7 Bilietas
1. Romantizmo literatūros ypatybės. A.Mickevičiaus vieno kūrinio analizė.
2. B.Sruogos asmenybė ir kūryba. Pasirinkto kūrinio aptarimas arba istraukos analizė.
3. Baltų kalbos.
1. Romantizmas - XVIII a.pb.-XIX a.pr Vakarų Europos kryptis, kuri reiskėsi literatūroje, dailėje, mene, muzikoje. Romantizmas protestuoja pries svietėjų racion 111c220b alumą, pries kasdienybės buitiskumą ir menkystę, socialinės tikrovės priesiskumą asmenybei. Etinis romantiko principas - būti nepaklusniam ir nepatenkintam, grumtis su priespauda, verztis į isganingą tobulybę ar svajonę. Nerasdami idealo savo meto visuomenėje, romantikai susidomi folkloru, istorija, bibliniais mitais, tuo, kas paslaptinga, nepaprasta, zmogaus protui neprieinama, jaučiama tik intuityviai. Romantikai kuria nepaprastą grozĮ ir nepaprastą bjaurumą, kilnumą ir zemą nuosmukį, pasiaukojimą ir egoizmą. Romantinėje literatūroje labai svarbi lyrinė poezija, nes kūryboje menininkas visų pirma reiskia savo jausmus ir nuotaikas. Todėl daugelis romantikų buvo poetai lyrikai: Baironas, Heinė, A.Mickevičius. Lyrizmu dvelkia ir eiliuoti dramos kūriniai - lyrinės dramos arba draminės poemos.
Į pasaulinę literatūrą kaip kovingas romantikas įėjo A.Mickevičius. Jis karstai gynė tautos ir asmenybės teisę į laisvę, protestavo pries baudziavą, kvietė į kovą pries carizmą. Poetas puoselėjo meilę gimtajam krastui, jo istorijai. Įkvėpimo poetas sėmėsi is Lietuvos praeities, rasė lietuviskos tematikos kūrinius. Is jų reiksmingiausi yra "Grazina" ir "Konradas Valenrodas".
Poemos "Konradas Valenrodas" veiksmo laikas - XIV a., Kęstučio valdymo laikai. Poetas sprendzia klausimą, koks individo vaidmuo istorijoje, kaip asmenybė gali pasitarnauti savo tautai. Kūrinio problemą autorius paryskina pagrindinio personazo Valenrodo paveikslu, jo tragiska istorija. Poemoje Konradas Valenrodas vadinamas ir kitais vardais: Valteriu, Alfu.
Konradas Valenrodas - drąsus, ryztingas, stiprus. Jis myli savąjį krastą - Lietuvą. Herojus - stipri asmenybė. Jis ilgus metus siekia savo tikslo - sunaikinti Ordiną, kad daugiau nezudytų Lietuvos zmonių, neniokotų jos zemių. Savo tikslą jis pasiekia. Poemoje reiksmingas atsiskyrėlės vaidmuo. Ji paslaptinga, heroiska, tėvynei ji paaukoja viską: jaunystę, laimę, seimą, laisvę. Aldona - nepalūztanti, ji ir Konradui primena jo pareigą, skatina veikti. Kaip ir Aldona, Konradas dėl tėvynės atsisako savo meilės ir laimės, viską paaukoja tautai.
Poemos herojai - romantiskos asmenybės. Konradas Valenrodas nepatenkintas aplinka, galingos valios, didelių siekių, stiprių aistrų zmogus. Kartu jis - tragiska asmenybė. Jo jausmai stipresni, isgyvenimai gilesni. Poema "Konradas Valenrodas" - romantinė. Ne vien mįslingi personazai tai įrodo. Ypatingas istorinis įvykis, romantiskas yra kontrastingas dviejų Nemuno krantų supriesinimas: vienoje pusėje - pagonių sventovės, kitoje - kriksčionių kryzius. Poemai būdingas fragmentiskumas, kontrastai. Poemos kalba turtinga, įdomus ir įvairus eiliavimas. Kūrinyje yra ir dialogų, giesmių, pinasi sakmė ir lyrinė daina, iskilmingumas ir episkumas.
