Plėsrūno paieskos taktika dirbtiniuose vandens telkiniuose

Plėsrūno paieskos taktika dirbtiniuose vandens telkiniuose

Lietuvoje yra didelių ezerų, kurie susidarė dirbtinu būdu - patvenkus upes. Siame skyriuje ir aptarsime plėsrūnų paieską tokiuose telkiniuose. Patvenkus upę, yra uzliejami laukai, miskai ir net istisi kaimai. Spiningautojui vertingiausias taikinys yra upės vaga ir prie jos esantys skardziai ir kalneliai, su dideliais gylio perkritimais. Jei tiksliai nezinote, kur yra patvenktos upės vaga, galima paieskoti seno tų apylinkių zemėlapio ir sulyginti jį su dabartiniu. Jei nėra galimybių rasti senojo zemėlapio, teks pasitelkti echolotą arba senbuvių pasakojimus.

Sioje vietoje reikėtų suklasifikuoti ezerus, pagal gylį, kuriame yra vaga. Pirmo tipo tvenkiniai, arba tiksliau tvenkinių aukstupiai, kur upės vaga yra 4-7 metrų gylyje, o uztvindytos upės - 5-1,5 metro gylyje. Dazniausiai taip yra patvenktose lyguminėse upėse, arba netoli tų vietų, kur upės tėkmė lėtėja ir įsilieja į tvenkinį. Tokiuose vandens telkiniuose zuvies paieska zymiai paprastesnė ir apsiriboja upės vaga. Ypač vertingi yra vagos posūkiai, nes tose vietose dazniausiai būna įvairūs skardziai ir paplovos. Vasarą plėsrūnai laikosi lėkstesniame krante, t.y. vagos posūkio vidinėje pusėje. Rudeniop galima jų ieskoti isorinėje dalyje, prie staigesnių gylio perkritimų, arba tiesiog pačioje upės vagoje.

Antrajam tipui priklauso gilūs tvenkiniai, kur vaga yra 9-16 metrų gylyje, yra didelės uzlietos 6-11 metrų gylio pievos. Plėsūnai tokiuose tvenkiniuose, arba tvenkinio dalyse, laikosi labai koncentruotai ir is pirmo karto tas koncetracijos vietas rasti yra sudėtinga. Vertėtų savo paieską sukoncentruoti į tas vietas, kur vaga yra arčiau tvenkinio kranto. Be orientyrų "pataikyti" į toli nuo kranto esantį povandeninį kalniuką, arba skardį galima tik netyčia. Verta pakamantinėti spiningautojus, jau istyrinėjusius tą tvenkinio ruozą, ziūronais paieskoti plūdurų, kuriais zvejai pasizymi povandeninius kalniukus, arba, tiesiog, pastebėjus toli nuo kranto uzsiinkaravusiu 929e42j s spiningautojus, plaukti jų link ir nuodugniai istyrinėti tą ruozą.

Radus gylio perkritimą galima ismesti inkarą. Jei echolotas rodo zuvis 10, 11 ar net 14-16 metrų gylyje, galite į tai nekreipti dėmesio, nes tokiame gylyje zuvis kimba itin retai - maitintis ji isplaukia į seklesnius vandenis. Jei gylis toje vietoje yra daugiau nei 3 metrai, galite nesibaiminti, kad isbaidysite zuvį. Praktika parodė, kad tokiame gylyje jos nesibaido virs jų galvų plūduriuojančios valties. Tik reikia ibūti itin atsargiems isleidziant inkarą, nes net ir nelabai smarkus stuktelėjimas į dugną, ilgam isbaido zuvis. Paklausite, kam inkaruotis zuvims ant galvų, jei galingų įrankių pagalba galima uzmesti masalą pakankamai toli. Kiek įmanoma arčiau zuvies priplaukti reikia tam, kad būtų galima efektyviau pravesti masalą. Na o apie tai jau kitame straipsnyje.

Plėsrūno paieska

Vienas is labiausiai spiningautoją į neviltį varančių vaizdų - didziulis, nepazystamas vandens telkinys. Tiksliau, neviltį ir bejėgiskumo jausmą kelia ne pats vaizdas, o mintis apie plėsrūnų paieskas sunkiai zvilgsniu aprėpiamame vandens telkinyje. Bet, zinant kai kuriuos dėsningumus, galima smarkiai sumazinti tusčių isvykų skaičių.

Taigi kokie įrankiai

bus reikalingi pirmą kart atsidūrus prie nepazįstamo didelio ezero ar uztvankos. Geriausia turėti porą įrankių komplektų - lengvesnį ir sunkesnį. Lengvasis, siuo atveju, taip pat sąvoka kiek kitokia - tai greitas, 2.70 - 3.00 metrų ilgio, 10-30 gramų meskerykotis su gera multiplikatorine ar neinercine rite ir 0.22 - 0,30 mm. valu. Taigi, kaip matote, tai nėra toks jau lengvas įrankis. Sunkusis - tai galingas 2.70 - 3.00 metrų ilgio, 40 - 80 gramų meskerykotis su galinga ir tvirta multiplikatorine ar neinercine rite ir 0.30 - 0.35 mm. valu. Paklausite, kam reikalingi tokie galingi įrankiai, jei nesiruosiate gaudyti gigantiskų zuvų? Jų reikia ne todėl, kad gaudysite didelę zuvį. Taip yra todėl dėl vietų, kuriose gaudysite gylių skirtumų. Kuo didesnis gylis, tuo sunkesnių galvakablių reikės, norint efektyviai zvejoti, o sunkesniems masalams, savaime aisku, reikia galingesnių įrankių ir storesnių valų.

Nepazįstamame vandens telkinyje be echoloto neverta nė pradėti zūklės (nebent pasigavę kokį vietinį iskvosite apie visas zuvingas vietas) Echolotas reikalingas ne konkrečiai zuviai rasti, kiek rasti tokias vietas, kuriose būriuojasi smulkmė ir kitos zuvys.

Prie viso isvardinto reikės gero didelio graibsto, visokių chirurginių smulkmenų, kabliukų traukimui ir, zinoma, krūvos įvairaus dydzio ir spalvų guminukų. Toks minimalus komplektas reikalingas, kad jaustumėtės visiskai pasirengę zūklei bet kokiame vandens telkinyje, kad ir koks jis neaprėpiamas ar nepazįstamas būtų. Kitame straipsnyje skaitykite apie paieskos taktiką.

