RINKIMAI IR RINKIMINĖS SISTEMOS
Rinkimai į atstovaujamos (įstatymų leidybos) valdzios organus ne be pagrindo skaitomi vienu svarbiausiu rezimo legitimacijos instrumentu ir būtina demokratinės politinės sistemos funkcionavimo sąlyga. Gyventojų dalyvavimas rinkimuose dabar praktiskai visose salyse vertinamas kaip egzistuojančios sistemos ir valstybės pripazinimas ir visuotinės paramos israiska, todėl net autoritariniai rezimai teikia rinkimams labai svarbią reiksme. Demokratinių rezimų sąlygomis rinkimai yra svarbiausias gyventojų valios isreiskimo mechanizmas ir kartu jų dalyvavimas valdyme, renkant savo atstovus į legislatyvinius organus, o prezidentinėse respublikose - taip pat ir vykdomosios valdzios (vyriausybės) ir valstybės vadovą (misriose respublikose daugiau apsiribojama pastarąja prezidento funkcija). Salia parlamentų ir prezidento federacinėse valstubėse dar renkamos provincijų (valstijų, zemių, kantonų) legislatyvos, daugumoje salių taip pat administracinių teritorinių vienetų bei misetų savivaldybės, kai kuriose valstybėse taip pat tam tikros pareigūnų kategorijos (teisėjai, prisiekusieji, serifai ir pan.).
Autoritarinių rezimų sąlygomis rinkimai daznai yra tik formalumas: rinkėjai neturi pasirinkimo, privalėdami balsuoti tik uz valdančiosios partijos pasiūlytus kandidatus, nėra jokios balsų skaičiavimo kontrolės. Rinkimus galima skaityti laisvais ir demokratiskais, jeigu prisilaikoma zemiau isvardintų pagrindinių principų.
1) Visuotinė rinkiminė teisė: visi suaugę piliečiai nepriklausomai nuo socialinės padėties, lyties, rasinių ir etninių ypatybių ir politinių įsitikinimų turi teisę balsuoti ir būti isrinktais. Siai sąlygai nepriestarauja ta aplinkybė, kad rinkėjams keliami kai kurie reikalavimai: jie turi būti pasiekė tam tikrą amzių (18-21 metų), turėti salies pilietybę, būti psichiskai sveiki, daugelyje salių taip pat reikalaujama, kad jie turėtų pastovią gyvenamąją vietą. Sie minimalūs reikalavimai yra labai naujas reiskinys, nes visuotinės rinkiminės teisės įsigalėjimas buvo labai ilgas procesas. Daug amzių rinkimuose galėjo dalyvauti tik aukstesnieji luomai, beveik visur buvo grieztas turto cenzas. Nyderlanduose, vienoje is demokratiskiausių Europos salių, 1800 m. teisė dalyvauti rinkimuose turėjo tik 12% suaugusių gyventojų, 1890 m. - 27%, 1900 - 63%. Jungtinėse Amerikose Valstijose rinkiminė teisė buvo maziau apribota, tačiau negrams ji buvo suteikta tik 1870 m., o faktiskai jie pradėjo dalyvauti rinkimuose dar vėliau - nuo XX amziaus trečiojo desimtmečio. Daugumoje Vakarų salių visuotinė rinkiminė teisė įsigalėjo tik po Pirmojo pasaulinio karo ir net vėliau: moterims ji buvo suteikta Amerikoje 1918 m., Prancūzijoje - 1944 m., Graikijoje - 1956 m., Sveicari 646e416g joje - 1971 m.
2) Lygi rinkiminė teisė: visų rinkėjų balsai turi vienodą vertę.
3) Slaptas balsavimas skirtingai nuo vieso reiskia kad rinkėjo sprendimas balsuojant yra paslaptis ir nėra jokių būdų issiaiskinti, kaip balsavo kiekvienas individualus rinkėjas.
4) Tiesioginiai rinkimai: rinkėjai tiesiogiai balsuoja uz individualius kandidatus į atstovaujamąjii organą arba asmenis, įrasytus į partijų kandidatų sąrasus. Kai kuriais stvejais renkama tarpinė grandis, pav. rinkėjų korpusas JAV prezidento rinkimuose, tačiau siuo atveju isrinktieji atstovai is anksto yra pareiskę, kokį kandidatą jie palaiko ir neturi teisės keisti savo nuostatos.
5) Konkurencija dėl rinkėjų balsų ir, atitinkamai, balsuojančiųjų galimybė isreiksti savo preferenciją vienam is kandidatų.
Rinkimai, ypač demokratinėse sistemose, atlieka keletą labai reiks;mingų funkcijų:
1) jie yra vienas is svarbiausių politinės sistemos ir rezimo legitimacijos instrumentų, nes dalyvaudami rinkimuose, piliečiai patvirtina savo lojalumą sistemai ir rezimui. Autoritariniai rezimai dėl sios priezasties siekia uztikrinti maksimalų piliečių dalyvavimą rinkimuose. Rinkimų boikoto atvejų kritiskose situacijose būna demokratinėse valstybėse: pav., tokie atvejai nereti atskirose Indijose valstijose (Pandzabe, Asame);
2) rinkimai yra vienas is svarbiausių liaudies suvereniteto israiskos formų, nes (a) tik siuo būdu legaliai yra suformuojama valstybinė valdzia ir (b) visais kitais atvejais daugumas piliečių aktyviai nedalyvauja politikoje ir neisreiskia savo valios;
3) rinkimai yra politinių partijų gyvybingumo patikrinimas: visiskas pralaimėjimas reiskia, kad partija fakrtiskai netenka galimybės aktyviai dalyvauti politiniame gyvenime, t.y. kovoje dėl valdzios ir sprendimų priėmimo procese; tokiais atvejais partija arba nutraukia savo politinę veiklą arba yra reformuojama (keičia savo programą, pavadinimą, strategiją ir taktiką).
