POLITINĖS MINTIES RAIDA
Teorinių politikos tyrimų pradzia sietina su Sokrato (469-399 p.K.) vardu. Nors Sokratas skaitė, kad etika ir politika yra neatskiriami, jis bandė pateikti logiskas valdzios, teisigumo, piliečių teisių ir pareigų definicijas. Į demokratiją Sokratas ziūrėjo kritiskai (viename is susririnkimų pasiūlė balsavimo būdu asilus paversti arkliais ir taip isspręsti pastarųjų deficito problemą). Bene pirmas issakęs mintii, kad piliečio ir polio santykiai yra sutartinio pobūdzio, Sokratas ypač pabrėzė, kad įstatymai ir tėvynė yra svarbiau uz tėvą ir motiną. Mazdaug nuo tų laikų elėnai skaitė, kad pagarba įstatymui yra svarbiausias bruozas, skiriantis juos nuo barbarų.
Platonas (427-347 pr.Kr.), mokyklos, pavadintos "Akademija" (387 m. p.K. - 529 m.) įkūrėjas. Svarbiausieji kūriniai apie politiką - "Valstybė" (angliskų vertimų pavadinimas - "Respublika"), "Politikas" ir "Įstatymai". Visi jie parasyti dialogo forma ir dėsto logiskai uzbaigtą politinę teoriją.
Kertinis Platono filosofijos akmuo yra teiginys, perimtas is Sokrato, kad zinojimas yra auksčiausia dorybė ir tik idėjos isreiskia tikrąją egzistenciją. Is visų blogybių didziausia Platonas skaitė nekompetetingumą ir nemoksiskumą, kurie jo nuomone labiausiai būdingi politikams, ypač demokratinėse valstybėse. Antras trūkumas, charakteringas visoms valstybėms, - tai frakcionizmas, "partijų" (t.y. grupių) egoizmas ir tarpusavio kova, savo interesų statymas auksčiau valstybinių. Todėl politinė harmonija Platono nuomone yra nepasiekiamas idealas. Pagrindine nestabilumo priezastimi jus skaitė priestaravimus tarp turtuolių ir vargsų, t.y. ekonominius fakt 242q168c orius.
Anot Platono, ideali valstybė yra galima zemiska idėjų materializacija. Priklausomai nuo to, koks pradas vyrauja sieloje, zmonės dalijasi į tris kategorijas - valdovus-filosofus, karius-sargus ir gamybininkus (amatininkus ir zemdirbius). Idealioje valstybėje kiekviena grupė turi uzsiimti savo reikalu ir nesikisti į jai nesuprantamus kitų reikalus. Platonas rasė, kad "galima padaryti daugiau, geriau ir lengviau, kai kiekvienas dirba kokį nors vieną darbą, kuris atitinka jo sugebėjimus, be to dirba laiku, neuzsiimdamas kitais darbais". Griezta specializacija, primenanti kastų sistemą, yra luominė visuomenė. Auklėjimo tikslas yra jos reprodukcija, grieztas prisilaikymas nekeičiamos privataus ir politinio gyvenimo tvarkos. Dviejų aukstesniųjų luomų nariai negali turėti privačios nuosavybės ir seimos, jų vaikus auklėja valstybė, o sargų net zmonos turi būti bendros. "Is principo, kad sargai vyrai ir moterys turės bendrą uzsiėminą seka, kad nė vienas vyras ir moteris privačiai nesukurs savo zidinio: zmonos priklauso bendrai visiems, taip pat ir vaikai, ir nė vienas is tėvų nezinos savo vaiko, o vaikas - tėvų".
Idealioje valstybėje valdo patys geriausieji - ismintingi filosofai, tačiau jie prisilaiko įstatymų ir yra tik valstybės tarnai. Jiems kaip ir sargams uzdrausta turėti seimas, nes "bet kokios nereguliuojamos sąjungos būtų profanacija valstybėje, kurios piliečiai gyvena dorai; valdovai tokio dalyko neleis..."
Platono aprasyta ideali valstybe daugeliui dabartinių komentatorių atrodė kaip komunistinė, nes joje svarbus sluoksnis - sargai - neturi privačios nuosavybės, be to uzdrausti pastovūs monogaminiai rysiai, kurie jo nuomone tarp zmonių yra labai atsitiktini ir nebūtų toleruojami, veisiant gyvulius. Savo "komunizmu" ir apsviesto despotizmo idejomis Platonas labai skyrėsi nuo Euripido, tvirtinusio, kad valstybės stabilumo pagrindas yra vidutinė klasė (jomenai).
Idealiai aristokratinei valstybei Platonas priespastatė keturias klaidingas ir ydingas valstybės formas (arba "konstitucijas"), atitinkančias keturioms degradacijos stadijoms (VIII knyga):
1) Timokratija, arba timarchija ("garbės valdzia") - atsiranda privati nuosavybė, valdo garbėtroskos, laisvi zmonės tampa vergais, valstybė nuolat kariauja (Kretos ir Spartos tipas);
2) Oligarchija issivysto is timokratijos, kada valdyti pradeda nedidelė turtuolių grupė, o vargingieji neturi galimybės dalyvauti valdyme; konfliktas tarp sių dviejų grupių baigiasi tuo, kad visuomenė nusileidzia dar viena pakopa zemiau, tai -
3) Demokratija, kuri anot Platono atsiranda tada, kai "nugalėję varguoliai vienus savo priesų sunaikina, kitus isveja, o likusių teises sulygina", į valstybinius postus paskyrimas vyksta burtų keliu. Nepasotinamas laisvės siekimas, būdingas demokratijai, veda prie dorovės smukimo, o tada jau sekas chaosas ir demokratijos zlugimas. Ją pakeičia
4) tironija: atsiranda stipri asmenybė kuri kaip liaudies gynėjas ir statytinis paima valdzią, tačiau greit apriboja piliečių laisves ir faktiskai paverčia juos vergais.
