POLITINIS VYSTYMASIS
Politinio vystymosi samprata turi dvi prasmes. Siaurąja prasme tai yra viena is politologinių koncepcijų, buvusi ypač populiari sestame ir septintame desimtmečiuose (political development). Ji buvo plačiai taikoma, tiriant politinius procesus postkolonijjinėse Azijos ir Afrikos salyse; svarbiausias jos postulatas buvo, kad politinio vystymosi kryptis yra politinių sistemų evoliucija link Vakarų, ypač anglosaksų demokratinės sistemos modelio. Plačiaja prasme politinis vystymasis suprantamas kaip pokyčiai politinėje sistemoje, politinėje kultūroje ir elgsenoje.
Ilgalaikėje perspektyvoje politinis vystymasis yra determinuotas, priklauso nuo daugelio socialinių, kultūrinių, ekonominių, isorinių geopolitinių, technologinių ir kitų faktorių. Kartu istorijoje ir politikoje daug nulemia atsitiktinumas. Tačiau realizuojamas jis tik situacijose, kada visuomenė ar valstybė yra kryzkelėje ir galimos yra kelios tolimesnio vystymosi alternatyvos. Vokietijos surengtą revoliucionierių (Lenin ir Co.) atvykymą į Rusiją 1917 m. pavasarį galima skaityti atsitiktiniu įvykiu, nulėmusiu bolsevikinį perversmą, tačiau pastarasis pasisekė todėl, kad karo sąlygomis Rusijoje labai sustiprėjo nepasitenkinimas carine valdzia ir ją pakeitusia laikinąja vyriausybe. Tai atvėrė revoliucijos galimybę kaip vieną is alternatyvų evoliuciniam procesui (jau buvo numatyti rinkimai į steigiamąjį susirinkimą). Bolsevikų atvykimas ir valdzios nesugebėjimas izoliuoti juos padarė perversmą neisvengiamu. Atsitiktinumais galima skaiyti taip pat daugybė klaidingų, voliuntaristinių sprendimų, kurių daug kiekvienos salies istorijoje.
Politinį vystymąsi negalima sutapatinti su progresu, teigiamais (vienu ar kitu poziūriu) poslinkiais. Istorijoje pilna pavyzdzių, iliustruojančių kaip civilizacijos, kultūros, valstybės, pasiekusios auksčiausias tos ar kitos epochos technologinio, politinio, kultūrinio vystymosi pakopas, vėliau simtmečius degraduoja ir neretai visai isnyksta. Tai būdinga ir politinė 13213w223n ;ms sistemoms. Jų raidoje isskiriami keturi pagrindiniai etapai:
1) politinės sistemos formavimasis (constitution) yra revoliucinis perėjimas is vienos sistemos, issėmusios savo galimybes ir netekusios legitimumo sustiprėjusių antisisteminių grupių poziūriu, į kitą sistemą. Formavimosi periodu keičiasi politinės institucijos, procedūros, sprendimų priėmimo mechanizmos, normatyvinė politinė kultūra;
2) politinės sistemos funkcionavimas yra jos stabilumo periodas, kada pakitimai paminėtose sferose įsitvirtina, o taip par sutvirtėja valdančiųjų grupių pozicijos; siam etapui būdinga sistemos reprodukcija ir nusistovėjusios sąveikos formos su isorine aplinka (t.y. reikalavimais ir parama "įejimo" stadijoje ir sprendimais bei veiksmais "isėjime");
3) politinės sistemos evoliucija susieta su socialinių politinių jėgų balanso, ekonominiais, technologiniais ir kitais pokyčiais; nuo XIX amziaus vidurio politinės sistemos daugumoje Vakarų salių beveik visais atzvilgiais labai pasikeitė, tačiau visos reformos vyko tos pačios sistemos rėmuose, JAV nuo 1787 m. galioja ta pati konstitucija;
4) politinės sistemos nuosmukis ir irimas: vyrauja griaunančios tendencijos, veikiant antisisteminėms grupėms, labai susilpnėja parama ir sistemos sugebėjimas adekvatiskai reaguoti į jų spaudimą ir arba yra priverstas daugiau negu formavimosi etape vartoti prievartą ir represijas, arba centrinė valdzia nustoja efektyviai kontroliuoti periferiją ir tada įvyksta sistemos dezintegracija (Romos, Didziųjų Mogolų imperijos, Sovietų Sąjunga, buvusi Jugoslavija.