Rinkiminės sistemos
Rinkimų procedūrą įvairiose salyse yra labai skirtinga, priklausomai nuo rezimo tipo, valstybinės sąrangos, partinės sistemos ir kai kurių kitų faktorių. Konkrečių rinkiminių sistemų ypatybės yra pagrindas skirti keletą jų tipų. Rinkiminė sistema yra suma taisyklių, būdu ir procesų, taikomų fromuojant atstovaujamosios valstybinės valdzios organus. Rinkiminės sistemos skiriasi viena nuo kitos įvairias bruozais. Rinkimų įstatymuose reguliuojama kandidatų iskėlimo ir registracijos tvarka, rinkiminės kampanijos normos ir taisyklės, rezultatų įvertinimo sistema.
Beveik visose salyse įstatymas nurodo minimalų rinkėjų amzių ir kandidatų amzių; parlamento nariams jis yra paprastai ne maziau 25-30 metų. pretendentams į prezidento postą kiek aukstesnis. Skirtinga yra kandidatų iskėlimo tvarka. Austrijoje ir Svedijoje kandidatus į parlamentą gali siūlyti tik politinės partijos, Vokietijoje - partijos ir piliečiai (tam reikia 200 rinkėjų parasų), daugelyje kitų salių - tik rinkėjai (Prancūzijoje, Japonijoje, Indijoje tam uztenka vieno rinkėjo paraso, Airijoje, Sveicarijoje, Nyderlanduose reikia surinkti 10-25 parasus, Rusijoje - 200 tūkstančių parasų). Daugelyje salių nepriklausantys jokiai partijai kandidatai privalo registruojantis palikti uzstatą, kuris negrązinamas, jei kandidatas negavo nustayto minimumo balsų.
Objektyvaus ir vienintelio teisingo liaudies atstovų isrinkimo būdo nėra. Teoriskai gali pasiūlyti daug rinkiminės sistemos variantų, pagrįstų skirtingais principais ir siekiančių skirtingų tikslų, tačiau nė viena is jų nebus tobula ir priimtina visoms politinėms jėgoms ir visoms gyventojų grupėms. Realiai susiformavo dvi pagrindinės sistemos - mazoritatinė ir proporcionali - ir misri, vienokiu ar kitokiu būdu naudojanti dviejų pirmųjų sistemų principus.
Mazoritarinė sistema veikia 8 is 23 issivysčiusių Vakarų salių. Pagal sią sistemą salies teritorija yra padalijama į rinkimines apygardas, kuriose renkamas vienas ar keli deputatai. Isrinktu skaitomas tas, kandidatas (rečiau - kandidatų sąrasas) kuris surinko arba nustatytą absoliučią balsų daugumą (t.y. 50 % + 1 balsas is visų, dalyvavusių rinkimuose), arba kandidatas, gavės daugiausia balsų. Pastaroji sistema daznai vadinama "pirmas prie finiso" (first past the post) ir taikoma anglosaksų politinės tradicijos salyse: Didziojoje Britanijoje, JAV, Kanadoje, Naujojoje Zelandijoje, Indijoje (pastaroji apskritai perėmė daug Westminterio modelio elementų). Jeigu reikalaujama absoliuti dauguma, arba bent tam tikras rinkėjų aktyvumas (balsavusių rinkimuose rinkėjų procentas), surengiami pakartotiniai rinkimai. Juose balsuojama uz kandidatus, kurie pirmame rate surinko daugiausia balsų, tačiau pakartotinų rinkimų rezultatai vertinami skirtingai įvairiose salyse: nugalėjusiu gali būti paskelbtas arba surinkęs absoliučią daugumą (tai dazniausiai praktikuojama salyse, kur į antrą ratą iseina du pretendentai), arba paprastą daugumą (pav. Prancūzijoje, kur į antrąjį ratą patenka tie, kurie pirmajame surinko virs 10% balsų).
Mazoritarinė sistema turi keletą svarbių privalumų. Rinkėjai balsuoja uz kandidatus, kurie zinomi apygardoje arba bent tampa zinomais rinkiminės kampanijos metu. Be to, ji gana efektyviai uzkerta kelią į valdzią smulkioms partijoms, palanki stabilios legislatyvos formavimuisi, kliudo partinės sistemos fragmentacijai. Mazoritarinė sistema geriausiai veikia dvipartinės sistemos sąlygomis, kada salyje veikia dvi mazdaug vienodo pajėgumo partijos. Kitais atvejais mazoritarinė sistema gali pridaryti daug painiavos. Jeigu partinė sistema yra labai fragmentuota, rinkimų rezultatai gali labai iki neatpazįstamumo iskreipti realų jėgų santyki. Teoriskai visai įmanoma, kad konkuruojant 10 vienodo popoliarumo partijų, viena is jų, surinkusi 10,01% balsų gali (jei įstatymas nenumato antrojo rinkimų rato) visas vietas parlamente ir pastarasis (ir jo suformuota vyriausybė) atspindės tik labai mazos rinkėjų dalies preferencijas: juk 89,99% dalyvavusių rinkimuose rinkėjų faktiskai balsavo pries sią partiją. Tai, be avejo, hipotetiskas atvejas. Tąciau jei partinėje sistemoje dominuoja viena partija, labai daznai atsitinka, kad apie 40% gautų balsų uztikrina 2/3 ar net 3/4 vietų parlamente. Dar blogiau, kad legislatyvos su tvirta dauguma gali būti suformuotos net tokiais atvejais, kada rinkimuose dalyvauja vos keliolika procentų rinkėjų. Be to, daugiapartiskumo sąlygomis mazoritarinė sistema gali skatinti įvairius politinius sandėrius: atskiros partijos gali susitarti nekonkuruoti tarpusavyje konkrečiose arba visose apygardose ir, jeigu toks sprendimas paskelbiamas paskutinę dieną pries rinkiminių biuletenių patvirtinimą, kitų partijų sansai laimėti labai sumazėja. Tokie manevrai ypač būdingi besivystančioms salims, kur tradicinės visuomenės maziau teikia reiksmės ideologiniams ir politiniams principams. Pavyzdziui, Indijos rinkiminėje praktikoje gausu priesrinkiminių sandėrių tarp kairiųjų ir desiniųjų, sekuliaristinių ir religinių, bendranacionalinių ir aiskiai separatistinių partijų.