Kaip realią alternatyvą sioms klaidingoms formoms savo vėlyvesnėje knygoje - Įstatymuose - Platonas siūlė sukurti "antrąją pagal vertybę" valstybinę santvarką. Tai miestas-valstybė, kurioje viespatauja įstatymas, misri santvarka, apjungianti monarchinį isminties principą ir demokratinį laisvės principą. Ją sudaro 5040 piliečių, padalintų į keturias klases. Leidziama apribota asmeninė nuosavybė, tačiau piliečiams draudziama uzsiimti amatais ir prekyba, kurie turi būti palikti uzsieniečių rankose, ir zemdirbyste, rezervuota vergams. Tokios valstybės santvarka turi kombinuoti monarchijos (37 sargybiniai, tarp jų 10 Naktinės tarybos narių) ir demokratijos (360 atstovų - po 90 nuo kiekvieno luomo - taryba). Kuriant tokią valstybę reikia pradėti nuo apsivalymo nuo nedorų asmenų - juos reikia sunaikinti arba istremti, kad paliktų tik "geri zmonės". (Beje, panasius metodus Platonas siūlė kaip konkrečius įstatymų projektus). Svarbią reiksmę toje valstybėje turi įstatymas, tačiau kartu Platonas pabrėzė, kad ismintingas, stiprus valdovas yra auksčiau įstatymo.
Platono mokinį Aristotelį (384-322 i.K.), 20 metų - iki pat įkūrėjo mirties - praleidusio Akademijoje, galima laikyti pirmuoju politologu. Jis ne tiek filosofavo, kiek detaliai analizavo polių politinį gyvenimą ir santvarką. Jo knyga Politika, nors ne visai uzbaigta (tai greičiau paskaitų konspektas) visiskai palyginama su XX amziaus pradzios politologijos vadovėliais.
Aristotelis pirmas visuomeninės minties raidoje pritaikė empirinį metodą - stebėjimą ir indukciją, savo darbuose apie valstybę rėmėsi labai plačia faktiska medziaga, palygindamas įvairių Graikijos polių valdymo ypatybes. Jis ne tiek filosofavo apie politiką, kaip tai darė jo mokytojas Platonas ir kiti pirmtakai, o atidziai stebėjo savo laikų politinį gyvenimą ir tuo remdamasis darė savo isvadas ir apibendrinimus. Jis skaitė politiką esant svarbiausia is visų menų ir mokslų, nes politikos tikslas yra piliečių "auksčiausia gerovė". Politika turi atlikti auklėjamąją funkciją, padėti pasiekti bendros gerovės ir teisingumo.
Politikoje Aristotelis sieja valstybės funkcijas ir tikslą su auksčiausiu natūraliu zmonių poreikiu - bendravimu ir gero gyvenimo siekimu. Jis teigia, kad valstybė atsiranda, kai keli kaimai susivienija į didesnę ir galinčią aprūpinti save bendriją. Kaip ir ikivalstybinės susivienijimo formos (seima, kaimas), ji yra natūralus vystimosi rezultatas. Tvirtindamas, kad valstybė yra "kokios nors rūsies bendrija", Aristotelis sutapatina ją su visuomene. Toks poziūris buvo būdingas antikiniais laikais. Valstybė anot Aristotelio yra auksčiausia visuomeninių rysių forma, ji turi būti teisybės ir bendros gerovės pasiekimo instrumentu. Valstybė yra (arba bent turi būti) laisvų, moraliai lygių piliečių rysys, veikiantis pagal įstatymus ir grindziamas susitarimu, o ne jėga. Zmogus savo prigimtimi yra valstybinis, politinis padaras, ir būtent tuo skiriasi nuo gyvulių: tas "kuris savo noru ar dėl atsitiktinumo neturi valsrybės, yra arba blogas zmogus, zvėris, arba dievas, stovįs auksciau humaniskumo". Valstybės gyvęnimo pagrindinė asis yra politika, kuri privalo padėti apriboti zemiausias, egoistines zmogaus prigimties apraiskas, padaryti zmogų kilnesniu, įtvirtinti proto viespatavimą. Aristotelio nuomone, tik atsiradus valstybei, sukuriamos sąlygos civilizuotam gyvenimui, sudaromos galimybės atsiskleisti aukstesniems sugebėjimams ir pilnai isreiksti zmogaus prigimtį. Todėl valstybė yra auksčiau seimos ir auksciau individo, nes pastariteji, kaip vieningo kūno dalys, negali egzistuoti, jei kūnas yra sunaikintas. Valstybė - tai piliečių parnerystė. Pilietybės gavimo kriterijai yra skirtingi, priklausomai nuo valdymo formos. Kaip taisyklė, pilietis yra asmuo, kuris gali dalyvauti, sprendziant valstybės reikalus.
Aristotelis pabrėzė, kad bendrai gyvenant yra neisvengiama ir būtina, kad vieni valdytų, o kiti būtų valdomi. Jo nuomłne zmonės skiriasi "nuo pat gimimo". Panaudodams du pagrindinius kriterijus: kiek yra valdančiųju, ir kieno interesus jie isreiskia, ir palyginės įvairų valstybių santvarką (jo nuomone idealios santvarkos nėra) Aristotelis pateikė naują valstybių klasifikaciją:
__________ ______ ____ __________ ______ ____ __
| | Isreiskia interesus |
| Valdo |__________ ______ ____ ______|
| | visų | savo |
|____________________|____________________|_____ _______ ______ ______|
| Vienas | Monarchija | Tironija |
| Nedaugelis | Aristokratija | Oligarchija | | Daugelis | Politėja (respublika) | Demokratija |
|____________________|__________ ______ ____ ____________|
Jei valstybė isreiskia visų interesus (monarchija, aristokratija, politėja) jos forma laikytina teisinga. Tironija, oligarchija ir demokratija yra "neteisingos" formos, nes valdančioji grupė vadovaujasi tik savo interesais.
