir susirinkimų laisvę, tačiau su islyga, kad sios laisvės gali būti realizuojamos tik "darbo zmonių interesų labui", o tai realiai reiskė tik vieną - rezimo labui.
Totalitarinis rezimas nepripazista jokios demokratijos ir partijos vidiniame gyvenime. Vladimiras Leninas dar 1903 m. parasytoje brosiūroje "Ką daryti" isdėstė partijos koncepciją, pagal kurią partiją sudaro profesionalių revoliucionieriu - vadovų branduolys ir eiliniai "pirminių" (vietinių) organizacijų nariai. Pastarieji formaliai turi teisę pateikti auksčiau stovinčioms organizacijoms savo pasiūlymis ir idėjas, tačiau privalo besąlygiskai vykdyti jų nurodymus ir neturi teisės suabejoti aukstesnių vadovų nuostatų, direktyvų ir instrukcijų teisingumu. Leninas pavadino tokia subordinacijos sistema "demokratiniu centralizmu" - tai mazdaug tolygu "autoritarinei demokratijai", ir sis principas įsitvirtino bolsevikų partijos statute.
Totalitarinių sistemų valdančiosiose partijose praktiskai niekada nebūdavo rengiami demokratiniai partinių vadovų rinkimai. Visų lygių vadovai paskiriami is virsaus, jie gi būdavo ir suvaziavimų delegatai, formaliai "rinkę" auksčiausiąją partijos vadovybę. Kitaip tariant, partijos stabas pats paskirdavo savo rinkėjus. Todėl partiniai rinkimai tapdavo lojalumo israiskos vadovybei ritualu.
Pagal formalius kriterijus sunku apibrėzti totalitarinių rezimų legitimumo laipsnį. Bolsevikai Rusijoje uzgrobė valdzią, nuvertę laikinąja vyriausybę, t.y. įvykdė valstybinį perversmą. Hitlerio nacionalsocialistų partija Vokietijoje suformavo vyriausybę po pergalės rinkimuose ir siuo atveju jos atėjimas į valdzią buvo legitimiskas. Tačiau toliau abiem atvejais jokio įstatymo nebuvo laikomasi. Bolsevikai 1918 m. isvaikė Steigiamąjį susirinkimą, kuriame daugumą vietų turėjo eserų (socialrevoliucionierių) partija, o po to uzdraudė visas partijas. Panasiai pasielgė nacistai. Tačiau sovietų Rusijoje vėliau reguliariai buvo rengiami rinkimai, ir nors jokios konkerencijos nebūdavo, o kandidatų sąrasus is anksto sudarydavo atitinkamų lygių partiniai organai, rinkimai buvo vertinami kaip teisinis valdzios pagrindas. Bolsevikinio rezimo legitimacijai turėjo tarnauti ir konstitucija (1918, 1924, 1936 ir 1977 m. versijos). Oficiali ideologija nuolat tvirtino, kad būtent "socialistinė demokratija" yra auksčiausia demokratijos forma.
Legitimumas totalitariniams rezimams yra tik fasadas. Jo pagrindiniai tikrieji ramsčiai yra indoktrinacija ir baimė.
Totalitariniai rezimai skelbia esą revoliuciniai, siekiantys sukurti naujo tipo sistemą ("naująją tvarką" Vokietijoje, socializmą ir komunizmą Sovietų Sąjungoje ir kitose taip vadinamose "socialistinėse salyse") visos liaudies labui. Rezimo menami pranasumai pries demokratines salis ir pasiekimai, istikimybė ir paklusnumas valdziai, partijos ismintis yra pagrindiniai indoktrinacijos siuzetai, kurie intensyviai skiepijami mokyklose, universitetuose, per ziniasklaidą, literatūrą ir meną. Ypatingas dėmesys skiriamas kinui (Leninas: "Is visų meno rūsių pati svarbiausia mums yra kinas"), monumentaliajai skulptūrai.
Propagandos ir indoktrinacijos tikslas: "naujas zmogus": entuziastingas ir atsidavęs rezimui.
