4. Paskaita: Visuomenė ir kultūra
Visuomenės sąvoka. Visuomenė ir bendruomenė. Visuomenės evoliucija. Kultūra ir visuomenė. Kultūros sąvoka. Kultūros tipai. Kultūros elementai. Kultūrų vienovė ir įvairovė.
Visuomenė ir bendruomenė
Sociologas F.Tones'as nagrinėjo bendruomenės raidą ir isskyrė dvi specifines socialinės organizacijos formas: bendruomenę (Gemeinschaft) arba tradicinę (klasikinę) bendruomenę ir visuomenę (Gesellschaft) arba siuolaikinę sudėtingai struktūrizuotą 22422n137w bendriją.
|
Bendruomenės pozymiai |
Visuomenės pozymiai |
|
. Prigimtinės kilmės socialinės grupės, besiremiančios bendrais poziūriais ir tikslais, vienybe (solidarumu). |
. Dirbtinės kilmės zmonių susivienijimai, besiremiantys savanoriskumu ir racionaliu savanaudiskumu (tai praktiskas būdas pasiekti savo tikslą). |
|
. Natūralus darbo pasidalijimas ir specializacija (dazniausiai pagal lytį ir amzių). |
. Gilėjantis darbo pasidalijimas ir specializacija (remiasi profesine kvalifikacija, issilavinimu, patirtimi). |
|
. Ypatingos padėties paskyrimas asmeniui taip, kad darbas susilieja su likusiu socialiniu gyvenimu. |
. Asmens padėties visuomenėje priklausymas nuo visuomeninio statuso ir atliekamų socialinių funkcijų. Darbo ir socialinio gyvenimo atskirumas. |
|
. Visiskas atsidavimas bendruomenei: .Giminystės (kraujo arba suaugimo) santykiais besiremianti tarpusavio priklausomybė. . Tarpusavio sąveikų neformalus reguliavimas (pagal nerasytus papročius, religijos ir moralės normas). . Tarpasmeninių santykių betarpiskumas (tiesioginiai, o ne pagal statusą ar pareigas). |
. Augantis susvetimėjimas visuomenei ir tarpusavyje: . Savanoriskais įsipareigojimais besiremianti tarpusavio priklausomybė. .Tarpusavio sąveikų formalaus reguliavimo sistema (pagal rasytinės teisės dokumentus). . Tarpasmeninių santykių sutarpinimas atliekamais socialiniais vaidmenimis. |
|
. Valdymo paprastumas (valdzia gaunama paveldėjimo arba seniūnų rinkimo būdais). |
Sudėtingos valdymo ir socialinės kontrolės sistemos: . Specialių valdymo institucijų isskyrimas (politinio, ūkinio, teritorinio, savivaldos). . Valdymo ir socialinės kontrolės sekuliarizacija. . Daugybės socialinių institutų issiskyrimas (socialinės kontrolės, nelygybės, saugumo, gamybos, gėrybių paskirstymo, bendravimo ir t.t.) |
Visuomenės tipai:
Medziotojų ir rinkėjų visuomenė
Nuo 50 000 metų iki sių dienų. Ją sudaro nedidelis zmonių skaičius, kurie verčiasi medziojimu, zuvavimu ir valgomų augalų rinkimu. Socialinė nelygybė tik minimali. Rangų skirtumus apsprendzia lytis bei amzius.
Ganytojų visuomenė
Nuo 12000 metų iki sių dienų. Savo materialinę gerovę uztikrindavo gyvulių auginimu. Jų dydis buvo nuo simto iki tūkstančių visuomenės narių. Nelygybė daug aiskesnė ir grieztesnė. Valdzia priklausė vadui arba karingam karaliui.
Agrarinės visuomenės
Nuo 12000 metų iki sių dienų. Tai visuomenės, kurias sudaro nedidelės dirbamos zemės bendruomenės. Gyvenimo gerovę uztikrina zemdirbystė, kuri dazna praplečiama ir medziojimu bei augalų rinkimu. Sią visuomenę apibūdina nelygybė. Valdzia priklauso vadui.
Tradicinė visuomenė
Nuo 6000 metų pries Kristų iki XIXa. Zemdirbystė vis dar yra ekonominės sutemo pagrindas. Atsiranda miestai, kuriuose koncentruojasi amatai ir prekyba. Tradicinės visuomenės jau gali turėti milijonus zmonių. Valdymo aparatas labiau isvystytas (virsuje- karalius arba imperatorius). Tarp skirtingų klasių aiski nelygybė.