Per zinomą zmonijos istorijos periodą nueitas didziulis politinio vystymosi kelias. Lyginant su senovės laikais ir viduramziais zymiai sudėtingesnė tapo valstybė ir labai isaugo jos funkcijų apimtis, valdymas tapo labai specializuotas, nepalyginamai isaugo piliečių paramos valstybei vaidmuo, salyse, kur įsigalėjo atstovaujamo valdymo forma pati valstybinė valdzia tapo viesos konkurencijos objektu. Analizuojant pokyčius, įvykusius per pastaruosius keletą amzių, reiksmingiausiais galima skaityti sekančius.
1) Sudėtingesnė tapo visuomenės politinė sistema: atsirado naujos politinės srovės, susiformavo ir svarbią vietą uzėmė politinės partijos ir judėjimai, valstybiniame aparate atsirado daug naujų elementų, atliekančių specializuotas funkcijas ir atatinkamai isaugo valdymo aparatas (biurokratija).
2) Isaugo gyventojų politinis dalyvavimas. Labai padidėjo skaičius grupių, kurios aktyviai dalyvauja politiniame gyvenime (pirmiausia "įėjimo" stadijoje). Naujausiais laikais valdzia tapo prieinama trečiajam luomui, vėliau masinių judėjimų (darbininkų, profesinių sąjungų, feministinio ir kt.) vis platesni gyventojų sluoksniai pasinaudojo atstovaujamo valdymo principu. Galiausiai, įvedus visuotinę rinkiminę teisę bent juridiskai visi piliečiai gali dalyvauti formuojant valdzią. Aktyvus ir nuolatinis (t.y. neapsiribojant balsavimu rinkimuose) politinis dalyvavimas dabar tapo būtina demokratijos funkcionavimo prielaida, nes priesingu atveju padidėja atstumas tarp valdzios ir piliečių, politika tampa elitų tarpusavio kovos dėl valdzios ir privilegijų arena, isauga korupcija, politinės partijos ir valstybinė valdzia netenka piliečių paramos.
3) Susiformavo visiskai naujo tipo politinė kultūra: naujos politinės vertybės, lūkesčiai, elgsenos normos. Ypač ryskus pavyzdys yra politinės laisvės ir zmogaus teisių samprata. Piliečio ir valstybės santykių problemą nagrinejo dar antikinės Graikijos filosofai, sprendę ją valstybės (polio) naudai. Naujaisiais amziais Europoje (bet ne Rytuose) įsigalejo visuomeninės sutarties teorija, anot kurios valstybė turi apsaugoti pagrindines zmogaus teises (gyvenmo, laisvės, nuosavybės), ir tautos (liaudies) suvereniteto koncepcija. Nuo XX amziaus pradzios politinės laisvės samprata tampa universalia, visame pasaulyje pripzinta politine vertybe ir net autokratiskiausieji pasaulio rezimai skelbia save laisvės salininkas (stalinistinė Sovietų Sąjunga - "laisviausia salis pasaulyje", Kuba - "laisvės sala"). Po Antrojo pasaulinio karo zmogaus teisės tampa visuotinai pripazinta tarptautine norma, jos pagrindiniai principai suformuluoti JTO priimtoje Visuotinės zmogaus teisių deklaracijoje (1948) ir kituose JTO dokumentuose, taip pat daugelyje regioninių (Europos, Amerikos, Afrikos) tarptautinių dokumentų.
4) Nuo XIX a. formuojasi globalinė politinė kultūra. Pradzioje tai buvo susieta su kolonizacijos procesu, kada įjugtose į Vakarų valsrybių kolonijines imperijas Azijos ir Afrikos salyse pradėjo vesternizacija kaip vienas is modernizacijos aspektų: pamazu elitiniai sluoksniai perėmė metropolijų politines normas, teisinės valstybės sampratą, valdymo principus ir t.t. Nors kolonijinis rezimas pagal defiiciją yra autokratiskas (suveneritetas priklauso metropolijai), tačiau kolonijose (ypač D.Britanijos) buvo vystoma savivalda (daugeliu atveju - taip vadinamas indirect rule, netiesioginis valdymas, perduodant vykdomosios valdzios funkcijas tradicinėms institucijoms), o svarbiausia, įvedus europietiska svietimo ir aukstojo mokslo sistemą ir vystantis ziniasklaidai, pradėjo plisti ir populiarios Vakaruose liberalizmo idėjos. Demokratinės normos ir procedūros labiausiai įsigalėjo D.Britanijos valdose. Nors daugelyje salių demokratinio tipo politinės sistemos, kurias sukūrė pries iseidami kolonizatoriai, gana greitai griuvo ir uzleido vietą autoritariniams rezimams, demokratinis eksperimentas sudarė paliko zenklų pėdsaką politinėje kultūroje. Dar svarbiau tai, kad pastaraisias desimtmečiai, paspartėjus globalizacijos tempui ir vykstant komunikacinei revoliucijai, visuotiniai pripazintos liberalizmo įdėjos tampa masinės politinės sąmonės elementu. Tai, "dainuojančios revoliucijos" Rytų ir Vidurio Europos salyse (Lenkijoje, Čekijoje, Vengrijoje, Baltijos valstybėse), politinė liberalizacija Pietų Korėjoje, Taivane, daugelyje Lotynų Amerikos salių akivaizdziai patvirtina, kad masinė ir profesionalioji politinė daugelio salių polinė kultūra įsisavino bazinius globalinės politinės kultūros elementus.