Kokiuose vandens telkiniuose ir kaip zvejoti?

Zinoma yra klasikinės zvejybos vietos - palei vandeninę augaliją, po aukstais medziais ir panasiai, bet as rekomenduočiau zvejoti bet kokiuose prieinamose vandens telkinių vietose.

Paprastai naudojamas kitas būdas - pradedama gaudyti vienoje vietoje, po to judant į vieną pusę, palaipsniui apiplaukiamos visos vandens telkinio vietos, kurios buvo pasirinktos zvejybai. Esmė tame, kad tokiu būdu vyksta aktyvi zuvies paieska kas penkis - desimt metrų. Tokiu būdu praktiskai visada yra pagaunama zuvis. Zinoma, kibimas priklauso nuo daugelio faktorių, pradedant oru ir baigiant avizėlės spalva. Bet tokiu zvejybos metodu, pagal praktiką, beveik visada galima rasti bent kelias vietas, kur kibs.

Apzvelgsime dvi situacijas: kada zuvis aktyvi ir kada - ne. Pirmu atveju ypatingų problemų nėra - paprastai zuvis aktyvi visame vandens telkinyje ir tereikia atskleisti vietas, kuriose geriausiai kimba (jei vandens telkinys zvejui jau zinomas, tada paprasčiausiai galima persikėlinėti is vienos vietos į kitą).

Antru atveju nuosekliai apiplaukiamas visas vandens telkinys arba jei jis jau zvejo gerai isnagrinėtas, tai pirmiausiai patikrinamos labiausiai kimbančios vietos, o po to pradeda gaudyti nuosekliai. Blogo kibimo metu galima panaudoti tokį metodą: kur buvo pastebėti kibimai, įmesti pasaro ir pratęsti zvejybą kitoje vietoje, o po 20-30 minučių grįzti atgal ir "pereiti" per vietas, kuriose buvo įmesta pasaro.

Kaip zvejoti nuo kranto ir įbridus?

1 pav.

Is karto norisi pabrėzti, kad sitie 2 metodai papildo vienas kitą ir todėl juos galima maisyti, jei tik zvejybos sąlygos leidzia tai daryti. Apzvelgsime kelis pagrindinius variantus:

1. Zvejyba lėkstame krante, kai vandens telkinio gylis palaipsniui didėja didėjant atstumui nuo kranto (klasikinis paplūdimio pavyzdys). Tokiu atveju nėra tikslo zvejoti pačioje kranto seklumoje. Geriau jau iki kelių įbristi į vandenį ir apzvejoti plotą, pasiekiamą meskerės ilgiu. Jei kibimai reti arba jų visai nėra, reikia zengti 1-2 zingsnius į priekį ir vėl apzvejoti pasiekiamą plotą. Ir taip toliau palaipsniui zingsniuoti į gylį tiek, kiek leidzia zvejybiniai batai (bridkelnės).

2. Zvejyba į tolį apaugusio kranto. Tokiu atveju rekomenduojama pirmiausiai apzvejoti ribą tarp vandeninės augalijos ir svaraus vandens. Jei tam būtina įbristi į vandenį, tai daryti reikia kaip galima atsargiau, norint neisbaidyti zuvies, kuri gali sėdėti zolėse. Paprastai dugnas būna pakankamai klampus. Jei po kurio laiko kibimo nėra, tai dazniausiai elgiamasi taip, kaip aprasyta pirmame variante.

3. Zvejyba apaugusiose arba neapaugusiose vandens telkinio vietose. Zvejyba pakankamai paprasta ir tuo pačiu labai efektyvi. Nuosekliai apzvejojamos neapaugusios vandens telkinio vietos, kaip nuo kranto, taip ir įbridus, priklausomai nuo meskerės ilgio ir kranto linijos.

4. Zvejojimas nuo stataus kranto (skardzio) arba ant duobių. Tokiomis sąlygomis pirmiausiai reikia avizėle apzvejoti vietas po skardziu arba duobės pradzioje (kur staigiai gilėja), o po to palaipsniui apzvejoti visas prieinamas vietas.

Norisi pabrėzti dar kartą, kad zvejyba soniniu uzmetimu yra aktyvus zvejojimo metodas, kurio metu zvejys, ieskodamas zuvies, pastoviai persikėlinėja vandens telkinyje is vienos vietos į kitą. Todėl jei nėra kibimo, uztrukti vienoje vietoje ilgiau kaip 15 minučių neturi prasmės (isimtis gali būti kai zvejojama naudojant pasarą).

Dabar apzvelgsime kai kuriuos zvejybos vandens telkiniuose ypatumus.

Tvenkinyje arba nedideliame ezere

Paprastai tokiuose vandens telkiniuose daznai zvejojama ir zuvis pakankamai atsargi. Kaip rodo praktika, būtent zvejyba soniniu uzmetimu su avizėle, duoda geriausius rezultatus. Pagrindinės zuvų rūsys, kurias galima tikėtis sugauti soniniu uzmetimu nedideliuose vandens telkiniuose, yra: kuoja, karosas, eserys, karpis. Kalbant apie būtent tik karpinius tvenkinius, zvejojant soniniu uzmetimu karosą yra tikslinga uzmesti jauko į zvejybos vietą. Ir jei daugiau ar maziau kimba apsimoka karts nuo karto tą vietą paserti. Tikslinga persikelti is vietos į vietą yra tada, kai prastai kimba.

Kokius įrankius naudoti?

Optimalus teleskopinės meskerės ilgis 7-8 metrai. Zvejojant apaugusio vandens ploto ribose galima apsiriboti ir 6 metrų ilgio meskere. Valas - nuo 0,09 mm iki 0,12 mm storio. Avizėlė - ne daugiau 0,3-0,4 gr. kabliuko numeris nuo 20 iki 16. Masalas - uodo lerva, musės lerva, skruzdėlė, smulkus sliekas.