Rinkimų rezultatai mazoritarinėje sistemoje daug priklauso nuo rinkiminių apygardų sudarymo. Pavyzdziui, didelė grupė, sudaranti reliatyvią rinkėjų daugumą desimtyje apygardų, gali isrinkti daugiau savo atstovų, negu tokio pat dydzio grupė, sukoncentruota keliose apygardose. Todėl daugeliui partijų rinkimų rezultatus gali nulemti rinkiminių apygardų formavimo principai.
Daugelyje salių taikoma vienaip ar kitaip modifikuota mazoritarinė sistema. Pavyzdziui, nustatomas minimalus balsų procentas, kuri turi surinkti kandidatas-nugalėtojas, nustatomos kvotos (kitaip tariant, rezervauojamos vietos parlamente) etnininėms ar tautinėms mazumoms, nedidelių partijų surinkti balsai sumuojami ir vietos tarp jų padalinamos proporcingai gautų balsų skaičiui.
Daugumoje industrinių Vakarų salių ir Lotynų Amerikoje veikia proporcinės rinkiminės sistemos. Rinkėjai balsuoja uz partijas, tiksliau - įvairių partijų kandidatų sąrasus, ir mandatai skirstomi proporcingai gautų balsų skaičiui. Pavyzdziui, jeigu partija A surinko 50% balsų, o partija B - 25%, tai parlamente, turinčiame 200 vietų, jos gauna atitinkamai 100 ir 50 mandatų, o isrinktais skaitomi tie kandidatai, kurie pateiktuose rinkėjams sąrasuose uzėmė vietas ne zemiau 100-ios ir 50-os. Tokia maksimaliai supaprastinta proporcionali sistema veikia Izraelyje, kur partija gali pateikti savo sąrąsą, surinkusi keletą tūkstančių rinkėjų parasų ir padavusi keletą tūkstančių doleriu uzstato. Partija, surinkusi ne maziau 1% balsų, gauna vietų skaičių, proporcinga gautų visoje sąlyje balsų procentui (praktiskai gali buti 1-2 % vietų daugiau, nes didesnėms partijoms pripliusuojami balsai, paduoti uz partijas, nesirinkusias 1% balsų).
Yra du pagrindiniai proporcionalios sistemos variantai. Vienose salyse (Nyderlanduose, Vokietijoje iki 1990 m.) rinkiminės apygardos neisskiriamos ir visuose balsavimo punktuose rinkėjai gauna identiskus biuletenius su partijų kandidatų sąrasais. Sitokia sistema suteikia pranasumą partijoms, kurios turi platų vietinių organizacijų tinkla arba bent rinkėjų paramą visoje salyje. Kitas variantas yra daugiamandatinės apygardos (Airija, Japonija), vietas skirstant proporcingai balsų skaičiui, surinktam atskirose apygardose. Siuo atveju smulkesnės ir regioninės partijos turi daugiau sansų gauti vietų parlamente.
Proporcinė rinkimų sistema palanki politinio pliuralizmo ir duagiapartinės sistemos vystymuisi ir gali gana tiksliai atspindėti politinių jėgų balansą salyje - esant sąlygai, kad partinė sistema yra stabili, partijos turi plačią masinę bazę, o jų skaičius nėra labai didelis. Dėl sių proporcionalios sistemos privalumų ji daugelyje salių pakeitė anksčiau taikytą mazoritarinę sistemą. Kitos priezastys buvo taik, kad ji sudarė palankesnes galimybes naujoms reformistinėms partijoms, o kartu padėjo isgyventi anksčiau dominavusioms, tačiau netekusioms plačios paramos partijoms (pav., agrarinėms, liberalioms), kurios mazoritarinės sistemos sąlygomis būtų isstumtos is parlamento (būtent taip atsitiko Anglijos liberalams, kurie praeityje buvo pagrindiniais konservatorių konkurentais).
Proporcionali rinkiminė sistema turi nemaza kitų esminių trūkumų.
1) Parlamentinėse sistemose daznai iskyla sunkumų, formuojant vyriausybę: jeigu nė viena partija neturi parlamente absoliučios daugumos vietų, tenka sudaryti margus daugiapartinius kabinetus. Tam sugaistama daug laiko, nes iskyla sunkumų, dalijantis prestizingiausius ir svarbiausius postus (ministro pirmininko, jo pavaduotojų, uzsienio ir vidaus reikalų, gynybos ir kai kurių kitų ministrų postų). Be to, koalicinės vyriausybės nėra itin stabilios. Daznai uztenka to, kad vienas is koalicijos partnerių atsaukia savo artovą is vyriausybės ir kyla vyriausybinė krizė, kuri daugeliu atveju baigiasi nęiliniais rinkimais.