5) Formuojasi pilietinė visuomenė ir sureguliuojami jos santykiai su valstybe. Politikoje labai padidėja eilinių zmonių vaidmuo: neskaitant antikinių poliu, kurie is siuolaikinės perspektyvos atrodo kaip minivalstybės, pirmą kartą istorijoje politika ir valdymas (turint omenyje visus valdzios lygius) nustojo būti siaurų elitinių grupių privilegija: nors galima argumentuotai įrodynėti, kad valdo mazuma, svarbu tai, kad jos valdzia dabar apriboja ne tik teisinės normos (arba tradicija ankstyvesnėse visuomenėse), bet ir nuolatinis visuomenės arba atskirų interesų grupių spaudimas. Valdymo procesas, sprendimų priėmimas tapo nepalyginamai sudėtingesnis, negu praeityje. Ypač tai pasakytina apie fragmentuotas, susiskaldziusias visuomenes. Nesant visuomeninio konsenso, valstybinė valdzia negali imtis strateginių uzdavinių sprendimo, priversta nuoat laviruoti, tampa nęfektyvi.
6) Naujausiais laikais, atsiradus visiskai naujoms komunikacijos priemonėms, nepaprastai isaugo masinių komunikacijų, ziniasklaidos (mass media) vaidmuo. Tam dirvą paruosė knygų spausdinimo (Gutenberg, 1445; spausdinimo masina, 1847), telegrafo (1840), telefono (Bell, 1870), garso įraso (Charles Crosse'o "paleofonas", 1877), kino (broliai Lumiere, 1895), radijo (Marconi), televizijos, kompiuterio isradimai. "Komunikacinio sprogimo" isdavoje informacija tapo specifine valdzios forma ir viena is valdzios (plačiąja prasme, t.y. ne tik valstybinės) priemonių, ir dabar neretai sakoma, kad informacija valdo pasaulį. Ziniasklaida gali būti labai efektyvia politinės mobilizacijos priemone (pav., "Sąjūdzio" Lietuvoje, Liaudies frontų Estijoje ir Latvijoje fenomenas 1988-1990 m.), diskredituoti rezimą, arba atvirksčiai, jei yra rezimo grieztai kontroliuojama, uzkirsti kelią opozicijos formavimuisi (Siaurės Korėja, Kinija, Irakas, Iranas, Turkmenistanas, Uzbekistanas ir daug kitų salių).
Politinį vystymąsi sąlygoja visi pokyčiai ir procesai, kurie vyksta visuomenėje: atskirų grupių interesų konfliktai, ūkio, kultūros, technologijos vystymasis, sąveika su kitomis visuomenėmis.(Pabrėztina, kad daugelis siuolaikinių politologų laikosi technologinio determinizmo koncepcijų, t.y. skaito, kad politinių sistemų tipai sietini su technologijos issivystymo lygiu. Tarp sių koncepcijų salininkų yra zymūs politologai Raimond Aron, Walt Rostow, Zbigniew Brzezinski, John Galbright, Alwin Toffler. Svarbiausią reiksmę turi visuomenės tipas. Pastaraisiais desimtmečiais priimta skirti keletą pagrindinių tipų: priesindustrines, industrines, postindustrines ir informacines visuomenes.