Tekančiame vandenyje

Pagrindinės zuvų rūsys, kurios gaudomos soniniu uzmetimu tekančiame vandenyje, yra: kuoja, karsis, eserys, raudė, aukslė. Svarbiausia pasirinkti tokį avizėlės svorį, kad ji spėtų nuskęsti. Galima naudoti dvi avizėles (tandemas). Antrą avizėlę galima priristi betarpiskai prie pagrindinio valo arba naudojant trumpą pavadėlį. Esant stipriai srovei tandemui teikiama pirmenybė. Tekančiame vandenyje labai geromis vietomis laikomos tos, kur labai daug sukūrių, skirtingas vandens tekėjimo greitis.

Kokius įrankius naudoti?

Teleskopinės meskerės ilgis nuo sesių metrų ir daugiau. Valo diametras - nuo 0,09 mm iki 0,14 mm. Avizėlės - priklausomai nuo tėkmės greičio. Kabliuko numeris - nuo 20 iki 14. Masalas - uodo lerva, musės lerva, skruzdėlė, musė, smulkus sliekas, ziogas.

Dideliuose ezeruose ir tvenkiniuose

Pagrindinės zuvų rūsys, kurios gaudomos soniniu uzmetimu tokiuose vandens telkiniuose, yra: kuoja, karsis, eserys, raudė, karosas, karpis. Zvejojama tiek klasikinėse zvejybos vietose, tiek įlankose, tiek pliazuose, o taip pat upių ir upelių ziotyse. Labai sėkminga būna zvejyba prie salų.

Kokius įrankius naudoti?

Meskerės ilgis nuo 7 iki 10 metrų. Valo diametras - nuo 0,10 mm iki 0,16 mm. Avizėlės - nuo 0,2 iki 1,2 gr. Kabliuko numeris - nuo 18 iki 10. Masalas - uodo lerva, musės lerva, skruzdėlė, musė, sliekas.

Bendri patarimai

Neverta bijoti zvejoti įbridus. Zvejyba įbridus praktiskai negąsdina zuvies ir kibimas nepablogėja, verta tik atsargiai įbristi į vandenį ir ramiai jame stovėti, kad nekiltų nereikalingas triuksmas ir pliauskėjimas.

Gyvybingos zuvies be įrankių niekada nekelkite is vandens. Didelės ir vidutinės zuvies iskėlimui is vandens būtinai naudokite tinklelį.

Jei daznai pradėjo zuvis pabėgti nuo kabliuko patikrinkite kabliuko islinkimą ir smaigalio astrumą. Norint operatyviau paastrinti smaigalį neblogai su savim turėti deimantinį galąstuvėlį arba specialų droztuką kabliukams. Kai zuvis nėra aktyvi, nepamirskite pabandyti skirtingas avizėlių spalvas. Kartais mazesnė avizėlė pagerina kibimą ir atvirksčiai didesnė avizėlė privilioja taikią zuvį. Be to, kai prastai kimba neuzmirskite naudoti pasarą.

Paimta is www.kivok.ru

Gal pravers?

Jei blizgė uzkliuvo uz dugno, ją atkabinti galima, stipriai įtemptą valą staigiai atleidus.

Susisukusį valą galima istiesinti, paleidus jį be blizgės pasroviui arba velkant istiestą paskui valtį.

Velkiaujant meskerykotį reikia laikyti taip, kad tarp jo ir valo būtų status ar mazdaug status kampas, nes kitaip velkant, zuvis staigiu smūgiu gali nutraukti valą - meskerykotis, negalėdamas palinkti, nesusvelnins smūgio.

Ismetamą seną valą supjaustykime - jame nesusipainios netyčia patekęs gyvūnas.

Sliekai mėgsta kavos tirsčius. Jei juos nuolat ispilsime vienoje vietoje darze ar sode, aplinkui visada bus sliekų.

Per sausrą sliekus galima suvilioti į pasirinktą vietą. Dvi valandas pries kasant, sode ar darze reikia ispilti 4-5 kibirus vandens ir zemę toje vietoje uzdengti maisu ar kokiu audeklu, kad vanduo lėčiau garuotų. Toje vietoje prisirinks sliekų. Juos geriau kasti sakėmis - maziau supjaustysime.

Ankstyvą pavasarį sliekų rasime greičiau, jei rudenį pasirinktą vietą uzdengsime polietileno plėvele. Mat po ja zemė maziau įsąla. Pavasarį, sniegui nutirpus, ten rasime sliekų.

Siltą vasaros dieną sunku issaugoti sliekus. Meskeriotojai pastebėjo, kad putplasčio dėzutėje jie gyvi isbūna kelias savaites net labai karstomis dienomis. Tokioje dėzutėje juos reikia laikyti taip: ant dugno padėti drėgnų vandens zolių ir jas uzpilti komposto sluoksniu, ant jo vėl uzdedama zolių. Dangtelyje reikia padaryti skylutes. Putplasčio dėzutės netvirtos, uzima daug vietos, bet lengvos. Net ziemą jose ir per didziausius salčius galima issaugoti sliekus.

Starkiai mieliau griebia blizgę ir gyvą zuvelę apsiniaukusią, lietingą dieną. Lydekos gyvą zuvelę geriau čiumpa saulėtą dieną, o blizgę - kai dangumi plaukia debesys. Panasiai elgiasi ir eseriai.

Dirbtinę zuvelę zuvys noriau griebia debesuotą ir apniukusią dieną, o giedrą dieną bei lietui lyjant į ją beveik neziūri.

Dieną zuvys geriau kimba, kai slėgis normalus, o naktį - kai slėgis normalus, o naktį - kai aukstas slėgis.

Dirbtinį masalą lydekos griebia geriau, pučiant silpnam (0,3-5 m/sek.) vėjui, o eseriai - kai vėjas stipresnis (2-8 m/sek.).

Naktiniai sliekai - labai geras masalas, bet juos rinkti nėra lengva. Dazniausiai gaudomi naktimis, pasisviečiant zibintuvėliu. Nors sviesos nebijo, bet labai jautriai reaguoja į zingsnius ir greitai pasislepia savo urveliuose. Ir čia padės mazos meskeriotojų gudrybės.

