POLITINĖS SROVĖS
Liberalizmas
Liberalizmas yra ideologija ir politika, ginanti individualias zmogaus teises, laisvos rinkos ekonomiką su būdinga jai konkurencija, minimalų valstybinį reguliavimą ir nuosaikų reformizmą socialinėje sferoje. Kaip ideologija liberalizmas susiformavo griūvant feodalinei tvarkai ir įsitvirtinant kapiatalistiniams visuomeniniams santykiams. Jis buvo trečiojo luomo - daugiausia miestiečių - ideologija. Tarp liberalizmo klasikų yra daug plačiai zinoomų vardų: John Locke, Voltaire, Montesquieu, Immanuil Kant, Goethe, Diderot, Franklin Jefferson, Adam Smith, J.S.Mill (pastarajam priklauso populiari liberalizmo maksima: "Zmogus geriau, negu bet kokia vyriausybė, zino ko jam reikia").
Pagrindinės liberalizmo idėjos susiformavo XVIII a. antroje pusėje. Glaustai jos isdėstytos JAV Nepriklausomybės deklaracijoje (1767 m.) ir Prancūzijos revoliucijos metu priimtoje "Zmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje" (1789 m.). Pastarojoje sakoma: "Bet kokio politinio susivienijimo tikslas yra neatimamų zmogaus teisių gynimas. Tos teisės yra laisvė, nuosavybė, saugumas ir pasipriesinimas priespaudai". Pagrindiniai liberalizmo principai ankstyviausiai buvo įgyvendinti JAV, D.Britanijoje, Prancūzijoje, Nyderlanduose, Sveicarijoje, Skandinavijos salyse.
Kaip masinis judėjimas liberalizmas ypač stipriai isaugo Anglijoje ir Amerikoje. Anglijoje ypatingą reiksmę liberalizmo plitime suvaidino nonkonformistinės religinės sektos, siekusios apsaugoti savo laisvę ir teises, ir auganti vidurinioji klasė, o jo ideologijaa aiskiai suformulavo ir isplatino ir pavertė tikrai tautine filosofija radikalūs filosofai: XVIII a. pabaigos maastytojas
Svarbiausias liberalizmo principas yra zmogaus laisvė kaip būtina jo kitų teisių realizavimo prielaida. Liberalų poziūriu laisvė yra auksčiausia ir absoliuti vertybė, apribota tik viena sąlyga - nesikėsinti į kitų zmoni% 141v219b 1; laisvę, arba, kaip rasė Immanuil Kant, "mano laisvė baigiasi ten, kur prasideda kito zmogaus laisvė". Kitaip tariant, liberalizmas yra individualizmo politinė filosofija, kurios pamatu yra pagrindinių teisių triada: gyvenimo, laisvės ir nuosavybės teisės. Jų realizavimo sąlygos yra lygiateisiskumas, vienodos galimybės, teisinė valstybė, tolerantiskumas, mazumų teisių garantijos. Todėl liberalizmo negalima tapatinti su neribota laisve - atvirksčiai, atsakomybė uz savo veiksmus yra viena jo pagrindinių normų. Visi sitie principai tiesiogiai ar netiesiogiai susieti su sutartinių santykių tarp zmogaus ir valstybės koncepcija, anot kurios valstybė egzistuoja pirmiausia tam, kad būtų apgintos zmogaus laisvės. Tokiu būdu liberalizmas yra glaustai susietas su demokratija, viena neįmanoma be kito.
Ekonominės liberalizmo doktrinos pagrindiniai postulatai yra teisė į nuosavybę, laisva rinka, ekonominės veiklos nepriklausomybė nuo valstybės. Klasikinio liberalizmo poziūriu valstybė turi atlikti tik "naktinio sargo" vaidmenį - apsugoti nuosavybę. Tačiau nuosavybę liberalai neskaito absoliučia vertybe: ji suprantama kaip individo nepriklausomybės nuo valstybės, jos nesikisimo į zmogaus gyveimą garantija. Kaip sakė amerikiečių mąstytojas Henry Thoreau (1817-1862), "kuo maziau valdymo, tuo geriau" (the less government, the better). Tas pats principas isreikstas ir prancūzisku terminu laissez faire ("netrukdykite veikti").
Būdingas liberalizmui pliuralizmo principas apima visas sferas: politiką, ekonomiką, kultūrą, ziniasklaidą ir kt. Jo realizavimas praktikoje reiskia, kad sukuriamos ne tik sąlygos konkurencijai ir vystymuisi, bet ir padidėja visuomenės bei politinės sistemos sugebėjimas reaguoti į vidaus bei isorinės aplinkos pokyčius, lengviau įsisavinti naujoves.
XIX a. pabaigoje industrinėse salyse tapo aisku, kad laissez faire principas, neribojamas kapitalistinių santykių ir laisvos rinkos vystymasis neuztikrina liberalių vertybių įsigalėjimo, interesų harmonijos ir teisingumo didziulei gyventojų daugumai. Labai padidėjus socialinei diferenciacijai, liberalizmas is esmės gynė tik privilegijuotų, turtingųjų sluoksnių interesus. Todėl nemazos dalies filosofų, politologų, politinių veikėjų (John A.Hobson /1858-1940/, T.Green, Benedetto Croce, John Dewey) pastangomis įvyko klasikinio liberalizmo revizija, naujai buvo suformuluoti jo postulatai ir principai. Reformuotas liberalizmas buvo pavadintas naujuoju arba socialiniu liberalizmu. Jam būdinga:
- siekimas surasti optimalų laisvės ir lygybės santykį;
- valstybės politinio vaidmens socialinėje ir ekonominėje sferoje pripazinimas;
- socialinio teisingumo idėja, perimta is marksizmo ir socialdemokratijos;
- valstybės funkcijų isplėtimas, siekiant liberalių vertybių realizavimo, zmogaus teisės ir laisvių uztikrinimo.