2) Politinės jėgos, kurios labai mazą paramą salies mastu, gauna dalį valstybinės valdzios. Jeigu salyje daug tokių mazdaug vienodo pajėgumo partijų, parlamentas gali tapti neveiksmingu politinių debatų klubu, nekalbant jau apie minėtas vyriausybės sudarymo problemas.
3) Kadangi rinkėjai balsuoja uz partijų sąrasus, daugumos kandidatų pavardės dazniausiai jiems yra visai negirdėtos, be to nėra beveik jokio rysio tarp rinkėjų ir deputatų.
4) Partijų kandidatai labai priklauso nuo lyderio (geriausiu atveju - nuo partijos vadovybės), nes lyderis asmeniskai (arba siaura grupė) sprendzia, kokioje sąraso vietoje įrasyti vieną ar kitą kandidatą. Daugeliu atveju, ypač jei partija mazdaug zino, kiek vietų ji gali laimėti, tai reiskia, kad partijos lyderis faktiskai skiria deputatus.
5) Tai ne tik atveria kelią įvairioms manipuliacijoms, politinėms intrigoms partijos viduje, bet ir gali uztikrinti parlamente vietą net labai nepopuliariems politikams.
Visi abiejų rinkiminių sistemų trūkumai yra gerai zinomi. Todėl daugelyje salių naudojamos modifikuotos arba misrios sistemos: dalis mandatų skirstoma pagal mazoritarinę sistemą, dalis - pagal partijų sąrasus. Vokietijojoje ir Rusijoje zemesniuosiuose rūmuose vietos dalijamos pusiau, Australijoje atstovų rūmai renkami pagal mazoritarinę modifikuotą (reikalinga absoliuti balsų dauguma) sistemą, senatas - pagal proporcinę. Kai kuriose salyse (Australijoje, Airijoje) partijų sąrasuose rinkėjai patys atzymi kandidatų eilės numerius. Tose salyse, kur legislatūrą sudaro dveji rūmai (tai ypač būdinga federacijoms), daznai yra skirtinga rinkimų procedūra į virsutinius ir zemutinius rūmus. Zemutinių rūmų deputatai renkami viena ar kita tvarka tiesiogiai ir proporcingai rinkėjų skaičiui, o virsutinių rūmų deputatai vienose salyse renkami tiesiogiai (JAV, Vokietijoje), kitur - netiesiogiai (Indijoje juos renka valstijų legislatūros, o dalį paskiria prezidentas), dar kitur virsutinius rūmus sudaro vietinės valdzios vadovai (Rusijoje - federacijos narių legislatyvų ir vyriausybių vadovai). Anglijoje Lordų rūmuose is 1200 narių 4/5 yra paveldimi perai ir nepaveldimi perai, 2 arkivyskupai, 24 vyriausieji vyskupai ir kiti aristokratijos atstovai. Amerikoje Atstovų rūmų deputatai renkami proporcingai gyventojų skaičiui, Senato - po du nuo kiekvienos valstijos.
Įvairiausių modifikacijų ir abiejų sistemų kombinacijų yra labai daug. Taip vadinamose senose demokratijos rinkiminės sistemos yra nusistovėjusios, tačiau salyse, kuriose demokratinis rezimas yra jaunas, rinkimų įstatymai yra daznai keičiami, ir kiekvienu konkrečiu momentu gana sunku tiksliai nusakyti, kiek yra rinkiminių sistemų pasaulyje ir kokiam is pagrindinių trijų tipų jos priskirtinos.
Rinkiminė kampanija
Rinkiminė kampanija yra laikotarpis, kurio metu politinės partijos, valstybiniai organai, atsakingi uz rinkimų organizavimą atlieka parengiamąjį organizacinį, ideologiniį ir propagandistinį darbą.
Daugumoje salių rinkimų tvarką reglamentuoja specialus įstatymas. Laisvų demokratinių rinkimų kampanijoms būdingi trys pagrindiniai principai:
1) visoms partijoms ir kandidatams turi būti suteiktos vienodos galimybės, tame tarpe virsutinė islaidų riba, uztikrintas vienodas laikas eteryje;
2) visi kandidatai privalo būti lojalūs politiniams oponentams ir konkurentams; pretendentai negali leisti sau jokių falsifikacijų ir įzeidinėjimų;
3) valstybinis aparatas turi buti neutralus, negali kistis į rinkiminę kampaniją; kandidatams ir partijoms draudziama panaudoti rinkiminės kampanijos tikslams valstybines tarnybas ir lėsas, isskyrus tai, kuo vienodai gali pasinaudoti visos konkuruojančios partijos ir kandidatai (laikas eteryje, jeigu salyje televizija ir radijas priklauso valstybei, lėsos, skiriamos visoms partijoms).
Įstatymo pagrindu sudaromos rinkiminės apygardos, kurių dydis priklauso nuo rinkimų lygio: vietinių rinkimų apygardos yra smulkios, didesnių teritorinių vienetų (valstijų, sričių, provincijų) - zymiai didesnės, parlamentinių ir prezidentinių rinkimų - pačios didziausios.