Gaudyklė is kibiro. Plastikiniame kibire reikia prigręzti daug ir gana didelių skylių. Į tokį isakytą kibirą pripilama puraus juodzemio, o jo viduje (nemaisant su zeme!) pridedama maisto atliekų. Tokią gaudyklę reikia įkasti vietoje, kur daug sliekų, - jie greitai sulįs į kibirą ir teliks, isvertus I juodzemį, juos surinkti.

Po senu maisu. Tai pats paprasčiausias būdas sliekams suvadinti norimon vieton. Sliekų laikymosi vietoje zemė uzdengiama drėgnu maisu ar takeliu. Suvilioti drėgmės ir tamsos, sliekai susirenka po tokiu apklotu zemės pavirsiuje. Pakėlus maisą, sliekus nesunku sugaudyti.

Sliekus patogiausia laikyti plastikinėje dėzutėje ant dirzo. Ji turi sandariai uzsidaryti, dangtelis tvirtai laikytis. Dar geriau, jei jis ant vyrių ir su skylutėmis orui įeiti. Tokias dėzutes jau pradėjo gaminti mūsų pramonė.

Masalas gali būti ir pačios zuvies gabaliukai. Antai vėgėlė noriau griebia zuvies gabaliuką nei gyvą zuvelę. Ypač tai geras masalas jūrinėms zuvims. Be zuvies gabaliukų, galima imti zuvies zarnas, pūslės gabaliukus, ziaunas, akis.

Įvairios maisto medziagos zuvis vilioja - tai zino kiekvienas meskeriotojas. Tačiau daznai būna taip, kad ir masalas geras, ir jaukas patikrintas, o zuvys nekimba ir tiek. Dar blogiau - traukiasi is jaukinimo vietos. Kad taip neatsitiktų, visada reikia ziūrėti, kad kartu su jauku ar masalu į vandenį nepatektų benzino, zibalo ar tepalų. Tad pries zūklę reikia gerai numazgoti rankas , o prie vandens telkinio dar dera jas įtrinti vietiniu dumblu ir vėl numazgoti. Zuvims nepatinka tabako, uodų tepalo, naujų dazų, įvairiausių skiediklių kvapai. Nudazytas blizges, svarelius, kabliukus reikia ilgokai palaikyti, kad is jų issivadėtų zuvis gąsdinantys kvapai.

Sugautas zuvis nelengva islaikyti rankose, ypač didesnes. O dar reikia atkabinti kabliuką! Jei norime zuvis islaikyti gyvas, kabliuką reikia isimti itin atsargiai. Geriau tai daryti specialiais įrankiais - pincetu, ploksčiareplėmis, korncargu (chirurginėmis zirklėmis, kurių galima nusipirkti veterinarijos vaistinėse). Jei jau neturime jų, pravers ir paprasta lazdelė. Jei atkabinamą zuvį, suzalojome, geriau ją apsvaiginti arba papjauti - tokia zuvis bus daug skanesnė negu ta, kuri ilgai kankinosi, troksdama ant kranto. Taip zuvis kankinti ir nehumaniska. Apsvaiginti zuvį galima staigiu smūgiu per galvą kietu daiktu. Daznas meskeriotojas tam reikalui nesiojasi specialią kuokelę. O dar geriau -perpjauti astriu peiliu pilvo aortą. Tai padaryti reikia , o kol zuvis dar gyva ir pulsuoja sirdis - nutekės dalis kraujo, ir zuviena bus baltesnė, skanesnė.

Kaip geriau laikyti zuvį rankose? Mazesnę lydeką, sapalą, ūsorių, ar kitą neplačią zuvį galima islaikyti stipriai suimtą pirstais zemiau krūtinės pelekų. Didesnę lydeką - uzkisus pirstus uz ziaunų arba dviem pirstais uz akiduobių. Labai sunku islaikyti didelį karsį: ranka neapimsi - platus, slidus. Tad geriau jį laikyti, įkisus nykstį į nasrus, o kitais dviem pirstais paėmus is apačios uz ziaunų. Taip patogiau laikyti didelį karpį, karosą.

Labai sunku vasarą sugautą zuvį ilgai islaikyti nesugedusią. Jei meskeriojame visą dieną ir norime parvezti namo sviezios zuvies, geriau ją laikyti gyvą vandenyje. Reikia turėti gana didelį krepsį ar specialią varzą is tinklo ar lentų.Sugautos zuvis atsargiai atkabinamos ir nedelsiant įleidziamos varzon, o ją reikia laikyti paskandintą 10-12 metrų. Mat tokiame gylyje vasarą vanduo vėsesnis, ir zuvys ilgiau islieka gyvos. Jas reikia nuolat apziūrėti ir negyvas isimti. Ne visos zuvys vienodai gajos. Kai kurių is viso gyvų negalima islaikyti, net ir vandenyje. Ilgai krepsyje ar varzoje gyvena karosai, lynai, unguriai, vėgėlės, ūsoriai, vijūnai.

Kaip atskirti sviezias zuvis nuo jau gendančių? Sviezių zuvų ziaunos ryskiai raudonos. Jei zuvys nukraujavusios, ziaunos būna sviesesnės, o uzsaldytų - pilkos su rausvu atspalviu. Nesugedusios zuvys stipriai sklaidzia savo būdingą kvapą. Jūros ir gėlųjų vandenų zuvų natūralūs kvapai labai skiriasi. Skiriasi net netolimų ezerų zuvų kvapai. Sviesios ir kiek iskilios akys byloja, kad zuvys sviezios. Jų mėsa būna stangri, paspaudus nelieka įdubimų, gerai laikosi prie stuburo. Sviezios zuvys dar būna nepraradusios ryskių spalvų, lygus gleivių sluoksnis dengia visą zuvį, zvynai blizga.

Gendančių zuvų pozymiai. Ziaunų lankeliai parudavę, papilkėję ir net pazaliavę, gleivėti, nuo jų sklinda dvokas. Akių rainelė neskaidri, įkritusi. Zuvų kūnas netenka elastingumo, islieka įspaustos duobutės, raumenys lengvai atsiskiria nuo stuburo, sonkauliai praduria pilvo odą, zuvys netenka pirmyksčių spalvų, gleivių sluoksnis pastorėja, sulimpa į rutuliukus, pasidaro lipnus, zvynai lengvai iskrenta, zuviena prie stuburo parausta.