Naujasis liberalizmas Vakarų Europoje faktiskai atsisakė laissez faire ideologijos ir valstybės kaip "naktinio sargo" koncepcijos. Ypač ryskus posūkis įvyko po ketvirtojo desimtmečio pradzioje vykusios pasaulinės depresijos: JAV prezidento (1933-45) demokrato Franklino D.Roosevelto (1882-1945) "naujasis kursas" (New Deal, 1933: socialinis draudimas, darbdavių piktnaudziavimo apribojimas, draudimas dirbti vaikams, viesųjų darbų /public works/ plėtra, paskolos savivaldoms), valstybinio reguliavimo įvedimas kitose salyse reiskė, kad paminėtus naujojo liberalizmo principus pradėta įgyvendinti.
Tačiau po Antrojo pasaulinio karo liberalizmas neteko savo vietos tarp svarbiausių politinių pakraipų. Spaudziant technologinio racionalizmo ideologijai ir realizuojant demokratijos principus, konservatoriai is desinės ir socialdemokratai (JAV - demokratai) perima pagrindinius liberalizmo postulatus, kurie tampa bendra parlamentinių partijų (isskyrus komunistines) nuosavybe, bendro socialinio konsenso pozymiu. Sestame - septintame desimtmetyje Vakaruose naujasis liberalizmas kiek atgijo, dabar Liberalusis internacionalas, įkurtas 1947 m. Oxforde, vienija virs 50 partijų. Tačiau daugumas jų (isimtys - JAV Demokratų partija, Japonijos ir Australijos liberalų partijos) siuolaikiniame pasaulyje faktiskai atrodo konservatyviomis.
Liberalizmo kaip politinės jėgos vaidmuo labai sumazėjo pirmiausia todėl, kad jo pagrindiniai principai issivysčiusiose salyse seniai įgyvendinti, į juos ziūrima kaip į savaime suprantamą civilizuoto gyvenimo normą. Kaip pasakė JAV sociologas R.Nisbet, "liberalizmo, kaip jį mes suprantame XX amziuje, vieta yra istorijos siukslyne". Tačiau sis verdiktas gali pasorodyti pirmalaikis. Po komunistinės sistemos, autokratinių rezimų įvairiose salyse (ypač Lotynų Amerikoje ir Azijoje) zlugiimo labai isaugo liberalizmo sąlininkų skaičius ir atsirado nauji milziniski plotai, kur jo idėjas dar reikia įgyvendinti ir įtvirtinti.
Konservatizmas
Siuolaikinio konservatizmo kaip ideologijos ir politikos istorija prasideda nuo Prancūzijos revoliucijos ir sietina su Edmundo Burke (1729-1797), klasikinio konservatorių teksto "Apmąstymai apie revoliuciją Prancūzijoje", Josefo de Maistre (1753-1821) ir Louis Bonald'o (1754-1840) vardais. Terminas paplito, kai rasytojas vikontas de Chateaubriand (1768-1848) pradėjo nuo 1815 m. leisti zurnalą Le conservateur. Zymiais konservatoriais buvo D.Britanijos premjeras Benjamin Disraeli (1804-1881, pavardė jaunystėje - d'Israeli), Vokietijos kancleris ir suvienytojas Otto von Bismarck (1815-1898).
Klasikinis konservatizmas atspindėjo daugiausia privilegijuotų sluoksnių, aristokratijos vertybes, orientacijas ir nuostatas. Konservatorių nuomone zmogus savo esme yra nuodėmingas sutvėrimas, o jo protas - ribotas. Todėl jie atmetė Svietimo epochos ir Prancūzijos revoliucijos idėjas, tapusią madinga visuomeninės sutarties koncepciją, kurios logiskas tėsinys buvo individo laisvė. Būdamas aritokratijos ideologija, konservatizmas savaip interpretavo zmogaus, visuomenės ir valstybės santykius. Konservatorių nuomone visuomenė savo prigimtimi yra linkusi į autoritarinį valdymą, ir todėl indidvidas turi paklusti visuomenei. De Bonaldas tiesiai skelbė: "Zmogus egzistuoja tik visuomenei, o visuomenė sukuriama tik sau". Tačiau toliau si idėja buvo vystoma anaiptol ne kolektyvizmo linkme. Mat, zmonės is prigimties nėra ir negali būti lygūs, todėl visuomenei ir valstybei turi vadovauti elitai, kitaip tariant aristokratija. Konservatoriai tikėjo, kad taikos ir tvarkos negalima issaugoti, jei nelaikomasi tradicijų, nepuoselėjamos ilgaamzės institucijos. Edmund Burke tvirtino, kad laisvė kaip ją suprato Prancūzijos revoliucijos ideologai, nieko bendra neturi su tikrąja laisve, kurią turi anglai papročių ir tradicijų dėka. Konservatoriai buvo įsitikinę, kad bet kokie visuomeninės santavarkos pertavarkymo projektai yra pavojingi, nes naujovių pasekmes sunku numatyti, tuo tarpu kai egzistuojančios institucijos, normos ir vertybės yra laiko patikrintos ir įrodė savo naudingumą. Tai, kas realiai egzistuoja, yra geriau, negu fantazijos ir utopijos, to kas patogu ir funkcionalu, nereikia atmesti tobulybės vardan.
Sioje logikoje aiskiai matomas būdingas konservatizmui realizmas, egzituojančios tikrovės pripazinimas, artimas garsiajai Hegelio formulei. Realizmo tęsinys yra pragmatizmas, teigiamas poziūris į kompromisą: geriau nuolaida oponentui, negu pragaistingas konfliktas, ypač revoliucija. Konservatoriai anaiptol neatmetė evoliucijos, palaipapsnio vystymosi koncepcijos, pabrėzdami tik, kad is praeities reikia būtinai issaugoti viską, kas yra naudinga ir vertinga: tautinius papročius, tradicijas, religiją, "tautos dvasią". Tokios nuostatos darė konservatizmą patraukliu ne vien aristokratijai, bet ir platesniems sluoksniams - valstiečiams, vidutinėms miestiečių klasėms. Tautiniu tradicijų kultas kaip konservatizmo bruozas labai būdingas tautiniams sąjūdziams, kurie savo esme yra protesto judėjimai pries svetimos kultūros spaudimą.