Priesindustrinė (tradicinė, ikikapitalistinė) visuomenė yra pagrindinai agrarinė visuomenė, kurioje gamybos pagrindu yra ikinewtoninis mokslas ir technologija, dominuoja tradicinė, daugiausia religinė pasaulėziūra (tikima lemtimi, piktomis dvasiomis ir pan.). Tai yra natūralinis ūkis, kurio svarbiausias tikslas yra patenkinti gamintojų poreikius. Dominuoja pirmoji ūkinės veiklos sfera - zemės ūkis, prekyba yra ribota ir nereguliari. Visuomenei būdingas luominė hierarchiska struktūra, kurioje dominuoja sventikų (clergy) ir zemvaldzių luomai; pastariesiems priklauso ir valdzia - decentralizuota Vakarų (iki XVIII-XIX a.) visuomenėse, despotinė, egzistuojanti salia pusiau autonominių kaimo bendrijų, - Rytuose. Būdingiausios institucijos yra baznyčia ir kariuomenė. Svarbiausias visuomeninių santykių reguliavimo mechanizmas - tradicija, t.y. ne teisinės normos, o senos gėrio ir blogio nuostatos, elgesio normos. Įstatymas nepriespastatomas papročiams, o atvirksčiai, yra jų rezulatas. Tradicinėms visuomenėms būdingos kolektyvinės, grupinės veiklos formas, zmogus visiskai priklausomas nuo grupės (seimos, bendruomenės, cecho), tačiau kartu yra jos ginamas.
Siuolaikiniame pasaulyje priesindustrinės visuomenės tipui artimos kai kurios Azijos salys (Bhutanas, Nepalas, Afganistanas, Jemenas), daugelis Afrikos salių. Tačiau net labiausiai atsilikusiose yra modernizacijos elementų gamybos ir visuomeninio gyvenimo sferose.
Industrinei visuomenei būdingas aukstas pramoninės gamybos lygis, dominuojanti antroji (pramonine) ekonominės veiklos sfera, orientuota į masinė ilgalaikio vartojimo daiktų (automobilių, saldytuvų, audio- ir videoaparatūros ir tūkstančių kitokių) gamybą. Industrinės visuomenės pradzia skaitomas garo masinos isradimas, galutine stadija - mokslinė techninė revoliucija. Industrializacija ir susijusi su ja urbanizacija radikaliai pakeitė visą visuomenės struktūrą ir jos gyvenimą pradedant nuo elgesio formų ir baigiant mąstymo racionalizmu. Visa gamyba tampa prekybine, t.y. orientuota į pelno siekimą. Socialinės organizacijos pagrindu tampa kapitalas ir darbas, dominuojančią padėtį uzima finansistai ir verslininkai. Būdingiausia industrinės visuomenės institucija yra finansinė-industrinė korporacija, tačiau stambioji gamyba niekur iki galo neisstumia vidutinių ir smulkių firmų bei verslininkų, kurie nuolat iesko naujų, pramoninių gigantų neuzimtų nisų.
Vienas svarbiausiu visuomeninių pokyčių yra luominių privilegijų ir paveldijamų socialinių skirtumų isnykimas ir lygių pilietinių teisių ir laisvių įsigalėjimas. Valdzia tampa centralizuota, tačiau kartu vystosi demokratinės valdymo formos, tradicija kaip visuomeninių santykių reguliatorius uzleidzia vietą įstatymui ir teisinėms normoms. Svarbiausia socialinių politinių pokyčių industrinėje visuomenėje isdava yra stabili teisinė demokratinė valstybė.
Postindustrinei visuomenei būdingas perėjimas nuo prekių gamybos ekonomikos į aptarnavimo ekonomiką (trečiąją ekonominės veiklos sferą), teoriniai tyrimai ir atradimai ekonomikos ir valstybinio valdymo srityse. Kai kuriose labiausiai issivysčiusiose salyse komunikacijų ir informacijos industrija sukuria didesnė BVP dalį, negu sunkioji arba apdirbimo pramonė.Vietoj klasinio visuomenės pasidalijimo įsigalioja profesionalizmas. Meritokratija (nuo angl. merit - "nuopelnas, pasiekimas") nereiskia socialinės įvairovės isnykimo, nes lieka galioja prigimtinės nelygybės (gabumų skirtumų) principas. Nedingsta ir socialiniai bei politiniai konfliktai, tačiau jie dazniausiai atspindi priestaravimus tarp zinojimo ir nekompetetingumo. Būdingiausiomis institucijomis skaitomi universitetai ir mokslinio tyrimo įstaigos bei centrai.
Postindustrinės visuomenės formavimąsi sąlygojo pirmiausia mokslinė techninė revoliucija, kuri daznai vadinama antruoju pramoniniu perversmu, arba informacine kompiuterine revoliucija. Jos pradzia skaitomas pirmosios elektroninės skaičiavimo masinos sukūrimas JAV 1946 m., o masinį pobūdį ji įgijo astuntame desimtmetyje. Siai revoliucijai būdinga:
- kokybiskai naujas mokslo ir technikos lygis (kosminiai tyrimai, kompiuterinė technologija, komunikacinis perversmas);
- labai padidėjės zinių kaupimo tempas (kai kuriais įvertinimais dabar mokslinės informacijos apimtis isauga dvigubai per dvejus metus, tuo tarpu kai pirmaisias pokario desimtmečiais tai įvykdavo per 15 metų);
- prioritetinis fundamentaliųjų tyrimų vystymasis, aplenkiant technologinių novacijų tempus;
- nuolat mazėjantis laiko tarpas nuo naujų mokslinių zinių atsiradimo ir jų panaudojimo technologijoje;
- informacijos vaidmens didėjimas materialinės gamybos augime (informacija siuo atveju suprantama ne kaip pranesimai, o kibernetine, informatikos prasme - kaip sistemos valdomumo laipsnis).