Industrinė arba moderni visuomenė
Nuo XIXa. iki sių dienų. Tai Anglijos industrinės revoliucijos rezultatas. Technologinių inovacijų tempas milziniskas. Gyvenimas mieste tampa anonimiskas ir neasmeniskas. Klesti masininė gamyba ir energijos (garų ir elektros) panaudojimas. Labiau isvystytas transportas ir komunikacijos.
Kultūra ir visuomenė
Visuomenė ir kultūra stipriai saveikauja tarpusavyje. Zmogaus prigimtis yra įtakojama kultūros, o is kitos pusės zmogus kuria kultūrą. Zmogus turi sugebėjimą kurti kultūrą, nes tai leidzia jam pritapti visuomenėje.
Kultūra yra tik zmonių visuomeninės raidos padarinys, be kurio visuomenė negali funkcionuoti. Todėl nepalyginamai svarbu uztikrinti kultūros perimamumą ir tęstinumą.
Kultūros sąvoka
Kultūrą suprantame kaip:
tam tikrą visuomenės veiklos sferą;
dvasinių vertybių ir normų visumą;
zmogiskosios veiklos pasiekimų sanklodą.
Kultūra yra visuma zmogaus veiklos būdų, priemonių, normų, vertybių ir idealų, bendrų istisai grupei zmonių, padedančių siems zmonėms orientuotis savoje visuomenėje ir perduodamų is kartos į kartą.
Kultūrų skirstymai
Kultūros elementai:
1. Simboliai
Tai yra daiktai, vaizdai, garsai, zodziai, veiksmai, turintys kokią nors sutartinę reiksmę, zymintys kokią nors sąvoką, reiskiantys kokią nors idėją.
Simboliai yra skirstomi į:
referentinius (nurodančius dalykus tiesiogine prasme)
ekspresinius (nurodančius dalykus perkeltine prasme)
daugiareiksmiai
vienareiksmiai simboliai, leidziančius labai tiksliai isreiksti tai, ko norima
2. Kalba
Kalba yra komunikacijos sistema, veikianti garsų dėka, turinti grieztas taisykles ir padedanti perimti patirtį. Kalba yra pagrindinė kultūros perdavimo priemonė.
3. Vertybės ir vertybinės orientacijos
Vertybės yra visuomenėje pripazįstami tikslai, kurių verta sieti. Kiekvienoje visuomenėje vertybės skirtingos. Vertybės yra kultūriniai standartai trokstamiems ir netrokstamiems dalykams, gėriui ir blogiui, groziui ir pasibjaurėjimui apibrėzti.
4. Normos
Tai tradiciskai nusistovėjęs elgesio modelis, nerasyta elgesio norma, įtvirtinta kolektyviniais įpročiais. Normos yra lūkesčiai, taisyklės, standartai, reguliuojantys visuomenės narių elgesį. Sociologai skiria:
formalias normų formas. Formalios yra uzrasytos, aiskiai fomuluotos ir numatančios bausmę.
neformalias normų formas. Neformalios dazniausiai nėra aiskiai surasytos, tačiau yra visuotinai suprantamos.
Kultūrų vienovė ir įvairovė
Etnocentrizmas yra kitų kultūrų vertinimas, remiantis savąja ir laikant ją savotisku etalonu. Neatitinkančios sioetalono kultūros (ar jų elementai) laikomos blogesnėmis, keistomis, nenormaliomis ir t.t. Etnocentristinis poziūris pavojingas, nes tikėjimas savosios kultūros pranasumu gali sukelti priesiskumą ir konfliktą.
Kultūrinis reliatyvizmas tai yra suvokimas, kad nėra universalių standartų, leidziančių vienas kultūras laikyti pranasesnėmis uzkitas; tai kiekvienos kultūros vertinimas jos kontekste, remiantis jos vertybėmis. Vadovaujatis siuo poziūriu, kitos kultūros elementas nėra vertinamas kaip geras ar blogas, bet keliami klasimai, kodėl sis elementas egzistuoja, kas jį palaiko ir kokiam tikslui jis yra skirtas.
|