Valstybės formų įvairovę Aristotelis aiskino tuo, kad kiekvienoje valstybėje yra daug skirtingų elementų, is kurių vienas tampa dominuojančiu. Jo nuomone geriausia valstybė - politėja - yra misri santvarka, subalansuotai derinanti oligarchijos ir demokratijos elementus. Jos socialinis pagrindas - gausi vidurinioji klasė: "Valdzia gali būti stabili tik ten, kur vidurinioji yra skaitlingesnė uz vieną ar abi kitas", t.y. turtuolius ir neturtėlius. (Beje, anksčiau ir Euripidas, teigė kad būtent vidurinioji klasė "gelbsti valstybes"). Todėl vidurinė klasė būtinai turi dalyvauti valdyme. Palyginės Graikijos polių formas, Aristotelis pazymėjo, kad daugumas konstitucijų yra arba demokratinės, arba oligarchinės, nes 1) vidurinė klasė yra beveik visur neskaitlinga; 2) viena is dviejų klasių - turto savininkai arba masės tampa dominuojančia jėga ir pakeičia santvarką savo naudai; 3) dominuojantys Graikijoje miestai-valstybės - Atėnai ir Sparta - primetė silpnesniems savo santvarką. Todėl optimali misri santvarka yra anot Aristotelio labai retas reiskinys.
Prisilaikydamas valstybių klasifikacijos schemos, Aristotelis atkreipė dėmesį į tai, kad politinė santvarka ir jos realus funkcionavimas yra skirtingi dalykai: formaliai demokratinė valdzia gali funkcionuoti kaip oligarchija, o oligarchija gali valdyti demokratiskai. Jis pirmas politinės minties istorijoje pazymi, kad kiekvienai santvarkai būdingos trys dalys: 1) patariamasis organas, kuris svarsto viesus reikalus (skelbia karą ar taiką, sudaro sutartis, leidzia įstatymus, paskiria pareigūns ir isklauso jų ataskaitas, tarnybos terminui pasibaigus); 2) pareigūnai, arba vykdomoji valdzia; 3) teismai. Kiekvienas is sių organų gali būti sudaromas demokratiskai arba oligarchiskai. Valdzių pasiskirstymo principas įsigalėjo tik naujaisiais laikais, praėjus 2000 metų po Aristotelio.
Skirtingai nuo Platono, Aristotelis buvo įsitikinės, kad nuosavybė, kaip taisyklė, turi būti privati, nes "kada kiekvienas turės savo interesus, zmonės maziau skųsis vienas kitu ir padarys daugiau pazangos, uzsiimdami kiekvienas savo reikalais". Kartu jis pabrėzė, kad svarbu isvengti pernelyg didelės turtinės nelygybės.
Aristotelis niekada nepuoselėjo idealios valstybės idėjos ir rėmėsi beveik isimtinai empiriniais faktais. Politinėje santvarkoje Aristotelis atiduoda pirmenybę įstatymams, kurie yra konstitucinio valdymo pagrindas ir būtina moralaus ir civilizuoto gyvenimo prielaida. Kadangi ideali valdymo forma nęgzistuoja, bet kokioje valstybėje galima revoliucija. Aristotelis isanalizavo jų priezastis ir priėjo isvados, kad revoliucijos dazniausiai įvyksta dėl yra kokios nors klasės ar grupės nepasitenkinimo, dviejų klasių konflikto, isorinių priezasčių, o demokratijose dėl demagogų įsigalėjimo. Siekiant stabilumo, ypatingą reiksmę turi auklėjimas. Kiekvienas pilietis turi būti mokomas tradicinių antikinei Graikijai dalykų: (1) skaityti ir rasyti, (2) gimnastikos, (3) muzikos ir, galbūt, (4) piesimo.
Aristotelis, kaip ir kiti graikų mąstytojai, laikė miestą-valstybę absoliučiai autonominiu vienetu ir tikėjo, kad polio valdovai turėjo pilną laisvę, priimant politinius sprendimus. "Tuo tarpu miesto-valstybės likimas is tikrųjų priklausė ne nuo ismintingo vidaus reikalų tvarkymo, o nuo tarpusavio santykių su visu kitu graikų pasauliu ir nuo Graikijos santykių sa Azija rytuose ir su Kartagina bei Italija vakaruose. Prielaida, kad miestas-valstybė gali pasirinkti savo gyvenimo būdą neatsizvelgdamas į sių uzsienio santykių brėziamas ribas, buvo is principo klaidinga. Platonas ir Aristotelis, kaip ir daugelis kitų protingų graikų, galėjo smerkti vaidingumą ir karingumą, būdingą graikų miestų tarpusavio santykiams, bet, kaip parodė gyvenimas, sios ydos buvo neisnaikinamos, kol miestai liko nepriklausomi" (Sabine & Thorson, 1995: 159).
Senovės Romos svarbiausias politologinis pasiekimas yra legalizmas - poziūris į valstybę kaip teisės kūrinį, piliečių teisinės lygybės pricipo fomulavimas, individo kaip juridinio asmens koncepcija. Is II-III ą. romėnų teisininkų darbų buvo sudaryti Digestai, kurie imperatoriaus Justiniano laikas buvo isleisti ir Justiniano (arba Romos) teisės pavadinimu vėliau buvo pagrindiniu teisės saltiniu Europoje iki pat XIX a. pradzios, kada pasirodė Napoleono kodeksas. Romėnų teisė skyrė privačią teisę ir viesąją, liečiančią valstybės reikalus teisę. Privačioji teisė buvo skirstoma į naturaliąją (jus naturale) - abstrakčius teisės principus, civilinę Romos (jus civile) teisę ir jus gentium - kitų tautų, gyvenančių imperijos ribose, paprotinę teisę.