Pragmatiskos nuostatos labai prevertė konservatoriams, industrinių pilietinių visuomenių formavimosi metu. XIX a. antroje pusėje ir ypač XX amziuje konservatizmas labai pasikeitė ir net atsisakė kai kurių savo svarbiausių postulatų. Konservatoriai pripazino laisvos rinkos santykius, konstitucionalizmą, atstovaujamo valdymo principus, parlamentarizmą, ideologinį pliuralizmą, technokratizmą, gerovės valstybės (welfare state) koncepciją. Lankstumas, pragmatizmas ir sugebėjimas adaptuotis sudarė svarbias konservatizmo atgimimo prielaidas ir astuntame bei devintame XX a. desimtmečiuose. Prie "naujųjų desiniųjų", kaip dabar vadinami konservatoriai (dar kitaip - neokonservatoriai) prisijungė nemaza buvusių liberalų ir net socialdemokratų. Pries mazdaug 20-25 metus konservatoriai konservatorių partijos atgavo valdzią Vokietijoje, D.Britanijoje, Prancūzijoje, padidino savo įtaką Skandinavijos salyse ir tuo sustabdė vykusį nuo septintojo desimtmečio Europos "kairėjimą". Būtent tuo laikotarpiu iskilo tokie zymūs konservatorių lyderiai, kaip Ronald Reagan (g. 1911), Margaret Thatcher (g. 1925), Helmuth Kohl (g. 1930). Desimto desimtmečio pabaigoje svytuoklė pradėjo judėti atgal ir kairieji vėl atgavo prarastas pozicijas daugumoje Vakarų Europos salių, taip pat kai kuriose postkomunistinėse valstybėse (Lenkijoje).
1983 m. įsteigta Tarptautinė demokratinė sąjunga, vienyjanti Vakaru Europos konservatorių partijas, Respublikonų partiją (JAV), Japonijose Liberalų demokratų partiją, Australijos konservatorius.
Neokonservatoriai yra konceptualiniai skeptikai, jie neiesko fundamentalių principų, todėl kai kurių politiologų nuomone jie apskritai neturi jokios ideologijos. Tačiau paradoksaliausia tai, kad būtent jie tapo permainų iniciatoriais tuo momentu, kada kuriantis postindustrinei visuomenei, prasidėjus energetinei krizei (kai 1973 m. arabų salys keliskart pakėlė naftos kainą) ir pablogėjus ekologinei situacijai issivysčiusiose salyse labiausiai prireikė skubių reformų. Iskėlę "konservatyvaus atsinaujinimo" sūkį ir ivykdę reformas įvairiose srityse, konservatoriai įrodė, kad reikalui esant jie gali būti radikalesniais reformatoriais, negu partijos, besiskelbiančios reformistinėmis.
Dabartiniai konservatoriai daug dėmesio skiria kultūrai ir kultūrinėms tradicijoms. Jiems būdinga paprastesnio, labiau organizuoto ir homogenisko pasaulio nostalgija. "Mūsų sūkiai remiasi ne ekonominėmis teorijomis, o religija", raso vienas jų ideologų. Vokietijoje, Prancūzijoje konservatoriai propaguoja senosios Europos kaip graikų, lotynų, keltų, germanų ir slavų kultūrų liejinio, kviečia net atsisakyti judėjų ir kriksčionių tradicijų ir atgaivinti pagoniskosios Europos vertybes. Įsitikinę, kad kiekvienai rasei būdingi savi "genetiniai polinkiai", naujieji desinieji neigia universalią etiką, pabrėzia kiekvienos tautos kultūrinė specifiką. Akcentudodami grupines vertybes ir interesus, kai kurie jų neigia individualias teises bei laisves ir tvirtina, kad zmogus gali būti laisvas tik kaip kolektyvo (pirmiausia tautos) narys. Prancūzijos gaulle'istai atmeta būdingus liberalizmui egoizmą ir individualizmą, technokratiją, jų doktrinoje svarbiausią vietą uzima prancūzų tautos prioritetas ir Prancūzijos didybė. Britanijos konservatoriai-tradicionalistai didziausiomis vertybėmis skaito įstatyma ir tvarką, autoritetą ir drausmė; apie Britanijos didybė jie nekalba, nes tai anglams yra aksioma, savaime suprantamas dalykas.
Konservatorių nuomone visuomenė yra dvasinė realybė ir kartu labai trapi struktūra. Todėl norint uztikrinti jos stabilumą saugiau vadovautis praejusių kartų ismintimi, o ne spręsti kiekvieną klausimą savo nuomone ir protu, arba pagal abstrakčias teorijas, schemas ar kazkokius fundamentalius principus. Jų nuomone istorinė patrirtis parodė, kokios pavojingos gali būti revoliucijos ir įvairūs socialiniai eksperimentai, neribota laisvė, kurios pasekme daznai yra chaosas ir anarchija.
Socialdemokratija
Socialdemokratija yra XIX a. darbininkų ir socialistinio judėjimo dėsningas rezultatas. Vystantis parlamentarizmui ir augant profsąjungų bei socialistinių partijų įtakai, dalis jų lyderių atmetė Karlo Marxo idėją, kad kapitalizmas turi būti likviduotas revoliucijos isdavoje ir tokiu būdu sukurta socialistinė visuomenė. Socialdemokratai skelbė, kad daugumas darbininkų klasės reikalavimų gali būti įgyvendinta taikiu, parlamentiniu būdu. Galutinis skilimas tarp socialdemokratų ir komunistų įvyko po bolsevikinio perversmo Rusijoje ir III Komunistinio internacionalo įsteigimo 1919 m. (paleistas 1943 m. Maskvos nurodymu).