Kai kurie tyrinėtojai mano, kad dabar jau galima kalbėti apie naują visuomenės tipą - informacinę visuomenę, kiti skaito, kad tai kol kas yra tik postindustrinės visuomenės vystymosi etapas, prasidėjęs pries 10-15 metų. Pagrindinis pokytis yra tai, kad ekonomikoje pradeda dominuoti ketvirtoji - informacinė sfera, isaugo darbo intelektualizacija, mokslas, kultūra, svietimas ir sveikatos apsauga, kurie anksčiau buvo skaitimi "negamybine sfera", tampa gamybine jėga, orientuota ne tik į materialinių gėrybių gamybą, bet ir į patį zmogų.
Manoma, kad informacinės visuomenės vystymosi tendencija yra (arba bent ryskėja) tai, kad kapitalas ir darbas uzleis vietą zinioms ir informacijai, nuosavybė kaip socialinės diferenciacijos pagrindas neteks reiksmės ir svarbiausias kriterijus bus issilavinimas ir profesionalizmas. Visuomenės issivystymo lygis tampa priklausomu ne nuo gamtinių resursų, bet nuo zmonių kokybės - jų profesionalinio issilavinimo, intelektualinių sugebėjimų, sąziningumo, darbstumo. Svarbiausiu kapitalu tampa zmogus. Kaip pavyzdziai nurodomos nedidelės ir neturinčios reiksmingų gamtinių isteklių salys: Japonija, Nyderlandai, Liuksemburgas, Belgija, Sveicarija. Jeigu praeityje D.Britanijos klestėjimą nulėmė ta aplinkybė, kad darbas buvo pigus, lyginant su technika, tai dabar padėtis radikaliai pasikeitė: Amerikoje paruosti vieną specialistą, turintį universitetinį issilavinimą, kainuoja virs 1 milijono dolerių.
Informacinėje visuomenėje socialines klases pakeičia nediferencijuotos "informacinės bendrijos", kurių pagrindu yra santykiai tarp zmonių, uzimtų įvairiapuse veikla. Svarbiu bruozu skaitoma nematerialinė darbo motivacija: pries 30-40 metų issivysčiusiose salyse pirmoje vietoje buvo uzdarbis, o dabar sis motyvas nusileido į 5-7 vietą, praleisamas pirmyn darbo turinį ir pobūdį, savės realizavimo galimybes, profesinio augimo perspektyvas, psichologinį klimatą darbo vietoje.
Sąvoka "informacinė visuomenė" vartojama taip pat globaline prasme, siekiant pabrėzti, kad elekroninės ziniasklaidos dėka dabar apie kiekvieną svarbesnį įvykį momentaliai suzino visas pasaulis, o įvykiai specifinėse sferose (mokslo, technologijos, sporto, madų ir pan.) - suinteresuotoms grupėms ir individams. Sia prasme plačiai vartojamas issireiskimas "pasaulinis kaimas" (global village).
Kai kurių futurologų nuomone, galima kalbėti ne tik apie naują visuomenę, bet ir naują zmogaus rūsį - homo intelligence vietoj dabartinio homo sapiens. Kiti atvirksčiai, baiminasi, kad "kompiuterinės kultūros" įtakoje zmonės tampa panasūs į masinas su jų primityvia ir schematiska logika, gali netekti kūrybinio potencialo, sugebėjimo spręsti sunkius uzdavinius, nekalbant jau apie tokias egzistavimo kibernetinėje erdvėje (cyberspace) neigiamas pasekmes, kaip nesidomėjimas betarpiska aplinka (ir zmonėmis).