Paruosiamasis etapas, daznai vadinamas "vidine kampanija", nes tai yra darbas, atliekamas partijos viduje. Jis prasideda ilgai pries oficialią rinkiminės kampanijos pradzią. Tuo laikotarpiu partijos stengiasi issiaiskinti rinkėjų nuotaikas ir lūkesčius, įvertinti savo, taip pat konkurentų rinkimines perspektyvas įvairiuose salies rajonuose. Atlikus sį analitinį darbą, partijos sudaro kandidatų sąrasus, įvertina jų galimybes, nustato partijos taktiką, suformuluoja rinkminius sūkius, atsizvelgdamos į tai, kokios problemos yra aktualiausios konkrečios apygardos rinkėjams. Tai yra labai kruopstus analitinis darbas, kurio sėkmė priklauso nuo inteletualinių partijos resursų ir jos galimybių pasinaudoti ekspertų (politologų, sociologų, ekonomistų ir kitų) paslaugomis. Organizuoja visą sitą darbą vykdo rinkiminis stabas. Jo, ir ypač stabo vadovo, atsakomybė yra rinkiminės kampanijos organizavimas ir vykdymas. Vadovas turi būti labai geras organizatorius, adminstratorius, mokėti įvertinti ir apibendrinti ekspertų isvadas bei rekomendacijas. Kitaip tariant, jis privalo turėti lyderio savybių. Dazniausiai stabo vadovas atrenkamas arba is kandidato artimiausių draugų, arba profesionalus organizatorius-vadybininkas, turįs tokio darbo patirtį.
"Isorinė kampanija", arba viesas etapas prasideda nuo rinkiminės kampanijos datos paskelbimo (paprastai tai keletas mėnesių pries rinkimus) ir oficialaus kandidatų ir partijų pareiskimo apie savo norą balotiruotis. Is pirmo zvilgsnio grynai formalus momentas, oficialus pareiskimas yra labai subtilus zingsnis. Siekiant, kad pareiskimas pritrauktų maksimalų ziniasklaidos ir visuomenės dėmesį, reikia optimaliai parinkti pareiskimo laiką ir vietą. Pareiskime bent bendrais bruozais nusakoma jo programa arba svarbiausias sūkis. Visa tai lengviau padaryti kandidatams, jau uzimantiems oficialius postus: jie geriau pazįstami rinkėjams, negu "naujokai", anksčiau gali gauti organizacinės ir finansinės paramos.
Paskelbus rinkiminės kampanijos pradzią, rinkiminės komisijos pradeda rinkėjų ir kandidatų registracija. Daugumoje salių sudaromi rinkėjų sąrąsai, remiantis policijos ar kitų valstybinių tarnybų duomenimis, Amerikoje ir kai kuriose kitose salyse rinkėjai turi uzsiregistruoti asmeniskai.
Po kandidatų ir partijos registracijos ir oficialaus pareiskimo paskelbiama oficiali platforma arba bent kompleksas pazadų. Rinkiminės platformos ir programos būna labai skirtingos. Partijų rinkimin'es platformos daugiau ar maziau remiasi partijos programa arba, jos neturint, tradicinėmis partijos nuostatomis. Pavzyzdziui, socialdemokratai daugiau akcentuoja socialinį saugumą, didesnį valstybės vaidmenį ekonomikos reguliavime, liberalai - laisvos rinkos principus, zalieji - gamtos apsaugą ir ekologines problemas ir t.t. Individualių kandidatų, ypač nepriklausomų, t.y. neatstovaukančių (bent oficialiai) jokiai partijai, platformos be to dar skiriasi savo pakraipa: politinėse platformose akcentuojamas kandidato poziūris į svarbias visuomenės gyvenimo problemas ir siūlomi jų sprendimo būdai, asmeninėse platformose pabrėziamos pretendento kaip lyderio savybės, ypač jo sugebėjimas veikti ryztingai ir efektyviai.
Idealiai kandidatai turi pateikti aiskiai suformuluotų pasiūlumų ir pazadų rinkėjams "paketus". Siekiant issiaiskinti rinkėjų preferencijas ir interesus, o taip pat poziūrį į kandidatą, stabai organizuoja viesosios nuomonės apklausas. Tokios apklausos, paprastai atliekamos telefonu (tai daug pigiau, negu anketavimas), daromos keletą kartų, nes rinkėjų, ypač is anksto neapsisprendusių, balsavimas sunkiai nusakomas. Tačiau apklausos, o taip pat konsultantų paslaugos, kainuoja brangiai, ir kandidatų bei partijų galimybės siuo atzvilgiu yra labai nelygios.
Rinkiminės platformas plačiai reklamuoja ziniasklaida, jos platinamos kaip lapeliai, plakatai, laiskai rinkėjams. Efektyviausia yra vizualinė informacija, todėl bene svarbiausią reiksmę turi (ir sudaro didziausią dalį - apie du trečdalius visų islaidų) kalbos per televizija ir specialiai paruosti reklaminiai klipai. Neziurint visų sių pastangų, daugumas rinkėjų blogai suvokia programinius skirtumus. Kaip rodo Amerikos rinkėjų apklausos, apie 40% is jų nezino, kuo skiriasi pretendentų į prezidentus pozicijos ir net dvigubai daugiau neturi supratimo, kuo skiriasi demokratų ir respublikonų kandidatų į Kongresą programos. Kandidatai, ir jų stabai labai gerai zino, kad elektoratas klestinčiose salyse yra labai apolitiskas. Todėl ziniasklaidai pateikiama daug kitokio pobūdzio zinių:
- teigiama informacija apie save;
- neigiami pranesimai apie konkurentus;
- kandidatų palyginimas (savaime suprantama, savo naudai);
- atsakymai į varzovų kritiką.