Zinoma, ne visų zuvų gedimo pozymiai vienodi, tad reikia patyrimo, norint nustatyti, ar jos tinkamos maistui.

Kaip issaugoti zuvyje visas maisto medziagas? Kuo greičiau pagautos zuvys pateks vėsesnėn aplinkon, tuo geriau.Jei pavėluosime tai padaryti, sutrumpinsime jų saugojimo laiką iki dviejų parų. Tad geriausia sugautą zuvį tuojau pat atsaldyti ant ledo. Dabar visi stengiasi kuo greičiau įsigyti saldytuvą ir jame laikyti maisto produktus. Zinoma, daugiabučiuose ledainių niekas neįsirengs, bet vasarai ledo galėtų pasiruosti nuosavuose namuose gyvenantys, ypač kaimo zmonės. O prie meskeriotojų namelių, poilsio namų tai padaryti net būtina - nereikės eikvoti elektros energijos, maziau bus tersiama aplinka saldytuvai - ne tokie jau "nekalti" įrenginiai, kaip atrodo is pirmo zvilgsnio, ir maisto produktai bus vertingesni. Zuvis reikia laikyti ant smulkaus ledo isskrostas ir isvalytas - taip laikomos zuvys net savaitę nesugenda. Palankiausia temperatūra - 1 laipsnis Celsijaus. Ziemą reikia stengtis, kad susalusios zuvys neatsiltų, nes antrą kartą uzsaldytos jos praranda skonį ir kokybę. Jei jau būtinai reikia zuvį uzsaldyti - tai padaryti reikia greitai.

Ką daryti prie upės, ezero? Kelias valandas zuvis galima issaugoti pintinėje. Jos apvyniojamos svariu drėgnu skudurėliu, varnalėsos lapais ir sudedamos į pintinę sluoksniais, tarp kurių dera pridėti alksnio sakelių ar dilgėlių. Krepsyje turi būti drėgna - garuojant vandeniui, temperatūra bus zemesnė, nei aplinkoje. Krepsys turi būti pakankamai didelis, kad jame galima būtų sudėti laisvai, kad jos nebūtų suspaudziamos. Jei jau neturime krepsio, zuvis galima kelias valandas islaikyti ir polietileno maise, tik jis turi būti atviras,kad į vidų patektų oras. Zuvis , kaip ir krepsyje, reikia sudėti apvyniotas, sudrėkintas.

Kaip uzsaldyti zuvį? Kad ir kaip suksimės, be saldytuvo ilgai zuvų neislaikysim. Tad norėtume patarti, kaip geriau tai padaryti, kad zuvis neprarastų savo maistinės vertės. Zuvis galima saldyti ir nesupjaustytas, ir gabalais, paruosus filė. Geriausia saldyti sviezias isdarinėtas zuvis - taip paruostos jos ilgiausia issilaiko. Pries uzsaldymą zuvų negalima sūdyti. Paruostas zuvis reikia apvynioti tankiu popieriumi, folija ar įdėti į polietileno maiselį, kuri reikia sandariai uzristi. Kai kas rekomenduoja zuvis uzsaldyti ledo gabaluose. Tai daryti nepatartina, nes atitirpstanti zuvis darosi labai vandeninga. Jei jau norime taip padaryti, geriau uzsaldyti polietileno maiselyje. Praktika rodo, kad liesa zuvis geriau laikosi nei riebi. Antai pleksnės, sykai, strimelės, uzsaldytos namų saldytuvuose, maistines vertybes issaugo iki metų.

Atsaldyti zuvį reikia palengva. Nepatartina zuvį atsildyti karstu vandeniu.

"Meskeriotojų ismonės". R. Adamonis.

Kaip skaityti upę?

Kiekvienas zvejas norėdamas pagauti zuvį, aisku, turi pirmiausia rasti vietą, kurioje jos yra. Tačiau dauguma zvejų neįvertina upės. Stebint upę, is pirmo zvilgsnio gali pasirodyti, kad srovės greitis visur vienodas. Tačiau geriau įsiziūrėjus galima pastebėti, jog yra daug įvairių srovių, kai kurios net labai ryskios. Skirtingose srovėse ir laikosi įvairių rūsių zuvys.

Upėse, kuriose gaudėte vasarą, be abejo pagausite ir ziemą, tik reikia nepamirsti, kad zuvis pasitraukia į kitas vietas. Stiprioje srovėje zuvys juda tik tiek, kiek reikia, kad susirastų sau patogią vietelę. Būtent upės srovės pakitimas ziemą ir priverčia zuvis keisti įprastą judėjimą.

Koks bebūtų srovės greitis, pats vandens pavirsius yra uzuomina apie tai kas slypi po vandeniu. Vienos vietos teka ramiai, kol kitos nuolat ir nenutrūkstamai sėlsta. Kas bebūtų, ar ramus čiurlenimas ar stiprus kunkuliavimas, sudrumstas pavirsius yra tarsi povandeninio dugno atspindys. Pastovus kunkuliavimas ir sukūriai vyksta dėl duobėtos upės vagos ar dėl įvairių kliuvinių, tokių kaip medzių kelmai. Nelygi upės vaga, nukreipianti upės srovę rodo, kad ties vingiu dugnas nuozulnus ir zvyrėtas, ten yra pakankamai maisto ir, be abejo, galite rasti zuvies. Tačiau zuvies tokioje vietoje rasite tik tokiu atveju, kai srovės pavirsius yra pakankamai ramus. Jei tėkmė yra pakankamai stipri, galinti pavirsti įnirtinga srove, kunkuliuojančiu vandeniu, zuvies tikrai nebus. Pastoviai kunkuliuojantis vanduo susidaro dėl didelių ir daznai pasitaikančių dugno nuosėdų. Sūkuriai atsirandantys dėl sių kliūčių zuvims yra visiskai neparankūs, kadangi jos nesugeba susidoroti su tokiais srovės pokyčiais. Tačiau gali būti ir isimčių, tai vietos, kur labai daug sūkurių, vanduo tiesiog verda. Tokiose vietose paprastai ant zvyrėto dugno yra daug didelių akmenų ar kazko panasaus. Labai svarbu jausti skirtumą tarp sėlstančių vandens sukurių susidariusių, kaip jau minėjau akmenuotose upės vietose ir nedidelio pastovaus raibuliavimo sekliose vietose. Vandens pavirsius sekliose vietose raibuliuos net jei dugnas bus padengtas smulkiu zvyru. Tokios vietovės bus be zuvies.