Pradinę socialdemokratinę koncepciją XIX a. viduryje sufromulavo L. von Stein'as. Ji numatė darbininkų judėjimo politinę, ekonominę ir kultūrinę integraciją į politinę sistemą. Tačiau socialdemokratinės teorijos pradininku skaitomas Eduardas Bernsteinas (1850-1932), kuris atmetė proletariato diktatūros idėją, įrodė poreikį įsijungti į parlamentinę veiklą ir skaitė, kad dėl ekonominių dėsningumų ir demokratijos vystymosi dėka kapitalizmas gali taikiu būdu transformuotis į socializmą. Toliau sias idėjas vystė austromarksistai Otto Bauer, M.Adler, Karl Renner, Rusijos mensevikai (G.Plechanov, 1856-1918) ir taip vadinamieji legalieji marksistai (P.Struvė). Tačiau programiniuose daugumos socialdemokratinių partijų dokumentuose taikaus perėjimo koncepcija buvo uzfiksuota tik po Antrojo pasaulinio karo, 1951 m. įkūrus Socialistinį internacionalą (Socinterną). Dabar sioje tarptautinėje organizacijoje yra virs 50 partijų. Tarp zymiausių veikėjų - Vokietijos SDP lyderis, buvęs (1969-1974 m.) kancleris, vėliau Socinterno prezidentas, Nobelio taikos premijos (1971) laureatas Willy Brandt (1913-92), Prancūzijos prezidentas (1981-1996 m.) Francois Mitterand (1916-1996), Svedijos premjeras Ulof Palme (1927-1986), Austrijos federalinis kancleris (1970-1983) Bruno Kreisky.
Pagrindiniai socialdemokratijos postulatai:
politinėje sferoje - zmogaus teisių ir laisvių, atstovaujamos pliuralistinės demokratijos ir teisinės valstybės principų realizacija;
ekonominėje sferoje - visuomenės interesų prioritetas pries privačius interesus, misri ekonomika (privati, valstybinė ir visuomeninė nuosavybė), demokratinė ekonomikos kontrolė;
socialinėje sferoje - laisvės, socialinio teisingumo ir lygybės principų įgyvendinimas.
Siuos principus pradėta placįiai realizuoti, kai socialistai atėjo į valdzią Danijoje (1929 m.), Svedijoje ir Norvegijoje (1932 m.). Per keletą desimtmečių issivystė taip vadinamo funkcionalaus arba svediskojo (skandinaviskojo) socializmo modelis. Skandinavijos socialdemokratinė valdzia per trumpą laiką sukūrė labai efektyvią ekonomiką ir uztikrino beveik visiską uzimtumą. Tačiau svarbiausias svediskojo socializmo bruozas, skiriąs jį nuo kitų issivysčiusių salių, yra nacionalinių pajamų perskirstymas socialinio teisingumo tikslais. Tam skiriama iki 1/3 BVP, o rezultatas - Skandinavijos salyse nėra skurstančių sluoksnių, sukurta efektyviausia pasaulyje socialinio aprūpinimo sistema ir pasiektas aukstas ne tik pragyvenimo, bet ir kultūrinis lygis.
Pastaraisiais desimtmečiais socialdemokratija atsikrato marksizmo likučių, palankiai ziūri į privačią nuosavybę, rinkos ekonomiką, politinį pliuralizmą, pabrėzia, kad laisvė yra svarbiausias socializmo tikslas. Socialdemokratai skaito tikslingu valstybinį ekonomikos reguliavimą, socialinę pagalbą neturtingiesiems, gerbūvio valstybę. Neokonservatizmo įtakoje socialdemokratiniame judėjime sustiprėjo desinysis jo sparnas: pasisakoma uz valstybinio ekonomikos reguliavimo sumazinimą, poreikį denacionalizuoti atskiras ūkio sakas, skelbiamaa, kad gerbūvio valstybę turi pakeisti gerbūvio visuomenė (pav., "naujasis svediskas modelis"). Viena is socialdemokratijos nutolimo nuo socializmo priezasčių nedvejotinai yra "realaus socializmo" Sovietų Sąjungoje ir Rytų Europoje zlugimas.
Atsisakę radikalių permainų, pastaraisiais metais socialdemokratai atgavo prarastas pozicijas ir grįzo į valdzią daugumoje Vakarų Europos salių. Paskutinė jų pergalė - laimėti rinkimai Vokietijoje (1998 09 27), kai jie gavo 41% balsų (CDU - 29, CSU - 6.7%, zalieji - 6.7, FDP - 6.2, PDS - 5.2% ) ir 298 vietas Bundestage (buvo 252) [CDU, anksčiau turėjusiai 244, beliko 198, CSU - 47 (buvo 50), zalieji - 47 (49), FDP - 44 (47), PDS - 35 (30)]. CDU/CSU valdė 16 metų, H.Kohlis (68), nors ir nepadarė, nė vienos rimtos politinės klaidos, daugumai nusibodo. G.Schroeder (54) pasisako uz atsinaujinimą, ekonomikos liberalizavimą ir privatizavimą, thatcherizmą su zmogiskuoju veidu. Jo sesėliniame kabinete kaip ekonomikos ministras figūravo M.Steuman - nepartinis milijonierius.
Komunizmas ir socializmas
Terminą "socializmas" (nuo lot. socialis - visuomeninis) pirmieji pradėjo vartoti jau minėtas Saint Simon ir kriksčioniskojo socializmo ideologas Pierre Leroux (1797-1871). Revoliucinio perėjimo is kapitalizmo per proletariato diktatūrą į socializmą vadovaujant darbininkui klasei , idėją suformulavo Karl Marx ir Friedrich Engels "Komunistų manifeste" (1847 m.). Komunistinės ideologijos, paskelbtos moksline teorija, pagrindiniai saltiniai anot Vlddimiro Uljanovo-Lenino (1870-1924) buvo utopinis socializmas, anglų klasikinė politekonomija ir vokiečių filosofija, ypač Hegelio dialektikos ir Ludwigo Feuerbacho (1804-1872) materializmo junginys.