Pradiniame rinkiminės kampanijos etape daugiau pastangų dedama, siekiant sukurti savo teigiamą imidzą (image), vėliau dėmesys sutelkiamas neigiamai informacijai apie varzovus ir palyginimams. Tokia eiga turi psichologinį pagrindą: zinoma, kad rinkėjai priesiskai reaguoja į neigiamą informaciją, jeigu kandidatas pries tai nesulūrė savo teigiamo imidzo. Ypatingų problemų siuo atzvilgiu turi "naujokai", todėl jie daznai stengiasi parodyti, kad puikiai zino paprastų zmonių problemas, pabrėzia savo artimumą liaud'ziai, siekia įrodyti, kad "as - vienas is jūsų". Kandidatai, jau uzimą renkamus postus, atvirksčiai, akcentuoja savo politinės ir valstybinės veiklos patirtį, visos salies ir tarptautinių problemų gilų supratimą ir teigia, kad būtent tai uztikrina jų potencialias galimybes pasitarnauti tautai. Paprastai, neigiama informacija apie varzovus daugiau naudojasi "naujokai", nes jų pagrindinė tezės esmė beveik visada yra ta, kad uzimą svarbius postus veikėjai (prezidentas, deputatai) nedaug nuveikė per savo kadenciją ir neverti būti pakartotinai isrinktais. Pastarieji daugeliu atvejų, ypač jei naujų pretendentų vardai mazai zinomi arba dėl lėsų stokos jie mazokai pasirodo televizorių ekranuose, gali sau leisti nekreipti dėmesio į tokią kritiką.
Rinkiminėje kampanijoje labai svarbus ir specifiskas yra laisvos informacijos vaidmuo, ypač televizijos korespondentų. Zurnalistams rinkimai - tai naujienų saltinis. Zurnalistinė etika neleidzia tiesiai komentuoti kandidatų platformas, juolab kad jos yra verta dėmesio naujiena tik paskelbimo dieną. Telezurnalistui svarbiausia - "įvykis", ypač įvairūs incidentai, kandidatų klaidos, nevykęs humoras, auditorijos elgesys susitikimuose su kandidatu. Zurnalistai akylai seka pretendento į prezidento postą kampanija ir maziausia jo klaida gali brangiai atsieiti. Todėl kandidatas turi sugebėti visada gerai atrodyti pries kamerą, sypsotis, greit ir adekvatiskai reaguoti į kiekvieną situaciją. Ne kiekvienas pretendentas turi tokios patirties, todėl kandidatai daznai naudojasi paslaugomis show-biznio specialistų, kurie padeda kurti kandidato imidzą pradedant nuo laikysenos ir baigiant sukuosena ar kaklaraisčio spalva.
Didelė reiksmė rinkiminėje kampanijoje turi betarpiski susitikimai su rinkėjais. Kandidatas turi apkeliauti visą rinkiminę apygardą, o pretendentas į prezidento postą - visą salį.
Efektyvi rinkiminė kampanija kainuoja labai brangiai. Pagrindiniai jų finansavimo saltiniai yra kandidato arba partijos istekliai, sponsorių parama ir valstybinis finansavimas. Kaip jau minėta, daugumoje salių įstatymas nustato islaidų ribą, ir jeigu teisme bus nustatyta, kad isleista daugiau, kandidato isrinkimas yra pripazįstamas negaliojančiu. Lygiai taip pat kandidatams-valdininkams kategoriskai draudziama savo rinkiminės kampanijos tikslais naudotis tarnybiniu transportu, komunikacijomis, valstybinėmis lėsomis.
Labai svarbus rinkimų momentas yra balsavimo procedūra ir balsų skaičiavimas. Dabar praktiskai visose salyse paplito slapto balsavimo praktika, kurios pradzia buvo XIX a. paaigoje įvesti taip vadinamieji "australiskieji biuleteniai": visų kandidatų vardai surasyti ant vieno standartinio lapo (anksčiau biuletenius ruosdavo ir dalindavo kiekviena partija atskirai, jie skyrėsi forma ir spalva, todėl balsavimo paslaptis nebuvo uztikrinta). JAV nuo to pat laikotarpio naudojamos specialios rinkimų masinos, kurios vykstant balsavimui automatiskai skaičiuoja rezultatus.
Balsuojant svarbu uztikrinti, kad visi rinkėjai gautų tik nustatytą biuletenių skaičių, kad nebūtų fiktyvaus balsavimo. Labai grieztai ir tiksliai turi būti atliktas balsų skaičiavimas, turi būti isvengta falsifikacijos. Todėl balsavimo metu, skaičiuojant balsus ir sumuojant rezultatus turi būti leista dalyvauti konkuruojančių partijų, o pagal ESBO normas - ir uzsienio stebėtojams. Europos salyse rinkimai nebėra grynai vidaus reikalas: ESBO atstovai stebi rinkimų eigą ir nuo jų įvertinimo priklauso, ar rinkimai pripazįstami laisvais ir demokratiskais, o jų rezultatai - galiojančiais.