Postindustrinės ir informacinės visuomenės formavimasis kol kas dar vyko labai trumpai, net nepasikeitus vienai zmonių kartai. Todėl dabar dar sunku spręsti, ar tai yra skirtingi visuomenės tipai, ar to pačio tipo (postindustrinės-informacinės visuomenės) vystymosi etapai. Galbūt po 15-20 metų issivysčiusiose salyse visuomenė pasikeis dar daugiau, negu per tokį pat praeitą laikotarpį, ir bus pagrindo kalbėti apie naują (postinformacinę?) visuomenę. Vertinant pokario laikotarpį politologinių poziūriu, t.y. siekiant issiaiskinti, kiek pasikeitė issivysčiųsių salių politinės sistemos (institucijos, normos, politinė kultūra) tikslingiau kalbėti apie evoliuciją vienos (postindustrinės-informacinės) sistemos rėmuose.
Politinė dinamika
Politinis vystymasis yra visuomenėje iskylančių priestaravimų isdava, o ilgalaikėje perspektyvoje politinės sistemos tipą nulemia susiformavusios viesuomenės tipas. Reiksmingi politiniai pokyčiai visada yra konfliktų rezultatas, nes kiekvienoje visuomenėje yra ir permainų salininkų ir jų priesų. Grupės, kurių interesus saugo egzistuoajanti politinė sistema, yra lojalios jai ir, jeigu jų padėčiai nekyla betarpiska grėsmė, nenori nieko keisti. Tai yra konservatyvi reakcija į socialinio ir politinio vystymosi issūkį. Kitos, reformistinės grupės siekia patobulinti egzistuojančią sistemaa, padidinti jos sugebėjimą reaguoti į iskylancįas problemas. Revoliucionierių nuomone egzistuojanti politinė sistema negali issprėsti svarbiausių visuomeninių problemų, kliudo tolimesniam vystymuisi ir negali būti reformuota, todėl ji turi būti pakeista. Galiausiai, separatistai - kompaktiskoje teritorijoje gyvenančios tautinės (rečiau - religinės) mazumos - skaito savo buvimą sistemoje, o kartu ir valstybe, neteisėtais (daugiausia todėl, kad sistema ignoruoja arba nepatenkina jų poreikių ir lūkesčių) ir siekia atsiskirti nuo jos. Ziūrint kokia pozicija nugali, yra keturios alyernatyvos:
- egzistuojančios sistemos reprodukcija (konservatyvus variantas);
- sistemos reforma;
- revoliucinė transformacija;
- dalinis arba visiskas valstybės suirimas.
Pakankamai aisku, kad konservatyvioji alternatyva gali uztikrinti stabilumą tik tuo atveju, kol potencialinės sistemos galimybės nėra issemtos ir ji turi plačią paramą. Tačiau vykstant vidiniams socialiniams ir ekonominiams poslinkiams, beiskeičiant isorinei aplinkai, neisvengiamas konservatyvios pozicijos rezultatas yra stagnacija ir sistemos irimas, kuris gali baigtis jos zlugimu. Taip atsitiko absoliutinėms monarchijomis Vakarų Europos salyse, komunistinėms sistemoms Sovietų Sąjungoje ir Rytų Europoje.
Suirus valstybei, jos vietoje susikūrusiose valstybėse islieka tos pačios alternatyvos. Pav., sugriuvus Sovietų Sąjungai naujose Centrinės Azijos valstybėse, Baltarusijoje apsiribota autoritarinio rezimo reforma, Baltijos salyse, Armenijoje, su islygomis taip pat Rusijoje įvyko politinės sistemos kaita, Ukraina kol kas isliko pereinamoje stadijoje, Gruzija, Azerbaidzanas ir Moldavija dalinai suiro ir atskirose jų regionuose yra skirtingos politinės sistemos.
Reforma (nuo lot. reformare - "pertvarkyti, keisti") yra bet kokio pobūdzio naujovė valdymo sferoje, betarpiskai negriaunanti jos pagrindų. Reformos poreikis didėja, augant įtampai visuomenėje, ir siuo atzvilgiu reforma yra nuolaida arba kompromisas. Tačiau reformos gali būti vykdomos ir nesant matomo spaudimo arba net pries dominuojančių sluoksnių valią (pav., Petro I reformos Rusijoje, kuris, siekdamas eurepeizuoti salį salia visa ko įsakė bajorams skusti barzdas ir gerti kavą). Reformos sėkmė ar nesėkmė priklauso nuo to, ar naujovės (a) is tiesų pasalina kliūtis normaliam vystymuisi ir (b) yra vykdomos laiku. Pav., Michailo Gobačiovo ir jo bendraminčių bandymai atidėti sovietinio federalizmo reformą Sovietų Sąjungoje ("po to, kai bus issprėstos ekoniminės ir kitos neatidėliotinos problemos) nevejotinai paspartino Sąjungos dezintegraciją. Klasikiniais sekmingų reformų pavyzdziais galima skaityti visuotinės rinkiminės teisės įvedimą Europos salyse po Pirmojo pasaulinio karo, Franklino Roosevelto "naująjį kursą", astuntojo desimtmecio ekonominę reformą Kinijoje, valstijų reorganizaciją Indijoje (1956, 1971 m.), reprivatizaciją (arba denacionalizaciją) ir mazojo bei smulkiojo verslo paramos politiką D.Britanijoje astuntame-devintame desimtmetyje.