Duobės upės vagose plačiose seklumose yra puikios vietos, kuriose galime aptikti sapalų, kuojų bei ūsorių. Netgi mazas įdūbimas yra svarbus upėje, ypač jeigu ji istisai yra sekli. Tada tai gali būti tik vienintelė puiki zvejybinė vieta sioje upės dalyje. Zavu, kai daug didelių zuvų gali tilpti mazoje įdubėlėje.

Nenutrūkstamas vandens pavirsiaus bangavimas reiskia, kad dugne daug nugrimzdusių dumblių. Įvairūs panirę mazmoziai ir priverčia vandens pavirsių raibuliuoti. Sekliose vietose tai ypač pastebima, o ten, kur gylis didesnis - maziau. Povandeninis kliuvinių samplūdis padalina srovę, sukurdamas du upės srovės tipus. Kai saknys sulaiko pagrindinius vandenis, vanduo suformuoja pasroviui lėčiau tekantį upelį, pries tai kai dvi atskiros srovės susijungia. Toks sustingimas yra labai puiki dauba, ypač sapalams, ūsoriams ir lydekoms.

Parengta pagal uzsienio spaudą.

Sis tas daugiau apie avizėles

Ziemą gaudyti avizėle mūsuose labai populiaru. Tačiau gaudymo būdai skiriasi. Vienaip gaudo zvejai mėgėjai, kitaip profesionalai. Pastaruoju metu pastebėjau, kad padaugėjo zvejų naudojančių naujesnius įrankius, tai yra plonesnius valus, mazesnes avizėles ir t.t. Sausio pabaiga, vasario pradzia nėra labai produktyvus metas zvejybai. Mano manymu siuo metu laiku, reiktu padėti storus valus ir dideles avizėles į soną ir pabandyti gaudyti "sportinėmis" meskerytėmis. Kadangi zuvys vasario mėnesį dėl deguonies trūkumo ypač vangios, neaktyvios, į siūlomus didelius masalus nekreipia dėmesio, tad tenka rinktis kuo plonesnius valus ir mazesnius masalus. Valą naudoju ne storesnį kaip 0,08 mm. Tokio valo tikrai pakanka istraukti didesnę zuvį. Tik nereikia zuvies per stipriai kirsti ir karstligiskai traukti. Kur skubėti? Ar ne įdomiau su ja pasigalinėti?

I. Uniko avizėlės

Pastaruoju metu pamėgau volframines avizėles. Sių avizėlių dabar nesunku gauti parduotuvėse. Jų kaina svyruoja nuo 3 iki 6 Lt. Gali būti, kad tokia pati avizėlė vienoje parduotuvėje kainuos 3 Lt, o kitoje 5 - 6 Lt. Is pirmo zvilgsnio jokio skirtumo, bet atkreipus dėmesį į kabliukus pamatysime, kad pirmų kabliukas yra didelis ir storas, ant jo ir uodo trūklio lervas sunku uzmauti, ir zuvį pakirsti, ypač siuo metu, kai jos nėra labai aktyvios, kimba labai atsargiai. Antrųjų kabliukas yra plonas ir astrus. Turintiems siokių tokių darbo įgūdziu su lituokliu, siūlyčiau nusipirkti pigesnes ir, jei kabliai yra per stori, juos perlituoti, taip sutaupomas vienas kitas litas. Įlituoti patarčiau "Gamakatsu" 1050 N ar panasių parametrų. Kabliukai imami priklausomai nuo avizėlės dydzio, nereikėtų labai persistengti ir įlituoti per mazus kabliukus. Uztenka 16 - 18 numerio ir tik pačiom maziausiom 20 - 22 numerio. Pries įstatant kabliuką as visada patrumpinu jo kotelį, kadangi per ilgas trukdo graziai sokdinti avizėlę. Nukerpu 1/3 kabliuko kotelio ilgio. Uzkabinta uodo lerva ant tokio kabliuko yra arčiau avizos, tai suteikia avizėlei geresnį zaidimą ir dazniau pakertamos zuvys. Kabliukų perlitavimas sumazina "tustesnių" kibimų skaičių, kadangi įstatomas plonas, tvirtas ir astrus kabliukas.

Issirenkant spalvą ir formą reiktų atsizvelgti į oro sąlygas, vandens telkinio tipą, jo dugną, norimų pagauti zuvų rūsį. Eseriams didelio skirtumo nėra kokios formos volframinė avizėlė, tačiau man labiausiai pasiteisino sratuko formos, truputi didesnė uz degtuko galvutę. Begaudant sią avizėle neretai griebdavo ir kuojos, nors jos labiau mėgsta mazesnius masalus. Gaudant kuojas tarp sratuko ar slyvutės formos didelio skirtumo nepastebėjau. Avizėles naudoju mazdaug pusės degtuko galvutės dydzio, o kartais dar mazesnes. Maziausiųjų avizėlių rasti parduotuvėse nepaprastai sunku, tad tenka gauti jas per kitus kanalus sumokant brangiau - iki 8 Lt.