Romėnai pripazino zmonių nelygybę: autoritetingi dėl savo intelekto ar uzimamos padėties individams buvo pripazinama dignitas, o kiti, turėję tik libertas - teisę daryti tai, kas neuzdrausta įstatymo, turėjo skaitytis su jų nuomone. Kita svarbi sąvoka buvo imperium, pradzioje reiskusi neribotą valdzią, o respublikos laikais įgavusi suvereniteto prasmę.
Markas Tulijus Ciceronas (106-43 p.K.): bene pirmas paskelbė, kad svarbiausia valstybės atsiradimo priezastis buvo poreikis apsaugoti nuosavybę. Respublika yra visų zmonių, viesas reikalas (res publica) ir rezultatas sutikimo teisės ir bendrų interesų klausimais. Teisės pagrindas yra teisingumas, kurio svarbiausias reikalavimas - nekenkti kitiems ir nepretenduoti į svetimą nuosavybę. Ciceronas pasiūlė savo valstybių klasifikaciją, isskyręs tris formas: karaliaus, optimatų (aristokratijos) ir liaudies (demokratija) valdzią. Demokratiją jis skaitė blogiausia forma, o geriausia jo nuomone yra misri forma, garantuojanti valstybės stabilumą ir teisinę piliečių lygybę. Tobuliausia ir stabiliausia valdymo forma jis skaitė Romos santvarką. Cicerono samprotavimuose yra taip pat tarptautinės teisės pradai: jis kalba apie "tautų teisę", poreikį vykdyti tarptautinius įsipareigojimus ir sutartis.
Cicerono dėka Europoje tapo plačiai zinoma stoikų (Seneca ir kt.) teisės doktrina, akcentavusi visuotinę prigimtinę teisę, kurios niekam nevalia atimti. Ciceronas rasė: "Vis dėlto yra tikrasis įstatymas, teisingas protas, - atitinkantis prigimtį, galiojantis visiems, nekintamas ir amzinas, įsakmiai raginantis atlikti pareigas, draudimais atgrasantis nuo piktadarysčių. Tačiau jo nurodymus ir draudimus visada vykdo dori zmones, o nedorėliai jų niekada nepaiso. Neleistina pakeisti sį įstatymą kitu, negalima pakeisti ir kurios nors jo dalies, neįmanoma jo panaikinti viso istisai. Nei senato, nei tautos negalime būti nuo sio įstatymo atleisti.., visas tautas visais laikais saistys vienas, amzinas ir nekintamas įstatymas, vienas bus ir tarsi bendras visų mokytojas ir valdovas Dievas, sio įstatymo kūrėjas, aiskintojas, leidėjas; kas jam nepaklus, bėgs pats nuo savęs ir, paniekinęs zmogaus prigimtį, taip kartu patirs auksčiausią bausmę, net jeigu ir isvengtų viso kito, kas laikoma bausmėmis" (Sabine & Thorson, 1995: 195-196).
Viduramziai ir Renesanso epocha
Viduramzių Europai buvo būdingas konfliktas tarp sekuliarinės (pasaulietinės, karaliskosios) ir baznytinės valdzios. Todėl politinėse diskusijose svarbiausias buvo klausimas, kokia is sių valdzių yra aukstesnė. Daugumas viduramzių mąstytojų - o tai buvo dazniausiai vienuoliai - sį klausimą sprendė baznyčios naudai. Aurelijus Augustinas (354-430), vienas is viduramzių pasaulėziūros kūrėjų, knygoje "Apie Dievo valstybę" (De civitate Dei) pabrėzia dvilypę zmogaus prigimtį, nes zmogus turi kūną ir sielą, susijusius atitinkamai su siuo ir kitu pasauliu. Todėl zmogus yra kartu sio pasaulio ir Dangiskosios valstybės (miesto) pilietis. Dievas davė zmogui laisvą valią, ir todėl atsiranda priestaravimas tarp Zemės, arba sėtono karalystės, sukurtos meile sau, uzmirstant dievą, ir Dangaus karalystės, sukurtos meilės Dievui, visiskai pamirstant save. Pirmoji karalystė anot Augustino ypač įsikūnijo Asirijos ir Romos imperijose, antroji, Kristaus karalystė - zydų tautoje, o vėliau baznyčioje ir sukriksčionintoje imperijoje. Dviejų karalysčių priespastatymas jau buvo zingsnis link atskirų Baznyčios ir valstybės sferų pripazinimo. Augustino nuomone baznyčia yra auksčiau "Zemės karalystės" ir auksčiau valstybės. Vertinga yra ta valstybė ir ta valdymo forma, kuri palaiko tesingumą ir pagarbą religijai. Nekriksčioniską valstybę Augustinas neskaitė tikrąja valstybe.
Tomas Akvinietis (1226-1274) traktatuose "Apie valdovų viespatavimą", "Teologjos suma" (Summa Theologica), sekdamas Aristoteliu, skaitė zmogų esant politiniu padaru ir skirstė valdymo formas į teisingas ir neteisingas. Jis aiskiai skyrė baznytinės ir sekuliarios valdzios veiklos sferas - atitinkamai zmonių sielas ir isorinę zmonių veiklą. Gyvenime svarbiausia sielos isganymas, todėl dvasinė valdzia auksčiau zemiskosios. Akvinietis teigė, kad religija, tikėjimas gali padaryti politiką kilnesne, doresne. Si jo tezė ne tik susilaukė teigiamo atgarsio pasaulietinėje tų laikų literatūroje, bet ir aktuali siandien. Akvinietis vystė koncepciją valdzios, kurią galima pavadinti teokratine. Valstybinę valdzią skaitė esant Dievo apsireiskimu, tačiau konkretus valdovas nėra Dievo paskirtas, todėl jei karalius baznyčios poziūriu daro pyktybes, liaudis turi teisę jį nuversti. Valdzia yra gauta is Dievo, tačiau valdymas yra tarnavimas ir atsakomybė visai bendruomenei. Zemiskojo valdovo funkcija yra padėti zmogaus laimės pamatus, palaikant taiką ir tvarką, priziūrint, kad būtų atliekamos visos reikalingos valstybės valdymo, teisingumo vykdymo ir gynybos pareigos, salinant visas kliūtis geram gyvenimui. (Sabine & Thorson, 1995: 276). Geriausia valdymo forma Tomas skaitė monarchiją, blogiausia - tironiją.