2. B.Sruoga - sakoto talento rasytojas. Knyga "Dievų miskas" - atsiminimai apie koncentracijos lagerį. Joje rasytojas kelia gilius klausimus : kodėl atsirado nezmoniska fasizmo ideologija, kodėl zmogus virsta zvėrimi.
Knygą autorius paraso per keletą mėnesių, grįzęs is Stuthofo koncentracijos stovyklos. 1945 metais. Grieztai laikydamasis tikrovės faktų, rasytojas pasiekė plačių meninių apibendrinimų, sukūrė įsimenančius ir giliai jaudinančius zmogaus ir zmogiskumo dramos fasistinėje sistemoje paveikslus.
Pasakojimas "Dievų miske" suskirstytas į mazus skyrelius: informuojančius, apibendrinančius, portretinius. Pasakojimas ramus, bet astrus ir smingantis. Pagrindiniu ginklu pries nezmoniską lagerio tikrovę jis pasirenka juoką. Rasytojas nesistengia graudinti, nesileidzia į dūsavimus. Ironija, atsainumas, sarkastiskas pasakojimo būdas - tokį stilių knygai pasirenka B.Sruoga.
Rasytojui labiausiai rūpi zmogus. Lageryje nėra nieko svento. Zmogus niekinamas, is jo tyčiojamasi, jis zeminamas. Jis - darbo jėga, daiktas, kurį galima dauzyti, trypti. Mirtis lageryje kasdieniska, purvina, netekusi paslapties. Mirsta simtai. Lagerio taisyklė - bet kokia kaina islikti. Skųsk, musk, niekink - toks būsi reikalingas virsininkams. Tik retkarčiais "dievų miske" isvysi zmogiskumo svystelėjimą - verkia esesininkė mergina, palydėjusi į mirtį koloną zydų tautybės moterų. Kuo rūstesni laikai, tuo tvirtesnis zmogus turi būti. Rasytojas nepalūzo siame pragare.Jam padėjo zmonės, sugebėję atsilaikyti pries aplinkos zvėriskumą.
Knygoje jis pasakoja, kaip jį globojęs kazkoks nematomas lenkų komitetas, kaip vieni lenkai gynę lietuvius nuo kitų lenkų - museikų, gelbėję nuo alkanos mirties. Mini jis ir vokiečius, kalinčius lageryje. Knygoje pabrėziama visų tautų dorų zmonių vienybė, tarpusavio pagalba.
Ne is karto "Dievų miską" cenzoriai priėmė. Neatitiko jų mąstymo zodziai, tonas. Juokas artimas asarai, juokas kaip zmogaus dvasinė savigyna - toks B.Sruogos knygos stilius, tuo ji savita XXa. lietuvių literatūroje.
3. Kaip save vadino senų senovėje baltų protėviai, nezinome. Baltų vardą jiems davė kalbininkai XIX a. viduryje. Vardas padarytas is Baltijos jūros pavadinimo. Mūsų kalbininkai K.Jaunius ir K.Būga vartojo aisčių vardą. Tačiau pastarasis nėra tikslus, nes aisčiais senovėje buvo vadinama viena is baltų genčių. Kalbininkai nustatė, kad baltų kalbos yra islaikiusius labai daug senųjų indoeuropiečių prokalbės bruozų. Is visų gyvų kalbų ypač lietuvių kalba yra panasiausia į indoeuropiečių prokalbę. Todėl lietuvių kalba siandien dėstoma didziuosiuose pasaulio universitetuose (JAV, Prancūzijoje, Anglijoje, Suomijoje). Upių ir ezerų vardai rodo, kad senovėje baltų sakos kalbomis snekėta gana dideliame plote.
Kas anais laikais buvo baltų kaimynai, galima spręsti is pasiskolintų zodzių. Kai kurie kalbininkai randa vieną kitą skolinį is germanų. Yra skolinių is slavų kalbų, jie turėję būti labai seni. Baltų kalbos skirstomos į dvi grupes: vakarinę ir rytinę. Vakarinę grupę sudarė prūsų ir jotvingių kalbos, o rytinę baltų grupę sudarė lietuvių, latvių ir istorijos saltiniuose minimų kursių, sėlių, ziemgalių kalbos. Siomis dienomis gyvos tėra lietuvių ir latvių kalbos.
|