Vertinant rinkimus kaip liaudies valios israiską ir vieną svarbiausių piliečių dalyvavimo politikoje formų, svarbus yra klausimas, ar isrinktas deputatas yra atsakingas jį isrinkusiems piliečiams. Siuo atzvilgiu priimtos dvi skirtingos normos. Taip vadinamo atstovavimo mandato norma reiskia, kad deputatas yra tautos atstovas ir neprivalo skaitytis su rinkėjų pageidavimais. Sį principą labai aiskiai suformulavo, atsakydamas į savo rinkėjų pretenzijas, Prancūzijos politikas, zinomas filosofas ir matematikas markizas Jean Condorcet (1743-1794): "Jūs pasiuntėte mane čia [į parlamentą. - A.P.) tam, kad as isreiksčiau savo, o ne jūsų valią". Imperatyvinis mandatas (arba jau auksčiau minėtas teritorinio atstovavimo principas) reiskia, kad deputatas yra tik tarpininkas tarp savo rinkėjų, kurių interesus jis privalo isreiksti ir ginti, ir valdzios; jei deputatas blogai atlieka sį darbą, jis gali būti atsauktas. Praktikoje labai greitai paaiskėjo, kad prisilaikyti imperatyvinio mandato principo neįmanoma. Rinkėjai negali is anksto paruosti nurodymus, kaip deputatas turi balsuoti visais, tame tarpe ir nenumatytais klausimais, o bandymai nuolat "tartis su rinkėjais" visai paralyzuotų parlamento veiklą. Todėl visose salyse, kuriose įstatymų leidybos organas turi realią legislatyvinę funkciją, imperatyvinio mandato sistema nėra taikoma ir nenumatytos procedūros, kurios leistų rinkėjams atsaukti deputatą. Jie gali tik nebalsuoti uz jį tik sekančiuose rinkimuose. Tai reiskia, kad juridiskai deputatas yra savarankiskas, tačiau priklauso nuo rinkėjų politiskai.
Politikos teatralizacija
Jau minėjome, kad rinkiminėi kampanijai būdingi spektaklio bruozai. Kai kurie politologai (George Mead ir Chicago socialinė psichologija, K.Deutsch: 1964, Muray Edelman: 1976), tyrę politinės veiklos formas ir jos ekspresyvinį aspektą, daro isvadą, kad politika apskritai yra zymia dalimi simboliskas veiksmas. Edelmanas skiria kovą dėl sprendimų ir jas priimančių agenturų ir sios kovos inscenizacija, strateginį racionalumą ir simboliską mistifikaciją. Toks dvipusis poziūris leidzia isvengti naivaus objektivizmo, priimant kaip tikrus visus politinio gyvenimo įvykius. (Politik als Ritual. Frankf.a.M./N.Y., 1976; Political Language. Words That Succęs and Politics That Fail. N.Y. etc., 1977; The Symbolic Uses of Politics. Urbana/Chicago, 1988; Constructing the Political Spectacle. Chicago, 1988).
Edelman diferencijuoja ir priespastato du politikos lygius: (a) "spektaklio politiką", kuri yra jo zodziais tik "ziūrovų sportas", "abstrakčių simbolių paradas", "judrus panoptikumas" masėms, ir (b) "sprendimų politiką" - "organizuotų grupių veikla, siekiant politinių tikslų ir specifinės apčiuopiamos naudos (Vorteile)". Ten, kur priimami sprendimai, viesumas nepageidautinas, nes jis daugeliu atvejų gali tik sukliudyti pasiekti norimą rezultatą, sudaryti politinį sandėrį, pasiekti kompromisą. Visuomenei skiriami tik galutiniai "komunikatai" - įstatymai, rezoliucijos, pareiskimai ir pan. "Spektaklio politika" yra politinė elgsena, veikianti arba turinti paveikti publiką. Tai, ką mato visuomenė, yra tik iliustruotas, vaizdingas panoptikumas. Mitas ir ritualas yra simboliskos formos, leidziančios lyderiams pritraukti visuomenės dėmesį ir paveikti jos politinius poziūrius ir įsitikinimus. Todėl daugumai zmonių politika yra spektaklis, simbolių ir mitų paradas.Tuo būdu supaprastinant politinę realybę yra stabilizuojamas politinis viespatavimas, o konfliktai įgyja zaidimo, spektaklio bruozų. Edelman nuomone, politikos teatralizavimo rezultatas yra gyventojų politinis "kvietizmas" - ramumas, pasyvumas. Zmonės nustoja racionaliai suvokti realius interesus ir konfliktus, ir todėl negali efektyviai dalyvauti politikoje.
Viespatavimas lieka mazumos, mokančios manipuliuoti simboliais, privilegija. Priezastis yra ne narkotinė simbolių galia, o tai, kad grupės, nesugebančios racionaliai analizuoti sudėtingas situacijas, siekia jas stereotipizuoti ir supaprastinti. Tokia hipotezė paneigia vieną svarbiausių demokratijos postulatų, tvirtinančių, kad masinis dalyvavimas (mass participation) yra bene svarbiausia demokratinio proceso dalis.
Priskirti vienai ar kitai kategorijai ne visada galima, nes potencialiai kiekvienas politinis veiksmas turi instrumentalų ir ekspresyvų turinį. Juos reikia suprasti kaip Maxo Weberio idealius tipus.
Ziniasklaidos progresas padidino politinio veiksmo ekspresyvinės pusės svarbą. Vizualizacijos poreikis reikalauja dramatizacijos ir personalizacijos: ziniasklaida turi būti įdomi, pramoginga. Nuo "pramoginės vertės" ir "story" priklauso įvykio prezentacija arba nutylėjimas. Personalizavimas ir dramatizacija leidzia zurnalistams prieinamai ir "įtemptai" parodyti sudėtingus rysius ir reiskinius (kai kurie leidiniai net specializuojasi sioje sferoje, pav. Der Spiegel, TV zurnalas "Monitor"). Amerikos TV dominuoja "entertainment format". TV turi būti seņsacinė.