Nuo reformos skirtina kontrreforma - dalinis arba visiskas atsisakymas nuo įvestų naujovių. Kontrereforma galima skaityti socialinio aprūpinimo mazinimą Vakarų salyse. Tačiau riba tarp reformų ir kontrreformų yra gana reliatyvi. Jau minėtą reprivatizaciją D.Britanijoje galima pavadinti ir kontrreforma, nes jos eigoje buvo likviduotos leiboristų įvestos naujovės ekonomikos sferoje.
Revoliucija yra staigus perėjimas is vienos būklės į kitą, ir ta prasme sis zo'dis vartojamas, kalbant apie revoliuciją moksluose, technologijoje ir kitose sferose. Politinė revoliucija reiskia politinės sistemos kaitą, vykstančia per trumpą laiką. Alexis de Tocqueville (1805-1859) tvirtino, kad "beveik visos revoliucijos, pakeitusios zmonių gyvenimą, buvo daromos siekiant įtvirtinti arba panaikinti lygybę". Daugumas politologų dabar taip pat skaito lygybės siekimą svarbiausia revoliucijų priezastimi.
Nors revoliucija yra socialinis sprogimas, ji yra ilgalaikio proceso rezultatas. Pirmuoju etapu galima skaityti lūkesčių periodą. Jeigu didelių sluoksnių viltys issipildo (kaip, pav., socialistinio darbininkų judėjimo lūkesčiai Vakarų salyse), socialinė įtampa sumazėja. Ir atvirksčiai, nepasitenkinimas sustiprėja, jeigu platūs sluoksniai nusivilia, jaučiasi apgauti. Pastaruoju atveju sekantis yra brendimo etapas, kada nepasitenkinimas savo padėtimi perauga į nepasitenkinimą egzistuojančia tvarka ir politine sistema. Rezimas netenka legitimumo, į jį ziūrima kaip į parazituojančią grupę, o paramos netekimas automatiskai reiskia, kad sumazėja ir sistemos efektyvumas. Valstybė gali bandyti kontroliuoti situacija, panaudodama represijas, tačiau tai įmanoma, jeigu armija islieka lojali rezimui ir jos panaudojimui negali sukliudyti isoriniai faktoriai (tarptautinės sankcijos, ekonominė blokada, ginkluoto įsikisimo galimybė).
Jei revoliucija baigiasi pergale, sekantys etapai yra konsolidacija (t.y. nugalėjusių jėgų įsitvirtinimas svarbiausiose sferose) ir institucionalizacija - naujų politinių, ekonominių, kultūrinių struktūrų kūrimas, t.y. naujos politinės sistemos formavimasis.
Daugumoje atveju revoliucija issaukia kontrrevoliucijaa - pastangas atkurti nuverstą rezimą. Kontrrevoliucijos mastas ir formos gali būti labai įvairios: ginkluotas pasipriesinimas, pilietinis karas, maistai, diversijos, uzsienio salių intervencija, ekonominė blokada ir pan. Jei kontrrevoliucija nugali, restauruojams senasis rezimas (pranc. ancien regime), dazniausiai modifikuotos formos (pav., kaip bonapartizmas, siekiąs sukurti neklasinės ir nepartinės, isreiskinačios tautos valią valdzios įvaizdį).
Perėjimas is autoritarizmo į demokratiją
Perėjimas į demokratiją globaliniu mastu yra svarbiausias politinių procesų, vykusių naujaiusiais laikais, būdingiausias bruozas.
Taip vadinamose "senosiose demokratijose" tai vyko evoliuciniu keliu, liberalizuojant konkurenciją dėl valdzios pradzioje tarp elitinių grupių, o vėliau plečiant elektoratą. Toks vystymosi kelias buvo būdingas Didziajai Britanijai, Nyderlandams, Belgijai, Sveicarijai, Skandinavijos salims, taip pat kai kurioms D.Britanijos valdoms (Kanada, Australija, Naujoji Zelandija).
Revoliuciniu keliu, nuverčiant senąjį rezimą demokratija įsigalėjo Prancūzijoje (1789-92, 1848, 1870), Vokietijoje (1919), Austrijoje (1918).