Realūs ir potencialūs rezimo turi įsitikinti savo bejėgiskumu ir baimintis, kad net uz maziausią nelojalumo apraiską jie būs grieztai nubausti. Masinės represijos buvo ypač būdingos Sovietų Sajungai Stalino laikais, Kinijai (iki Mao Cetungo mirties).
Ryskiausios totalitarizmo formos yra fasizmas ir bolsevizmas. Ideologijos pobūdziu jie priesingi ir nieko bendra neturi. Vokiskajam fasizmui būdingas tautos ir rasės kultas, antimaterializmas, misticizmas, dvasinio prado svarba, atviras demokratijos atmetimas, nors apskritai isvystytos ir uzbaigtos ideologijos nacizmas neturėjo. Bolsevizmas atvirksciai, proklamuoja internacionalizmą (darbo zmonių, tautų, progresyviosios zmonijos vienybę), materializmą, ekonominių faktorių ir prielaidų svarbą ir skelbė, kad "socialistinė demokratija" yra auksčiausia demokratijos pakopa. Tiktai Breznevo konstitucijoje atsirado straipsnis, paskelbęs, kad sovietinės politinės sistemos branduolys yra KPSS).
Poststalininiį rezimą Sovietų Sajungoje vieni politologai skaito totalitariniu, kiti - autoritariniu, ar viena is autokratijos atmainų (ideokratija).
Totalitariniu rezimu laikytinas ir Libijos, oficialiai vadindamos Socialistinė Libijos arabų liaudies dzamahirija (Al Jumahiriyah al Arabiyah al Libiyah ash Shabiyah al Ishirakiyah). Formaliai valdzia priklauso liaudziai (per tarybas), tačiaui faktiskai Libija yra karinė diktatūra. Svarbiausia nacionalinė sventė - Revoliucijos diena yra rugsėjo pirmoji - tą dieną 1969 metais pulkininkas Muammar Abu Minyar al-Qadhafi įvykdė karinį perversmą ir uzgrobė valdzią. Auksčiausias vyldomosios valdzios organas formaliai yra Generalinis liaudies komitetas, kurį renka tarybos. Įstatymų leidybos organą - Generalinį liaudies kongresą taip pat renka tarybos. Dalyvavimas tarybų rinkimuose yra privalomas visiems piliečiams. Politinių partijų nėra, nelegaliai veikia tik siauri arabų nacionalistiniai sąjūdziai. Oficiali doktrina suformuluota Qadhafi "Zaliojoje knygoje". Naftos eksporto dėka Libija yra viena turtingiausių Afrikos salių (per capita GDP 1995 6510 USD - auksčiausias)
Misraus tipo ir pereinamieji rezimai
Sie rezimai dabartiniame pasaulyje yra skaitlingiausi ir zymiai skiriasi vienas nuo kito. Kai kurie tyrinėtojai juos vadina "autoritariniu parlamentarizmu" ar net "autoritarine demokratija". Pagal R.Dahl'io klasifikaciją jie issidėsto tarp uzdaros hegemonijos ir poliarchijos, kartais arčiau konkurencinės hegemonijos (Didzioji Britanija XVIII a. pabaigoje, Japonija XIX a. pabaigoje, 1968 m. Čekoslovakija) arba arčiau inkliuzyvios hegemonijos (SSRS zlugimo isvakarėse, dabartinė Ukraina, Slovakija, Albanija).
Pereinamojo tipo rezimai dazniausiai yra nestabilūs. Politikoje aktyviai reiskiasi interesai, kuriuos ankstyvesnis autokratinis rezimas uzspaudavo, ir tai kelia grėsmę pereinamajai sistemai. Opozicija reikalauja daugiau teisių (Liaudies frontas Azerbaidzane). Jei daromos nuolaidos, gali paspartėti demokratijos konsolidacija (Baltijos ir Vidurio Europos valstybės devintojo desimtmečio pavaigoje), tačiau neretai imamasi represiju ir grįztama prie autokratijos. Siaip ar taip, pereinamasis rezimas negali ilgai stovėti prie demokratijos slenksčio.
|