Baznyčios siekimą kontroliuoti pasaulietinę valdzią paneigė Dante (1265-1321), William of Ockham (1290?-1349). Pastarasis tvirtino, kad niekas neturi teisės valdyti be pavaldinių sutikimo ir kad "bet kokia tauta arba valstybė gali sukurti savo įstatymus ir isrinkti savo vadovą"
Niccolo Machiavelli (1469-1527) įtaka tolimesnei politinės minties vystymosi raidai isties milziniska, nors jis parasė ne itin daug, o labiausiai zinomas jo traktatas Valdovas (Il principe), adresuotas Lorenzo Medici, uzgrobusiam valdzią Florencijoje 1512 m., yra tik plona knygutė. (Kitas svarbus ir daugeliu atzvilgiu skirtingas darbas - Samprotavimai apie pirmąją Tito Livijaus dekadą - yra zymiai maziau skaitomas). "Machivaellio politiniai veikalai greičiau priklauso ne politinei teorijai, o diplomatinei literatūrai, kurios istisus tomus prirasė to meto Italijos rasytojai... Politikos tikslas yra issaugoti ir didinti pačią politinę galią, o vertinimo kriterijus jam yra sios veiklos sėkmė". Machiavellis nebuvo nei mokslininkas, nei filosofas, o greičiau įzvalgus patarėjas ir publicistas, vadovavęsis pirmiausia sveiku protu.
Machiavellio poziūriu zmonės yra blogos prigimties, egoistai, siekią galios ir turtų, ir jų tarpusavio kovą, gresiančia anarchija, gali apriboti tik stiprus valdovas. Nuo jo ir jo leidziamų įstatymų priklauso, kokia bus visuomenė:
"Reikia laikyti bendra taisykle stai ką: niekada nebūna arba retai kada būna taip, kad respublikoje arba karalystėje is pat pradzių būtų įvesta gera tvarka arba kad ta valstybė būtų visiskai pertvarkyta ir būtų atsisakyta visų senųju įstaigų, jeigu ją kūrė ne vienas zmogus. Taigi būtina, kad naują santvarką kurtų tik vienas zmogus, nuo kurio dvasios priklausytų visos naujos įstaigos".
Sumuojant:
Pirma, Machiavelli pirmas isskyrė politiką kaip atskirą zinių ir veiklos sritį. Jis kategoriskai atribojo politiką kaip analitinį, aiskinantįjį mokslą nuo moralės, reikalavo nepainioti pozityvias zinias apie tai, kas realiai egzistuoja su tuo, kas turėtų egzistuoti.
Antra, viespatavusiai teologinės valstybės koncepcijai jis priespastatė pasaulietinės valstybės koncepciją ir aiskino, kad politinės veiklos pagrindas yra konkretūs interesai, ypač turto siekimas ir savisaugos instinktas. Todėl jis patarė valdovams isnaudoti siuos zmonių polinkius, o taip pat jėgą ir gudrumą, siekiant savo tikslo: "Politikoje reikia būti lape, kad pamatyti spastus, ir liūtu, kad sumusti vilkus".
Trečia, labai svarbus Machiavelli nuopelnas yra tai, kad jis aiskiai atskyrė valstybę ir visuomenę, kurias jo pirmtakai sutapatindavo. Valstybė - tai ne polis, salis ar visuomenė, o ypatinga politinė organizacija, arba valdymo organų sistema. Todėl jis pirmas pradėjo analizuoti visuomenės ir valstybės vystymosi dėsningumus ir sąrysį.
Ketvirta, Machiavelli priėjo isvados, kad konrkečių valstybės formų įvairovę sąlygoja kovojančių jėgų balansas, jų tikslai, visuomenės organizacija ir įstatymų pobūdis. Čia jau galima kalbėti apie sociologinę politinio proceso analizę.
Penkta, Machiavelli pabėzė, kad valdymo formų keitimasis yra nuolatinis procesas. "Nuolat besikeisdamos, visos valstybės paprastai pereina is tvarkos būklės į betvarkę, o paskui grįzta is betvarkės prie naujos tvarkos".
Sesta, visų svarbiausių Machiavelli teiginių pagrindas yra situacijos sąvoka - reliatyvi ir dinamiska padėtis, neturinti nieko bendra su absoliučiomis ir statiskomis antikinių ir viduramzių autorių kategorijomis. Uz erdvės ir laiko ribų nėra jokios idealios santvarkos, yra tik santvarka, adekvatiska situacijai. Panasiai anot Machiavelli nėra gerų ir blogų metodų valdyti zmones, yra tik būdai, adekvatiski arba neadekvatiski situacijai.
Machiavellio poziūriai į politiką daznai vertinami kaip cinizmas, nesiskaitymo su priemonėmis apologetika. Terminas machiavellizmas tapo politinio cinizmo ir neisrankumo sinonimu, o pats Machiavelli neretai buvo laikomas sėtonu.