Marxas rasė apie savo sukurtą istorijos filodofiją: "Ką as esu padaręs nauja, buvo įrodymas: 1) kad klasių egzistavimas tėra susijęs su tam tikromis istorinėmis gamybos raidos fazėmis, 2) kad būtinas klasių kovos rezultatas yra proletariato dikratūra, 3) kad, esant siai diktatūrai, bus panaikintos visos klasės ir pereita į neklasinę visuomenę". Marx kategoriskai atmetė popularius savo bendraamzių teiginius, kad valdymo formas ir teisnius santykius visuomenėje determinuoja zmogaus prigimtis arba yra sutarties rezultatas. Jo nuomone, socialinė struktūra ir politinės sistemos pagrindai priklauso nuo materialinių gyvenimo sąlygų, pirmiausia nuo gamybinių santykių, kurie deteminuoja ir zmonių maastymą, tame tarpe religiją, moralę, teisę. Vadovaujantis sia ekonominio determinizmo logika buvo sukurta "socialinių ekonominių formacijų" kaitos schema: pirmykstė bendruomenė (arba pirmykstis komunizmas) - vergovinė santvarka - feodalizmas - burzuazinė (kapitalistinė) santvarka - socialistinė (komunistinė) santvarka. Socialistai skaitė sią schemą istorijos įstatymu, o "mokslinį komunizmą" - vienintele moksline socialine teorija.
Komunistinės ideologijos kūrėjai buvo įsitikinę, kad kapitalizmo vystymosi neisvengiamas rezultatas yra visuomenės poliarizacija į dvi priesiskas klases - burzuaziją ir proletariatą, ir kartu gamybos jėgų progresas tampa nesuderinamas su kapitalistiniais gamybos santykiais (privačia nuosavybe). Todėl jų nuomone proletariato pergalė, o kartu ir klasinės visuomenės likvidacija, yra istoriskai determinuoti. Patys stebėję 1848 m. antifeodalines revoliucijas Europoje, Marx ir Engels manė, kad panasiu būdu įvyks ir socialistinės revoliucijos. Jų pergalei reikalinga viena svarbi prielaida - revoliucijos turi įvykti vienu metu daugumoje issivysčiusių kapitalistinių saliu, nes priesingu atveju "tarptautinė burzuazija" revoliuciją nuslopins.
Uzsiėmę kapitalizmo (tiksliau jo britaniskojo varianto) analize, naujos teorijos klasikai net bendrais bruozais nenurodė, kaip funkcionuos būsimoji komunistinė visuomenė, kaip bus įgyvendinama lygybė, kokios bus valdzios funkcijos, ką reiskia svarbiausias komunizmo postulatas "Is kiekvieno - pagal sugebėjimus, kiekvienam - pagal poreikius".
Praktiskai tuos klausimus sprendė rusiskasis marksizmo variantas, pavadintas marksizmu-leninizmu, arba - su neigiamu atspalviu - bolsevizmu.
V.Leninas - labai ryskus politinis lyderis ir publicistas, tačiau geriausiu atveju vidutinis teoretikas, papildė savo pirmtakų "teoriją" profesionalių revoliucionierių partijos - darbininkų klasės avangardo teorija (anot Lenino, pati darbininkų klasė nesupranta savo istorinės misijos ir apsiriboja ekonomine kova). Tokios naujo tipo partijios principas buvo suformuluotas brosiūroje Ką daryti? (1902). Lenin taip apibūdino "naujo tipo" partiją:
"Mazas, glaudziai sutelktas patikimiausių, labiausiai prityrusių ir uzgrūdintų darbininkų branduolys, turintis įgaliotų zmonių svarbiausiuose rajonuose ir pagal visas griezčiausios konspiracijos taisykles palaikantis rysius su revoliucionierių organizacija, plačiausiai padedamas masių ir be jokio įforminimo visiskai galįs atlikti visas funkcijas, kurios tenka profesinei organizacijai, ir, be to, atlikti kaip tik taip, kaip pageidaujama socialdemokratijai".
Iki pat Pirmojo pasaulinio karo Lenin buvo uzimtas savo partijos koncepcijos gynyba - net Rusijos socialdemokratų darbininkų partijos skilimo kaina (į bolsevikų ir mensevikų frakcijas). Karo sąlygomis, neatsizvelgdamas į komunistinius kanonus, jis paskelbė (padaryta tai buvo dviejuose straipsneliuose laikrasčiuose), kad socialistinė revoliucija ne būtinai turi įvykti labiausiai issivysčiusiose salyse, kad ji gali prasidėti "silpniausioje imperializmo grandyje" (atseit, neissivysčiusioje salyje) ir po to peraugti į pasaulinę revoliuciją. Vadovaudamiesi sia proklamacija, bolsevikai atsisakė parlamentinių politinės kovos būdų ir, nelaukdami rinkimų į steigiamąjį susirinkima, kuris turėjo paruosti demokratiską Rusijos konstituciją, nuvertė laikinąją vyriausybę. Jų 1917 m. spalio (lapkričio) mėnesio avantiūra, vėliau pavadinta Didziąja spalio socialistine revoliucija, turėjo dramatiskas pasekmes Rusijai ir daugeliu atzvilgiu nulėmė beveik visą XX amziaus istoriją.
Per visą zmonijos istoriją nebuvo nė vieno socialistinės revoliucijos atvejo issivysčiusiose salyse, visos marksistų revoliucinės pergalės apsiribojo arba atsilikusiomis salimis (Rusija, Jugoslavija, Kinija, Vietnamas, Kuba, Birma) arba buvo pasiektos SSRS įsikisimu (Rytų Vokietija, Čekoslovakija, Vengrija ir kitos Rytų ir Centrinės Europos salys). Dabar vienokia ar kitokia socialistinė sistema beliko Siaurės Korėjoje, Kuboje, su liberalizuota ekonomika -Kinijoje, Vietname.
Objektyviai vertinant "realaus socializmo" rezultatus reikia turėti omenyje, kad komunistiniai rezimai visur buvo totalitariniai (geriausiu atveju - autoritariniai), didziausiose komunistinėse sąlyse įvyko masiskos represijos, fiziskai sunaikinta desimtys milijonų zmonių. Sito negalima pamirsti, vertinant komunistinių rezimų pasiekimus: modernizaciją (visuotinis rastingumas, urbanizacija, industrializacija gana atsilikusios technologijos pagrindu), socialinį saugumą, esant labai zemam gyvenimo lygiui.