A. Cironkos avizėlės

Volframinių avizėlių spalvų gama nėra labai plati, bent jau atvezamų į Lietuvą. Dazniausiai sutinkamos vario ir baltos, siek tiek rečiau geltonos spalvos. Man labiausiai patinka vario spalvos, su jomis gaudau tiek kuojas, tiek eserius. Kai nekimba arba kimba labai prastai tenka isbandyti ir kitokias spalvas. Daznai nezinomame ezere ar tvenkiny pamėgtos avizėlės zuvys nenori griebti. Pradedi kaltinti netinkamas oro sąlygas, staigų slėgio kritimą ar padarai isvadas, kad tame telkinyje is viso zuvų nėra, tačiau uzsidėjus kokią nors pamirstą, seniai nenaudotą avizėlę pamatai jog klydai - sargelis perduoda, kad po ledu is tikrųjų yra gyvybė, kuri domisi tavo siūlomu masalu. Tada supranti, kad toji avizėlė turi kazką tokio ir siame telkinyje pranoksta visus lūkesčius. Kartas nuo karto, ypač vario spalvos avizėles reiktų nuvalyti, nes volframas linkęs oksiduotis veikiamas sviesos ir drėgmės. Sią problemą galima isspręsti paėmus gabaliuką tikros odos ir papoliruoti avizėlės sonus. Avizėlė neatrodo kaip nauja, tačiau pradeda blizgėti, kas labai pagyvina eserių kibimą. Is latvių zvejų gavau avizėlę vadinamą "Slyskaja" - tai taip pat volframinė avizėlė. Si avizėlė skęsdama dreifuoja, tai į vieną soną tai į kitą, nesileidzia tiesiai į dugną, kaip kitos. Tai zuvis labai masina. Siuo metu tokias avizėles pradėjo gaminti daugelis rusų zvejų, tačiau pirmasis sią avizėlę sukūrė garsus rusų zvejys Minelinka. Jo avizėlės labai vertinamos tarp sportininkų.

Is svininių naudoju Izidoriaus Uniko ir Arimanto Cironkos avizėles, kurių galima nusipirkti parduotuvėse. Jų yra įvairiausių dydzių, tad galima pritaikyti tiek gaudant dideliuose gyliuose, tiek arti kranto, kur gylis tesiekia metrą, tokiame gylyje naudojamos pačios maziausios. Nors ir svininės sios avizėlės, bet kainuoja taip pat ne pigiai apie 3 Lt. Is pigesnių man pasiteisino skruzdelytės formos, berods, "Mikado" firmos pagamintos, baltos spalvos. Ant sios "skruzdelytės" gerai kibo eseriai, bet kuojų kibimo ją naudojant sulaukdavau labai retai. Kazkada nusipirkau irgi is "Mikado" gamos siūlomų avizėlių panasių į vabaliukus, gal jos ir kitaip vadinasi, tačiau as vadinu vabaliukais. Virsus vario spalvos su mazais grioveliais, primenančiais kojytes, dėl kurių ir kilo sis pavadinimas, o apačia juoda. Jie man pasiteisino Nevėzy nedidelėje srovėje. Buvo atlydys, bet niekas nepagavo nei vieno karsiuko, kibo eseriukai, kuojytės, zodziu, nieko rimto. Nusprendziau isbandyti naują pirkinį, bet kibimo iskarto nebuvo, teko pakeisti keletą ekečių ir vienoje jų sulaukiau karsiukui budingą kibimą. Nors ir nedideli, tą diena man kibo karsiukai.

Zvejojant nereikia vengti naujovių, jas isbandyti ir atrasti kazką savo. Kategoriskai teigti jog tokia ar kitokia avizėlė yra geriausia negaliu, nes kiekvienas ezeras ar tvenkinys turi tik sau vienam būdingų savybių - augalija, vandens telkinio dugno reljefas ir, be abejo, tai kuo minta zuvys tame vandens telkinyje. Tad nuo viso sito ir priklauso tiek avizėlės spalva, tiek jos forma.

Edvinas Stravinskas

Ar velnias tikrai baisus ?

Daugelis besidominčių ziemos zūkle tikrai yra girdėję apie zvejybą vadinamą velniais. Sis "isradimas" Lietuvoje pasirodė ne taip jau seniai, pries kokius penkerius metus, ir nuo to laiko apie juos sklando vos ne legendos.

As pats velniukais zvejoju jau tris sezonus ir tikrai esu patenkintas siuo masalu. Sūlyčiau ir kitiems, gaudantiems ziemą, isbandyti sį puikį, netradicinį masalą.

Kas gi yra tas velnias?

Kalbant paprastai - tai svininio svarelio, dviejų kabliukų ir valo kilpos kombinacija. Svinukas -paprasčiausias slyvutės formos svarelis. Svoriai būna labai įvairūs. As pats labiausiai mėgstu gana sunkius -25-30 g svarelius. Mačiau parduotuvėse ir visai mazo svorio velniukų, bet, mano nuomone, jie niekam tikę, prikepti grynai teoriskai, o pazvejojus tampa aisku, kad didesni yra kur kas geriau. Zinoma, nereikia perlenkti lazdos ir kabinti 100 g svorio sviną.

Į svarelio skylutę būtina įverti "kembriko" gabaliuką taip, kad jo galiukai siek tiek issikistų. To reikia tam, kad valas nenusibrūzintų į sviną, nes nuolat dauzant svareliu į dugną valas nusitrina, toje vietoje susilpnėja, ir jei kimba didesnis eserys, pakertant trūksta.

Zūklės greičiui ir patogumui nemazos įtakos taip pat turi ir tai, kaip surista velnio kilpa. Jei risame paprastą kilpą, virsuje siaurėjančią, kabliukai, slankiodami ja aukstyn zemyn, daznai uzstringa siaurojoje virsutinėje dalyje. O visą efektą velniui ir suteikia tie slankiojantys kabliukai, kuriems stringant zvejoti nepatogu. Todėl rekomenduočiau kilpą risti taip, kad prie mazgo valas nesusispaustų ir kilpa nesusiaurėtų.

Gaudant velniu, svarelis, atsitrenkęs į dugną, turi sukelti dumblo ar smėlio debesėlį. Svinukas dazniausiai nudazomas juoda spalva, kartais įmaisoma ir raudonos - viskas tam, kad eseriai atkreiptų dėmesį. As pats labiau mėgstu nedazytus svino svarelius, nes daznai, dauzant į akmenis, greitai nusitrina.

Ant velnio kabliukų uzdedama vadinamoji plazma - raudonos - uodo trūklio lervos - spalvos masė. Tai ne papuosimas, o būtinybė. Plazmos galite nusipirkti zvejybos reikmenų parduotuvėse. Ji parduodama tūbelėmis, būna įvairių pavadinimų, pavyzdziui "Rubi". Plazma reikia aplipdyti kabliuko kotelį.