Kai kuriose salyse demokratinės sistemos yra tautinio issivadavimo judėjimo isdava: JAV, Suomija, Indija, Baltijos valstybės.
Pries 25-30 metų demokratiniai rezimai (įskaitant ir jų ankstyvasias formas) buvo būdingi mazdaug ketvirtadaliui is tada egzistavusių 140 valstybių. Pastaraisiais desimtmečiais demokratinių salių skaičius zymiai padidėjo, zlugus autoritariniams rezimams daugelyje Lotynų Amerikos ir Europos salių (Graikijoje, Ispanijoje, Portugalijoje, Rytų ir Vidurio Europje), Rusijoje, Filipinuose, Pietų Korėjoje, Taivane ir kai kuriose kitose pasaulio salyse.
Apie demokratijos įsigalėjimo prielaidas jau kalbėta 6 skyrelyje. Čia dar reikia tarptautinius faktorius. Dar 1940 m. JAV prezidentas Roosevelt paskelbė, kad Amerika turi tapti "demokratijos arsenalu". Pokario metais "Trumano doktrinoje" (Truman Doctrine, 1947) paskelbta, kad JAV "palaikys laisvas tautas, kurios priesinasi ginkluotų mazumų arba isorinių jėgų bandymams pajungti jas". Demokratijos gynimas buvo uzfiksuotas 1948 m. sukurtos Amerikos Valstybių Organizacijos (OAS, Organization of American States) deklaracijoje, Europos Tarybos (Council of Europe, 1949), NATO (1949), 1962 m. taip pat Europos Ekonominės Bendrijos (European Economic Community, dabar - Europos Sąjunga) dokumentuose. Nors labai daznai didziosios valstybės, ypač JAV, nesilaikė deklaruojamų principų ir neretai rėmė net diktatatorius (Haiti, Nikaragvoje, Portugalijoje, Filipinuose ir daugelyje kitų saliu; prezidentas Ronald Reagan, lankydamsis Filipinuose 1982 m. gyrė diktatoriu Marcosą uz jo nuopelnus demokratijai), tačiau daugeliu atveju tarptautinis spaudimas buvo efektyvzs politinės liberlalizacijos instrumentas. Tačiau kur kas svarbiau yra tai, kad Vakarų deklaruojami demokratijos principai (ir issivysčiusių sąlių demonstracinis efektas) sudarė alternatyvaa autoritarizmui ir būtent sios alternatyvos egzistavimas griovė autoritarinių rezimų legitimumą. Tai ypač aiskiai pasireiskė, griūvant komunistiniams rezimams Rytų Europoje, taip pat Lietuvoje, kur buvo siekiama atkurti ne tik nepriklausomybę, bet ir demokratinę sistemą.
Viena svarbiausių prasidėjusios XX a. pabaigoje politinės liberalizacijos priezasčių yra tai, kad postindustrinės/informacinės visuomenės elementai sparčiai auga daugumoje salių. Autoritariniai rezimai susiduria su dilema: ar priimti naujas technologijas, tarp jų naujausias komunikacijos priemones ir neriboti jų naudojimosi galimybių visiems piliečiams, arba bandyti atsitverti nuo isorinio pasaulio "gelezine uzdanga" ir pasmerkti save atsilikmui. Izoliacija tampa nepriimtina alternatyva, kai ekonominio vystymosi ir modernizacijos isdavoje isauga vidutiniai sluoksniai ir bendras kultūrinis lygis. Pirmiausia dėl sios priezasties autoritariniai rezimai uzleido vietą atstovaujamoms valdymo sistemoms kai kuriose Lotynų Amerikos salyse, Pietų Korėjoje, Taivane.
Demokratijos įsigalėjimas yra ilgalaikis procesas, nes nepakanka sukurti vien institucijas ir procedūras (politines partijas, laisvus rinkimus) bei pripazinti demokratines laisves, bet ir reikia, kad politikai ir dauguma gyventojų įsisavintų demokratinę politinę kultūrą: pripazintų "zaidimo taisykles", pliuralizmą, lygybės principą, mazumų teises, konfliktinėse situacijose siektų kompromisinių sprendimų ir t.t. Tai ypač sunkiai vyksta fragmentuotose visuomenėse, taip pat salyse, kur dominuoja autoritarinė ("pavaldinybinė") politinė kultūra (Afrikoje, musulmoniskose valstybėse). Svarbiausia, dėl civilizacijų, kultūrų, istorinės paraeities, menataliteto ir daugybės kitų tautinių skirtumų zmonija yra pernelyg marga ir įvairi, kad galėtų priimti kokį nors vieną, tegu ir labai gerą, politinės sistemos modelį.
|