Neomarksizmas, arba eurokomunizmas yra nevienalytė pakraipa, kurios ideologai, daugiausia Vakarų Europos (ypač Italijos) komunistai (Antonio Gramsci, 1891-1937, Palmiro Togliatti, 1893-1964) labai skirtingai interpretavo Marxo paveldą. Neomarksistai beveik nepripazino Lenino autoriteto, Rytų (arba rusiskajam) komunizmui priespastatė labiau civilizuotą europietiską versiją. Jų nuomone postindustrinės visuomenės sąlygomis proletariatas nustoja būti revoliucine jėga, jo vietą uzima inteligentija, studentai, jaunimas. Pripazįsta neomarksistai taip pat parlamentinę veiklą kaip politinės kovos būdą. Zlugus komunistiniams rezimams eurokomunizmas zymiai susilpnėjo. Septintame desimtmetyje organizaciniu atzvilgiu nesuvienytas neomarksizmas tapo (ir islieka iki siol) populiarus JAV ir kitose issivysčiusiose salyse, daugiausia tarp kairiosios liberalios inteligentijos, taip pat daugelyje universitetų.
Neotrockizmo pagrindas yra Levo Trockio (Bronsteino, 1879-1940) pasaulinės, arba "permanentinės revoliucijos" koncepcija. Pasaulinės revoliucijos vardan Trockis skatino revoliucijos "eksportą" į kitas salis, ginkuotą kovą. Septintame ir astuntame desimtmečiuose neotrockistinio kairiojo ekstremizmo grupės veikė daugelyje salių, ypač Azijoje ir Lotynų Amerikoje. Pastaraisiais desimtmečiais neotrockistai atsisakė krastutinių postulatų ir bent jau nebetvirtina, kad branduolinis "preventyvinis" karas būtų greičiausias būdas sunaikinti kapitalizmą.
Reziumuojant komunistinės doktrinos reiksmę negalima nepasakyti, kad kaip ideologija jis isreiskė seną nemazos, o gal ir didziosios zmonijos dalies svajonę apie tobulesnę ir tesingesnę visuomenę. Tačiau jam būdingi keli neįveikiami trūkumai. Marksistai, kaip ir jų pirmtakai utopiniai socialistai, visiskai ignoravo valdzios ir jos realizavimo problemą, arba visą politinės sociologijos problematiką. Todėl nieko nuostabaus, kad realiai komunistinės sistemos ne tik vystėsi pagal Michelso nusakytą oligarchijos "gelezinį istorijos įstatymą,", bet ir nuzengė daug toliau, issigimdamos į totalitarinius rezimus. Antra, kaip ir utopinis socializmas, komunizmas buvo priesindustrinės patriarchalinės visuomenės reakcija į modernizaciją ir negalėjo pasiūlyti projekto politinės sistemos, kuri būtu adekvatiska (o kartu ir funkcionali) industrinės visuomenės poreikiams. Trečia, pasiskelbęs vienintele teisinga ir moksline visuomenės vystymosi teorija, praktikoje komunizmas uzkirto kelią nuomonių pliuralizmui, iskylančių problemų alternatyvių sprendimų paieskoms. Komunistinės sistemos tapo nejautrios tiek "įėjimo" stadijoje (t.y. reikalavimams ir realiai, o ne fiktyviai paramai), tiek neatsakingos "isėjime" (sprendimai ir veiksmai). Politiniu poziūriu tai buvo voliuntarizmas ir avantiūrizmas nuo pat pradzios (bolsevikinio perversmo) iki galo. Todėl, kai tik issisėmė priverstinės resursų mobilizacijos ir ekstensyvaus vystymosi galimybės, komunistinės sistemos tapo neefektyvios pagal visus - ekonominius, socialinius, technologinius, kultūrinius - kriterijus. Neefektyvumas buvo maziau pastebimas, kol gamybos sferoje dominavo fordizmo principai, tačiau formuojantis postindustrinei, informacinei visuomenei komunistinių sistemų neadekvatiskumas tapo akivaizdus.
Apie skirtingų politinių pakraipų įtaką Europos Sąjungoje galima spręsti pagal Europos parlamento sudėti (vietų skaičius 1994 m.):
Europos socialistų partija - 198
D. Britanijos leiboristai - 62
Vokietijos SDP - 40
Ispanijos socialistinė partija - 20
Europos liaudies partija (konservatoriai) - 157
Vokietijos CDU - 39
Ispanijos Liaudies partija - 28
Britanijos konservatoriai - 18
Europos liberalai - 43
Kairiųjų konfederacinė sąjunga - 28
Zalieji - 23
Siuo metu ES būdinga "kairioji banga": kairiosios partijos yra valdančiosios trylikoje is penkiolikos Sąjungos narių.
Fasizmas ir nacionalsocializmas
Fasizmas (lot. fasio, ital. fascismo - pluostas, susivienijimas) - desinysis ekstremistinis judėjimas ir ideologija, atsiradęs 1919 m. Italijoje, kur Benito Mussolini (1883-1945) vadovaujama Partito Nazionale Fascista buvo valdančioji partija nuo 1922 m.,, vėliau Vokietijoje ir kitose Europos salyse. Fasizmas yra atvirai antidemokratiskas, rasistinis, sovinistinis ir iracionalus. Auksčiausia vertybe fasistai skaitė valstybę, vokiečiu fasistai daugiau akcentavo tautos (das Volk) reiksmę. Būdingas bruozas yra vado (il duce, Führer) kultas.