Tai daryti geriausia is vakaro, kad ji gerai sustingtų. Jei dėsite tą pačią, zvejojant, ji nespės sustingti, nubyrės. Si masė ant kabliuko atrodo labai natūraliai - kaip uodo trūklio lerva, ir mano nuomone, jos negali pakeisti jokie kiti papuosimai, kartais dedami ant kabliuko, pavyzdziui, raudonų siūlų kuokstelis ar raudono laido gabaliukas. Ant kabliuko kūnelio plazma liejama uodo trūklio lervos dydzio, kad atrodytų natūraliai, ir jau daugiau nieko ant kabliuko kabinti nereikia.

Virs velnio dazniausiai kabinu soniplauką, ant kurios zuvys kimba taip pat daznai kaip ir ant velnio. Risu ją ne ant pavadėlio, o ant pagrindinio valo. Atstumas nuo velnio - 20-25 cm. Mazdaug tokiu pačiu atstumu vieną nuo kito uztvirtinu du karoliukus, tarp kurių ir slankioja soniplauka. Kai kas soniplauką tvirtina taip, kad ji prieitų iki pat velnio, bet man taip yra nepatogu, nes kartasi jos kabliukas uzsikabina uz velnio kilpos. As renkuosi tiktai tokias soniplaukas, kurių kabliuko kilputė yra maza. Tada soniplauka valu slenka ne tolygiai, o lyg trūkčiodama, spragsėdama, gyvai. Jei kabliuko kilpa didelė, soniplauka valu tolygiai nučiuozia zemyn be jokio judesio ir sudomina kur kas maziau eserių. Tas pats ir su kabliuko auselės islinkimu: jei ji islenkta į isorę - soniplauka leidziasi valu tolygiai, jei palenkta į vidų - ji valu slenka spragsėdama. Soniplaukų spalvos - natūralios. Pastebėjau, kad ir Kauno, ir Kursių mariose vyraujanti spalva yra rausva ir ruda. Sios spalvos pasirodė pačios geriausios.

Galiu pridurti, kad taip pat prirista soniplauka efektyvi ir zvejojant ziemine blizgute - kartais net daugiau zuvų pagaunama ja negu blizgute. Kadangi zvejyba velniais yra grubesnė nei avizėlėmis, reikia ir kietesnių meskerėlių - panasių kaip blizgiaujant. Valas taip pat jau turi būti storesnis nei zvejojant avizėlėmis - 0,2 kartais net 0,22 mm skersmens, nes ir eseriai uzkimba didesni negu gaudant avizėle. Kad toks valas zuvis gąsdintų, zvejojant velniais, as nepastebėjau, o privalumų tikrai turi - didesnę zuvį gali be baimės traukti.

Zūklė velniais kazkiek panasi į zvejybą ziemine blizgute. Velniuką nuleidziame ant dugno, kilstelim į virsų ir paleidziame, kad svinukas trinktelėtų į dugną. Po to kilstelime tiek, kad įsitemptų kilputės valas - tuo momentu kabliukai slenka valu zemyn. Pauzės tarp kilstelėjimų turėtų būti tokios, kad per jas kabliukai nusileistų zemyn - apytiksliai 2 sekundės.

Velnias - ne avizėlė, ir kad naujoje eketėje sugautumėte zuvį, dazniausiai is pradzių reikia paplusėti - kokias penkias minutes padauzyti svareliu į dugną, kad prisiviliotumėte eserius. Kai eserių prisikvieti, jie kimba pakankamai daznai. Eketėlėje eseriams aprimus, reikia gręzti kitą salimais - kelių metrų atstumu, ir vėl viską kartoti is pradzių. Jeigu naujoje eketėje, kokias desimt minučių padauzius velnią į dugną, neuzkimba nei vienas eserys, ilgiau toje pat vietoje uztrukti neverta. Tada jau reikia vaiksčioti ir ieskoti.

Gaudant velniukais, dazniausiai kimba eseriai (95 procentai visų tokiu būdu pagaunamų zuvų), retkarčiais papuola ir sterkas, lydeka, soniplauka susigundo kuojos, karsiai. Man ant velnio daznai uzkimba tikrai didesni eseriai, o tuo tarpu ant avizėlės dazniau - mazesni. Galbūt zvejojant velniuku visa zūklė atrodo natūraliau - lyg uodo trūklio lervos raustųsi is dumblo.

Negaliu pasakyti, kad jei jau ant velnio kimba didesnės zuvys, tai as juo tik ir zvejoju. Pavyzdziui, Kauno mariose rytą paprastai geriau kimba kuojos, tada jas gaudau arba avizėle, arba patraukdamas, o įdienojus, apie 11 valandą, kai sios zuvys aprimsta, imuosi velnio.

Kaip kau visi seniai zinome, geriausiai eseriai kimba nuo pirmojo ledo, tada dirba ir avizėlė, ir velnias. Tačiau būna tokių momentų, kai nekimba ant jokių avizėlių niekur - nei ezeruose, nei mariose. O as randu issigelbėjimą - velnią. Ir tose vietose, kur niekas nieko nepagaudavo avizėle, velniu susiviliodavo grazūs eseriai.

Tikriausiai niekam ne naujiena, kad eseriai geriau ziemą kimba sąlant, kai temperatūra minusinė, aukstesnis slėgis, o kai atlydys, oras minkstas, tada geriau kimba vadinamoji balta zuvis - kuojos, karsiai. Be to, as mėgstu ieskoti didziųjų eserių, o jie laikosi dideliuose - 8-10 ir daugiau metrų gyliuose, prie povandeninių kalnelių, ir čia meskerioti mazyte avizėle su plonu valu yra gana nepatogu - ji ilgai skęsta, sunku jausti dugną, ypač jei dar yra srovė. O zvejojant velniu viskas vyksta greičiau ir patikimiau.

Bet kartais pasitaiko, kad eseriai būna labai vangūs ir nekimba net ir ant istikimojo velnio. Tokiu atveju as darausi velnią su vienu kabliuku - ant pagrindinio valo veriu vieną kabliuką, virsuje tvirtinu karoliuku, o apačioje risu tokį patį sviną kaip ir klasikinio velnio.

Taigi jei dar neteko zvejoti velniu, siūlau pamėginti.

"Zvejys ir zuvis" 1999m. sausis Nr. 1 Gintaras Nauckūnas