Jean Baudin (1530-1596) traktate Sesios knygos apie valstybę suformulavo pasaulietinę suvereniteto sąvoką, islikusią iki sių dienų. Jo nuomone, suverenitetas yra "absoliuti ir amzina valdzia, priklausantti valstybei". Pirmas suverenaus valdovo pozymis yra galia deklaruoti įstatymus, privalomus visiems piliečiams, ir būtent si teisė apjungia kitas suvereniteo teises ir ypatybes: teisę skelbti karą ir sudaryti taiką, perziūrėti teismų psrendimus, skirti bet kokio lygio valdininkus, nustatinėti mokesčių dydį, pinigų vertę ir t.t. Piliečius sieja vienas būtinas bruozas - paklusnumas suverenui, visi kiti bendrumo pozymiai - kalba, religija, vietiniai papročiai ir t.t - nėra būtini. Baudinas labai aiskiai skyrė valstybę kaip suverenios galios turėjimą, ir valdzią - aparatą, per kurį ta galia realizuojama. Pati valstybė - tai teisinis valdymas, kurio tikslas yra garantuoti zmonių teises ir laisvę. Monarchijoje karaliaus valdzią, taip pat mokesčių apimtį, turi apriboti luomų atstovai.
Naujieji laikai
Thomas Hobbes (1588-1679) daugelio laikomas siuolaikinės politiologijos kaip mokslo pradininku. Svarbiausieji jo darbai: Human Nature, or the Fundamental Elements of Policy; De corpore politico, or the Elements of Law, Moral and Politic (1650), De cive (Apie pilietį, 1642) ir kt., reiksmingiausias veikalas Leviathan, or The Matter, Forme and Power of a Commonwealth, Ecclesiastical and Civill (Leviatanas, arba Baznytinės ir pasaulietinės valstybės medziaga, forma ir valdzia, 1651).
Hobbeso filsofiją, kurioje centrine sąvoka buvo visuotinis gamtos faktas - mechaniskas judėjimas ir jo dėsniai, galima apibūdinti kaip materializmą. Jis tvirtino, kad valstybė yra rezultatas sutarties, kurią zmonės sudarė tarpusavyje, siekdami garantuoti taiką ir saugumą. Nesantaika ir aistros kyla siekiaņt valdzios, turtų, zinių ir garbės. "Kada zmonės gyvena be valdzios, kuri visiems jiems įkvėptų baimę, jie yra karo būklėje, ir tai yra karas kiekvieno pries kiekvieną".Vadovaudamiesi savisaugos motyvu zmonės perdavė valdovui dalį savo teisių, tačiau uz tai įpareigojo jį palaikyti taiką ir gerovę. Sitokį teisių perdavimą Hobbes vadino sutartimi (contract). Valdzią jis tapatino su jėga, nes "susitarimai be kalavijo tėra zodziai ir apskritai neturi galios apsaugoti zmogų". "Vienintelis būdas įsteigti tokią bendrą valdzią, kuri įstengtų apginti zmones nuo svetimsalių įsiverzimo, neleistų jiems skriausti vienas kito ir uztikrintų jiems tokį saugumą, kad jie galėtų misti savo triūsu ir zemės vaisiais ir gyventi patenkinti - tai sutelkti visą valdzią ir galią vieno zmogaus arba zmonių susirinkimo... rankose; kitaip tariant, paskirti vieną zmogų ar zmonių susirinkimą atstovauti jiems... Kai sitaip atsitinka, tai daugybė zmonių, sitaip susivienijusių viename asmenyje, vadinami valstybe, lotyniskai civitas. Taip atsiranda tas didysis Leviatanas, arba, tiksliau, jei kalbėsime pagarbiau, tas mirtingasis dievas, kuriam mes, valdomi nemirtingojo dievo, turime būti dėkingi uz taiką ir mūsų apgynimą" (FICh, 1986, p. 267). Hobbeso nuomone, "valstybė yra vienas asmuo, uz kurio veiksmus dėl tarpusavio susitarimo vienas su kitu tapo atsakinga didziulė dauguma zmonių, kad jis galėtų taip panaudoti visų jų galią ir isteklius, kaip jam atrodys naudinga jų taikai ir bendram gyvenimui".
Hobbes buvo absoliučios monarchijos salininkas ir kategoriskai atmetė bet kokį valdzios pasiskirstymą. Jis buvo įsitikinės, kad piliėčių polinkis patiems vertinti valdzios veiksmus gali atnesti tik zalą. Jo filosofija buvo individualizmas: yra tik individai, kurie siekia gerbūvio ir saugumo, o tokios sąvokos, kaip visuomenės gėris, bendra valia yra tik fikcijos.
Daugeliu atzvilgių priesingus poziūrius dėstė John Locke (1632-1704). Jo nuomone prigimtinė būklė nėra kiekvieno kova pries kiekvieną, o atvirksčiai - "taikos, geros valios, tarpusavio pagalbos ir saugos" būklė. Siekdami geriau apsaugoti savo prigimtines teises, zmonės vienijasi į bendruomenę, politinę visuomenę susitarimo pagrindu. Auksčiausia yra įstatymų leidziamoji valdzia, tačiau ir jos kompetencija turi būti ribota (pav., ji negali atimti nuosavybės be sutikimo). Ji nustato vykdomosios valdzios kompetenciją. Valstybė turi tarnauti visuomenei, gindama jos prigimtines teises issaugoti gyvenimą, laisvę ir nuosavybę. "Pagrindinis ir svarbiausias tikslas zmonių, susivienijusių į valstybę ir paklūstančius vyriausybės valdziai, yra savo nuosavybės issaugojimas".Jei valdzia nevykdo sių funkcijų, tauta ne tik gali, bet ir privalo ją nuversti ir sukurti naują vyriausybę. Tokiu būdu Locke suformulavo konstitucinės monarchijos ir liberalizmo pagrindus.