Vokietijoje terminą nacionalsocializmas įvedė XX a. pradzioje Friedrich Naumann, siekęs integruoti darbininkų judėjimą į demokratinę sistemą ir tuo būdu neutralizuoti tapusią populiaria marksistinę klasių kovos doktriną. Naumanno salininkai taip ir liko nedidele intelektualų grupele, o terminą perėmė Hitlerio pasekėjai (Nationalsozialistische deutsche Arbeiterpartei - Nacionalsocialistinė vokiečių darbininkų partija, kuriai nuo 1921 m. jis vadovavo), kurie save skaitė revoliucionieriais, o valstietiją ir darbininkų klasę - svarbia tautos dalimi. Psichologinė nacionalsocializmo bazė yra liguista reakcija į pralaimėtą karą, Vokietiją pazeminusią Versailles sutartį. Nacistai tvirtino, kad karas pralaimėtas ne todėl, kad priesai turėjo geresnes armijas ar daugiau resursų, o dėl vidinės ardomosios kai kurių grupių (komunistų, zydų, socialdemokratu, pacifistų) veiklos. Sios idėjos, labai supaprastinusios tikrovę, susilaukė daug atgarsio, ypač tarp jaunimo. Nacionalsocializmo ideologijoje pastebima įvairių veikėjų ir mąstytojų įtaka: Adamo Müller'io antiliberalizmas ir miglotos idėjos apie korporatyvinę valstybė, Otmaro Spann'o neoromantizmas, Houstono S. Chamberlaine, Adolfo Stöcker'io ir Karlo Lüger'io (skelbusio, kad kapitalizmas ir marksizmas - zydų isradimai) antisemitizmas, Oswaldo Spengler'io "prūsiskasis socializmas" ir naujo Cezario pranasavimas, Nietzschės virszmogio kultas.
Nacionalizmas
XX amziuje nacionalizmas yra nedvejotinai labiausiai paplitusi ideologija. Tačiau skirtingai nuo kitų ideologinių pakaipų nacionalizmas beveik neturi bendrų postulatu, ir nors apie jį parasyta tūkstančiai studiju, nėra ne tik vieningo poziūrio į nacionalizmą, bet ir priimtinos jo sampratos. Vieni mokslininkai skaito, kad nacionalizmas yra lojalumas tautai ar valstybei, kiti - kad jis isreiskia siekimą gyventi homogeniskoje visuomenėje, treti tvirtina, kad nacionalizmas yra politinė grupinio egoizmo, ketvirti mano, kad jam apskritai stinga bet kokio programinio turinio. Problemą dar labiau supainioja dvi aplinkybės: (1) kad nacionalizmas lengvai susilieja su kitomis ideologinėmis pakraipomis, tarp jų konservatizmu, komunizmu, socialdemokratija, (2) poziūris į nacionalizmą yra dazniausiai labai politizuotas - vieni jį sutapatina su patriotizmu, kiti, ypač kosmopolitai ir globalinės integrcijos salininkai - su fasizmu, rasizmu ir kitomis labai smerktinomis pakraipomis.
Nacionalizmo fenomenas tampa zymiai aiskesnis, pazvelgus į jį kaip tautinių, t.y. grupinių interesų apraiska. Kiekviena grupė, ypač jei jei turi savimonę ir aiskiai isreikstą identiteta, turi ir bendrų interesų. Svarbiausias jų yra siekimas sukurti optimalias sąlygas grupės egzistavimui. Tai yra būdinga ir nacionalizmui. Priklausomai nuo situacijos, optimalios sąlygos gali reiksti nepriklausomybės atkūrima, identiteto issaugojimą, teritorinio susivienijimą, kalbos ir kultūros vystymą, lygiateisiskumo pripazinimą ir daugybę kitų dalykų. Kadangi tautą sudaro įvairios teritorinės, socialinės, politinės ir kitokios grupės, galimi skirtingi tautinių interesų interpetacija ir prioritetų tvarka, pav., vieni gali būti karinio neutraliteto salininkais, kiti - pasisakyti uz prisijungimo prie karinio bloko, dalis visuomenės gali būti uz valstybinį ekonomikos reguliavimą, kita dalis - uz minimalų valstybės vaidmenį ekonomikoje. Todėl atskirų grupių nacionalizmas yra skirtingas. Tačiau kartu yra tam tikras blokas poziūrių, dėl kurių visos grupės, arba bent didzioji dauguma sutinka: nepriklausomybės issaugojimas, isorinis ir vidinis saugumas, ekonominis klestėjimas, kultūros bei mokslo pazanga ir pan. Taip pazvelgus į nacionalizmą, tampa aisku, kad skirtumai tarp atskirų grupių paziūrų yra daugiausia taktinio pobūdzio - kaip geriau numatytą tikslą pasiekti. Tik tais atvejais, kada visuomenė yra labai fragmentuota ir susipriesinusi, pav. pilietinio karo sąlygomis, sunkiau kalbėti apie nacionalizmą, nors net tada jis anaiptol nedingsta: pilietinio karo Amerikoje metu nei pietiečiai, nei siauriečiai nesiekė atkurti Britanijos valdzia, sovietinėje Rusijoje analogiskoje situacijoje tiek raudonieji, tiek baltieji siekė atkurti valstybę buvusios imperijos ribose.
XX a. viduryje vyravo nuomonė, kad nacionalizmo epocha jau praėjo, tačiau si isvada pasirodė pernelyg skubota. Septintame desimtmetyje - taip vadinamas etninis paradoksas: etnoregioniniai judėjimai Belgijoje, Kanadoje, baskų separatizmas Ispanijoje, konfliktas Siaurės Airijoje, etc.
Islamiskasis fundamentalizmas
Islamiskasis, arba musulmonų fundamentalizmas yra reakcija į Vakarų kultūros ekspansija ir sekuliarizacijos procesus. Vienokia ar kitokia konservatyvi reakcija į svetimą kultūrą yra dėsningas reiskinys. Islamiskasis fundamentalizmas issiskiria daugiau mastu, nes musulmonų valstyb'ių grandinė yra nusidriekusi per pusė pasulio nuo Vakarų Afrikos iki Ramiojo vandenyno. Būtent dėl tos priezasties daugelis Vakarų politikų ir analitikų teigia, kad zlugus komunizmui, islamiskasis fundamentalizmas yra pagrindinis Vakarų priesas.