Politika be dramatizacijos ir personalizacijos siuolaikiniam zmoguibūtų visai neįdomi, jai privaloma personalizacija ir dramatizacija, ypač akivaizdzios rinkiminėse kampanijose. Politika tampa inscenizacija, turinti savo "gramatiką" ir dramaturgiją. Jei anksčiau politiką apsprendė idėjos, tai dabar svarbiausia asmenybės, tiksliau rolių atlikėjai. Politika vystosi palei rezisūros įstatymus, o kiekvienas politikas stengiasi parodyti save kaip savotiską zvaigzdę. Teatrinė kaukė arba imidzas simbolizuoja ne tiek individą, kiek grupę, partiją, valstybę, tautą. Simbolių pasirinkimas yra ribotas: herojai, sukčiai, pralaimėtojai, aukos. Ribotos ir temų pasirinkimas: moralė, garbė, valdzia, pinigai, meilė, įtaka, mirtis, vyriskumas, moteriskumas, netektis, laimė yra centrinės temos. Stereotipai: valstybinis veikėjas, demagogas, funkcionierius, avantiūristas, grazuolis, vienisas, mąstytojas.
Personalizacija ir dramatizacija nėra nauji reiskiniai, tačiau jų reiksmė ypač padidėjo, atsiradus elektroninėms media tarpkariniu laikotarpiu. Daug spektaklio elementų būta jau Paryziuje 1789-1793 m. - politinės dramos, kurios baigdavosi esafotu. Labai daug dėmesio imidzo kūrimui skyrė Benito Mussolini.
Demokratinėse visuomenėse reikia veikti subtiliau. Ziniasklaidos poreikiams labai atitinka rinkiminė kampanija JAV. Reaganas ypač isvystė teatrinės profesionalizacijos ir tobulinimo strategiją: show-politikos forma tapo ne tik aristotelinė drama, bet ir Hollywoodo star-system. Reaganas neatsitiktinai daznai vadinamas TV-prezidentu. Nuo jo laikų tvirtai skaitoma, kad artistinė patirtis politikui yra ne minusas, o pliusas. "Milijonams zmonių Reagano metai buvo savotiskas namų kinas. Reaganas buvo idealus kino herojus": Ronny ir Nancy kaip drąsus serifas ir jo pasiaukojanti zmona, kovoją pries Blogį - vietoj neįdomių diskusijų apie tokius politinius reikalus, kaip uzsienio prekyba, agrariniai klausimai, mokyklos reforma, skaičiai, argumentai ir kontrargumentai. Pridedami dramatiski epizodai: Nancy kovoja pries narkotikus, vėzį, JAV nubaudzia pamisusį Qaddafį uz sprogimą Berlyno diskotekoje, Reaganas atnesa amziną taiką, ir pan. Show-politics maksimaliai priartėja prie Hollywoodo rezisūros normų. Dirba 'kulisinis personalas" - profesionalūs padėjėjai (pav. Reagano speech-writer Peggy Noonan).
Anot Der Spiegel, Vokietijoje Kriksčionių demokratų sąjunga - "aukstai isvystytas politkoncernas su savo gamybos ir pardavimo sistema" (2/1987).
Kai kurių politologų ir filosofų (Habermas, Cassirer) nuomone,yra pavojus, kad teatrinė dimensija, public relations gali pradėti dominuoti, tapti svarbesne uz sprendimų politiką. Politinėje sferoje jų nuomone įsigali "teatrokratija". "Politinė", "valdančioji" klasė, neretai vadovaujama buvusių profesionalių artistų, inscenizuoja savo spektakli, o realius sprendimus palieka uz kulisų. Tačiau kartu atzymima, lad politikos personalizacija ir dramatizacija atlieka integracijos, stabilizacijos, identiteto kūrimo, politinės socializacijos ir inkultūracijos funkcijas. Gandhi, Mao, Peronas, Castro, Nasseras, Cory Aquino kaip simboliai galėjo suvaidinti svarbų vaidmenį, kuriant nacionalinį identitetą ir realizuojant politines alternatyvas.
Kai kurie naujausi tyrimai Amerikoje parodė, kad teatralizacija, vadinama taip pat videokratija, turi ir priesingų pasekmių. Pries penketą metų reklamos specialistai pastebėjo, kad reklaminiai klipai nustojo daryti įtakos jauniems (20-30 metų amziaus) amerikiečiams. Pradėjus tirti sio reiskinio priezastis, paaiskėjo, kad jaunoji karta, pripratusi prie vaizdajuosčių ir kompiuterių, vizualinį produktą supranta kaip dirbtiną, lengvai formuojamą ir keičiamą, o ne kaip faktą, tikrovės atspindį ir juolab ne kaip dokumentinį kadrą. Poluliari reklaminė schema: "naudokite mūsų firmos produktą X, ir jums į glėbį puls grazuolė blondinė", orientuota į potencialaus pirkėjo pasąmonę, nustojo veikti. Videotechnikos karta gerai suvokia virtualinės realybės technologiją ir, skirtingai nuo vyresniosios kartos, vertina panasią sceną pirmiausia kaip artefaktą, o ne realaus pasaulio faktą. Todėl jaunų zmonių nuostata reklamos atzvilgiu skeptiska ir kritiska, jie laukia konkrečių racionalių įrodymų, kad reklamuojama prekė is tiesų yra geresnė uz kitas panasias prekes. Politinėje reklamoje veikia tie patys dėsningumai, todėl yra rimto pagrindo manyti, kad politikos teatralizacija gali greitu laiku netekti savo efektyvumo ir politikams teks daugiau dėmesio skirti racionaliai argumentacijai ir konkretiems savo politinių sugebėjimų įrodymams.
|