Charles Louis Montesquieu (1689-1755). Apie įstatymų dvasią (De l'Esprit des Lois, 1749) - vienas is zymiausių klasikinės politinės minties kūrinių. Sioje knygoje jis vysto sociologinę valdzios ir teisės teoriją, parodo, kad jų struktūra priklauso nuo tautos gyvenimo sąlygų: klimato ir dirvozemio, veikiančius mentalitetą, menų ir ekonomikos būklės, psichinio ir moralinio temperamento, politinės santvarkos formų, įpročių. Svarbiausias jo tikslas buvo issiaiskinti, kokios sąlygos reikalingos laisvės issaugojimui.
Montesquieu atmetė madingą tais laikas sutartinę valstybės kilmės teoriją ir skaitė, kad valstybė yra karų isdava. Laisvė ir lygybė jo nuomone yra baziniai zmogaus prigimties bruozai ir todėl pagrindinis teisės, o kartu ir "valstybinio proto" (raison d'etat) saltiniai. Laisvę jis suprato kaip protingos sutarties būklę ir skyrė ją nuo nepriklausomybės: "valstybėje, kurioje yra įstatymai, laisvė reiskia galimybę daryti tai, ko reikia norėti, ir nebūti verčiamam daryti tai, ko nereikia norėti". Laisvė galima tik tokioje valstybėje, kurioje veikia valdzių atskyrimo principas, kurį jis dėsto XI knygoje, pasiremdamas Anglijos politinės sistemos interpretacija. Sio principo uzuominų galima įzvelgti jau Platono misrios santvarkos, aprasytos Įstatymuose, ir Aristotelio koncepcijose, tačiau Montesquieu pirmas aiskiai suformulavo valdzių atskyrimą į tris sakas, kiekviena is kurių apribojama juridiskai ir funkcionuoja kaip atsvara valdzios organų sistemoje: "Kad nebūtų galimybės piktnaudziauti valdzia, reikalinga tokia tvarka, kuriai esant skirtingos valdzios sulaikytų viena kitą... Jeigu įstatymų leidimo ir vykdomoji valdzia bus vieno asmens ar įstaigos rankose, laisvės nebus... Nebus laisvės ir tuo atveju, jei teisminė valdzia neatskirta nuo įstatymų leidimo ir vykdomosios valdzios". Detaliai skirtingų valdzių sąveikos Montesquieu neanalizavo ir neabsoliutizavo jų atskyrimo, pazymėdamas, kad legislatyvinė valdzia privalo atsizvelgti į vykdomosios valdzios poreikius ir turi naudotis ypatingomis teisminėmis galiomis, o vykdomoji valdzia issaugoja veto teisę įstatymų leidimo sferoje.
Bene svarbiausiu XVIII-XIX a. politinės minties vystymosi rezultatas buvo liberalizmo susiformavimas. Plačiau liberalizmas nagrinėjamas skyrelyje apie politines doktrinas. Čia gi svarbu pazymėti, kad liberalizmas ypač intensyviai vystėsi Anglijoje. Ypatinga reiksmę formuluojant liberalizmo doktriną turėjo teisininko Jeremy Benthamo Fragmentas apie valdzia (Fragment on Government), kuriame issakoma mintis, kad valdzios pagrindas yra ne susitarimas, o zmonių poreikiai, pirmiausia jų laimės siekimas, ekonomistų Adamo Smitho Tautų turtas (Wealth of nations), Davido Ricardo Politinės ekonomijos principas (Principles of Political Economy, 1817), suformulavusių principą laissez faire - valstybės nesikisimo į rinkos ekonomiką normą. Galiausiai John Stuart Mill esė Apie laisvę (On Liberty, 1859), Apie atstovaujamąją valdzią (Considerations on Representative Government) suformulavo svarbų liberaliniį principą, kad zmogus, prisilaikantis skirtingos nuomones, turi teisę būti įtikintas, tačiau negali būti visuomenės, bet kokios daugumos, verčiams keisti savo poziūrius.
Amerikos politinė mintis
Thomas Jefferson (1743-1826), Virginijos advokatas, Nepriklausomybės deklaracijos (1776 07 04) autorius (tada jam buvo 33 metai), vėliau tapo trečiuoju JAV prezidentu (1801-1809).
JAV nepriklausomybės deklaracija prasideda zodziais: "Mes skaitome akivaizdziomis tiesas: kad visi zmonės yra sutverti Kūrejo lygiais ir apdovanoti neatimomis teisėmis, tarp kurių yra teisė į gyvenimą, į laisvę ir laimės siekimą; kad sių teisių issaugojimui zmonės sukuria vyriausybes, kurių teisinga valdzia grindziama valdomųjų sutikimu; kad, jeigu kokia nors valstybinė santvarka pazeidzia tas teises, liaudis turi teisę pakeisti ją arba sugriauti ir sukurti naują santvarką...". Tai buvo pirmas zmonijos istorijoje juridinis dokumentas, įtvirtinęs liberalizmo, tautos suvereniteto ir zmogaus teisių principus kaip politinio gyvenimo normą. Deklaracija tapo pavyzdziu Prancūzijos 1789 m. Zmogaus ir piliečio teisių deklaracijai ir orientyru demokratiniams judėjimams visame pasaulyje.
James Madison (1751-1836), vienas is JAV konstitucijos projekto autorių ir artimiausių Jeffersono padėjėjų, ketvirtasis salies prezidentas (1809-17), gilus civilinės teisės ir konstitucinės teorijos zinovas. Jo didziulis nuopelnas yra tai, kad juridiskai įtvirtino Nepriklausomybės deklaracijoje paskelbtus principus, sukūrė konkretų valdzių atskyrimo principą, ypač legislatūros, egzekutyvos ir teisinės valdzios balansą. Iki siol reiksmingi jo suformuluoti rinkimų pravedimo principai, mazumų teisių ir laisvių garantijos. JAV konstitucijoje taip pat pirmą kartą aiskiai apibrėzta federalinės valdzios ir valstijų kompetencija.