Islamiskasis fundamentalizmas isreiskia pirmiausia vidutinių sluoksnių, inteligentijos ir jaunimo pastangas surasti trečiąjį - nekapitalistinį ir nesocialistinį, atitinkantį musulmonų tradicijas ir mentalitetą socialinio, ekonominio ir politinio vystymosi kelią. "Musulmonų ekonomikos" sferoje neigiamai ziūrima į kapitalo konentraciją monopolijų rankose, skatinama "darbinė nuosavybė", misri ekonomika. Socialinėje sferoje tikimasi įveikti susipriesinimą, vystant dvasinė harmoniją musulmonų solidarumo pagrindu. Islamiskojo atgimimo ideologai kviečia islamo principų pagrindu unifikuoti visų musulmoniskųjų valstybių ekonomines sistemas, valstybinė sąrangą ir teisę.
Islamo ideologai gerai supranta, kaip toli pazengė musulmoniskų salių vesternizacija visose sferose, ypač miestuose. Todėl norint sugrązinti islamo normas ir principus reikalinga "islamiskoji revolucija" - tokia, kaip Irane. Ji interpretuojama kaip dzichadas - sventoji kova uz tikybą asmens ir salies lygyje ("mazasis dzichadas" - dvasinis tobulinimasis, kova uz nepriklausomybę) ir pasauliniu mastu ("didysis dzihadas").
Islamo politinė teorija zenkliai skiriasi nuo būdingų Vakarams politinių pakraipų. Korane ir kituose ankstyvuosiuose saltiniuose nieko nepasakyta apie valstybės organizavimą ir funkcijas, politinę sistemą, visuomenės ir valdzios santykius. Aiskiau apibrėzta tik chalifato ("perėmimas", "įpėdinystė") sąvoka, nurodanti, kas turi būti pranaso Muchamedo paveldėtoju. Vėliau būtent siuo terminu vadinama valstybė.
Chalifato organizacijos ir funkcionavimo principus musulmonų teisininkai suformulavo, praėjus desimtmečiams ir simtmečiams po pranaso mirties, panaudodami netiesioginias uzuominas Korane ir Muchamedo bei pirmųjų chalifų praktiką. Politinė koncepcija įgijo ganėtinai uzbaigtą formą X amziuje. Jos centrinė kategorija yra chalifatas, suprantamas ir kaip valdzios esmė, ir kaip valstybė.
"Islamo karalyste" (dar-al-islam) - tai salis kurioje be islygų galioja islamo teisės normos (sarija) ir kurios saugumą uztikrina musulmonai. Chalifatas yra teokratinė valstybė: chalifas turi uztikrinti, kad būtų laikomasi sarijos, ir kad islamas paplistų visame pasaulyje. Jis paskiria sau padėjėjus, provincijų gubernatorius (vali), dzichado vadą (emirą), kitus valdininkus. Patariamojo organo teisėis sukuriama asamblėja, arba taryba sura (is sio zodzio suravi ' -"sovietinis"). Suverenitetas priklauso Alachui, o valstybė sukuriama jo duoto musulmonų bendruomenei (umma) įgaliojimo. Todėl sioje zemėje dievo vardu umma turi neribotą suverenitetą ir auksčiausiąją valdzią. Ummos suverenitetas pasireiskia tuo, kad ji renka chalifa, kuriam suteikiama teisė vadovauti, bet ne suverenitetas. Formaliai chalifas yra atsakingas bendruomenei, turi su ja tartis visais svarbiais klausimais, o jo kompetencija tiksliai apibrėzta musulmonų teisėje. Chalifo kadencija neribojama, tačiau jis gali būti nusalintas, jeigu grupė autoritetingų teisės zinovų (mudztachidų) nustatys, kad jis nesilaiko sutarties sąlygų. Siuo atzvilgių musulmonų valstybės koncepcija turi panasumo su visuomeninės sutarties teorija, kurią pusė tūkstančio metų vėliau suformulavo Europos mąstytojai.
Chalifato tikslu musulmonų teisininkai skaitė islamiskojo socialinio teisingumo realizacija, tikinčiųjų ummos interesų gynimą. Tačiau faktiskai islamo politinė teorija ignoravo liaudį. Bendrijos vardu islamo teisinės normos įtvirtino elitų viespatavimą. Jau Omeijidų chalifate (661-750) susiformavo despotiska monarchija, chalifo "rinkimai" tapo formalumu: religinis elitas automatiskai tvirtino chalifo pasiūlytą įpėdinį, o vėliau ir bet kokį valdzios uzurpatorių.
Tradicinė chalifato koncepcija uzima svarbią vietą siuolaikinių musulmonų valstybės ir teisės teoretikų darbuose. Palygindami chalifatą su siuolaikinėmis politinėmis sistemomis, jie teigia, kad chalifatas yra daug tobulesnis, turi visas atstovaujamos demokratijos institucijas.
Daugelyje musulmoniskųjų salių monarchą (karalių, emirą, seichą) formaliai "renka" religinių autoritetų kolegija. Saudų Arabijoje karaliui priklauso auksčiausia vykdomoji ir teismine valdzia, be to, jis gali vetuoti įstatymus. Jungtiniuose Arabų emiratuose karalius pats priima įstatymus. Kai kurios musulmonų valstybės oficialiai paskelbtos islamiskomis respublikomis (Iranas, Pakistanas), kitose islamo principai ir sarija yra teisės pagrindas (Saudų Arabijoje, JAE, Egipte, Libijoje ir kitur). Artimiausiais idealios islamo valstybės tipui skaitomi Iranas, Saudų Arabija, JAE.
Teoriskai islamo valstybė neturi sienų - visa musulmonų umma turėtų sudaryti vieną valstybę su bendra armija, zalia islamo vėliava (su pusmėnuliu), biudzetu. Musulmonų valstybės uzsienio politika turi tarnauti vienam tikslui - islamo paplitimui visame pasaulyje. Valstybė turi rūpintis savo piliečių svietimu ir gerbbūviu ir auklėti juos kaip giliai tikinčius musulmonus.
|