Dominavusi XVII-XVIII ą. liberalinė demokratinė kryptis aiskiai atspindėjo augančio trečiojo luomo siekimus, nesuderinamus su absoliutizmu. Atokiai stovi radikali demokratinė pakraipa, asocijuojama su Jean-Jacques Rousseau (1712-1778) vardu.
Jo traktatas Visuomenės sutartis, arba politinės teisės principai prasideda zodziais: "Zmogus gimsta laisvas, tuo tarpu jis visur supančiotas". Skirtingai nuo kitų Svietimo epochos mąstytojų, Rousseau kritiskai ziūrejo į proto galimybes, skaitė, kad protas yra griaunantis, nes naikina pagarbą, ir labiau vertino jausmus ir moralinę intuiciją. Jo zodziais, "mąstantis zmogus yra sugadintas gyvūnas", mokslas - tusčio smalsumo vaisius, atimantis tikėjimą. Grynos moralinės dorybės būdingos paprastai liaudziai.
Jo nuomone zmonių bendruomenė yra svarbiausias dorinantis veiksnys, nes is jos individai gauna savo moralinius ir dvasinius sugebėjimus ir tampa zmogiski. Is čia pilietybės sąvokos svarba. Rousseau postuluoja bendros visų piliečių - bendruomenės narių auksčiausiąją valią, kuriai turi besąlygiskai paklusti kiekvienas, ir kartu kalba apie neatimamas individo teises. Taip atsirado laisvės paradoksas: "jeigu kas nors atsisakys paklusti bendrai valiai, visas organizmas privers jį tai padaryti; sitai reiskia, kad jį jėga privers būti laisvą".
Bendroji valia, anot Rousseau, yra visada teisinga. Auksčiausia valdzia priklauso tik tautai ir negali būti atstovaujama, deleguota kokiom nors instancijoms ar institucijoms. "Liaudies deputatai nėra ir negali būti jos atstovais, jie yra tik įgaliotiniai, jie negali priimti jokių galutinių sprendimų. Bet koks įstatymas, jei jo nepatvirtino betarpiskai pati liaudis, yra negaliojantis, tai apskritai ne įstatymas."Vienintelė laisva valdzia yra tiesioginė demokratija, įstatymai turi būti priimami plebiscito būdu. Tokiu būdu valdzia tampa liaudies valios įsikūnijimu, jokios garantijos pries suverenią valdzią nėra reikalingos.
Stokią laisvės ir valdzios sampratą labai pamėgo radikalai (Robespierre: "Mūsų valia yra bendroji valia"), nacistai ir komunistai ("Partijos valia - liaudies valia").
Utopinis socializmas
Thomas More (1478-1535) politinėje satyroje Utopia (1516) vaizduoja idealią valstybę, kurioje nėra privačios nuosavybės, visi darbingi piliečiai uzsiima fiziniu darbu, o valdininkai renkami liaudies ir atsiskaito pries ją. Valstybės galva yra renkamas kunigaikstis, kuris, kaip ir kiti funkcionieriai, yra skaitomas liaudies tarnu. Gamybą ir prodktų paskirstymas yra isimtinėje valstybės kompetencijoje. More manė, kad visų blogybių priezastis yra privati nuosavybė, aristokratijos ir dvasininkijos parazitizmas, o valstybė yra ne kas kita, kaip "savotiskas sąmokslas turtuolių, valstybės vardu ir prisidengdami ja ginančių savo asmeninę naudą". Panasaus modelio visuomenę pavaizdavo Tommazo Campanella (1568-1639) "Saulės mieste", kur viskas bendra (net drabuziai), visi be isimties dirba (po 4 valandas).
Henri Saint-Simon (1760-1825) siūlė įgyvendinti principą: dvasinė valdzia - mokslininkams, pasaulietinė - verslininkams, o liaudziai - teisė rinkti valdovus. Politikos vaidmuo tokioje visuomenėje būtų sumazintas iki minimumo ir apsiribotų gamybos valdymu. Jis skaitė, kad įvesti tokią santvarką galima be revoiliucijų, apsiribojant feodalų nusalinimų nuo valdzios ir jos perdavimu pramoninkų Sąjungai. Konkrečius visuomenės pertvarkymo projektus, turinčius garantuoti "didziausią naudą didziausiam skaičiui zmonių" jis siūle įvairiems Eropos salių karaliams, tačiau tie jais nesusideomėjo.
Francois Marie Charles Fourier (1772-1837) įsivaizdavo, kad ateityje zmonės gyvens falangose - agrarinėse pramoninėse draugijose, kurių nariai (1500 zmonių) kartu gyvens dideliame name, 5/12 pajamų skirs darbo uzmokesčiui, 3/12 - kapitalui, 4/12 - talentams. Bet kokia politiką jis skaitė bergzdzia ir tvirtino, kad nei respublikinė valdymo forma, nei visuotinė rinkiminė teisė nepakeis egzistuojančios tvarkos ir nepagerins darbo zmonių padėties.
Anglas Robert Owen (1771-1858) taip pat dėl visų blogybių kaltino privačią nuosavybę ir manė, kad kapitalizmą neisvengiamai pakeis nauja santvarka. Jis siūlė ir bandė organizuoti darbo bendrijas - komunas, arba komunistines gyvenvietes ir svarbiausiu politiniu uzdaviniu skaitė profsąjunginio ir kooperatinio judėjimo vystymą. Jo numone, sukurti naują visuomenę galima revoliucingai pakeitus zmonių sąmonę ir pritraukiant turtingus ir įtakingus zmones.
|
